Dave Eggers. Ratas.

EGGERS, Dave. Ratas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Balto, 2016. 454 p.

Ateitis siūlo neribotas, nežabotas galimybes. Netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti. John Steinbeck. Į rytus nuo rojaus.

Pirmas sakinys: Dieve mano, pagalvojo Mėja.

Labai gera knyga. Džiaugiuosi, kad ir nuo jos nubraukiau dulkes. Kažkada mačiau filmą, patiko, nusipirkau knygą. Tuomet, atrodė, bus neįdomu skaityti, viską juk gerai pamenu. Aha, pamenu. Kol prisiruošiau ją atsiversti, praėjo aštuoneri metai. Tai apie ką buvo ten tas filmas?

Taigi, filmo ir knygos siužeto lyginti negaliu, bet knyga tikrai patiko. 1984-ieji jaunimui. Svajonių darbas, svajonių projektai, svajonių ateitis. Ne veltui tokia žavinga įžanga – netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti… Viskas apgalvota, viskas įmanoma, viskas skaidru, jokios neteisybės, jokių apgavysčių, jokių nusikaltimų. Ir tai padarys geriausias svajonių darbdavys pasaulyje.

Kaip vienam iš tų svajonių komandos narių sukirba pirmosios dvejonės, jos, žinoma, atrodo, visiškai absurdiškos. Kai dvejonės pasitvirtina ir pasikartoja… Na ką, čia net ne utopija, čia paprastas romanas jaunimui apie nuostabų pasaulį, kuris nebūtinai toks ir bus.

Šiaip man labiausiai patiko, o gal turėčiau rašyti gąsdino, ta technologijų pažanga. Praėjo maždaug 8 metai nuo lietuviško knygos vertimo. Mėja atėjusi į darbą pamažu gauna vis po vieną naują monitorių. Aš šiandien dirbu su trim monitoriais, ir, mano darbo vieta, palyginti su Mėjos, dirbančios tobuliausioje kompanijoje pasaulyje, jau yra geresnė. Ir ausines jau seniai belaides turime. Va taip. Skaitykit greičiau, nes aprašytos technologijos tuoj tuoj pasens.

Ir dar labai galvą suko informacijos srautai. Kaip romane gerai pamačiau, kokie jie visiškai nebevaldomi. Kiek Mėja turi visur virtualiai ir realiai sudalyvauti, palaikinti, sučiulbėti (romane niekur tiesiogiai nerašoma, bet asociacijos panašios), pakomentuoti, parašyti atsiliepimų, įvertinimų, parašyti įrašų grupėse ir panašiai. Viskas skaičiuojama šimtais, kuo daugiau šimtukų surenkama, tuo didesnis tavo reitingas, ir taip toliau, ir panašiai.

Nebereikia būti Žiuliu Vernu, kad galėtum numatyti ateitį.

Rachel Abbott. Šeštasis langas

ABBOTT, Rachel. Šeštasis langas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2020. 416 p.

Tik ji nieko nemelavo. Žinojo, ką matė, o policijos reikalas išsiaiškinti tiesą.

Pirmas sakinys: Naktis buvo kaip ir daugelis kitų naktų kelias pastarąsias savaites, ir žvelgdama į siaurą, šią priešaušrio valandą vis dar tamsią gatvę iš antro aukšto lango ji pagaliau pripažino, kad ilgiau taip gyventi negali.

Žinau, kad tai serija apie vyriausiąjį inspektorių Tomą Daglasą, tad ir skaityti reiktų iš eilės, bet kiek tų serijų jau buvo, o čia tik dar vienas detektyvas… Tad skaitau chaotiškai, kokia dalis papuola į rankas, tokia. Tikriausiai reiks pasistengti, kad tas Daglasas papultų dažniau, nes knygos tikrai visai neblogos.

Apie tokius nereikalingus langus tikriausiai visi esate skaitę bent vieną knygą ar matę bent vieną filmą. Bet siužetas vis tiek labai įtraukus. O dar pasitikėjimo tema… Vaikų išnaudojimas… Ar žuvusio vyro geriasias draugas yra tikrai tas, kas yra? O gal jis tas serijinis žudikas, na, žinot, iš to nepamirštamo Stephen Kingo apsakymo? Nemėgstat Kingo? Na, nieko tokio. Čia siaubo nebus. Tiksliau, kraujo tiek nebus. Siaubo, bent jau to, įsivaizduojamo, bus, o kas jei, o gal jis, o gal viskas buvo melas, o jei tavo vaikas būtų nukentėjęs, o jei policija – pedofilų klano įkaitai, o kas jeigu….

