Mika Waltari. Turmsas nemirtingasis.

Mika Waltari. Turmsas nemirtingasis.

WALTARI, Mika. Turmsas nemirtingasis. Dešimt knygų apie jo žemiškąjį gyvenimą maždaug 520-450 m. pr. Kr. [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2006. 456 p.

Jau neabejojau – žinojau kada nors sugrįšiąs. Kada nors, gūsingam vėjui papūtus, žengsiu iš kapo nauju kūnu po giedru dangum. Pavėsingų pušų sakų kvapas. Mėlynas deivės kalno kupolas. Jei tuomet neužmiršiu, iš kapo brangenybių pasiimsiu tik prasčiausią molio puodelį. Susibersiu akmenėlius į delną, sugniaušiu juos ir prisiminsiu praėjusį gyvenimą. 

Ar Mika Waltari parašė ką nors geriau už Sinuhę Egiptietį? Ne, tikrai ne. O ką nors panašaus? Taip. Ir ne vieną knygą.

Turmsą literatūros žinovai vadina mistiškiausiu rašytojų kūriniu. Tikriausiai dėl to, kad jame užsimenama apie etruskus – vieną paslaptingiausių senovės civilizacijų. Taip, perskaitėte teisingai – užsimenama. Tik. Tuo visa mistika ir baigiasi (na, neskaitant keliolikos puslapių pabaigoje). Bet geresnių mistinių knygų tikrai galima nesunkiai surasti. Istorinių – taip pat. O gražesnio stiliaus – vargu.

Tai ir mėgaujiesi tokia lėtai besirutuliojančia, spalvinga, gražiai sumegzta istorija.

Turmsas savo kilmės nežino, nežino, kas yra sapnas, o kas – praėjusio gyvenimo tiesa. Dievai norėjo, kad jis keliautų į vakarus. Kelionėse prasideda nuotykiai. Kaip gi kitaip, jei tavo geriausi bendražygiai jūrų plėšikas ir piratas Dionisijus iš Fokajos, garsiojo Heraklio palikuonis Dorėjas iš Spartos ir gydymo meną išmanantis Mikonas. Tanakilė ir Arsinoja. O kur dar visokie valdovai ir tironai. Sikanai. Visokios pergalės ir pralaimėjimai..

Geriau nei Sinuhė? Žr. pirmą sakinį :).

Reklama
Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

BRADBURY, Ray. Amžinos atostogos [apsakymai ir apysakos]. Iš anglų k. vertė Živilė Samėnaitė ir Saulius Martinėnas. Vilnius: Eridanas, 1997. 224 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 78 knyga.

Kosminis laivas iš Žemės skriejo Marso link.

Nežinau, ar yra kas nors geriau už Bradbury apsakymus? Šią akimirką – ne. Žinoma, per trumpą laiką perskaičius trečiąją apsakymų knygą pamažu imi suvokti, kad jie vis panašesni ir panašesni vienas į kitą, kad jau beveik žinai, kaip čia ir kas bus. Bet šią akimirką vis dar galiu mėgautis tuo stebuklingu pasauliu ir tais iš fokusininko skrybėlės traukiamais margaspalviais kaspinais, kurių dviejų vienodų nebūna.

Taigi, jau pirmasis apsakymas „Amžinosios atostogos“ nuteikia tikram gėriui: O kaip būtų puiku…. – vyras prisidegė pypkę ir išpūtė pirmąjį dūmą… – jei rytoj pabustume, o visame pasaulyje daugiau nė gyvos dvasios, nors imk ir pradėk viską iš pradžių! Toliau Marsas. Ten – naujas pasaulis, be senienų ir be knygų. Tik su rašytojais, neišvengiamai laukiančiais išnykimo, nes … kas mums atsitiks, kai bus sunaikintos paskutinės mūsų knygos?  arba – Kaip turėtų atrodyti Žemė? – paklausė Po. – Be Kalėdų? Nebėra karštų kaštonų, eglučių, jokių žaisliukų ar žvakių… nieko; nieko, išskyrus sniegą, vėją ir vienišus, praktiškus žmones… Po akimirkos bendraujame su Žudiku. Užkniso jį išmaniosios technologijos, labai užkniso. Kiek jis turėtų veiklos šiandien! Ir vėl raketa šauna aukštyn – į jau dvidešimt tūkstančių metų laukiantį miestą. O paskui – atgal į Žemę: pro Senį ir Prodiuserį, paskui vėl aukštyn – vaikytis mėlynojo buteliuko, ir vėl žemyn – pro kviečių lauką ir Driu Eriksoną, niekaip negalintį iš rankų paleisti Dalgio; pro Cesę – dėl meilės galinčią atsisakyti savo magiškųjų galių, pro Vendę ir Peterį, žaidžiančius savo vaikų kambaryje…

Tikra Karuselė.

