Lars Kepler. Ugnies liudininkas

Lars Kepler. Ugnies liudininkas

KEPLER, Lars. Ugnies liudininkas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013. 587 p.

Visur kraujas – teška, blizga, teka.

Žinoma, ko daugiau tikėtis detektyvuose… Bet man patinka tie, kiek kitokie, kur kraujo mažiau, o paslapčių ir visokių netikėtumų daugiau. Tai pradžia sakyčiau baisoka – daug kraujo ir vemiančių policininkų. Po jos, viskas rutuliojasi ganėtinai sklandžiai ir labai, labai įtraukiančiai.

Trečias Jono Linos serijos detektyvas. Jonas Lina yra suomis, dirbantis Stokholmo kriminalinėje policijoje. Kaip ir visi dabartinių detektyvinių istorijų veikėjai – jis ir išsišokėlis, sistemai ir valdžiai nepaklūstantis pareigūnas, ir kenčiantis, paslapčių apgaubtas vyras. Kaip ten ir kas su juo nutiko? Iš kur tie migreniniai galvos skausmai? Kodėl jis toks, koks yra ir kaip jam taip gerai pavyksta išaiškinti nusikaltimus, netgi tada, kai pareigūnai paprastai pakelia rankas ir tyrimus nutraukia? Beje, šiame romane jis net nuo pareigų nušalintas! Bet ar tai jį sustabdys? Vargu… Sunkaus charakterio mergaičių namuose įvykdoma dviguba žmogžudystė, viena mergaitė pabėga ir pagrobia atsitiktinai kelyje pasimaišiusį keturmetį. Kaip ir viskas aišku, belieka tik ją susekti, pagauti, areštuoti, apkaltinti ir nuteisti. Bet Jonui čia kažkas nesutampa. Nustojame kvėpuoti ir panyrame į knygą.

Būtų per daug gražu, ar ne? Taip, yra ir nekokių vietų. Šiose knygose – tai epizodai, kuomet Jonas eina į kovą. Tie visi veiksmo, susišaudymų, gaudynių ir persekiojimų aprašymai tokie banalūs ir dirbtiniai, kad šiaip tokias knygas kažin, ar skaityčiau. Bet šį trūkumą glaisto visokie netikėtumai, sėkmingai savo darbą atlikusi intriga, o ir skyriai trumpučiai – tad skaityti nė kiek nenuobodu. Toliau. Toliau. O kas bus toliau?

Toliau bus gana netikėta pabaiga. Ir ketvirtosios knygos paieškos!

Reklama
Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

ADLER-OLSEN, Jussi. Kaltė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 574 p.
Knygų serijos „Department Q“ 4-oji knyga.

Tai nežadėjo nieko gero.

Štai ir ketvirtoji Q departamento dalis. Jaučiuosi šiek tiek sutrikusi: kažkur skaičiau, kad yra tik keturios dalys, o visokių paslapčių tik daugėja. Tikiuosi, kad neliksim nežinioje ir tęsinių lietuviškai dar sulauksime.

Kas dabar? Viskas tas pats: rūsys, senų bylų krūva, įdomesnės, sujungtos mėlynomis ar raudonomis virvelėmis, kabo ant lentos. Detektyvas Karlas Mjorkas ir du jo galvos skausmo šaltiniai: Asadas ir Rouzė. Ta pati įtampa ir noras skaityti. Šiek tiek šiurpu, kai jau ne tik paminimi (kaip ankstesnėje knygoje), bet tikrai į siužetą įtraukiami lietuviai. Ir tikrai ne „gerųjų“ pusėje.

Tema žiauri. Eugenika. Na, toks reikalas, kai vieni jaučiasi protingesni už kitus ir žino, kas tai yra tobula rasė. Pavyzdžiui, danų. O visus, neatitinkančius tobulumo standartų, tereikia eliminuoti. Jei visiškai išvalyti negalima, tai bent priverstinai sterilizuoti, ar kitaip užkirsti kelią netinkamų individų dauginimuisi. Galvojot, šitokios praktikos jau praeityje? Gerai būtų. Panašu, kad po senus ir keistus nutikimus mėgstanti kapstytis trijulė tikrai turės ką veikti.

Dar pabaiga. Patiko. Nors pabaigos nėra šio rašytojo stiprioji pusė, bet valio, šį kartą aš klydau.

Ką tik pagūglinau – dar yra bent trys Q departamento dalys. Laukiam!

Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Atpirkimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė ASTRA ALBA ir „Vertimų guru“ vertimų biuras. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 606 p.
Knygų serijos „Department Q“ 3-ioji knyga.

Ir tada įsėlino baimė.

