John Preston. Lobis.

PRESTON, John. Lobis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė – Steiblienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 222 p.

Ir ką gi mes čia radom, pamaniau.

Pirmas sakinys: Tą vakarą grįžau ir tęsiau darbą vienas.

1939-ieji metai. Karas jau čia pat. Bet, kaip ir visais laikais, dar nesitiki, kad tuoj gali prasidėti pragaras. Ypač tada, kai visai šalia randamas ypatingai vertingas lobis.

Labai įdomus laikotarpis. Daug asociacijų su matytais filmais, skaitytomis knygomis. Tai akyse tarsi ir piešiu kažką panašaus.. O dar tie visi kasinėjimai, istorija, paslaptys, kurių jau tikrai niekas neatskleis….

Bet kaip įdomu, kažin, ar išeitų atskleisti visų dalyvaujančiųjų kasinėjimuose paslaptis? Ne, tikrai nereikia tikėtis jokio detektyvo. Bet kiekvienas dalyvaujantis atrodo toks, ne, ne paslaptingas, būtų per daug paprasta… Turintis savyje kažką, ką žino tik jis pats. Ką pasilieka tik sau. Apie ką aplinkiniai gali tik spėti.

Tai kasinėjame toliau. Kažkas kažkam pradeda pavydėti, kažkam tenka per mažai, kažkam per daug garbės. Lyg nieko ir nevyksta. Ir nors aprašymas žada visokiausias aistras, intrigas ir pavydą, skaičiau tik labai santūrų, ramų tekstą, tarsi be jokių emocijų. Gal tai ir yra britiškos literatūros bruožas? Nežinau. Bet kokiu atveju, emocijas teko susigalvoti pačiai. Ir kas gi kaltas, kad mano visos emocijos sukosi tik apie lobį?

Atrodytų, labai jau modernios literatūros kūrinys. Ne. Romantiška meilės istorija? Ne, tikrai ne. Tai ką aš čia ką tik perskaičiau? Kažką per vidurį. Apie lobį, kuris tikrai labai labai masina (tuo labiau, kad jis tikrai buvo rastas, ir yra bene svarbiausias archeologinis anglosaksiškojo laikotarpio atradimas Britanijoje – tą nurašiau nuo viršelio). Perskaičiau ir apie žmones, žinoma.

Nes kas tas lobis be žmogaus?

Diane Chamberlain. Paskutinis namas gatvėje.

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis namas gatvėje [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2023. 412 p.

Gyvenime būna akimirkų, kai supranti, jog tavo ateitis bus visai ne tokia, kokios tikėjaisi.

Pirmas sakinys: Man kalbantis su rangovu į kabinetą galvą kyšteli mūsų naujoji administratorės padėjėja Natali, ir aš paprašau pašnekovą palaukti.

Galvoju, kiek jau skaičiau knygų apie namus? Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje, Sleido namas, Juodasis namas, Namas kryžkelėje, Namas prie ežero, Stiklinis namas, Popierinis namas, Namas su akla stiklo veranda… Ne visas ir prisimenu. O ką papasakos štai šitas namas?

Papasakos baisią istoriją. Visada labai sukrečia įvykiai, kurie, rodos vyko taip neseniai. Na kas tie 1965-ieji… Ne viduramžiai gi. Ir ne kur nors džiunglėse veiksmas, o Amerikoje, Šiaurės Karolinoje. Žmonės vis dar rūšiuojami pagal odos spalvą, apie juodaodį prezidentą tikriausiai dar niekas net nesapnavo. Kur jau ten! Juodaodžiai dar net balsavimo teisės neturi…

Nepaisant absurdo ir to sukrėtimo, pati knyga didelio įspūdžio nepadarė. Labai jau daug tų moteriškų, o greičiau, mergaitiškų jausmų jausmelių, jaunatviško neatsakingumo… Na taip, kraujas verda ir tiesiog negali nusėdėti vietoje – reikia kažką daryti. Kažką darai. O jei artimiesiems tai nepatinka? O jei tai iš tiesų pavojinga?

Ir buvo. Pradžioje nuobodokas ir verksmingas siužetas gerokai įsibėgėjo. Skaudu ir liūdna. Tokia realistinė drama su detektyvo elementais. Su tokiais šiurpokais, sakyčiau. Vienu momentu kažkiek priminė net garsiuosius vėžius. Ką gi, dar viena nebloga knyga, kuri tikrai ras savo skaitytoją.

