Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

ESCOBAR, Mario. Aušvico lopšinė [romanas]. Iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. Vilnius: Tyto alba, 20212. 232 p.

Apsupti kapinių mes šventėme gyvenimą. Staiga man tai pasirodė šventvagystė, bet paskui pagalvojau, kad kol vaikai dainuoja, pasaulis dar turi vilties išsigelbėti.

Pirmas sakinys: Lėktuvui kylant man net užėmė kvapą.

Dar viena knyga apie Holokaustą. Galėčiau pasakyti, kad tiek to dėmesio ji ir teverta. Bet neišeina. Tai teks paieškoti, kuo ji yra ypatinga.

Tai ne tik vienos šeimos istorija. Ji apie romų (ne apie žydų, su kuo dažniausiai tapatinama) tautos holokaustą. Kaip bebūtų baisu, istorija yra tikra. Helenė Haneman buvo grynakraujė vokietė ištekėjusi už romo. Kai naciai išsiveža jos vyrą ir penkis vaikus, Helenė vis dar turi galimybę išsigelbėti ir likti laisvėje. Bet kokia motina paliktų savo vaikus?

Helenė visaip stengiasi panaudoti savo tautybės privilegijas. Likimas ją suveda su žymiuoju daktaru Mengele, kuris pasiūlo jai įkurti vaikų darželį ir pradinę mokyklėlę. Neįtardama tikrųjų daktaro planų, Helenė daro viską, kad kiekviena diena vaikams būtų kiek įmanoma lengvesnė.

Nors knyga didelio įspūdžio nepadarė, pati istorija, žinoma, sukrečia. Naršiau internete, ieškojau Helenės Haneman Kindergarten. Prisižiūrėjau visokių siaubų. Dar baisiau, kad visa tai sutapo su kartuves prie Seimo statančiais, Dovydo žvaigždėmis pasidabinusiais ir save holokausto aukomis laikančiais piliečiais. Yra tik du begaliniai dalykai: visata ir žmogaus kvailumas, – rašė Izaokas Niutonas, – nors dėl visatos nesu tikras….

Rašau ir galvoju, kad knygą gal kiek nuvertinau. Istorija tikra, o stilius tikrai nebanalus, vertinčiau net kur kas geriau nei Aušvico tatuiruotoją. Tokių knygų mėgėjams tikrai vertėtų paskaityti.

Karas tęsėsi, tą Kalėdų naktį atsiimdamas savo mirties ir nevilties auką. Norėjau, kad mano širdis būtų kupina meilės, kad neapykanta negraužtų manęs iš vidaus. Turėjau mylėti net savo priešus, tai buvo vienintelis būdas pačiai nevirsti žvėrimi.

Sarah Blau. Kitokios.

Sarah Blau. Kitokios.

BLAU, Sarah. Kitokios [romanas]. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 270 p.

Tryškome energija, buvome visiškai kitokios, kokiomis tik įmanoma būti, ir tikrai neketinom žengti seniai pramintu taku, kitaip nei visos studentės, kurios jau trečiais studijų metais pradeda svajoti apie santuoką, apsipila vaikais, ir, kaip sakoma, tvirtai kojomis atsistoja ant žemės. Mes troškome pačios valdyti savo likimą, eiti pirmyn, atsispirti gimdos šauksmui ir traukti įkandin… Įkandin ko?

Pirmasis sakinys: Skambutis iš policijos man anaiptol nebuvo it perkūnas iš giedro dangaus.

Amžinas klausimas: kaip renkatės knygas? Viršelis, pavadinimas, siužetas, aprašymas? Šiuo atveju tinka visi keturi atsakymai. Intriguojantis siužetas, nuostabus viršelis, keistas pavadinimas ir miglotas, bet šį bei tą atskleidžiantis pristatymas. Ir dar buvo paminėtas žodis detektyvas. Ką gi.

Keturios draugės. Keturios studentės. Purimo vakarėlis. Jaunystė, draugystė, svajonės. Iššūkiai. Ir štai – mes ir taip esame kitokios, juk galime gyventi taip, kaip norime, taip? Galime būti ne tokios, kaip visos, galime neturėti vaikų. Galime būti kuo tik norime. Ir būsime.

