Madeline Miller. Kirkė.

Madeline Miller. Kirkė.

MILLER, Madeline. Kirkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

Ir staiga sužinojau, kad turiu galios palenkti pasaulį pagal savo norą, kaip kad lankas įtempiamas strėlei.

Saulė. Knygą skaičiau tikriausiai pačią karščiausią šios vasaros dieną. Termometro stulpelis blaškėsi kažkur ties 36 laipsniais, saulė tiesiog spigino – Helijas tikrų tikriausiai siautėjo. Šiek tiek pasukau knygą ir ji suspindėjo tikra aukso spalva. Gražu.

Graikų legendos ir mitai. Olimpo dievai. Titanai. Nerimstantis šmaikštuolis ir gandų nešiotojas Hermis. Grėsmingoji Atėnė. Klajoklis Odisėjas… Ikaras ir Dedalas. Minotauras, Scilė, Charibdė… Mitologijos ekspertė tikrai nesu, bet pabaigoje paaiškinta, kas yra kas. Tiesa, tu paaiškinimų gali ir neužtekti – didelė tikimybė, kad beskaitant norėsis sužinoti dar daugiau, netgi tokią knygą iš mokyklinių laikų – Senovės Graikijos legendos ir mitai – pavartyti. Ar bent jau pasigūglinti, tai tikrai.

Tikėjausi kažkokios gražios, romantiškos legendos, tinkančios vasarai. Ją ir gavau. Sudomina nuo pat pirmo sakinio, stebina netikėtumais, jaudina ir tikrai įstringa atmintin. Tai kas ta Kirkė? Ji nimfa, nepritampanti dievų ir titanų pasaulyje. Nuo vaikystės pasijutusi atstumta, vis žvalgosi toliau, už savo tėvo rūmų ir menių ribos. Žinoma, žvilgsnis nukrypsta į mus, žmones, visiškai beviltiškus ir mirtingus padarus. Keli netikėti poelgiai, ir Kirkė visa jėga pajus savo tėvo, titano ir Saulės dievo Helijo rūstybę. Laukia nuotykiai ir netikėtumai. Mano knyga, mano. Ir taškas.

Yra dar vienas dalykas, kuris mane iš pradžių baugino. Moteris. Ne, moterys. Feminizmas. Nemėgstu kraštutinumų. Bet perskaičiau.. ir ne. Nežinau, kodėl iš viso tai buvo pabrėžta knygos aprašymuose. Taip, Kirkė stipri. Taip, Kirkė galinga. Taip, Kirkė gali vyrus paversti kiaulėmis. Bet kaip kitaip jai būtų pavykę išlikti?

Labai patiko. Gražus tekstas, malonu skaityti, pasakojimas nuolat išlaiko dėmesį. Kas gi nežino to jausmo, kuris vadinasi, na, dar vieną skyrių, ir dar, o dabar tai tikrai paskutinį… Beje, tos pačios autorės yra jau ankščiau išleista kita knyga „Achilo giesmė“. Tąsyk tiesiog praslydo pro akis. O dabar, įtariu, gali prireikti ir pakartotinio leidimo. Prekyboje jau nebėra.

Vėlei pažvelgiau į tą mišką. Vakar – tik vakar? – laukiau, kad kas apsirodytų ir nuramintų, jog ten saugu. Bet kas tai padarys? Tėvas? Ajetas? Tremtis tai ir reiškė: niekas niekada neateis, nei dabar, nei vėliau. Tai buvo gąsdinanti mintis, tačiau po siaubo pilnos nakties jau nebeėmiau jos giliai į širdį. Didžiąją dalį baimės išprakaitavau. Ją dabar pakeitė nerimastinga kibirkštėlė. „Nebūsiu kambarinis paukštis narvelyje, – tariau sau, – nedrįstantis skristi durelėmis atsivėrus.“
Aš įžengiau į tą girią ir mano gyvenimas prasidėjo.

