Donato Carrisi. Tamsos medžiotojas.

CARRISI, Donato. Tamsos medžiotojas [trileris]. Iš italų k. vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 384 p.

Jis matė tai, ko nematė kiti. Matė blogį.

Pirmas sakinys: Į pasaulį ateiname ir jį paliekame pamiršdami.

Tikriausiai laukiamiausia knyga. Sielų teismo tęsinys. Na, gal ne tęsinys, bet pažįstamų bus: Markusas, Sandra, Klementė, penitenciarijai… Gėris ir blogis.

Šiek tiek nusivyliau. Na taip, puslapius verčiau greitai, knyga įtraukianti, parašyta gerai ir labai intriguojančiai. Bet jei ne veikėjai iš pirmosios dalies, galvočiau, kad tai net ne ta serija. Net autoriaus koks nors kitas.

Tema tradicinė: gėris ir blogis. Siužetas tradicinis: kažkas žudo jaunas poreles, ir, akivaizdu, ypač nemėgsta merginų. Visuomenė įsitempusi, spauda gaudo menkiausius kvėptelėjimus. Bet, žinoma, gerų žinių mažai. Nes tik skaitytojai žino, kad vyksta ne tik oficialus, bet ir neoficialus tyrimas. Ir ne vienas.

Su detektyvine linija viskas gerai. Su filosofija irgi. Daug gerų pastebėjimų, minčių apie gėrį ir blogį atskirai ir apie abu kartu. O toliau.. Tai kur, atsiprašau, paslaptys? Kur siužeto vingiai, kurie išmuša iš vėžių taip, kad nebesupranti, ką skaitai? Kur staigmenos? Netikėtumai ir apgavystės?

Tikriausiai tęsinyje, ar ne?

Laukiu!

Donato Carrisi. Sielų teismas.

CARRISI, Donato. Sielų teismas [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 414 p.

Jo grobis buvo pats grobuonis.

Pirmas sakinys: Numirėlis atmerkė akis.

Na, šis italų rašytojas tikrai yra atradimas. Gal tie kiek filosofiški pamąstymai apie blogį ir jo prigimtį gali pasirodyti banalūs, bet sujungti su gera istorija kilsteli šiuolaikinio detektyvo žanrą į kitą lygį.

Ką, liūdna be Milos Vaskez? Man – taip. Na, Milos istorija baigėsi ir, kaip visada tokiais atvejais, atrodo, kad geresnės nebus. Bet kam įdomūs svarstymai, jei knyga jau rankose, tai imi ir skaitai.

Man labai patiko. Nesu buvusi Romoje, bet įsivaizduoju, kad vaikščiojusiems po knygoje aprašytas vietas turėtų patikti dvigubai. Nors pavažinėti teks. Kaip ir pasigąsdinti dėl netikėtų užpuolimų, paslaptingų nepažįstamųjų ir netikėtų situacijų. O ir negirdėtų įdomybių yra. Kas tie penitenciarijai, kas tie transformistai, kas tos paslaptingos italų draugijos? Smalsumą kaitiną nuodėmių archyvas, realiai egzistuojančios vietos ir statiniai.

Ir tik mirtis tokia pat. Dingusi studentė. Miręs jaunos moters mylimasis. Pradingusi praeitis. Netikėti užpuolimai ir nežinomybė. Kuo galima pasitikėti? Kas tikra, o kas ne?

Geras, stipus detektyvas. Jokios mistikos. Tik blogis, esantis visai čia pat, ir jo nuolatinė kova su gėriu. Dar žmonės, kurie vis labiau praranda sugebėjimą vieną nuo kito atskirti.

Tikriausiai labiau nelaukiu nei vienos kitos knygos tęsinio (gerai, gal tik Sostų žaidimų….).

Donato Carrisi. Blogio žaidimas.

CARRISI, Donato. Blogio žaidimas [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2022. 320 p.

Aš atėjau iš tamsos, tarė ji sau. Jei jos neieškosiu, tamsa pati ateis ieškoti manęs.

Pirmas sakinys: Skambutis policijai buvo užregistruotas vasario 23 dieną devyniolika valandų keturiasdešimt septynios minutės.

Liūdniausia visoje istorija yra tai, kad jokių tęsinių nebebus. Tiesiog ketvirta knyga iš keturių. Taškas.

Donato Carrisi yra pats geriausias detektyvų meistras Europoje. Žinoma, neskaitant skandinavų. Milos istorijos pradžia neįsibėgėjo labai greitai, bet jau kaip įtraukė, su kiekvienu skyriumi, su kiekviena knyga vis labiau. Puiku. Įspūdinga.

O tema paprasta – blogis. Kiek jis gali apimti, koks stiprus gali būti, koks nenugalimas, ar yra vilties gėrio pergalei? Atsakymų tikriausiai nėra. Bet visi šie amžini klausimai suteikia labai daug pliusų – tai jau nebe paprastas greitas trileris, o gal net šiek tiek intelektuali, filosofinė istorija.

