Sally Hepworth. Anyta.

Sally Hepworth. Anyta.

HEPWORTH, Sally. Anyta [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 368 p.

Galbūt galėjau parašyti daugiau, bet galiausiai teturiu tik du po savęs paliktinus išminties krislus. Aš sunkiai dirbau dėl visko, kas man atrodė svarbu. Ir niekas iš viso to, kas man atrodė svarbu, neverta nė sudilusio skatiko. Mama.

Nebus ši knyga nei mėnesio, nei metų geriausia knyga. Skaičiau jų pernelyg daug. Bet žinau, kad daug kam patiks (ir daug kam patiko, daugybė žmonių ją perskaitė ir pasidalino įspūdžiais internetuose). Šis atsiliepimas gal bus šiek tiek kitoks, ne toks visapusiškai teigiamas.

Tai vienos šeimos (beje, veiksmas vyks Australijoje) istorija, kurioje svarbius vaidmenis vaidina dvi moterys: Marti ir Anyta. Vieną dieną Dajana (Anyta) randama negyva. Ji sirgo vėžiu, stalčiuje randamas atsisveikinimo laiškelis, tai kaip ir visiems viskas aišku – moteris neatlaikė ligos keliamų išbandymų. Liusė (Marti) į įvykius žiūri su abejone, ar tikrai jos taip nekenčiama anyta galėjo nusižudyti? O kur buvus, kur nebuvus, atvyksta ir policija, kuri išsiveda apklausai ir vyrą, ir ją pačią.

Panašu į detektyvą, bet to detektyvo kaip ir nėra. Na, tėra viena mirtis ir keletas policininkų. Dar daugiau nėra jokių trilerio užuominų. Tada dauguma gyvenimų tikriausiai būtų trileriai. Ne. Tai labiau skaudi vienos šeimos istorija su vienais labai nustebinusia, o kitų lengvai nuspėta pabaiga. Tiesa, psichologijos yra. Bet tik tiek, kiek jo yra visų mūsų gyvenimuose.

Bet kaip nors labai supeikti knygos tikrai negalima. Ne veltui bibliotekoje reikėjo laukti maždaug keturis mėnesius. Parašyta labai paprastai, skaityti lengva, įtraukia, nepabosta. Dviejų ar trijų vakarų skaitinys. Galima paašaroti ir kurį laiką istoriją pasinešioti mintyse. Pasiūlyti mažiau skaitantiems ar, gal visai neskaitančiam artimųjų ratui (ir, tikriausiai, susilaukti tik padėkos).

Bet buvo per daug paprasta, per daug lengva. Nebuvo nieko, dėl ko knyga būtų kažkuo išsiskyrusi iš kitų panašių knygų. Gal tik tie keli paryškinti sakiniai, kuriuos užrašiau viršuje…

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

SULLIVAN, Mark. Po raudonu dangum [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Jaunuolis prisiminė didžiumą baisių įvykių, regėtų nuo tos dienos, kai Šiaurės Italijoje prasidėjo karas. Mažasis Nikas su granata rankoje. Tulijus, koneveikiantis šaulių būrį. Vergai tunelyje. Mažyčiai pirštukai, išlindę iš raudono vagono dvidešimt pirmajame perone. O dabar – nuo kūnų atskirtos galvos ant apšerkšnijusių tvoros stulpų.
Kodėl aš? Kodėl turiu visa tai regėti?

Dar viena knyga apie karą. Milanas, Italija, 1943-ieji – 1944-ieji metai. Septyniolikmetis Pinas Lela galvoja tik apie merginas ir kaip joms patikti. Atrodo, jam jokie karai ir negandos nerūpi. O ir karas tikriausiai greitai baigsis. Bet visgi suspės įtrauki ir jį į savo sūkurį, tik ne visai taip, kaip vaikinas tikėjosi.

