Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

pirmykste-moteris-6AUEL, Jean, M. Išpieštų urvų kraštas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2015]. 780 p.
Šeštoji ir paskutinė serijos „Žemės vaikai“ knyga.

„Kaip gyvensiu be Jondalaro? – galvojo Aila. – Bet kaip Jondalarui dabar gyventi su manimi?…“

4479 puslapiai. Tiek, ar maždaug tiek yra „Žemės vaikų“ serijos knygose. Gaila, bet įveikiau ne visus. Paskutinė dalis mane pribaigė.

16,86 Eur. Tiek šią minutę knyga kainuoja internete. Įspūdis toks, kad sumokėta tik už puslapius, t.y. knygos apimtį. Nes turinio joje – tai jokio.

Gerai, gal nereikia taip kritiškai ir subjektyviai. Viena, ne, net ne viena dalis buvo tikrai įdomios, skaityti jas buvo smagu. Autorė surinkusi daug faktų, kuriuos sumaniai įpynė į gan banaloką siužetą. Smagu, kai kokioje „Iliustruotoje istorijoje“ randi straipsnelį apie tai, ką jau seniai sužinojai, skaitydama tas knygas.O grožinės literatūros apie šį laikotarpį lietuviškai nėra (aišku, neskaitant tos apysakos vaikams „Mamutų medžiotojai“, iš kurios tik pavadinimas ir telikęs.

Bet na negalima taip monyti skaitytojų. Visą turinį galima buvo įdomiai išdėstyti ir kokiuose…. 400 puslapių. Būtų ir įdomiau, ir pigiau, ir akims lengviau. Tiesa, idėja apie Didžiają Motiną Žemę gera. Man patiko.

Istorija apie Ailą, Jondalarą, Jonailą, Yhaha, Lenktynininką, Širmę ir Vilką keliauja į nebaigtųjų sąrašus. Pirmykščių žmonių meilės kol kas užteks. Duokite geros fantastikos arba skandinaviškų detektyvų!

Lars Kepler. Hipnotizuotojas.

Lars Kepler. Hipnotizuotojas.

kepler_hipnotizuotojasKEPLER, Lars. Hipnotizuotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 622 p.

— O ką aš sakiau?
— Ką?
— Aš buvau teisius, ar ne?

Trampampam, žengiame į naujo skandinavų tyrėjo, Jono Linos, valdas. Girdėjau girdėjau, koks jis įdomus personažas, kaip įtraukia tie detektyvai ir kiek daug suteikia skaitytojams laimės ir nepamirštamų įspūdžių. Ir?

Vargeli…. Nelabai man patinka kraujingos istorijos apie visokius ten psichopatus. Kuomet kartais šlykštu ir bjauru. Kažin, kiek kartu kartojosi žodis pize? Kažin, kiek motinų, dingus vieninteliui sūnui, elgtųsi taip, kaip Simona? Bet nepaisant šių minusų, knyga veikia tikrai kaip kokia hipnozė. Lyg ir nieko ypatingo, o užverst negali. Neužsiverčia.

Jei rimtai, tai autoriai tikrai žinojo, kaip pavergti skaitytoją. Man labai patiko, o va dabar bandau sugalvoti, kodėl. Ir nesugalvoju. Paaiškinimo nėra. Nes istorija visai paprasta ir net banali, o pabaiga tai iš vis graudžiai tragiška. Kažkur antrame plane šmėžavo komisaras Jonas Lina, ten pat siautėjo  išprotėjęs paauglys, dar kažkokie sadistiškai nusiteikę vaikai-pokemonai. Savotiškai įdomus fiziškai ir psichiškai palaužtų rinkinys-2016012004asmenybių, besigydančių hipnoze, būrelis. O pačiame centre Erikas Marija Barkas, ūmių traumų gydymo specialistas… Ai, dar jo ligotas sūnus ir ankščiau minėta žmona. Visi jie, kažkaip vienas su kitu psichologiškai sąmoningai ar nelabai susisaistę, išprovokavo tokius įvykius, kurie gerokai pakoregavo, paįvairino, ir krauju aplaistė kasdienę rutiną.

Tiesa, personažai įdomūs, siužetas sukinėjasi į visas puses, netikėtumų pakanka ir še tau, topų topas, skandinaviškojo detektyvo elitas.

Patiko, ir viskas. Matomai, ką tik įstojau į Lars Kepler detektyvų gerbėjų gretas.

