Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

ROSOFF, Meg. Taip dabar ir gyvenu [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 176 p.

Stengiausi negalvoti apie tai, kas mūsų ten laukia.
Kad iš baimės apsigręžusi neimčiau bėgti atgal.

Taip dabar ir gyvenu. Vos užmečiau akį į pavadinimą ir jau norėjau tos knygos. Nesvarbu, apie ką ji. Nesvarbu, kokia ji. Nesvarbu, kad ji skirta jaunimui nuo 14 metų. Trijų sekundžių pirmojo įspūdžio taisyklė suveikė puikiai. Netgi išliko iki pat pabaigos. Iki paskutinio sakinio.

Penkiolikmetė Deizė atskrenda į Angliją aplankyti savo giminaičių. Teta, keturi pusbroliai ir pusseserė gyvena atokiame vienkiemyje, tad svečią iš Niujorko iš karto sužavi didelis senovinis namas, šunys, katės, ožkos, vištos – visa ta laisvė ir erdvė. Po keleto dienų teta išvyksta į Oslą ir palieka vaikus vienus – tikra kiekvieno -iolikmečio svajonė, tiesa?

O tada prasideda karas. Trečiasis pasaulinis.

„Ramybė prieš audrą“ – tiksliausias apibūdinimas, kuris galėjo ateiti į galvą tokiomis aplinkybėmis. Nors ir jaučiausi laiminga, jau buvau patyrusi, kad niekada nereikia tikėtis, jog viskas bus taip, kaip tame ašaringame Holivudo filme, kur akla mergina nominuojama Oskarui, o luošys berniukas staiga pradeda vaikščioti ir visi žiūrovai grįžta namo patenkinti.

Knyga palyginti plona, vos 176 puslapiai, bet juose yra tiek daug visko. Pirmiausiai, labai gražus tekstas, jau nuo pirmo sakinio norisi skaityti toliau. Pamažu imi pažinti Deizę, sužinai apie jos ankstesnį gyvenimą, kuris labai nuostabus nebuvo. Susipažįsti su jos giminaičiais, aplinka, kartu su jais patiri ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir tikrai ganėtinai baisių dalykų. Vaikai stengiasi išgyventi, pasislėpti, išlikti gyvi, sulaukti išvadavimo. O čia dar ta pirmoji meilė, kuri ir padeda, ir trukdo. Beje, tik vėliau susigaudžiau, kad Deizė ir Edmundas pusbroliai, bet matyt, toks jau tas gyvenimas.

Knyga įvertinta ir visa kaip apdovanota – Guardian vaikų literatūros prizas, Michaelo L. Printzo ir Branfordo Boase’o apdovanojimai. Yra ir visakaip nominuotas filmas How I Live Now (2013). Panašu, kad irgi visai neblogas. Tiesa, knygoje visi veikėjai man atrodė jaunesni.

Na o pačiai autorei 2016-aisiais metais įteikta Astridos Lindgren premija už viso gyvenimo kūrybą.

Jeigu nebuvai kare ir nori žinoti, per kiek laiko apsipranti netekęs visų artimų žmonių, kurių tau reikia ir kuriuos myli, tai galiu atsakyti – su tuo apsiprasti neįmanoma.

Reklama
Antje Babendererde. Indigo vasara.

Antje Babendererde. Indigo vasara.

BABENDERERDE, Antje. Indigo vasara. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 309 p.

Aš galvojau: „Tai tavo vasara, Smila.“ Buvau apsvaigusi be jokio kaifo. Natūraliai apsvaigusi.

Kurgi ne. Vandenynas, beveik tuščias, turistų neapgultas paplūdimys, bangos, bangos, bangos, dar didesnės bangos, išprotėję banglentininkai. Dar keletas nelabai draugiškų vietinių (bent jau pradžioje). Ir žinoma, meilė.