Pagaliau detektyvų skaitytojų maldos išgirstos – trečiąją Karlo Mjorko ir jo komandos nagrinėjamą bylą turime ir minkštais viršeliais. Detektyvas, vasara, atostogos, patogaus formato knyga – ko gi daugiau bereikia?

knyguziurkes.lt neseniai paminėjo tokį terminą pageturneris. Jis kaip tik puikiai apibūdina visas šio rašytojo knygas. Įdomūs personažai, geras siužetas, šiek tiek intrigos ir pabaiga. Galbūt ir banaloka, bet kam tai rūpi… Vistiek kažin kas išliks atmintyje po kokio mėnesio ar metų. Bet tas džiugaus skaitymo įspūdis – ilgam. Būtent dėl jo taip smagu skaityti detektyvus.

O apie knygą? Karlas Mjorkas toliau darbuojasi su savo nuostabiaisiais padėjėjais. Taip jau susiklostė, kad į rankas jiems pateko mįslingas laiškas butelyje, kuris išsivyniojo į dar mįslingesnius įvykius. Nes juk kai kurie žmonės įsivaizduoja esantys dievai. Ir prikrečia velnioniškų kvailysčių.

Kaip ir nebėra ką pridurti. Ketvirtoji „Department Q“ serijos knyga nekantriai laukia savo eilės.

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

KEPLER, Lars. Paganinio kontraktas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 587 p.

1782 metais Italijoje, Genujoje, gimė legendinis Nikolas Paganinis – savamokslis smuikininkas ir kompozitorius. Iki šių laikų vos keletas smuikininkų sugebėjo groti greitus ir sudėtingus jo kūrinius. Iki pat Paganinio mirties muzikantą persekiojo kalbos, esą, idant įgytų nepakartojamų muzikinių įgūdžių, pasirašęs sutartį su velniu.

Paganinio kontraktas – antroji, skaitančiųjų taip giriamos serijos apie Joną Liną, knyga. Hipnotizuotoją įvertinti buvo sunku, o čia viskas paprasta ir aišku. Daug kalbėti net nėra apie ką: patiks arba ne.  Veiksmo pakanka, veikėjai įdomūs, stilius toks, kad atsitraukti nuo knygos nesinori. Tema –  įdomi/aktuali/žiauri. Juk kasdien negalvojame, kad ir Švediją įsisukusi į tą ginklų prekybą (pirma okupantams, vėliau okupuotiesiems). Karui valio. O vieną kitą pacifistą galima ir pamedžioti.

Medžioklė gniaužė kvapą. Nereikalingų liudininkų pašalinimas – irgi. Bet tada išgirsti smuiko garsus (taip, tikrai taip). Nuostabią melodiją, kuomet smuikas patenka į tikro genijaus rankas. Ir kraujui tarsi lieka mažiau vietos (bent jau turėtų). Mažiau puslapių tai jau tikrai.

Ir pabaiga ne visai banali. Patiko.

Skaitantieji detektyvus sako, kad tai silpniausia Lars Kerpler knyga. Aš galvoju – o tai kas tada bus toliau?

Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

pirmykste-moteris-6AUEL, Jean, M. Išpieštų urvų kraštas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2015]. 780 p.
Šeštoji ir paskutinė serijos „Žemės vaikai“ knyga.

„Kaip gyvensiu be Jondalaro? – galvojo Aila. – Bet kaip Jondalarui dabar gyventi su manimi?…“

4479 puslapiai. Tiek, ar maždaug tiek yra „Žemės vaikų“ serijos knygose. Gaila, bet įveikiau ne visus. Paskutinė dalis mane pribaigė.

16,86 Eur. Tiek šią minutę knyga kainuoja internete. Įspūdis toks, kad sumokėta tik už puslapius, t.y. knygos apimtį. Nes turinio joje – tai jokio.

Gerai, gal nereikia taip kritiškai ir subjektyviai. Viena, ne, net ne viena dalis buvo tikrai įdomios, skaityti jas buvo smagu. Autorė surinkusi daug faktų, kuriuos sumaniai įpynė į gan banaloką siužetą. Smagu, kai kokioje „Iliustruotoje istorijoje“ randi straipsnelį apie tai, ką jau seniai sužinojai, skaitydama tas knygas.O grožinės literatūros apie šį laikotarpį lietuviškai nėra (aišku, neskaitant tos apysakos vaikams „Mamutų medžiotojai“, iš kurios tik pavadinimas ir telikęs.

Bet na negalima taip monyti skaitytojų. Visą turinį galima buvo įdomiai išdėstyti ir kokiuose…. 400 puslapių. Būtų ir įdomiau, ir pigiau, ir akims lengviau. Tiesa, idėja apie Didžiają Motiną Žemę gera. Man patiko.

