Vytautė Žilinskaitė. Ledinė fėja.

ŽILINSKAITĖ, Vytautė. Ledinė fėja [rinktinė]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1979. 173 p.

„O, kad galėčiau sugrįžti ir vėl įleisti šaknis į gimtąjį mišką! Išaugčiau didelė ir stipri, ir bet kokiam viesului atsispirčiau!.. Vėjau, – maldaujamai sunėrė ji šakeles, – nunešk mane atgal į gimtąjį pušyną!“ (Pušaitės klajonės, psl. 118).

Gražiausių autorės apsakymų vaikams rinktinė. Vaikystėje tai tikrai nebuvo pati mėgstamiausia knyga: tuomet fantazuoti nelabai mėgau ir prie mano realaus, keistas ir kitoks šios knygos pasaulis nelabai derėjo.

Dabar tą knygą pavartyti smagu.  Istorijose ir sielvartas, ir džiaugsmas, praradimai ir atradimai, vaikiški norai, verkiantys drambliukai, tėčiai iš oranžinių planetų ir  dar daug daug visko.  Dar daug ir džiaugsmo, jei veikėjams sekasi, ar liūdesio, jei jie nelaimingi. Kaip ir ankstesnę  knygą, „Ledinę fėją“ iliustravo Stasys Eidrigevičius, ir prie šito keistoko teksto jo dar keistesni  paveiksliukai labai dera, nors kažkada ir neatrodė labai gražūs.

Nelabai mėgtas vaikystės knygas visai verta paskaityti suaugus.

Vytautė Žilinskaitė. Robotas ir peteliškė.

ŽILINSKAITĖ, Vytautė. Robotas ir peteliškė [apsakymai]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 134 p.

„Oje! – net susirietė iš baimės Aurimas. – Ko gero, tai nebuvo sapnas!“ (Verksnio ežeras, psl. 8).

Vaikystėje nemėgau šios knygos: pernelyg keistos iliustracijos, vaikui nelabai suprantami tekstai…

Tačiau ir suaugus kartais norisi perskaityti kokią vaikišką knygą. O tada ir prasideda: paprasti veikėjai virsta ypatingais, o neįmantrus tekstas pasirodo besąs išminties pilnu kūriniu.

– Na ir kas, kad aš turiu šimtus kojų, – tarė jis žiogui. – Juk višta mane lengvai aplenkia!.. Taip, žinoma, motina gamta labai nelygiai paskirstė mums kojas, bet širdį – širdį įdėjo visiems tik po vieną. O tavo, žiogeli, tokia narsi ir vyriška širdis, kad jos neatstos ir tūkstančiai sveikų kojų! (Žiogas stiklinėje, psl. 84)

Knyga tikrai puiki. Gaila, kad kažkada ji nebuvo mano mėgstamiausia. Nors.. esu įsitikinusi, kad tie keistai atrodę piešiniai, paprasti, jautrūs tekstai ir užaugino mane tokią, kokia esu ir šiandien.

„Ne, – papurtė jaunasis sliekas galvelę, – sakykit, ką norit, o pasaulis puikus ir nuostabus“ (Bebaimis sliekas, psl. 23).

Vytautė Žilinskaitė. Kintas.

ŽILINSKAITĖ, Vytautė. Kintas [apysaka]. Iliustravo Jolanta Talaikienė. Vilnius: Alma littera, 2006. 216 p.
Geriausia 2006 metų vaikų ir paauglių knyga
IBBY Lietuvos skyriaus premija (2007)
Vaikų literatūros premija (2007)

Buvo niekam nereikalingas, atliekamas, į sukiužusią lūšną nugrūstas – o dabar nė žingsnio be jo! Kur tik neieškos, kaip tik nespėlios, ko tik neprisigalvos šokinėdami pagal jo dūdelę, tai yra projektą! (psl. 16)

Kaime neįmanoma gyventi .
Visokie vabzdžiai vis taikosi įkasti, kūną niežti, užmigti neleidžia pelės, o senos tetulės Antosės dėmesys net purto. Nepalyginsi su miestu, kuriame liko įprastas gyvenimas ir kieti draugai. O čia – kaimiečiai. Naivuoliai. Kuriuos ypač lengva  įtraukti į savo projektą.

Tik projektas šį syk – ne virtualus. Pradėjęs jau nebegalėsi sustabdyti ar išjungti. Arba sugrįžti vienu lygiu atgal. Arba atsistatyti gyvybę, suradęs reikiamą kodą. Ir jau pačioje pradžioje beveik aišku, kaip viskas baigsis.

Pagalvoju, kaipgi sunku suaugusiems rašytojams perteikti paauglių kalbą. Knygoje ji tokia literatūrinė. Iš pradžių badė akis frazės, kurių tikriausiai retas net girdėjęs nėra. Bet perteikti jausmus pavyko iš ties įspūdingai.

— Ir tu mane palieki? — žengteli jos pusėn Kintas. — Visi mane palieka…visur… (psl. 122).

Skriaudos jausmas auga ir auga. Lyg iš pasalų kas būtų apiplėšęs arba lošiant kortomis nugvelbęs iš delno svarbiausią kozirį. Norėtųsi išsikeikti, spardyti kas papuola, trankyti kumščiais medžio stuobrį… (psl. 147).

Knyga tikrai puiki. O Kinto gaila.