Rosella Postorino. Ragautojos.

Rosella Postorino. Ragautojos.

POSTORINO, Rosella. Ragautojos [romanas]. Iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 320 p.

Tris kartus per dieną niekada nepasibeldusi aplanko baimė, neįspėjusi prisėda šalia, o jei pakylu, seka iš paskos, tarsi palaikytų man draugiją.

Pirmasis sakinys: Įėjome po vieną.

Po „Maisto ragautojos“, sudominta temos, perskaičiau dar vieną panašią knygą. Dar viena jauna berlynietė, Roza, ne savo valia tampa Hitleriui gaminamo maisto ragautoja. Nagi, juk čia toks pasiaukojantis darbas, ar ne? Kai visa šalis badauja, niekada nejauti alkio jausmo, valgai skaniausią maistą. Tai ko tiek verksmų ir ašarų?

Tikrai nieko ypatingo. Jei „Maisto ragautojos“ realiai gyvenusių žmonių istorija, ši – visiška fikcija. Jei „Maisto ragautojose“ visa Hitlerio virtuvė, įpročiai, jį supę žmonės ir artimiausia aplinka buvo čia pat, čia gi – nors ir arti, bet už užminuotų laukų. Jei „Maisto ragautojose“ ir buvo įdomių faktų, kurių autentiškumą vėliau galima buvo pasitikrinti gūglėje, šioje – nieko išskirtinio.

Bendra viena tema. Moteriški išgyvenimai. Rozos išgyvenimai – visiškas standartas ir šablonas. Perkėlus ją į bet kokį kitą istorinį laikmetį nieko ir neatskirtumei. Na dingos jos vyras kare – dingo. Na turėjo susipažinti ir susigyventi su savo likimo draugėmis – turėjo. Na neatsispyrė meilei ir aistroms – neatsispyrė. Tiesiog standartas ir tiek.

Tiesa, pabaigoje siužetas kažkiek įsibėgėjo. Dar tiesa, kad stilius nebuvo visai banalus, skaityti gal dar net maloniau, nei „Maisto ragautojas“. Bet vis tiek. Jei ne pati intriguojanti tema, būtų tikrai nieko įdomaus. Ir nebuvo.

Nieko labai nesitikėjau, tai labai ir nenusivyliau.

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

MANDEL, Emily St. John. Stiklo viešbutis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 336 p.;

Kiekvienoje istorijoje galima tiek daug nutylėti.

Pirmasis sakinys: Pradėk nuo pabaigos: krintu stačia galva palei laivo bortą šėlstančios audros tamsybėje, kvapą atėmė nuo šoko, kai nugarmėjau, mano kamera skrieja šalin per lietų…

Ne tik pirmas sakinys, visas pirmas įžanginis skyrius tiesiog atėmė žadą. Oho, kokia pradžia, ar taip ir toliau?

Istorija bus apie Vinsentą. O aš nieko negaliu parašyti. Nieko! Nes taip nesinori ką nors atskleisti ir sugadinti visą įspūdį. Gal todėl ir knygos aprašymas toks miglotas. Perskaičiau jį, ir nelabai supratau, kas čia bus. Ar čia distopija? Detektyvas? O gal fantastika? Jei atvirai, tai knygą atsiverčiau vien dėl to, kad kažkada skaičiau autorės fantastinį romaną „Vienuolikta stotis“. O fantastika man patinka.

Bet čia fantastikos nebus. Pats skaitymas jau kažkokia fantastika. Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Konkreti knyga – dėlionė. Skaitai atskirus fragmentus ir bandai juos padėti į teisingą istorijos vietą. Tada sujungti su kitu fragmentu. Dar kitu. Skamba sudėtingai? Ne, tikrai ne, įgudusiam skaitytojui – jokių problemų. Bet tas toks šiek tiek kitoks pasakojimas tikrai labai džiugina.

Pati istorija….. Žinot, kiekvienoje istorijoje vis tiek būna pats mėgiamiausias / nemėgiamiausias personažas. Čia tokio nebuvo. Visi jie – tarsi nutolę, tarsi žiūrėtum į juos per stiklą (o gal per rūką?). Gyvenimas bėga, stebiesi, gal net pergyveni, jaudiniesi, bet jie taip ir lieka nutolę. Nei vienas netampa artimu. Bet įsimintinu – tai tikrai visi.

