Alyson Richman. Prarasta žmona.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.

Sally Hepworth. Anyta.

Sally Hepworth. Anyta.

HEPWORTH, Sally. Anyta [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 368 p.

Galbūt galėjau parašyti daugiau, bet galiausiai teturiu tik du po savęs paliktinus išminties krislus. Aš sunkiai dirbau dėl visko, kas man atrodė svarbu. Ir niekas iš viso to, kas man atrodė svarbu, neverta nė sudilusio skatiko. Mama.

Nebus ši knyga nei mėnesio, nei metų geriausia knyga. Skaičiau jų pernelyg daug. Bet žinau, kad daug kam patiks (ir daug kam patiko, daugybė žmonių ją perskaitė ir pasidalino įspūdžiais internetuose). Šis atsiliepimas gal bus šiek tiek kitoks, ne toks visapusiškai teigiamas.

Tai vienos šeimos (beje, veiksmas vyks Australijoje) istorija, kurioje svarbius vaidmenis vaidina dvi moterys: Marti ir Anyta. Vieną dieną Dajana (Anyta) randama negyva. Ji sirgo vėžiu, stalčiuje randamas atsisveikinimo laiškelis, tai kaip ir visiems viskas aišku – moteris neatlaikė ligos keliamų išbandymų. Liusė (Marti) į įvykius žiūri su abejone, ar tikrai jos taip nekenčiama anyta galėjo nusižudyti? O kur buvus, kur nebuvus, atvyksta ir policija, kuri išsiveda apklausai ir vyrą, ir ją pačią.

Panašu į detektyvą, bet to detektyvo kaip ir nėra. Na, tėra viena mirtis ir keletas policininkų. Dar daugiau nėra jokių trilerio užuominų. Tada dauguma gyvenimų tikriausiai būtų trileriai. Ne. Tai labiau skaudi vienos šeimos istorija su vienais labai nustebinusia, o kitų lengvai nuspėta pabaiga. Tiesa, psichologijos yra. Bet tik tiek, kiek jo yra visų mūsų gyvenimuose.

Bet kaip nors labai supeikti knygos tikrai negalima. Ne veltui bibliotekoje reikėjo laukti maždaug keturis mėnesius. Parašyta labai paprastai, skaityti lengva, įtraukia, nepabosta. Dviejų ar trijų vakarų skaitinys. Galima paašaroti ir kurį laiką istoriją pasinešioti mintyse. Pasiūlyti mažiau skaitantiems ar, gal visai neskaitančiam artimųjų ratui (ir, tikriausiai, susilaukti tik padėkos).

Bet buvo per daug paprasta, per daug lengva. Nebuvo nieko, dėl ko knyga būtų kažkuo išsiskyrusi iš kitų panašių knygų. Gal tik tie keli paryškinti sakiniai, kuriuos užrašiau viršuje…

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

TREMAYNE, S.K. Ugnies vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2019. 398 p.

– Džeimi, aš nesupratau. Ką tai reiškia? Žinoma, kad per Kalėdas būsiu čia.
Dar kartą giliai ir nuoširdžiai atsidusęs, Džeimis, tarsi išduodamas siaubingą paslaptį, labai lėtai sako:
– Iki Kalėdų tu mirsi.

Pradžia – banalus pelenės ir princo scenarijus. Sunki pelenės Reičelės vaikystė ir jaunystė, sutiktas turtuolis Deividas, didžiulė meilė, vestuvės ir gyvenimas dvare. Meilės romanas? Ne. Yra šiek tiek mistikos. Seną dvarą gaubia legendos, pirmosios žmonos žūtį – neatsakyti klausimai, o vyro sūnus Džeimis, netekęs motinos, atrodo ne tik sutrikęs, bet ir nelabai stabilios psichikos. Bus paslapčių. Bus detektyvo. Bus nerimo.

Autorius jau pažįstamas iš pirmosios knygos Ledo dvynės. Negalėčiau teigti, kad ji buvo geresnė ar blogesnė. Buvo daugiau slogios nuotaikos ir niūrumo, patiko netikėta ir nelabai aiški pabaiga. Kas atsitiko, kaip atsitiko, kas iš tiesų yra kas? Šaunu, kai kyla klausimų ir knygos dar kurį laiką neišeina pamiršti. Ugnies vaiką rizikuoja užgožti banalybė ir stereotipai: iš pirmo žvilgsnio pamiltas turtingo dvaro paveldėtojas galbūt visai ne tas, kas dedasi. Klausimų yra, bet atsakymų taip pat netrūksta. Pasukti galvos nėra kur. Atsakymai – kaip ant delno.