Istorija apie Ailą, Jondalarą, Jonailą, Yhaha, Lenktynininką, Širmę ir Vilką keliauja į nebaigtųjų sąrašus. Pirmykščių žmonių meilės kol kas užteks. Duokite geros fantastikos arba skandinaviškų detektyvų!

Lars Kepler. Hipnotizuotojas.

kepler_hipnotizuotojasKEPLER, Lars. Hipnotizuotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 622 p.

— O ką aš sakiau?
— Ką?
— Aš buvau teisius, ar ne?

Trampampam, žengiame į naujo skandinavų tyrėjo, Jono Linos, valdas. Girdėjau girdėjau, koks jis įdomus personažas, kaip įtraukia tie detektyvai ir kiek daug suteikia skaitytojams laimės ir nepamirštamų įspūdžių. Ir?

Vargeli…. Nelabai man patinka kraujingos istorijos apie visokius ten psichopatus. Kuomet kartais šlykštu ir bjauru. Kažin, kiek kartu kartojosi žodis pize? Kažin, kiek motinų, dingus vieninteliui sūnui, elgtųsi taip, kaip Simona? Bet nepaisant šių minusų, knyga veikia tikrai kaip kokia hipnozė. Lyg ir nieko ypatingo, o užverst negali. Neužsiverčia.

Jei rimtai, tai autoriai tikrai žinojo, kaip pavergti skaitytoją. Man labai patiko, o va dabar bandau sugalvoti, kodėl. Ir nesugalvoju. Paaiškinimo nėra. Nes istorija visai paprasta ir net banali, o pabaiga tai iš vis graudžiai tragiška. Kažkur antrame plane šmėžavo komisaras Jonas Lina, ten pat siautėjo  išprotėjęs paauglys, dar kažkokie sadistiškai nusiteikę vaikai-pokemonai. Savotiškai įdomus fiziškai ir psichiškai palaužtų rinkinys-2016012004asmenybių, besigydančių hipnoze, būrelis. O pačiame centre Erikas Marija Barkas, ūmių traumų gydymo specialistas… Ai, dar jo ligotas sūnus ir ankščiau minėta žmona. Visi jie, kažkaip vienas su kitu psichologiškai sąmoningai ar nelabai susisaistę, išprovokavo tokius įvykius, kurie gerokai pakoregavo, paįvairino, ir krauju aplaistė kasdienę rutiną.

Tiesa, personažai įdomūs, siužetas sukinėjasi į visas puses, netikėtumų pakanka ir še tau, topų topas, skandinaviškojo detektyvo elitas.

Patiko, ir viskas. Matomai, ką tik įstojau į Lars Kepler detektyvų gerbėjų gretas.

Jussi Adler-Olsen. Fazanų žudikai.

Aolsen_fazanu-zudikaiDLER-OLSEN, Jussi. Fazanų žudikai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Agnė Mackevičiūtė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013.  503 p.
Knygų serijos„Department Q“ 2-oji knyga.

Mano širdis plakė taip smarkiai, kad net skaudėjo.

Po sėkmingai išaiškintos pirmosios bylos ir po to sekusių atostogų, detektyvas Karlas Mjorkas grįžta į darbą. O ten vieni nemalonumai. Kažkokia kolegų iš Norvegijos delegacija, kuriai reikės viską svetingai aprodyti; neaišku, ko norintys viršininkai; net nauja darbuotoja, kurios, kam jau kam, bet Karlui Mjorkui tikrai nereikia. Nors neišaiškintų nusikaltimų dar daug, šį kart dėmesį patrauks  ant stalo paslapčia kažkieno palikta seniausiai baigta ir visų pamiršta byla.Taigi, kas 1987 metais nužudė du jaunuolius?

Daug smurto. Ne kraujo, žudymų (buvo ir jų, kaipgi), bet įtampos ir pykčio, kurį reikia kažkur ir ant kažko išlieti. Po to palengvėja, bet tik trumpam. Nes žinia, paskui daug metų slėgs kaltė ir priklausomybė nuo šutvės (keistas man tas žodis) ir suvokimas, kad kelio atgal nebėra.

Kelio atgal nebėra ir skaitytojui. Įtraukia. Stipriai. Ryškūs veikėjai (tikrai spalvingos asmenybės), vietoje nestovintis siužetas, intriga. Čia man ką, gali būt gaila žudikės ir jos tragedijos? Na jau! Bet… Chm. Keistas tas gyvenimas. O knyga gera.

Ruduo nuobodus nebus. Kitos dvi šios serijos knygos jau išleistos ir lietuviškai.

Pirmoji Department Q knyga:
Jussi Adler-Olsen. Moteris narve.