Gendrutis Morkūnas. Švęsti kosmose ir tvarte.

Morkūnas, Gendrutis. Švęsti kosmose ir tvarte. Eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai. Sudarytojas Andrius Navickas. Vilnius: Všį „Bernardinai.lt“, 2010,  376 p.

O vaikams – kas? Jų kūneliuose yra kažkokių grūdelių, kurie verčia paimti knygą. Net jeigu tai – knyga apie metalų atsparumo bandymus. Ją atsiversti. Ir pamiršti kvėpuoti. Nejausti, kokie jie tada juokingi. Kokie jie tada iš kito pasaulio. Kokie jie tada ne mūsų, suaugusiųjų. (psl. 140).

Man nepasisekė šios knygos nufotografuoti. Bandžiau net kelis kartus, deja… O taip norisi parodyti (tiems, kas knygos nėra čiupinėję), kad užtenka į ją tik pažvelgt. Ji kažkokia kitokia. Graži. Labai graži. Viduje žinoma, taip pat.

Šią akimirką aš nežinau kito tokio lietuvių autoriaus, kurio tekstuose būtų tiek meilės vaikams. Neabejoju, jų tikrai yra, tik galbūt šią minutę nepamenu…. Knygoje tiek supratimo, tokio įsijautimo į vaikų gyvenimą… Taip, taip, taip.. taip ir norisi pritarti, visą tai tikrai žinau, juk mes buvome vaikai… Bet, (o kokia gėda!) viską pamiršau…

Bet knyga tikrai ne tik apie vaikus ir vaikystę… Visko daug daugiau, visa mūsų laiminga ir liūdna kasdienybė, džiaugsmas ir ašaros… Tikrai, kartais skaityti slogu,  negi mes, suaugusieji, tikrai taip sugebam sukomplikuoti gyvenimą? Autoriaus stilius labai savotiškas, labai taiklus, ir kartais toks lengvai ironiškas (kartais ir nelengvai). Šiurpoka. Negi jau nebėra nieko gero?

Yra. Tikrai yra. Nes vėl tarp kasdienybės ėse išlenda vėju kvepiantys, žemę karpantys,  knygas skaitantys vaikai. Ir jau geriau. Tikrai geriau. Gera.

Neskaitėt? Verta, tikrai.

Gendrutis Morkūnas. Grįžimo istorija.

MORKŪNAS, Gendrutis. Grįžimo istorija: [apysaka]. Iliustravo Lina Žutautė. Vilnius: Nieko rimto, 2007. 216 p.
Geriausia 2007 metų knyga vaikams ir paaugliams.

Moteris paaiškino, kad į vaikų pasaulį patenka ne visi, o tik patys nelaimingiausi vaikai, tie, kurie iš sielvarto turėtų mirti nesulaukę nė trijų metų. (psl. 172).

Knyga labai panaši į jau skaitytą  „Vasara su Katšuniu“. Panašu, kad autorius matė daug nelaimingų vaikų. Tad šį kartą pagalbos reikia ne nelaimingiausiam berniukui Bernardui, o keistuolei mergaitei Vilijai. Ir veikėja gyvena ne mieste, o kaime.

Pasakojimas gana keistas, beveik detektyvinis. Kaip ir pirmojoje, pasakojimas detalus, be jokių pamokymų. Tačiau pabaiga kažkokia netokia. Nelabai tikra. Gal todėl, kad istorijos taip ir lieka knygose, o gyvenimas būna visai kitoks? O gal todėl, kad taip iki galo ir neaišku, kokiai auditorijai skirtos tokios knygos. Vaikams? Suaugusiems? Spręskite patys…

Žmonės – keistoki sutvėrimai. Jiems atrodo, kad viską supranta. Supratę, kad ko nors nesupranta, daugelis įtūžta. Ima kaltinti mokytojus, kad apie tai nemokė mokykloje, ar knygas, kad apie tai nerašo. Kartais kaltina ir tuos dalykus, kurių nesupranta. Atseit, kodėl lenda į gerai sutvarkytą ir suprantamą pasaulį. (psl. 170).

Arba

 – Tylėk. Kas viską geriau žino – tu ar aš?
Atsakymas į šį klausimą aiškus beveik kiekvienam vaikui ir kiekvienam suaugusiajam. Tokiems klausimams nepasiduoda tik vienas kitas vaikas. Suaugusieji tokius vaikus vadina nevykėliais, užsispyrėliais ir neklaužadomis. Kiek visokių įdomių vardų gali išgirsti vaikas, norintis, kad mama jam nupirktų ne raudonai žalias, bet žaliai raudonas kojines! (psl. 52).

