Ruth Hogan. Pamestų daiktų saugotojas.

HOGAN, Ruth. Pamestų daiktų saugotojas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Vilnius: Balto, 2018. 320 p.

Bėgant metams jis pripildė savo stalčius ir lentynas kitų žmonių gyvenimo detalių, ir kažkaip jos pradėjo lopyti savąjį, taip žiauriai sumaitotą, ir vėl jį padarė vientisą.

Pirmas sakinys: Čarlzas Bramvelas Broklis vienas be bilieto vyko 14.42 traukiniu nuo Londono tilto į Braitoną.

Visiškai atsitiktinis skaitinys. Tarp vienos, kitos knygos žiūrėk, vis įlenda toks netikėtumas.

Nors koks čia netikėtumas. Visiškai paprasta istorija apie.. žmonių gyvenimus. Tokia, kaip ir visos istorijos. Skaitai, ir taip jautru, ir gera. O va perskaitei, žiūrėk ir nebėra ką pasakyti. Knyga ir tiek.

Tai šiek tiek siužeto. Vienas garsus rašytojas, anksti netekęs savo gyvenimo meilės, gyvena šiek tiek asketišką gyvenimą ir daugiausia laiko praleidžia užsidaręs savo darbo kambaryje. Jo padėjėjai Lorai sunkus gyvenimo periodas, bet Antonio Perdiu namai ją gelbsti. Čia ji randa ramybę ir užuovėją. Tuoj tuoj likimas ims ir susiklostys taip, kad Lorai teks praverti tas paslaptingo darbo kambario duris ir įgyvendinti jai patikėtą užduotį.

O užduotis – tikras iššūkis. Štai čia ir visas knygos grožis – pamesti daiktai. Tiksliau – jų istorijos. Ką slepia pamesta dėlionė, plaukų gumytė, skėtis, puodelis? O pakabukas, kurio tikrai nederėjo pamesti? Ir kaip su visu tuo dera vieno leidėjo ir jo geriausios draugės Eunikės istorija?

O dera gražiai. Galbūt tie standartiniai šabloniški epizodai ir šiek tiek erzina, bet juos į šoną nustumia tas paprastas nuoširdumas. Paprastos, gal net banalokos, bet nuoširdžios istorijos. Kurias skaityti tiesiog gera.

Savaitgaliui. Romantikams.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

HANNAH, Sophie, PARIS, B. A., MACKINTOSH, Clare, BROWN, Holly. Dublerė [psichologinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ilona Šalnienė. Vilnius: Balto, 2022. 336 p.

Šios nesąmonės geruoju nesibaigs. Nei mamoms, nei jų dukroms.

Pirmas sakinys: Akimirką matai tik grožį.

Ar jūs matote tą patį, ką ir aš? Žinomas pramoginės literatūros autorių pavardes? Keturias? Keturias! Taip, akimirką man net užgniaužė kvapą. Nes bent dvi rašytojas žinau – Paris ir Mackintosh trileriai yra tie, dėl kurių ir miegą paaukotum. Bet pirma susižavėjimo akimirka praėjo, knyga perskaičiau, ir…. Keturios autorės! O rezultatas tik toks?

Prestižinėje aktorių mokykloje keturių paauglių grupelė susiduria su sunkumais. Tokiais, kuomet tėvams reikia eiti pas direktorių. Iš pradžių tai atrodo tik konkuruojančių merginų pokštai, bet vėliau jau nebejuokinga – merginos (ar jų mamos?) susiduria su tikrais iššūkiais.

Ir, deja, tik tiek. Aišku, psichologijos yra. Tai ir galėtų gelbėti knygą – keturios paauglės, keturios mamos. Skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai. Panarpliojami visokie variantai, galima pasvarstyti, kas čia turi daugiau problemų: mamos ar dukros? Ir kurioms labiau reikia pagalbos. Kas kam labiau padės? Mamos dukroms, dukros mamoms, o gal visos aštuonios susiburs ir kartu viską išspręs.

Dar knygą galėtų išgelbėti šiek tiek nestandartinis stilius. Keturios autorės, įdomu, kaip čia bus, kaip tos keturios istorijos susipins, ar jausis kokie nors ryškūs skirtumai, ar ne. Ir įdomu, kas čia sugalvojo parašyti tokią knygą. Ir kas iš to išėjo.

