Alex North. Šnabždėtojas.

Alex North. Šnabždėtojas.

NORTH, Alex. Šnabždėtojas [mistinis trileris]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 384 p.

Vos tik paliksi pravertas duris, tuoj pasigirs tylus šnabždesys.

O, pagaliau, pagaliau – trileris, kuris gerokai įtraukė. Gal todėl, kad jis šiek tiek mistinis? O visokias mistikas ir fantastikas taip mėgstu!

Daug išgyvenęs berniukas su savo tėčiu atvyksta į naujus namus Federbanke. Tačiau išsiilgtos ramybės čia neras: apylinkėse dingo vaikas, vyksta jo paieškos. Be to, prieš daugelį metų šiose apylinkėse buvo pagrobti dar keli berniukai ir tos praeities paslaptys kėsinasi vėl apie save priminti. Tikrai ne kokia vieta pradėti gyvenimą iš naujo.

Kodėl patiko? Todėl, kad realiai keliose vietose tikrai buvo šiurpu. O ir su savimi besikalbantys vaikai šiek tiek neramina. Ar vaikui viskas gerai? Ką jis mąsto ir išgyvena? Paskui ir tie šiurpai, ir mistika ėmė sklaidytis, tačiau labai nusivilti nespėjau – knyga intriguoja ir perskaityti ją ilgai netrunka. Be to, visi trys mano mėginimai nustatyti žudiką nebuvo sėkmingi.

Visai geras savaitgalio skaitinys, bet į biblioteką grąžinu be jokio gailesčio – tikriausiai greitai ir pasimirš. Toks jau tas trilerių likimas. Deja.

Chris McGeorge. Spėk, kas?

Chris McGeorge. Spėk, kas?

MCGEORGE, Chris. Spėk, kas? [romanas]. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Tyto alba, 2018. 384 p.

Kas, jeigu jam išties pavyktų? Tikimybė jam nepalanki, bet.. Trys valandos. Penki žmonės. Vienas negyvėlis. Juk tai nėra neįmanoma, tiesa? Sunkiai įvykdoma, bet įmanoma.

Londono Sičio universitete yra kūrybinio rašymo magistro studijos. Baigiamasis darbas – knyga. Spėk, kas? – būtent tokia ir yra. Baigiamasis magistro darbas. Įdomu, magistriniai mano gyvenime buvo kiek kitokių formų. Jau tikrai ne knygų, tuo labiau – ne trilerių.

Kas patraukė dėmesį? Vieno kambario siužetas. Na žinot, kokie kartais būna įtraukiantys filmai, kur veiksmas vyksta neišeinant iš kambario (pvz. 2009-ųjų Exam). Ar panašūs… Ir dar užrašas ant viršelio – Vienas kambarys, šeši įtariamieji, trys valandos surasti žudiką.

Tai patiko, ar ne? Taip, tokius siužetus labai mėgstu. Bet sutikit, kad išlaikyti skaitytojo dėmesį sunkoka. Žinoma, pradžioje ypatingai smalsu, kas, kaip, kodėl? Bet sprendimas visiškai niekuo neypatingas. Viskas ganėtinai šabloniška. Patyręs trilerių fanas tikriausiai nesunkiai numatytų visus tolesnius įvykius. Taip, sugalvoti ką nors, ko dar nebūtų skaitytojas skaitęs, matęs ar girdėjęs – sudėtingas uždavinys. Netgi magistrui.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

MICHAELIDES, Alex. Tylioji pacientė [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Neišsakyti jausmai niekada nemiršta. Jie tiesiog palaidojami gyvi, bet kada nors vis tiek išlįs į dienos šviesą, tik gerokai bjauresni. – Sigmund Freud.