Na va, tema tikrai karšta, ir nors tai tik antra kaityta knyga iš Daglaso serijos, neabejotinai reikės prie progos paieškoti ir kitų dalių. Ar būtinai iš eilės? Nemanau. Nelabai trūko Tomo asmenino gyvenimo detalių, kai aplink siautė tikra suirutė.

Galvoju, kad gal net geriau, nei pvz. Angela Marsons.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika. Redakcija: Gintaras Aleksonis, Rolandas Maskoliūnas, Gediminas Beresnevičius, Jūratė Čirūnaitė. Vilnius: Alna litera, 1991. 160 p.

Periodinis leidinys Pasaulinės fantastikos Aukso Fondas, Nr. 1.

– Aš mėgstu ramią protoplazmą, – tarė ji, ir milžiniška burna išsižiojo virš Parko, – bet aš mėgstu ir judrią protoplazmą.

Pirmas sakinys: Atonas 77, Saro universiteto rektorius, karingai atvėpė apatinę lūpą ir įniršęs įsistebeilijo į jaunąjį žurnalistą.

Valiau dulkes ir radau tikrą lobį. Pirmą leidimą, nekoreguotą ir nepapildytą. Pirmą numerį serijos, kuri įsivažiavo taip, kaip tikriausiai nei viena kita Lietuvos leidyboje.

Šį 1991-ųjų rinkinuką vienija viena mintis. Toji filosofinė. Kas po to. Kada nors vis tiek ateis toji paskutinioji. Kokia ji? Kaip visa tai įvyks? O kol ji tik dar kažkur ateityje, beskaidydama atradau kelis dalykus. Mėgstu apsakymus. Vis labiau nuvilia maginė fantastika. O pilnas knygų stalčiau, kur man dabar visą tave reikės dėti, jei ta maginė fantastika visa bus tokia neįtrauki? Kas čia dabar atsitiko su tais visais elfais ir magais? Burtai išsisklaidė?

Na bet prie rinkinuko. Aišku, kiekvieno skonio reikalas. Vartau dar kartą. Tas apsakymų skaitymo džiaugsmas! Pirmasis ne toks įdomus, kito, žiūrėk, jau pavadinimas tokį emocijų pliūpsnį šliūkšteli, kad oi, tik laikykis. Bausmė – mėnesį tavęs niekas nematys. Na, apsimes, kad tu net neegzistuoji. Gali daryti, ką nori. Gali užeiti, ir pasiimti kokį užkandį iš parduotuvės (mokėti nereiks, pardavėjas neturi teisės su tavimi kalbėtis). Manai – smagu? O jei susirgsi? Gydytojas tavęs juk irgi „nematys“. Išimčių nėra jokių. (Pamatyti nematomą žmogų).

Kitas dar geresnis. Gyveni tik antradieniais. Likusias šešias dienas būdrauji cilindre. Įprasta, toks pasaulis. O jei jis šiek tiek pasislenka ir kitame cilindre pamatai žmogų, kuris gyvena pirmadieniais. Ir, o dieve, jį įsimyli? Ar meilė gali pakeisti nepakeičiamą? (Antradienio pasaulis).

Bet paskui buvo ilga ir neįdomi maginės fantastikos istorija. Po jos dar keletas įdomių trumpų apsakymų, kurių vien pavadinimai sužadina emocijas. Šaunu, smagu skaityti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti įdomu 1991-aisiais, kai dar nebuvo tokios filmų ir knygų pasirinkimo gausos, kai nebuvo beveik nieko. Kai kiekviena tokia plona knygelė buvo šventė.

Na, o pabaigai… pabaigai irgi būčiau parinkusi ką nors iš Bredberio. Jaučiuosi perskaičiusi labai daug jo apsakymų, bet šio neprisiminiau. Nepaliko įspūdžio? Gal. Skaičiau kaip pirmą kartą. Ir jausmas toks, kad apsakymas rašytas seniai, jau labai, labai seniai. Nors tą laiko išbandymą tikrai išlaikęs.

