Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

ELLWOOD, Nuala. Namas prie ežero [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 320 p.

Jei tau kada reikės pabėgti, šis namas tavo paslaugoms. Ten ramu ir saugu.

Rodos, tikrai graži draugės paslauga. Leisti apsistoti kelioms dienoms nuo despoto vyro bėgančiai mamai su sūneliu. Vieta atoki, ji čia saugiai galės pasislėpti ir šiek tiek atsipūsti….

Taip… dar viena knyga į sąrašą, kurią buvo šiurpu skaityti, nors autorius ir ne S. Kingas. Tikrai buvo nejauku. Trimetis isterikuoja, mama stresuoja, o namas baugina. Mažų mažiausiai baugina. Žiema, šalta, o jame nėra nieko. Nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Tik kažkokie nuo drėgmės suplėkę ir susmirdę čia ankščiau gyvenusiųjų daiktai. Nesunku įsivaizduoti Lizos neviltį, kuriai reikia pamaitinti supykusį sūnų ir saugiai jį užmigdyti. Bet čia dar tik smulkmenos.

Istorija šiek tiek primena Ledo dvynes. Kai nelaimės ištikta šeima irgi atsibeldžia į atokų užkampį, kuris mažiausiai tinka gydytis žaizdas. Čia panašiai – įtampos ir baimės atsikratyti sunku, nes kiekviename tamsaus ir seno namo užkaboryje slypi kokie nors praeities šešėliai.

Patiko. Pabaigoje netgi nebegalėjau sustoti skaityti – norėjosi sužinoti, kaip čia viskas susiję. Susiję bus. Labai nenustebino, bet tikrai paskatino įtraukti ir kitas autorės knygas į begalinį skaitytinų knygų sąrašą.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

GAIMAN, Neil. Vandenynas kelio gale [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2018. 192 p.

– Žinau, – pasakė Letė. – Viską žinau. Garbės žodis. Mums viskas baigsis geruoju.
Taip ji sakė. Bet geruoju mums nesibaigė.

Žinot tas istorijas, kai suaugusieji, dažniausiai prispirti ne pačių maloniausių reikalų, grįžta į vaikystės namus kokiame nors mažame miestelyje? Dažniausiai tai pasitaiko kokiuose nors detektyvuose, kuomet seniai pamirštoje byloje atsiranda naujų įrodymų ar pan. Bet būna ir kitokių istorijų. Fantastinių. Maginių. Stebuklingų.

Autorius jau pažįstamas, Niekurniekada jau perskaityta, rodos, jau galėjau numanyti, ko tikėtis iš šios trumpos apysakos. Bus magijos, bus netikėtumų. Bus tikrai labai graži istorija.

Vaikščiodamas po vaikystės vietas vyras panyra į prisiminimus, kuriuos jau buvo pamiršęs. Nors pamiršti tokias patirtis sunkoka, nesvarbu, kad tuomet buvai tik septynerių. Tais metais berniukas, gyvenantis kelio pradžioje, patiria rimtų išbandymų. Jam į pagalbą ateina kaimynų mergaitė, gyvenanti kelio gale. Letė Hemstok.

Ir kaip dabar parašyti, dėl ko taip susižavėjau? Istorija juk visiškai paprasta: blogis bando pakenkti žmonėms, bet gėris visada nugali. Bet tas toks magiškas stilius, tarsi kokia burtų lazdele ima ir akimirksniu perkelia į septynmečio pasaulį: vaikišką, naivų, stebuklingą. Fantastišką. Tai tikriausiai ir padarė didžiausią įspūdį.

O tiksliausiai knygą apibūdina šie žodžiai ant viršelio (o tai, kaip žinia, būna labai retai). „Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus maginės fantastikos žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.

Tai ar dar nepamiršote, kad stebuklų tikrai būna?

–  Maniau, sakei, kad čia vandenynas, tariau jai. – O iš tiesų tai viso labo kūdra.
–  Čia yra vandenynas, – atšovė ji. – Mes jį perplaukėme, kai aš dar buvau kūdikis, po to, kai išvykome iš senosios šalies…

Stephanie Garber. Karavalis.

Stephanie Garber. Karavalis.

GARBER, Stephanie. Karavalis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Vilnius: Balto, 2017. 416 p.

– Sveiki, sveiki atvykę į Karavalį – didžiausią pasirodymą žemėse ir jūrose. Viduje jūs patirsite daugiau stebuklų, nei dauguma žmonių patiria per visą gyvenimą: galėsite gurkšnoti kerus iš puodelio arba nusipirkti sapnų buteliuką. Tačiau prieš galutinai pasinerdami į mūsų  pasaulį, turite prisiminti, kad viskas yra tik žaidimas. Tai, kas nutiks už šių vartų, gali jus įbauginti arba sujaudinti, tačiau neleiskite apgaunami. Mes mėginsime jus įtikinti, jog viskas yra tikra, tačiau viskas tėra pasirodymas. Pasaulis, sukurtas iš fantazijų. Tačiau, nors mes norime, kad jūs įsijaustumėte, būkite atsargūs, kad jūsų neįtrauktų pernelyg giliai. Išsipildžiusios svajonės būna gražios, tačiau gali virsti košmarais, jei žmonės nenori pabusti.

