Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Ane Riel. Įkalinta.

RIEL, Ane. Įkalinta [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rūta Evelina Šutinytė. Kaunas: Obuolys, 2020. 336 p.

Iš pradžių buo truputį keista, kad ji gulėjo ten, šalia manęs. Bet per kurį laiką pripratau. Kažkaip šaunu, kad mes laikėmės visi kartu, trise: mano dvynys brolis, mūsų mažoji sesutė ir aš. Visi mirę.
Išskyrus tai, kad aš tikrai buvau paskelbta mirusia.

Pirmas sakinys: Baltajame kambaryje buvo visiškai tamsu, kai mano tėvas nužudė senelę.

O, bus ne tik detektyvo, bet ir šiek tiek siaubo? Bus. Aišku, iki S. Kingo toli, bet tai jau įprasta – užrašus ant viršelio geriausia ignoruoti. Bet siužetas toks nedažnai pasitaikantis.

Nuostabi atoki sodyba, aplink gamta ir miškas, artimiausi kaimynai už gero pusvalandžio kelio. Visiška idilė. Būtų. Bet čia kažkas ne taip. Ir tas ne taip yra taip gerai aprašytas, kad tikrai vietomis šiek tiek buvo kraupu.

Liv yra laiminga mergaitė, auga mylima tėvų ir džiaugiasi laisve ir gamta. Jai visiškai įprasta, kad į miestelį jie keliauja tik naktį, ir kad jos jokių būdu niekas negali pamatyti. Ji visiškai tiki tėvo pasakojimais ir kruopščiai visko iš jo mokosi. Jai nekeista, kad kai kuriuos dalykus mato tik ji. Ir jos visiškai netrikdo didžiuliai kalnai įvairiausių daiktų, kurie tiesiog okupavę namus.

Ji nežino, kad tiesiog gyvena šiukšlyne, o jos tėvui nemenkai susijaukęs protas.

Išskyrus leidyklos logotipą ant knygos, su ja daugiau viskas gerai. Netgi beveik puikiai. Skaičiau normalų trilerį, o filmą pagal ją („Sakai“) tai tikriausiai net bijočiau žiūrėti. Jau įsivaizduoju kelias scenas, kurių tikrai nenorėčiau matyti. Na bet aš jautri.

Gaila vaiko. Gyvūnų, beje, irgi.

Jussi Adler-Olsen. Palaidotas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Palaidotas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 560 p.
Knygų serijos „Department Q“ 5-oji knyga.

Markas sulaikė kvapą. Jie visi ieško jo.

Su šia knyga viskas labai aišku ir daug pasakoti nereikia. Paprasta – Jussi Adler-Olsen vienas įdomesnių skandinaviškų trilerių autorių. Danas, buvęs žurnalistas ir leidėjas, įdomiai ir intriguojančiai pasakoja apie rūsyje įsikūrusio Q departamento (beviltiškų bylų) reikalus. Ir tai jau penktoji knyga. Ir ne, tikrai neatsibodo.

Knygoje vėl ta pati trijulė kaip ir ankščiau: Karlas Mjorkas, Asadas ir Rouzė. Keistuoliai, turintys paslapčių, bet puikiai dirbantys vienoje komandoje. Šį kartą jiems teks išpainioti vieno paauglio paslaptis. Nepagaunamo paauglio.

Nežinau, ar knyga realistiška, ar taip galėtų būti (bet iš grožinio kūrinio autentiškumo labai nesitikiu) – bet ta istorija buvo ganėtinai įdomi. Tarsi Oliveris Tvistas persikeltų į šiuos laikus. Tik šiais laikais, kaip bebūtų keista, esi labiau pažeidžiamas – tave gali išduoti telefonas, ar kompiuterio, prie kurio neseniai sėdėjai, IP adresas. Galbūt net pasislėpti sunkiau – tave gali nufotografuoti bet kuris praeivis ir įkelti tavo nuotrauką į socialinius tinklus. Privatumo mažoka, ypač jei esi medžiojamas daugybės įvairių žmonių. Bėk!

O daugiau viskas kaip ir visada. Trijulės buvau gerokai pasiilgusi, tad knyga patiko, nei kiek nenuvylė ir puslapius verčiau smagiai. Liūdna tik dėl to, kad labai labai abejoju, ar ši liūdnai pagarsėjusi leidykla dar įstengs išleisti kitas Department Q knygas. O jų tikrai norėtųsi.

Lars Kepler. Žaidimų aikštelė.

KEPLER, Lars. Žaidimų aikštelė [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 476 p.

O ką, jeigu ji iš tiesų matė pirmąją mirusiųjų karalystės stotelę. Kaip tą kartą Kosove.