Knygų internetuose kažkokios nesąmonės. Vieni pešasi dėl perskaitytų knygų skaičiaus, kitiems kažkodėl labai aktualu, gauta knyga dovanų iš leidyklos, ar ne… Net intelektualiais skaitytojais save laikantys asmenys nevaldo emocijų, o visos diskusijos ankščiau ar vėliau tampa paprasčiausiu apsižodžiavimu. Tad jungiu internetus lauk ir sėdu parašyti apie dar vieną knygą, kuri yra dovana. Tiesa, ją man padovanojo ne leidykla, o biblioteka. Visam mėnesiui! Deja, užteko jos vos keletui vakarų.

Bus šiek tiek psichologijos. Alicija Berenson – garsi dailininkė, kuri nužudo savo vyrą ir nutyla ištisiems šešeriems metams. Žinoma nuteisiama, bausmę atlieka saugomų pacientų skyriuje psichiatrinėje ligoninėje. Teo Faberis – jaunas psichoterapeutas, kurį Alicijos atvejis labai sudomina ir kuris nusprendžia žūtbūt ją prakalbinti. Kažkas tą dieną buvo ne taip, jis tą jaučia ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą. Ką gi, aiškinsimės kartu.

Šiaip tikrai nesu prijaučianti psichologijai, bet knyga patiko. Netgi labai. Autorius tikrai labai smagiai mėgaujasi apgaudinėdamas skaitytoją. Vėl du spėjimai, ir vėl jie neteisingi. Tada baisiai prisireikia pavartyti paskutinius puslapius, bet šiaip taip susiimi – nesinori sugadinti azarto. Siužetas tvarkingai išsiraizgo, užverti knygą ir toks geras jausmas, kad autoriui pavyko mane nustebinti. Aišku, kabinėtis visada galima, bet to visai nesinori. Gerai, gerai, „medinė skardinė“ 152 psl. – keistokas žodžių derinys.

Liuks detektyvas! Gal ir bukina mano protą, bet atgaivina širdį. Ir nebėkite tos knygos dabar pirkti už 16,00 Eur – nes tai būtų reklama! Be to, ji jau išparduota! 😉

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

Amor Towles. Aristokratas Maskvoje.

TOWLES, Amor. Aristokratas Maskvoje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas. Kaunas: Jotema, 2018. 544 p.

Tačiau viskam savas laikas.

Knygą įsidėmėjau jau prieš porą metų, kai pamačiau reklamą feisbuke (geras dalykas tie socialiniai tinklai, geras). Paskui nebuvo laiko, buvo ne tas laikas, dar kas nors. Vėliau ilga eilė bibliotekoje. Galiausiai mano skepticizmas (kad apie įvykius Rusijoje pasakos amerikietis, buvęs bankininkas) garsiai subliuško – kas jis bebūtų ir kaip ten bebūtų, knyga labai patiko. Labai.

Pirminis siužetas gana paprastas. 1922-ieji, Maskva, bolševikai. Vienas iš „buvusiųjų“, grafas Aleksandras Rostovas nuteisiamas namų areštu iki gyvos galvos bausmę atliekant prabangiausiame miesto viešbutyje „Metropolis“. Žengsi pro laukujes duris – mirsi.

Ir stebuklai prasideda. Išlandžiojamas visas viešbutis, nuo rūsių ir katilinės, iki mansardos ir stogo. Susipažįstama su personalu. Susirandama draugų ir priešų. Diena kaičia dieną, į viešbutį užsuka visokiausių žmonių, o už lango vyksta patys įvairiausi įvykiai.

Nebėra jokio skirtumo, pasakotojas rusas, ar ne. Pasakoja juk meistriškai. Tikrai. Su humoru, šiokiu tokiu sarkazmu, detaliai, įdomiai, įtraukiančiai. Dar nebuvo tokios knygos, kurios išnašas skaičiau taip susidomėjusi. Intelektas, taiklūs pastebėjimai, žavingas stilius. Tik mėgaukitės. Ir kartu nuotykiai (o taip, daug nuotykių), kurie, pasirodo, gali nutikti atliekant namų arešto bausmę.