Šešiolikmetė Smila atvyksta į Sietlą, kur praleis vienerius mokslo metus. Bet prieš akis dar visa vasara! Nepaprasta, stebuklinga, indigo. Nors, kai tu šešiolikos ar panašiai, visos vasaros turėtų būti ypatingos… Smila greitai supranta, kad suvaldyti banglentę ne taip jau ir paprasta, tad ima į rankas fotoaparatą ir keliauja tyrinėti apylinkių. Tėvams duotas pažadas „niekur neįsivelti“ greitai ir netikėtai sudūžta…

Knyga jaunam skaitytojui. Autorė pririnkusi visokių įdomių faktų apie indėnų kultūrą, kvileutus, veiksmas vyksta netoli Forkso, kiekvienam „Saulėlydžio“ sagos fanui svarbaus miestelio, saulė ir vandenynas kaitina kraują ir visus kitus jausmus. Šiek tiek nuspėjamą siužetą gelbsti gražus ir nebanalus tekstas, netikėti nutikimai ir patys įvairiausi charakteriai. Galų gale juk vasara, ir kiekvienam, net suaugusiam skaitytojui norisi gražių vasariškų knygų.

Perskaityk knygą apie atostogas. Ar norėtum tokių atostogų, kokios aprašomos knygoje?“ – viena iš šiųmetinio „Skaitymo iššūkio“ užduočių. Gal dar ir dvejoji, ką skaityti, bet tikrai norėtum tokių atostogų, kokios aprašomos knygoje, ar ne?

Norman Mailer. Nuogieji ir mirusieji.

Norman Mailer. Nuogieji ir mirusieji.

MAILER, Norman. Nuogieji ir  mirusieji [romanas]. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Kaunas: kitos knygos, 2017. 644 p.

Niekas neįstengė užmigti. Išaušus bus nuleisti desantiniai kateriai, ir pirmoji puolimo grandis per bangas priplauks prie Anopopėjaus salos, o paskui briste bėgs į krantą. Visame laive, visame konvojuje aliai vienas žinojo, kad po keleto valandų kai kurie iš jų bus nebegyvi.

Iškart po to, kai grįžo iš karo, toks Normanas sėdo prie stalo ir ėmė rašyti, greitai ir įnirtingai. Netrukus, 1948 m., buvo išleista knyga, kuri iki šiol laikoma geriausiu amerikietišku romanu apie karą, kuri nuolat perleidžiama ir skaitoma visame pasaulyje, kuri jau ir mano rankose ir kurią perskaičius tikrai galima sakyti, eina sau… kokia gera knyga.

Kažkur Ramiajame vandenyne esančioje saloje amerikiečių divizija turi susikauti su japonais (japais). Divizija išsilaipina, pradeda kirsti džiungles ir tiesti kelią, rengiasi bivakus.  Žingsnis po žingsnio judama į salos gilumą. Oras šlykštus, nuotaika bjauri, vyrai šiurkštūs ir užsisklendę, nenoriai dalinasi savo jausmais. Tuos, kurie dalinasi, nejučia norisi niekinti ir atstumti. Per daug suartėsi su kitais, bus sunku, kai jie žus. Noras visų tik vienas – išlikti ir grįžti namo gyviems.

Knygoje – jokio heroizmo, didvyrių ar žygdarbių. Jokių Tom Hanks, Matt Damon, Brad Pitt ar kitų panašių amerikietiškų herojiškų personažų. Generolai, majorai, leitenantai, seržantai ir eiliniai, kiekvienas situaciją mato ir vertina kitaip. Vieną dieną žvalgų būrys (Kroftas, Henesis, Galageris, Martinesas, Rudis, Tolijas, Braunas, Hirnas, Vilsonas, Goldstinas, Ridžesas, Vaimanas, Rotas, Mineta, Pšekas, Stanlis, turėtų būti dar vienas, bet nebeatsimenu…), kaip ir reikia tikėtis, išvyksta su užduotimi. Ir nuo tada bendras teigiamas įspūdis dar patrigubėja.