Herman Koch. Vakarienė

Herman Koch. Vakarienė

KOCH, Herman. Vakarienė [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 304 p.

Klerė ir aš. Klerė, Mišelis ir aš. Mes kartu saugojome paslaptį. Paslaptį, kurios prieš tai neturėjome. Tiesa, visi trys saugojome ne po vienodą paslaptį, bet gal to nė nereikia. Nereikia visko apie vienas kitą žinoti. Paslaptys neužkerta kelio laimei.

Seržas ir Polas – broliai. Vienas galimai greitai taps ministru pirmininku. Antrasis istorijos mokytojas. Buvęs. Šiandien jiedu su žmonomis vakarieniaus prabangiame restorane. Laukia puikus vakaras. Na, bent jau turėtų toks būti.

Nuojauta. Ne autoriaus šlovė, ne leidykla, ne rekomendacijos…. Geriausiai knygas parenka paprasčiausia nuojauta. Tiesiog juste jaučiau, kad bus kažkas ypatingo. Įtrauks ir intriguos. Neapsirikau.

Labai patiko. Siužeto išdėstymas tikrai kaip kokiame prestižiniame restorane: užkandžiai, karštasis patiekalas, kava, desertas. Digestyvas… Ir, žinoma, žinoma, arbatpinigiai. Pasakojimas vingiuoja, karts nuo karto grįždamas į praeitį, užsimindamas apie kažką, kas galbūt bus svarbu tik ateityje, palikdamas neužbaigtų minčių, spėlionių. Labai įtraukia. Tikrai neįmanoma padėti į šalį. Ir nors pati istorijos esmė jau kažkur matyta ir girdėta, susižavėjimas knyga niekur nedingsta. Šeimos, tėvų ir vaikų ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad net sunku įsivaizduoti… Na gerai, įsivaizduoti gal ir nėra sunku, bet tikriausiai kiekviena šeima norėtų, kad tokių gebėjimų niekada nereiktų pademonstruoti realiame gyvenime.

Šio olandų rašytojo pavardė ankščiau nereiškė nieko (bus tiesiog prasprūdusi pro šalį). Dabar gi  ją mintyse apibrėžiu storu raudonu markeriu. Verta dėmesio. Ir labai įdomu, ką nuojauta pakuždės apie kitas jo knyga.

John Williams. Stouneris.

John Williams. Stouneris.

WILLIAMS, John. Stouneris [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 328 p.

Jis pajuto, kad bendravimas su juo varžo tiek jo draugus, tiek priešus, tad laikėsi vis atokiau nuo jų.

Prie šios knygos mane atvedė Visas gyvenimas – be galo graži knyga apie Andrėją Egerį. Ne, neieškojau ir nesitikėjau nieko panašaus, bet vis tiek tikėjausi puikaus ir kokybiško turinio.

Viljamas Stouneris – paprastas vaikinukas iš atokaus ir nedidelio ūkio, kažkur Misūrio valstijos viduryje. Nuo mažens jis padėjo tėvams dirbti žemę, kuri buvo jų pragyvenimo šaltinis, ir, atėjus laikui, įstojo į Kolumbijos universiteto Žemės ūkio koledžą. Tačiau, dėl tam tikrų priežasčių, jo žemės ūkio mokslai greitai baigėsi. Filologija. Ta sritis jį užbūrė, paviliojo ir nepaleido dar metus, paskui dar keletą, ir dar, kol Viljamas tapo šio universiteto dėstytoju. Jis nekūrė ateities planų, nesiekė ypatingų tikslų, ir, nors ir mėgstamas studentų, pamažu tapo savyje užsidaręs, atsiskyręs ir į į savo darbą pasinėręs vienišius.

