Louise Jensen. Pasimatymas.

Louise Jensen. Pasimatymas.

JENSEN, Louise. Pasimatymas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. Vilnius: Balto, 2019. 352 p.

Pamačiusi atspindį veidrodyje, apima išgąstis ir sąmyšis, man užima kvapą, bet galiausiai iš gerklės išsiveržia riksmas. Įtikinėju save, kad tikriausiai sapnuoju. Tai turbūt košmaras. Turi būti košmaras.
Bet taip nėra.

Prosopagnozija. Tai esminė šio trilerio intriga. Kas tai? O tai būklė, kai visi veidai tampa nepažįstami. Skamba siaubingai. Dar baisiau, kad ima pavesti ir atmintis. Buvai pasimatyme? Buvai. Jis baigėsi ne taip, kaip tikėjaisi? Tikrai ne taip… Ar atpažinsi tą gerbėją, kai sutiksi gatvėje? Ne. Juk nebegali pažinti veidų.

O gerbėjas pasitaikė psichopatas. Palikinėja žinutes, užuominas, rašo grasinimus, gąsdina naktimis ir panašiai bando sugadinti gyvenimą. Siužetas įtraukia nuo pirmo sakinio, tas nežinomas atminties sutrikimas sunkiai suvokiamas, pabaigos spėlioti nemėginu. Keli vakarai ir perskaityta. Kažkaip vis norisi patikrinti, ar durys tikrai užrakintos.

Patiko. Daug geriau, nei ankstesni banaloki trileriai. Balto gauna taškų!

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

Amy Lloyd. Nekaltoji žmona.

LLOYD, Amy. Nekaltoji žmona [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

– Aš mylių jį, mama.
– Jis mane baugina.
– Kodėl?
– Dvidešimt metų praleidęs kalėjime negali būti normalus žmogus. Tiesiog negali.
– Bet jis normalus, – Samanta pasitraukė į šešėlį. – Jis mielas, geras ir drovus.
– Bet jis yra žudikas.
– Jis nėra žudikas, mama. Tai ir esmė. Visi kaltinimai jam buvo panaikinti.

Suintrigavo siužetas. Samanta skrenda iš Anglijos į JAV pas tik iš laiškų pažįstamą vyrą. Jis kalėjime, yra neteisingai apkaltintas ir jau dvidešimt metų laukia mirties bausmės. Tačiau yra neprarandančių vilties, kad Denisą pavyks išteisinti ir galbūt net išlaisvinti. Samanta – viena iš jų. O dar ta meilė…

Ką gi, jau baigiu didžiąją rudeninę trilerių krūvą ir šis ko gero vienas iš paskutiniųjų. Tikrai būna ir blogiau. Nors ir norisi pasukinėti pirštą prie smilkinio – kai kurie poelgiai tikrai stulbinantys, tad nėra ko stebėtis, kad vėliau Samantai „suka skrandį“ (taip parašyta). Tema, aišku, tokia kiek stereotipinė. Bet klausimų kyla ir diskutuoti norisi. Ar gali būti tiek metų kalėjime prabuvęs žmogus būti tikrai nekaltas, gerutis ir visiškai normalus? Ar visgi ne? Ar tikrai ta psichika gali atlaikyti tiek metų mirtininkų kameroje? Variantų tikriausiai yra daug ir visokių, tad autorė vieną iš jų ir pasakoja.

Labai kritikuoti nėra ką, kaip ir labai kuo žavėtis. Trilerių skaitymo reikalavimus atitinka (pakankamai įtraukė ir puslapiai labai greitai verčiasi), bet, žinoma, nuo skandinavų detektyvų meistrų atsilieka per kelis šviesmečius. Ko gi norėti – kaip rašoma, tai pirmoji autorės knyga. Galbūt net nevertėjo gaišti laiko, juk tikrai yra ir geriau. Betgi neperskaitęs – nesužinosi. Tiesa, beveik 16,00 Eur kaina už tokio lygio skaitinį tikrai neadekvati. Tikrai tiek neverta, pataupykite geresniems.

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

Marius Repšys. Heraklis Nr. 4.

REPŠYS, Marius. Heraklis Nr. 4 [biografinis romanas]. Vilnius: Balto, 2019. 240 p.

Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. 

Tokių istorijų vengiu. Visokie lietuviški gyvenimai, išpažintys, didelės ir mažos didesnių ar mažesnių žvaigždžių dramos – ne man. Bet taip nutiko, kad knyga visgi pateko į mano rankas. Perskaičiau. Vienu prisėdimu. O naktį sapnavosi košmarai.

Anuomet. Tada. Dabar. Trys laiko linijos. Vieno gyvenimo istorija. Nuo skurdaus čiužinio vaikystėje iki auksinio scenos kryžiaus ir sidabrinės gervės. Papasakota gyvai ir įdomiai. Apie visus kasdienius vaikiškus, paaugliškus, jaunuoliškus išgyvenimus. Apie studijas. Aktorystę. Teatrą. Ir psichikos ligą. Be didelio patoso ir sparnuotų frazių. Daug šūdo ir keiksmažodžių. Taigi…. Paprastai ir gyvenimiškai.

Įspūdis stipresnis, nei tikėjausi. Ir ne, ne tas atviras pasakojimas apie ligą (nors ką čia kalbėti – pirmoji scena apie balsą galvoje sukrėtė). Gaudžiau kiekvieną pastraipą apie vaidmenis, spektaklius, aktorių kasdienybę. Man, pripratusiai prie linksmų Narmontaitės istorijų, buvo baisu. Kažkokie studentiški etiudai žlugdo gyvenimus ir virkdo suaugusius vyrus! Kiek jėgų ir sveikatos atiduodama scenai! Bet ne, knyga nėra ypatingai slogi ar tamsi. Ne. Linksmų momentų tikrai yra. Optimizmo irgi. Gyvenimas gi nėra vien juodas ar baltas. Vien liūdnas ar linksmas.

Mano gyvenimas panašus į greitąjį traukinį. Viena jo stotelė – dangus, kita – bedugnė. Viena mano diena kupina euforijos, pergalių ir didelių siekių. Kitą atsliūkina liūdesys, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambary ar užsikloti galvą antklode. Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti….

Knyga – tikrai ne stebuklas, bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau. Kodėl? Jau vien dėl to viršuje juodai paryškinto sakinio.

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti. – Marius Repšys, aktorius.

Joy Fielding. Bloga duktė.

Joy Fielding. Bloga duktė.

FIELDING, Joy. Bloga duktė [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė. Vilnius: Balto, 2019. 416 p.

Robina labai troško atsisėsti. Praeitą naktį prasivartė lovoje nerimaudama dėl Aleko, tėvo, Kasidės, dėl visko, kas atsitiko ir kas galėjo atsitikti, nė nesumerkė akių. Nors nekantravo sprukti iš Red Blafo, argi galėjo išvykti nesužinojusi, kas atsitiko?

O va šitas trileris turi vieną išskirtinį bruožą. Tokio iš pažiūros banalaus teksto dar reiktų paieškoti. Ištisas dialogas. Reikėjo šiek tiek laiko priprasti. Ir, chm…, bet surašytas jis tai meistriškai. O gi todėl, kad veiksmas vyksta žaibu, lapų nespėju versti, o tarp tiesioginės kalbos vienur kitur prikaišiota netgi Robinos minčių ir svarstymų.

Tai kas gi ta Robina? Ji psichoterapeutė, kamuojama nerimo priepuolių (kaip netikėta…). Nors gal ir suprantama – juk ką tik išgirdo žinią, kad jos tėvą kažkas norėjo nužudyti. Sužeista ir jo žmona bei podukra. Robina kraunasi lagaminą, nieko nepadarysi, teks grįžti į nemėgiamus buvusius namus kažkur Red Blafe. Taigi judam kartu!

Ir vis tiek neišeina parašyti, kad knyga – niekalas. Knyga – gal ir taip. Bet tas skaitymo procesas! Kaip įtraukia! Norisi sužinoti, koks čia detektyvas nutiko, kaip tai susiję su šeima. Ir kodėl Robinai atrodo visi įtartini? Nejučia pasijauti kriminalistu ir bandai suvokti, kokie ryšiai siejo tos šeimynėlės narius. Tas banalusis stilius labai kinematografiškas, veikėjai ryškūs (vien Melanija ko verta), įvykiai įsimintini. Netgi pagalvojau, kad siužetas ko gero išliks ilgiau, nei įprasto trilerio.

