Caroline Eriksson. Dingę.

Caroline Eriksson. Dingę.

ERIKSSON, Caroline. Dingę [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2017. 232 p.

— Štai taip. Dabar duok man tą kirvį ir aš jį padėsiu kur nors toliau. Tada galėsime susėsti ir pasišnekėti. Galėsi klausti, ko panorėjus. Suprantu, kad nori žinoti.

Ką ir bepridurti: jau po 20 puslapių tariesi žinantis, kas ir kaip. Gal tik tai, kad tie žinojimai dar po 20 puslapių ima ir sugriūna? O paskui dar ir dar sykį. Reikia valios, kad neatsiverstum pabaigos. Tada visas įdomumas ir baigsis.

Nežinau, kokiu principu rašomi tie psichologiniai trileriai, bet kol kas toks įspūdis, kad jie daugmaž vienodi. Gal reikia pasakyti kitaip – neskaitykite vieno psichologinio trilerio po kito. Nes tiek siužetas, tiek veikėjai pradės maišytis. Šiek tie smurto, šiek tiek šiurpuliukų, šiek tiek nežinios, šiek tiek mistikos… Ir nors vienoje knygoje gerai buvo parašyta, kad … Iš tolo žmogų, jo poelgius lengva pasmerkti. Tik atsidūręs jo kailyje, tik tris mėnulius pavaikščiojęs su jo mokasinais, suprasi, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip…. vis tiek niekaip nesuprantu moterų, kurios leidžia save skriausti. Niekaip. Tikrai niekaip. Iš baimės? Meilės? Kvailystė… juk meilė baigiasi sulyg pirmuoju smūgiu.

Bet knyga – ne apie tai. Nejau imsiu ir išduosiu tuos siužeto vingius? Jokiu būdu. Tik rekomenduočiau neskubėti  pirkti. Bent jau mano lentynoje sunkiai rastųsi jai vietos….

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

MACKINTOSH, Clare. Leidau tau išeiti [romanas]. Iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Užsimerkiu, lėtai atsidūstų. Laikas liautis apsimetinėjus.

Seniai beskaičiau knygų, kurių viršelius puošia išdidus užrašas: psichologinis trileris. Ko reiktų tikėtis? Iš filmo – daugmaž aiškų. Iš knygos… Iš knygos – gero siužeto, intrigos ir įtampos, kuri neleis jos užversti iki pat paskutinio puslapio. O pagaliau tą puslapį atsivertus – nuostabos, kad gal nelabai to ir tikėjausi. Arba, kad ir nelabai tesupratau, kaip gi viskas baigėsi?

Bet kokiu atveju – mano atsiliepimai teigiami.  Avarija, mažo berniuko žūtis, pabėgęs vairuotojas ir kaltės jausmas, kuris jį (arba ją) kankina. Detektyvai inspektoriai, kantriai žingsnelis po žingsnelio narpliojantys įvykį ir ieškantys galimo nusikaltėlio, nors pačių namuose rūpesčių irgi netrūksta. Jūra, paplūdimys, šuo ir jo (šuns) gydytojas, pamažu vėl bandantis pamilti (ne, ne šunį). Vyras, kurį kiekviena normali moteris paprasčiausiai nušautų. Gal ir ne, bet iš namų ir iš savo gyvenimo tikrai išmestų. Visi kiti psichologiniai reikalai. Netikėtai ir išeina visai neblogas romanas, atsiprašau, psichologinis trileris. Mėgaukitės.

Skaityti tikrai neprailgo. Apsigauti buvo kur. Nustebti – irgi. Ir pasvarstyti kas ir kaip. Tiesa sakant, nelabai suprantu  ir dabar, kaip ten viskas galų gale tai Dženai baigėsi. Variantų – bent du. O tai ir reiškia, kad visgi trileris buvo visa neblogas.

J.K. Rowling. Haris Poteris ir išminties akmuo.

J.K. Rowling. Haris Poteris ir išminties akmuo.

ROWLING, J. K. Haris Poteris ir išminties akmuo [apysaka]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 245 p.
Pirmoji dalis.

— Tai tu nežinai… nežinai… – Išsproginęs akis į Harį, Hagridas susikišo pirštus į plaukus. – Vadinasi, nežinai, kas tu esi? – pagaliau paklausė.

Va taip. Gyveni, gyveni žmogus ir vieną dieną tavo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Nesvarbu, į gerąją pusę, ar nelabai, aišku viena – streso bus. Ir nemažai.

