J. M. Coetzee. Fo.

COETZEE, J. M. Fo [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 158 p.

Atsidėję Laisvės, Garbės ir Palaimos paieškoms, visą gyvenimą slydinėsime, kliuvinėsime ir vis ieškosime, tik veltui. Tie žodžiai neturi namų, jie kaip klajojančios danguje planetos, ir nieko čia nepadarysi.

Pirmas sakinys: Pagaliau nebepajėgiau toliau irtis.

Instagrame savo įspūdį apie knygą įvertinu žvaigždutėmis. Šiaip, kad įdomiau būtų. Bet kaip keista kažkokiomis tai žvaigždutėmis vertinti jau ir taip įvertinto rašytojo romaną. Nobelis. 2 x Bookeris. Ką čia bepridėsi…

O pridėti galima tik savo emocijas. Fo…. Fo… Su Barbarais viskas buvo paprasčiau. O čia… Taikliai parašyta – intelektualus galvosūkis literatūros gurmanams. Nesu ypatinga gurmanė – bet bėgti nuo knygos tikrai neketinu, iššūkį priimu. O ir tema labai intriguojanti.

Istorija trumputė: moteris patenka į negyvenamą salą, kuri, pasirodo, yra gyvenama, nes ten jau gyvena Kruzas ir Penktadienis. Valio! Bet čia dar ne pabaiga. O tolimesniam siužeto posūkiui nebuvau pasiruošusi, namų darbų nepadariau, atsiliepimų nepaskaičiau. Mintys keičia viena kitą, gal čia taip, gal čia dėl to, o gal tas reiškia aną? Penktadienis negali kalbėti, jam kažkada kažkas nupjovė liežuvį. Suzanai sunku su juo susikalbėti, jis gi nemoka rašyti, negali papasakoti savo istorijos. Bandymų būta įvairių: tyla, muzika, žodžiai, pats kalbos garsas…. Paskui mama ir dingusi dukra. Kas jai nutiko? Kas nutiko Bahijoje? Išvis, ar tie pasakojimai tikri, ar tik fantazija? Klausimų ir palyginimų tikrai daug… Nuo ko tą galvosūkį pradėti spręsti?

Fo… Fo.. Defoe.. Irgi panašiai skamba. Trumpa knyga, o visko tiek daug! Labai įtraukė, labai įdomu skaityt, vos porą vakarų, ir viskas, bet tikrai liko neatsakytų klausimų. Tenka prisipažinti, sumanymą ne visai supratau. Bet intriga įžiebta – einu paieškoti kokios nors tikros recenzijos su visais atsakymais. Nors įtariu, kad atsakymus kiekvienas skaitytojas turi atrasti pats. Tokia jau ta intelektuali gurmaniška literatūra. Sėkmės ieškant.

Angela Marson. Blogio žaidimas.

MARSON, Angela. Blogio žaidimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2016. 368 p.

Detektyvė Kima Stoun – II knyga.

Gavom patvirtintą aukos tapatybę… ir tau tai nė kiek nepatiks.

Pirmas sakinys: Liko trys minutės.

Taigi, antra Kimos byla. Kima – tai, kaip ir dešimtys kitų (ar kada skaičiavote, kiek turit patinkančių ar nepatinkančių knyginių detektyvų tyrėjų personažų?) – keistuolė, uždara, atsiskyrusi, traumuota, skaudinta ir panašiai. Bet ryžtinga, atkakli ir, ankščiau ar vėliau, tikrai pasieks savo. Komanda gal ir ne visada ja džiaugiasi, bet skaitytojai – visada. Skaitom, kas vėl nutiko.

O nutiko kai kas baisaus. Įpainioti vaikai. Ir įpainioti taip, kad ei, baisu skaityti. Baisu skaityti net ir knygoje, o tada dar supranti, kad panašūs dalykai tikrai nutiko ir nutinka. Gerai, knygoje istorija išgalvota, bet juk taip būna… Neseniai rašiau, kad Kingo siaubas paskutinėje knygoje jau kažkoks išsikvėpęs. Taip, tikrai, palyginus su nusikaltimu, kurio imsis Kima, išsikvėpęs tikrai.