O kuo tapsime, paaiškės po dvidešimties metų. Viena iš draugių, Šeila, susiduria su kraupiomis žmogžudystėmis ir permąsto savo gyvenimą. Savo draugių gyvenimą. Jautriai ir skausmingai.

Skaitytų knygų sąraše tikrai nėra daug Izraelio autorių knygų. Ši, galbūt, tik antra. Visai kitokia, nei Mėlynas kalnas, bet labai savita ir paveiki. Šiek tiek sunku įsivaizduoti moterų situaciją Izraelyje, bet jaučiu, kad tos Kitokios moterys jaučia didesnį spaudimą, nei pas mus. Nors… Kas gi nėra išgyvenęs tų visų klausimų apie planuojamus vaikus, jų vardus ir skaičių?

Ir detektyvo šiek tiek yra. Nes, kaip ir visur, tavo gyvenimas aplinkiniams juk labai rūpi. Kartais galbūt net per daug maniakiškai.

Ne, perskaičiusi knygą, feministe netapau. Bet įtaigių išgyvenimų ir įdomių dalykų tikrai pasisėmiau.

Tiesa, apie viršelį galima būtų parašyti atskirą įrašą, bet gal kol kas užsukite pasigrožėti čia: https://www.dariapetrilli.eu/

Noah Gordon. Mirties komitetas.

Noah Gordon. Mirties komitetas.

GORDON, Noah. Mirties komitetas [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Jis tupėjo griovyje šalia kelio ir žarstė smėlį. Tamsus jo veidas nušvito Adamui prisiartinus pavargusia ristele.
– Dėde, kas tave vejasi? – sušnibždėjo.
– Mirties komitetas, – atsakė Adamas.

Pirmas sakinys: Sperdženui Robinsonui, tris savaites atvažinėjusiam greituke trisdešimt šešių valandų pamainas, vairuotojas Mejersonas jau seniai gadino nervus, be to, šiurpino kraujas, gąsdino traumos ir apskritai budėti nė trupučio nepatiko.

Tikras tradicinis romanas. Parašytas 1969 metais, žmogaus, puikiai išmanančio skaitytojų lūkesčius. Gerai parašytas. Įdomu skaityti ir po pusės amžiaus.

Valstybinėje ligoninėje dirba internas ir du rezidentai. Knygoje jų vieneri gyvenimo metai. Ligoninėje ir už jos ribų.

Kas patiko? Visi personažai. Visi. Nebuvo taip, kuomet vienų istorijas norisi praleisti ir greičiau skaityti apie tuos, kurie patinka labiau. Patiko, kaip jie kuriami, kaip į pasakojimą įterpiami vaikystės, jaunystės atsiminimai. Nenuobodu, puslapiai verčiasi patys. Kas bus toliau?

Įdomus ir pats laikmetis. Autorius pagarsėjęs savo istoriniais romanais, kurių herojai vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su medicina. Mirties komitetas irgi jau beveik istorinis romanas. JAV, vis dar jaučiamas juodaodžių menkinimas, o inkstų persodinimo operacijų subtilybės dar ne visai išsiaiškintos. Tai koks turi būti vaistų santykis, kad donoro inkstas nebūtų atmestas, o pacientas neimtų ir nenumirti? Buvo ir šiek tiek Kubos. Dar įdomiau.

Rašoma, kad tai vienas pirmųjų autoriaus romanų. Na, bet tikrai nepasakytum. Kažkodėl galvoju, kad tokie patinka didžiajai skaitytojų auditorijai. Aišku, jei šie nesibaimina kraujo, ligoninės kasdienybės ir kartais ne visai laimingų pabaigų.

Taigi, turim dar vieną progą pasidžiaugti Gordon fanams, besidomintiems ligoninės ir gydytojų gyvenimo kasdienybe. Lauksim naujų.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

SALTERS, R. K. Drugelių kalnas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ligija Kaminskienė. Vilnius: Tyto alba, 2021. 264 p.

Kodėl neleidote man išeiti. Grifinas pasakė tiksliai taip. Kodėl neleidote man išeiti. Kodėl?

Pirmas sakinys: Aukštupyje, toli nuo sūrokų deltos vandenų, vinguriuoja Rio Grandė, kilpomis juosdama smaragdines Pietų Belizo kalvas.

