Svetlana Aleksijevič. Cinko berniukai.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Cinko berniukai [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta. Vilnius: Alma littera, 2017. 288 p.

– Žinoma, generolai nešaudo moterų ir vaikų, bet jie įsakinėja. O dabar mes dėl visko kalti! Kareiviai kalti! Dabar esame įtikinėjami: vykdyti nusikalstamus įsakymus yra nusikaltimas. O aš tikėjau tais, kurie įsakinėjo! Tikėjau! Kiek save prisimenu, visą laiką buvau mokomas tikėti. Tik tikėti! Niekas nepatarė, kad pats galvočiau – tikėti ar netikėti, šaudyti ar nešaudyti. Man nuolat buvo kalama: kuo tvirčiau tikėk! Tokie mes iš čia išvažiavom, bet iš ten tokie negrįžom.

Dar viena literatūrinės dokumentikos knyga. Savo stiliumi labai panaši į Karo veidas nemoteriškas (ne, tikrai neatsibodo skaityti) tik pasakojama jau apie kitą, pralaimėtą karą Afganistane. Karas tęsėsi maždaug dešimt metų ir dažniausiai į jį buvo siunčiami jauni, privalomąją karo tarnybą atliekantys kariai, dažnai neturintys pakankamai žinių ir įgūdžių, ir iš viso nelabai žinantys, dėl ko ten važiuoja.

Nuo civilių gyventojų viskas buvo slepiama, o jei ir buvo kas parodoma ar parašoma, tai tik pompastiškos taikios istorijos, kaip tarybiniai kariai padeda vietiniams gyventojams, stato ligonines ir mokyklas, kartu sodina medžius… O tuo tarpu dušimtasis krovinys (taip buvo vadinami žuvusieji) cinko karstuose buvo gabenamas namo. Tyliai ir paslapčia.

Pasakojimai, kaip ir reikia tikėtis, baisūs. Gal todėl, kad vėliau išaiškėjo daug karo nusikaltimų, kurie buvo vykdomi ir prieš civilius gyventojus, tad į grįžusius karius pradėta žiūrėt negatyviai. Dažnas pasakoja, kaip iš pradžių tarnyba Afganistane buvo tapatinama su užsienietiškais daiktais, magnetofonais, kailiniais, brangenybėmis. Retas kuris suprato, dėl ko ten kariauja (buvo sakoma, kad yra siunčiami į „užsienio komandiruotę“ arba „atlikti internacionalinės pareigos“). Tačiau, žinoma, realybė buvo kita. Naujokai net neturėjo normalaus maisto ir ginklų. Dauguma naudojamos amunicijos buvo likę dar nuo Didžiojo Tėvynės karo (taip II-ąjį pasaulinį karą vadino rusai) laikų. Tuo tarpu vietiniai gyventojai kovojo visi, taip pat ir vaikai, moterys, seniai. Nežinojai, kada koks iš pažiūros taikus gyventojas numes granatą. Draugų žūtys skatino keršyti. Skatino neapykantą ir žiaurumą. Būdavo, kad to atsikratyti nepasisekdavo net grįžus namo.

Metai Afganistane žalojo ir žlugdė, kaip ir kiekviename kare, žmonių likimus. Tad beveik nekeista, kad prieš autorę buvo pradėtas teismo procesas, apie kurį rašoma ir šiame knygos leidime. Nepaisant visos literatūrinės ir kultūrinės bendruomenės pasipiktinimų, kaltinimai buvo panaikinti tik iš dalies.

Tai knyga apie kurią galima daug pasakoti ir rašyti, bet kurią geriau tiesiog paskaityti patiems. Vėlgi, nepaisant tų dviprasmiškų jausmų (ar gali būti gaila okupantų?), istorijos sukrečia ir tik patvirtina bet kokio karo beprasmybę: sužlugdyti ne tik pralaimėjusiųjų, bet ir nugalėjusiųjų gyvenimai.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

– Galiu kalbėtis tik su tokiais kaip aš. Su tais, kurie iš ten… Supranti? Taip, aš žudžiau, aš visas kruvinas… Bet jis gulėjo… Mano draugas, buvo man kaip brolis. Atskirai galva, atskirai rankos… Oda… Iškart pasiprašiau į reidą… Kišlake pamačiau laidotuves. Buvo daug žmonių. Jie nešė kūną įvyniotą į kažką baltą… Stebėjau juos pro žiūronus.. Ir įsakiau: „Šaudyt!“
– Kaip dabar gyveni, tai prisimindamas? Juk tau baisu?
– Taip, aš žudžiau… Todėl, kad norėjau gyventi… Norėjau grįžti namo. O dabar pavydžiu mirusiesiems. Jiems neskauda…

Įrašo “Svetlana Aleksijevič. Cinko berniukai.” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda. | kaskaityti.lt

Komentavimo galimybė išjungta.