Tiesa, Kingo memuarai šiokią tokią įtaką padarė. Marmurinis virtuvės stalo stalviršis arba spirale įrišta užrašų knygelė gerokai rėžia akį!

Stephen King. Apie rašymą.

KING, Stephen. Apie rašymą. [Memuarai apie amatą]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2023. 256 p.

Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Pirmas sakinys: Merės Kar memuarai „Melagių klubas“ mane pribloškė.

Stephen King memuarai manęs nepribloškė… Apie tą knygą jau buvau girdėjusi iš Sandros Bernotaitės tinklaraščio Grafomanija. Tuomet buvo įdomu, bet nesitikėjau, kad kada nors ją išvers, išleis ir va, sėdėsiu dabar  ir su tokiu džiaugsmu skaitysiu.

Bet ar galėtum vadintis Kingo fanu, jei praleistum šią knygą? Ne, negalėtum! Net jei niekada neketini ir net nesvajoji rašyti… Taip, tai knyga apie rašymą, bet juk rašymas neatsiejamas nuo autoriaus gyvenimo ir kūrybos. Skaičiau su malonumu. Niekas nedžiugina taip, kaip profesionalo parašytas tekstas.

Memuarų galėjo būti daugiau. Ieškantiems informacijos tik apie rašymą gal atrodo ir priešingai, bet mielai būčiau paskaičiusi apie Kudžą, apie tai, kaip autoriui pavyko susitvarkyti su savo bėdomis, apie tai, kaip gimsta mintys ir siužetai. Knyga rašyta senokai, berods 1999 metais. Ar nebūtų per daug tikėtis tęsinio?

Na o rašymas? Taip, dalyvavau kūrybinio rašymo kursuose. Pajutau, koks geras jausmas yra tiesiog rašyti. Tiesiog rašyti ir nieko per daug negalvoti. Rašyti pirmąjį (skaičiusieji knygą jau žino, kas tai) juodraštį. Prie kurio vėliau reikės praleisti baisiai daug laiko: laukia nebe toks įdomus techninis darbas. Pagarba autoriams, gerai ir įdomiai rašantiems, tik dar labiau didėja.

O aš? Sėdžiu dabar ir rašau šį sakinį jau tris kartus… Gerai, truputį juokauju, nors knygoje buvo tikrai daug patarimų, kuriuos vertėjo įsidėmėti. Nežinia, ar kada pravers praktiškai… Gal. Nes kas gi gali atsispirti tokiai magijai?

Iš tiesų rašome ne tam, kad pelnytume didelius honorarus, pagarsėtume, rastume, su kuo eiti į pasimatymą arba permiegoti, įgytume naujų draugų. Rašome tam, kad praturtintume ir skaitytojų, ir savąjį gyvenimą. Kad susiimtume, išsikapstytume iš bėdų ir atsigautume. Kad būtume laimingi, suprantate? Būtume laimingi. Dalyje knygos puslapių – galbūt per didelėje – apsakiau, kaip šito mokiausi. Daugumoje kitų dėsčiau, kaip tapti geresniu autoriumi. Likusieji, turbūt geriausieji, tolygūs oficialiam leidimui: jūs galite rašyti, jums derėtų rašyti ir jūs rašysite, jei tik nestokosite drąsos pradėti. Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Heather Morris. Trys seserys.

MORRIS, Heather. Trys seserys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kristina Aurylaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 432 p.

– Paklausyk manęs, Live, – sušnabžda Cibė. – Mudvi graušim akmenis, vinis ir viską, ką tik rasim, bet privalom išgyventi. Ar supratai?

Pirmas sakinys: Trys seserys – Cibė, Magda ir Livė – su tėvu sėdi glaudžiu rateliu namų kiemelyje.

Vėl užplūdo knygų apie karą ir holokaustą banga. Anksčiau, skaitydama tokias knygas galvodavau, baisu, kaip gerai, kad tai niekada nepasikartos, kaip tai galėjo įvykti, kodėl niekas nieko nedarė ir panašiai. Dabar nebežinia, net ką galvoti. Gal tik tai, kokie esame laimingi, nes šiandien yra tiesiog dar viena graži diena.