Knyga niūroka. Na, Kolumbija tai ne Alpės. Skaitydama galvojau, ar tikrai jo gyvenimas nenusisekęs, ar tik aplinkiniams jis atrodė toks. Ar tikrai jis, laikydamasis savo prigimties, pasirinko vienatvę, ar vienatvė pasirinko jį. Aplinkybės tikrai nebuvo ganėtinai draugiškos. Ir nors gali atrodyti, kad istorija nuobodi ir migdanti – atvirščiai. Juk tikriausiai ir autorius aukštinamas už savo kūrybą ne veltui – pasakojimas labai gražus, meniškas, labai įtaigus, o kiekvienas žmogus, su kuriuo susiduria Stouneris – įdomus ir unikalus. Na, pavyzdžiui, Edita. Arba Karolina… Tos moterys… Ką jos gali padaryti su vyru?

Perskaičiau su malonumu, bet tai nėra ta literatūra, kuria ypatingai žavėčiausi, ar kurią norėčiau skaityti ir skaityti. Nežinau, kuo ji užbūrė pasaulį. Seethaler savo žymiai trumpesniame pasakojime pasakė žymiai daugiau, išraiškingiau ir įspūdingiau. Nors, čia kaip kam. Kas ko ieško ir kas ko tikisi.

Ramiai, nepasiduodamas jausmams, blaiviai mąstė apie tą nesėkmę, kaip, regis, buvo galima pavadinti jo gyvenimą. Jis troško draugystės, bet tokios artimos, kad jaustųsi priklausąs žmonių padermei; ir jis turėjo du draugus, bet vienas jų beprasmiškai mirė dar net nepasireiškęs, o kitas pasitraukė taip toli į gyvųjų gretas, kad…

Jis troško išskirtinės, aistra pagrįstos santuokos; jis turėjo ir ją, bet nežinojo, ką su ja daryti, ir ji nunyko. Jis troško meilės; ir jis turėjo meilę, bet jos išsižadėjo, išleido ją iš rankų į potencialių galimybių chaosą […].

Ir jis norėjo būti dėstytoju ir tapo juo, tačiau žinojo, visada žinojo, kad didžiąją savo gyvenimo dalį buvo abejingas dėstytojas. Svajojo apie nepažeidžiamą vientisumą ir savotišką tyrumą, o susidūrė su kompromisu ir smurtinga banalybe. Tikėjo protu, o po daugybės metų susidūrė su neišmanymu. „Ir kas dar? – galvojo. – Kas dar?“.

„Ko tu tikėjaisi“ – paklausė pats savęs.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

Elisabeth H. Winthrop. Paskutinė malonė.

WINTHROP, Elizabeth H. Paskutinė malonė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 258 p.

Vaizdas akyse išsilieja. Čia praleisti aštuoni mėnesiai buvo ilgesni už visą jo nugyventą gyvenimą. Jis atsimena tą gyvenimą, bet nebeprisimena, koks jausmas jį gyventi. Prisimena, kad parėjęs namo rasdavo šilto maisto ir minkštą lovą, bet nebejaučia motinos patiekalų skonio ir kaip nuo jo svorio įdubdavo čiužinys. Prisimena, kad patikdavo basomis braidyti po purvą, bet nebejaučia slidžios drėgmės tarp pirštų. Prisimena, kaip laikė apkabinęs Greisę, bet nebejaučia jos kūno šilumos ir svorio, nebeįstengia sužadinti to neįveikiamo troškimo – to nenugalimo meilės troškimo, dėl kurio juos ištiko toks likimas. Tarsi atsimintų skausmą šiam jau atslūgus. Jis atsimena, bet skausmas praėjo.

Nedidelėje knygoje, trumpuose skyreliuose papasakota istorija apie praeitame tūkstantmetyje (kaip keistai skamba) nutikusį įvykį: vaikinas išprievartauja jauną merginą, kuri vėliau nusižudo, ir yra nuteisiamas mirties bausme. Tiesa, vaikinas – juodaodis – ir tai velniškai svarbus faktas.

