Pedro Lenz. Čia aš varatarius.

Pedro Lenz. Čia aš varatarius.

20161231_144910LENZ, Pedro. Čia aš varatarius [romanas? apysaka? novelė?  – nežinau…]. Iš šnekamosios Berno vokiečių kalbos vertė Markus Roduner ir Rimantas Kmita. Langenthal: BaltArt GmbH Switzerland, 2013. 115 p.

Aš jau išsikalbėjau. Aš daba žinau, kas mana draugai i kas nelabai. (psl. 109).

Įrašas tokiu pavadinimu jau yra. Ką dar galima pridurti? Ir daug, ir mažai. Spektaklis, kad ir įspūdingas, lieka spektakliu (ar skaitymu), o knyga yra knyga. Skaitai ir be tarpininkų susikuri savo personažus, savo įvykių versijas….

Faktas – knyga išskirtinė. Nepateks ji į jokius ten skaitytojų ar kritikų topus – skirta ji ne kiekvienam. Įdomi ji galėtų būti šveicarų literatūros fanams, filologijos studentams, kokiems nors lingvistikos tyrinėtojams, dar kokiam atsitiktiniam knygų gurmanui, ieškančiam kažko na tokio kažko, ir žinoma, šiauliečiams. Mat išversta ji būtent į šiauliečių šnekamąją kalbą.

Mažutė knygutė tikrai jau turi savo istoriją. Nežinau, ar ją čia pasakoti: kas norės, susiras ir patys. Man nepatiko tik tai, kad šiaulietiška kalba nori nenori siejama su kažkokiu gatvės gyvenimu, kažkokiais „bahuriukais“ ir „chebrytėmis“. Gyvai aš tokios kalbos nelabai ir girdėjusi, bent jau didžiosios dalies, net nežinojau, kas tai yra „Varatarius“, tai ką čia daugiau ir pridursi.

O istorija tai man labai graži. Varatarius- trimtrijų sulaukęs vyrukas iš Šumertalio – naivus paklydėlis, filosofas, metus praleidęs Vicvyli už tai, kad kažkada draugų paprašytas pavežėjo kažkokį prancūzą, kuris atrodė kaip arabs…. Na, praleido, tai praleido, dabar bando pradėt’ naują gyvenimą, bet, kadangi yra žmogus, kuriam „dažnai būn įdomūs dalykai, katrie kitiems žmonėms neįdomūs, i atvirkščiai“, jam sekasi taip, sakyčiau… nelabai. Nors jau iš pradžių buvo galima nujausti, kaip viskas pasibaigs, bet man buvo liūdna. Žiauriai.

Skaityti nėra paprasta. Net iš šiauliečiams. Norit poros ištraukų? Prašom!