Na, visi Keplerių fanai, apeikit šį postą, kaip kad paaugliai sako. Nes dabar išsisakysiu apie knygą, kuri šiandien knygų klube kainuoja 16 Eur (su nuolaida!!!).

Tikriausiai užtektų parašyti, kad tai yra visiškas šlamštas, ir padėti tašką. Ji daugiau neverta nei vieno sakinio.

Bet vardan tų ankstesnių Jono Linos serijos knygų, galima pridurti dar keletą.

Aš manau, kad Kepleriams nesiseka įdomiai aprašyti veiksmo scenų. Na, tose ankstesnėse knygose kaip ir viskas gerai: įdomu, intrigos pakanka, bet kaip artėjama prie finalo ir prasideda būtinoji finalinė kova tarp gėrio ir blogio, visada būna ne kas… Žaidimų aikštelė nėra Jono Lino serijos knyga. Ji kitokia. Ji visa tarsi kova. Veiksmo daug. Kraujo daug. Bet.. Juk Kelperiams nesiseka rašyti veiksmo scenų. Atrodo, kad skaitytum nelabai pažangaus moksleivio rašinėlį.

Reikėjo laiko priprasti. Mintis įdomi, bet tai pati tragiškiausia Keplerių knyga. Ir būtent idėjos išpildymu.

Bet tikriausiai po Grass dauguma knygų atrodytų visiškas šlamštas. Pernelyg skirtingos kategorijos.

Michael Crichton. Juros periodo parkas

CRICHTON, Michael. Juros periodo parkas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė L. Paliūnienė ir V. Budrys. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2015. 507 p.

Pavojus gresia ne mūsų planetai, pavojus gresia mums. Mes neturime tiek jėgų, kad planetą sunaikintume arba ją išsaugotume. Mes turime sukaupti jėgas, kad išsigelbėtume patys.

Chrichton čia toks, kaip ir ankščiau skaitytose knygose: geriausių savo srities specialistų būrelis pakviečiamas vykdyti kažkokios užduoties, kuri iš pradžių atrodo visai intriguojanti ir įdomi, o vėliau virsta nekontroliuojamu chaosu. Jau pabuvom ir vandenyno gelmėse, ir slaptoje laboratorijoje tyrėme paslaptingas bakterijas. Dabar keliausime į egzotišką salą aplankyti dinozaurų. Tik šį kartą į pakviestųjų būrį netikėtai pakliūva ir porelė vaikų. Suaugusiųjų laimei.

Kam skaityti knygą, jei jau ir filmas matytas, ir knyga seniausiai perskaityta? Atsakymas paprastas: nes ji gerai ir įdomiai parašyta. Išlaikytas balansas tarp veikėjų, nuotykių ir filosofijos. Nieko nėra per daug. Vieni džiaugiasi, su kaupu patenkinę savo profesinį smalsumą, kiti gudrumu ar vikrumu kovoja su dinozauras, treti jau ramiai virškinasi šių gigantiškų (o kartais ir visai mažučių) gyvūnų skrandžiuose. Aišku, niekas nesitikėjo, kad pramogine ir pažintine turėjusi būti kelionė taps išgyvenimo žaidimu, bet kompiuterinės sistemos draugiškos jauniems protams ir pamažu viskas aprimsta. Kol merdintis matematikas dalinasi savo filosofine išmintimi, kariuomenė viską sutvarko jai įprastais metodais. Bum ir viskam pabaiga. Bum ir knyga baigėsi. Gaila.

Puikus, įtraukiantis, visiškai užsimiršti leidžiantis romanas. Gerai, gal tie velociraptoriai ir nelabai draugiški gyvūnai, bet kas elgtųsi kitaip, visai netikėtai gavęs dar vieną progą gyventi?

– Sakykim, kad taip nutiks, – pertraukė jį Malkolmas. – Sakykim, radiacijos lygis Žemėje siaubingai pakils, ir visa mūsų augmenija ir gyvūnija išmirs. O pati planeta šimtams tūkstančių metų pavirs įkaitusia keptuve. Gyvybė vis viena kur nors bus išsaugota: po žeme, o gal arktiniuose ledynuose… Ir praėjus tūkstantmečiams, kai mūsų planeta vėl taps svetinga, joje vėl pasklis gyvybė. Ir evoliucijos procesas prasidės iš naujo.

 

Lars Kepler. Persekiotojas.

KEPLER, Lars. Persekiotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2016. 606 p.

Tarpduryje į prieškambarį stovėjo žmogus su virtuviniu peiliu rankoje.