Jie slinko apduję, ropšdamiesi nuo olos ant uolos, sunkiai dvėsuodami, gokčiodami iš nuovargio. Kroftas norom nenorom leido jiems kas kelios minutės atsipūsti; dabar jie ilsėdavosi tiek pat laiko, kiek būdavo žygiavę, be žado tysodavo aukštielninki, išskėtę rankas ir kojas. Kaip it Goldstinas su Ridžesu, buvo visiškai užsimiršę; sau atrodė nebe žmonės esą, o tik iškankinti organizmai. Buvo užmiršę užduotį, karą, savo praeitį, užmiršę net ką tik nueitą kelią. Bendražygiai, į kuriuos jie tolydžio atsitrenkdavo, jiems atrodė ne kas kita, o tik padūmavę erzinantys kliuviniai. Kaitri  spiginanti saulė ir svilinantys akmenys buvo kur kas pažįstamesni. Jų mintys šmaižiojo tarsi pelytė labirinte, bergždžiai mėgindamos apsistoti pirma prie pervargusių kojų virpulio, paskui prie žaizdų peršulio, ilgam susitelkdavo į skausmingas pastangas atgauti kvapą.

Knyga šiurkšti, vyriška, tiesmukiška. Neatsimenu, ar panašia tema skaičiau ką nors geriau. Iš drėgme ir karščiu tvoskiančių džiunglių kartas nuo karto leidžia ištrūkti likimo mašina arba choras. Puikūs intarpai. Norisi sužinoti apie vieną kitą žvalgą daugiau. Kitame puslapyje jis gal jau bus žuvęs.

Krisdamas Rotas išgirdo save riaumojant iš pykčio ir pats nustebo, kad gali taip garsiai rėkti. Nustėręs, apstulbęs, prieš trenkdamasis į giliai apačioje riogsančius akmenis, krito su viena mintimi. Ore besivartaliojantis žmogelis galvojo: aš noriu gyventi.

Nenoriu karo.

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

VILPIŠAUSKAS, Giedrius. Vėjas nuo jūros: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 416 p.

Tada dar nežinojau, kas įvyks per kitas keletą dienų. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį gebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos ne gulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, o mes sėdėtumėme vis trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.

Absurdiška. Netikėta. Juokinga. Ir kartais tikrai baisoka, tikrai, nors man, įpratusiai prie Kingo, iki tikro siaubo romano dar labai toli. Trys draugai, Egis, Ramutė ir Kristupas, griebia kuprines, palapines, dar šio bei to ir išvyksta savaitgaliui į mišką prie ežeriuko. Viskas būtų puiku, jei ne pasirodžiusi triukšminga kompanija, kuri įsikuria visai šalia jų stovyklavietės. Viskas būtų dar neblogai, jei ne suvokimas, kad palikta mašina kažkur ten, šiaurėje, o gal ten, pietuose. Viskas pasidaro visai blogai, kai iš to prakeikto miško niekaip nebegalima ištrūkti!

Ant viršelio išdidžiai parašyta, kad tai geriausias lietuviškas siaubo romanas. Ant nugarėlės skaitau atsiliepimą: „Jeigu norite lietuviško fantastinio romano, kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos ir šiek tiek siaubo, kurį galėtumėte skaityti versdami puslapį po puslapio ir nesustoti per naktį, – štai jis, Giedriaus Vilpiškausko „Vėjas nuo jūros“ – puikiai sukurtas, įtraukiantis ir nebepaleidžiantis iki pabaigos“. Šaunu. Žinoma, noriu, kas gi nenorėtų? Žvilgsnis knygyne greitai susifokusavo ir dovanų čekis realizavosi į knygą.

Nenusivyliau. Bet ir ypatingai nesusižavėjau. Nors tikrai, yra visko: kažkokie siūlai, lendantys iš samanų ir besistengiantys greitai apsivynioti apie tavo kūną, šlykštukas Algutis, Gintaras, žyniai, šamanai ir ne visai malonūs jų ritualai… Ir visada tas vėjas nuo jūros, ir vis čia bei ten pasirodantys grybukai (Dzūkija, gi). Yra ir dar šio bei to. Kartais tikrai nejauku, vis kas nors išlenda ir neleidžia pamiršti, kad romanas pretenduoja į siaubo žanrą. Tiesa, įdomu būtų sužinoti, kokių dar kitų lietuviškų siaubo romanų yra? Ar šis taip ir liks vienintelis ir geriausias? Nes, pasirodo, jis jau buvo išleistas Eridano prieš gerą dešimtmetį. Ir kas per tą laiką įvyko lietuviškoje siaubo literatūroje? Kad būta vėjo, tai tikrai ne. Nebent koks švelnus zefyras.