Taigi, o Mila? Mila šioje knygoje bus mama. Alisai suteiks tokį gyvenimą, kokio ji neturėjo. Jos abi bus saugios ir mėgausis ramybe atokiai nuo didmiesčio ir visokių didelių rūpesčių. Tik mama ir dukra.

Aha.. pasvajokite. Šį kartą žaidimas dar sunkesnis, nei ankstesni. Numatyti kelis žingsnius į priekį. Bandyti suprasti žudiko psichologiją. Nepasiduoti apgaulėms. Ir laikas. Laikas tiksi, laikas baigiasi… Kas laimės žaidimą?

Savotiški, gal būt ir ne visiems, bet stiprūs ir geri detektyvai. Viltis visgi yra – gal dar ne pabaiga? Gal.

Donato Carrisi. Mergina rūke.

CARRISI, Donato. Mergina rūke [trileris]. Iš italų k. vertė Morta Simonaitytė. Vilnius: Sofoklis, 2018. 320 p.

– Pirmoji kiekvieno didžiojo romanisto taisyklė yra kopijuoti.

Pirmas sakinys: Naktis, kai viskas amžiams pasikeitė, prasidėjo nuo telefono skambučio.

Ketvirtosios Mila Vasquez serijos knygos laukimą bandau sutrumpinti kitu autoriaus romanu. Mažame miestuke, beveik uždaroje bendruomenėje dingsta mergaitė, pareigingos bendruomenės šeimos dukra. Nėra veik jokių įkalčių, tad tenka kviestis agentą Fogelį. Jo reputaciją ne kažin kokia, bet tai vienintelė viltis pajudėti į priekį.

Įdomus šis rašytojas, įdomus. Tai, žinoma, kitoks romanas, nei Milos serija, bet irgi turi tokių savitų, ne detektyvo bruožų. Konkrečiau – šokiruojančios antraštės ir žiniasklaida. Ko reikia skaitytojams/žiūrovams? Ar jiems svarbu, kad būtų surasta dingusi mergaitė? Ar jiems svarbu, kad būtų surastas žudikas? Ar jiems svarbu, kad nusikaltimas būtų išaiškintas?

Atsakymai nuspėjami, bet pasvarstymai įdomūs. Fogelio darbo metodai ciniški ir neįprasti. O dienos eina, vis labiau sumenkindamos laimingos pabaigos viltį.

Tikras Carrisi trileris, patiko. Tikrai, tai vienas geriausių atradimų detektyvų pasaulyje. Skaitau, kad yra ir to paties pavadinimo filmas, mėgstantiems lyginti filmus ir knygas. Džiaugiuosi, nes goodreads užtikrintai teigia, kad autorius jau parašęs ne vieną ir ne dvi knygas. Skaityti tikrai bus ką. Kad tik kas išleistų.

Taigi, nežinia, kaip reiktų sužinoti naujienas, bet akivaizdu, kad populiariausius naujienų portalus reiktų tiesiog užblokuoti.

Donato Carrisi. Blogio labirintas.

CARRISI, Donato. Blogio labirintas [trileris]. Iš italų k. vertė Emilija Kuprelytė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 448 p.

Kas aš esu?

Pirmas sakinys: Didžiajai daliai žmonijos tas vasario dvidešimt trečiosios rytas buvo toks pat, kaip ir visi kiti.

Vieną dieną, po penkiolikos metų nuo pagrobimo, netikėtai atsiranda moteris. Ji, žinoma, sunkiai orientuojasi dabartyje, mažai ką atsimena ir yra labai nusilpusi, nes ilgus metus buvo kalinta labirinte. Samantą prižiūri ir į realybę padeda grįžti daktaras Grinas.

Girdėtas siužetas, ar ne? Bet šiuo atveju jį pasakoja Carrisi – tikrai vienas naujausių mano atradimų detektyvų pasaulyje. Pasakoja paprastai, bet kartu ir taip, kad galvoje viskas susisuka. Pabaigus knygą mintys tik dvi. Ką aš čia ką tik perskaičiau? Ir kada, kada pagaliau lietuviškai pasirodys ketvirtoji serijos knyga?

Visos trys knygos – intelektualūs trileriai. Visose trijose knygose yra tokių filosofinių momentų ir pamąstymų, kur slypi tos blogio šaknys, ir ne tik. Blogis ir gėris. Kas tai yra blogis, kiek jis įsišaknijęs žmoguje, ir kiek priklausomas nuo aplinkybių? Kaip gėris gali paskatinti blogį? Ir kaip jie abu susiję?

Ir visų pabaigos tokios, kaip ir gerame seriale. Paskutinė serija turi būti tokia, kad nedelsiant norėtųsi žiūrėti kitą sezoną. Jei jo kol kas nėra – kankintis, laukti ir tikėtis, kad finalinis sezonas visko nesugadins ir pateisins tuos ganėtinai aukštus lūkesčius.

Il gioco del Suggeritore – labai laukiu tavęs.

Donato Carrisi. Blogio teorija.

CARRISI, Donato. Blogio teorija [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Šešios aukos per mažiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas, – pradėjo inspektorius. – O už tai atsakingi asmenys kol kas tekelia mums klausimus. Kodėl šie žmonės prie keletą metų nusprendė dingti? Kur jie šitiek laiko buvo? Kodėl būtent dabar grįžta žudyti? Koks planas už viso to slypi?

