Marianne Fredriksson. Simonas ir ąžuolai.

Fredriksson M. (2004). Simonas ir ąžuolai. Vilnius: Alma littera, 344 p.

Iš karto pasakysiu, kad tai nebus mano mėgstamiausia knyga. Nes knygų apie jaunuolio tapimą vyru parašyta ne viena. Tai gera tema kiekvienam autoriui, nebloga ir skaitytojui. Tiesiog perskaičius kelias knygas ta tema, jos tampa bauginančiai panašios: šiek tiek kitoks berniukas, nelabai pritampantis prie bendraamžių, netikėti jo meniniai sugebėjimai, pirma meilė ir gyvenimo kelio pasirinkimas. Ką čia įpatingo ir sugalvosi… Tačiau knyga nėra paprasta, nes kaip  sakė jos veikėjas Rubenas „Niekas nebūna paprasta“.

Ji ypatinga pasakojimo stiliumi. Man patiko ramus ir lėtas pasakojimas, supintas su tikrais istoriniais įvykiais, pagal kuriuos buvo nesunku atspėti pasakojimo laiką. Visi veikėjai labai ryškus, neabejingi juos supantiems įvykiams, jautrūs.  Daug dėmesio skiriama jų vidiniams išgyvenimams, nuojautoms, sapnams. Vietomis atrodė, kad pavadinimas visai neatitinka knygos turinio, nes pagrindinis veikėjas joje toli gražu ne Simonas. Tai ir Isakas, ir Karina, ir Rubenas… O ąžuolai visai pradingsta sapnuose ir vizijose. Ir sugrįžta tik knygos pabaigoje.

Nors „Ana, Hana ir Johana“ patiko labiau, mielai perskaičiau ir šį M. Fredriksson romaną.

Knyga visiems Marianne Fredriksson gerbėjams.

Reklama

Citatos [13]

Marianne Fredriksson. Ana, Hana ir Johana.

Bet kartais būdavai teisi, ypač, kaip pasakei, jog aš irgi niekur nedingsiu. Ir manęs laukia moters gyvenimas.
Aš, senele, nenešiojau miltų maišų iš malūno į miestelį. Bet vis dėlto neišsisukau ir aš. (psl. 27).

Čia jau negerai, tarė pati sau. Nes žinojo, kad laimės atseikėta, ir brangiai kaštuoja, jei per daug jos užsigvieši. Bet tada ji atsilošė, krestelėjo galvą ir prisiminė, kad jau yra užsimokėjusi. (psl. 48).

– Šiek tiek per daug nostalgijos, ar nemanai?
– Ne. Beje, nostalgija nieko blogo. (psl. 165).

Tik tada toptelėjo mintis, kad ieško savito tono, mamos tono. Galvojo, kad kiekvienas žmogus turi savo toną, unikalų, tik jo vieno. Savaime aišku, ji negali rasti jo dabar, čia. Ir žino, jog būtų per drąsu manyti, kad privers jį skambėti taip, kaip jis kitados skambėjo.
Bet jeigu turės kantrybės, jeigu palauks, gal tada ras tinkamą. (psl. 184).

Visa, kas dėjosi tarp šių įvykių, buvo įprastinis moters gyvenimas: daug nerimo, sunkaus darbo, didelio džiaugsmo, daugybė pergalių, begalė pažeminimo. Ir aišku, sielvarto, kurio būta visur. (psl. 186).

Paskiausiai prisimenu, kad staiga visi susirinko aplink mane. Jie žiūrėjo išpūtę akis, aptemusias nuo siaubo, o aš norėjau nuraminti, bet žodžiai, kurių dar turėjau, nepasiekė lūpų. Vėliau ligoninės lova su aukštu tinklu, o aš nežmoniškai išsigandusi, kad esu uždaryta. Tampiau tą tinklą per naktis, norėjau ištrūkti. Iš pradžių dienų dienas prie manęs sėdėjo Ana. Ji verkė. Liovėsi bėgioti. Dar šioks toks ryšys buvo įmanomas, bet neįstengiau juo pasinaudoti.
Buvo per vėlu. (psl. 288).

Kodėl mes niekad nekalbėjom apie knygas? Juk vis dėlto tai buvo didžiulė bendra sritis. Ar kad tu nedrįsai?
Ne, taip negalėjo būti.
Ar todėl, kad aš nesiklausiau? Taip.
Man tu nerūpėjai kaip asmenybė, tik kaip mama. Ir tik tada, kai susirgai, dingai ir jau buvo per vėlu, kilo daugybė klausimų. (psl. 311).

Marianne Fredriksson. Ana, Hana ir Johana.

Dar viena perskaityta knyga iš XX a. Aukso fondo.

Šį kartą švedų rašytojos romanas, vaizduojantis vienos šeimos trijų kartų moterų gyvenimą, pradedant praėjusio amžiaus antrąja puse ir baigiant mūsų dienomis. Knygos viršelyje parašyta: „Abiejų lyčių skaitytojų ryte praryjama knyga, kupina dinamiškos pasakojimo jėgos, stiprių asmenybių, jaudinančių likimų, meilės ir tragedijų. Börne Isakson, Dagens Industri.

Nežinau, kas tas Börne Isakson, bet knygą apibūdino tikrai trumpai ir puikiai. Pradėjusi skaityti, ją ryte prarijau ir likau sužavėta stiprių asmenybių ir jų jaudinančių likimų. Tiesa, visas pasakojimo stilius savitas, autorė, kaip minėta švedė, todėl jaučiasi tarsi toks skandinaviškas šaltukas, bet… tai neatskiriama nuo pačios istorijos. Ir su istorija persipynusios nostalgijos:

– Šiek tiek per daug nostalgijos, ar nemanai?
– Ne. Beje, nostalgija nieko blogo. (psl. 165).

O pati istorija labiausia žavi ieškojimu. Siekiu atrasti ir suprasti savo moteriškosios linijos šaknis. Per praeitį pažinti save. Protėvių atgimimu savo vaikaičiuose… Močiutė Hana nešioja miltus į miestelį ir už juos gauna maisto produktų ir pinigų, dukra Johana šeštadieniais dirba Halėje, taip nors truputį siekdama tapti nepriklausoma, anūkė Ana rašo knygas ir jau yra visiškai nepriklausoma moteris. Ji ir ieško savo praeities šaknų.

Tik tada toptelėjo mintis, kad ieško savito tono, mamos tono. Galvojo, kad kiekvienas žmogus turi savo toną, unikalų, tik jo vieno. Savaime aišku, ji negali rasti jo dabar, čia. Ir žino, jog būtų per drąsu manyti, kad privers jį skambėti taip, kaip jis kitados skambėjo.
Bet jeigu turės kantrybės, jeigu palauks, gal tada ras tinkamą. (psl. 184).

Tuo pačiu, ji ir pasakoja nuostabią, trijų kartų moterų gyvenimo istoriją. Kelios ištraukos čia.

Labai brandi knyga kiekvienai moteriai.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).