Trims seserims tų gražių dienų irgi buvo. Daug. Bet vieną dieną buvo nuspręsta, kad žydai yra mažiau žmonės, nei kiti. Labai baisus tas momentas, kai blogis jau nujaučiamas, bet protas dar atsisako patikėti. Kaip taip galima? Juk negali taip būti! Bet gali. Košmaras prasidėjo. Ir, nors prologas bei nuotraukos knygos gale sufleruoja, kaip viskas baigsis, laimingos pabaigos tikėtis labai nedrąsu. Nes, net jei ir pavyks išgyventi, argi tos patirtys nekankins visą likusį gyvenimą?

Tai trečioji grožinė autorės knyga, tad vis prisimenamas vienas ar kitas veikėjas iš ankstesniųjų. Bet ši istorija visiškai savarankiška. Jas visas vienija tik vieta – Aušvicas. Ir jei pirmoji, labiausiai laukta knyga ganėtinai nuvylė savo stiliumi, rodos, su šia viskas gerai. Žinoma, visi suprantame, kad čia nebus nei gražios, poetinės kalbos, nei pritrenkiančio modernistinio siužeto. Tiesiog paprastai papasakota baisi trijų seserų išgyvenimo istorija.

Kol kas labiausiai patiko iš viso trejetuko.

Hannah Kent. Atsidavimas.

KENT, Hannah. Atsidavimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 448 p.

Dabar temsta. Aš dar neišėjau. Štai, vėjau, klausyk. Dar ne viskas. Niekad ne viskas.

Pirmas sakinys: Tėja, tavo delne nėra linijos, kurios nebūčiau apvedžiojusi, nei trakštelinčio sąnario, kurio nebūčiau išklausiusi, o tavo akių mėlis – tai pasaulio karsto pamušalas.

Trečioji autorės knyga lietuviškai. Ir… Na tikrai, nei kiek nepanaši į pirmąsias dvi. Bet nereikia lyginti – Atsidavimas tikrai labai nustebino. Net du kartus. Ir taip, kad net nebežinojau, skaityti toliau, ar nebe.

Puiku, kad knygą skaičiau be jokių išankstinių atsiliepimų! Ar tai įmanoma, būnant bookstagrame? Pasirodo, taip! Nei vieno komentaro, nieko. Norėjau, kad įspūdis būti tik mano, be jokių išankstinių nuostatų.

Ir ką? Labai smagus jausmas, jau kiek primirštas. Nežinai, net ko tikėtis. Aišku, geros istorijos tikiesi, kaipgi, pirmosios dvi knygos buvo puikios. Viskas prasideda gražiai. Daug įdomių faktų. Prūsijoje gyvena senliuteronų bendruomenė, kurių tikėjimui, o ir jų pačių gyvenimui kyla pavojus. Bendruomenė, kartu su kitomis vietinėmis bendruomenėmis priima labai drastišką sprendimą – išplaukti ten, kur savo tikėjimą galės išpažinti laisvai, be jokių persekiojimų ir apribojimų.

Taigi, lipam į laivą. Į jį lipa ir dvi merginos, geros draugės. Joms labai pasisekė, nereikėjo išsiskirti, galės ir toliau draugauti, jų šeimos plaukia kartu. Taigi, laimingo kelio. Laimingo!

Sunku nustebinti skaitytoją, kurios perskaitytų knygų sąrašai jau siekia keturženklius skaičius. Bet įmanoma. Ši knyga viena tokių. Na nesitikėjau. Šis bei tas, žinoma, buvo lengvai nuspėjama iš pradžių, bet… Autorė sutrikdė, nustebino, nebežinojau, skaityti knygą toliau, ar ne. Ar buvo taip blogai? Ne, nebuvo, bet net užvertusi knygą nežinau, kaip ją vertinti.

Po keleto dienų, susigulėjus įspūdžiams, visgi tenka pripažinti – knyga tikrai gera. Bet kiek skaitytojų, tiek nuomonių. Man labiau patiko pirmos dvi autorės knygos. Tokia ir liko svyruojanti nuomonė…. Tiesa, va šis epizodas svarstykles stipriai nusvėrė į pačią geriausią pusę:

Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies,
kaip antspaudą ant savo rankos!
Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra kaip ugnies kaitra,
nenumaldoma liepsna.

