Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

DICK, Philip K. Žmogus aukštoje pilyje [mokslinės fantastikos romanas]. Iš anglų k. vertė Danutė Šimkienė. Kaunas: Eridanas, 2014. 256 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 497 knyga.

O kas liks po trečiojo pasaulio pamišimo? Nejaugi ateis galas gyvybei, visur, visokiai? Nejaugi mūsų planeta mirs, nužudyta mūsų pačių rankomis?
Negalėjo tuo patikėti. Net jei bet kokia planetos gyvastis bus pražudyta, turi egzistuoti kažkokia kita gyvybė, apie kurią nieko nežinome. Neįmanoma, kad mūsų pasaulis būtų vienintelis; turi būti kiti, nematomi mums pasauliai, kažkokie kitose vietose, kituose išmatavimuose, kurių mūsų juslės paprasčiausiai neužčiuopia.

Kažkokioje feisbuko grupėje jau seniausiai mačiau rekomenduojamą serialą The Man in the High Castle – antrasis pasaulinis baigėsi nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkės Japonijos pergale. Vis ruošiausi, ruošiausi pažiūrėti… ir staiga pamačiau, kad yra išleista ir knyga. Lietuviškai! Senojoje Eridano serijoje.

Alternatyvi istorija (ar kaip ji besivadintų) nėra mano mėgstamiausias fantastikos žanras. Bet tikrai ne kartą esu pagalvojusi, kas būtų buvę, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi nacistinė Vokietija? Kas būtų su mumis, su Lietuva? O kas būtų vykę pasaulyje? Sutikite, intriguoja. Intriguoja ir knygos siužetas. Apie pasaulį skaitytojas sužino prekybininko, japonų konsulo, slaptųjų agentų, apsimetusių verslininkais, akimis. Vyksta kažkokie tai darbo, verslo, gyvenimo įvykiai. Netgi parašyta populiari (ir vokiečių pusėje uždrausta) fantastinė knyga apie tai, koks būtų buvęs pasaulis, jei karą būtų laimėjusi kokia kita pusė….

Labai patiko, tikrai įtraukiantis skaitinys. Kai norisi daugiau pasiskaityti, daugiau pasidomėti, dar kažką sužinoti… Ir pabaiga gera. Tik perskaičiusi knygą pastebėjau, kad leidykla kitosknygos neseniai išleido autoriaus Ar androidai sapnuoja elektronines avis? (irgi buvo kažkada išleista Eridano serijoje). Tema taip pat intriguoja, reikės paskaityti. Bet dabar metas serialui.

Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

BRADBURY, Ray. Amžinos atostogos [apsakymai ir apysakos]. Iš anglų k. vertė Živilė Samėnaitė ir Saulius Martinėnas. Vilnius: Eridanas, 1997. 224 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 78 knyga.

Kosminis laivas iš Žemės skriejo Marso link.

Nežinau, ar yra kas nors geriau už Bradbury apsakymus? Šią akimirką – ne. Žinoma, per trumpą laiką perskaičius trečiąją apsakymų knygą pamažu imi suvokti, kad jie vis panašesni ir panašesni vienas į kitą, kad jau beveik žinai, kaip čia ir kas bus. Bet šią akimirką vis dar galiu mėgautis tuo stebuklingu pasauliu ir tais iš fokusininko skrybėlės traukiamais margaspalviais kaspinais, kurių dviejų vienodų nebūna.

Taigi, jau pirmasis apsakymas „Amžinosios atostogos“ nuteikia tikram gėriui: O kaip būtų puiku…. – vyras prisidegė pypkę ir išpūtė pirmąjį dūmą… – jei rytoj pabustume, o visame pasaulyje daugiau nė gyvos dvasios, nors imk ir pradėk viską iš pradžių! Toliau Marsas. Ten – naujas pasaulis, be senienų ir be knygų. Tik su rašytojais, neišvengiamai laukiančiais išnykimo, nes … kas mums atsitiks, kai bus sunaikintos paskutinės mūsų knygos?  arba – Kaip turėtų atrodyti Žemė? – paklausė Po. – Be Kalėdų? Nebėra karštų kaštonų, eglučių, jokių žaisliukų ar žvakių… nieko; nieko, išskyrus sniegą, vėją ir vienišus, praktiškus žmones… Po akimirkos bendraujame su Žudiku. Užkniso jį išmaniosios technologijos, labai užkniso. Kiek jis turėtų veiklos šiandien! Ir vėl raketa šauna aukštyn – į jau dvidešimt tūkstančių metų laukiantį miestą. O paskui – atgal į Žemę: pro Senį ir Prodiuserį, paskui vėl aukštyn – vaikytis mėlynojo buteliuko, ir vėl žemyn – pro kviečių lauką ir Driu Eriksoną, niekaip negalintį iš rankų paleisti Dalgio; pro Cesę – dėl meilės galinčią atsisakyti savo magiškųjų galių, pro Vendę ir Peterį, žaidžiančius savo vaikų kambaryje…

Tikra Karuselė.