Kokia keista situacija: norėjau bibliotekoje rezervuoti Alex North Draugą šešėliuose, o rezervavau Drugelių kalną. Neįsivaizduoju, kokios asociacijos sukosi galvoje. Keistos, matyt.

Keista ir knyga. Kažkur Pietų Amerikoje, San Antonijaus konsteblis Almontas gauna žinią, kad džiunglėse gyvenantiems dviem „britanams“ nutiko nelaimė. Vyras, žymus detektyvų autorius vos gyvas, o jo žmona dingusi. Abu su dukra Filomena keliauja aiškintis reikalų, netrukus prie jų prisijungia ir dingusios moters sesuo. Viską vainikuoja smarkus uraganas, atkirtęs juos nuo tos nedidelės, bet vis tiek šiokios tokios civilizacijos.

Keistas ir siužetas. Kaip ir viskas įdomu. Džiunglės, gamtos stichijos, keisti gyventojai, keisti įvykiai. Žmogžudystė. Arba nelaimingas atsitikimas. Aiškinsis policija. Bet detektyvu knygą pavadinti sunkoka. O jei ir tektų pavadinti, tai būtų ganėtinai prastas detektyvas. Taigi pavadinkime ją romanu, kurio veiksmas vyksta egzotiškoje vietoje.

Ir pabaiga. Kažkokia keistai netikėta, tarsi koks saulės spindulėlis prasiskverbęs per nepermatomą džiunglių sieną. Bet tik patrūkčiojau pečiais. Kas čia buvo? Epilogas…

Tai kokie tie įspūdžiai? Keisti. Knyga ir tiek. Nei patiko, nei nepatiko. Tiesiog daugiau nėra net ką parašyti.

Jasper DeWitt. Pacientas.

Jasper DeWitt. Pacientas.

DeWitt, Jasper. Pacientas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Aišku, kad nežinai. – Senio balse nuskambėjo pasitenkinimo gaida. – Nesupranti, kas jam negerai. Tuo labiau, patikėjai visa jį supančia mitologija, nes esi jaunas, lengvai paveikimas ir nesupranti. Štai kodėl nesi jo gydytojas. Aš jo gydytojas. Ir aš suprantu.

Pirmas sakinys: Rašau tai, nes šiuo metu nesu tikras, ar sužinojau siaubingą paslaptį, ar esu pamišęs.

Va, va, kaip tik kažkas klausė, ar aukojate miegą vardan skaitymo. Žinoma, rinkausi NE. Yra laikas miegoti ir laikas skaityti.. Bet atsiverčiau Pacientą…

Visai trumpa istorija. Ir nebloga. Aišku, būtų gerai, kad Stepheno Kingo vardo ant viršelio nebūtų buvę. Oi, vargiai jis čia tinka.

Bus truputį siaubo. Truputį. Atmintyje iškils panašios knygos ar filmai apie psichiatrijos ligonines. Kuriose būtinai nutinka kokių nors neįprastų dalykų.

Jaunas, ambicingas gydytojas imasi gydyti pacientą, kuris laikomas nepagydomu ir turi būti izoliuotas nuo visuomenės. Tenka aiškintis, kaip kas ir kodėl. Trumpai ir konkrečiai, nes visa istorija pateikiama tarsi įrašai medikų forume. Vieni faktai veda prie kitų, kiti dar prie kitų, kol pagaliau gaunasi tokia siūlų raizgalynė. Ir ją teks kažkaip išvynioti.

Net nežinau, kaip vertinti. Panašių esu skaičiusi, nenustebino. Bet labai įtraukė, negalėjau miegoti, kol neperskaičiau. Vieną variantą keitė kitas, galvoje sukosi visokie paaiškinimai ir galimybės. Gydytojas tikrai keistas, stebėjosi menkiausiais dalykais. Naivuolis. Na bet ne jis čia svarbiausias. Svarbiausias – Džo. Pacientas.

Ir visgi kas tas Džo? Kaip pagalvoji…

Irene Solà. Aš dainuoju, o kalnas šoka.

Irene Solà. Aš dainuoju, o kalnas šoka.

SOLÀ, Irene. Aš dainuoju, o kalnas šoka [romanas]. Iš katalonų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2021. 208 p.

