Justinas Marcinkevičius. Mokytojui.

MOKYTOJUI

Dėk mamą prie žvaigždės.
Dėk paukštį prie dangaus.
O gal kas nors pridės
teisybę prie žmogaus?

Taip molio trupiny
įsižiebia dvasia.
Atrodo – gyveni.
Atrodo – visuose.

Kodėl jūs vis tyliau?
Kodėl vis nedrąsiau?
Rašykite toliau.
Skaitykite balsiau.

Vaikeli, nebijok
ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo.
Be jo ir mes – ne mes.

Pilna žvaigždžių aukštai
nakties lenta juoda.
Atsidūsti: na štai –
ir baigėsi kreida.

Justinas Marcinkevičius

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.