Pabaiga įdomi. Verta knygos. Internetas sako, kad kaip ir turėjo būti tęsinys. Bet, matyt, knygų rašymas ne toks ir lengvas užsiėmimas. Geriau jau skaitymas.

Tai va. Sena rusiška dainelė, kurios trieilis puikuojasi romano pradžioje, gali išvesti iš proto. O kur dar musmirės ir džiovinti baravykai?

Michael Crichton. Laiko linija

Michael Crichton. Laiko linija

CRICHTON, Michael. Laiko linija [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2011. 408 p.

– Praeitis egzistavo dar prieš Disnėjų ir Merdoką, Britų Telekomą ir „Nissan“, „Sony“, IBM ir visus kitus veiksnius, formuojančius dabartį. Praeitis kilo ir leidosi be jų įsikišimo, bandymų veikti. Praeitis yra tikroviška. Ji autentiška. Ir tai suteikia praeičiai neįtikėtino patrauklumo. 

Kelionės laiku tikriausiai kiekvieno fantasto svajonė. Knygos, filmai ta tema – viskas tinka ir viskas šaunu (tokiais atvejais minusų retai kada ieškau, o ši knyga dar ir su paveiksliukais). Ir kaip tik po ranka pasitaikė Laiko linija (o, čia tas Dinozaurų parko autorius ir o, pasirodo ir Andromedos štamo, tik pastarojoje buvo Maiklas Kraitonas). Šį kartą romanas siūlo nukeliauti į praeitį, į XIV a. Prancūziją, į tuos laikus, kai pagrindinės technologijos buvo šaunamieji ginklai ir parakas, o pagrindinis kilniųjų riterių užsiėmimas – aiškintis asmeninius reikalus kardais ir kalavijais.

Keista, kad tik jau įpusėjusi knygą prisiminiau, kad yra ir filmas (Timeline (2003) IMDb *5.6). Minutėlę sudvejojau, skaityti toliau, ar nebe, juk filmą mačiau bent keletą kartų, bet perverčiau puslapį ir… Ir taip, tas rašytojas tikrai gerai rašo. Nors pradžioje visada šiek tiek nuobodu. Buriamas būrelis, turintis nuveikti ką nors neįprasto (vieni jau leidosi po vandeniu, kiti keliavo į Dinozaurų parką, dar kiti – tyrė kažkokį tai štamą…). Vėliau išdėstomos mokslinės ir galimai galimos teorijos, prielaidos, ir t.t.  Kai visi pagaliau užima savo vietas, veiksmas prasideda. Įsisuka siužetas, įvykis po įvykio, o Prancūzijos šimtametis karas pasirodo nėra jau tas laikotarpis, į kurį labiausiai norėčiau nuvykti.

Bent jau teoriškai įrodyta, kad laiko kelionės tikrai yra neįmanomos. Bet kai atsivertusi paskutinius puslapius pamačiau keturių lapų bibliografinių šaltinių sąrašą, tikrai suabejojau. Nejau tikrai neįmanomos?

Ką gi, pirmyn į viduramžius?

Phyllis T. Smith. Aš esu Livija.

Phyllis T. Smith. Aš esu Livija.

SMITH, Phyllis T. Aš esu Livija. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aurelijus Katkevičius. Vilnius: Tyto alba, 2015. 399 p.

— Livija, klausykis. Moteris gali paveikti tai, kas vyksta. Nesakau, kad turėtų, bet gali.

Knyga iš serijos Didysis Mega Paskutinis Išpardavimas Paskutinį Kartą. Kažkokia nelabai girdėta, nelabai matyta, bet kai tokiame super išpardavime pamačiau ją kokį penktą kartą, palūžau. Juk aš baisiai mėgstu viską, kas bent kiek susiję su istorija.