Šioje istorijoje yra labai įdomus personažas. Sociopatas. Jo darbeliai iš karto atskleidžiami skaitytojui – taip autorė bando pasikapstyti po psichologiją. Koks turi būti žmogus, kokia turi būti logika, minčių eiga, gebėjimas perprasti aplinkinius ir jais manipuliuoti. Labai įdomu skaityti. Šiek tiek prisimiršta pagrindinis nusikaltimas.

Patiko. Ta britų kriminalistinė literatūra taip netoli nuo tų tradicinių, tipinių detektyvų. Kas toliau? Toliau – dar dešimt gerų istorijų!

Angela Marson. Nebylus riksmas.

MARSON, Angela. Nebylus riksmas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2016. 368 p.

Detektyvė Kima Stoun – I knyga.

Aš jį pričiupsiu. Garbės žodis, pričiupsiu.

Pirmas sakinys: Penki asmenys, suformavę pentagramą, apsupo ką tik supiltą žemių kauburį.

Tik vienas trumpas komentaras Knygų klube, ir knyga, pastūmusi visas kitas, keliauja į skaitytinų knygų pirmąsias gretas. Visi užtikrinti pasisakymai, kad kitų skaitytojų nuomonė ir rekomendacijos nieko nereiškia, yra nieko verti. Ką gi, Kima Stoun, tai Kima Stoun.

Paprastas detektyvas. Labai paprastas. Gal net buvau pamiršusi tokius, paskutiniu metu vyravo gal kiek kitokie skaitiniai. Bet susipažinau su Kima, jos praeitimi, vaikyste, traumomis, su jos komanda. Ir įsitraukiau. Labai.

O daugiau pasakyti nėra ką. Standartinis detektyvas. Randami kūnai, vyksta tyrimas, ieškomi kaltininkai. Kaip ir viskas, ko reikia tradicinio detektyvo fanams. Man patiko. Tiesa, aukos – vaikai. Sakyčiau, kad tai minusas, apie mirusius vaikus geriau nieko negirdėti ir nežinoti netgi knygose. Bet dabar skaitau antrąją knygą, tai gal patylėsiu. Va ten…

Neskaičiusiems ar ieškantiems klasikinių detektyvų: prašom. Berods yra jų bent dvylika, užteks ilgam.

José Saramago. Vienuolyno kronika.

SARAMAGO, José. Vienuolyno kronika [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 374 p.

Jie nebijojo, tiesiog buvo išsigandę savo drąsos.

Pirmas sakinys: Mūsų valdovas iš Dievo malonės karalius Jonas, penktas tuo vardu pakrikštytas sosto įpėdinis, ketina šiąnakt eiti į miegamąjį pas savo sutuoktinę doną Mariją Aną Žozefą, daugiau kaip prieš dvejus metus atvykusią iš Austrijos padovanoti infantų Portugalijos karūnai, bet ligi šios dienos vis dar nepastojusią.

Geras autorius, knygos ne skaitaliukai. Nobelis visgi.

Nežinau, nuo ko pradėti. Ar nuo siužeto, ar nuo jo pateikimo. Skaičiusiems stilius jau pažįstamas. Sakiniai ilgiausi, bet kaip įdomu skaityti! Kaip vingiuoja, vingiuoja ir išsivingiuoja pasakojimas, kaip iš detalių susidėlioja ir didingi darbai, ir paprastų žmonių gyvenimas. Ir karalių, ir varguolių, ir keistuolių…

Labai įdomus ir siužetas. Aštuonioliktas amžius, Portugalija, karalius Jonas, jo palikuonimis pradžiuginti neskubanti sutuoktinė. Tai ką dabar daryt? Duos Dievas infantą – teks karaliui pranciškonams vienuolyną statyti. Ar čia sunku pažadėti, juk neaišku, kaip čia dar bus.. Reikalai taip smagiai dėliojasi, kad pirmo šimto puslapių kaip nebūta. O čia dar į sceną žengia Baltazas ir Blimunda… O kur dar skraidantis paukštis! O inkvizicijos laužai!

Tiesa, buvo etapų, kuomet tas detalus, nors ir koks įtaigus pasakojimas pabosdavo. Arba tiesiog pradėdavo slysti pro akis, paveikslas nebesidėliodavo. Ženklas, kad knygą reikia užversti. Labai to nemėgstu, bet šiuo atveju buvo būtina. Nes dėmesio ir susitelkimo reikia.