O išėjo tai ne kažkas. Perskaičiau ją, žinoma, kaipgi. Pasižavėjau tomis keturiomis pavardėmis ant viršelio. Ir viskas. Net gaila rašyti, bet visiškas standartinis ir visiškai, tikrai visiškai nieko ypatingo.

Delia Owens. Ten, kur gieda vėžiai.

OWENS, Delia. Ten, kur gieda vėžiai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Balto, 2020. 416 p.

– Ką tai reiškia – ten, kur gieda vėžiai? – Mano mama kartais taip sakydavo.
– Na, tiesiog tai reiškia kur nos toli, nuošaliuose šabakštynuose, kur visokie gyviai tebėra laukiniai ir elgiasi kaip laukiniai gyviai.

Pirmas sakinys: Pelkė – ne raistas.

Pirmasis metų pasirinkimas. Na, labai jau skeptiškai buvau nusiteikusi. Ar gali knyga patikti visiems? Abejojau.

Be reikalo. Graži, skaudi, prisotinta gamtos ir poezijos, tikrai verta dėmesio. Šiokia tokia detektyvo linija tik viską pagardina. Holivudo, žinoma, išvengta nebus – bet jis šiuo atveju nieko ir negadina.

Taigi, Katrina Danielė Klark – Kaja – maža mergaitė, palikta likimo valiai gyventi su girtaujančiu ir smurtaujančiu tėvu. Nėra nieko, kas pamokytų, paguostų, priglaustų, pavalgdintų ar aprengtų. Mažoji gyvena, visko mokosi ir viską patiria pati. Viena.

Vieną dieną maža mergaitė tampa mergina ir… Meilė juk be jokių problemų gali patekti ir ten, kur gieda vėžiai.

Daugiau kaip ir nebėra ką parašyti. Atrodo nieko ypatingo. Bet buvo įdomu ir gera skaityti. Visiškai suprantu masinį susižavėjimą. Tokių visiems tinkančių knygų nėra daug.

Sužeistas kiras Brandono paplūdimyje

Padangėje tu šokai, siela o sparnuota,
Ir gąsdinai šaižiu riksmu tu aušrą ūkanotą.
Tu jūrai iššūkį metei, laivus lydėjai,
Paskui tave man pargrąžino vėjai.

Tau lūžo sparnas, jį tempei kaip naštą,
Pakrantės smėlyje išbrėžei blankų raštą.
Kai plunksnos lūžta, nesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?

Nesužinosiu jau, kur išnykai, prapuolei,
Bet raštas smėlyje matyti iki šiolei.
Kai sužeista širdis, nebesvajok nuo žemės atsispirti.
Tik kas nusprendžia, kad jau metas mirti?

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.

Stephanie Garber. Karavalis.

GARBER, Stephanie. Karavalis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Vilnius: Balto, 2017. 416 p.

– Sveiki, sveiki atvykę į Karavalį – didžiausią pasirodymą žemėse ir jūrose. Viduje jūs patirsite daugiau stebuklų, nei dauguma žmonių patiria per visą gyvenimą: galėsite gurkšnoti kerus iš puodelio arba nusipirkti sapnų buteliuką. Tačiau prieš galutinai pasinerdami į mūsų  pasaulį, turite prisiminti, kad viskas yra tik žaidimas. Tai, kas nutiks už šių vartų, gali jus įbauginti arba sujaudinti, tačiau neleiskite apgaunami. Mes mėginsime jus įtikinti, jog viskas yra tikra, tačiau viskas tėra pasirodymas. Pasaulis, sukurtas iš fantazijų. Tačiau, nors mes norime, kad jūs įsijaustumėte, būkite atsargūs, kad jūsų neįtrauktų pernelyg giliai. Išsipildžiusios svajonės būna gražios, tačiau gali virsti košmarais, jei žmonės nenori pabusti.

Iš visų paskutiniu metu YA fantastikos knygų labiausiai įstrigo istorija apie jaunimėlį, per Comic Con renginį patekusį į savo mylimiausio filmo siužetą. Aišku, viskas buvo standartiška, bet… visai įdomu pafantazuoti, į kokios knygos ar serialo siužetą norėtųsi ar nesinorėtų patekti.

