Hugh Howey. Smėlis.

HOWEY, Hugh. Smėlis [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Būtent netikrumas dėl rytdienos ginė žmones. Dabar Koneris tai suprato. Pasaulį anapus įsivaizduodavo kaip didžią paslaptį, nežinomybę, tačiau permainingo gyvenimo kankynė tarp kopų buvo daug baisesnė. Čia tik dėl vieno galėjai būti tikras, kad kažkur kitur gyvenimas kitoks.

Smėlis – yra tokia knyga, kurią vos pamačius būtinai turi paskaityti. Ateities pasaulis, palaidotas po smėliu be galo žadina smalsumą, skatina fantazija ir visokias filosofijas, kas bus, kaip bus, verčia širdį plakti greičiau. Tai knyga, kurią perskaitai akimirksniu (mano atveju neatlaikė net knygos įrišimas – iškrito keletas lapų). Poilsis ir visiškas relaksas – garantuoti.

Tiesa, yra viena būtina sąlyga – turi būti išprotėjęs šio žanro fanas.

Kai blaivus protas pamažu grįžta, apima abejonės. Taip, Šachtos trilogija buvo tikrai gera. Tokia gera, kad lauki kitų šio autoriaus knygų, o vos sulaukęs – iš karto perki. Ir šiek tiek nusivili. Ar tai ir viskas? Gūgle negailestinas – taip. Bet kartu ir guodžiantis – autoriaus bibliografija tuo nesibaigia. Ką skaityti dar bus. O tuo tarpu turim Raganių, Miglos vaikus, Perėją ir Karaliaus žudiko kronikas.

Na, o jei nesi tokių knygų fanas….  Ką gi, gal ir negaišk. Yra šimtai kitokių žanrų įdomių knygų!

Hugh Howey. Dulkės.

HOWEY, Hugh. Dulkės [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2017. 397 p.

Didžiausia žmogaus beprotybė, didžiausia šių prakeiktų šachtų, kurias jis padėjo pastatyti, beprotybė yra manyti, kad reikia kažką gelbėti. Viską reikėjo palikti kaip yra, ir žmones, ir planetą. Žmonija turi teisę išmirti. Tokia jau yra gyvybė – ji miršta. Ir palieka vietos ateinantiems. Tačiau kai kurie žmonės stojo prieš natūralią tvarką. Jie įsigudrino turėti nelegaliai klonuotų vaikų, gydytis nanotechnologijomis, užsimanė atsarginių kūno dalių ir savų kriogeninių kapsulių. Kaip kurie žmonės, kaip tie, kurie visa tai ir padarė.

Paskutinė trilogijos dalis, dar viena postapokalipsės versija. Gal net ne postapokalipsės, o žmonių smegenų plovimo versija. Bet tokio galingo, masinio, politinio, globalaus.

Kaip jau žinome iš ankstesnių dalių, žmonija gyvena po žeme, sumaniai įrengtose šachtose. Gyvena, gimsta, miršta… tokia kasdienė monotonija sakyčiau. Bet visada atsiranda kitokių, gal kitaip mąstančių, gal truputį į paranoją linkusių, gal kažkokių paslaptis mėgstančių narplioti, kurie pradeda kastis gilyn ir atranda ten, ne ne aukso gyslą, bet krūvą paslapčių, kurias reiks įveikti. Tikriausiai niekas nenustebs, kad herojė supermenė yra moteris, tokia Džiuljeta ir kuriai, galima sakyti, viskas visai neblogai pavyks.

Trečia dalis, kaip ir pirmosios man labai patiko, keletas vakarų ir su naują gyvenimą galbūt pradėsiančiais žmonėms atsisveikinau. Šiek tiek stebino tas finišo tempimas, žiūrėk, liko vos trys skyriai, o dar veiksmas vyksta pilnu tempu. Ar tik nebus dar vienos dalies? Nors pati pabaiga pranašauja, kad gal ir ne.

Nebuvo nei mutantų, nei zombių, nei kokių didelių karų. Vietoj jų truputį filosofijos. Kur einame ir kas gi laukia žmonijos? Įtariu, kad nieko gero.

Visiems, mėgstantiems tokio žanro knygas, irgi turėtų patikti.

Hugh Howey. Pamaina.

HOWEY, Hugh. Pamaina [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2016. 520 p.