Bet tai dar ne viskas. Dar laukia trys apysakos. Tokios pat keistos, ir viena už kitą gražesnės. Intriguojanti kelionė, į kurią Kapininis-Įkapinis pakviečią gaują smalsių berniūkščių: — Kas yra Vėlinės? Nuo ko jos prasidėjo? Kur? Kodėl? Kam? Raganos, katės, mumijų dulkės, šmėklos. Visa tai gyva ten, toje šalyje, iš kur niekas negrįžta. Tai ar nersite su manimi į juodąjį vandenyną, berniukai? Ar skrisite į juodą dangų? Toliau – ateities pasaulis: — Šiurpus paprotys. Ar gali įsivaizduoti? Užkasti mirusiuosius į žemę! Juk tai nesveika. Mikrobai ir visa kita. Ir pabaigoje – ypatingoji Senelė, kuri sugeba grįžti visada, kada jos labiausiai reikia. Net tada, kai tau jau septyniasdešimt.

Dar negana? Visada galima pradėti skaityti iš pradžių.

— Sumaniau nugalabyti savo namą. Tai vienas iš tų namų, kurie kalba, dainuoja, niūniuoja, praneša orų prognozes, skaito romanus, deklamuoja poeziją, groja, skamba, žvanga ir suokia lopšines. Namas, kuris klykia tau operą, kai stovi po dušu, ir moko ispanų kalbos, kai miegi. Vienas iš tų nuolat pliurpiančių būstų, kur visokiausių rūšių elektroniniai orakulai verčia tave kelti aukščiau nosis, kur viryklės praneša: „Tai aš, abrikosų pyragas, aš jau iškepiau!“ arba „Aš pirmarūšis rostbifas, palaistyk mane riebalais!“, ar sapalioja kitokias vaikiškas nesąmones. Kur lovos supa tave migdydamos ir purto žadindamos. Žodžiu, namas, kuris tiesiog nekenčia žmonių. Paradinės durys kiauksi: „Jūs nenusivalėte kojų, sere!“ O elektroninis dulkių siurblys šniukštinėja paskui tave po visus kambarius, tučtuojau įsiurbdamas kiekvieną tavo nukrėstą cigaretės peleną ar nukirptą nago galą. Velniava, sakyčiau, tikra velniava!

 

Stephen King. Maratonas.

KING, Stephen. Maratonas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Erika Kancerevičienė. Kaunas: Eridanas, 1999. 337 p.

Be abejo, jam skaudėjo. Jam skaudėjo dar prieš tai, kai jis vos ne vos slinko į priekį, žinodamas, kad jo nebebus, o pasaulis gyvuos ir toliau, nepažeistas ir nesutrikdytas.

Pagal knygos išleidimo datą išeitų, kad ją skaičiau prieš …. 16 metų. Bet va, istorija apie maratoną nepasimiršo, dar daugiau, net užsinorėjau ją paskaityti dar kartą.

Kadais buvau tikra Kingo gerbėja. Tikriausiai nėra daugiau nei vieno autoriaus, kurio visas lietuviškai leistas knygas ne tik, kad esu perskaičiusi, bet ir gražiai susirikiavusi lentynoje. Saugau iki šiol.

Prisipažinsiu, dabar visos knygos neskaičiau (čia dar yra irgi alegorinis romanas „Kelio darbai“). Man įdomus buvo antrasis, super alegorinis romanas „Maratonas“. Tuo labiau, kad jis, panašu, įkvėpė tą garsiąją „Bado žaidynių“ trilogiją. Nors pastaroji „Maratonui“ nei per kur neprilygsta. Čia gi viskas telpa vos keliuose šimtuose puslapių…

Istorija paprasta. 100 paauglių rugsėjo pirmąją išsiruošia ne į mokyklą. o į žygį. Maratoną. Daugiau nei 200 mylių pėsčiomis. Be sustojimo ir be miego. Tikriausiai nereikia net užsiminti, kad finišą pasieks tikrai ne visi.

O toliau…. Kingo knygos mane tuo ir žavi, kad daug, o gal ir dauguma jo knygų – ne šiaip sau siaubiakai. Kasdienės istorijos kažkuriuo tai momentu – išsiruošus į maratoną, suskambus mobiliajam, išlipus iš automobilio ar panašiai… ima ir išsikreipia. Realybė tampa tarsi jau neberealybė, o didžiulė alegorija, kurią, beje, galima skaityti arba pažodžiui, arba pafantazuojant. Kaip kam patinka. Bet fantazuojant juk įdomiau, tiesa?

Knyga baigėsi. Maratonas tęsiasi.

S. King, P. Straub. Juodasis namas.

King  S., Straub P. (2009). Juodasis namas. Kaunas: Eridanas, 458 p.