2020 m. Europos sąjungos literatūros premija

Visa, ką dabar regiu, bažnyčia, seniai, tamsus karstas, gėlių vainikas, arkliai aptvare ant šlaito, kalnai tolumoje, – viskas dar labiau primena pašto atviruką. Vaizdingą. Lyg būčiau dailininkas, atvažiavęs čionai piešti tokių paveikslų. Kaimo vaizdelių. Seniai, senės, beretės, skaros. Saulės atspindžiai ant bažnyčios, ant medinio karsto. Varpinė. Taip gražu, kad apmaudas nuslūgsta. Kaip vaizdinga! Mirštu iš alkio, vienaakis senis su manim elgėsi blogai, bet mane pavergia grožis. Gyvybė ir mirtis.

Pirmasis sakinys: Šliaužiame išpampę.

Bet suintrigavo ne pirmasis sakinys. Ne atsiliepimai, ne instagramas ir ne feisbukas. Suintrigavo knygos aprašymo dvi eilutės: Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus, / Aš dainuoju, o kalnas šoka. Va ir suprask žmogau, kas per knyga? Teko perskaityti.

Iš tikrųjų tai nenusakoma knyga. Ir norisi kuo mažiau rašyti, kad ir kitas skaitytojas, suintriguotas tokių pat, ar kitų aprašyme esančių eilučių, pajustų tą netikėtumo jausmą. Galbūt tai ir yra pats didžiausias skaitytojo džiaugsmas. Leistis būti nustebintam. Vis kitos knygos. Kaskart iš naujo.

Daug kalnų ir gamtos. Visi tie aprašymai, užuominos, detalės sukuria tam nustebinimui būtiną foną. Tokią tarsi sakmių ar pasakų nuotaiką. O tada pamatai žmones. Visiškai paprastų žmonių visai nepaprastus gyvenimus. Kaip, tikriausiai, ir kiekvieno iš mūsų.

Buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo vietų, kurias baigusi skaityti grįždavau į pradžią, ir tik tada suprasdavau mintį. Buvo vietų, kurias paprasčiausiai miela skaityti. Buvo baisių vietų. Buvo mitų ir magijos. Buvo visko.

Buvo ir tas pats didžiausias džiaugsmas – kaip į tokią ploną knygą galima sutalpinti tiek daug!

Poezijoje gana visko. Poezijoje gana grožio, gana tyrumo, gana muzikos, gana vaizdų, gana tariamų žodžių, gana laisvės ir gana galios sujaudinti ir įžvelgti begalybę. Už visa ko ribų. Begalybę, kurios nėra nei Žemėje, nei danguje. Begalybę kiekvieno žmogaus esybėje. Kaip langą galvos lygyje, ligi tol nežinomą langą, kurį praveria poeto balsas, ir ten, pro tą tarpelį, atsiveria begalybė.

Į plonų, gerų knygų kolekciją.

Alex North. Draugas šešėliuose.

Alex North. Draugas šešėliuose.

NORTH, Alex. Draugas šešėliuose [trileris]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020 384 p.

Klydau.
Dabar į paviršių kilo atsiminimai, tamsūs ir pikti. Suvokiau: kad ir kaip norėčiau atsikratyti praeities, svarbu buvo, ar praeitis mane paleis. Klausantis name grėsmingai tvinksinčios tylos, visą dieną kamavusi bloga nuojauta pradėjo virsti baime, kurią pamenu jautęs prieš dvidešimt penkerius metus.
Įvyks kažkas siaubinga.

Pirmasis sakinys: Į policijos nuovadą mane nuvežė mama.

Tai ką prišnabždėjo tas draugas šešėliuose? Ogi tokį visai pusėtiną detektyvą. Nelyginsiu jų, abu plius minus tokio pat lygio.

Žinot, koks paskutiniu metu bene populiariausias detektyvų scenarijus? Taip taip – grįžtu namo po daugelio metų. Į miestelį, iš kurio pabėgau iš karto po vidurinės. Į vaikystę, kuri nebuvo pati nuostabiausia. Į praeitį, kurią galbūt norisi imti ir pamiršti.

Blogai tikrai nėra, tik kad va nieko naujo. O jei nieko naujo, tai ir labai nenustebina. Atsiverti, greitai perskaitai ir tiek. Gerai, jei tokių detektyvų skaityta mažai – tada tikrai įspūdį paliks. Neblogai, jei tokių skaitytų detektyvų sąrašas ilgas – kad ir kokie panašūs, kiekvienas yra kažkuo kitoks.

