Morkūnas, Gendrutis. Švęsti kosmose ir tvarte. Eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai. Sudarytojas Andrius Navickas. Vilnius: Všį „Bernardinai.lt“, 2010, 376 p.
O vaikams – kas? Jų kūneliuose yra kažkokių grūdelių, kurie verčia paimti knygą. Net jeigu tai – knyga apie metalų atsparumo bandymus. Ją atsiversti. Ir pamiršti kvėpuoti. Nejausti, kokie jie tada juokingi. Kokie jie tada iš kito pasaulio. Kokie jie tada ne mūsų, suaugusiųjų. (psl. 140).
Man nepasisekė šios knygos nufotografuoti. Bandžiau net kelis kartus, deja… O taip norisi parodyti (tiems, kas knygos nėra čiupinėję), kad užtenka į ją tik pažvelgt. Ji kažkokia kitokia. Graži. Labai graži. Viduje žinoma, taip pat.
Šią akimirką aš nežinau kito tokio lietuvių autoriaus, kurio tekstuose būtų tiek meilės vaikams. Neabejoju, jų tikrai yra, tik galbūt šią minutę nepamenu…. Knygoje tiek supratimo, tokio įsijautimo į vaikų gyvenimą… Taip, taip, taip.. taip ir norisi pritarti, visą tai tikrai žinau, juk mes buvome vaikai… Bet, (o kokia gėda!) viską pamiršau…
Bet knyga tikrai ne tik apie vaikus ir vaikystę… Visko daug daugiau, visa mūsų laiminga ir liūdna kasdienybė, džiaugsmas ir ašaros… Tikrai, kartais skaityti slogu, negi mes, suaugusieji, tikrai taip sugebam sukomplikuoti gyvenimą? Autoriaus stilius labai savotiškas, labai taiklus, ir kartais toks lengvai ironiškas (kartais ir nelengvai). Šiurpoka. Negi jau nebėra nieko gero?
Yra. Tikrai yra. Nes vėl tarp kasdienybės ėse išlenda vėju kvepiantys, žemę karpantys, knygas skaitantys vaikai. Ir jau geriau. Tikrai geriau. Gera.
Neskaitėt? Verta, tikrai.
kaskaityti.lt 