MOKYTOJUI
Dėk mamą prie žvaigždės.
Dėk paukštį prie dangaus.
O gal kas nors pridės
teisybę prie žmogaus?
Taip molio trupiny
įsižiebia dvasia.
Atrodo – gyveni.
Atrodo – visuose.
Kodėl jūs vis tyliau?
Kodėl vis nedrąsiau?
Rašykite toliau.
Skaitykite balsiau.
Vaikeli, nebijok
ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo.
Be jo ir mes – ne mes.
Pilna žvaigždžių aukštai
nakties lenta juoda.
Atsidūsti: na štai –
ir baigėsi kreida.
Justinas Marcinkevičius
kaskaityti.lt 