Labai populiari knyga. Labai giriama skaitytojų. O kas tada nutinka? Taip, šiek tiek nuvilia. Skaičiau ganėtinai ilgai, ir, jau atrodė, kad kovo mėnuo kaip prasidėjo Milane, taip jame, po raudonu dangumi, ir baigsis. Ne, viskas gerai, siužetas ganėtinai įdomus (bent turėtų būti tiems, kam karo tematika patinka). Bet tas atpasakojamasis stilius! Nuėjo, pamatė, padarė, pagalvojo, pasakė… Labai labai jis daug ką gadina.

Tiesa, sugadino ne tiek, kaip Aušvico tatuiruotojo istoriją. Autorius – patyręs rašytojas, ir atpasakojimas, nors ir neįmantrus, bet skaitomas. Dar daugiau. Kuo toliau, tuo labiau tie visi įvykiai veikia (o knygų apie karą skaityta nemažai), ir veikia taip, kad dar ilgai tie veikėjai ir įvykiai neišeina iš galvos. Įtaigu. Labai. Beje, lietuviškai yra išleistos kelios kitos autoriaus knygos. Čia ir tinklaraščio nauda – apie vieną senai skaitytą jau buvau ir pamiršusi. Apsivalymo ritualas – pasakojimas apie šiandieną, bet tikrai daugiau nieko konkretaus neatsimenu, gal tik tiek, kad taip pat buvo labai giriama skaitytojų.

Tai kada bus filmas? Jis, panašu, galėtų būti įdomesnis, nei knyga. O tai retas atvejis.

Cara Hunter. Arti tiesos.

Cara Hunter. Arti tiesos.

HUNTER, Cara. Arti tiesos [kriminalinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Ketinu tai pasakyti dabar, kol dar nepradėjome. Jums gali nepatikti, bet patikėkite, man teko tai daryti daugiau kartų, nei norėčiau prisiminti. Tokiu atveju – vaiko atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimos aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to. Kad ir kokie nuliūdę jie atrodytų, kad ir kaip tai būtų nepanašu į tiesą, jie žino, kas tai padarė. Gal nesąmoningai, gal ne iš karto, bet žino.
Jie žino.

Vis dar tebesu skeptiška tų populiariųjų kriminalinių trilerių atžvilgiu. Paskutiniu metu skaičiau jų tikrai daug, ir, tiesa pasakius, jau šiek tiek atsibodo. Visi jie ankščiau ar vėliau supanašėja. Taigi, kuo šis kitoks?

Beveik niekuo. Autorė manipuliuoja jautria tema – dingo maža mergaitė. Tiesiog taip – tėvų, artimųjų, kitų vakarėlio dalyvių akivaizdoje – ėmė ir dingo. Ir nei vienas liudininkas negali pasakyti nieko gero, nieko konkretaus. Nieko, kas gali padėti surasti mažą vaiką. Laikas šiuo atveju skubina – pirmosios 48 valandos gyvybiškai svarbios. Gal keista, gal ir ne, bet darbą trukdo ir apsunkina ne kas kitas, o… tėvai.

Pradžia buvo nuobodi. Esamasis laikas labai balansuoja ties banalumo riba, bet gerai jau gerai, čia tiesiog paprastas eilinis detektyvas. Kartelę leidžiu dar žemiau. Maždaug nuo vidurio visai įsitraukiau. Tai tas paaiškėja, tai anas. O kuo toliau, tuo įdomiau. Detektyvas inspektorius Adamas Folis, kaip jau įprasta beveik visose panašiose knygose, psichologiškai gerokai aplaužytas, bet autorė į asmeniškumus daug nesileidžia. Tai pirmoji serijos knyga ir, tikėtina, intriga kuriama kitoms dalims. Kol kas noru jas perskaityti netrykštu – iki gero trilerio pritrūko ir įtampos, ir tempo. Bet autorės nenurašau – matysim, kas bus toliau.

 

Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

LARBALESTIER, Justine. Mano sesuo Roza [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 378 p.

– Aš gailiuosi.
– Ir yra dėl ko gailėtis, Roza. Linkėti žmonėms mirties nėra pokštas! Negalima šitaip kalbėti.