Labai patiko. Patiko knygos suskirstymas, skyriai, jų pavadinimai. Šiek tiek turėjau problemų su prancūzų kalba, nes jos nemoku, o žodžiai ar posakiai (kad ir kokie jie žinomi bebūtų, buvo neišversti). Norėjosi dar daugiau teksto, dar daugiau pasakojimų, ypač apie Didžiojo Tėvynės (taip buvo vadinamas II pasaulinis) karo metus. Dar daugiau įvairiausių žmonių, jų likimų ir istorijų. Gal ir gerai, kad nebuvo. Tiesiog visko buvo tiksliai tiek, kad norėtųsi (galbūt kada nors) knygą paskaityti dar kartą.

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą.

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą.

LESSING, Doris. Nurodymai žengiantiems į pragarą [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2019. 304 p.
Nobelio literatūros premijos laureatė.

– Visais laikais pasaulyje yra žmonių, kurie tai žino, – pasakė profesorius. – Bet jie garsiai nekalba. Tiesiog tyliai kilnojasi iš vietos į vietą ir gelbėja žmones, kuriuos žino esant spąstuose. O tada ištrūkusieji jaučiasi lyg gaivalėdamiesi nuo chloroformo. Jie supranta, kad visą gyvenimą miegojo ir sapnavo.

Besaikis trilerių skaitymas turi vieną neabejotiną pliusą. Po jų bet kokia rimtesnė knyga atrodo mažų mažiausiai stebuklas. Tai nieko keisto, kad ši raudona knyga keistu pavadinimu tapo pirmuoju mano šių metų gardėsiu. O visi atsiliepimai, kad ji nuobodi, ištęsta ar pan. – tiesiog tikrų tikriausias nesusipratimas.

Sudomino pavadinimas. Dar žanras (rašo, kad fantastika, bet man taip neatrodė). Tuomet siužetas. Dar labiau pačios autorės knygai parinkta kategorija – „Vidinio pasaulio beletristika. Nes čia nėra daugiau kur eiti, tik vidun.“ Tai kaip po tokios įžangos nepulsi skaityti? Ir skaičiau. Su pačiu didžiausiu susidomėjimu.

Į psichiatrinę ligoninę atveža vyriškį, kuris nieko neprisimena, neturi jokių asmeninių daiktų. Jo niekas neieško. Du gydytojai bando jį gydyti skirtingais metodais, abu apie ligonį turi savo nuomonę. Ligonis apie aplinkinius irgi turi savo nuomonę. Tiesa, tik tada, kai juos mato. Bet dažniausiai jis klajoja savo pasaulyje – vandenyne, keistoje saloje, kosmose, Jugoslavijoje….

Patiko. Tą laipsnį (labai/nelabai) įvertinti sunku – mane tiesiog labai traukė skaityti. Rijau pastraipas ir puslapius. Taip, kaip kažkada Pi gyvenimą arba, visai neseniai, lietuvišką ekologinę distopiją Oro. Nemanau, kad viską supratau. Pernelyg nesistengiau, tiesiog mėgavausi atradimais. Visko ten tiek daug, tiek sąsajų ir alegorijų. Dar nebaigusi knygos, jau gūglinau apie ją ir autorės kūrybą. Lessing – Nobelio premijos laureatė. Ir jei toms premijoms dažnai neteikiu pernelyg daug dėmesio – visgi kaip tai jaučiasi! Siužete, tekste, mintyse – kiekviename sakinyje….

Kokiam skaitytojui? Mėgstančiam nuotykius. Literatūrinius atradimus. Mėgstančiam skaityti knygas ne po vieną kartą…

Cara Hunter. Arti tiesos.

Cara Hunter. Arti tiesos.