Galvoju, kiek esu skaičiusi knygų apie vergovę, juodaodžių išnaudojimą. Mažai (Auksinės šaknys, Sula). Labiau įstrigo filmai – 12 vergovės metų (12 Years a Slave), o dar labiau – Tarnaitė (The Help). Tarnaitė ypatingai: šeštojo dešimtmečio Amerika, juodaodžiai vis dar nėra laikomi pilnaverčiais žmonėmis. Jie – niekas. Tarnai. Vos po pusę amžiaus toje pačioje šalyje, tų pačių gyventojų vaikai ar anūkai prezidentu išsirinks juodaodį. Ką apie tai manytų knygos veikėjai?

Būtent – knygos veikėjai. Čia klausiu savęs, kas svarbiau – pati istorija, jos siužetas, ar tai, kokie žmonės jame dalyvauja? Ir iš karto dedu knygai pliusą.  Taip, žmonės čia ypatingai svarbūs. Būtent jie, jų požiūris, jų veiksmai tuo metu, likus dienai ar dviem iki egzekucijos, tokie svarbūs ir reikšmingi, kad skaitymas tampa jaudulio ir įtampos kupina būsena. Laukimo būsena.

O koks laukimas būna žinant, kad tau liko gyventi vos kelios valandos, ir kad sulaukęs vidurnakčio sėsi elektros kėdėn? Kaip to vidurnakčio laukia tavo mama, tėvas, kaimynai, draugai ir nedraugai? Kaip laukia vyras, norintis pakalbėti su žmona? Po to pokalbio galbūt negrįžtamai pasikeis jų gyvenimas. Kaip pakelėje, šalia vežimo ir vos gyvos asilės laukia senyvas vyras? Kaip laukia berniukas, kol jo tėtis priims žmogaus gyvenimą nulemsiantį sprendimą?

Bet dar ne viskas. Dar yra vienas be galo svarbus dalykas, kuris labai patiko. Malonė. Šis žodis puikuojasi ant viršelio. Šis žodis kaip ir leidžia daryti prielaidas, susijusias su Viliu. Bet tik skaitydamas imi suvokti, kad šis žodis susijęs ne tiktai su pasmerktuoju. Jis susijęs su visais, knygoje veikiančiais personažais. Kaip? O tai palikta nuspręsti pačiam skaitytojui. Kiekvienam asmeniškai.

Giliai įtraukia tėvo odos kvapą, jo tarpuakį tiksliai užpildo tėvo peties raumuo – idealiai tinka. Ant pakaušio jaučia tėvo pirštus, jie raminamai glaudžia Vilį, spaudžia artyn, Jis paklūsta, leidžiasi laikomas, kad ir kokia nepatogi poza dėl surakintų rankų. Tėvo glėbyje pranyksta viskas: karštis, daugybė susirinkusių žmonių, laukianti elektros kėdė, jo likimas. Pirmą kartą nuo tada, kai buvo apkaltintas, pasijunta saugus ir dar labiau priglaudžia  galvą prie tėvo peties, smarkiai prisispaudžia visu savo meilės svoriu.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

WELLS, Herbert George. Nematomas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „scriptus“, 2017. 216 p.

Atsargiai atstūmiau laukujų durų sklendes ir išėjau į gatvę. Aš buvau nematomas ir vos tepradėjau suprasti, kokį dėl to turiu pranašumą. Mano smegenyse kilo šimtai pačių drąsiausių ir fantastiškiausių planų. Man svaigo galva žinant, kad dabar man viskas galima.

Apie Nematomą žmogų žinojau ir daug, ir nieko. Vaikystėje tikriausiai būta visokių pasakojimų ir istorijų, bet jų nelabai prisimenu. Vėliau buvo filmas, kurio išlikę tik fragmentai. Matyt, buvo lėtas ir nuobodus, tuo metu niekaip nespėjantis su vaikiškomis fantazijomis.

O knyga taip ir liko neskaityta. Tad puikiai tiko vasarasuknyga.lt „Knyga geltonu viršeliu“ užduočiai.