Vaizdiniai atgijo. prisiminimai ėmė lyti, jie krito tarsi sviediniai, ir netrukus liovėsi.

Įdomiosios Šachtos tęsinys. Net nežinojau, kad toks bus (galėjau susiprotėti);  bus dar net ir trečia dalis.

Pamaina, antroji trilogijos knyga, pasirodė, mano terminais, labai greitai, dar nespėjus užsimiršti pirmosios įspūdžiams. Kas bus, kaip pagaliau ateis ta neišvengiamoji pasaulio pabaiga? Gal pasaulio pabaiga – netikslus terminas, nes pasaulis vis dar bus, kur ir buvęs, bet jau kitoks, nebesvetingas ir nebesaugus žmonijai…

Antroje dalyje keliaujame į priešistorę – 2049 metus (jau visai greitai, ar ne?), kuomet visa istorija ir prasidėjo. Puslapis po puslapio, metai po metų tos dvi dalys vis artėja ir artėja viena prie kitos, ima aiškėti kai kurios detalės, įvykiai.

Kaip ir visada, skaityti tokio žanro knygas – tikras malonumas. Kiekvienas personažas savitas ir įdomus, kiekviena siužeto linija atrodo tobula, viskas savo vietose, nieko nei per daug, nei per mažai. Bet ai, ką čia pasakoti, postapokalipsės  man labai patinka. Žinoma, tik knygose.

Neišvengiamai tie, kurie žino, ir tie, kurie ieško atsakymų, susitiks. Trečioje dalyje. Labai laukiu.

Hugh Howey. Šachta.

HOWEY, Hugh. Šachta [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2016. 544 p.

Ką mato jie – tie, kurie išdrįso žiūrėti?

Vos tik pastebėjau šią, naujausią postapokalipsinės tematikos knygą, žinojau, kad nenoriu laukti nei minutės, kol ji atsidurs bibliotekoje, mano mėgstamų knygų lentynoje, noriu ją perskaityti tučtuojau – čia ir dabar. Perskaičiau. Ir jaučiu šiokią tokią tuštumą, kaip visada, užvertusi įdomią knygą – o jeigu daugiau tokios įdomios niekas nebeparašys? Džiugu, kad tikrai žinau atsakymą – aš klystu.

Gyvenimas po žeme. Šachtoje. Taip gyvena jau ne viena karta, jau nebelabai kas ir beįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Tiesa, langas į pasaulį yra. Tik va vaizdas pro jį nekoks – aplink negyva, pilka, nyku. Tuščia. Bet žmogus tikriausiai nebūtų žmogus, jeigu nesuabejotų tuo, ką mato, ką girdi, netgi tuo, kuo tiki. Viena mintis po kitos, ir širdyje ima rastis nerimas, noras išsiaiškinti, suprasti, sužinoti, rasti tiesą. Bet kas bus, jei ir pavyks ją sužinoti? Įdomu? Tuomet galite drąsiai atsiversti šią knygą.

Esu tokio žanro gerbėja, tad kritikos nebus jokios. Gerai, gal įvykiai kartais ir prasilenkia su logika. Gerai, yra ir holivudinė meilė, yra ir supermoteris, ir didvyriški jos poelgiai. Man nesvarbu. Svarbu – kad skaityti tikrai buvo įdomu, snausti nėra kada, jei ir pradeda imti žiovulys, autorius tuoj mesteli kokią nors intrigėlę ir skaitymas tęsiasi. Dar skyrių, ir dar. Ir dar. Ir pabaiga. Gaila, nes tokių knygų daug nėra. Arba aš dar jų neradau. Nors gal ir gerai, kas per daug – greitai nusibosta.

O kol laukiu ko nors panašaus – visai įdomu prisiminti panašias jau perskaitytas knygas.

Cormac McCarthy „Kelias“ – neabejotinai pats įspūdingiausias postapokalipsinis romanas.
Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“ – dar … įspūdingesnis.
Jana Vagner „Vongo ežeras“ – netikėtai įdomi kelionė tikro ar tariamo išsigelbėjimo link.
Dmitry Glukhovsky „Metro 2033“ – išlikusieji gyvena Maskvos metro. Kaip rašė vienas internautas, Šachta – tai Metro kopija… :). Bet man patiko abi.

Žinote dar panašių? Negailėkite, pasidalinkite!