Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“.

Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
Kam lakštingala pamaldas laiko?
Iš pakalnės parbėga laimingi vaikai,
lenktiniu šviežią duoną suraiko.

Šiltas pienas aplipdo taures,
baltu pakraščiu lūpos apkimba,
apgiedojus lakštingala savo girias,
ievos krūme, ties langu įsminga.

Smulkų žiedą mintim iškarpai,
ne iš popieriaus – užlenkto laiko.
Pakalnučių bažnyčioje skamba varpai.
man lakštingala pamaldas laiko.

Šaltinis: Kaimo laikraštis. 2017 m. balandžio 15-21 d. Nr. 15 (690). Poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“

 

Pierre Beranger. Metų laikai.

Pierre Beranger. Metų laikai.

Ak, tie metų laikai, kaip gerai,
Kad jie mus malonumais gaivina.
Pražysta pavasarį rožių kerai,
O ruduo dovanoja mums vyno.
Dienos trumpyn, tu nerimsti, širdie,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo – sudie, mano meile.

Aš norėčiau tuo pat metu
Turėti ir meilės, ir vyno,
Bet meilė ir vynas kartu
Man rimtai sveikatą gadina.
Tad paisyt reikės išminties,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Gegužio svaigiam kvaituly
Sutikau aš gražuolę Rozetę.
Aš maniau, ji man bus meilė,
O jinai pasirodė koketė.
Pagaliau ją mečiau, nė girdėt
Apie ją nebenoriu, negaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Aš vėlei žiemą tariau,
Kas, brangioji, sakyk, mus sieja?
Eik tu savo keliais, bus geriau,
Bet pavasarį vėl ji atėjo.
Supratau, nėra ko bijot,
Nors praėjusių metų ir gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.

Tik sumaišė malonumus
Ta, kuria aš dabar žaviuosi.
Supratau, meilė džiugins dar mus,
Dar ir vyno išgerti rengiuosi.
Apžavėjo, ar ką, ji mane,
Nes kartoju pats sau aš tyliai:
Kol pavasaris, meilė vyne,
Kai ruduo, laimingas, nes myliu.

Vertė: Aleksys Churginas

Ona Baliukienė. Rašau lietuviškai.

Ona Baliukienė. Rašau lietuviškai.

Rašau lietuviškai,
Nes kito rašto
Iki galo neišmokau,
Graži lenkų kalba,
Kai A. Mickevičius
Net A. Baranauską
Kalbino ir mokė…
Tas pats kraštas – Lietuva
Ir tas pats grožis –
Nemuno vingiai
Ir gimtoji upė,
Mylima Šventoji, rudenėjant švyti…
Plati upės vaga
Kasmet pakeičia kryptį,
Vis graužiasi, pasiima smiltelę
Iš seklumos, kur nendrės žydi…
Kokia gili versmė
Mūsų kalbos,
Šneku ir negaliu
Dar visko apsakyti…
Oi, tik iš meilės sakome,
Kad Lietuva mažytė.

 

Daugiau gražių eilių čia

Vladas Šimkus. Angelas naminis.

Vladas Šimkus. Angelas naminis.

Nuo amžių vakare prie stalo dviese
Kaip angelas naminis lempa tvieskia
Apgaubki, angele, šviesa švaria
Ir saugoki du žmones vakare.

Diena primargino, nesužiūrėsi
Pavargom mes nuo visokiausių „pa”
Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese
Pačia sunkiausia šnekamės kalba.

Kažkas pakito, būtinai pakito
Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.
Gal mudviejų nebėr, bet visados
Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.

Visur – Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsių –
Juk rasis lentgalys, vinis, kuria
Gali sukalti stalą, sėdint dviese
Kaip šventame paveiksle vakare…..

„Ponai ir ponios“, 2003 m.

Paklausyti galima čia

Vincas Mykolaitis Putinas. Liepa.

Vincas Mykolaitis Putinas.

Liepa

Man liepos mėnesis – ramybė.
Visi jausmai atostogauja.
Jau praeity gegužio aistros,
O dar toli rudens klampynė,
Ir, rodos, žemėj nieko naujo.

Oi, netikėk!
Kai saulė triūsia visą dieną,
Net niūrūs pašaliai nušvitę.
Giliausiam patvorio brūzgyne
Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.

Nuo dulkių vyšnią ir avietę
Nuplaus griaustinis su lietum.
O jei dienovidį išalksi,
Tu sausą, kietą duonos plutą
Patepki kvepiančiu medum.

Štai vakarai ugnim žioruoja,
Ir saulė glosto pilką kalvą.
Pasilypėk į tą kalnelį
Ir vasaros nakties ramybei
Nulenki galvą.