Pirmas sakinys: Trylikta valstybinio morgo kamera buvo vadinama miegančiųjų ratu.

Visi geriausi skandinavų detektyvai – traukitės į šalį. Šiuo metu šitas italų rašytojas – visiškas mano favoritas.

Limbas – patalpa, kurioje nėra langų. Vietoj jų – tūkstančiai akių, žiūrinčių į kiekvieną, čia užklydusį. Ant sienų sukabinti šimtai fotografijų tų, kurie nei gyvi, nei mirę. Kažkada šie žmonės dingo, ir iki šiol jokių gerų naujienų apie juos nėra.

Užtai blogų naujienų yra. Staiga vienas, antras, trečias dingusysis atsiranda, bet niekas dėl to nesidžiaugia. Nes kiekvieną kartą kažkas kitas miršta. Mila Vaskez ir specialusis agentas Saimonas Berišas imasi darbo.

Kuo galima nustebinti detektyvais persisotinusi skaitytoją? Ypatingais personažais? Nebūtinai. Mila ir Saimonas jau tokie stereotipiniai, nelaimingi, atstumtieji, gyvenantys su savo košmarais. Gal siužetu? Detektyvų siužetų detalės, ypač jei skaitai tikrai daug, greitai pasimiršta. Visgi šio rašytojo knygos kažkokios kitokios. Svarstoma, kas tai yra gėris ir blogis, kaip jie susiję, kaip veikia vienas kitą. Galima sutikti ar nesutikti, bet detektyvas tampa kažkoks tarsi intelektualesnis, ne toks vienkartinis skaitinys. O jei dar ir netikėtumų šiokių tokių yra…

Netikėtumų buvo. Net nesupratau, kas čia įvyko. Liuks. Labai patiko. Panašiai, kaip baigiasi mėgiamos serialo sezonas ir paskutinėmis minutėmis nutinka kažkas tokio… Gerai, kad turiu trečią serijos dalį – iškart jos ir imsiuosi. Po tokios knygos nieko daugiau ir nesinori.

Vienų gėris visuomet sutampa su kitų blogiu ir atvirkščiai.…

Donato Carrisi. Blogio šnabždesys

CARRISI, Donato. Blogio šnabždesys [trileris]. Iš italų k. vertė Laura Bakšytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

– Gyvename šalia žmonių, apie kuriuos manome žinantys viską, tačiau nežinome nieko…
O paskui pridūrė:
– Mus apmovė.

Ilgiausiai skaitytas trileris. Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, visai ne kaip trilerį, kurį reiktų praryti per naktį ar dvi. Bet to priežastis galbūt visai kiti dalykai, o ne knyga. Kai pagaliau galėjau susitelkti vien į ją, reikalai pajudėjo. Ir ką gi, viskas buvo ganėtinai neblogai.

Kaip visada. Vėl gana standartinė tyrėjų grupelė – yra vadovas, kuris baisiai priklausomas nuo aukščiau esančios valdžios, yra žmogaus ir visokių maniakų psichologijas išmanantys kriminologai, yra IT specialistė. Ir, aišku, dar yra gyvenimo laužyta ir nelaimių užgrūdinta detektyvė, kuri ir suvaidins svarbią rolę šioje istorijoje.

O čia ir minusas – istorija vėl nepasieis be vaikų. Su labai greitai pamėgtais detektyvais reiks ištirti nusikaltimą ir išsiaiškinti paslaptingą serijinį žudiką, o gal pagrobėją, o gal maniaką, dar net neaišku ką. Kad būtų lengviau ir tas pabaisa įgautų žmogaus pavidalą, jam suteikiamas vardas – Albertas. Kaip sekasi? Visaip. Bet tie detektyvai reikalų tikrai turės.

Patiko taip, kad perskaičiau pabaigą! Autorius labai sėkmingai pasinaudojo skandinaviško trilerio pliusais. Viskas ganėtinai įdomu, teksto tikrai daug, viskas išsamu, skaityti tikrai yra ką. Azartas kyla pamažu, lėtai, bet kaip atsirandi finišo tiesiojoje, tai tikrai nebegali atsiplėšti. Taip, nebeiškenčiau ir perskaičiau paskutinius puslapius. Susigadinau malonumą? Ne. Visko gausu ir net jau žinant pabaigą įdomu. Jei nebūčiau jau kažko panašaus skaičiusi ir jei nebūčiau mačiusi bent keleto panašių filmų, būčiau tikrai sukrėsta. Šiek tiek ir buvau – kurį laiką net nesinorėjo pradėti kitos knygos. Vis kirbėjo galvoje mintys ir persukinėjau siužetą nuo pradžių, norėdama surasti kokių nors užuominų, kurias, žinoma, kaip ir visada, praleidau ar nepastebėjau.

Beje, lietuviškai yra išleista dar viena autoriaus knygą „Mergina rūke“. Galvoju, kai vėl užsimanysiu kokio nors neblogo trilerio, reikės susirasti ir ją.