Tai pati tikriausia fantastikos klasika.  Į vieną nedidelį miestelį atklysta keistas, drabužiais apsimuturiavęs ir veidą slepiantis nepažįstamasis. Išsinuomoja kambarį vietinėje smuklėje ir paprašo jo netrukdyti. Na, mažo miestelio žmonėms tai pernelyg sudėtingas prašymas, tad greitai ima aiškėti visokie keisti dalykai ir sklisti dar keistesni gandai. Po dienos kitos svečias visiškai sujauks nuobodų miestelio gyvenimą, o tolimesni įvykiai sutrikdys ir mane pačią, nes nieko panašaus nesitikėjau. Tiksliau pasakius, kas vyko paskui, niekaip nesisiejo su mano vaikystės Nematomo žmogaus legenda. Sužinojau, kas ir kaip iš tikrųjų ten buvo. Vaikas manyje nuliūdo, bet labai džiaugiuosi, pagaliau perskaičiusi tikrąją šios istorijos versiją.

Patiko, kaip ir visas fantastikos žanras. Jis tikriausiai tuo ir nuostabus, kad prieš beveik pusantro šimto metų parašytą istoriją įdomu skaityti ir šiandien.

Rašytojas laikomas šiuolaikinės mokslinės fantastikos tėvu, parašė Pasaulių karą ir dar du kol kas neskaitytus romanus „Daktaro Moro sala“ ir „Laiko mašina“.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Černobylio malda: ateities kronika. [apysaka]. Iš baltarusių ir rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 256 p.

Aš susimąsčiau, kodėl apie Černobylį tyli, beveik nieko nerašo mūsų rašytojai, toliau rašo apie karą, apie lagerius, o čia tyli? Manote, atsitiktinumas? Jeigu Černobylį būtume įveikę, apie jį kalbėtume ir rašytume daugiau. Arba jeigu būtume jį supratę. Mes neįstengiame suvokti to siaubo prasmės. Nesugebame. Kadangi jo neišmatuosi nei žmogiškąją patirtimi, nei žmogui duotu laiku… 

Kažkodėl savojo laiko įrašas apie Černobylį laukė labai ilgai. Jau ir serialas pažiūrėtas, pirmo leidimo knygos išpirktos, dar kartą išleistos, ir visi, kas tik norėjo, ją ne tik sėkmingai perskaitė, gražiai nufotografavo, kažką parašė, pakalbėjo, padiskutavo, bet jau gal net ir pamiršo. Tai ką gi čia daugiau ir bepridursi.

Gal tik tai, kokie svarbūs yra tie žodžiai „pamiršti“ ir „prisiminti“…  Jei ne rašytoja, surinkusi įvykius išgyvenusių liudytojų prisiminimus, jei ne serialas, sulaukęs tiek populiarumo, kažin, ar dabar kas rašytų ar kalbėtų apie šią didžiausią XX katastrofą. Nes 1986 m. balandžio 26 dieną 01:23:58 nutikęs įvykis buvo tiesiog visiškai neįtikėtinas, tiesiog protu nesuvokiamas. Visiškai nerealu, kad Lenino vardu pavadintas reaktorius taip imtų ir susprogtų (ar ne ironiška? Beje, sakoma, kad ši katastrofa labai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo). Net pavojus, kilęs gyventojams, buvo tarsi netikras – nei šūvių, nei lėktuvų, nei bombų. Nieko panašaus, kam buvo ruoštasi, visai ne tai, ko buvo laukta.

Įdomiausia (ir baisiausia) tai, kaip greitai žmonės prisitaiko. Na, sprogo, tai sprogo. Kas ta jonizuojanti spinduliuotė, radioaktyvusis jodas, kažkoks cezis ir stroncis – jie niekam neįdomūs ir nesvarbūs. Sakot, numirsim? Po metų, dviejų, penkerių? Na… Bet dabar svarbiausia – grįžti į namus, iš kurių taip greitai buvome išvežti (grįžo tik nedaugelis). Gyvenimas tęsiasi. Tik šalia tavęs dabar gyvena ir jis – po tariamai saugiai uždengta Arka minutę po minutės skaičiuojantis reaktorius. Bet kol kas esame saugūs. Bent jau šimtą metų. Arba iki kitos panašios katastrofos.