Ai, dar. Dar labai patiko, nežinau, ar taip galima pavadinti, sarkazmas. Iš pradžių galvojau, kad autorius juokiasi iš bažnyčios. Paskui, kad iš didžiūnų ir turtuolių. Dar iš keistuolių… Paskui paaiškėja, kad iš viso pasaulio. Tai tas ypatingasis, daug ką skaudinantis stilius. Gal apie tai reiktų pasidomėti ir daugiau, tikiu, kad yra daug visko prirašyta.

Beje, feisbukas man meta visokių recenzijų apie knygą (žino mat, ką dabar skaitau). Prisipažinsiu – jas skaityti tingėjau, tad čia dėstau tik savo emociją. Kaip visada. Bet besidomintiems siūlau paskaityti ir jas – knyga lyginama su Bulgakovu, Eco, Garcia Marquez kūryba, tai tas papildomų tekstų paskaitymas daug ką papildo ir paaiškina.

Tai va. Jokio sprinto. Tik ramus pasivaikščiojimas pavasarėjančiame miške, ramiai apžiūrint kiekvieną lapelį, medį ar skruzdėlyną.

V. E. Schwab. Nematomas Adės Laru gyvenimas.

SCHWAB, V. E. Nematomas Adės Laru gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Lina Tumienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 640 p.

Trys šimtai metų, ir niekas nėra ištaręs tų žodžių, niekas niekados, niekados nėra prisiminęs.

Pirmas sakinys: Mergina lekia kiek įkabindama.

Labai, labai graži ir įdomi istorija. Daugiau nei 600 psl. gyvenau tarsi kokioje romantinėje pasakoje. Su laiminga pabaiga? Na nežinau, bus matyti.

Įdomiausias šioje istorijoje – laikas. Ir viena mergina, keistai susiklosčiusi aplinkybėmis, tapusi to laiko įkaite. Šiek tiek fantastikos? Puikumėlis. Šiek tiek pikantiškumo romantiškai istorijai.

Bet iki romantikos dar daug puslapių. Patekus į tokią visiškai protu nesuvokiamą situaciją Adei reikės kažkaip prisitaikyti ir išgyventi. Patikrinti visas ribas, ką ji gali, ko ne. Bandyti išsigelbėti, grįžti atgal, atsukti laiką. Atšaukti savo norus ir svajones. Bet būna dalykų, kurių atšaukti nebeįmanoma, tad, kaip sakoma, svajok atsargiai…

Ir, kai jau, rodos, parašyta ir papasakota viskas, supranti, kad kažkas dar bus – lapų tai dar daug. Ir taip, dar bus ta, kuri niekada nemiršta. Viltis. Tiksliau vilties spindulėlis. Mažytis. O gal…

Labai įtraukianti istorija. Paprasta, lengva, graži. Daug miestų, vietų ir įvykių. Daug laikmečių. 1714-ųjų Vinjonas prie Sarto. 1724-ųjų Paryžius. 1764-ųjų Vijonas prie Sarto. 2014-ųjų Niujorkas. Nebuvo jie detalūs, gaila, bet visgi tai ne istorinis romanas. Skaitytojas kažkokiais istoriniais faktais nevarginamas. Bet va emocijos…. Emocijų bus. Situacija tikrai labai nekasdieniška.

Su Ade gaila buvo skirtis. Juk tiek puslapių, tiek metų… Ir tik dabar ant viršelio pamačiau tas septynias strazdanėles. Šaunu.

Stephen King. Institucija.

KING, Stephen. Institucija [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 606 p.

Kartais ir mažo vyrio užtenka dideliems įvykiams kita linkme pasukti.

Pirmas sakinys: Oro linijų „Delta“ lėktuvas, kuriame sėdėjo Timas Džeimisonas, jau prieš pusvalandį turėjo būti atsiplėšęs nuo Tampos pakilimo tako ir skrieti ryškių Niujorko šviesų bei aukštų pastatų link, bet kažkodėl tebestovėjo prie įlaipinimo vartų.

