Charles Martin. Kalnas tarp mūsų.

Charles Martin. Kalnas tarp mūsų.

MARTIN, Charles. Kalnas tarp mūsų. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Vaga, 2017. 352 p.

Reikalai blogėjo.

Keista knyga. Keistas net jos kelias į skaitytinų knygų sąrašą. Pamačiau greitai pasirodysiančio filmo anonsą ir užsinorėjau perskaityti. Iš karto, čia ir dabar. Be galo retas atvejis. Gal net vienintelis.

Tai kas čia per stebuklas? Jokio. Tikrai jokio. Pati išgyvenimo istorija – taip, tai stebuklas. Bet man niekur ir nepavyko surasti, tikra ji (toji istorija), ar tiesiog romantiška fikcija.

Aerouostas. Pūga. Skrydžiai atšaukti. Du žmonės, susitikę visai atsitiktinai. Spontaniškas sprendimas aplenkti audrą mažu privačiu lėktuvėliu. Krytis. Jis, ji ir Napoleonas. Daug sniego, šimtai valandų ištvermės ir žmogiškųjų galių išbandymų. Romantiška pabaiga, kurios dabar net negalėčiau papasakoti. Kelios ašarėlės.

Jei ne katastrofos nuotaika, kai pats skaitytojas nori sužinoti, kas bus toliau, net nebūtų apie ką rašyti. O ką jie darys? O ar jie išsigelbės? Išgelbės šunį? O gal jį suvalgys? O kas ta Reičelė? Sužinojau. Viliuosi, kad filmas bus daug įdomesnis. Istorija juk gera, tiesa?

Turėjo būti kur kas geriau. Nebuvo. Truputį gaila.

Reklama
Sarah Pinborough. Ydingas ratas.

Sarah Pinborough. Ydingas ratas.

PINBOROUGH, Sarah. Ydingas ratas [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: baltos lankos, 2017. 360 p.

Jam atrodė, kad tai, kas įvyko, neišvengiamai atsispindės pasaulio spalvų paletėje, bet žemės ir dangaus atspalviai išliko tokie pat blankūs, o medžiai nė nevirptelėjo iš pykčio.

Labiausiai mane nuvylė citata ant viršelio. Autorius, kurio visos knygos perskaitytos, kuris ir iš paprasto siužeto geba padaryti kažką tokio, kuris yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų dar nuo paauglystės laikų… Ir jis bando mane įtikinti, kad ta knyga kažkokia ypatinga? Ir ką jis sau galvoja? Juk tą pačią istoriją būtų parašęs šimtą kartų įtempčiau, įtaigiau ir įdomiau.

Stebuklo nebuvo. Jei ne pabaiga, tai būtų pats paprasčiausias skaitaliukas su atodūsiais, prakaituotais delnais, akių pavartymais ir kitais moteriškų meilės romanų elementais. Tačiau reklama šaukte šaukia, kad pabaiga mane šokiruos. Greitai verčiam puslapius ir laukiam, kada jau čia tas netikėtumas bus. Tiesa, jis buvo ir visai neblogas. Pagalvojau, kaip čia viskas būtų. Baisoka? Gal kažkur ir girdėta, kažkokiame filme matyta, bet vis tiek – pabaiga tikrai turi tam tikro žavesio. Bet tai ir viskas.

Knyga apgavikė. Reklama – irgi.

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite kretančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Michael Crichton. Juros periodo parkas

Michael Crichton. Juros periodo parkas

CRICHTON, Michael. Juros periodo parkas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė L. Paliūnienė ir V. Budrys. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2015. 507 p.

Pavojus gresia ne mūsų planetai, pavojus gresia mums. Mes neturime tiek jėgų, kad planetą sunaikintume arba ją išsaugotume. Mes turime sukaupti jėgas, kad išsigelbėtume patys.