Bet negalėčiau pasakyti, kad knyga nepatiko. Patiko, parašyta labai įtraukiančiai. Galima perskaityti per kelis prisėdimus, o užėjus nemigai – galbūt net per naktį. Tas geras jausmas, kai skaitai gerą trilerį ir negali atsitraukti – yra. Tik siužetas vietomis nuviliantis. Nieko ypatingo.

Užkietėjusį trilerių ir detektyvų faną nustebinti sunku net ir patyrusiems rašytojams.

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

SULLIVAN, Mark. Po raudonu dangum [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Jaunuolis prisiminė didžiumą baisių įvykių, regėtų nuo tos dienos, kai Šiaurės Italijoje prasidėjo karas. Mažasis Nikas su granata rankoje. Tulijus, koneveikiantis šaulių būrį. Vergai tunelyje. Mažyčiai pirštukai, išlindę iš raudono vagono dvidešimt pirmajame perone. O dabar – nuo kūnų atskirtos galvos ant apšerkšnijusių tvoros stulpų.
Kodėl aš? Kodėl turiu visa tai regėti?

Dar viena knyga apie karą. Milanas, Italija, 1943-ieji – 1944-ieji metai. Septyniolikmetis Pinas Lela galvoja tik apie merginas ir kaip joms patikti. Atrodo, jam jokie karai ir negandos nerūpi. O ir karas tikriausiai greitai baigsis. Bet visgi suspės įtrauki ir jį į savo sūkurį, tik ne visai taip, kaip vaikinas tikėjosi.

Labai populiari knyga. Labai giriama skaitytojų. O kas tada nutinka? Taip, šiek tiek nuvilia. Skaičiau ganėtinai ilgai, ir, jau atrodė, kad kovo mėnuo kaip prasidėjo Milane, taip jame, po raudonu dangumi, ir baigsis. Ne, viskas gerai, siužetas ganėtinai įdomus (bent turėtų būti tiems, kam karo tematika patinka). Bet tas atpasakojamasis stilius! Nuėjo, pamatė, padarė, pagalvojo, pasakė… Labai labai jis daug ką gadina.

Tiesa, sugadino ne tiek, kaip Aušvico tatuiruotojo istoriją. Autorius – patyręs rašytojas, ir atpasakojimas, nors ir neįmantrus, bet skaitomas. Dar daugiau. Kuo toliau, tuo labiau tie visi įvykiai veikia (o knygų apie karą skaityta nemažai), ir veikia taip, kad dar ilgai tie veikėjai ir įvykiai neišeina iš galvos. Įtaigu. Labai. Beje, lietuviškai yra išleistos kelios kitos autoriaus knygos. Čia ir tinklaraščio nauda – apie vieną senai skaitytą jau buvau ir pamiršusi. Apsivalymo ritualas – pasakojimas apie šiandieną, bet tikrai daugiau nieko konkretaus neatsimenu, gal tik tiek, kad taip pat buvo labai giriama skaitytojų.

Tai kada bus filmas? Jis, panašu, galėtų būti įdomesnis, nei knyga. O tai retas atvejis.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

LUNDBERG, Sofia. Klaustukas – tai pusė širdies [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 392 p.

– Tu esi vienas didelis klaustukas. Mums ir sau pačiai. Klaustukas visuomet tėra pusė širdies, ar kada pagalvojai apie tai? Neįmanoma mylėti žmogaus, kurio širdis pilna paslapčių. Tiesiog neišeina.

Kai rinkausi knygą, galvojau, kad ji bus tiesiog paprasta sentimentali istorija. Ideali, kuomet galva visko pilna ir daugiau joje niekas nebetelpa. Bet atsivertusi pamačiau, kad tai ne amerikiečių, o švedų autorė. Lūkesčiai iš karto padvigubėjo. Jei ir bus holivudas, tai europietiškas. Skandinaviškas. Kodėl gi ne?

Taip, tai yra sentimentali istorija. Garsi ir talentinga fotografė, nesuprasta artimųjų ir aplinkinių. Tamsi jos praeitis, apie kurią niekam nėra užsiminusi. Siužetas vis labiau intriguoja, nes keliamės į praeitį, į Elinos vaikystę, kuomet ji gyveno Švedijoje, nedideliame Heividės miestelyje. O ten! Pasakojimas, kurio tikrai nesitikėjau. Greitai pervertusi dabarties intarpus, pasinerdavau į tą tuometinį, aštuntojo dešimtmečio gyvenimą, kuris buvo ir skurdus, ir skausmingas, ir neteisingas.