Juk meilė stipri kaip mirtis, stipri kaip mirtis….

Shari J. Ryan. Gydytojo dukra.

RYAN, Shari J. Gydytojo dukra. [istorinis romanas]. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 320 p.

Kai skaitytojas prisikasa iki paskutinio knygos puslapio, užverčia viršelį, ir nugarėlė gailiai girgžteli – tai pabaiga, metas padėti istoriją į lentyną kitam smalsuoliui. Karas nepanėši į knygą – jis neturi galo. Sukrėtimas trunka amžinai.

Pirmas sakinys: Kai įveikiu paskutinę pakopą ir atsiduriu ant žemės, užlieja jausmų banga.

Kaskart pradėjusi knygą apie karą ir holokaustą, prisimenu vieną straipsnį, niekinantį ir tokias knygas, ir jas skaitančius skaitytojus. Esą tai popsas, pinigų mašina, neetiškas būdas užsidirbti pinigų net nesistengiant patikrinti faktų, viskas išgalvota, nėra nieko tikro, tik manipuliavimas skaitytojo jausmais. Kažkaip taip panašiai.

O kai atsiverčiu padėkas, epilogus ar autoriaus žodį, skaitau, kad tai močiutės, giminaičių, artimųjų, ar nepažįstamųjų išgyvenusiųjų istorija, kuriai medžiaga kruopščiai rinkta daug metų.

Ką galvoti? Žinoma, nesitikiu tobulai išaustos pasakojimo gijos, įpintos poetinės kalbos ir modernaus siužeto stebuklų. Priimu tai kaip dar vieną istoriją apie laiką, kuomet pasak vieno gero spektaklio, žmonės vaidino Dievą.

Ši knyga apie holokaustą šiek tiek kitokia – joje spinduliuoja meilė. Nesvarbu, kad Aušvice, nesvarbu, kad sunkiųjų darbų fone, nesvarbu, kad ir slėptuvėje po žeme. Meilė. Pagrindiniai veikėjai jaunučiai, jų gyvenimo istorijos labai skirtingos, bet abu sieja tas pats faktas – jie šiame nacių pasaulyje nėra pageidaujami. Jų mirtis – tik dar vienas žingsnelis nacių išsvajotojo pasaulio link. Bet jaunimas stiprus, juos palaužti sunku, o jei jaunos širdys liepsnoja, nugalėti jų beveik ir neįmanoma.

Patiko. Lengvas, paprastas, greitas skaitinys, su tais jaunais užsispyrusiais charakteriais ir meilės spindulėliais. Žinoma, sutinku, kad tai popsas, nes ką tik pamačiau, kiek knygų yra parašiusi autorė. Bet jei tai vienas iš būdų nepamiršti istorijos, tai jis visiškai pateisinamas. Argi ne?

Jodi Picoult. Šviesos blyksnis.

PICOULT, Jodi. Šviesos blyksnis [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 294 p.

Todėl ir gyvybė, ir mirtis prasideda šviesos blyksniu.

Pirmas sakinys: Įsikūręs Kadagių ir Montforto gatvių kampe už kaltos geležies vartų Centras tarsi senas buldogas saugojo savo teritoriją.

Kaip keista rašyti apie šią istoriją būtent Pasaulinę gyvybės dieną! Taip taip, lyg daugiau neturėčiau ką skaityti, išsitraukiau seną knygą. Buvau jau primiršusi Picoult stilių… Ji taip kruopščiai renka medžiagą kiekvienai savo knygai, kad va, perskaitai, ir lieki be žado.

Be galo skaudi tema. Be galo sudėtingi pasirinkimai. Viskas prasideda kaip gerame trileryje. Įkaitų drama, kviečiamas profesionalus derybininkas, kuris labai greitai išsiaiškina, kad tarp įkaitų ir jo paauglė dukra. Darbas tampa asmeniniu iššūkiu, suklysti negalima, apie jokį nusišalinimą nuo pareigų negali būti nei kalbos. Jis gi tėvas! O ten jo dukra!

