Emmi Itäranta. Vandens skonis.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

ITÄRANTA, Emmi. Vandens skonis [romanas]. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 312 p.

Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesa man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.

Tikras atradimas. Prieš du (!) metus išleista distopija jaunimui vos nepradingo tame didžiuliame knygų naujienų sraute. Būtų ypač gaila, nes ji tikrai kitokia, nei įprastos distopijos.

Norija – jauna arbatos meistrė. Ji šias ypatingas pareigas paveldėjo iš neseniai mirusio tėvo. Dar paveldėjo ir paslaptį, kurios jokiu būdu negali niekam patikėti. Dar reiktų paminėti, kad pasaulis smarkiai pasikeitęs. Po naftos karų, gamtos kataklizmų, tamsiųjų laikų ir visų kitų nelaimių, didžiausiu žmonių turtu tampa… taip, vanduo. Dabar vandens resursus kontroliuoja kariuomenė, jis visa kaip normuojamas, o gyventojai, bandantys kaip nors apeiti įstatymus, baudžiami.

Norija ir jos draugė Sanja – visiškai paprastos merginos. Jos neturi jokių ypatingų stebuklingų galių. Monotonišką kasdienybę kartais paįvairina kelionės į plastiko sąvartynus – palikimą, kurį paliksime tiems, kas gyvens ir po tūkstančio metų. Ir ne, nei viena iš jų neįsimylės jokio įtakingo kariuomenės pareigūno sūnaus, su kuriuo vėliau galėtų stoti į kovą prieš rėžimą.

Sakiau, kad istorija tikrai kitokia. Tiesa, Norija turi tą didžiąją tėčio paslaptį, su kuria turi dorotis. Ramiai ir viena pati. Tad knygoje greito siužeto, gaudynių ir šaudynių nėra. Bet yra daug labai gražiai užrašytų jaunos merginų minčių, pastebėjimų, dvejonių. Daug gražaus ir prasmingo teksto.

Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje. Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.

Taip, ši knyga – kitokia. Būtų buvę labai gaila, jei ji taip ir būtų likusi nepastebėta. Visiškai atsitiktinai patraukusi mano dėmesį, šiandien ji yra tikriausiai gražiausia mano skaityta distopinė istorija.

Jean-Claude Mourlevat. Upė, tekanti atgal.

Jean-Claude Mourlevat. Upė, tekanti atgal.

MOURLEVAT, Jean-Claude. Upė, tekanti atgal [apysaka]. Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė-Gervienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 240 p.

Ši istorija nutiko tada, kai šiuolaikiniai patogumai dar nebuvo išrasti. Nebuvo nei televizijos žaidimų, nei automobilių su oro pagalvėmis, nei didelių parduotuvių. Niekas nežinojo net mobiliųjų telefonų! Bet jau buvo vaivorykštės po lietaus, abrikosų džemas su migdolais, netikėtos maudynės vidurnaktį ir visi tie dalykai, kurie vertinami ir mūsų dienomis. Deja, buvo ir meilės kančios bei šienligė, nuo kurių niekada taip ir nebuvo išrastas veiksmingų vaistų.
Žodžiu, tai nutiko… kitados.

Skamba gerai, ar ne? Du paaugliai iškeliauja ieškoti paslaptingos upės, kuri teka atgal. Atgal, į kalnus, į mažutį baseinėlį, kuriame esantis vanduo yra stebuklingas. Tomekui trylika ir jo širdį palietė paslaptinga mergaitė Hana. Tad nieko nebelieka, tik palikti savo gimtąjį kaimą ir leistis į kelią. Hanai panašiai tiek, o jos papūgėlė miršta. Nepadės niekas, tik tas stebuklingas vanduo. Kelionė prasideda.

Tikrai labai gražiai papasakota istorija. Ne pernelyg vaikiškai (pagrindiniai veikėjai juk jau paaugliai). Ne per daug pamokančiai. Tiesiog daug visokių nuotykių, kelionėje sutiktų draugų ir patirtų išbandymų. Labai priminė Ozo šalies burtininką. Tas kelionės jaudulys, nežinomų nuotykių nuojauta. Mielos iliustracijos. O kad skaitytojas dar labiau įsijaustų, kiekviename lape iki pat knygos pabaigos jį lydi upė. O ar teka ji pirmyn, ar atgal – koks skirtumas? Juk atviros ir drąsios širdys galų gale visada laimi.