Bet tai dar ne viskas. Dar laukia trys apysakos. Tokios pat keistos, ir viena už kitą gražesnės. Intriguojanti kelionė, į kurią Kapininis-Įkapinis pakviečią gaują smalsių berniūkščių: — Kas yra Vėlinės? Nuo ko jos prasidėjo? Kur? Kodėl? Kam? Raganos, katės, mumijų dulkės, šmėklos. Visa tai gyva ten, toje šalyje, iš kur niekas negrįžta. Tai ar nersite su manimi į juodąjį vandenyną, berniukai? Ar skrisite į juodą dangų? Toliau – ateities pasaulis: — Šiurpus paprotys. Ar gali įsivaizduoti? Užkasti mirusiuosius į žemę! Juk tai nesveika. Mikrobai ir visa kita. Ir pabaigoje – ypatingoji Senelė, kuri sugeba grįžti visada, kada jos labiausiai reikia. Net tada, kai tau jau septyniasdešimt.

Dar negana? Visada galima pradėti skaityti iš pradžių.

— Sumaniau nugalabyti savo namą. Tai vienas iš tų namų, kurie kalba, dainuoja, niūniuoja, praneša orų prognozes, skaito romanus, deklamuoja poeziją, groja, skamba, žvanga ir suokia lopšines. Namas, kuris klykia tau operą, kai stovi po dušu, ir moko ispanų kalbos, kai miegi. Vienas iš tų nuolat pliurpiančių būstų, kur visokiausių rūšių elektroniniai orakulai verčia tave kelti aukščiau nosis, kur viryklės praneša: „Tai aš, abrikosų pyragas, aš jau iškepiau!“ arba „Aš pirmarūšis rostbifas, palaistyk mane riebalais!“, ar sapalioja kitokias vaikiškas nesąmones. Kur lovos supa tave migdydamos ir purto žadindamos. Žodžiu, namas, kuris tiesiog nekenčia žmonių. Paradinės durys kiauksi: „Jūs nenusivalėte kojų, sere!“ O elektroninis dulkių siurblys šniukštinėja paskui tave po visus kambarius, tučtuojau įsiurbdamas kiekvieną tavo nukrėstą cigaretės peleną ar nukirptą nago galą. Velniava, sakyčiau, tikra velniava!

 

Diane Chamberlain. Paskutinis pabėgimas

Diane Chamberlain. Paskutinis pabėgimas

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis pabėgimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Alma littera, 2017. 360 p.

Naujas gyvenimas turi prasidėti nedelsiant, pamanė. Ji, Kim Straton, daugiau niekada nepavadins savo sūnaus Taileriu.

Aš – tobula mama. Mano sūnaus tėvas – niekšas. To niekšo nauja draugė negali turėti vaikų, todėl jie užsigeidė mano sūnaus. Neatiduosiu! Tai toks knygos siužetas. Iš tikrųjų, galbūt viskas ir šiek tiek geriau, bet tik šiek tiek. Belieka tik atsidusti, kai skaitai, kad „knyga tapo vienu ryškiausių kūrybos vainiko brangakmeniu“. Tai jau tikrai…

Skaičiau ne vieną šios autorės knyga. Na jos tokios visiškai neįpareigojančios, atpalaiduojančios, perskaitai ir pamiršti. Tokiam visiškam poilsiui. „Paskutinis pabėgimas“ vienas iš prasčiausių romanų. Negelbsti net bandymas griebtis kažkokio detektyvo elementų, nei kažkokie bandymai megzti intrigą, nei vaikystės paslaptys, nei nužudyti kačiukai. Niekas.

Nepatiko. Kažkaip labai jau apdulkėjęs tas brangakmenis. Nesuspindo.

 

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

TREMAYNE, S.K. Ledo dvynės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 328 p.

— Bet Kirstė  vis dar gyva. Ji čia, Lidijos viduje.
— Taip.
— Užspeista Lidijos ir kovojanti, kad būtų išgirsta.
— Taip.
— Velnias, – tarstelėjo Džošas. — Kokia painiava!

Iš kart vos perskaičius, viskas buvo aišku. Kas žuvo, kaip žuvo ir kas kaltas. Vėliau suabejojau: juk galėjo būti ir visai priešingai. Dabar, kai rašau, aišku tik viena – pabaigos taip ir nesupratau. Greitai perverčiu paskutinius skyrius ir visai susipainioju. Puiku. Neprošal kartais pakrutinti smegenis ir skaitant paprastą detektyvą.