O šis autorius yra ilgiausiai išlaikęs VIP statusą. Tolimais devyniasdešimtaisiais ištrauka iš Kudžo (kuris net nėra įdomiausias romanas) kažkuo užkabino ir tas kažkas tebelaiko iki šiol. Galėčiau vardinti ir vardinti – Maratonas, Šimtmečio audra, Tamsusis bokštas, Pabėgimas iš Soušenko, Žalioji mylia, Talismanas, Mobilusis… Dvikova, Drakono akys (šita labai patiko, bet nieko, visiškai nieko nepamenu).

Per tiek metų keitėsi ir pats stilius, paskutiniu metu leidžiami detektyvai jau labai nutolę nuo tų etaloninių Švytėjimo, Kerės ir Rūko. Mistinis, fantastinis, kosminis siaubas transformavosi į patį paprasčiausią – realybės siaubą. Ar Instituciją galima pavadinti geriausiu siaubo romanu? Tikrai ne. Arba aš jau nebežinau, kas išvis yra tas siaubo žanras.

Institucija tikrų tikriausias kasdienis siaubas. Na, kurį labai lengvai galima įsivaizduoti. Jokių ateivių, pabaisų ir neatpažintų objektų. Ai, pabaisų visgi yra – tai išprotėję gydytojai, tiriantys žmogaus galimybių ribas. O kokia geriausia šių tyrimų medžiaga? Taip, tai ypač gabūs vaikai. Ir apsinarplioja visas pasaulis išprotėjusiais mokslininkais ir jų pasekėjais. O vaikai dingsta kasdien.

Tas faktas ir yra didžiausias siaubas. Baisu net įsivaizduoti, bet čia jau ne autoriaus, ir ne knygos nuopelnas. Romanas ganėtinai ramus, įtaigus ir įtrauklus. Dvylikametis Lukas – ypač gabus vaikas, kuriam paprastos ir laimingos vaikystės patirti neteks. Tas lėtai ateinantis suvokimas, kad kažkas blogai, labai blogai, visiškai blogai, žinoma baugina, bet vaikai yra vaikai. Kažkam pakvietus, visi nubėgs pažaisti krepšinio ar pašokinėti ant batuto.

Reikalus tvarkyti reikės Lukui. O jis juk ne didvyris. Ne didvyrės nei Morina, nei Kališa. Ne didvyris ir Timas, kuriam, netikėtai pasisukus įvykiams, teks nužengti į tikrą pragarą. Tikrą. Ne mistinį. Visi sudalyvaus operacijoje, kuri, jei atvirai pasakius, standartinė, banali ir jau net nepradėjus skaityti, aišku, kaip baigsis.

Bet tai bus dar negreit. Iki jos – beveik 600 puslapių puikaus rašytojo parašyto gero teksto. Šriftas smulkus, bet tai tik džiugina – nuotykių tilps daugiau, skaitymo džiaugsmo užteks ilgiau. Šablonų daug, standartinių situacijų daug, bet kam tai rūpi. Čia Kingas, puikus nuotykinis tekstas ir tikros skaitymo emocijos.

Knyga puiki, labai patiko, goodreads vertinimas nesąmoningas, o gal ir tikrai nebuvo daugiau iš ko rinktis.

Siaubo karaliaus karūną galima būtų jau ir nuimti. Puikaus rašytojo karūnos – jokiu būdu!

Frank Herbert. Kopa. Mesijas.

HERBERT, Frank. Kopa. Mesijas [romanas]. Iš anglų k. vertė Matas Geležauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 264 p.
Antra „Kopos“ kronikų knyga.

– Šioje Visatoje esama neišsprendžiamų problemų, – pertraukė jį Polas. – Nieko. Nieko nebegalima padaryti.

Pirmas sakinys: K.: Kas jus paskatino pasirinkti būtent tokį metodą Muadibo istorijai nagrinėti?

Kol kas sunkiausiai įkandama mokslinės fantastikos knyga buvo Trijų kūnų problema. Nebuvo laiko svajoti ir mėgautis skaitymu, ten visko tiek daug. Bet dabar į tų sunkiųjų fantastikos knygų gretas pretenduoja ir Kopa. Vaikeli, ir ką gi aš čia perskaičiau?

