Kategorijų archyvai: Patys gražiausi eilėraščiai

Justinas Marcinkevičius. Baltas nerūpestingumas

Paskelbta | Autorius • Paskelbta Patys gražiausi eilėraščiai • Pažymėta

Baltas nerūpestingumas

Koks baltumas, neapsakomas baltumas!
Kur dangus, kur žemė – neatskirsi.
Krinta sniegas – baltas nerūpestingumas.
Rodos, šūktelsi iš džiaugsmo ir numirsi.

Užsimerksiu, atsigulsiu kur pusnyne
Tartum saulei atsegiosiu, atlaposiu sau krūtinę –
Tegul prikrenta į širdį to baltumo,
To švaraus, švelnaus ir minkšto nerūpestingumo.

Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius. Mokytojui.

Paskelbta | Autorius • Paskelbta Patys gražiausi eilėraščiai • Pažymėta

MOKYTOJUI

Dėk mamą prie žvaigždės.
Dėk paukštį prie dangaus.
O gal kas nors pridės
teisybę prie žmogaus?

Taip molio trupiny
įsižiebia dvasia.
Atrodo – gyveni.
Atrodo – visuose.

Kodėl jūs vis tyliau?
Kodėl vis nedrąsiau?
Rašykite toliau.
Skaitykite balsiau.

Vaikeli, nebijok
ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo.
Be jo ir mes – ne mes.

Pilna žvaigždžių aukštai
nakties lenta juoda.
Atsidūsti: na štai –
ir baigėsi kreida.

Justinas Marcinkevičius

Vincas Mykolaitis – Putinas. Gruodis.

Paskelbta | Autorius • Paskelbta 2018 m., Patys gražiausi eilėraščiai • Pažymėta

Kelionė buvo neilga.
Jau žengiam paskutinį žingsnį –
Ir pabaiga.
Pirmyn su nerimu žvelgiu.
Širdy gėla ir maudulys.
Į juodą, žvarbią gruodžio naktį
Ir vėl mintis nuklys.
Pradžioj žiemos naktis ilga,
Gal siautės vėtra ir pūga,
Gal speigas, alkanas, žiaurus,
Atidarys godžius nasrus.

Taip, iš tiesų.
Ir dienomis, ir naktimis
Niūru, tamsu.
Ir šaltis spaudžia vis labiau,
Ir vėjas rūstauja žvarbiau, –
Ir aš einu be atvangos
Sutikt žiemos,
Šaltos, ilgos.

Bet štai baigias gruodis jau,
Ir sieloje staiga šviesiau.
Tegul sau siautėja pūga, –
Jau skelbia gruodžio pabaiga:
Tau grįžta saulė!

Ir aš kartoju:
Saulė grįžta!
Ir štai krūtinėj pajuntu
Atkaklų ryžtą:
Pro speigą, vėtrą ir pūgas
Į grįžtančią šiandieną saulę
Ištiest rankas!

Vincas Mykolaitis Putinas.

Violeta Palčinskaitė. Lapkritis.

Paskelbta | Autorius • Paskelbta Patys gražiausi eilėraščiai • Pažymėta

LAPŲ ŽAIDIMAS

Tyliai
Kartojasi
Mūsų žaidimas.
Lapkritis,
Lapkritis –
Lapų kritimas.
Rudas,
Geltonas,
Raudonas,
Auksinis…
Kas paskutinis?
Kas paskutinis?
Amžinas,
Amžinas
Mūsų žaidimas.
Lapkritis,
Lapkritis –
Lapų kritimas.
Šiandien – kuris?
Vienas,
Du,
Trys –
Bėkite, lapai!
Gaudo
Šiaurys.

/iš knygos „Namai namučiai“/

Lapkričio 20 d. – vaikų poetės Violetos Palčinskaitės gimtadienis.

Genovaitė Žibikienė. Tėvas

Paskelbta | Autorius • Paskelbta Patys gražiausi eilėraščiai • Pažymėta

Genovaitė Žibikienė. Tėvas.
(ne eilėraštis, bet….)

