Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

FEENEY, Alice. Žinau, kas tu esi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 361 p.

Mes ne visuomet buvome tokie, kokie esame dabar.

Valio, dar vienas patikusios autorės trileris! Tiesa, panašu, kad ji naujovių neieško (o gal čia toks sumanymas?). Kaip ir pirmoje knygoje Kartais aš meluoju, jauna sutrikusi moteris nebesuvokia, kur tiesa, o kur tik fantazijos. Dingo josios vyras. O ji pati nieko neprisimena. Ir kuo daugiau stengiasi, tuo galvoje daugiau painiavos.

Tokie siužetai intriguoja. Nežinai, kas nutiks kitame puslapyje. Eimė juk pati nesusigaudo, kas vyksta, tai ką kalbėti apie skaitytoją. Juk kitame puslapyje gali nutikti bet kas. Seku siužetą sulaikiusi kvapą, taip, kaip ir priklauso, dar vieną skyrių, dar…. Dabar Eimė suaugusi aktorė, o tuomet – dar visai maža mergaitė… Dabar kliaujasi tik pati savimi, o anuomet galėjo kliautis tik suaugusiais. O kokie tie suaugusieji buvo?  Ir netikėtai, pamažu pradedu jausti tarsi tokį šleikštulį. Iš pradžių tik šiek tiek, bet kuo toliau, tuo labiau ir labiau. Vienu atsikvėpimu užbaigiu skaityti, bet tas nemalonus jausmas nesitraukia ir viską sugadina. Kodėl aš ją iš vis skaičiau? Bet juk pirmoji knyga buvo tikrai nebloga, ar ne?

Šį kartą autorės sugalvotas siužetas ir jos vingiai nepatiko. Pastangos šokiruoti skaitytoją – gerai. Bet kad labai jau persistengta. Net išgalvotos istorijos apie skriaudžiamus vaikus liūdina.

Ateinu anksti, taigi slankioju po Waterstones knygyną Pikadilio gatvėje. Pirmą kartą po ilgos pertraukos šiek tiek užsimirštu, o tokioje vietoje užsimiršti gera; čia tokia daugybė knygų po vienu stogu Ateinu į knygyną gana dažnai ir mėgaujuosi, kad niekas nežino, kas aš esu. Kartais apima noras čia pasislėpti ir išlįsti tik tada, kai visi lankytojai jau bus išsiskirstę, o darbuotojai irgi išėję namo ir užrakinę duris. Kiaurą naktį skaityčiau kokią senieną, o auštant atsiversčiau naują knygą. Nevalia leisti praeičiai pavogti dabarties, bet jei atsirieksi reikiamą kiekį, ji gali įkvėpti tavo ateitį.
Knygynuose visuomet jaučiuosi saugi. Tarsi čia saugomi pasakojimai galėtų išgelbėti mane nuo manęs pačios ir likusio pasaulio. Literatūrinė priebėga, pilna lentynose išrikiuotų popierinių parašiutų, kurie išgelbės tave, kai krisi. Kai kuriems žmonėms pavyksta išpūsti naivumo burbulus ir pasislėpti juose nuo pasaulio tikrovės. Bet net jei plevensi per gyvenimą saugiai tūnodamas savo burbule, vis tiek matysi, kas vyksta aplink. Neįmanoma visiškai nematyti siaubo, nebent užmerktum akis.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

WELLS, Herbert George. Nematomas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „scriptus“, 2017. 216 p.

Atsargiai atstūmiau laukujų durų sklendes ir išėjau į gatvę. Aš buvau nematomas ir vos tepradėjau suprasti, kokį dėl to turiu pranašumą. Mano smegenyse kilo šimtai pačių drąsiausių ir fantastiškiausių planų. Man svaigo galva žinant, kad dabar man viskas galima.

Apie Nematomą žmogų žinojau ir daug, ir nieko. Vaikystėje tikriausiai būta visokių pasakojimų ir istorijų, bet jų nelabai prisimenu. Vėliau buvo filmas, kurio išlikę tik fragmentai. Matyt, buvo lėtas ir nuobodus, tuo metu niekaip nespėjantis su vaikiškomis fantazijomis.

