Joy Fielding. Bloga duktė.

Joy Fielding. Bloga duktė.

FIELDING, Joy. Bloga duktė [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė. Vilnius: Balto, 2019. 416 p.

Robina labai troško atsisėsti. Praeitą naktį prasivartė lovoje nerimaudama dėl Aleko, tėvo, Kasidės, dėl visko, kas atsitiko ir kas galėjo atsitikti, nė nesumerkė akių. Nors nekantravo sprukti iš Red Blafo, argi galėjo išvykti nesužinojusi, kas atsitiko?

O va šitas trileris turi vieną išskirtinį bruožą. Tokio iš pažiūros banalaus teksto dar reiktų paieškoti. Ištisas dialogas. Reikėjo šiek tiek laiko priprasti. Ir, chm…, bet surašytas jis tai meistriškai. O gi todėl, kad veiksmas vyksta žaibu, lapų nespėju versti, o tarp tiesioginės kalbos vienur kitur prikaišiota netgi Robinos minčių ir svarstymų.

Tai kas gi ta Robina? Ji psichoterapeutė, kamuojama nerimo priepuolių (kaip netikėta…). Nors gal ir suprantama – juk ką tik išgirdo žinią, kad jos tėvą kažkas norėjo nužudyti. Sužeista ir jo žmona bei podukra. Robina kraunasi lagaminą, nieko nepadarysi, teks grįžti į nemėgiamus buvusius namus kažkur Red Blafe. Taigi judam kartu!

Ir vis tiek neišeina parašyti, kad knyga – niekalas. Knyga – gal ir taip. Bet tas skaitymo procesas! Kaip įtraukia! Norisi sužinoti, koks čia detektyvas nutiko, kaip tai susiję su šeima. Ir kodėl Robinai atrodo visi įtartini? Nejučia pasijauti kriminalistu ir bandai suvokti, kokie ryšiai siejo tos šeimynėlės narius. Tas banalusis stilius labai kinematografiškas, veikėjai ryškūs (vien Melanija ko verta), įvykiai įsimintini. Netgi pagalvojau, kad siužetas ko gero išliks ilgiau, nei įprasto trilerio.

O dabar duokite kokių nors normalių tradicinių knygų! Trilerių kol kas užteks.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

Rachel Abbott. Svetimas vaikas.

ABBOTT, Rachel. Svetimas vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Sandra Siaurodinė. Kaunas: Jotema, 2019. 384 p.

Pašėlusiai besidaužančia širdimi ir įtampos sukaustyta gerkle Ema stebeilijosi į priešais stovinčią žmogystą; gyslomis plūstant adrenalinui, ji buvo pasiruošusi tučtuojau pulti arba sprukti.
Priešais Emą stovėjo mergaitė, dar visai vaikas.

Gal ir neblogas dalykas tas goodreads! Būtent ten ir pastebėjau, jog ši yra ketvirtoji (!) Tomo Daglaso serijos knyga…. Ką gi, pradėjau nuo ketvirtosios. Paprastai tokiose serijose po detektyvų gyvenimai atsiskleidžia po truputį, bet jokių didelių neaiškumų nepasitaikė, o jei kas ir buvo, tai tik paskatins perskaityti ir likusias.

Sudomino siužetas. Avarija, vairuotoja žūsta, o šešiametė duktė, važiavusi kartu, dingsta. Po kelerių metų šis bei tas nutinka ir Tomui Daglasui reiks kažkaip viską išpainioti ir susieti nutikusius įvykius.

Patiko. Skyriai trumpi, įvykių daug, nenuobodu, didelių logikos nesąmonių nėra. Svarbiausia, kad nėra ir per daug banalu. Nors skaitinys labai lengvas ir greitais, priskirčiau jį prie tų šiek tiek geresnių. Pakankamai  viskas apgalvota, surašyta ir užbaigta. Pats tas savaitgaliui.

Ką gi, trilerių maratone kol kas į priekį veržiasi Jotemos knygos, o Balto atsilieka. Koks bus kitas?

Naomi Alderman. Galybė.

Naomi Alderman. Galybė.

ALDERMAN, Naomi. Galybė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 388 p.