Tiesiog dar viena nuostabi Nieko rimto knyga.

Daina Avotiņa. Anyta.

Daina Avotiņa. Anyta.

AVOTIŅA, Daina. Anyta [kasdieniškas romanas]. Iš latvių kalbos vertė Bronė Balčienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 352 p.

– Ateina sunkūs laikai, ir sunkiai jums čia eisis, – galų gale ištarė.

Kokie gyvenimiški romanai buvo geriausi prieš, tarkim, tris dešimtmečius? Mano mama nedvejodama atsakytų – latvių. Artimiausių kaimynų panašūs buvo ir džiaugsmai, ir vargai. Artimos buvo ir knygos.

Labai priminė Čepulio „Likimo upę“  – paprastas, jokių pretenzijų „į kažką“ neturintis tekstas. Trumpi, paprasti sakiniai tarsi dokumentuoja vienos šeimos gyvenimą. Latvija, kaip ir Lietuva išgyveno tas pačias karo, pokario negandas. Pasiturinti šeima dirba, puoselėdama savo ūkį, kai prasideda karas. Paskui – pokaris. Paskui – okupacija. Paskui – na, istoriją žinome visi. Šeimą ima persekioti negandos, jų vienintelę dukrą – taip pat. Didžioji meilė, nelaiminga santuoka, sunki kasdienybė….

Bet romanas tikrai ne niūrus. Sunkumai neužtemdo mažų džiaugsmų, viltis, kad viskas bus gerai, niekada neapleidžia. Ant viršelio užrašyta – kasdieniškas romanas. Kad ir ką tai reikštų – skaityti apie tą kasdienybę nenuobodu, puslapiai verčiasi labai greitai. Vienas, du, ir vienos šeimos istorija baigėsi. Žvalgysimės naujų.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

BOSCHWITZ, Ulrich Alexander. Keleivis [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonaitytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 246 p.

Berlynas-Hamburgas, pagalvojo.
Hamburgas-Berlynas.
Berlynas-Dortmundas.
Dortmundas-Achenas.
Achenas-Dortmundas.
Tikriausiai taip ir važiuosiu, vis tolyn, tolyn. Dabar aš keleivis, vis tolyn keliaujantis keleivis.
Aš apskritai jau išvykęs.
Aš emigravau į Vokietijos geležinkelius.
Aš nebe Vokietijoje. 

Baisu. Tikrai baisu skaityti. Paskutinį kartą baisu buvo zoologijos sode. Tikrai, tuomet taip įsijaučiau į mamos situaciją. O dabar tas vargšas žmogus (kuris anaiptol nebuvo vargšas)… Jo gyvenimas staiga pasikeičia taip radikaliai, kad net nesuvokiama protu.

1939 metai. Lapkritis. Vokietija. Žydai. XX a., pačiame Europos viduryje vyksta neįtikėtini (bent jau paprastiems žmonėmis) įvykiai. Būtent tais metais lapkričio mėn. įvyko didžiulio mąsto žydų areštai. Tie, kurie nelabai tikėjo galima grėsme ir neišvyko iš šalies, tampa įkaitais. Draugai, kaimynai, bendradarbiai baiminasi su jais net kalbėti, emigruoti jiems jau greičiausiai nebepavyks. Vienintelis kelias – koncentracijos stovykla ir/arba mirtis.

Aišku, ši tema – jokia naujiena. Bet juk tokių istorijų vienodų nebūna. O dar tas Otas Zilbermanas. Naivuolis… Otas negali patikėti tuo, kas vyksta. Niekaip. Ne už ką. Juk viskas taip siaubinga!

Moteris, kad ir kas nutiktų, sako „siaubinga“. Sakytų taip išgirdusi apie geležinkelio avariją, sakytų, jei koks pažįstamas išsinarintų koją, jei pati nesuspėtų į tramvajų. Siaubinga!
Mano likimas tampa posakiu, štai ir viskas!