Karavalis irgi patraukė kažkokia panašia idėja. Tarsi nueitum į pabėgimo kambarį ir visa, ką ten patiri, taptų tikra. Skarletė daug metų laukė kvietimo į Karavalio pasirodymą. Jis, žinoma, labai paslaptingas ir stebuklingas, vyksta kartą metuose. Būti pakviestam į žaidimą didžiulė garbė, o jo nugalėtojo laukia nuostabus prizas. Taigi žaisime Karavalio žaidimą. Kartu su Krimson ir Džiulijanu.

Taip, saldžioji porelė… Ji nusiveda skaitytoją kartu su savimi į visiškai jaunų skaitytojų lygmenį. Viskas visiškai standartiška: niekinimas, abejojimas, įtarumas, susižavėjimas, karšta meilė, išdavystė, vėl meilė, vėl nusivylimas, atleidimas, vėl meilė. Vienu žodžiu, viskas aišku.

Ir nors knyga neprilygsta nei Fandom, nei toms Bado žaidynėms, o be to, tai tik pirmoji išversta serijos, kuri nebebus verčiama ir leidžiama, knyga – skaityti ganėtinai smagu. Ir tiek. Daugiau nėra ką ir parašyti. Tik galbūt priminti, kad daug įdomiau apie tokio žanro knygas rašo Kitty Writer. Fanai, užsukite paskaityti.

Taylor Adams. Be išeities.

ADAMS, Taylor. Be išeities [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Balto, 2018. 336 p.

Tada Derbė iškvėpė – klaida – ir stiklas aprasojo nuo kvapo. Bet ji matė ir to paneigti negalėjo.
Ji atsitraukė ant durų palikdama rankos atspaudą. Ant kaklo tvinkčiojo pulsas. Vis greičiau ir greičiau.
Ten..
Vaikas užrakintas furgone.

O štai pagaliau ir tikras trileris. Veiksmas veja veiksmą, siužetas sukiojasi šen bei ten, tik spėk sekti tekstą akimis. Atsiverti tokią knygą ir neužversi, kol nebaigsi. Ar patiko?

Standartinė situacija, kaip kokiame tradiciniame Kingo romane – mergina važiuoja namo, kai staiga pradeda snigti, keliai nepraeinami ir nepravažiuojami. Bet gerai, kad priešakyje pasirodo poilsio stotelė. Yra elektra, tualetas, kavos ir kakavos. Netgi kitų, taip pat kelyje įstrigusių žmonių yra. Tik jie kažkokie keistoki… Ai, tiesa apie išsikrovusius telefonus ir dingusį mobilų ryšį tikriausiai net nereikia minėti?

Klišių tikrai daug. Vieną akimirką jau išsigandau – knygą perskaičiau prieš porą dienų, bet nebelabai atsimenu, kas ten ir kaip buvo. Bet pamažu detalės sugrįžo. Aha, nėra blogai, šis tas galvoje užsiliko. Labai patiko skaityti – tikras skaitymo malonumas – kai užmiršti viską ir matai tik knygą. Tiesa, Derbė tikras nelaimių maišelis – suktis iš padėties jai sekasi nelabai kaip. Daug bėgimo, padažnėjusio pulso, greito alsavimo, šalto prakaito ir kraują stingdančios baimės. Gal daugumoje vietų ji buvo ir erzinanti, bet nesvarbu – paprastai knygų personažai, kad ir kokie nevykėliai bebūtų, manęs neerzina.

Patiko. Jau vien todėl, kad jei parašyta ant viršelio trileris – tai ir yra trileris. Greitas, šiurpus, nenuspėjamas ir ganėtinai įtemptas.

Sally Hepworth. Anyta.

HEPWORTH, Sally. Anyta [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 368 p.

Galbūt galėjau parašyti daugiau, bet galiausiai teturiu tik du po savęs paliktinus išminties krislus. Aš sunkiai dirbau dėl visko, kas man atrodė svarbu. Ir niekas iš viso to, kas man atrodė svarbu, neverta nė sudilusio skatiko. Mama.

Nebus ši knyga nei mėnesio, nei metų geriausia knyga. Skaičiau jų pernelyg daug. Bet žinau, kad daug kam patiks (ir daug kam patiko, daugybė žmonių ją perskaitė ir pasidalino įspūdžiais internetuose). Šis atsiliepimas gal bus šiek tiek kitoks, ne toks visapusiškai teigiamas.