Skaityti buvo stebėtinai įdomu. Kitokie laikai. Kitokie žmonės. O nuojauta ta pati. Naktis tikrai užslinks. Kada nors. Tikrai. O kas tada?

Teresa Driscoll. Draugė

DRISCOLL, Teresa. Draugė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Tu niekam… nepratarsi.. apie tai… nė žodžio, Teo. Supratai?

Pirmas sakinys: Kodėl liepsnelė? Nieko nesuprantu….

O. Šiaip šiais laikais tai knygų tikriausiai tai jau nebegalima skirstyti į moteriškas ir vyriškas. O tuo labiau – detektyvų. Bet čia tokia moteriška istorija pakliuvo, kad na… vyrais nesumoteriškės, jei tą knygą perskaitys, bet dėl tų visų aikčiojimų, jaudinimosi, persigyvenimų ir visų kitų reikalų tai tikrai reikia perspėti.

Aišku, kai tavo vaikas iškeliavo pramogauti, o atsidūrė ligoninėje, mama nežino, nei kaip jis jaučiasi, nei kokia jo būklė, aikčiojimai ir jaudinimasis tikriausiai neturėtų nieko stebinti. Bet tai tik pradžia. Viskas būtų normalu, istorija rutuliojasi į paslaptingą ir daug žadantį nuotykį.

Deja, dalyvių joje mažoka, o ir tos – jautrios moteriškos būtybės, besijaudinančios dėl kiekvienos smulkmenos. Nebesuprasi, jaudintis kartu, ar neverta? Nors pala. Prisimenate Nusivylusias namų šeimininkes? Puikus serialas juk buvo. Ir beprasmiško jaudulio buvo. Bet ir kraujo buvo, irgi. Bus jo ir čia. Tai gal visgi nebuvo jau taip blogai, neskaitant kad Nusivylusių namų šeimininkių kai kuriuos siužeto vingius dar vis pamenu, o knygos – nebelabai. Vienkartinė ji tokia.

Bet pliusas yra. Vienas ir didelis. Puikiai tinka tingiam laisvam savaitgaliui (jei toks vis dar pasitaiko), nes yra įtrauki, nenuobodi, greitai skaitosi ir taip pat sėkmingai greitai pasimiršta.

Proto poilsiui. Ir saugokite savo vaikus nuo geriausių draugų ir draugių.

Mattias Edvardsson. Geri kaimynai.

EDVARDSSON, Mattias. Geri kaimynai [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ieva Šakelaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 384 p.

Kas gi galėtų nutikti?

Pirmas sakinys: Vos pravėręs duris išgirstu sirenas.

Toks prie įtraukesnių detektyvų, tikrai. Nors gal tai visai nėra detektyvas. Kokią istoriją juo galima pavadinti: kurioje yra nužudymas ir neaišku, kas žudikas?

Jei taip, tai čia ne detektyvas. Nužudymo nėra, yra tik nelaimingas atsitikimas. Tobulame kvartale, tobulų kaimynų apsuptyje, tobulas gyvenimas Pramuštgalvių gatvėje staiga baigiasi ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Kas tie žmonės, šalia kurių gyvenam ir kuriuos matome kasdien?

Panašią knygą jau skaičiau. Paris Psichoterapeutas. Tik ši gal labiau įtraukė. Ir ne, ne detektyvas čia. Nelaimingo atsitikimo netirs joks keistuolis tyrėjas. Nelaimingą atsitikimą nagrinės pats skaitytojas, žingsnis po žingsnio sužinantis vis daugiau intriguojančių faktų apie kvartalo gyventojus. Dėlionė vis labiau pildosi, tuščių vietų vis labiau mažėja. Ir… valio, dar vienas stereotipas!

Skaityti tokias knygas tikrai lengva ir įdomu. Ji toji, kurias rinkdamasis gali nesunkiai pasiekti 150 perskaitytų knygų per metus rekordą ir sukelti pavydo priepuolių protrūkį daugeliui Skaitytojų klubo narių. Tokios knygos suteikia tą tikrąjį skaitymo džiaugsmą, o paskutinė naktis visada nukenčia, nes gi neužversi nesužinojęs, kaip viskas baigiasi. Visgi lieka šioks toks kartėlis, ne dėl to, kad istorija jau skaityta ir lengvai nuspėjama, bet dėl to, kad labai jau daug tų stereotipinių veikėjų ir situacijų.