Ir šis nenusakomas kūrinys, žinoma, turi savo vyšnią ant torto. Tai finansinio sukčiavimo schema. Labai įdomu. Labai! O palipus finansine piramide aukštyn ir atsiskleidė visa mano sudėliotos dėlionės didybė. Oho. Puikus skaitinys! Nekasdienis.

Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn. (Guardian).

Beje baigėsi taip pat įspūdingai, kaip ir prasidėjo. Oi, norėčiau dar daugiau šios autorės knygų.

Bianca Bellová. Ežeras.

Bianca Bellová. Ežeras.

BELLOVÁ, Bianca. Ežeras [romanas]. Iš čekų k. vertė Kristina Karvelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Tada patraukia į miestą. Neturi jokio pažįstamo, kurio galėtų pasiteirauti, su kuo galėtų pasitarti. Net nežino, kaip turi klausti; nežino, nei koks jo motinos vardas, nei kaip ji atrodo. Nežino, ar ji apskritai gyva. Ieško moters, kurios egzistavimas toks pat tikras kaip ir ežero Dvasios.

Pirmasis sakinys: Namis visas suprakaitavęs.

Prisiskaičiau tiek meniškų aprašymų! Viskas išnagrinėta skersai ir išilgai. Poetiškai. Literatūriškai. Moksliškai. O man norisi trumpai. Keliais sakiniais.

Suintrigavo aprašymas. Tokie žodžiai, kaip distopinis, ekologinė katastrofa, siurrealistinis, mažos apimties knygoje žada kvapą gniaužiančią istoriją. Ją ir gavau. Berniukas Namis kažkur šalia slenkančio ežero (galbūt užuomina apie Aralo jūros katastrofą, apie kurią nieko nežinojau), keistame kaime (Borosas?) su keistais žmonėmis, gyvena, rodos, visai įprastą, kasdienišką gyvenimą, kuris, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, atrodo visiškai siurrealus.

Berniukas auga, jį ištinka gyvenimas, trapias viltis naikina kasdienybė. Jokių gėlyčių ir gražių spalvų nebus. Paauglystė, savęs paieškos – žiaurios, sunkios, kankinančios, sekinančios, traumuojančios. Tiek fiziškai. Tiek dvasiškai.

Nes stilius toks, kad belieka tik viską išjausti, pajusti visą tą smarvę, purvą ir dulkes. Išgyventi visus baisumus, sėkmes (kurių beveik nebuvo), ir nesėkmes (kurios sekė viena paskui kitą). Baisu. Bet knygos užversti nesinori. O dar ta nenusakoma normalumo (jiems) – nenormalumo (skaitytojui) atmosfera…

Norisi, kad Namiui viskas būtų gerai. Kad istorija būtų holivudinė, jis laimėtų milijoną, nusifilmuotų Holivude, būtų žvaigždė ar panašiai. Bet čia senasis žemynas. Čia tokių stebuklų nebus. Tik noras išgyventi. Judėti pirmyn. Nors nelabai yra kur.

Pabaiga gera. Visada galvoji, kaip baigsis knyga, kai, rodos, jokia pabaiga nėra tinkama. Ir smagu, kai autoriai randa išeitį. Suteikia krūvą minčių ir emocijų. Galų gale tiesiog džiaugsmą, kad gyvenu čia ir dabar. Kokie mes laimingi!

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

V. S. Alexander. Maisto ragautoja.

ALEXANDER, V. S. (tikr. Michael Meeske). Maisto ragautoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

Sėdėdama ant kėdės negalėjau atsistebėti, kad viena maža kapsulė galėtų pakeisti istorijos įvykius, jei tik atsirastų drąsuolis, pasiryžęs įgyvendinti tokį planą.

Pirmasis sakinys: Kas nužudė Adolfą Hitlerį? Ar įdomu? Na, tikroji versija žinoma visiems. O kaip ji interpretuojama grožiniame romane?

Magda Riter, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, tampa Hitlerio maisto ragautoja. Naivi vokietė iš Berlyno patenka į Hitlerio rezidenciją Bavarijoje – Berghofą. Nors ir dirba pavojingą darbą – ragauja Hitlerio maistą, kad šis nebūtų užnuodytas, Magda mėgaujasi gero gyvenimo privalumais. Karas, rodos, kažkur toli ir visai jos nejaudina.