O knyga taip ir liko neskaityta. Tad puikiai tiko vasarasuknyga.lt „Knyga geltonu viršeliu“ užduočiai.

Tai pati tikriausia fantastikos klasika.  Į vieną nedidelį miestelį atklysta keistas, drabužiais apsimuturiavęs ir veidą slepiantis nepažįstamasis. Išsinuomoja kambarį vietinėje smuklėje ir paprašo jo netrukdyti. Na, mažo miestelio žmonėms tai pernelyg sudėtingas prašymas, tad greitai ima aiškėti visokie keisti dalykai ir sklisti dar keistesni gandai. Po dienos kitos svečias visiškai sujauks nuobodų miestelio gyvenimą, o tolimesni įvykiai sutrikdys ir mane pačią, nes nieko panašaus nesitikėjau. Tiksliau pasakius, kas vyko paskui, niekaip nesisiejo su mano vaikystės Nematomo žmogaus legenda. Sužinojau, kas ir kaip iš tikrųjų ten buvo. Vaikas manyje nuliūdo, bet labai džiaugiuosi, pagaliau perskaičiusi tikrąją šios istorijos versiją.

Patiko, kaip ir visas fantastikos žanras. Jis tikriausiai tuo ir nuostabus, kad prieš beveik pusantro šimto metų parašytą istoriją įdomu skaityti ir šiandien.

Rašytojas laikomas šiuolaikinės mokslinės fantastikos tėvu, parašė Pasaulių karą ir dar du kol kas neskaitytus romanus „Daktaro Moro sala“ ir „Laiko mašina“.

Alice Feeney. Kartais aš meluoju.

FEENEY, Alice. Kartais aš meluoju [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2017. 334 p.

Žmonės gėrį ir blogį laiko priešingybėmis, bet jie klysta, gėris ir blogis yra tik vienas kito atspindys sudužusiame stikle.

Trileris – literatūros, televizijos ir kino žanras, kuriame įtampa, nerimas, laukimas bei jaudulys laikomi pagrindiniais elementais. Trileriai veikia žiūrovo nuotaiką: verčia jį nerimastingai tikėtis ir laukti atomazgos, stimuliuoja netikrumo jausmą, nuostabą, susierzinimą ir/arba siaubą. Trileriai skatina adrenalino išsiskyrimą ir sužadina emocijas. Kuriant filmą, priskiriamą trilerio žanrui, dažnai įpinami netikėti siužeto vingiai bei pasirenkamos žiūrovą klaidinančios situacijos. Trilerio siužete antagonistas įvairiais būdais kliudo protagonistui pasiekti savo tikslo.

Wikipediją pacitavau neatsitiktinai. Nors pradžia buvo labai šiaip sau, vėliau trileris įsisuko kaip tame apibūdinime. Amberė yra komoje, bet ta koma kitokia, mat moteris viską puikiai suvokia, mąsto, prisimena, jaučia. Tiesa, tie prisiminimai grįžta labai pamažu, kaip kokia dėlionė pažengusiems. Įvyko kažkokia nelaimė, greičiausiai avarija. Amberė klausosi jos aplankyti atėjusių artimųjų, mėgina prisiminti įvykius ir dar labiau painiojasi.

Pasakojimas padalintas į tris sluoksnius – Dabar-Anksčiau-Tada. Ir jei skaitytojas galvos (aš galvojau!), kad aha, taip ir maniau, čia gi viskas aišku, na taip tikriausiai ir baigsis, – tai nieko panašaus. Baigsis taip, kaip norės autorė, o skaitytojui liks bendraminčių komentarai feisbuke, goodreads spoileriai ir keli galimi variantai, iš kurių tikriausiai nei vienas nėra teisingas.

Trileris su pagreičiu. Šaunu, kad net pati paprasčiausia knyga priverčia pasukti smegenis.