Beje, jokiu būdu neperskaitykite knygos pabaigos! Jei jau perskaitėte, drąsiai galite imti kitą knygą – su šia baigta.

Damon Galgut. Pažadas.

GALGUT, Damon. Pažadas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 280 p.

Tavo kanalai pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši. Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų.

Pirmas sakinys: Tą akimirką, kai metalinis garsiakalbis ištaria jos vardą, Amor supranta, kad tai įvyko.

Toks keistas pasirinkimas Naujiesiems. Skaityti tokią knygą. Apie mirtį. Visai nešventinė ir nelinksma. Bet parašyta vieno didžiųjų pasaulio rašytojo (pasak Edmund White) ir laimėjusi 2021 metų Bookerį.

Niekad nekreipiu dėmesio į knygų apdovanojimus. Jais nesidomiu, neišskiriu, neteikiu pirmenybės. Bandau suprasti, kas čia pateko man į rankas. Jau po pirmų puslapių, vos susipažinus su veikėjais ir siužetu, buvo aišku, kaip čia viskas bus. Labai džiaugiuosi, kad knyga nesibaigė taip, kaip galvojau. Nes už ką būtų tas Bookeris?

Visgi galvoju, kad už stilių. Kai su siužetu viskas aišku, belieka mėgautis tuo, kaip jis užrašytas. Gal dar ir už tų standartinių, nuspėjamų veikėjų paveikslus. Jie irgi atsiskleidžia šiek tiek kitaip. Tai nėra nei detektyvas, nei koks trileris, tad pasakojimas irgi aukštesnio lygio: tarsi koks sąmonės srautas (taip ir yra), vidinis monologas, menamoji kalba (taip parašyta knygos aprašyme).

Bet man visai patiko. Neprailgo. Labai mėgstu įvairias knygas. Paprastus, elementarius tekstus gal ir smagu skaityti, bet jie ilgainiui pabosta. Norisi ko nors gurmaniško.

Prašom. Pažadas. Šedevras (anot Elizabeth Day).

Ar tikrai? Nežinau. Nepajutau. Bet įdomi, nepažįstama vieta, nežinomi istorijos ir politiniai faktai. Sunku įsivaizduoti, kaip ten tie žmonės gyvena, ir kaip galėtų atrodyti Svartų ūkis. Kaip atrodė Salomėjos, atsiprašau, Lombard trobelė. Galvoje sukasi filosofinės, ne visai džiaugsmingos mintys. Kas tas gyvenimas? Kokia jo vertė?

Nėra atsakymų. Bet jei jie ir būtų, argi būtų tokių knygų?

Susanne Jansson. Žiemos vanduo.

JANSSON, Susanne. Žiemos vanduo [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 270 p.

Ji pastebėjo, kad jai patinka dirbti su šiomis nuotraukomis, jos košdavo ją nelyginant permaingas oras, įsikurdavo jos kūne tarsi priminimas, kad viskas nuolat kinta, kad nieko neįmanoma sulaikyti, nors būtent to ir siekė savo nuotraukomis, visa fotografija iš esmės to siekė – šio prieštaravimo.
Sustabdyti neišvengiamai lekiantį laiką.

Pirmas sakinys: Tai vis tie dangūs, gausūs, didingi.

Tai galėjo būti paprastas detektyvas ar trileris. Bet parašė jį švedė. Rezultatas – skandinaviško stiliaus, šiek tiek mistiška, paslaptinga ir net šiurpi, bet tikrai puiki istorija su detektyvo elementais.

Geras skaitinys. Jūra ir debesys eilinį paprastą detektyvą tarsi pakylėja į aukštesnį lygį. Dar šiek tiek mistikos prideda veiksmo vieta – sala ir nedidelė jos gyventojų bendruomenė. Juk žmonės geriausiai atsiskleidžia tada, kai ištinka kokia nors nelaimė. Taip ir buvo. Dingo trimetis berniukas.

Istorija pasakojama nevietinės gyventojos lūpomis. Maja fotografė, laikinai bandžiusi pabėgti nuo viso pasaulio į atokią salą ir visą laiką skirti savo mėgiamai veiklai – fotografijai. Kas ten žinojo, kad likimas papokštaus ir pasiūlys jai detektyvės – globėjos – tyrėjos vaidmenį. Teko imtis (čia biški buvo holivudo, bet na tokios jau tos moterys, ir tokia ta populiarioji grožinė literatūra).