O kas viso to kaltininkas? Irgi tėvas! Tik jo dukros čia nėra – ji ligoninėje. Dėl sudėtingų įstatymų ir įsitikinimų, saugus medicininis abortas jai buvo neprieinamas (XXI amžius!!!). Mergina buvo priversta ieškoti kitų, ne tokių saugių išeičių.

Va, matot, tokia knyga kaip tik Pasaulinei gyvybės dienai.. Skaudu. Skaitai, iš vienos pusės viskas gerai, žinoma, taip neturi būti. Skaitai toliau – kalba kita pusė. Ir supranti, kad ir taip neturi būti. Tada kaip? Kas teisus? Kas ne? Taip, taip parašyti moka tik Picoult. Nėra teisiųjų ir neteisiųjų. Ypač tada, kai kalbama apie tikrų žmonių tikrus gyvenimus.

Knyga dar turi vieną niuansą – įdomiai išdėliotas siužetas, įdomiai į jį įvedami veikėjai. Skaityti nenuobodu, dėmesys išlaikomas, o širdį skauda – taip norėtųsi išsaugoti ir tas jau suaugusias, ir tas ką tik pradėtas gyvybes… Deja…

Buvau jau pasiilgusi Picoult.

Angela Marsons. Žaisti su mirtimi.

MARSONS, Angela. Žaisti su mirtimi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2018. 368 p.

Kima Stoun IV

Štai kur esmė.

Pirmas sakinys: Supratau, kad ji negyva, anksčiau, nei prisiliečiau prie kūno.

Na, Kima dirba toliau, o skaitytojai mėgaujasi dar viena istorija labai keistoje ir šiurpioje vietoje – lavonų fermoje… Čia atliekami moksliniai tyrimai su kūnais žmonių, kurie po mirties norėjo būti dar kažkam naudingi.

Ir koks turi būti nusikaltėlis, kuris savo nusikaltimams pasirinktų tokią vietą? Situacija makabriška, kažkiek primena vaikų žaidimus ir didelę nemeilę. Tuo pačiu būdu žudomos merginos, paliekami tokie pat ženklai. Tikriausiai siautėja serijinis žudikas…. Nors, kaip jau žinome, visko gali būti, ir, jei yra ką išsiaiškinti, Kima būtinai išsiaiškins.

Su tokiomis serijomis būna taip – kritikai vietos nebėra. Silpnas siužetas? O ką, personažai juk pasiilgti, įdomu skaityti. Trūksta logikos? Kima taip patinka, kad nebelabai svarbu, ką ji ten tiria. Daug klaidų ir vertimo spragų? Kam tai rūpi, juk čia mėgstamos autorės dar vienas romanas. Tegyvuoja subjektyvumas.

O ką apie tuos detektyvus daugiau ir parašysi? Galima pafilosofuoti, kodėl juos skaitome ir kodėl jie yra tokie populiarūs? Kodėl įdomu skaityti apie nusikaltimus ir šiurpius įvykius? Gera pabėgti nuo realybės? Ar tiesiog lengva skaityti, nes intriguoja gerai suregztas siužetas?

Man Kima ir jos komanda patinka. Tiesiog. Be didelių filosofijų. Jau užsisakiau ir penktą knygą.

Toshikazu Kawaguchi. Kol dar neatšalo kava.

Kawaguchi, Toshikazu. Kol dar neatšalo kava [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 252 p.

Nors buvo sunku patikėti tuo, ką patyrė, Fumiko mintyse vaiduoklio prakeiksmas susisiejo su grįžimu į praeitį: jei galėjo įvykti viena, turbūt įmanoma ir kita.

Pirmas sakinys: – Klausyk, nebeturiu laiko, privalau bėgti… – nerišliai sumurmėjo jis ir atsistojęs persimetė per petį krepšį ilga rankena.

O va šitą mažą gražią knygutę išsirinkau be jokių išankstinių rekomendacijų, tik iš aprašymo. Tokios istorijos man – gyvenimiškos, šiek tiek mistiškos, ir labai, labai gražios. Ši juk bus tokia pat, ar ne?

Viena maža skersgatvyje pasislėpusi kavinukė apipinta legendų: esą čia užėjus galima nukeliauti į praeitį. Buvo metas, kai čia plūsdavo minios norinčiųjų pakeliauti, bet dabar ji vėl tuščia. Nes yra taisykles. Ir ne viena. Ir visos keistos. O be to, svarbiausia ir esminė taisyklė, kas benutiktų praeityje, tai jau niekaip nebepakeis dabarties. Tai kam gi keliauti, pasakytų daugelis.