Beskaitydama pradėjau nuobodžiauti, tad ėmiau ir perskaičiau knygos pabaigą, ko gyvenime nesu dariusi. Gailėjausi? Nelabai. Nes skaitymo džiaugsmas nuo to tikrai niekur nedingo. Mat penktąją knygą rašydami autoriai pasistengė ir surado dar vieną niuansą, kaip suintriguoti skaitytoją. Suintrigavo.

Man be galo keistas įprotis palikti neužrakintas virtuvės ar kitas duris į kokią nors lauko terasą. Arba rūsį. Čia panašiai, kad seniau kaime, kada atremta į duris lazda būdavo ženklas, kad šeimininkų nėra namie. Bet tokia drąsa šiuolaikiniame pasaulyje vis tiek stebina. O jau kada ateina suvokimas, kad būtų gerai, jog tos durys būtų užrakintos, dažniausiai jau būna per vėlu. Šioje knygoje per vėlu buvo net trims moteriškėms. Ir vienai – vos vos.

Knyga šiek tiek žiauroka, bet ne per daug (po Hipnotizuotojo kartais tamsoje būdavo baisu vaikščioti. O ar užrakintos durys – tikrindavau net po kelis kartus…).  Veiksmo scenos – kaip ir kitose knygose – pati neįdomiausia dalis. Bet iš esmės – tai gėris. Jau maniau, kad tai paskutinė Jono Linos serijos dalis (nes kam tada būtų išleidę tą „Žaidimų aikštelę“?). Pasirodo – ne. Labai norėčiau paskaityti tęsinį. Dabar.

Google sako, kad tęsinys bus. Mes laukiam.

Lars Kepler. Ugnies liudininkas

KEPLER, Lars. Ugnies liudininkas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013. 587 p.

Visur kraujas – teška, blizga, teka.

Žinoma, ko daugiau tikėtis detektyvuose… Bet man patinka tie, kiek kitokie, kur kraujo mažiau, o paslapčių ir visokių netikėtumų daugiau. Tai pradžia sakyčiau baisoka – daug kraujo ir vemiančių policininkų. Po jos, viskas rutuliojasi ganėtinai sklandžiai ir labai, labai įtraukiančiai.

Trečias Jono Linos serijos detektyvas. Jonas Lina yra suomis, dirbantis Stokholmo kriminalinėje policijoje. Kaip ir visi dabartinių detektyvinių istorijų veikėjai – jis ir išsišokėlis, sistemai ir valdžiai nepaklūstantis pareigūnas, ir kenčiantis, paslapčių apgaubtas vyras. Kaip ten ir kas su juo nutiko? Iš kur tie migreniniai galvos skausmai? Kodėl jis toks, koks yra ir kaip jam taip gerai pavyksta išaiškinti nusikaltimus, netgi tada, kai pareigūnai paprastai pakelia rankas ir tyrimus nutraukia? Beje, šiame romane jis net nuo pareigų nušalintas! Bet ar tai jį sustabdys? Vargu… Sunkaus charakterio mergaičių namuose įvykdoma dviguba žmogžudystė, viena mergaitė pabėga ir pagrobia atsitiktinai kelyje pasimaišiusį keturmetį. Kaip ir viskas aišku, belieka tik ją susekti, pagauti, areštuoti, apkaltinti ir nuteisti. Bet Jonui čia kažkas nesutampa. Nustojame kvėpuoti ir panyrame į knygą.

Būtų per daug gražu, ar ne? Taip, yra ir nekokių vietų. Šiose knygose – tai epizodai, kuomet Jonas eina į kovą. Tie visi veiksmo, susišaudymų, gaudynių ir persekiojimų aprašymai tokie banalūs ir dirbtiniai, kad šiaip tokias knygas kažin, ar skaityčiau. Bet šį trūkumą glaisto visokie netikėtumai, sėkmingai savo darbą atlikusi intriga, o ir skyriai trumpučiai – tad skaityti nė kiek nenuobodu. Toliau. Toliau. O kas bus toliau?

Toliau bus gana netikėta pabaiga. Ir ketvirtosios knygos paieškos!

Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

ADLER-OLSEN, Jussi. Kaltė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 574 p.
Knygų serijos „Department Q“ 4-oji knyga.

Tai nežadėjo nieko gero.

Štai ir ketvirtoji Q departamento dalis. Jaučiuosi šiek tiek sutrikusi: kažkur skaičiau, kad yra tik keturios dalys, o visokių paslapčių tik daugėja. Tikiuosi, kad neliksim nežinioje ir tęsinių lietuviškai dar sulauksime.