Reikėtų pradėti nuo to, kad knygą beradau pirkti vos viename knygyne. Tai, jos apimtis ir aprašymas tiesiog privalėjo garantuoti tobulą dar vieną Kingo knygą. Tikėjausi to iki pat pabaigos.

Nepaprastai jaukus miestelis, detali pažintis su kiekvienu veikėju. Įžangai skiriami net 80 psl. Žinoma, tikram Kingo gerbėjui tai ne problema, tuo labiau, kad knyga ne iš plonųjų. Vaikų grobimai, žiaurių nužudymų įrodymai, pasimetę vietiniai policininkai. Į pagalbą ateinantis Džekas Sojeris, žinoma, turintis nežemiškų galių… Veiksmas pagaliau prasideda, tačiau jis kažkoks ištęstas, kažkur jau girdėtas, elementarus. O blogiausia, visi veikėjų veiksmai ir atomazga tokie vaikiški…

Galima dar guostis, kad S. Kingo knygos tai ne tik eiliniai siaubo romanai. Kiekviename jo romane kas nors pabrėžiama: draugystė, šeimos ryšiai, vienatvė, senatvė, išsiskyrimo skausmas.  Šį kartą – tai knyga apie namų svarbą.

Mes jau kalbėjome apie nuopolį, ir dabar nelabai norėtume grįžti prie šios temos, bet jūs turbūt neneigsite, kad daugelis namų – geras būdas šito išvengti. Tai bent jau bandymas sukurti sveikai mąstančio pasaulio iliuziją. Pagalvokite apie nedidelį jaukų namelį Libertivilyje, kuriame kadaise drauge gyveno Fredas, Džiudė bei Tajus Maršalai. Tą patį galima pasakyti ir apie Deilo Hilbertsono, ir apie Džeko, ir Henrio namus. Ir apie daugelį kitų Frenč Lendingo namų. Tai odė kasdienybei, pagiriamoji giesmė proziškumui. Viską griaunantis uraganas, prasiautęs virš miesto, negali pakeisti vieno paprasto fakto: namai saugo nuo išorinių veiksnių, kukliai bei nepastebimai rūpinasi tuo. Namai – sveikos nuovokos buveinė.

Gražu, tačiau pačia istorija nusivyliau, tarsi skaityčiau ne Kingą. Knyga gera nebent tuo, kad priminė apie tikrai patikusią pirmąją dalį  („Talismaną“).

Stephen King. Bleizas

Įvertinimas: ***

King S. (2008). Bleizas. Kaunas: Eridanas, 336 p.

Jau kurį laiką nebeskaičiau Stiveno Kingo (ir labai gailiausi), nes šis skaitinys  buvo tikras poilsis po paskutinių nelabai įdomių knygų. Joje yra du romanai: toks kriminalinis iš kasdienio gyvenimo „Bleizas“ ir tikras kingiškas pasakojimas su pabaisomis „Rūkas“.  Nors paprastai rinkinių nemėgstu (tuo tarsi nuvertinami romanai, kurie negali būti išleidžiami atskirai), bet šį kartą rinkinys tikrai vykęs, kadangi kūriniai gana skirtingi.

Pirmasis romanas apie rodos, eilinį vyrą Bleizą, šiek tiek plėšikaujantį, šiek tiek vagiliaujantį, bet šiaip gerą ir dorą. Tiesa, jis dar šiek tiek protiškai neįgalus. Jeigu neįgalumu galima pavadinti nesugebėjimą mokytis matematikos… Na ir mąsto jis lėtokai, todėl viskuo rūpinasi jo geriausias draugas Džordžas. O kaip Bleizas lieka vienas,  viskuo tenka pasirūpinti pačiam. Istorija įgauna kriminalinių elementų. Ir perskaitoma vienu įkvėpimu. Nuo pradžios, iki pabaigos.

Antrasis romanas jau primena klasikinį Kingą ir tuos laikus, kada apie jį ir jo romanus mažai ką težinojome. Detalus ir nuoseklus pasakojimas, kiek smarkesni, nei įprasta, gamtos reiškiniai, ir visiškai netikėti po to prasidedantys įvykiai. Saujelė žmonių, atsitiktinai išsigelbėjusių vietinėje parduotuvėje, juos puolantys vorai, nematyti paukščiai, čiuptuvai, šliužai ir visokie kitokie dariniai. Ir nežinia. Nes vilties išsigelbėti nesuteikia net pats autorius.

Man labiau patiko „Bleizas“ savo šiuolaikiškumu, bandymu kuo labiau skaitytojui parodyti veikėjo charakterį, atskleisti jo poelgio motyvus. Ir palikti pačiam nuspręsti: smerkti jį, ar pateisinti. „Rūkas“, kaip tradicinis romanas, yra jau žinomas, ankščiau skaitytas bent porą kartų. Bet vistiek, abu romanai tikra atgaiva autoriaus rašymo stiliumi, įtampos sukūrimu bei mokėjimu įtraukti skaitytoją.

Knyga būtina kiekvienam Kingo gerbėjui.