O vis dėto keliaujančių atsiranda. Knygoje keletas istorijų, gražiai susipinančių tarpusavyje. Du jaunuoliai, kuriuos tuoj tuoj išskirs karjerą ir vandenynas.. Seserys. Vyras ir labai jį mylinti žmona. Mama ir duktė.

Labai gražu, gera skaityti. Kažkas kirba, kad ai, jau labai labai viskas elementaru ir paprasta. Per daug paprasta. Bet istorija taip ramiai ir gražiai vingiuoja, vis labiau įtraukia ir tikrai ramina. Koks tas gyvenimas bebūtų, jis toks… nenusakomas!

O kelionės laiku? Kam jos reikalingos, jei pakeisti nieko nebegalima? Ir tada… na taip, žinoma. Tai tokia sena kaip pasaulis tiesa, kad apie tai net nebegalvojam. O viskas taip paprasta! Kas? Paskaitykite ir sužinosite….

Tiesa, laimingiausias momentas buvo, kai atsitiktinai pamačiau, kad tai – pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga! Pirmoji! Tikrai norisi perskaityti ir antrą!

Sebastian Fitzek. Kelias namo.

FITZEK, Sebastian. Kelias namo [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė. Kaunas: Jotema, 2022. 382 p.

„Tu turi suprasti, kad šaltis – tai normali būsena, o šiluma – absoliuti išimtis Visatoje.“

Pirmas sakinys: Po visų sužalojimų, padarytų jautriausiose kraujosruvomis išmarginto kūno vietose, po daugybės smūgių į veidą, nugarą, inkstų sritį ir pilvą, nuo kurių šlapimas daugelį dienų nusidažydavo burokėlių spalva, po skausmų, kuriuos jis sukėlė sodo laistymo žarna bei lygintuvu, ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad kada nors dar galės tai pajusti.

Ai, pamirškit, ką kada nors buvau rašiusi apie baisias knygas. Nei katinas iš Gyvūnėlių kapinių, nei šiurpus viešbutis kalnuose, nei Egzorcisto demonai niekada neprilygs žmonėms. Paprastiems, geriems, protingiems žmonėms, kurie grįžę vakare namo tampa pačiais tikriausiais sadistais.

Gerai, penkios žvaigždutės – kol kas tai tikrai baisiausia mano skaityta knyga. Rimtai. Ir ne veltui knygos pradžioje yra psichologinės pagalbos tarnybų kontaktai. Ne, jų man neprireikė, bet ei, ar tikrai nėra baisu pagalvojus, kad kas ketvirta moteris artimoje aplinkoje patiria smurtą? O dar baisiau, kad nepajėgia (nenori, negali, nemoka, nedrįsta ir t.t.) viso to užbaigti.

Taigi, Palydos tarnybos savanoris atsiliepia į moters skambutį, kuri eina namo. Turėtų eiti, bet namai yra paskutinė vieta, į kurią norėtųsi grįžti. Ir nors tarnybos taisyklės aiškios: jokių asmeniškumų ir per didelio įsitraukimo, Džiuliui nepavyksta. Jis nenori paleisti Klaros, nori jai padėti, surasti kokią nors išeitį… Ar pavyks?

Visgi nepaisant visų baisumų, knyga labai įtraukia. Pradžioje, žinoma, sunku visa tai suvokti ir mintys sukasi tik apie tuos sadistus, kuriuos kažkas netgi pajėgia mylėti. Net kai muša, net kai prievartauja, net kai laužo kaulus, net kai pardavinėja aukcionuose.. Kai visa ta psichologija pasidaro per daug sunki, užgriūna veiksmas. Painiava, neaiškumai, kažkas kažkur vyksta, nebeaišku, kas ir kodėl. Vienu žodžiu, viskas labai gerai ir teisingai supainiota. Tiesiog atsisėdi, įkvėpi, o iškvėpti gali tik užvertus knygą.

Perskaičiau, pasibaisėjau, padūsavau ir.. tiesiai į biblioteką kitų autoriaus knygų.