Taip. Štai ir viskas. O knyga tikrai labai gera, bet to ir tikėjausi.

Anne Swärd. Vera.

Anne Swärd. Vera.

SWÄRD, Anne. Vera [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2019. 336 p.

Ne, daugiau manęs niekas negąsdina. Dėl ko dar nerimauti, kai blogiausia jau nutiko? Baimė? Manyje jos nebėra. Išnyko paskutinę žiemą kalnuose.

Pirmiausia suintrigavo knygos aprašymas. „1945 m. gruodis. Aristokratų Sederių šeima ruošia prabangias vestuves vyriausiam sūnui. Nors aplinkui stingdanti žiema, ceremonija vyks jiems priklausančioje saloje Stokholmo archipelage. “ O, galvojau, dabar dings elektra, pūgos užkirs visus kelius ir vestuvininkai bus įkalinti kelioms dienoms ar savaitėms saloje. Gal kas nors ką nors nužudys… Toliau skaitau, „Vestuvių metu saloje įsišėlsta galinga pūga ir šventės dalyviai negali grįžti namo. Kita staigmena – nėriniais išpuošta nuotaka bešokdama ima gimdyti. Dar dienai neišaušus gimsta mergaitė Vera… Ir pradeda aiškėti tiesa.“

Tiesa yra ta, kad gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Ir tai yra nuostabiausia. Anotacija tik iš dalies buvo teisinga. Bet kam ji rūpi, kai gali skaityti tokį gražų, skandinavišku stiliumi parašytą pasakojimą. Nors Sandrinai dar tik septyniolika, ji jau daug, ir ne visai malonios patirties turinti moteris. Niekas nežino, kas ji, iš kur ji, ir ką ji slepia. Tuo tarpu Sandrina jaučiasi svetima turtingoje šeimoje ir kartas nuo karto nuklysta į prisiminimus. Skaitytojo džiaugsmui. Nes lėtas ir ramus pasakojimas slepia savyje tokią galingą jėgą. Skaitytojui tereikia ją pajusti. Išjausti. Kam pasiseks, galės mėgautis nuostabiu tekstu ir puikiai parašyta moters istorija. Man pasisekė. Nuoširdžiausi aplodismentai rašytojai.

„Laimė“ buvo pirmasis mano išmoktas žodis naująja kalba. Pasak Ivano, iš pradžių jis reiškė netikėtą kiškio judesį laukuose, stengiantis išvengti persekiotojo. Daugiau švedų kalbos manęs nemokė. Tarsi nenorėdamas, kad kalbėčiausi dar su kuo nors, išskyrus jį patį.
Laimė – su baime sumišusi kiškio euforija. O kas toliau?

Graham Swift. Motinų sekmadienis.

Graham Swift. Motinų sekmadienis.

SWIFT, Graham. Motinų sekmadienis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 128 p.

Ramybė. Tai tiko visoms dienoms, tai tiko visiškai bet kuriai dienai, tačiau šiai dienai tai tiko labiau nei bet kuriai kitai: dar niekada tokios dienos nebuvo, nebus ir būti daugiau negalės.

Dabar dar sykį bevartydama knygą beveik imu atlyžti. Tikrai tekstas gražus, skaityti neprailgo. Dar kartą paskaitinėju vieną pastraipą, kitą. Tobula. Bet kai skaičiau, tikrai taip neatrodė.

Pirmiausiai patraukė knygos pavadinimas – Motinų sekmadienis. Antra – tai leidykla, kuri tikrai siūlo kokybiškus skaitinius. Be to, knyga nedidukė. Sutalpinti gerą istorija vos šimte puslapių irgi ne taip paprasta. Turėtų būti gerai. Tai kodėl jaučiu, lyg kažkas būtų ne taip?

XX a. pradžia. Neseniai baigėsi Didysis karas. Jauna tarnaitė Džeinė myli netoliese esančio dvaro paveldėtoją Polą, bet jų meilė slapta. Luomų skirtumas niekada neleis jiems būti kartu. Visgi tas lemtingas Motinų sekmadienis – tik jų. Po jo abiejų gyvenimai keičiasi.

