Genovaitė Žibikienė. Tėvas

Genovaitė Žibikienė. Tėvas.
(ne eilėraštis, bet….)

Dangaus kalnais Tavo upė teka, dangaus. O aš brendu jos vandeniu.

Sėdi ant debesio krašto, leisdamas vėjui kedenti baltas savo plaukų plunksnas. Šiltas šypsnys mirguliuoja vandens veidrodėliuose – upė teka toliau.

Žinau, Tau smalsu, ar ji, švytuliuodama saulėje ir vis užbėgdama į priekį, tebevilioja mane žaisti?

Brendu tolyn, vis atsigręždama atgal, vis pasitikrindama, ar tebesi?

Nebijok, šnabžda mūsų nušienauta pradalgė, šlamendama pavymui , vilkdama pakrante kvapnius atminimų barstalus… Nebijok… TAI nesibaigs. Tikiu, sakau… aš tikiu!.. Jaučiu, kaip jos kvapai užspaudžia gerklę…

Paukštis, sklęsdamas vandens paviršiumi, tekšteli purslais, ir aš suprantu Tavo ženklą…

Gera žinoti: kiek benueičiau, Tavęs niekada neprarasiu.

Reklama

Juozas Erlickas Privaloma vasara.

Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo dangaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.

Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus…
Atostogos visiems suaugusiems —
O tau atostogų — nebus!

Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia Vasara kaip vėjas —
Privaloma visiems vaikams.

Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.

Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba —
Visiems visiems ir — būtinai!

Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos — mėlyni, žali…

Kur kaip klaustukas upės vingis,-
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino –
Tam upė penketą rašys.

Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji — dama, nes ji – mažytė,
O tu — tik svečias jos namuos,—

Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas — didis karo vyras
Praskris pro šalį — neįgels.

Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius —
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus…

Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados…

Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“.

Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
Kam lakštingala pamaldas laiko?
Iš pakalnės parbėga laimingi vaikai,
lenktiniu šviežią duoną suraiko.

Šiltas pienas aplipdo taures,
baltu pakraščiu lūpos apkimba,
apgiedojus lakštingala savo girias,
ievos krūme, ties langu įsminga.

Smulkų žiedą mintim iškarpai,
ne iš popieriaus – užlenkto laiko.
Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
man lakštingala pamaldas laiko.

Šaltinis: Kaimo laikraštis. 2017 m. balandžio 15-21 d. Nr. 15 (690). Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“

 

Pierre Beranger. Metų laikai.

Pierre Beranger. Metų laikai.

Ak, tie metų laikai, kaip gerai,
Kad jie mus malonumais gaivina.
Pražysta pavasarį rožių kerai,
O ruduo dovanoja mums vyno.
Dienos trumpyn, tu nerimsti, širdie,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo – sudie, mano meile.

Aš norėčiau tuo pat metu
Turėti ir meilės, ir vyno,
Bet meilė ir vynas kartu
Man rimtai sveikatą gadina.
Tad paisyt reikės išminties,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Gegužio svaigiam kvaituly
Sutikau aš gražuolę Rozetę.
Aš maniau, ji man bus meilė,
O jinai pasirodė koketė.
Pagaliau ją mečiau, nė girdėt
Apie ją nebenoriu, negaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Aš vėlei žiemą tariau,
Kas, brangioji, sakyk, mus sieja?
Eik tu savo keliais, bus geriau,
Bet pavasarį vėl ji atėjo.
Supratau, nėra ko bijot,
Nors praėjusių metų ir gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Tik sumaišė malonumus
Ta, kuria aš dabar žaviuosi.
Supratau, meilė džiugins dar mus,
Dar ir vyno išgerti rengiuosi.
Apžavėjo, ar ką, ji mane,
Nes kartoju pats sau aš tyliai:
Kol pavasaris, meilė vyne,
Kai ruduo, laimingas, nes myliu.

Vertė: Aleksys Churginas

Ona Baliukienė. Rašau lietuviškai.

Ona Baliukienė. Rašau lietuviškai.

Rašau lietuviškai,
Nes kito rašto
Iki galo neišmokau,
Graži lenkų kalba,
Kai A. Mickevičius
Net A. Baranauską
Kalbino ir mokė…
Tas pats kraštas – Lietuva
Ir tas pats grožis –
Nemuno vingiai
Ir gimtoji upė,
Mylima Šventoji, rudenėjant švyti…
Plati upės vaga
Kasmet pakeičia kryptį,
Vis graužiasi, pasiima smiltelę
Iš seklumos, kur nendrės žydi…
Kokia gili versmė
Mūsų kalbos,
Šneku ir negaliu
Dar visko apsakyti…
Oi, tik iš meilės sakome,
Kad Lietuva mažytė.

 

Daugiau gražių eilių čia