Kas dabar? Viskas tas pats: rūsys, senų bylų krūva, įdomesnės, sujungtos mėlynomis ar raudonomis virvelėmis, kabo ant lentos. Detektyvas Karlas Mjorkas ir du jo galvos skausmo šaltiniai: Asadas ir Rouzė. Ta pati įtampa ir noras skaityti. Šiek tiek šiurpu, kai jau ne tik paminimi (kaip ankstesnėje knygoje), bet tikrai į siužetą įtraukiami lietuviai. Ir tikrai ne „gerųjų“ pusėje.

Tema žiauri. Eugenika. Na, toks reikalas, kai vieni jaučiasi protingesni už kitus ir žino, kas tai yra tobula rasė. Pavyzdžiui, danų. O visus, neatitinkančius tobulumo standartų, tereikia eliminuoti. Jei visiškai išvalyti negalima, tai bent priverstinai sterilizuoti, ar kitaip užkirsti kelią netinkamų individų dauginimuisi. Galvojot, šitokios praktikos jau praeityje? Gerai būtų. Panašu, kad po senus ir keistus nutikimus mėgstanti kapstytis trijulė tikrai turės ką veikti.

Dar pabaiga. Patiko. Nors pabaigos nėra šio rašytojo stiprioji pusė, bet valio, šį kartą aš klydau.

Ką tik pagūglinau – dar yra bent trys Q departamento dalys. Laukiam!

Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Atpirkimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė ASTRA ALBA ir „Vertimų guru“ vertimų biuras. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 606 p.
Knygų serijos „Department Q“ 3-ioji knyga.

Ir tada įsėlino baimė.

Pagaliau detektyvų skaitytojų maldos išgirstos – trečiąją Karlo Mjorko ir jo komandos nagrinėjamą bylą turime ir minkštais viršeliais. Detektyvas, vasara, atostogos, patogaus formato knyga – ko gi daugiau bereikia?

knyguziurkes.lt neseniai paminėjo tokį terminą pageturneris. Jis kaip tik puikiai apibūdina visas šio rašytojo knygas. Įdomūs personažai, geras siužetas, šiek tiek intrigos ir pabaiga. Galbūt ir banaloka, bet kam tai rūpi… Vistiek kažin kas išliks atmintyje po kokio mėnesio ar metų. Bet tas džiugaus skaitymo įspūdis – ilgam. Būtent dėl jo taip smagu skaityti detektyvus.

O apie knygą? Karlas Mjorkas toliau darbuojasi su savo nuostabiaisiais padėjėjais. Taip jau susiklostė, kad į rankas jiems pateko mįslingas laiškas butelyje, kuris išsivyniojo į dar mįslingesnius įvykius. Nes juk kai kurie žmonės įsivaizduoja esantys dievai. Ir prikrečia velnioniškų kvailysčių.

Kaip ir nebėra ką pridurti. Ketvirtoji „Department Q“ serijos knyga nekantriai laukia savo eilės.

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

KEPLER, Lars. Paganinio kontraktas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 587 p.

1782 metais Italijoje, Genujoje, gimė legendinis Nikolas Paganinis – savamokslis smuikininkas ir kompozitorius. Iki šių laikų vos keletas smuikininkų sugebėjo groti greitus ir sudėtingus jo kūrinius. Iki pat Paganinio mirties muzikantą persekiojo kalbos, esą, idant įgytų nepakartojamų muzikinių įgūdžių, pasirašęs sutartį su velniu.

Paganinio kontraktas – antroji, skaitančiųjų taip giriamos serijos apie Joną Liną, knyga. Hipnotizuotoją įvertinti buvo sunku, o čia viskas paprasta ir aišku. Daug kalbėti net nėra apie ką: patiks arba ne.  Veiksmo pakanka, veikėjai įdomūs, stilius toks, kad atsitraukti nuo knygos nesinori. Tema –  įdomi/aktuali/žiauri. Juk kasdien negalvojame, kad ir Švediją įsisukusi į tą ginklų prekybą (pirma okupantams, vėliau okupuotiesiems). Karui valio. O vieną kitą pacifistą galima ir pamedžioti.

Medžioklė gniaužė kvapą. Nereikalingų liudininkų pašalinimas – irgi. Bet tada išgirsti smuiko garsus (taip, tikrai taip). Nuostabią melodiją, kuomet smuikas patenka į tikro genijaus rankas. Ir kraujui tarsi lieka mažiau vietos (bent jau turėtų). Mažiau puslapių tai jau tikrai.

Ir pabaiga ne visai banali. Patiko.

Skaitantieji detektyvus sako, kad tai silpniausia Lars Kerpler knyga. Aš galvoju – o tai kas tada bus toliau?