Didžiulę nuostabą išgyveno našlaitis Haris Poteris, kuomet prieš pat jo gimtadienį į namus atskrido… pelėda. Nuostabą išgyvenau ir aš. Taip, žinojau, kad tai pasiutusiai populiari knyga, netgi filmą mačiau. Bet kad po įžymiųjų Stalkerių Haris Poteris taip tiks, tikrai nesitikėjau. Kad ta vaikiška knyga savyje turi kažką tokio, kad smagu ją paimti į rankas net suaugus. Smagu, ir tiek. Ir dar, kiek girdėjau, rašytojos talentas su kiekviena knyga vis labiau ir labiau tobulėjo. Ir dabar būtinai reiks įsitikinti, ar tai tiesa.

Tikrai yra krūvos knygų, kurias verta ir įdomu skaityti. Ir nesakykite, kad Poteris tarp jų nepatenka.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

STRUGACKIJ, Arkadij. STRUGACKIJ, Boris. Piknikas šalikelėje [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…

Jau norėjau padėti tašką. Ne, ne skaitymui. Tinklaraščiui. Nes perskaičiau knygą… ir.. bet… o… parašyti nėra ką. Tikrai. Taip ir laukia neužbaigtas juodraštis – savaitę, dvi, tris. Gal todėl, kad vis dar nenoriu su ta istorija skirtis…

Jau ankščiau pastebėjau knygą neįprastai nuostabiu baltu viršeliu ir dar nuostabesniu pavadinimu. Labai patiko. Tuomet ir išgirdau apie Pikniką. Vėliau – dar kelios rekomendacijos, pavartymas bibliotekoje, padūsavimas knygyne, akcijos knygų klube, ir štai, ji jau mano perskaitytų knygų sąraše. Įspūdžiai? O įspūdžiai tai neaprašomi.

Iš tiesų sunku juos apibūdinti. Nors bet kokią, kelyje pasitaikiusią fantastinę, ar bent jau fantastikos elementų turinčią knygą tuoj imu ir skaitau, Piknikas – ypatingas romanas. Tema, siužetu, nuotaika, veikėjais – viskuo… Minčių spektras platus – nuo ateivių, visatos, nepažintų pasaulių, neatrastų galimybių. Iki to paprasto žmogaus, kuriam tetrūksta ko? Gal papraščiausios laimės?

Ką gi, jei nežinai, ką pasakyti, gal geriau duoti paskaityti? Prašom.

Tikriausiai nenustebinsiu nei vieno fantastinės literatūros žinovo – esu sužavėta. Tikriausiai nesuklysiu rekomenduodama kiekvienam, kuris tokiu dar tik ruošiasi tapti – susiraskite ir paskaitykite. Būtinai.

Maiklas Kraitonas. „Andromedos“ štamas.

Maiklas Kraitonas. „Andromedos“ štamas.

kraitonas_andromedosKRAITONAS, Maiklas (CRICHTON, Michael). „Andromedos“ štamas [romanas]. Iš anglų k. vertė Romualda Zagorskienė. Vilnius: Vaga, 1975. 238 p.
Serija „Zenitas”.

— Sere, mes matome gulinčius žmones. Daugybę žmonių. Atrodo, visi negyvi.

80 kp (kp – tai sovietinių laikų kapeikos, analogas dabartiniams ct). Tiek už fantastikos klasiką, kuri, perleista dabar, tikriausiai kainuotų kokius 8,00 Eur. Mažiausiai. Ne, čia tikrai ne iš serijos „kaip ankščiau buvo geriau“… Ne, čia tiktai džiaugsmas, kad ir tarp senienų vis galima šį bei tą įdomaus atrasti.

Kraitonas yra tas pats amerikiečių rašytojas Chrichton, parašęs „Jūros periodo parką”, „Sferą” ir t.t. „Andromedos“ štamas yra pirmasis fantastinis romanas, neįprastas tuo, kad veiksmas vyksta praeityje (t.y. parašytas 1969 m., o viskas vyksta 1961 m.). Bet kokiu atveju, tai nebesvarbu: ar taip, ar taip, tai jau praeitis. Praeitis, kuomet biologija, kaip mokslo šaka, dar nebuvo pakankamai vertinama, o pirmosios ESM stebino savo gebėjimais padėti žmonijai.

Puikumėlis. Įsitraukiau nuo pirmo sakinio, perskaičiau per kelis prisėdimus. Gal kiek panaši į „Sferą“: pačių gudriausių mokslininkų ketvertukas gauna užduotį išsiaiškinti viską apie paslaptingą nežinomą bakteriją (o gal virusą). Vyrukai nugabenami į slaptą laboratoriją ir imasi darbo. Parašyta puikiai, intriga išlaikoma, veikėjai įdomūs, dar įdomesni autoriaus pasvarstymai apie mokslą, techniką, ateitį, slaptosios laboratorijos aprašymai. Viskas konkretu ir jokio tuščiažodžiavimo. Panašu, kad „Zenitas“ buvo puiki mokslinės fantastikos knygų serija.