Visgi fantastika yra fantastika – ji visada atsiduria pačioje begalinėje skaitytinų knygų eilės pradžioje. Apimtis kažkodėl perpus mažesnė už pirmąją dalį ir beveik suprantu kodėl. Autorius taip įdomiai pasielgė su visų numylėtuoju Polu, kad ištikimesni skaitytojai tikriausiai būtų neištvėrę ilgesnės istorijos. Nors ištverti teks – jau išversta ir tuoj pasirodys Kopos trečioji dalis. Visiškai nenumanau, kur dar viskas pasisuks.

Bet neužbėgu už akių. Mesijas. Polas. Muadibas. Vis dar stebina tas jauno vaikinuko iš pirmojo pirmos dalies skyriaus virsmas. Reikėjo būti tikrai didžiai geseridei, kad galėtum įžvelgti jame slypinčią galią. Ir įvykius, kuriuos ta galia išjudins.

Bet oi, kaipgi ta antra dalis? Patiko. Istorija neišsitempė, lapų mažai, tikrai neatsibodo. Tarpais nesuprasdavau, apie ką skaitau, bet gal tai tebuvo nuovargis. Kitą vakarą vėl reikėdavo skyrių pradėti iš naujo. Kartais galvoju – na negi daugiau neturiu ką skaityti? Turiu. Bet čia juk Kopa. Klasika. Talentas. Grandiozinis užmanymas. Mada.

Taip, iš dalies tai mada. Kaipgi laikysi save knygų skaitytoja, fantastikos mėgėja, jei nebūsi skaičiusi Herbert Kopos? Niekaip. Nieko nebūčiau praradusi, jei ir nebūčiau sužinojusi, kas tas Polas ir kuo baigiasi visokie susidievinimai, autokratijos, totalitarizmai ir panašiai. Bet perskaičiau, šį tą sužinojau, ir, panašu, tinkamai išsidėsčius žvaigždėms, tikriausiai skaitysiu ir trečią dalį.

Charlotte McConaghy. Migracijos.

McCONAGHY, Charlotte. Migracijos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 346 p.

Mama man sakydavo, kad reikia ieškoti ženklų. „Kokių ženklų?“ – paklausiau pirmąjį kartą. „Gyvenimo. Jie slypi visur“.

Pirmas sakinys: Gyvūnai miršta.

Savęs paieškos istorija labai įdomiame fone. Artima ateitis. Nyksta gyvūnai, beveik nebėra paukščių. Franė užsispyrusi moteris, jai pavyksta atrasti išlikusių poliarinių žuvėdrų pulkelį ir pritaisyti sekimo įrangą. Žuvėdros netrukus migruos, gal pavyks jas pasekti.

Pavyko. Google maps labai atsiprašė, kad šios kelionės maršruto man parodyti nepavyks. Tai lipam su Frane į žvejų laivą „Saghanis“ (pasirodo, kad tai reiškia Varnas), keliaujam paskui žuvėdras ir bandom viską įsivaizduoti. Tiesa, tas laivelis, bent iš aprašymo, neatrodo labai patikimas tokiai piligriminei kelionei. O ir pati įgula nesidžiaugia moterimi laive. Ypač tokia, kuriai rūpi kažkokių žuvėdrų pulkelis.

Tai tokia savęs suradimo istorija. Pilna prisiminimų, jausmų, apgailestavimų, nuojautų. Tylos ir uždarumo. Nepasitikėjimo. Laiko (o, jo buvo nemažai), kurio prireikia, kad vėl galėtum pasitikėti aplinkiniais.

Labai patiko. Ne, tai ne kelionės romanas, kuriame pilna įvairiausių nuotykių. Aplinkui – tik vandenynas. Mažoje uždaroje erdvėje – tik keletas bambančių vyrukų. Bet tikrai nepabodo. Yra tikslas, neaišku, ar pavyks jį pasiekti. Yra laivas ir jūrininkai – neaišku, ar užteks tvirtybės ir profesionalumo. Ir yra gyvenimas, neaišku, ar pavyks jį iš naujo sudėlioti.

Gera istorija. Būtų puikus filmas, labai norėčiau pamatyti.

Sandro Veronesi. Tu ir esi kolibris.

VERONESI, Sandro. Tu ir esi kolibris [romanas]. Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 332 p.