Nepaisant prastų komentarų, visada norėjau perskaityti šį romaną. Galvojau, kad jis mistinis, gal koks fantastinis (gal paaiškės, kad ta Roza – kokia vampyrė). Ar bent jau bus kažkiek siaubo.

Iš karto reikia pasakyti, kad knyga – jaunimui. Pagrindinis veikėjas – Čė – septyniolikmetis vaikinas. Kartu su tėvais ir seserimi Roza atvyksta gyventi į Niujorką, kur viskas nauja ir yra ką veikti. Tik šalia bokso ir visų kitų paaugliškų reikalų jis turi vieną didelį rūpestį – seserį. Jos elgesys keistokas, vaikinui dažnai kelia nerimą, tačiau aplinkiniai, o ypač tėvai, tą paprasčiausiai ignoruoja. Juk ko ta dešimtmetė mergaitė gali prišnekėti ir prisifantazuoti. Juk ji dar tik vaikas.

Ganėtinai smagus skaitinys, nors visiškai jokių lūkesčių ir nepateisino. Visas romanas – tai nenuobodus, ką tik į Niujorką atvykusio septyniolikmečio gyvenimas. Šeima, seni ir nauji draugai, boksas, treniruotės, bėgimas, ateities planai. Ir neperprantama mažoji sesutė.

Nors puslapių (kaip ir teksto ganėtinai mažu šriftu) tikrai daug, šiek tiek nustebti autorė leido tik pačioje knygos pabaigoje. Bet skaityti neprailgo – jaučiuosi, kaip pažiūrėjusi holivudinį filmą apie paauglių gyvenimą. Ir tiek.

Louise Jensen. Pasimatymas.

Louise Jensen. Pasimatymas.

JENSEN, Louise. Pasimatymas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. Vilnius: Balto, 2019. 352 p.

Pamačiusi atspindį veidrodyje, apima išgąstis ir sąmyšis, man užima kvapą, bet galiausiai iš gerklės išsiveržia riksmas. Įtikinėju save, kad tikriausiai sapnuoju. Tai turbūt košmaras. Turi būti košmaras.
Bet taip nėra.

Prosopagnozija. Tai esminė šio trilerio intriga. Kas tai? O tai būklė, kai visi veidai tampa nepažįstami. Skamba siaubingai. Dar baisiau, kad ima pavesti ir atmintis. Buvai pasimatyme? Buvai. Jis baigėsi ne taip, kaip tikėjaisi? Tikrai ne taip… Ar atpažinsi tą gerbėją, kai sutiksi gatvėje? Ne. Juk nebegali pažinti veidų.

O gerbėjas pasitaikė psichopatas. Palikinėja žinutes, užuominas, rašo grasinimus, gąsdina naktimis ir panašiai bando sugadinti gyvenimą. Siužetas įtraukia nuo pirmo sakinio, tas nežinomas atminties sutrikimas sunkiai suvokiamas, pabaigos spėlioti nemėginu. Keli vakarai ir perskaityta. Kažkaip vis norisi patikrinti, ar durys tikrai užrakintos.

Patiko. Daug geriau, nei ankstesni banaloki trileriai. Balto gauna taškų!

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

LLOYD, Amy. Nekaltoji žmona [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Aš mylių jį, mama.
– Jis mane baugina.
– Kodėl?
– Dvidešimt metų praleidęs kalėjime negali būti normalus žmogus. Tiesiog negali.
– Bet jis normalus, – Samanta pasitraukė į šešėlį. – Jis mielas, geras ir drovus.
– Bet jis yra žudikas.
– Jis nėra žudikas, mama. Tai ir esmė. Visi kaltinimai jam buvo panaikinti.