Galvoju, kodėl knyga manęs nenustebino? Kaip daugumą kitų skaitytojų. Kodėl nebyra ašaros? Tik kažkokie dviprasmiški jausmai, ir galvoje besisukančios mintys. Džeinė tokia tikra, jos jausmai tokie nesuvaidinti. Kaip viena komentatorė internete rašė – stebėtina, kaip vyras rašytojas taip puikiai perteikia vidinį moters pasaulį. Polas – tvirtas ir užtikrintas. Apsisprendęs. O gal paklūstantis? Galvoju, kad suprantu, kas iš tiesų nutiko. Ir tai tik patvirtina – taip, knyga gera, jai nieko neprikiši.

Tai patiko ji man, ar ne? Nežinau. Bet ji tikrai verta visų gurmaniškų tekstų pasiilgusių skaitytojų dėmesio.

Romain Gary. Aušros pažadas.

Romain Gary. Aušros pažadas.

GARY, Romain. Aušros pažadas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009. 360 p.

Negera, kai esi taip mylimas toks jaunas, taip anksti. Taip įgyji blogų įpročių. Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažkur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj tau duoda pažadą, kurio neištesi. Paskui iki gyvenimo pabaigos esi priverstas valgyti šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris priima tave į savo glėbį, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai tėra užuojauta. Visada grįžti prie motinos kapo pastaugti kaip benamis šuo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai tave vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tik miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu tu labai kruopščiai ištyrei meilę ir nešiojies su savimi jos dokumentinį patvirtinimą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi savyje palyginimų nuodą ir leidi laiką laukdamas to, ką jau gavai.

Jau antrąsyk skaitau rašytojo autobiografiją, prieš tai neperskaičiusi nei vieno jo romano. Ir tai nei kiek netrukdo. Gary, kaip ir Grass rašo puikiai ir tos autobiografijos gali būti net įdomesnės už pačius romanus. Gal.

Žymaus XX a. prancūzų rašytojo (ir ne tik) vardas siejamas su Vilniumi, ir tai vienintelis faktas, kurį žinojau. Vilniuje, Pohuliankos 16-ame name jis gyveno vaikystėje, Vilniuje jis sutiko poną Piekielny, Vilniuje valgė kaliošą ir kitus visiškai nevalgomus daiktus. Vardan meilės.

Tačiau knygoje svarbesnė kita meilė. Be kaliošo, su „šeimos brangenybėmis“, bet ne mažiau didi. Galinti ne tik auginti, bet ir griauti. Kad ir netyčia. Autorius turėjo ypatingą motiną, kurios meilė sūnui buvo begalinė. Tikėjimas – irgi. Nuo pat mažumės Romain buvo sakoma, kad jis bus didis žmogus. Rašytojas, smuikininkas, lakūnas, muzikantas, tenisininkas, ambasadorius, diplomatas – kas tik nori. Bet didis žmogus. Vaikas neturėjo kito pasirinkimo – kaip tik juo ir tapti.

Jei kam nors atrodo, kad autobiografijas skaityti nuobodu – nieko panašaus. Siužetas, kaip ir gyvenimas, dažnai netikėtas. Rusija – Lietuva – Lenkija – išsvajotoji Prancūzija. Skurdas – prabangus gyvenimas – skurdas.. Tekstas gražus, autoriui nestinga humoro ir tokios švelnios ironijos. Nors vietomis skaityti buvo ir nejauku, ir gaila – kartais ta meilė tikrai aptemdo akis ir sujaukia protą. Kiek toli ji gali eiti? Kiek ji gali nulemti? Ką tik perskaičiau rašytojo biografiją wikipedijoje. Esu truputį sukrėsta. „Na štai ir viskas“. Viskas?

Lūkesčiai pasitvirtino – Aušros pažadas tikrai ta knyga, kurios greitai nepamirši, prie kurios norisi sugrįžti. Komplimentai jai nė kiek neperdėti. Tikra rinktinė proza. Mėgaukitės.