O dabar duokite kokių nors normalių tradicinių knygų! Trilerių kol kas užteks.

Andy Weir. Artėmidė.

Andy Weir. Artėmidė.

WEIR, Andy. Artemidė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas. Vilnius: Balto, 2019. 394 p.

Tik nedaugelis gali pasigirti žinantys, kaip išmatuoti tėvo meilę. O aš žinau. Toks suvirinimo darbas šiaip jau truktų kokias keturiasdešimt penkias minutes, tačiau tėtis prie jo sugaišo tris su puse valandos. Tėtis myli mane trimis šimtais šešiasdešimt šešiais procentais labiau nei bet ką kitą gyvenime.
Kaip gera žinoti tokius dalykus.

Ką gi, galima pasakyti tik vieną – Markas buvo įdomesnis, patrauklesnis ir gilesnis personažas. Džiasmina Bašara… Na, autoriui tikriausiai nelabai sekasi rašyti apie moteris. Čia tai faktas.

Bet visa tai tik tarp kitko. Bet kokiu atveju knyga labai patiko. Kiek dabar tų fantastinių knygų leidžiama? Apie kosmosą? Apie gyvenimą kokiame Marse ar Mėnulyje? Retenybė… Tad ar galima objektyviai vertinti? Jokiu būdu. Koks dar objektyvus vertinimas, jei norisi nusipirkti knygą vos jai pasirodžius ir skaityti, skaityti…

Taigi, žmonės pasistatė sau namus Mėnulyje. Artemidė – tai didžiulis miestas. Į jį kraustosi gyventi turčiai. Jame nuolat pilna kosmoso turistų. Ir jame gyvena tie, vietiniai, kurių tai vieninteliai namai. Viskas beveik kaip Žemėje – meilė, džiaugsmai, pinigų stygius, korupcija, kontrabanda ir kiti dalykai.

Autorius vėl labai išsamiai fantazuoja: kaip pastatytas miestas, kaip jis apsaugotas nuo galimo deguonies stygiaus, koks tas kasdienis gyvenimas, ką kosmose valgyti ir kaip to valgio prasimanyti. Tikriausiai tie paaiškinimai vėl logiški ir pagrįsti, kaip ir Marsietyje. Nežinau, per daug nesigilinau. Juk Džiazės darbai ir žygiai daug įdomesni. Nors ji ir nemoka taip juokauti  kaip Markas, bet galvą turi. Pasiseks jai, ar visgi bus ištremta į Žemę? O astrofizika ir logika? Kam tai rūpi…

Patiko, duokit dar.

Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

Alice Feeney. Žinau, kas tu esi.

FEENEY, Alice. Žinau, kas tu esi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 361 p.

Mes ne visuomet buvome tokie, kokie esame dabar.

Valio, dar vienas patikusios autorės trileris! Tiesa, panašu, kad ji naujovių neieško (o gal čia toks sumanymas?). Kaip ir pirmoje knygoje Kartais aš meluoju, jauna sutrikusi moteris nebesuvokia, kur tiesa, o kur tik fantazijos. Dingo josios vyras. O ji pati nieko neprisimena. Ir kuo daugiau stengiasi, tuo galvoje daugiau painiavos.

Tokie siužetai intriguoja. Nežinai, kas nutiks kitame puslapyje. Eimė juk pati nesusigaudo, kas vyksta, tai ką kalbėti apie skaitytoją. Juk kitame puslapyje gali nutikti bet kas. Seku siužetą sulaikiusi kvapą, taip, kaip ir priklauso, dar vieną skyrių, dar…. Dabar Eimė suaugusi aktorė, o tuomet – dar visai maža mergaitė… Dabar kliaujasi tik pati savimi, o anuomet galėjo kliautis tik suaugusiais. O kokie tie suaugusieji buvo?  Ir netikėtai, pamažu pradedu jausti tarsi tokį šleikštulį. Iš pradžių tik šiek tiek, bet kuo toliau, tuo labiau ir labiau. Vienu atsikvėpimu užbaigiu skaityti, bet tas nemalonus jausmas nesitraukia ir viską sugadina. Kodėl aš ją iš vis skaičiau? Bet juk pirmoji knyga buvo tikrai nebloga, ar ne?