Ech. Jau išsigandau, kad tai dar viena naivios verksmingos merginos istorija. Iš pradžių gal taip ir buvo – banalumo ir naivumo tiek daug, kad, rodos, daugiau ištverti nebeįmanoma. Bet Magda keičiasi, tampa sumanesnė, o kartu keičiasi ir siužetas. Banalumą pakeičia intriga ir netikėtumai. Kartu su Hitleriu keliaujame į Vilko irštvą, paskui vėl į Bavariją ir galų gale į Hitlerio bunkerį Berlyne. Per dvejus metus Hitleris, iš didžio tautos vado tampa suvargusiu senuku, negalinčiu niekuo pasitikėti. Mat net patys vokiečiai pradeda abejoti ir pamažu susivokia, kas vyksta.

Dar neskaičiau nei vienos grožinės knygos, kurioje Hitleris būtų taip arti. Vienas didžiųjų istorijos monstrų, pražudžiusių tūkstančius gyvybių. Labai įdomu, kodėl žmonės juo patikėjo, kaip jis užvaldė visą tautą savo idėjomis, kaip įtikino įgyvendinti jo planus? Ką galvojo eiliniai Vokietijos žmonės? Kaip jautėsi?

Žinoma, atsakymų mažai, tik šiokie tokie interpretavimai, vienos moters ir SS karininko požiūris. Atsakymų ir nesitikėjau, juk tai tik iš dalies istorinė realybė, daugiau meninė išmonė ir nebūtinai tiesa. Magdos istorija prasideda banaliai ir baigiasi beveik taip pat. Bet įsitraukus į tokį kinematografišką siužetą skaityti norisi, smalsu ir įdomu, kažkuo primena Po raudonu dangumi.

O visgi kodėl niekas nenužudė Hitlerio ankščiau? Pagrindinė teorija – bijota tų, kas galėjo užimti valdžią ir kaip tada būtų susiklosčiusi istorija. Kas būtų jei būtų, galima tik pamodeliuoti. O knygos apie tai – jau fantastikos lentynose.

Vieną jau ir skaičiau – kaip būtų susiklostę įvykiai, jei karą būtų laimėję vokiečiai – Žmogus aukštoje pilyje. Verta paskaityti alternatyviosios istorijos mėgėjams.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

SCHWEBLIN, Samanta. Stiklo akys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Augustė Čeberytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 236 p.

Ne visi šeimininkai nori žinoti, ką apie juos mano jų augintiniai. Staiga jai dingtelėjo, kad visa tai tėra spąstai. Ryšys su kitu vartotoju, informacija apie jį buvo jos stiprybės. Žinoma, kentukis apie ją žinos gerokai daugiau nei ji apie jį, bet ji, šeimininkė, turėjo galios neleisti, kad tas žaislas būtų kažkas daugiau nei augintinis.

Pirmas sakinys: Iš pradžių parodė papus. Gal nelabai intriguoja, ar ne? Bet knygos tema ir pristatymas – labai. Tik paskaitykite: Samanta Schweblin išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikiniai technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti.

Dar nesinori paskaityti?

Kentukis – tiesiog išmanus žaislas. Žaidžiama dviese. Vienas žaidėjas nusiperka kokį nors mielą žaisliuką juodomis akimis (triušiuką, šuniuką, kačiuką, pandą, o gal varną). Kitas – programinę įrangą, kurios pagalba, būdamas bet kokiame pasaulio kampelyje, gali šį žaisliuką valdyti. Po ilgokai trunkančio pasikrovimo ir prisijungimo prie serverių pirmasis žaidėjas džiaugiasi atgijusiu kentukiu, antrasis – galimybe patekti į kito žmogaus gyvenimą. O, kiek netikėtumų ir staigmenų. Žaidimas prasideda!

Labai patiko. Visiškai nepanašu į Prieraišumo laisvę (o ji man labai patiko). Čia viskas kitaip – pasakojamas trumpos istorijos, galbūt net nepersipinančios viena su kita. Tiesiog žmonių gyvenimai: ir tų, kurie viską drąsiai atskleidžia ir rodo, ir tų, kurie slepiasi už mielų žaisliuko akučių. Situacijos įvairios: jautrios, nejaukios, juokingos, bet dažniausiai ganėtinai absurdiškos. Pabaiga labai patiko. Labai.

Na o pati idėja? Puiki. Kur einam? Nežino niekas. Kiek dar galėsime patys viską kontroliuoti? Nežino niekas. Kaip nepraleisti to momento, kada reikia sustoti? Irgi nežino niekas….