Turėtų būti žinoma – nors taip ir nėra – kad santykiai tarp žmonių kartą ir visiems laikams nulemiami pačioje pradžioje. Taigi, norint iš anksto sužinoti, kaip viskas bagisis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo.

Pirmas sakinys: Galima sakyti, Romos Triesto kvartalas yra šios istorijos centras, nors pati istorija turi daugybę kitų centrų.

Štai ir paskutinė metų knyga. Puiki, labai patiko. Įdomiausia, kad po dviejų mėnesių siužeto beveik neatsimenu. Galėčiau skaityti iš naujo. Ir tikrai norisi.

Na bet pabandom. Gydytojas Markas Karera, oftalmologijos specialistas. Tai jo, jo mylimųjų, artimųjų, šeimos istorija. Jų ne tiek ir daug. Nes ir nereikia. Įvykių siužete tiek, kiek jų gali būti per visą vieno žmogaus gyvenimą, bet ir ne jie svarbiausi. Svarbiausia šioje knygoje jausmai ir emocijos. Svarbiausia, kad apie tuos jausmus ir emocijas tiek ir taip gerai prirašyta. Paprastai ir labai, labai realiai.

Pasakojimas gražus, sudarytas tarsi iš atskirų istorijų, atskirų Marko gyvenimo tarpsnių. Reikia perskaityti visą knygą, kad pamatytum visumą. Ir reikia būti tikrai geram rašytojui, kad ta visuma sujudintų emocijas, sukeltų atodūsius, būtų nebanali ir neholivudinė, o tiesiog… ech… toks jau tas gyvenimas.

Paprasta, graži, keista, nuoširdi, emocionali knyga. Pabaigoje apsiverkiau.

Juodu nebuvo sukurti vienas kitam. Tiesą sakant, nė vienas nesam sukurtas kam nors kitam, o tokie žmonės kaip Marina Molitor nėra sukurti net patys sau. Ji tik ieškojo prieglobsčio, diskurso, kad dar kurį laiką galėtų eiti pirmyn; jis ieškojo nei daug, nei mažai – laimės. Tiesa, ji jam visada melavo, ir tai blogai, labai blogai, nes melas yra vėžys ir jis plinta, įsišaknija, susimaišo su tais audiniais, kuriuose plinta, – tačiau jis elgėsi dar blogiau: jis ja tikėjo.

Maggie O’Farrell. Hamnetas.

O’Farrell, Maggie. Hamnetas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kaip vadinasi, klausia Džudita motinos, toks žmogus, kuris ankščiau buvo dvynys, bet dabar jau nebėra?

Pirmas sakinys: Berniukas lipa laiptais žemyn.

Mano skaitymo metų pabaigą vainikavo tikrai daug puikių knygų. Kurias galima daug kam rekomenduoti, paskolinti ar dovanoti. Istorijos skirtingos, skirtingi laikotarpiai, įvykiai ir žmonės. Bendra viena – atsivertus pirmą puslapį ir pradėjus skaityti neabejotinai žinai, kad laukia tikras skaitymo malonumas.

Tai kurgi lipa tas berniukas? Jis Hamnetas, Šekspyro sūnus. Ir skuba keisti likimo, skuba ieškoti mamos, jo išsigelbėjimo, nes tik mama gali viską sutvarkyti. Viršuje kambaryje laukia karščiuojanti sesė ir brolis tuoj suras mamą.

Tai va, tiek tos istorijos. Visa kita – Šekspyro laikų žmonės, jų gyvenimai, meilė, mylimi ir nekenčiami artimieji, pasipriešinimas įprastinėms tradicijoms, neišpildyti lūkesčiai, kasdienybė, džiaugsmai ir rūpesčiai, likimai ir mirtys. Ir blusa, kažkur tolimame krašte iššokusi į pirklių laivą ir atnešusi į Angliją didelių negandų.

Labai patiko. Įdomi, graži, graudi istorija. Nukelianti daugiau kaip keturis šimtus metų atgalios, į visai kitokį, jau sunkiai ir beįsivaizduojamą gyvenimą. Kitokį, bet su tokiu pačiu gimimu, tokia pačia meile ir mirtimi. Drąsiai galima rekomenduoti beveik visiems.