Jussi Adler-Olsen. Fazanų žudikai.

Jussi Adler-Olsen. Fazanų žudikai.

Aolsen_fazanu-zudikaiDLER-OLSEN, Jussi. Fazanų žudikai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Agnė Mackevičiūtė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013.  503 p.
Knygų serijos„Department Q“ 2-oji knyga.

Mano širdis plakė taip smarkiai, kad net skaudėjo.

Po sėkmingai išaiškintos pirmosios bylos ir po to sekusių atostogų, detektyvas Karlas Mjorkas grįžta į darbą. O ten vieni nemalonumai. Kažkokia kolegų iš Norvegijos delegacija, kuriai reikės viską svetingai aprodyti; neaišku, ko norintys viršininkai; net nauja darbuotoja, kurios, kam jau kam, bet Karlui Mjorkui tikrai nereikia. Nors neišaiškintų nusikaltimų dar daug, šį kart dėmesį patrauks  ant stalo paslapčia kažkieno palikta seniausiai baigta ir visų pamiršta byla.Taigi, kas 1987 metais nužudė du jaunuolius?

Daug smurto. Ne kraujo, žudymų (buvo ir jų, kaipgi), bet įtampos ir pykčio, kurį reikia kažkur ir ant kažko išlieti. Po to palengvėja, bet tik trumpam. Nes žinia, paskui daug metų slėgs kaltė ir priklausomybė nuo šutvės (keistas man tas žodis) ir suvokimas, kad kelio atgal nebėra.

Kelio atgal nebėra ir skaitytojui. Įtraukia. Stipriai. Ryškūs veikėjai (tikrai spalvingos asmenybės), vietoje nestovintis siužetas, intriga. Čia man ką, gali būt gaila žudikės ir jos tragedijos? Na jau! Bet… Chm. Keistas tas gyvenimas. O knyga gera.

Ruduo nuobodus nebus. Kitos dvi šios serijos knygos jau išleistos ir lietuviškai.

Pirmoji Department Q knyga:
Jussi Adler-Olsen. Moteris narve.

Andy Weir. Marsietis.

Andy Weir. Marsietis.

weir_marsietisWEIR, Andy. Marsietis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2015. 557 p.

Jaučiu, susimoviau.

Ir tie žodžiai kartosis ne kartą. Kaip rašo pats Markas Votnis, apie jį Vikipedijoje rašys – vienintelis Marso planetoje žuvęs žmogus. O gal visgi ne?

Mačiau filmą. Žinojau siužetą. Netgi žinau, kaip knyga baigsis. Bet smalsumas niekur nedingo. Knyga įtraukia – labai. Štai ir dabar, pirmą kartą rašau, net nebaigusi skaityti knygos. Liko dar 50 psl. Dar vienam kartui. Pataupysiu :).

Iš tikrųjų, knyga labai įtraukia. Joje netrūksta nei chemijos, nei fizikos, nei biologijos, nei visokių inžinerinių dalykų. Gali pasirodyti, kad tai išgyvenimo vadovėlis Marse (beje, rašoma, kad viskas pagrįsta matematiškai, o ne šiaip sau prifantazuota), gali pasirodyti, kad skaityti bus nuobodu. Anaiptol. Nežinau, bet tas Votnis žavi vien jau savo optimizmu ir tikėjimu, ne, netgi žinojimu, kad viskas jam bus gerai. Ir dar tie jo juokeliai… Ne taip paprasta palaužti žmogų.

Vienu žodžiu, filmas labai patiko, knyga patiko dar labiau. Einu, pabaigsiu skaityti. O jei dar neskaitėte, paskaitykite šią ištraukėlę, gal irgi užsinorėsite į Marsą?

Daniel H. Wilson. Robokalipsė.

Daniel H. Wilson. Robokalipsė.

Wilson_robokalipseWILSON, Daniel H. Robokalipsė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Astra Alba. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2014. 492 p.

Čia prakeikta viso karo juodoji dėžė.

Nežinau, nei ką parašyti apie tą robotų karo knygą. Tai taip realu, ir kartu neįtikėtina. Galbūt tik man, kuriai pvz. elektroninių knygų skaityklė – dar tik dešimta nuo galo begaliniame norų ir poreikių sąraše. Gyvenimas be išmaniųjų technologijų –  nebeįsivaizduojamas, bet gyvenimas su kokiais nors rimtesniais robotais skendi dar kažkur miglose. Karas su jais – tai iš vis. Bet knyga perspėja – būkite atsargūs, nes per didelis susižavėjimas robotais gali baigtis… robokalipse.