Jane Harper. Gamtos galia.

Jane Harper. Gamtos galia.

HARPER, Jane. Gamtos galia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 384 p.

Trobelė buvo tuščia. Kad ir kas nutiko Alisai, ji buvo laukinėje gamtoje. Ir Falkui pasirodė, kad kažkur už kaukiančio vėjo ir aimanuojančių medžių aidi laidotuvių varpas.

Būrelis darbuotojų išeina į orientacinį žygį, kažkur prie Australijos Giralengo kalnagūbrio. Kuprinės, palapinės, žiebtuvėliai, šiek tiek maisto. Ir žemėlapis, kuriame sužymėti žygio punktai. Vyrai ir moterys eis atskirai ir susitiks tik sekmadienį popiet. Bus tikrai šaunus, įdomus ir linksmas komandos stiprinimo projektas.

Bent jau turėjo būti. Mat finalą pasiekė ne visi dalyviai.

Dingusios žygeivės ieškos gausios pajėgos, tarp kurių ir Aronas Falkas, jau pažįstamas iš tokio pat įdomaus detektyvo Sausra. Veiksmai standartiniai – paieškos būriai šukuoja apylinkes, policija apklausia visus, ką tik įmanoma apklausti, aplinkiniai spėlioja, kuo viskas baigsis, o vyresni gyventojai prisimena senai pamirštus, bet taip iki šiol ir neišaiškintus nusikaltimus.

Falkas su savo kolege susitelkia tik ties žygio dalyviais. Dar šiek tiek ties vaikyste, jaunyste, tėvo meile ir nemeile, bei visokiomis gyvenimiškomis nuoskaudomis. Šiek tiek.

Žinoma, yra šiokių tokių gijų, kurios kažkur veda ir būtinai kur nors nuveda. Atokiai nuo didmiesčių, nuošaliame viešbutyje prie miško, bandysime įspėti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur dingo Alisa Rasel. Juk nutikti galėjo bet kas. Kaip pasakoja viena dalyvė, tiesiog sudėtinga paaiškinti, ką reiškia būti tuose miškuose. Atrodo, lyg būtumėm vieninteliai Žemėje likę žmonės.

Puikus savaitgalio skaitinys. Ir ne, artimiausiu metu stovyklauti miške nenorėčiau…

S. K. Barnett. Saugi.

S. K. Barnett. Saugi.

BARNETT, S. K. (tikr. James Barnett Siegel) Saugi [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 320 p.

Po septynerių metų, kai pirmasis plakatas buvo jau vos įžiūrimas, išblukęs iki beveik visiško baltumo – menkos šmėklos, kai lietus, sniegas, purvas ir laikas mane beveik ištrynė, aš pagaliau grįžau namo.

Dingsta vaikas. Šešiametė mergaitė išėjo pas šalimais gyvenančią draugę ir pradingo. Dvylikai metų. Kai visi jau seniausiai buvo praradę bet kokią viltį, ji grįžo namo.

Pirmą plakatą pakabino dingimo dieną… Toks pirmasis sakinys. Iš karto įtraukia, nedaugžodžiaujant pradedama pasakoti istorija, ir ji tikrai dirgina nervus. Klausimai du: kas bus toliau ir kaip neatsiversti paskutinio puslapio? Tenka pasikankinti, nors ir trumpam. Veiksmo daug, tekstas paprastas, perskaityti neužtrunka.

Kaip jaučiasi tėvai, kuomet jų apverktas vaikas grįžta namo? Kaip jaučiasi brolis, kurio sesuo netikėtai atsiranda? Kaip jaučiasi kaimynė mergaitė, sutikusi vaikystės draugę, kurios gal ir nelabai bepamena? Veiksmą papildo ir artimųjų emocijos. O dar tas svarbiausias klausimas – kur gi ta mergaitė buvo pastaruosius dvylika metų?

Taigi, įtampos tikrai pakanka. Neapleidžia mintis – o kaipgi autorius dabar išsisuks? Kokį kelią pasirinks? Kaip padės tašką? Kaip viskas baigsis? Galiu pasakyti tik tiek – toks autoriaus pasirinkimas nustebino. Kategoriškai nesutinku! Galiu pasakyti ir dar – mergina nesugrįžo iš paralelinio pasaulio. Tad fantastikos nemėgėjai gali nesibaiminti. Mistikos jokios.