Gyvenimo filosofija pagal Gendrutį Morkūną. Norisi dar.

Gendrutis Morkūnas. Vasara su Katšuniu.

MORKŪNAS, Gendrutis. Vasara su katšuniu: [romanas]. Iliustravo Valentinas Ajauskas. Vilnius: Tyto alba, 2005. 201 p.
Geriausia debiutinė 2005 m. knyga vaikams.

Iki stebuklo buvo dar toli, tačiau kažkas vyko. Kažkas neįprasta. (psl. 66).

Pačiai netikėtai, beieškodama gerų, nuoširdžių knygų, jų netikėtai suradau… vaikų skyriuje. „Vasara su Katšuniu“ – tiesiog puiki. Tačiau jei galvojate, kad tai nerūpestinga knyga vaikams apie linksmus vasariškus nuotykius, labai klystat. Linksmybių ir kvailysčių čia nėra. Yra tik geras, bet nelaimingas berniukas Bernardas, kuriam labai blogai.

Knyga tikrai stebuklinė. Bet tas suvokimas atėjo vėliau. Pradžioje net nuobodžiavau – įžanga gana ilga, pasakojama gana neįprastai, katšunio nei kvapo. Bet vėliau, jam pasirodžius, sužavėjo nuostabus tekstas, stebuklingos situacijos, netikėti sprendimai. Ir iliustracijos. Dailininko Valentino Ajausko piešiniai kažką labai priminė, kažkokią knygelę iš vaikystės, dabar jau išblėsusiu pavadinimu. Todėl buvo labai įdomu juos atidžiau patyrinėti.

„Tad kokia tai tikroji tiesa apie Katšunį?“ (psl. 95). Suaugusieji galvoja, kad vaikų gyvenimas nerūpestingas. Suaugusieji įsitikinę, kad dauguma vaikų pomėgių – niekai. Suaugusieji žino, kad puikiai pažįsta savo vaikus. Tačiau.. Vaikų gyvenimas kartais būna toks sudėtingas, jog tokiems katšuniams tikrai niekada nepritrūks darbo. Nebent šią knygą perskaitys ir suaugusieji. Ir į vaikus pažvelgs jau kitaip. Ir, reikalui esant, patys galės jiems padėti.

– Dabar tu gali gyventi vienas, – tarė Katšunis.
– Žinau, – kaip aidas pakartojo Bernardas.– Aš tau padėjau.
– Žinau.
– Tu man irgi.
– Žinau.
– Dabar tu jau didelis. Jau žinai, kaip gyventi. Aš irgi. (psl. 200).

Ir taip norisi paskaityti knygą dar kartą.

Gendrutis Morkūnas. Iš nuomšiko gyvenimo.

MORKŪNAS, Gendrutis. Iš nuomšiko gyvenimo: [apysaka]. Iliustravo Lina Žutautė. Vilnius: Nieko rimto, 2010. 156 p.
Metų knyga 2011 paauglių kategorijoje.

Visi nuomšikai. Visi! (psl. 150).

Vasara geriausias laikas skaityti vasariškas knygas. Arba vaikiškas. Taip ir atsidūriau vaikų literatūros skyriuje.

Šią knygą jau buvau pastebėjusi seniai. Nes labai intrigavo pavadinimas. Kas tie nuomšikai? Apie ką knyga?

Ji, kaip ir galima spręsti iš pavadinimo, apie nuomšikus.  Iš pradžių gana fantastinė: kažkokie eksperimentiniai Namai, nuomšikais vadinami našlaičiai, vaikų nuomai. Skaityti tikrai labai įdomu, intriguoja. O netrukus, po visų neįtikėtinų ir nepaprastų istorijų pradeda ryškėti pats tikriausias, realiausias šiandieninis gyvenimas. Su visomis problemomis ir rūpesčiais.

Savo bėdose paskendusių suaugusiųjų pamiršti vaikai turi tapti nuožmiais ir tvirtais. „Mums sako, kad jeigu būsime tvirti ir nuožmūs, išgyvensime lengvai“ (psl. 69). Vargas tam, kuris tokiu netaps, ir į gyvenimą bus išspirtas nepasiruošęs… Nemokantis gyventi už save didesnių žmonių pasaulyje. „Žinoma, mes irgi žmonės, tad pasitaiko visko. Kiekvienas su savo bėdomis dorojasi pats“ (psl. 43). Arba nepraranda vilties, kad viskas galų gale baigsis taip, kaip šioje knygoje.

„Tik imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas“ (psl. 89). Abejojate? Būtinai paskaitykite!