Suintrigavo siužetas. Samanta skrenda iš Anglijos į JAV pas tik iš laiškų pažįstamą vyrą. Jis kalėjime, yra neteisingai apkaltintas ir jau dvidešimt metų laukia mirties bausmės. Tačiau yra neprarandančių vilties, kad Denisą pavyks išteisinti ir galbūt net išlaisvinti. Samanta – viena iš jų. O dar ta meilė…

Ką gi, jau baigiu didžiąją rudeninę trilerių krūvą ir šis ko gero vienas iš paskutiniųjų. Tikrai būna ir blogiau. Nors ir norisi pasukinėti pirštą prie smilkinio – kai kurie poelgiai tikrai stulbinantys, tad nėra ko stebėtis, kad vėliau Samantai „suka skrandį“ (taip parašyta). Tema, aišku, tokia kiek stereotipinė. Bet klausimų kyla ir diskutuoti norisi. Ar gali būti tiek metų kalėjime prabuvęs žmogus būti tikrai nekaltas, gerutis ir visiškai normalus? Ar visgi ne? Ar tikrai ta psichika gali atlaikyti tiek metų mirtininkų kameroje? Variantų tikriausiai yra daug ir visokių, tad autorė vieną iš jų ir pasakoja.

Labai kritikuoti nėra ką, kaip ir labai kuo žavėtis. Trilerių skaitymo reikalavimus atitinka (pakankamai įtraukė ir puslapiai labai greitai verčiasi), bet, žinoma, nuo skandinavų detektyvų meistrų atsilieka per kelis šviesmečius. Ko gi norėti – kaip rašoma, tai pirmoji autorės knyga. Galbūt net nevertėjo gaišti laiko, juk tikrai yra ir geriau. Betgi neperskaitęs – nesužinosi. Tiesa, beveik 16,00 Eur kaina už tokio lygio skaitinį tikrai neadekvati. Tikrai tiek neverta, pataupykite geresniems.

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

REPŠYS, Marius. Heraklis Nr. 4 [biografinis romanas]. Vilnius: Balto, 2019. 240 p.

Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. 

Tokių istorijų vengiu. Visokie lietuviški gyvenimai, išpažintys, didelės ir mažos didesnių ar mažesnių žvaigždžių dramos – ne man. Bet taip nutiko, kad knyga visgi pateko į mano rankas. Perskaičiau. Vienu prisėdimu. O naktį sapnavosi košmarai.

Anuomet. Tada. Dabar. Trys laiko linijos. Vieno gyvenimo istorija. Nuo skurdaus čiužinio vaikystėje iki auksinio scenos kryžiaus ir sidabrinės gervės. Papasakota gyvai ir įdomiai. Apie visus kasdienius vaikiškus, paaugliškus, jaunuoliškus išgyvenimus. Apie studijas. Aktorystę. Teatrą. Ir psichikos ligą. Be didelio patoso ir sparnuotų frazių. Daug šūdo ir keiksmažodžių. Taigi…. Paprastai ir gyvenimiškai.

Įspūdis stipresnis, nei tikėjausi. Ir ne, ne tas atviras pasakojimas apie ligą (nors ką čia kalbėti – pirmoji scena apie balsą galvoje sukrėtė). Gaudžiau kiekvieną pastraipą apie vaidmenis, spektaklius, aktorių kasdienybę. Man, pripratusiai prie linksmų Narmontaitės istorijų, buvo baisu. Kažkokie studentiški etiudai žlugdo gyvenimus ir virkdo suaugusius vyrus! Kiek jėgų ir sveikatos atiduodama scenai! Bet ne, knyga nėra ypatingai slogi ar tamsi. Ne. Linksmų momentų tikrai yra. Optimizmo irgi. Gyvenimas gi nėra vien juodas ar baltas. Vien liūdnas ar linksmas.

Mano gyvenimas panašus į greitąjį traukinį. Viena jo stotelė – dangus, kita – bedugnė. Viena mano diena kupina euforijos, pergalių ir didelių siekių. Kitą atsliūkina liūdesys, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambary ar užsikloti galvą antklode. Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti….

Knyga – tikrai ne stebuklas, bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau. Kodėl? Jau vien dėl to viršuje juodai paryškinto sakinio.

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. – Marius Repšys, aktorius.