Dangaus kalnais Tavo upė teka, dangaus. O aš brendu jos vandeniu.

Sėdi ant debesio krašto, leisdamas vėjui kedenti baltas savo plaukų plunksnas. Šiltas šypsnys mirguliuoja vandens veidrodėliuose – upė teka toliau.

Žinau, Tau smalsu, ar ji, švytuliuodama saulėje ir vis užbėgdama į priekį, tebevilioja mane žaisti?

Brendu tolyn, vis atsigręždama atgal, vis pasitikrindama, ar tebesi?

Nebijok, šnabžda mūsų nušienauta pradalgė, šlamendama pavymui , vilkdama pakrante kvapnius atminimų barstalus… Nebijok… TAI nesibaigs. Tikiu, sakau… aš tikiu!.. Jaučiu, kaip jos kvapai užspaudžia gerklę…

Paukštis, sklęsdamas vandens paviršiumi, tekšteli purslais, ir aš suprantu Tavo ženklą…

Gera žinoti: kiek benueičiau, Tavęs niekada neprarasiu.

Juozas Erlickas Privaloma vasara.

Paskelbta | Autorius • Paskelbta Patys gražiausi eilėraščiai • Pažymėta

Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo dangaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.

Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus…
Atostogos visiems suaugusiems —
O tau atostogų — nebus!

Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia Vasara kaip vėjas —
Privaloma visiems vaikams.

Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.

Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba —
Visiems visiems ir — būtinai!

Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos — mėlyni, žali…

Kur kaip klaustukas upės vingis,-
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino –
Tam upė penketą rašys.

Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji — dama, nes ji – mažytė,
O tu — tik svečias jos namuos,—

Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas — didis karo vyras
Praskris pro šalį — neįgels.

Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius —
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus…

Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados…

Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“.

Paskelbta | Autorius • Paskelbta Patys gražiausi eilėraščiai

Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
Kam lakštingala pamaldas laiko?
Iš pakalnės parbėga laimingi vaikai,
lenktiniu šviežią duoną suraiko.

Šiltas pienas aplipdo taures,
baltu pakraščiu lūpos apkimba,
apgiedojus lakštingala savo girias,
ievos krūme, ties langu įsminga.

Smulkų žiedą mintim iškarpai,
ne iš popieriaus – užlenkto laiko.
Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
man lakštingala pamaldas laiko.

Šaltinis: Kaimo laikraštis. 2017 m. balandžio 15-21 d. Nr. 15 (690). Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“

 

Pierre Beranger. Metų laikai.

Paskelbta | Autorius • Paskelbta Patys gražiausi eilėraščiai • Pažymėta

Pierre Beranger. Metų laikai.

Ak, tie metų laikai, kaip gerai,
Kad jie mus malonumais gaivina.
Pražysta pavasarį rožių kerai,
O ruduo dovanoja mums vyno.
Dienos trumpyn, tu nerimsti, širdie,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo – sudie, mano meile.

Aš norėčiau tuo pat metu
Turėti ir meilės, ir vyno,
Bet meilė ir vynas kartu
Man rimtai sveikatą gadina.
Tad paisyt reikės išminties,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Gegužio svaigiam kvaituly
Sutikau aš gražuolę Rozetę.
Aš maniau, ji man bus meilė,
O jinai pasirodė koketė.
Pagaliau ją mečiau, nė girdėt
Apie ją nebenoriu, negaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Aš vėlei žiemą tariau,
Kas, brangioji, sakyk, mus sieja?
Eik tu savo keliais, bus geriau,
Bet pavasarį vėl ji atėjo.
Supratau, nėra ko bijot,
Nors praėjusių metų ir gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Tik sumaišė malonumus
Ta, kuria aš dabar žaviuosi.
Supratau, meilė džiugins dar mus,
Dar ir vyno išgerti rengiuosi.
Apžavėjo, ar ką, ji mane,
Nes kartoju pats sau aš tyliai:
Kol pavasaris, meilė vyne,
Kai ruduo, laimingas, nes myliu.

Vertė: Aleksys Churginas