Patiko. Siužetas įtraukė, įvykis sukrečiantis, aplinkybės, nors ir nuspėjamos, bet vis tiek paslaptingos. Ir ta gamta: vėlyvas ruduo, žiema, tamsu ir niūru, aplink šalta banguojanti jūra. O dangūs! Tai vis tie dangūs, gausūs, didingi….

Bet pavasaris vis tiek ateis. Šviesa vis tiek sugrįš. Neišvengiamai.

Pat Barker. Trojos moterys.

BARKER, Pat. Trojos moterys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 304 p.

Tai buvo tokia akimirka, kokių tikriausiai patiria visi, – ir jos nebūtinai būna dramatiškos, – kai viskas ima keistis; ir žinai, kad neverta laužyti dėl to galvos, nes mąstymas nepadės nieko suprasti. Suprasti esi dar nepasirengusi: turi nugyventi gyvenimą, kad suvoktum prasmę.

Pirmas sakinys: Arklio viduriuose: kaitra, tamsa, prakaitas, baimė.

Pat Barker Mergelių tylos tęsinys. Kartais būna, kad vėlesnę knygą galima skaityti, neperskaičius ankstesnės. Nes siužetas primenamas, kartojasi ir skaitytojas nieko nepraranda. Bet šiuo atveju būtina pradėti nuo pirmos knygos – joje visas tas pajautimas, emocijos, atmosfera, staiga vergėmis ir karo grobiu tapusių moterų gyvenimai.

Tai vėl keliamės į graikų stovyklą. Karas baigtas, Troja užkariauta, reikalas išspręstas. Laikas namo. Tik va, su dievais reikalai nebaigti, reikia laukti palankaus vėjo, o jis pučia visai ne ten, kur reikia graikų laivams. Stovykloje graikai nekantriai laukia dievų malonės. Moterys laukia irgi – gal dar ne šiandien, ne rytoj, bet jau tuoj bus priverstos iškeliauti į svetimus kraštus ir niekada nebegrįš namo.

Pirmoji knyga buvo tikrai sukrečianti, bandyta perteikti tą įsivaizduojamą vergės, pagrobtos karo nelaisvės padėtį priešo stovykloje. Tos, kuri vos prieš keletą dienų buvo mama, galbūt kilmingo trojėno žmona. Ir staiga prarado viską: vaikus, mylimuosius, namus. Viską. Antroje knygoje situacija jau daugmaž aiški. Bet niekada nežinai, ką atneš rytojus, ir ką iškrės likimas.

Aišku, romane vėl sutinkame mitinius herojus, vieni įdomesni, kitų net vardų nepamenu. Kokios nors išskirtinės istorijos jau kaip ir nebėra – Troja nugalėta. Graikų didvyris Achilas – pilkapyje. Odisėjas laimingas, sumąstęs sėkmingą pergalės planą. Vyrai ilsisi, dalyvauja žaidynėse, valgo, geria miega ir prievartauja savo karo grobį. O moterys vienijasi ir laukia.

Patiko, nes patinka tos dabar tokios populiarios mitų interpretacijos. Mačiau, žada būti ir daugiau panašių knygų. Tu mitų tai daugybė… Rašyk, interpretuok, kurk naujas istorijas. Bet norėtųsi, kad jos būtų nors šiek tiek šviesesnės.

Ilaria Tuti. Uolynų gėlė

TUTI, Ilaria. Uolynų gėlė [romanas]. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 288 p.

Žmogus – be galo keista būtybė, mylinti ir naikinanti, atstatanti ir išgyvenanti. Meilė yra gyvenimas, gyvenimas – vėjas, nepaisantis spygliuotos vielos užtvarų nei gilių nelyginant jūra tranšėjų.

Pirmas sakinys: Moteris panardino raukšlių išvagotas rankas į grumulėtą žemę taip švelniai, kaip grįžtama prie savo šaknų, lyg drėgnoje dirvoje jų ieškotų, o atradusi apsivytų tas šaknis pirštais ir trauktų į save viską, kas likę iš tarp slėnio ir viršukalnių prasivėrusio pasaulio.

O čia jau prie rimtesnių skaitinių. Kurių temos mažai girdėtos, faktai nuglūdę jau kažkur istorijos tėkmėje, o vietoves reikia šiek tiek pasigūglinti. Ir prie tų, kurios kelia prieštaringus jausmus. Nes o kaip pasielgtum tu?