Įdomi pačios istorijos forma, tarsi liudijimų fragmentai, o gal net kažkoks scenarijus. Apie mokslininkus, keistuolius, kariškius, vaikus, civilius, ir netgi geruosius robotus humanoidus, kurie atliko vienokį ar kitokį vaidmenį robotų kare, kurie išgyveno, arba ne. Kaip viskas prasidėjo, kaip robotai ėmė demonstruoti savo intelektą, kaip žmonija susitelkė ir parodė, kas čia šeimininkas.

Kai kurie liudijimai įdomūs ir įtraukiantys, kai kurie – nuobodūs ir migdantys. Internetas sako, kad stiliumi ji panaši į žymiąją Max Brooks – Pasaulinis karas Z. Gal. Kada nors gal ateis laikas ir jai.

Kol kas aišku tik viena – robotų karai – tikrai ne man.

Oliver Pötzsch. Koriko duktė.

Oliver Pötzsch. Koriko duktė.

Potzch_Koriko duktePÖTZSCH, Oliver. Koriko duktė [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė. Kaunas: Obuolys, 2012. 511 p.

Akimirką ant lieptelio stojo visiška tyla. Tada suskardėjo pirmieji riksmai.
– Raganystė, čia raganų darbas! (psl. 39).

Paskutinei vasaros dienai puikiausiai tinka parašyti apie šią knygą. Perskaičiau su malonumu, nors nieko ypatingo tikrai nebuvo. Knygos būklė (iš naujo įrišta ir suklijuota, pakeistu viršeliu) tarsi sakyte sako: skaitytojams gal ir nieko ypatingo nereikėjo. Tik patraukliai parašyto pasakojimo apie viduramžius ir tokį ne itin garbingą bet tuo metų ypač reikalingą budelio darbą.

Nors… budelio amato knygoje ne taip jau ir daug (dar mažiau – koriko dukters Magdalenos…). Jakobui Kuizelui tenka tapti detektyvu, mat raganyste apkaltinama mažo Bavarijos miestelio Šongau gyventojų mėgiama pribuvėja. Budelis puikiai žino, kaip išgaunami prisipažinimai raganavimu. Raganystėmis netiki ir miestelio gydytojo sūnus Simonas. Abu vyrai, nors ir dėl skirtingų paskatų, būtinai turi sužinoti tiesą. Žinoma, ją ir sužino. Kaip ir galima dėti tašką. Bet ne, yra ir knygos tęsinys, matyt, įgytą detektyvų patirtį vyrams bus dar kur panaudoti.

Tikrai patiko, tik labai abejoju, kad Umberto Eco „Rožės vardas“ galėtų būti kažkas panašaus…. Reikės patikrinti.

Kit Whitfield. Nakties užklupti.

Whitfield_Nakties uzkluptiWHITFIELD, Kit. Nakties užklupti [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kristina Daugėlaitė. Kaunas: Obuolys, 2008. 448 p.

Kažkur naktyje riaumoja dantis iššiepę žmonės.

Ieškojau mokslinės fantastikos – radau maginę. Nors tikriausiai taip tik įžeisčiau maginės fantastikos žinovus, gal knygos apie ten visokius vilkolakius ir yra tiesiog knygos apie vilkolakius. Tik kad lentynoje viskas suplakta į vieną. Ir kosminės odisėjos ir žiedų valdovai ir va, visokie naktiniai gyviai.

O romaną tikrai sunku įsprausti į kokius nors žanro rėmus.

Ne, viskas ten nėra jau labai baisu. Mat vilkolakiai – dažniausiai geriečiai. Yra, aišku, ir keletas blogiukų, kurie gadina visą reikalą ir gyvenimus kitiems. Bet anokia čia naujiena, tuo labiau, kad pagrindinė veikėja Mei Galėj dėl to tik turi ką veikti. Vienas kitas veikėjas netgi numiršta, taigi ir tirti yra ką. Autorė – jaunutė, yra visko, ir meilių, ir nusivylimų, ir baimių, ir laimių. Prifantazuota beveik pusė tūkstančio puslapių.

Skaitymas neprailgo. Bet – perskaičiau, ir jau beveik pamiršau.