Tundė viską kruopščiai žymisi ir dokumentuoja. Priduria: „Ore kažkas tvyro – lyg lietaus kvapas po ilgos sausros. Pirma vienas žmogus, paskui penki, tada penki šimtai; tada kaimai, tada miestai, tada valstybės. Pumpurėlis prie pumpurėlio, lapelis prie lapelio. Vyksta kažkas nauja. Dalyko mastas išaugo.“

Nemėgstu vertinti knygų. Na, ta prasme – ši būtinai gera, o ana tai jau tikrai bloga. Kiekvieno savi skoniai ir savos knygos. Ir kol prisiruošiau parašyti, šiek tiek apsiraminau. Bet visi tie, kam, Tarnaitės pasakojimas buvo per lėtas ir nuobodokas, turėtų suklusti! Galybė – daug geriau! Postapokalipsės versija čia šiek tiek kitokia. Gyvesnė. Tikresnė. Labai plačiam skaitovų ratui.

Jaunos merginos, dar paauglės pajaučia turinčios savyje kažkokia galią. Na, tarsi galėtum įjungti elektrą. Įskelti žiežirbą. Pašviesti tamsoje. Gali ir daugiau – nukrėsti elektra kokį per daug įkyrų gerbėją. Arba net ką nors stipriau sužeisti. O gal net nužudyti. Jei tik to panorėtum.

Labai patiko. Užkabino iki begalybės, sunku buvo atsitraukti. Iš pradžių, aišku, tai tarsi įdomus nuotykis. Įsisuki į įvykius, lakstai nuo vieno veikėjo, prie kito… O paskui, kai pradedi galvoti… Politika. Nusikaltimai. Religija. Žurnalistika. Juk tai pagrindiniai civilizacijos gyvybės šaltiniai. O kas viską valdo? Tas, kas turi daugiau galios. O ar vien galios užtenka? Gal. O gal ir ne.  Kas būtų, jeigu būtų…. O, tikrai. Įelektrina. Šokiruoja. Pribloškia.

Valio Margaret Atwood. Ne tik už tuos tris 100 proc. teisingai knygą apibūdinančius žodžius. Bet ir už tai, kad pačios kūryba įkvepia kurti tokias istorijas! Beje, su Tarnaite dar ne pabaiga. Internetai kalba, kad tęsinys – jau netrukus.

Žmonės, man pirmą kartą taip gaila grąžinti knygą bibliotekai.

 

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

ACHEBE, Chinua. Sugriūva viskas [romanas]. Iš anglų k. vertė Juozas Keliuotis. Kaunas: kitos knygos, 2019. 198 p.

Gyvųjų pasaulis buvo labai arti senolių karalystės. Ir žmonės tolydžio vaikščiojo ten ir atgal – ypač dažnai jie taip darydavo švenčių dienomis arba mirus senam žmogui, nes seni žmonės labai jau artimi senoliams. Tiesą sakant, visas žmogaus gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, buvo ne kas kita kaip nenutrūkstama grandinė įvairių apeigų, kurios pamažu vedė žmogų vis arčiau senolių krašto.

Okonkvas – igbų genties karys. Gyvena kažkur Umuofijos kaimelyje, kažkur Nigerijoje, Afrikoje, kažkada XIX amžiuje. Gyvenimas kaip gyvenimas – darbas, meilė, gimimai, šventės, jamsai, mirtys. Taip pat visokie tuometiniai papročiai, dievai ir deivės, Nešvarusis miškas, gražios ir prasmingos, o šalia ir kitokios, baisios ir beprasmės tradicijos. Viskas rodos normalu, kol vieną dieną ir juos pasiekia keistas baltasis žmogus („Turbūt albinosas“) ant geležinio arklio.

Taip, jei ne „Auksinės šaknys“, kažin, ar knygą būčiau pastebėjusi. Bet pastaroji istorija tikrai sužavėjo ir paskaityti dar ką nors panašaus labai norėjosi. Labai patiko pats tekstas, labai gražiai parašytas, paprastai, tarsi kokia legenda (tikriausiai jau taip ir yra) apie žmonių gyvenimą ir papročius. Ir nors esminis knygos momentas tikriausiai buvo tas misionierių pasirodymas ir kitokio tikėjimo skleidimas, įdomiausiai buvo skaityti apie tą kasdienį, buitinį žmonių gyvenimą, papročius, pašnekesius. O kur ta tikroji gyvenimo išmintis? Taip, dažniausiai tiesiog paprastuose pašnekiuose….