Gal todėl, kad pasakojama apie vaikus, o gal todėl, kad vis tikėjausi kažkokios staigmenos, bet skaičiau su didžiuliu malonumu. Net tuomet, kai protagonistė ašarojo, dejavo, kaltino save ir užsiiminėjo savigrauža (daugelio skaitytojų siaubui) neskubėjau nusivilti rašytoja. Va, tuoj perversiu puslapį ir vėl atsidursiu Gotlando saloje, kažkur prie Švedijos krantų. Pas vaikus, kurių širdys pilnos meilės net tiems, kurie to nelabai verti.

Patiko. Lietuviškai yra išleista ir dar viena autorės knyga, dažnai minima skaitytojų tarpe – Raudona užrašų knygelė. Kada nors, kai galva vėl bus viskuo perpildyta, būtinai reikės paskaityti.

Philip Roth. Kiekvienas žmogus.

Philip Roth. Kiekvienas žmogus.

ROTH, Philip. Kiekvienas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Vaga, 2019. 144 p.
PEN/Faulknerio premija.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga.

Chm.. kiek daug reikšmės turi metas, kuomet išsirenki skaityti vieną ar kitą knygą. Kol aplinkui banguoja panika, auga kruopų paklausa, o kiekvienas gandas priimamas kaip švenčiausia tiesa – skaitau mažą knygutę apie vieno žmogaus gyvenimą. Tos plonos knygelės niekada nenuvilia. Šį sykį – irgi.

Viskas prasideda nuo laidotuvių. Laidojamas vyras, tėvas, brolis, malonus kaimynas ir geras bendradarbis. Beriant ant karsto žemes pro akys praslysta visas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės iki pat vienišos senatvės. Lėtai, ramiai, filosofiškai. Ir skaudžiai. Skaitau ir tiek daug asociacijų. Su tokiu pat vienišu Kolumbijos universiteto lituanistikos profesoriumi (>). Su dviem vienišais kaimynais, kurie tenori ramiai pasikalbėti ir praleisti naktį šalia vienas kito (>). Su autoriumi, kuris paprasčiausiais žodžiais rašydamas apie savo gyvenimą sukūrė šešių dalių šedevrą (>). Skaitau ir negaliu nesižavėti. Kaip paprasta. Ir kaip gerai. Autoriaus pavardė girdėta, yra išleistos bent kelios jo knygos lietuviškai. Šaunu – bus dar ko paieškoti ir dar ką paskaityti.

Patiko. Labai tinkamas laikmetis skaityti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir beprasmybes. Kad nekiltų panika ir noras lėkti į parduotuvę grikių.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga. Jei būtų žinojęs apie kiekvieno ilgame profesiniame gyvenime pažinto vyro ir moters mirtinas kančias, kiekvieną skausmingą istoriją su apgailestavimais, netektimis ir stoicizmu, baime, panika, vienatve ir siaubu, jei būtų žinojęs apie visus ankščiau jiems esminius dalykus, su kuriais tenka skirtis, ir kaip tie žmonės sistemingai naikinami, būtų turėjęs likti prie telefono visą dieną, o paskui naktį ir apskambinti dar bent šimtą žmonių. Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės.

Alex North. Šnabždėtojas.

Alex North. Šnabždėtojas.

NORTH, Alex. Šnabždėtojas [mistinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 384 p.

Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.

O, pagaliau, pagaliau – trileris, kuris gerokai įtraukė. Gal todėl, kad jis šiek tiek mistinis? O visokias mistikas ir fantastikas taip mėgstu!

Daug išgyvenęs berniukas su savo tėčiu atvyksta į naujus namus Federbanke. Tačiau išsiilgtos ramybės čia neras: apylinkėse dingo vaikas, vyksta jo paieškos. Be to, prieš daugelį metų šiose apylinkėse buvo pagrobti dar keli berniukai ir tos praeities paslaptys kėsinasi vėl apie save priminti. Tikrai ne kokia vieta pradėti gyvenimą iš naujo.

Kodėl patiko? Todėl, kad realiai keliose vietose tikrai buvo šiurpu. O ir su savimi besikalbantys vaikai šiek tiek neramina. Ar vaikui viskas gerai? Ką jis mąsto ir išgyvena? Paskui ir tie šiurpai, ir mistika ėmė sklaidytis, tačiau labai nusivilti nespėjau – knyga intriguoja ir perskaityti ją ilgai netrunka. Be to, visi trys mano mėginimai nustatyti žudiką nebuvo sėkmingi.

Visai geras savaitgalio skaitinys, bet į biblioteką grąžinu be jokio gailesčio – tikriausiai greitai ir pasimirš. Toks jau tas trilerių likimas. Deja.