Tai vienos šeimos (beje, veiksmas vyks Australijoje) istorija, kurioje svarbius vaidmenis vaidina dvi moterys: Marti ir Anyta. Vieną dieną Dajana (Anyta) randama negyva. Ji sirgo vėžiu, stalčiuje randamas atsisveikinimo laiškelis, tai kaip ir visiems viskas aišku – moteris neatlaikė ligos keliamų išbandymų. Liusė (Marti) į įvykius žiūri su abejone, ar tikrai jos taip nekenčiama anyta galėjo nusižudyti? O kur buvus, kur nebuvus, atvyksta ir policija, kuri išsiveda apklausai ir vyrą, ir ją pačią.

Panašu į detektyvą, bet to detektyvo kaip ir nėra. Na, tėra viena mirtis ir keletas policininkų. Dar daugiau nėra jokių trilerio užuominų. Tada dauguma gyvenimų tikriausiai būtų trileriai. Ne. Tai labiau skaudi vienos šeimos istorija su vienais labai nustebinusia, o kitų lengvai nuspėta pabaiga. Tiesa, psichologijos yra. Bet tik tiek, kiek jo yra visų mūsų gyvenimuose.

Bet kaip nors labai supeikti knygos tikrai negalima. Ne veltui bibliotekoje reikėjo laukti maždaug keturis mėnesius. Parašyta labai paprastai, skaityti lengva, įtraukia, nepabosta. Dviejų ar trijų vakarų skaitinys. Galima paašaroti ir kurį laiką istoriją pasinešioti mintyse. Pasiūlyti mažiau skaitantiems ar, gal visai neskaitančiam artimųjų ratui (ir, tikriausiai, susilaukti tik padėkos).

Bet buvo per daug paprasta, per daug lengva. Nebuvo nieko, dėl ko knyga būtų kažkuo išsiskyrusi iš kitų panašių knygų. Gal tik tie keli paryškinti sakiniai, kuriuos užrašiau viršuje…

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

SULLIVAN, Mark. Po raudonu dangum [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Jaunuolis prisiminė didžiumą baisių įvykių, regėtų nuo tos dienos, kai Šiaurės Italijoje prasidėjo karas. Mažasis Nikas su granata rankoje. Tulijus, koneveikiantis šaulių būrį. Vergai tunelyje. Mažyčiai pirštukai, išlindę iš raudono vagono dvidešimt pirmajame perone. O dabar – nuo kūnų atskirtos galvos ant apšerkšnijusių tvoros stulpų.
Kodėl aš? Kodėl turiu visa tai regėti?

Dar viena knyga apie karą. Milanas, Italija, 1943-ieji – 1944-ieji metai. Septyniolikmetis Pinas Lela galvoja tik apie merginas ir kaip joms patikti. Atrodo, jam jokie karai ir negandos nerūpi. O ir karas tikriausiai greitai baigsis. Bet visgi suspės įtrauki ir jį į savo sūkurį, tik ne visai taip, kaip vaikinas tikėjosi.

Labai populiari knyga. Labai giriama skaitytojų. O kas tada nutinka? Taip, šiek tiek nuvilia. Skaičiau ganėtinai ilgai, ir, jau atrodė, kad kovo mėnuo kaip prasidėjo Milane, taip jame, po raudonu dangumi, ir baigsis. Ne, viskas gerai, siužetas ganėtinai įdomus (bent turėtų būti tiems, kam karo tematika patinka). Bet tas atpasakojamasis stilius! Nuėjo, pamatė, padarė, pagalvojo, pasakė… Labai labai jis daug ką gadina.

Tiesa, sugadino ne tiek, kaip Aušvico tatuiruotojo istoriją. Autorius – patyręs rašytojas, ir atpasakojimas, nors ir neįmantrus, bet skaitomas. Dar daugiau. Kuo toliau, tuo labiau tie visi įvykiai veikia (o knygų apie karą skaityta nemažai), ir veikia taip, kad dar ilgai tie veikėjai ir įvykiai neišeina iš galvos. Įtaigu. Labai. Beje, lietuviškai yra išleistos kelios kitos autoriaus knygos. Čia ir tinklaraščio nauda – apie vieną senai skaitytą jau buvau ir pamiršusi. Apsivalymo ritualas – pasakojimas apie šiandieną, bet tikrai daugiau nieko konkretaus neatsimenu, gal tik tiek, kad taip pat buvo labai giriama skaitytojų.

Tai kada bus filmas? Jis, panašu, galėtų būti įdomesnis, nei knyga. O tai retas atvejis.