Įdomu, kad knyga buvo išleista lietuviškai dar 1966 metais („Ir prasidėjo griovimas“), šaunu, kad naujame leidime aiškiai parašyta – „Atnaujintas vertimas“. Kaži, gal pas kažką knyga dar dulka kur nors namų bibliotekoje? Dulkes nuvalyti vertėtų – istorija graži, įdomi, smalsu skaityti apie tuometį paprastą ir kartu sudėtingą gyvenimą. Taip pat pirmą kartą džiaugiausi ir Goodreads. Kiek ten info! Pasirodo, tai yra pirmoji trilogijos dalis. Nežinau, ar bus lietuviškai išleistos kitos dvi, bet mielai paskaityčiau. Knygų gausybėje kartais taip norisi nors šiek tiek kitokių knygų.

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

Lisa Jewell. Tada ji dingo.

JEWELL, Lisa. Tada ji dingo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislavas Bružas. Kaunas: Jotema, 2019. 304 p.

Bet vieną rytą jos mergaitė, auksinė mergaitė, pagrandukė, mažylė, gimininga siela, džiaugsmas ir pasididžiavimas, išėjo iš namų ir nebegrįžo.

Kas tai yra trileris? Tai žanras, kurį skaitai nekvėpuodamas, viską aplink pamiršęs. Dažnai tik per porą, ar kelis prisėdimus. Pabaigoje dažniausiai laukia šioks toks nusivylimas. Ne todėl, kad knyga būtų nepatikusi, o todėl, kad jau žinai, kaip ji baigėsi. Viskas. Tik laiko klausimas, kada ji visiškai pasimirš.

Siužetas intriguoja. Dingsta paauglė, mylima duktė ir sesuo, gera mokinė, stropiai ir be baimės laukusi baigiamųjų egzaminų. Bet baigiamųjų egzaminų nebus, kaip ir išleistuvių, atostogų ir visų kitų jaunatviškų norų ir siekių. Viskas, ji dingo. Jos nebėra. Bet gal?

Ir ar galite įsivaizduoti motinos emocijas, kuomet ji sutinka mergaitę, visiškai panašią į savo dingusią dukrą? Dirgina smalsumą? Žadina fantaziją? Tikrai!

Tokią knygą skaityti tikras malonumas. Pats skaitymo procesas labai patiko. Parašyta taip, kad norėtum versti skyrių, dar, ir dar vieną. Bet juk taip ir turi būti, juk trileris! Siužetas rutuliojasi greitai. Kylančios mintys, kad kažkas panašaus jau skaityta, matyta ar girdėta, nespėja realizuotis. Viskas. Knyga baigėsi. Beliko pagūžčioti pečiais ir nusistebėti vienu kitu įvykiu ar sprendimu. Bet smalsumas patenkintas.

Duokite trilerių dar.

John Berger. Mes susitinkame čia.

John Berger. Mes susitinkame čia.

BERGER, John. Mes susitinkame čia [tekstų vainikas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 208 p.

Aš daug ko išmokau po mirties. Turi pasinaudoti manimi, kol esi čia. Numirusiame žmoguje gali pasiieškoti įvairių dalykų kaip žodyne.

Prirašyta per daug. Jei būčiau neskaičiusi nugarėlės teksto ir suvokimas, apie ką skaitau, būtų atėjęs pats – knyga būtų šokiravusi. Gaila, kad to neįvyko. Bet gėrėtis ir grožėtis šioje knygoje tikrai yra kuo. Idėja, siužetu, pasakojimu, aprašomomis vietovėmis, miestais, upėmis, žmonėmis. Be galo.

Būtent idėja. Ji tokia gili, daugiasluoksnė, persipinanti. Persipina realus ir tas nematomas, įsivaizduojamas pasaulis, jausmai, emocijos, prisiminimai. Jie supinami tarsi į vieną visumą ir rezultatas – lėtas, gurmaniškas skaitinys apie žmogaus gyvenimą, potyrius, egzistenciją. Ne veltui knyga ir įvardinta – tekstų vainikas.  Net nebandysiu to vainiko kaip nors vertinti. Internete jų vertinimų gausu. Daug ir visokių.