Beje, patiko istorijos apie sapnus. Ar žinot, kaip pasitikrinti, ar sapnuojate, ar ne? Tereikia užspausti nosį ir pabandyti pakvėpuoti. Sapne problemų nebus.

Yra ir daugiau šio to apie sapnus. Kažkurio momentu net prisiminiau filmą Inception. Nuostabus filmas, bet su knyga neturi nieko bendro.

Tai va. O tie vaikystės šešėliai dažnai pasirodo ne tokie ir baisūs. Ar bent mažesni, nei prisiminimuose.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

ROBERTS, Nora. Pirmieji metai [fantastinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2021. 416 p.

Serija – Išrinktosios saga. Pirmoji knyga.

– Vadinasi, jis mutavo….

Pirmasis sakinys: Kai Rosas Mekleodas paspaudė gaiduką ir nupylė fazaną, net neįtarė, kad nužudė save. Ir milijardus kitų.

Tokių knygų kritiškai vertinti negaliu. Viskas apie pandemijas, virusus ir pasaulio pabaigas net šiais, kovido laikais, yra įdomios avansu.

Gal mažiau, o gal visai ne, bet ir visokios maginės fantastikos visų amžiaus grupių skaitytojams keliauja į VIP eilės pradžią. Tad objektyvaus vertinimo tikėtis tikrai neverta.

Rašytoja man asociajuojasi su meilės romanais (tikrai nežinau, kitų jos knygų skaityti neteko), tai šiek tiek abejojau ir ta postapokalipsine istorija. Aišku, tos meilės čia apstu. Mirčių, liūdesio, išsiskyrimų, nevilties – taip pat.

Viskas standartiška. Po pasaulį pasklinda greitai plintantis mirtinas virusas, viskas greitai tampa nevaldoma ir žmonija akimirksniu suskirstoma į neatspariuosius (jų laukia mirtis) ir atspariuosius. Išgyvenusieji buriasi į grupeles, bando vėl grįžti į normalų gyvenimą, kuris niekada nebebus toks, kaip buvęs. Kaip ir turi būti, išliko ne tik gerieji, bet ir gaujos blogųjų, kurie, dėl įvairiausių paskatų, bando įvesti savo tvarką.

Tai nieko naujo. Ai, dar yra visokių magų, raganų ir šiaip žmonių, po pandemijos pajutusių kokias nors nežemiškas galias. Vieniems sekasi jas valdyti, kitiems nelabai, tai nutinka visko.

Ir čia pirmoji knyga baigiasi. Skaitysiu ir tęsinį. Kaip ir nieko įdomaus, bet įtraukia ir gerai išvalo kitų rūpesčių pilną galvą. Gal čia ir veikia ta knygos magija, nežinia.

Leigh Bardugo. Šešėlis ir kaulas.

Leigh Bardugo. Šešėlis ir kaulas.

BARDUGO, Leigh. Šešėlis ir kaulas [romanas]. Iš anglų k. vertė Tėja Luna. Vilnius: Aukso pieva, 2016. 320 p.
Grišų trilogija, I knyga.

– Čia įvyko kažkokia klaida, – kimiai atsakiau. – Aš nieko nedariau. Nežinau, kaip mes išgyvenome.

Pirmas sakinys: Tarnai vadino juos malenčkiais – mažaisiais vaiduokliukais.

O čia knyga – IG galių įrodymas. Pradėjo ūžti vos ne visa skaitytojų bendruomenė. Pradėjo girti autorę ir jos romanus. Pradėjo sutartinai laukti serialo. Pradėjo dalintis nuotraukomis, kaip skaito net tie, kurie neskaito. Na ir žinoma, pradėjo dalintis knygų nuolaidomis ir akcijomis.

Ir ką? Netiesioginė reklama instagrame tikrai galinga. Prireikė ir man. Gerai kad nenusipirkau visos trilogijos. Nepatiko.

Šiaip YA fantastiką tai mėgstu. Kodėl nepatiko ši? Siužetas gal ir visai įdomus, nežinai, į kokį fantazijų pasaulį pakliūsi. Nežinai, į kokių įvykių sūkurį pateksi ir kokius nuotykius patirsi. Netikėtumo faktorius šioks toks yra.