Cara Hunter. Arti tiesos.

HUNTER, Cara. Arti tiesos [kriminalinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Ketinu tai pasakyti dabar, kol dar nepradėjome. Jums gali nepatikti, bet patikėkite, man teko tai daryti daugiau kartų, nei norėčiau prisiminti. Tokiu atveju – vaiko atveju – devynis kartus iš dešimties kaltas būna kas nors iš artimos aplinkos. Šeimynykštis, draugas, kaimynas, bendruomenės narys. Neužmirškite to. Kad ir kokie nuliūdę jie atrodytų, kad ir kaip tai būtų nepanašu į tiesą, jie žino, kas tai padarė. Gal nesąmoningai, gal ne iš karto, bet žino.
Jie žino.

Vis dar tebesu skeptiška tų populiariųjų kriminalinių trilerių atžvilgiu. Paskutiniu metu skaičiau jų tikrai daug, ir, tiesa pasakius, jau šiek tiek atsibodo. Visi jie ankščiau ar vėliau supanašėja. Taigi, kuo šis kitoks?

Beveik niekuo. Autorė manipuliuoja jautria tema – dingo maža mergaitė. Tiesiog taip – tėvų, artimųjų, kitų vakarėlio dalyvių akivaizdoje – ėmė ir dingo. Ir nei vienas liudininkas negali pasakyti nieko gero, nieko konkretaus. Nieko, kas gali padėti surasti mažą vaiką. Laikas šiuo atveju skubina – pirmosios 48 valandos gyvybiškai svarbios. Gal keista, gal ir ne, bet darbą trukdo ir apsunkina ne kas kitas, o… tėvai.

Pradžia buvo nuobodi. Esamasis laikas labai balansuoja ties banalumo riba, bet gerai jau gerai, čia tiesiog paprastas eilinis detektyvas. Kartelę leidžiu dar žemiau. Maždaug nuo vidurio visai įsitraukiau. Tai tas paaiškėja, tai anas. O kuo toliau, tuo įdomiau. Detektyvas inspektorius Adamas Folis, kaip jau įprasta beveik visose panašiose knygose, psichologiškai gerokai aplaužytas, bet autorė į asmeniškumus daug nesileidžia. Tai pirmoji serijos knyga ir, tikėtina, intriga kuriama kitoms dalims. Kol kas noru jas perskaityti netrykštu – iki gero trilerio pritrūko ir įtampos, ir tempo. Bet autorės nenurašau – matysim, kas bus toliau.

 

Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

LARBALESTIER, Justine. Mano sesuo Roza [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 378 p.

– Aš gailiuosi.
– Ir yra dėl ko gailėtis, Roza. Linkėti žmonėms mirties nėra pokštas! Negalima šitaip kalbėti.

Nepaisant prastų komentarų, visada norėjau perskaityti šį romaną. Galvojau, kad jis mistinis, gal koks fantastinis (gal paaiškės, kad ta Roza – kokia vampyrė). Ar bent jau bus kažkiek siaubo.

Iš karto reikia pasakyti, kad knyga – jaunimui. Pagrindinis veikėjas – Čė – septyniolikmetis vaikinas. Kartu su tėvais ir seserimi Roza atvyksta gyventi į Niujorką, kur viskas nauja ir yra ką veikti. Tik šalia bokso ir visų kitų paaugliškų reikalų jis turi vieną didelį rūpestį – seserį. Jos elgesys keistokas, vaikinui dažnai kelia nerimą, tačiau aplinkiniai, o ypač tėvai, tą paprasčiausiai ignoruoja. Juk ko ta dešimtmetė mergaitė gali prišnekėti ir prisifantazuoti. Juk ji dar tik vaikas.

Ganėtinai smagus skaitinys, nors visiškai jokių lūkesčių ir nepateisino. Visas romanas – tai nenuobodus, ką tik į Niujorką atvykusio septyniolikmečio gyvenimas. Šeima, seni ir nauji draugai, boksas, treniruotės, bėgimas, ateities planai. Ir neperprantama mažoji sesutė.

Nors puslapių (kaip ir teksto ganėtinai mažu šriftu) tikrai daug, šiek tiek nustebti autorė leido tik pačioje knygos pabaigoje. Bet skaityti neprailgo – jaučiuosi, kaip pažiūrėjusi holivudinį filmą apie paauglių gyvenimą. Ir tiek.