Chrichton čia toks, kaip ir ankščiau skaitytose knygose: geriausių savo srities specialistų būrelis pakviečiamas vykdyti kažkokios užduoties, kuri iš pradžių atrodo visai intriguojanti ir įdomi, o vėliau virsta nekontroliuojamu chaosu. Jau pabuvom ir vandenyno gelmėse, ir slaptoje laboratorijoje tyrėme paslaptingas bakterijas. Dabar keliausime į egzotišką salą aplankyti dinozaurų. Tik šį kartą į pakviestųjų būrį netikėtai pakliūva ir porelė vaikų. Suaugusiųjų laimei.

Kam skaityti knygą, jei jau ir filmas matytas, ir knyga seniausiai perskaityta? Atsakymas paprastas: nes ji gerai ir įdomiai parašyta. Išlaikytas balansas tarp veikėjų, nuotykių ir filosofijos. Nieko nėra per daug. Vieni džiaugiasi, su kaupu patenkinę savo profesinį smalsumą, kiti gudrumu ar vikrumu kovoja su dinozauras, treti jau ramiai virškinasi šių gigantiškų (o kartais ir visai mažučių) gyvūnų skrandžiuose. Aišku, niekas nesitikėjo, kad pramogine ir pažintine turėjusi būti kelionė taps išgyvenimo žaidimu, bet kompiuterinės sistemos draugiškos jauniems protams ir pamažu viskas aprimsta. Kol merdintis matematikas dalinasi savo filosofine išmintimi, kariuomenė viską sutvarko jai įprastais metodais. Bum ir viskam pabaiga. Bum ir knyga baigėsi. Gaila.

Puikus, įtraukiantis, visiškai užsimiršti leidžiantis romanas. Gerai, gal tie velociraptoriai ir nelabai draugiški gyvūnai, bet kas elgtųsi kitaip, visai netikėtai gavęs dar vieną progą gyventi?

– Sakykim, kad taip nutiks, – pertraukė jį Malkolmas. – Sakykim, radiacijos lygis Žemėje siaubingai pakils, ir visa mūsų augmenija ir gyvūnija išmirs. O pati planeta šimtams tūkstančių metų pavirs įkaitusia keptuve. Gyvybė vis viena kur nors bus išsaugota: po žeme, o gal arktiniuose ledynuose… Ir praėjus tūkstantmečiams, kai mūsų planeta vėl taps svetinga, joje vėl pasklis gyvybė. Ir evoliucijos procesas prasidės iš naujo.

 

Lars Kepler. Persekiotojas.

Lars Kepler. Persekiotojas.

KEPLER, Lars. Persekiotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2016. 606 p.

Tarpduryje į prieškambarį stovėjo žmogus su virtuviniu peiliu rankoje.

Beskaitydama pradėjau nuobodžiauti, tad ėmiau ir perskaičiau knygos pabaigą, ko gyvenime nesu dariusi. Gailėjausi? Nelabai. Nes skaitymo džiaugsmas nuo to tikrai niekur nedingo. Mat penktąją knygą rašydami autoriai pasistengė ir surado dar vieną niuansą, kaip suintriguoti skaitytoją. Suintrigavo.

Man be galo keistas įprotis palikti neužrakintas virtuvės ar kitas duris į kokią nors lauko terasą. Arba rūsį. Čia panašiai, kad seniau kaime, kada atremta į duris lazda būdavo ženklas, kad šeimininkų nėra namie. Bet tokia drąsa šiuolaikiniame pasaulyje vis tiek stebina. O jau kada ateina suvokimas, kad būtų gerai, jog tos durys būtų užrakintos, dažniausiai jau būna per vėlu. Šioje knygoje per vėlu buvo net trims moteriškėms. Ir vienai – vos vos.

Knyga šiek tiek žiauroka, bet ne per daug (po Hipnotizuotojo kartais tamsoje būdavo baisu vaikščioti. O ar užrakintos durys – tikrindavau net po kelis kartus…).  Veiksmo scenos – kaip ir kitose knygose – pati neįdomiausia dalis. Bet iš esmės – tai gėris. Jau maniau, kad tai paskutinė Jono Linos serijos dalis (nes kam tada būtų išleidę tą „Žaidimų aikštelę“?). Pasirodo – ne. Labai norėčiau paskaityti tęsinį. Dabar.

