Michael Odnantje. Kačių stalas.

Kaciu stalasONDAATJE, Michael. Kačių stalas [romanas]. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Vilnius: Tyto alba, 2013. 258 p.

Ar kas suvokia, kokie laimingi būna sulaukėję, mažai prižiūrimi vaikai? Vos žengus pro duris, tėvų pančiai nukrisdavo. Nors tarpusavyje mes tikriausiai bandėme savo jėgomis išsiaiškinti ir suvokti suaugusiųjų pasaulį, spėliojome, kas jame vyksta ir kodėl. (psl. 32).

Nebaigiau. Ne dėl to, kad būtų kokia nuobodybė, ne… Tiesiog knyga tokia… jokia.

Kuomet skaičiau pirmąsias autoriaus knygas, viskas buvo kitaip. Viena žavėjo istorija, kita – jos pateikimu, abi kartu – puikiu tekstu, kurį tarsi gerte sugeri. „Kačių stalas“ irgi turėjo būti nors kažkiek panašus. Dėl to net šiek tiek atidėliojau knygos skaitymą, laukiau tinkamesnės progos, kuomet galėsiu ramiai susitelkti ties tuo tekstu.

Ir ką? Ogi nusivylimas.

Vienuolikmetis, pravarde Maina, įlipa į „Oransėją“ – laivą, kuris nuplukdys jį, ir dar du bendraamžius keleivius į suaugusiųjų pasaulį. Visko čia yra: įdomių žmonių, nutrūktgalviškų nuotykių, laisvės, kai už nugaros nestovi viską matantys ir kontroliuojantys tėvai. Skaityti nesunku, tekstas be kokių nors ypatingų įmantrybių. Bet ir emocijų ypatingai nežadina. Gal dėl to, kad jis toks tarsi be pradžios, ir be pabaigos. Gal per daug ramus ir skaitytojui pamažu darosi nuobodu. O gal tiesiog dėl to, kad kiekvienas iš mūsų kažkada plaukėme savuoju „Oransėjumi“, o savos patirtys visada įdomesnės ir labiau jaudina.

Prapuls ta knyga ir jos skaitymo įspūdžiai tarp kitų daugybės knygų, tikrai prapuls.

Michael Ondaatje. Divisadero.

Ondaatje M., (2009). Divisadero. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Tyto alba, 301 p.

Kaip visi aplinkui tik ir kalba apie Vilniaus Knygų Mugę, o dar blogiau, rodo kalnus pačių naujausių knygų, belieka tik numirti iš pačio nuoširdžiausio pavydo. Arba pasiimti knygą, kuri laikinai leistų pamiršti visų kitų knygų egzistavimą.

Tikriausiai neatsitiktinai ši knyga ir papuolė man į rankas tokiu tinkamu metu. Kada norimų perskaityti knygų sąrašas nusitęsęs iki begalybės. Kada norisi tos, tos, tos, ir dar anos knygos. Kada sunku išeiti iš bibliotekos, nes per didelis įdomių knygų pasirinkimas. Kada norai didėja tiesiog geometrine progresija…  Ir čia viena knyga tiesiog viską sudėlioja į vietas.

Autorius, jau žinomas iš neseniai skaitytos knygos „Anglas ligonis“ pasakoja keistoką, bet gyvenimišką istoriją, tiesa, ne tokią poetišką, bet prasmingą. Ką ten pasakoja, tiesiog pamėto keletą epizodų, o juos sulipdyti, sugalvoti trūkstamas vietas ir pasidaryti išvadas tenka patiems. Juk viskas jau tiek kartų pasakota. O su besikartojančiomis istorijomis, kartojasi ir žmonių gyvenimai.

Mūsų gyvenime istorijos tolydžio kartojasi – visos, be išimties. (psl. 154).

Net nebereikia daugiau knygų, toje viskas ir parašyta: ir apie žmones, ir apie jų gyvenimus.

Tikrai šaunus rašytojas. Patiko.

Michael Ondaatje. Anglas ligonis.

Ondaatje M., (2005). Anglas ligonis. Vilnius: Tyto alba, 299 p.

„Garsiausios XX a. pabaigos knygos“

Jau buvau rašiusi apie knygas, kurios turi išlaukti savo laiko. Šita kaip tik dar viena iš tokių. Ilgai jos net nenorėjau imti į rankas, o vieną dieną atsiverčiau ir… puslapiai tarsi patys pradėjo verstis, pasakodami nepaprastą istoriją.

O gal istorija ir visai paprasta: jauna seselė Haną slaugo siaubingai apdegusį anglų lakūną, kurio lėktuvas sudužo Sacharoje. Karas ką tik pasibaigęs, karo ligonine paversta viduramžių vila suniokiota, visur prikaišiota sprogmenų. Tačiau būtent čia ir susitinka Hana, klajojanti po namus su hamaku ir su seniai mirusio kareivio teniso bateliais. Jos tėvo draugas, senas pražuvėlis, inteligentiškas vagis Karavadžas. Jaunas idealistas indas Kirpalas Singhas – pionierius išminuotojas su begale išminavimo reikmenų ir su portatyviniu imtuvu. Ir žinoma, paslaptingasis anglas ligonis, siaubingai nudegęs,  nesiskiriantis su Herodoto „Istorijos“ tomeliu, vis klejojantis apie meilę prieš karą pamiltai moteriai.

Atrodo, ir veikėjų tik keletas, atrodo, ir įvykiai nebėga vienas po kito (kas gali įvykti viloje, slaugant,  beviltišką ligonį?). Tačiau knyga taip gerai parašyta, veikėjai tokie įtaigūs, jausmai tokie tikri, pasakojimas toks įtikinamas, kad pradėjus skaityti ir perskaitai vienu atsikvėpimu.

Buvau pažadėjęs jums papasakoti, kaip ateina meilė. (psl. 229).

Nebanaliai ir poetiškai apie karą ir meilę. Labai gera knyga.