Iš teisybės žmogaus čia visai nereikėjo, jis nevykdė jokios funkcijos. ESM valdė pati save, kas dvylika minučių per visas schemas buvo leidžiami kontroliniai uždaviniai, ir, pasirodžius neteisingam atsakymui, ESM automatiškai išsijungtų.

Ką gi, atgal į praeitį?

Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

pirmykste-moteris-6AUEL, Jean, M. Išpieštų urvų kraštas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2015]. 780 p.
Šeštoji ir paskutinė serijos „Žemės vaikai“ knyga.

„Kaip gyvensiu be Jondalaro? – galvojo Aila. – Bet kaip Jondalarui dabar gyventi su manimi?…“

4479 puslapiai. Tiek, ar maždaug tiek yra „Žemės vaikų“ serijos knygose. Gaila, bet įveikiau ne visus. Paskutinė dalis mane pribaigė.

16,86 Eur. Tiek šią minutę knyga kainuoja internete. Įspūdis toks, kad sumokėta tik už puslapius, t.y. knygos apimtį. Nes turinio joje – tai jokio.

Gerai, gal nereikia taip kritiškai ir subjektyviai. Viena, ne, net ne viena dalis buvo tikrai įdomios, skaityti jas buvo smagu. Autorė surinkusi daug faktų, kuriuos sumaniai įpynė į gan banaloką siužetą. Smagu, kai kokioje „Iliustruotoje istorijoje“ randi straipsnelį apie tai, ką jau seniai sužinojai, skaitydama tas knygas.O grožinės literatūros apie šį laikotarpį lietuviškai nėra (aišku, neskaitant tos apysakos vaikams „Mamutų medžiotojai“, iš kurios tik pavadinimas ir telikęs.

Bet na negalima taip monyti skaitytojų. Visą turinį galima buvo įdomiai išdėstyti ir kokiuose…. 400 puslapių. Būtų ir įdomiau, ir pigiau, ir akims lengviau. Tiesa, idėja apie Didžiają Motiną Žemę gera. Man patiko.

Istorija apie Ailą, Jondalarą, Jonailą, Yhaha, Lenktynininką, Širmę ir Vilką keliauja į nebaigtųjų sąrašus. Pirmykščių žmonių meilės kol kas užteks. Duokite geros fantastikos arba skandinaviškų detektyvų!

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

mandel_vienuolikta-stotisMANDEL, Emily St. John. Vienuolikta stotis [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 420 p.

— Buvau viešbutyje, – pasakė jis. – Atsekiau jūsų pėdomis sniege. – Jo veidu sruvo ašaros.
— Gerai, – pasakė kažkas. – Bet ko tu verki?
— Maniau, kad esu likęs vienas, – atsakė jis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gripo virusas. Taip, šie du sakiniai reiškia, kad mano rankose naujas, ir tikrai kokybiškas postapokalipsinės tematikos romanas. Puikumėlis.

Leidykla tokių knygų skaitytojų simpatijas užsitarnavo dar 2008 m., kuomet pasirodė garsusis „Kelias“. Bandau surasti, ar per tą ilgoką laikotarpį nepraleidau dar kokio panašaus šioje leidykloje išleisto romano? Nerandu. Gaila, bet gal ir gerai. Įspūdžių, bent kol kas, tikrai užtenka.

Nežinau, kodėl visokių tipų pasaulio pabaigos taip kaitina vaizduotę? Kas, jeigu? Kaip, jeigu? Ką, jeigu? Gal todėl, kad variantų – daugybė, o tikrojo atsakymo nežino niekas. Šį kartą visiems gerai pažįstamą pasaulį neatpažįstamai pakeičia gripo virusas. Miestai sugriauti. Pasaulis pasikeitęs. Žmonės – irgi.

Patiko, kad išlikusieji išvengė susidūrimų ir kovų su visokiais zombiais ir kitokiomis viruso sukurtomis būtybėmis. Tokių knygoje nėra. Patiko, kad pagrindiniai veikėjai yra nuolatiniame kelyje. Simfonija – keliaujančių artistų ir muzikantų būrelis, dovanojantis aplinkiniams valandelę džiaugsmo.  Patiko, kad romanas – ne tik apie postapokalipsę. Gal daugiau apie žmones ir jų santykius. Tokius, kokie buvo prieš Tai, ir tokius, kokie yra po To.

Jokių zombių. Jokios mistikos. Tik jokių postapokalipsių neįveikiamas žmogiškumas.