Tai jau trečia autorės literatūrinės dokumetikos knyga. Kaip ir pirmosios „Cinko berniukai“ ir „Karo veidas nemoteriškas“ – labai patiko. Įvairių žmonių, įvairūs pasakojimai, jausmai, emocijos. Taip, būtent jausmai ir emocijos autorės knygose svarbiausia. Ne faktai. Daug kas kartojasi, bet juk nesvarbu, kaip ir kur netenki mylimų žmonių – skausmas juk tas pats. Visų trijų knygų ta pati, tikrai slogi nuotaika, žodžiuose, sakiniuose, pastraipose daug ašarų ir liūdesio. Bet įtraukia, nepaleidžia, ir nors ganėtinai kartu, tai tarsi ta atminties piliulė, kurią būtinai turi išgerti. Kad nepamirštum.

Julia, Katia, Vadimas, Oksana, Olegas… Dabar – Andrejus… „Mes numirsime ir tapsime reikalingi mokslui“ – sakydavo Andrejus. „Mes numirsime, ir mus pamirš“, – galvojo Katia. „Mes numirsime…“ – verkė Julia. Man dabar dangus gyvas, kai į jį žvelgiu… Jie visi ten…

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

 

Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

NG, Celeste. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 360 p.

Šeiker Haitsas buvo būtent toks. Čia galiojo savos taisyklės, daugybė taisyklių, nurodančių, kas galima, o ko ne, ir apsigyvenus naujuosiuose namuose Mijai su Perla teko su jomis susipažinti. 

Šeiker Haitsas – Klivlendo priemestis. Tobula aplinka, tobulos šeimos, tobuli gyvenimai… ir pokyčiai, kurie yra neišvengiami, kuomet į šitą tobulą kampelį atsikrausto dvi klajoklės: mama Mija su dukra Perla.

Jau pačiame pirmame puslapyje prasideda ypač kinematografiški įvykiai. Žvalgaisi, kur ta ponia Ričardson, kur ta mašina, ant kurios sėdi jos vaikai: Leksė, Mudis ir Tripas. Keistuolės Izės nesimato, kaip ir Perlos su Mija. Iš pradžių viskas primena tą seną gerą serialą Beverli Hills ( kuris kažkada buvo ganėtinai populiarus). Perlos gyvenimas ne toks, kaip vietinių, jai reikia laiko šiek tiek apsiprasti. Na o apsipratus prasideda paaugliška kasdienybė, nuotykiai ir paslaptys. Kaipgi be jų.

Bet tai dar ne viskas. Dar yra mamos. Mama Maištininkė, mama Tobuloji, mama Nelaimingoji, mama… Jos ryžtingos, jos atkaklios, jos viską padarytų, kad apsaugotų savo vaikus. Kliūtys? Jos turi būti panaikintos. Paslaptys? Jos turi būti išaiškintos. Tobulas gyvenimas? Jis turi būti išsaugotas. Gal. Bent jau ginamas iš paskutiniųjų. Taisyklės? Žinoma. Juk tobulo gyvenimo be taisyklių nebūna? Ar būna?

Tačiau, mąstė jis, taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas, ir niekas negali tiksliai pasakyti, kurioje linijos pusėje tu stovi. Jį visada žavėjo žmonos idealizmas, tikėjimas, kad pasaulis gali tapti geresnis, tvarkingesnis, gal netgi tobulas. Ir pirmą kartą susimąstė, ar ir jis galvoja taip pat.

2017 metais „Goodreads“ geriausiu išrinktas romanas. Paliko labai gerą įspūdį. Tikrai.