Šį kartą autorės sugalvotas siužetas ir jos vingiai nepatiko. Pastangos šokiruoti skaitytoją – gerai. Bet kad labai jau persistengta. Net išgalvotos istorijos apie skriaudžiamus vaikus liūdina.

Ateinu anksti, taigi slankioju po Waterstones knygyną Pikadilio gatvėje. Pirmą kartą po ilgos pertraukos šiek tiek užsimirštu, o tokioje vietoje užsimiršti gera; čia tokia daugybė knygų po vienu stogu Ateinu į knygyną gana dažnai ir mėgaujuosi, kad niekas nežino, kas aš esu. Kartais apima noras čia pasislėpti ir išlįsti tik tada, kai visi lankytojai jau bus išsiskirstę, o darbuotojai irgi išėję namo ir užrakinę duris. Kiaurą naktį skaityčiau kokią senieną, o auštant atsiversčiau naują knygą. Nevalia leisti praeičiai pavogti dabarties, bet jei atsirieksi reikiamą kiekį, ji gali įkvėpti tavo ateitį.
Knygynuose visuomet jaučiuosi saugi. Tarsi čia saugomi pasakojimai galėtų išgelbėti mane nuo manęs pačios ir likusio pasaulio. Literatūrinė priebėga, pilna lentynose išrikiuotų popierinių parašiutų, kurie išgelbės tave, kai krisi. Kai kuriems žmonėms pavyksta išpūsti naivumo burbulus ir pasislėpti juose nuo pasaulio tikrovės. Bet net jei plevensi per gyvenimą saugiai tūnodamas savo burbule, vis tiek matysi, kas vyksta aplink. Neįmanoma visiškai nematyti siaubo, nebent užmerktum akis.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

WELLS, Herbert George. Nematomas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „scriptus“, 2017. 216 p.

Atsargiai atstūmiau laukujų durų sklendes ir išėjau į gatvę. Aš buvau nematomas ir vos tepradėjau suprasti, kokį dėl to turiu pranašumą. Mano smegenyse kilo šimtai pačių drąsiausių ir fantastiškiausių planų. Man svaigo galva žinant, kad dabar man viskas galima.

Apie Nematomą žmogų žinojau ir daug, ir nieko. Vaikystėje tikriausiai būta visokių pasakojimų ir istorijų, bet jų nelabai prisimenu. Vėliau buvo filmas, kurio išlikę tik fragmentai. Matyt, buvo lėtas ir nuobodus, tuo metu niekaip nespėjantis su vaikiškomis fantazijomis.

O knyga taip ir liko neskaityta. Tad puikiai tiko vasarasuknyga.lt „Knyga geltonu viršeliu“ užduočiai.

Tai pati tikriausia fantastikos klasika.  Į vieną nedidelį miestelį atklysta keistas, drabužiais apsimuturiavęs ir veidą slepiantis nepažįstamasis. Išsinuomoja kambarį vietinėje smuklėje ir paprašo jo netrukdyti. Na, mažo miestelio žmonėms tai pernelyg sudėtingas prašymas, tad greitai ima aiškėti visokie keisti dalykai ir sklisti dar keistesni gandai. Po dienos kitos svečias visiškai sujauks nuobodų miestelio gyvenimą, o tolimesni įvykiai sutrikdys ir mane pačią, nes nieko panašaus nesitikėjau. Tiksliau pasakius, kas vyko paskui, niekaip nesisiejo su mano vaikystės Nematomo žmogaus legenda. Sužinojau, kas ir kaip iš tikrųjų ten buvo. Vaikas manyje nuliūdo, bet labai džiaugiuosi, pagaliau perskaičiusi tikrąją šios istorijos versiją.

Patiko, kaip ir visas fantastikos žanras. Jis tikriausiai tuo ir nuostabus, kad prieš beveik pusantro šimto metų parašytą istoriją įdomu skaityti ir šiandien.

Rašytojas laikomas šiuolaikinės mokslinės fantastikos tėvu, parašė Pasaulių karą ir dar du kol kas neskaitytus romanus „Daktaro Moro sala“ ir „Laiko mašina“.