Nors gal jis ir ne visai paprastas. Jokios mistikos kaip ir nėra. Tiesiog nelaimė po nelaimės. Vienas vaikas žuvo, kitas sakosi esąs ne tas, kuo jį laiko tėvai. Mat jie buvo dvyniai. Identiški. Tėvai suabejoja – man šiek tiek jų abejonės keistos (neskirti savo vaikų?). Dar įdomiau, kad šeima nusprendžia atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į kažkokią salą. Į namus, kurie tik dar labiau slegia, gniuždo ir neleidžia pasveikti.

Bet viskas nėra šiaip sau. SK Tremayne yra rašytojo, kurio tikrosios pavardės dabar neatsimenu, pseudonimas. Rašytojas su patirtimi, ne koks naujokas.  Audrius Ožalas romaną apibūdina kaip protingą psichologinį trilerį. O man tai buvo visai neblogas paskutinis metų detektyvas. Tik fotografijos, kurios kaip ir turėjo būti gražios, tokios nebuvo.

Tai kuri visgi liko gyva? Kirstė ar Lidija?

Gin Phillips. Baimės karalystė.

Gin Phillips. Baimės karalystė.

PHILLIPS, Gin. Baimės karalystė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Aistė Kvėdaraitė – Nichols. Vilnius: baltos lankos, 2017. 235 p.

— Ša, – sušnabžda ji Linkolnui. – Tylėk. Sėdėk ramiai kaip statula. Jis ateina.

Trileris? Gerai! Psichologinis? Chm… intriguoja. Rašytoja iš JAV? Bus holivudo. Arba nebus. Bet greičiausiai bus. Aprašymas intriguoja? Netgi labai.

Nieko nelaukiu – imu ir skaitau.

Knyga visai nedidukė. Perskaitei – pamiršai? Ot ir ne! Jau daug metų nejaučiau tokios įtampos. Bent jau pirmame trečdalyje. Jeigu bus holivudo, tai tikriausiai viskas bus gerai. O jei ne? O gal tiesiog imti ir atsiversti pabaigą? Nė už ką!

Zoologijos sodas, mama, sūnus ir pora pamišėlių. Argi tai gali nustebinti detektyvų skaitytoją, kuris jau visko persisotinęs, viską žino, viską yra skaitęs, o žudiką atspėtų greičiau, nei pats knygos autorius? Nesugalvoju nieko. Nors ne. Nustebinti gali paprasčiausia tikrovė. Kada personažo pulsas pulsuoja kartu su skaitytojo. Kada sėdi tyliai tyliai ir bijai sujudėti. Tau gal ir pavyks. O kaip tavo keturmečiui nenuoramai? Kuris net kelių minučių ramiai nepasėdės? Tiesa, antroje knygos pusėje įtampa kažkaip atslūgsta, tas stiprus tikrovės pojūtis dingsta, bet vis tiek nuotaika išlieka – mamą ir jos sūnų sieja labai stiprūs saitai. Nors, juk nereikia net trilerio, kad tai suprastum, tiesa?

Kitoks detektyvas. Tikrai nėra nei top, super, geriausias, metų…, puikiausias dar dar koks nors. Bet kad šiek tiek kitoks – tai faktas. Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti, sakyčiau labai banaliai – geras. Siūlau patiems įsitikinti, ar tai tiesa.

 

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

MUSSO, Guillaume. Dabarties akimirka [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 288 p.

– Tai ir yra antroji sąlyga, Arturai, – pasakė atgavęs kvapą. – Nieku gyvu neturi atidaryti šių durų.

Musso yra tik geras šiuolaikinių pop knygų rašytojas. Ne tik mokantis sumaniai regzti siužetą, bet ir puikiai išmanantis skaitytojų norus. Norite gražių citatų? Prašom, knygose jų pilna (gal net kartais ir per daug). Norite intrigos? Prašom, nuo pat pirmo puslapio. Norite romantikos, detektyvo, trilerio, mistikos? Be problemų. Yra visko. Vienose knygose daugiau, kitose – mažiau.

Dabarties akimirka – šauni knyga puikiu pavadinimu. Dabar kai tik toms akimirkoms dažniausiai laiko ir nėra. Bet turėtų būti. Kitaip būsite kaip Arturas, kadaise nepaklausęs tėvo ir atvėręs paslaptingąsias duris.