Google sako, kad tęsinys bus. Mes laukiam.

Lars Kepler. Smėlio žmogus

Lars Kepler. Smėlio žmogus

KEPLER, Lars. Smėlio žmogus [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2014. 587 p.

– Aš neturiu laiko, – pertraukė jis. – Einu sunaikinti Jono Linos. 

Ketvirtoji knyga apie komisarą Joną Liną. Be abejonės, tai kol kas geriausia iš visų skaitytų dalių (Hipnotizuotojo gerbėjai tikriausiai pasiginčytų), bet man tos supermoters Sagos Bauer personažas šį kartą labai patiko.

Netikėtai atsiranda mirusiu laikytas vyriškis. Jis buvo pagrobtas dar paauglystėje ir senai laikytas mirusiu. Panašu, kad kartu pagrobta jo sesuo irgi galėtų būti gyva. Atsinaujina senos neišaiškintos bylos, prisimenami įtariamieji, kurie saugiai sėdi sustiprinto rėžimo psichiatrijos skyriuose, sugrįžta senos širdgėlos. Komisarui tai irgi ne tik nauja byla, bet, galima sakyti, tai ir jo viso gyvenimo kova. Kas laimės? Klaustukas. Penktąją šios serijos dalį būtinai pasidėkite kur nors netoliese.

Knyga sunki, daug storų lapų, prirašytų dideliu šriftu. Atrodo daug, o prisėdi – ir nebėra. Šiek tiek trikdo pastraipos, kuriuose tik vienas sakinys. Kartais jame tik keletas žodžių. Tikriausiai autoriai taip bando sukelti įtampą ir įtempto veiksmo filmo įspūdį. Vertinant knygų populiarumą, panašu, kad jiems tai pavyksta. Nors finalines gaudynes tikrai leidau sau praleisti, nes na ir be aprašymų visiems aišku, kaip vyksta kovos, kuriuose nugali gerieji.

Daugiau.. Neturiu laiko daugiau rašyti. Einu skaityti penktosios dalies.

 

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai

Geriausi Švedijos detektyvų autorių apsakymai / Tove Alsterdal, Rolf Börjlind, Cilla Börjlind … [et al.] ; sudarytojas ir įžangos autorius John-Henri Holmberg . Iš švedų k. vertė Justė Vitkauskaitė. Vilnius: Alma littera, 2015. 344 p.

Staiga apklausa pakrypo nauja, baisia linkme.

Perskaičiusi šią knygą norom nenorom pagalvoji, kad nieko nėra geriau už apsakymus! Tai tiek daug istorijų vienoje knygoje! Ir dar detektyvinių.

Rinkinys puikus. Nesu jokia detektyvų žanro tyrinėtoja, įžangą leidau sau praleisti, iš karto ėmiausi bylų. 17 autorių, 17 trumpų kūrinėlių. Kiekvienas kitoks, kiekvienas ypatingas, kiekvieną kartą nežinai, kaip viskas baigsis.

Patiko. Labai. Net negalėčiau išskirti, kuris įdomesnis, kuris – ne. Dar, kad būtų įdomiau, skaičiau nenuosekliai, nuo knygos pabaigos. O ir autoriai nėra kažkaip vienas su kitu susiję. Kalėdinėje mugėje dingo mergaitė. Kita iškrito iš ketvirto aukšto. Berniukas mokykloje kenčia patyčias. Pagrobiama pašto siunta, žinoma, su solidžia pinigų suma. Tobula Proto Galia (žinoma, parašyta garsiojo Stieg Larsson). Hitlerio meilė Eva Braun taip pat rado savo vietą detektyvinių apsakymų rinktinėje. Meno dirbinių kolekcionieriai ir dar daug visko. Puiku.

Detektyviniai apsakymai niekuo nenusileidžia madingiems skandinaviškiems detektyvams. Noriu dar.