Ar patiko? Taip. Mėgstu tokius, netipinius, kitokius tekstus. Kai nežinai, ko tikėtis. Neįsivaizduoji, kur nukeliausi ir ką sutiksi kitame puslapyje. Kai skaitai lėtai, po skyrelį, nes praryti tiesiog neišeina. Kai net negali įsivaizduoti, ką sugebėsi rasti tekste. Kažko tikriausiai ir nesugebėsi. Kažkais taip ir liks tik užrašyti žodžiai.

Minčių daug. Galvoti netingintiems skaitytojams.

Lisabona – miestas, santykiaujantis su regimuoju pasauliu kaip joks kitas miestas. Ji žaidžia žaidimą. Jos aikštės ir gatvės išgrįstos baltų ir spalvotų akmenų raštais taip, lyg būtų lubos, o ne keliai. Miesto sienos tiek viduje, tiek ir iš išorės, kur tik pažvelgsi, padengtos garsiaisiais azulechais. Ir tos plytelės pasakoja apie pasakiškus dalykus, kuriuos pamatysi pasaulyje: dūdelėmis grojančias beždžiones, vynuoges skinančią moterį, besimeldžiančius šventuosius, banginius vandenyne, kryžiuočius savo laivuose, bazilikus, skrendančias šarkas, apsikabinusius įsimylėjėlius, prijaukintą liūtą, taškuotus kaip leopardas mureninius ungurius. Šito miesto plytelės traukia akį prie to, kas matoma, prie to, kas gali būti pamatyta.

Ir tuo pačiu metu tos puošmenos ant sienų ir grindų, aplink langus ir laiptines byloja kažką kita, iš esmės priešinga. Įtrūkę balti keraminiai paviršiai, gyvos spalvos, cementinės sandūros, pasikartojantis raštas – visa tai atkakliai teigia, kad jos kažką uždengia ir kad tai, kas yra už jų ar po jomis, liks nematoma ir paslėpta amžinai!

 

A. J. Rich. Ranka, kuri tave maitina.

A. J. Rich. Ranka, kuri tave maitina.

RICH, A. J. Ranka, kuri tave maitina [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 318 p.

Į galvą atėjo keista mintis: ar galima paskelbti dingusio asmens paiešką, jei tas žmogus negyvas? Kodėl Benetas man davė neteisingą adresą? Ką jis slėpė? Žmoną? Šeimą? Gal turėjo problemų su policija? Štai dėl ko jis visad atvykdavo pas mane. Vadinasi, visi tie viešbučiai su įkyriais šeimininkais ir per saldžiais pusryčiais buvo dėl slaptumo,  o ne romantikos. Apie ką dar jis man melavo?
Ko tokio aš iš tiesų gedėjau?

Joks čia ne trileris. Trileris – kai lapai verčiasi patys. Kai skaitai ilgai ir lėtai, tai romanas. Ir taip, tikrai psichologinis. Pagrindinė veikėja teismo psichologijos studijų studentė ir rengia baigiamąjį darbą. Apie sociopatus, psichopatus, aukas ir grobuonis reikalų bus. Daug.

Pradžia žiauri. Po paskaitų grįžusi namo, ji randa savo sužadėtinį negyvą, o savo tris šunis – susitepusius krauju. Akivaizdu, kad šunys sudraskė jos mylimą žmogų. Kodėl? Policijai tai viskas aišku, o Morganai tas „kodėl“ vis neduoda ramybės. Ji imasi savo tyrimo. Reikia sutvarkyti Beneto daiktus. Reikia nuvykti pas sužadėtinio tėvus. Reikia pranešti jiems kraupią žinią. Reikia suprasti, kodėl šunys taip pasielgė. Ir tada prasideda visokie keistumai.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Skaityti įdomu, bet siužetas lėtokas. O ir įtampos galėjo būti daugiau. Dabar pradžia sukrečia, o kol perskaitai iki pabaigos, tas sukrėtimas spėja išblėsti. Ilgai netrukus ir siužetas pasimirš. O įvertinus, kad knygą rašė net dvi slapyvardžiu A. J. Rich pasivadinusios moterys, tikėjausi šiek tiek daugiau.