Ranka nusišluostau ašaras. Jaučiu užgriuvusią atsakomybės naštą, bet tas jausmas sumišęs su laime.
Žinau, kad po kelių valandų manęs čia nebebus.
Ir pirmą kartą jaučiuosi tvirtesnis, labiau susitelkęs.
Žiūriu į miegantį žmogutį, semiuosi jėgų iš jo ir šypsausi.
„Na ir nuotykis, velniai rautų!“
Permąstau viską, ką išgyvenau, kol pasiekiau šią akimirką.
Turiu ir toliau ištverti visus smūgius. Dėl jo.
Ateis diena, kai nelemtas ciklas sustos.
Ši diena žymi vieną etapą. Laukia dar ilgas karas, bet aš jaučiu, kad ką tik laimėjau svarbų mūšį.
Niekas nebebus kaip ankščiau.
Dar pasimėgauju šia akimirka.
Prasideda naujas gyvenimas.

Patiko. Kaip ir visos kitos knygos. Kaip ir visada, kai yra nors lašelis intriguojančios mistikos, kurią vėliau galima logiškai paaiškinti. Viršelyje rašoma, kad atskleisti knygos pabaigą būtų tikras nusikaltimas, tai to ir nedarysiu. Gal tik parinksiu porą citatų, kurias autorius rūpestingai išrinkęs ir jų šaltinius atskirai pateikęs knygos pabaigoje. Kaip ir visada…

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

BRADBURY, Ray. 451° Farenheito [romanas]. Iš anglų k. vertė Edita Mažonienė. Vilnius: Jotema, 2017. 184 p.

DEGINTI – MALONUMAS.

Bradbury tikrai yra šio tinklaraščio metų rašytojas. Puikūs apsakymai, dar geresnės kronikos iš Marso paskatino susirasti ir perskaityti visas lietuviškai leistas knygas. Žinoma, vienos patiko mažiau, kitos – daugiau, bet faktas toks – kiekviena verta dėmesio.

Apie 451° Farenheito tikriausiai yra girdėję dauguma. Tikriausiai dauguma žino ir tai, kad šioje temperatūroje užsiliepsnoja ir ima degti popierius. Knygos irgi. „Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“, rašė Gabrielis Garsija Markesas vienoje geriausių ir garsiausių savo knygų. Gal ji jau ir atėjo, tik mes dar nežinome?  Kaip nežino ir Gajus Montegas, kuris vieną dieną sutinka naująją kaimynę Klarisę Maklelan. Keletą kartų su ja pasikalbėjęs pajunta, kad jo aiškus ir paprastas gyvenimas ima keistis. Darbas nebeteikia džiaugsmo, abejonės didėja, klausimų daugėja. Ar viskas, ką jis žinojo, gali būti netiesa? Atsakymai netikėti ir skaudūs. Teks nugalėti baimę ir ko nors imtis.

Knygai ir jos temai labai tinka ir pabaigoje esantis Baigiamasis žodis bei Epilogas. Jie tokie asmeniški, skaudūs. Tiesiog paliečia kiekvieną, kuris vaikystėje ir jaunystėje ryte ryja knygas, kol vieną dieną juos… Ištinka Gyvenimas… Ir jei jie išgyvena, atsivertę knygą neberanda nieko, tik tuščius puslapius. Žlugusiems romantikams nebelieka nieko kito, kaip imti deginti knygas. Ir nereikia jokių distopijų ar įsivaizduojamų pasaulių. Autorius dalinasi savo patirtimi, kai jo kūrinius norėta sutrumpinti, koreguoti, pakeisti…

Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. O pasaulis pilnas žmonių, lakstančių su liepsnojančiais degtukais. Bet kuri mažuma, ar tai būtų baptistai, unitaristai, ar airiai, italai, ar dzenbudistai, sionistai, septintosios dienos adventistai, moterų išsivadavimo dalyvės, respublikonai, matačinai ar keturgubininkai evangelistai – kiekvienas įsivaizduoja turįs valią, teisę ir pareigą užpilti žibalo ir padegti. Kiekvienas bukagalvis redaktorius, kuris manosi galįs leisti tik nuobodžią kaip blanmanžė, paprastą kaip košę, niekuo nepagyvintą literatūrą, ruošia savo giljotiną ir nenuleidžia akių nuo sprando bet kokio autoriaus, drįstančio kalbėti garsiau už šnabždesį arba rašyti stipriau nei vaikiškas eilėraštukas.

Baisoka. Ir apgailėtina, kuomet kitokiai, kad ir nebūtinai teisingai, nuomonei paprieštarauti yra tik vienas būdas – naikinti ir deginti knygas.

Žanro ir rašytojo gerbėjams.