Pirmasis pasaulinis karas, 1915 metai. Alpių viršukalnėse kaunasi Austrija-Vengrija ir Italija. Žiema, italų kariai įkalinti kalnuose. Ir kas jiems padės, jei ne moterys, kurios čia užaugo, kurioms visi takeliai pažįstami. Bet eis jos tais takeliais ne pramogauti – ant pečių neš kariams reikalingiausius daiktus. Nesvarbu, kad tai labai sunku. Ir nesvarbu, kad priešas budi.

Rašo, kad autorė – garsi italų rašytoja. Ir kad tai pirmasis jos istorinis romanas. Apie moteris, kurios jau ir pačių italų seniausiai pamirštos. Apie kovas, kurias seniausiai pakeitė kitos kovos. Ir apie meilę – kuri niekur nedingsta nei karo, nei taikos metu.

Aišku, knygoje romantinės siužeto linijos neišvengta. Į karą įtrauktos moterys, tad visai nestebina, kad anksčiau ar vėliau tie globėjiški, motiniški instinktai prabunda. Ir va tada prasideda filosofija – kaip pasielgti? Kaip elgtis teisinga, o kaip ne? Kaip būtų, jei visus tuos įvykius perkeltume 100 metų pirmyn, į šiandieninius karus. Ar tokie poelgiai irgi būtų įmanomi? Jeigu ne, tai ar žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą? Jei taip, tai kas bus toliau?

Knygą skaičiau jau senokai, įspūdžiai jau primiršti, juos į šoną nustumia kitų knygų istorijos. Bet tekstas labai gražus, tarsi ne apie karą, ne apie baisius dalykus, ne apie netektis. Graži, gera, susimąstyti verčianti knyga.

Šių metų dažniausias naujametinis palinkėjimas buvo TAIKOS! Te jis ir išsipildo.

Nina de Gramont. Ponios Kristi apgaulė.

DE GRAMONT, Nina. Ponios Kristi apgaulė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 378 p.

Aplink karaliauja diena. Tik trumpai, nes gyvenime nėra nieko amžino. Nėra ko klausinėti, kas buvo paskui, ar skubėti į priekį, už šios akimirkos ribų.

Pirmas sakinys: Prieš daugelį metų kitoje šalyje aš vos nenužudžiau moters.

Faktas – 1926 metais detektyvų karalienė Agata Kristi buvo dingusi ir atsirado tik po 11 dienų. Niekas taip ir nesužinojo, kur ji tuo metu buvo, ką veikė, ir kodėl pasielgė taip, kaip pasielgė.

Visa kita – fikcija. Ir, sakyčiau, labai nebloga.

Patiko. Įdomu skaityti romanus apie to meto Angliją, patinka ta atmosfera, o čia ji buvo net šiek tiek detektyvinė. Patiko dingimo interpretacija, ypač Agatos vyro Arčio meilužės Nanos istorija. Patiko pats pasakojimo stilius, kuomet siužetas įsivažiuoja lėtai, tada pamažu, pamažu faktai dėliojasi, ir, kaip paprastai tokiais atvejais, bent 70 paskutinių puslapių perskaitomi vienu prisėdimu. Ir ne, ne detektyvas čia, o tiesiog vieno gyvenimo istorija. Išgalvoto gyvenimo.

Tikrai gera tema romanui. Nes niekas nežino, kaip buvo iš tikro, ir niekada nebesužinos. Įdomi interpretacija. Tik dabar pamačiau, kad ji – ne pirmoji. Lietuviškai išleista dar bent viena knyga apie tą patį. Na, Agatos dingimo faktą. Galbūt ji norėjo tiesiog patikrinti kokią nors savo teoriją. Galbūt norėjo sužinoti, ar tokie personažai, kaip ponia Marpl ir ponas Puaro gali egzistuoti realybėje. O gal ją tiesiog visi užkniso, ir ji nusprendė truputį atitrūkti nuo kasdienybės rutinos. Kas ten supras tas moteris….

Prie geresnių. Bent jau tais atvejais, kai net skaitymas nebeteikia džiaugsmo, prireikia atsipalaiduoti ir užsimiršti, kad su nauju pasimėgavimu vėl grįžtum prie šio malonaus pomėgio.

Tiesa, o kodėl Artūras atsiuntė jai tas pirštines?