Kas gali pasakyti, ką anuomet veikė ir galvojo pirmojo Romos imperatoriaus Augusto (tada dar Cezario Oktaviano, Julijaus Cezario įsūnio) žmona Livija Druzila? Niekas. Tiesa, istorikai sako, kad „Ji buvo valdinga moteris, ir šaltiniuose apie ją atsiliepiama labai nepalankiai. Nėra jokių abejonių, kad buvo negailestinga ir įžvalgi, bet nors liūdnai pagarsėjo kaip nuodytoja, nėra ir jokių įrodymų, kad iš tikrųjų būtų ką nors nunuodijusi“ (iš knygos „Istorijos titanai“).

Rašytoja matomai mėgo ir gerai išmanė Romos istoriją, knygos siužetas pagrįstas istoriniais faktais. Visa kita, žinoma, vaizduotė ir interpretacijos. Autorė tarsi bando Liviją reabilituoti, vaizduodama ją jautrią, supratingą, mylinčią.  Vaikystė, jaunystė, meilė, vaikai, karai, intrigos, politika, valdžia, galia. Romanas baisiai žadina smalsumą, daug visokių istorinių faktų ir įvykių, apie kuriuos čia ir dabar norėjosi sužinoti daugiau, paieškoti internete, susirasti straipsnį Iliustruotoje istorijoje ir pan.

Apie neeilinę asmenybė, neeilinį gyvenimą – paprasta ir kasdiene kalba kiekvienam bent kiek mėgstančiam istorinius romanus ir nebijantiems šiek tiek dramatiškų meilės kančių (galbūt užimančių ir šiek tiek per daug vietos).

Patrick Rothfuss. Karaliaus žudiko kronikos.

Patrick Rothfuss. Karaliaus žudiko kronikos.

ROTHFUSS, Patrick. Vėjo vardas. Karaliaus žudiko kronikos: pirmoji diena [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2011. 630 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 519 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 493 p.

To vyro plaukai buvo raudoni – tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios ir mąslios, o judėjo jis tiksliai ir užtikrintai lyg vagis naktį. Jis nulipo laiptais. Ten, už tvirtai užvertų langinių, tarsi šokėjas pakėlė rankas, perkėlė svorį ant kitos kojos ir iš lėto žengė vieną tobulą žingsnį. 
„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla – taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.

Tyla ir tinklaraštyje. Kaip tik nuo tada, kai užverčiau antrąją kronikos knygą. Ne, ne todėl, kad tie 1600+ puslapiai taip sužavėjo, kad netekau žado. Nors gal…

Kvouto gyvenimas gražus. Kasdien vis kitos vietos, kiti žmonės, kitos patirtys. Jis didelės šeimos edema ru narys. Mylintys tėvai, įdomi veikla, mokslai pas arkanistą Abentį. Viskas tiesiog nuostabu, kol vieną vakarą viskas sugriūna. Bum…

Kaip gi, be to tikriausiai nebūtų ir knygų. Nebūtų nuotykių. Nebūtų ir šių kronikų.

Toliau viskas ima suktis vis greičiau ir greičiau: berniukas auga, patiria begalę nuotykių, dažniausiai baisiai liūdnų; mokosi Universitete, įsimyli, ir taip toliau ir taip toliau. Tekstas gražus, sklandus, įtraukiantis, tikras malonumas skaityti. Istorija… Kažkur skaičiau, kad ji kažkoks viduriukas tarp Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Nežinau. Gal ir nėra kažkuo ypatingai originali, bet, na sutikit, jei tokios apimties romaną skaityti nepabosta, tai jis jau šio to vertas, ar ne?

Aš pagrobiau princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Aš sudeginau Trebono miestą. Aš praleidau naktį su Feluriana ir išėjau nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Mane išmetė iš Universiteto, kai buvau tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Aš mėnesienoje vaikščiojau takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Aš kalbėjausi su dievais, mylėjau moteris ir rašiau dainas, kurios pravirkdydavo menestralius.

Kažkokia pasaka? Taip. Kaip tik tokia, kokią mėgsta dauguma fantasy fanų. Gaila, kad Trečioji Diena kažkur taip ir liko čandrianų nelaisvėje ir, panašu, autorius jos net nesiruošia vaduoti… Fantazuokite patys.