Bet kad ir kokia gera būtų mintis, kad ir koks įmantrus siužetas – tik vienas personažas gali viską sugadinti. Alina… Ech.. Čia klaida, aš nieko nežinau, aš nieko nemoku, esu kvailutė, galinti tik paklapsėti blakstienomis, kur jau ten kažkokie tai šviesos burtai.

Tie paklapsėjimai blakstienomis tikriausiai ir buvo paskutinis lašas. Pakaks. Perskaičiau, bet kažkaip nebesinori tokių banalokų ir gal kiek per daug vaikiško stiliaus istorijų.

Abejoju, ar verta bandyti skaityti kitas knygas. Gal tiesiog suteikti šansą serialui.

Andrus Kivirähk. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą.

Andrus Kivirähk. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą.

KIVIRÄHK, Andrus. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą [romanas]. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 408 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Lengva man dabar sakyti: nebūčiau virtęs šitokiu stuobriu, – bet bijau, kad klystu. Tikriausiai kaimas ir mane būtų įsiurbęs, nurijęs kaip milžiniška gyvatė – keistas ir priešiškai nusiteikęs Šiaurės Slibinas – ir lėtai suvirškinęs. Ir aš būčiau jam pasidavęs, nes manasis Šiaurės Slibinas, kuris būtų galėjęs mane apginti, buvo dingęs ir niekas nežinojo, kur jisai miega.

Pirmas sakinys: Miškas ištuštėjęs.

Tikras perliukas! Estiškas. Toje Keliautojai laiku serijoje galima surasti tikrų netikėtumų. Radau.

Kažkada labai labai seniai, didvyrių ir kryžiaus karų laikais, kažkur Estijos giriose verda visai kitas gyvenimas. Žmonės gyvena darnoje su gamta, jiems nieko netrūksta, viskas, ko reikia – čia pat. Ar taip gali būti? Taip, jei moki gyvačių kalbą. Lėmetas moka. Jis ir pasakoja šią nuostabią istoriją.

Bet. Žmonėms visada reikia pokyčių. Pokyčių po pokyčių. Ir dar pokyčių. Tad net nekeista, kad sekdami keistais atėjūnų geležiuočių įpročiais, jie, vienas po kito, kraustosi gyventi į kaimus, mokosi naujų įgūdžių ir stengiasi būti tokie modernūs, kaip ir tas tolimas nepažįstamas pasaulis. Stengiasi taip, kad yra pasiryžę pamiršti savo praeitį. Gyvačių kalbą taip pat, žinoma.

Rašau ir galvoju – tai kodėl ta knyga taip sužavėjo, kodėl ji keliauja tiesiai prie metų geriausių? Istorija fantastiška! Senovė, įdomūs ir netikėti siužeto posūkiai. Nagi, ar daug esate skaitę pasakų apie viduramžių Estiją? Ne? Tik neapsigaukite, šios pasakos ne vaikams. Gyvenimas tiesmukiškas, sarkazmo daug, humoras juodas, ir, kaip knygos pristatyme ir parašyta, kruvinas it Livonijos ordino žygiai.

Autorius drąsus. Šaiposi jis sau iš naivių kaimiečių, kuriems svetimos taisyklės mielesnės už saugų miško prieglobstį. Nesibodi ir kalaviju pamojuoti, ir kraujo išlieti. O kai jokio ginklo po ranka nėra, geras gyvačių užkalbėjimas gali padaryti dar daugiau bėdos. Ir kuo mažiau lieka puslapių, tuo beviltiškesnė rodosi Lėmeto ateitis, tuo labiau apima gailestis. Gaila, kad knyga baigiasi, gaila Lėmeto, gaila ištuštėjusio miško.

Gaila, kad niekas negali pasakyti, kiek ir ko reikia palikti praeičiai. Ir kokiais žingsniais keliauti į ateitį.

Vėl pasijutau prislėgtas. Štai sėdėjo žmogus, kuris atsižadėjo gyvačių užkalbėjimų ir netgi įnirtingai neigė juos esant. Ir jis didžiavosi savo sprendimu, tikėjo žengiąs teisingu keliu ir norėjo ir mane ten drauge nusitempti. Tiesą sakant, jis buvo lyg žmogus, kursi nusikando sau rankas ir dabar guli ant žemės bejėgis kaip ryšulys.