Tiesa, gal reiktų užsiminti – tamsos daug. Jau pati tema – vaiko pagrobimas – baisi. Ir kažin, ar kokios nors šmėklos iš paralelinių pasaulių galėtų būti baisesnės už tikrus žmones, kurie ima ir pavirsta pačiais tikriausiais demonais.

Tai va. Toks greitas veiksmo trileris. Drąsesniems skaitytojams.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

VESAAS, Tarjei (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) Ledo rūmas [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Justė Liepaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 186 p.

Sniego, mirties ir uždarų kambarių laikas praėjo – Sisė ištrūko iš jo džiaugsmu žibančiomis akimis, nes berniukas pasakė: tavo skruostuose duobutės.
Pakelėse groja mediniai pučiamieji. Eini, kaip galėdama greičiau, o kartu norisi, kad kelias niekada nesibaigtų.

Skandinaviška. Turi jie savitą stilių, tikrai turi. Nesu nei šių šalių literatūros, nei geografijos ekspertė, bet iš perskaitytų knygų visada dvelkia toks kitoniškumas, atskirtis, tyla, lėtumas. Dažnai ir šaltis. O kur to šalčio daugiausia, jei ne Norvegijoje?

Šioje plonoje knygoje yra visko. Tikrai visko. Nedideliame kaimelyje, rodos, kažkur toli nuo civilizacijos, susitinka dvi mergaitės. Labai nedrąsiai, bet abi vienu metu pajunta – būtent jos bus geriausios draugės. Jau yra. Nuo šiandien jos yra geriausios draugės. Ir gyvenimas taps visiškai kitoks, ir pamokos mokykloje taps visai kitokios, ir pasaulis bus visai kitoks – nes visame jos dalyvaus kartu. Jos – geriausios draugės.

Bet taip nenutiko. Viena mergaitė tiesiog dingo.

Ir ne, tai nėra detektyvas. Tiesiog šoksim nuo skardžio į bedugnę, nes visko, kiek apima tas netuščiažodžiaujantis tekstas, nelabai ir įmanoma aprašyti. Mergaitei Sisei gyvenimas atsiskleidžia visomis savo spalvomis: liūdesiu, sielvartu, kančia, tyla, vienatve, tikėjimu. Nedrąsiu džiaugsmu. Viltimi. Meile. Viskuo ir iš karto. Tarsi didžiulis užšalusio krioklio ledo rūmas prieš nedidelį, dar nesubrendusį ir pirmuosius atradimus darantį žmogutį.

Juk ledo rūmas gali viską – savo kerinčiu grožiu, ledo menėmis ir išradingais raižiniais užburti, įtraukti, apakinti. Visiškai užvaldyti. Amžiams.

Bet gal ir negali. Su vis skaisčiau šviečiančia saule, artimųjų meile, draugų jautrumu viskas gali pasikeisti. Arba viską gali pakeisti tas netoliese gyvenantis berniukas.

Plonos knygos dažnai būna tobulos. O jei plonos knygos netuščiažodžiaudamos pasakoja prasmingą istoriją, tada jos tikrai tokios ir yra. Tą puikiai suprantu. Tikrai, galima skaityti, dar kartą skaityti ir žavėtis viskuo. Istorija, pasakojimu, nuojautomis, gamtos aprašymais.

Žavėjausi. Skaitau jau klasika tapusį (parašytas maždaug prieš 50 metų), talentingo rašytojo (bent kelis kartus nominuoto Nobielio premijai) romaną, suprantu, kad tai bene šedevras, bet širdies kažkodėl nebepaliečia. Ir nieko čia nepadarysi. Ir sisės, ir unės, ir ledo kalnai atrodo jau išgyventi tiek gyvenime, tiek knygose.

Nors…. tie užšalę kriokliai vis tiek žavi.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

Meir Shalev. Mėlynasis kalnas.

SHALEV, Meir. Mėlynasis kalnas [romanas]. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman. Vilnius: Sofoklis, 2021. 512 p.

– Senelis mirė, kai baigėsi svajonės, – atsakiau. – Kaip ir visi kiti, ne?

Galvoju – knyga man taip patiko, tai kodėl kažkaip sunku apie ją papasakoti? Tai tikrai nėra standartinė kelių kartų gyvenimo saga. Kitokia, tikrai kitokia, ir kitokia ją daro tikrai ne tie stebuklingi žodžiai – magiškas realizmas. Ne, kažkas kita.