HUNTER, Cara. Arti tiesos [kriminalinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Ketinu tai pasakyti dabar, kol dar nepradėjome. Jums gali nepatikti, bet patikėkite, man teko tai daryti daugiau kartų, nei norėčiau prisiminti. Tokiu atveju – vaiko atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimos aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to. Kad ir kokie nuliūdę jie atrodytų, kad ir kaip tai būtų nepanašu į tiesą, jie žino, kas tai padarė. Gal nesąmoningai, gal ne iš karto, bet žino.
Jie žino.

Vis dar tebesu skeptiška tų populiariųjų kriminalinių trilerių atžvilgiu. Paskutiniu metu skaičiau jų tikrai daug, ir, tiesa pasakius, jau šiek tiek atsibodo. Visi jie ankščiau ar vėliau supanašėja. Taigi, kuo šis kitoks?

Beveik niekuo. Autorė manipuliuoja jautria tema – dingo maža mergaitė. Tiesiog taip – tėvų, artimųjų, kitų vakarėlio dalyvių akivaizdoje – ėmė ir dingo. Ir nei vienas liudininkas negali pasakyti nieko gero, nieko konkretaus. Nieko, kas gali padėti surasti mažą vaiką. Laikas šiuo atveju skubina – pirmosios 48 valandos gyvybiškai svarbios. Gal keista, gal ir ne, bet darbą trukdo ir apsunkina ne kas kitas, o… tėvai.

Pradžia buvo nuobodi. Esamasis laikas labai balansuoja ties banalumo riba, bet gerai jau gerai, čia tiesiog paprastas eilinis detektyvas. Kartelę leidžiu dar žemiau. Maždaug nuo vidurio visai įsitraukiau. Tai tas paaiškėja, tai anas. O kuo toliau, tuo įdomiau. Detektyvas inspektorius Adamas Folis, kaip jau įprasta beveik visose panašiose knygose, psichologiškai gerokai aplaužytas, bet autorė į asmeniškumus daug nesileidžia. Tai pirmoji serijos knyga ir, tikėtina, intriga kuriama kitoms dalims. Kol kas noru jas perskaityti netrykštu – iki gero trilerio pritrūko ir įtampos, ir tempo. Bet autorės nenurašau – matysim, kas bus toliau.

 

Karen M. McManus. Vienas iš mūsų meluoja.

Karen M. McManus. Vienas iš mūsų meluoja.

MCMANUS, Karen M. Vienas iš mūsų meluoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2019. 368 p.

– Viskas taip siurrealu, ar ne? Dabar žmonės galvoja, jog kas nors iš mūsų galėjo nužudyti Saimoną.

Ir kaip gi negalvoti – juk klasėje jie buvo tik penki. Penki gimnazistai, palikti po pamokų. Vienas iš jų iš mokyklos nebeišėjo. Kas gi nutiko toje klasėje?

Iš tikrųjų aprašymas intrigavo labiau, nei pati knyga. Nors ką ten jai prikiši, yra bent penki keistuoliai, kurie turės susidoroti ne su sunkiais namų darbais, bet su policijos, žiniasklaidos ir bendraamžių dėmesiu. Būti įtariamuoju, ar bent jau ypatinguoju liudytoju tenka ne kasdien. Ne pati maloniausi patirtis. Ypač, jei kiekvienas jų turi pakankamai paslapčių, kurių pasakoti nenorėtų niekam. Bent jau kol kas.

Perskaičiau greitai, bet įspūdis menkas. Labai jau šabloniška, visiškai nieko netikėto. Viskas matyta ir girdėta. Tiesiog visiškai neįpareigojantis laisvalaikio skaitinys. O dar Goodreads sako, kad tai tik pirmoji dalis. Tikriausiai ankščiau ar vėliau pasirodys ir tęsinys One of Us Is Next. Tikriausiai nelabai nusiminsiu, jei ir nebus išleista lietuviškai. Neseniai skaityta Mano sesuo Roza buvo kur kas įdomesnė.