GRANIN, Daniil. Mano leitenantas [atsiminimai]. Iš rusų k. vertė Vytautas Leščinskas. Vilnius: Briedis, 2018. 310 p.
Taupyti reikia ne žmones, o šaudmenis.
Tokia tai karo realybė. Kaip ir tūkstančiai kitų, jaunas vaikinukas, vos išgirdęs, kad prasidėjo karas ir klastingoji nacistinė Vokietija užpuolė „draugiškąją“ Sovietų Sąjungą, nedvejodamas užsirašo į pašauktinius (supratau, kad tai = savanoriai). Deja, visiškas chaosas greitai išsklaido iliuzijas. Neaišku, ar čia pulti, ar trauktis, viskas padrika, aprūpinimo jokio, rankose tik viena granata. Veiksmas vyksta prie apsupto Leningrado, kurio blokadą irgi gaubia šiokia tokia mistika – miestas buvo atviras vieną parą, bet vokiečių kariuomenei buvo įsakyta… į jį neįžengti.
Visa tai yra puiku, nes po tokios knygos norisi perskaityti dar kažką daugiau, daugiau sužinoti, susipažinti su skirtingomis nuomonėmis. Pradedu žvalgytis į Roberto Petrausko trilogiją ir gundytis ją įsigyti. Bet buvo ir minusų. Rašoma, kad autorius yra vienas žymiausių rusų rašytojų, bet knyga parašyta kažkaip mėgėjiškai. Galbūt tai tik įspūdis, bet daug kas buvo visiškai padrika. O gal specialiai norėta pasiekti tokį įspūdį – tiek karo metai, tiek pokaris buvo visiškas chaosas. Daug pykčio ir nevilties. Dar daug nuotraukų (kai kurios tikrai baisios), kurios situaciją šiek tiek gelbėjo.
Perskaičiau susidomėjusi, bet tikrai nesusižavėjusi. Baisu.
Nukrito pirmoji bomba, suvirpėjo žemė, paskui bombos pabiro viena po kitos, sprogimai susiliejo, virto griaudėjimu, viskas aplinkui ėmė drebėti. Lėktuvai pikiravo, vienas paskui kitą skrido prie taikinio. O taikinys buvau aš.
kaskaityti.lt 