Labai, tikrai labai patiko stilius. Pasakojimas nenuoseklus. Užtinki užuominų, kurių gal nelabai supranti, bet istorija plėtojasi, tos užuominos įgauna formas ir ankščiau ar vėliau viskas stoja į savo vietas. Arba ne. Pažaidžiama su skaitytojo smalsumu. Nors ir kaip knieti ką nors sužinoti, tikėtina, kad kitame skyriuje aiškiau nebus. Skaitykit, mielieji, iki paskutinio puslapio. 

Dar pati istorija. Iš pradžių pagalvojau, kad tai bus vos ne biblinė žydų kelionė į Pažadėtąją Žemę. Suintrigavo. Vėliau perskaičiau, kad laikai tai visai kiti, nors tikslas tikriausiai tas pats. Kažkada XX a. pradžioje naujakuriai keliavo į Palestiną, ieškojo vietų, kur galėtų įsikurti, gyventi, auginti savo vaikus ir anūkus. Tai visko ir yra. Kelionių, vestuvių, krikštynų, karo nuojautų, meilės, neapykantos, ligų ir mirčių. Ir daug daug tos paprasčiausios kasdienybės. Ką veikė žmonės visą dieną. Visus metus. Visą gyvenimą.

Ir nežinia kodėl, gal dėl tos gražios bitės, labai labai priminė kitą puikią knygą – Bičių dūzgesys. Bet Mėlynasis kalnas – geriau. Gal dėl tos menkai pažįstamos kultūros, sunkiai įsivaizduojamo gyvenimo ar pačios istorijos. O gal dėl to, kad joje šiek tiek daugiau kažko magiško. 

Dar vienas dalykas. Veikėjų gausa. Jų daug, o pasakojimo stilius nepadeda visų lengvai įsiminti. Nepadeda ir šiek tiek neįprastai skambantys vardai – Baruchas, Pinesas, Feigė, Cirkinas, Margulis…. Bet, pamažu, pamažu, iš detalių išryškėja kiekvieno veikėjo paveikslas. Kiekvienas toks unikalus! Pabaigoje (ne tik knygos, bet ir personažų gyvenimo), gaila skirtis. 

O tas sodrus, įdomus pasakojimas, unikalūs veikėjai, intriguojanti istorija yra būtent tas derinys, kai norisi knygą perskaityti dar kartą. Kada nors. Tikrai norisi.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

Catherine McKenzie. Niekada nepasakysiu.

McKENZIE, Catherine. Niekada nepasakysiu [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 384 p.

Kaip tik dėl to ji nenori su šiuo sprendimu turėti nieko bendro. Dėl to ji visus tuos metus norėjo, kad tėvas pratęstų turto patikėjimo teisės galiojimą ir jiems netektų priimti šio sprendimo. Vietoje to jis juos visus įmetė į Agatos Kristi detektyvą, bet nebuvo jokio Erkiulio Puaro, kuris galėtų jiems padėti.

Nežinau, kaip vadinasi knygos (filmai), kurių siužetas vyksta konkrečioje erdvėje. Tarp atsitiktinai (arba neatsitiktinai) susirinkusių dalyvių kuris nors tikrai būna koks nors žudikas maniakas. Įtarinėji tai vieną, tai kitą, intriga tik didėja, didėja. O dar jei tas susirinkęs būrelis – vienos šeimos nariai….

Niekada nepasakysiu irgi patenka į tą kategoriją. Tik veiksmas vyksta dabar, kažkur buvusioje vaikų stovykloje. Stovyklos nebėra, kaip ir tėvų. Liko tik vaikystės atsiminimai, jaunystės nuoskaudos ir daugiau mažiau įelektrinti tarpusavio santykiai. Ai, tiesa, dar liko tėvo testamentas, kuriame aiškiai nurodytas prieš daugelio metų įvykdyto nusikaltimo kaltininkas. Ką gi, pabūsim detektyvais!

Įtraukė. Spėlionės, kaip visada, buvo neteisingos, kaltininkas liko neatspėtas. Ta tokia klasikinio detektyvo bruožų turinti atmosfera tikrai įtraukia, skaityti smalsu ir įdomu. Detektyvų fanai gal ir galėtų prie ko nors prisikabinti, bet kokybiškam savaitgalio poilsiui – pats tas. Laikas nuo laiko tikrai tokių norisi.