Iš visų paskutiniu metu YA fantastikos knygų labiausiai įstrigo istorija apie jaunimėlį, per Comic Con renginį patekusį į savo mylimiausio filmo siužetą. Aišku, viskas buvo standartiška, bet… visai įdomu pafantazuoti, į kokios knygos ar serialo siužetą norėtųsi ar nesinorėtų patekti.

Karavalis irgi patraukė kažkokia panašia idėja. Tarsi nueitum į pabėgimo kambarį ir visa, ką ten patiri, taptų tikra. Skarletė daug metų laukė kvietimo į Karavalio pasirodymą. Jis, žinoma, labai paslaptingas ir stebuklingas, vyksta kartą metuose. Būti pakviestam į žaidimą didžiulė garbė, o jo nugalėtojo laukia nuostabus prizas. Taigi žaisime Karavalio žaidimą. Kartu su Krimson ir Džiulijanu.

Taip, saldžioji porelė… Ji nusiveda skaitytoją kartu su savimi į visiškai jaunų skaitytojų lygmenį. Viskas visiškai standartiška: niekinimas, abejojimas, įtarumas, susižavėjimas, karšta meilė, išdavystė, vėl meilė, vėl nusivylimas, atleidimas, vėl meilė. Vienu žodžiu, viskas aišku.

Ir nors knyga neprilygsta nei Fandom, nei toms Bado žaidynėms, o be to, tai tik pirmoji išversta serijos, kuri nebebus verčiama ir leidžiama, knyga – skaityti ganėtinai smagu. Ir tiek. Daugiau nėra ką ir parašyti. Tik galbūt priminti, kad daug įdomiau apie tokio žanro knygas rašo Kitty Writer. Fanai, užsukite paskaityti.

Elina Hirvonen. Kai baigiasi laikas.

Elina Hirvonen. Kai baigiasi laikas.

HIRVONEN, Elina. Kai baigiasi laikas [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 230 p.

– Iš kur atsiranda mirtis? – vėl paklausė Aslakas. – Ar iš burnos?
– Galvojau, ką atsakyti, – taip ilgai, kad Aslakas žnybtelėjo man, kad patikrintų, ar nemiegu.
– Ji atsiranda iš gyvenimo, – galiausiai pasakiau. – Taip pat, kaip naktis atsiranda iš dienos, o diena – iš nakties.

O, koks skaitinys papuolė man į rankas po kalno detektyvų ir fantastikos! Labai mėgstu tokias knygas, kuriose į sąlyginai nedidelį puslapių skaičių prirašyta visko šitiek daug!

Patraukė siužetas. Jaunas vyrukas stovi ant pastato stogo miesto centre ir šaudo į žmones. Tame pačiame mieste, kažkuriame name viską su siaubu stebi jo tėvai. Ir sesuo, kažkur toli, Afrikoje.

Knygos aprašyme buvo užsiminta apie sąsajas su Pakalbėkime apie Keviną. Knygų jokiu būdu nelyginčiau – jos visiškai kitokios, jas sieja nebent ta pati sūnaus žmogžudžio tema. Ši, nors ir žymiai trumpesnė, veikia stipriau. Fragmentai iš kūdikystės, vaikystės, mokslo metų. Bendraamžių panieka, patyčios. Atskirtis ir vienatvė. Sesuo, dažnai besigėdijanti brolio. Ir tėvai, per kasdienius rūpesčius nebejaučiantys savo vaiko.

Tema skaudi.  Tokių knygų dažnai skaityti nenorėčiau. Bet nepaisant to, labai patiko.

– Man patinka būti vaiku, – švelniai sumurmėjo jis, kai buvo beužmiegąs. – Bet nenoriu, kad laikas eitų.
– Kodėl?
– Nes tada jis kada nors baigsis, – atsakė jis ir jo pečiai šiek tiek virptelėjo.

 

 

Karoline Kepnes. Paslėpti kūnai.

Karoline Kepnes. Paslėpti kūnai.

KEPNES, Caroline. Paslėpti kūnai [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

Atidarau duris, ji klūpi vonioje ir gūžiasi. Liūdna katė. Vargšas kačiukas. Jos veidas lyg gumulas iškramtytos gumos. Visas džiaugsmas dingęs. Kadaise ji pati sudaužė sau širdį, o be širdies neįmanoma tapti geresnei.

Sveikas, Džo! Niujorke buvo ganėtinai reikalų, nenuostabu, kad iškeliavai į vakarus. Juk čia taip pat yra ką veikti.

Tai „kultinės“ knygos TU ir serialo tęsinys. Džo gyvenimas, matyt, buvo toks populiarus, kad nusipelnė tęsinio. O tęsinys…. Ieškodama kokios vieno sakinio citatos, galinčios apibūdinti knygą, niekaip negalėjau nieko tinkamo rasti. Arba Džo lovoje, arba lovoje, arba lovoje… Tas Džo Persekiotojo vaidmuo buvo gerokai prigesęs. Iki tam tikros vietos, kada vėl reikėjo gelbėti kitų žmonių gyvenimus arba savo kailį. Juk kas kitas viską sutvarkys, jei ne Džo.

Knyga ir tokia pati, ir kitokia. Tai tęsinys, ir gal neverta jos lyginti su pirmąja. Personažas jau žinomas, jo stilius – taip pat. Pirmoji knyga dėl to gal ir buvo įdomesnė, Džo buvo paslaptingesnis, ne taip nuspėjamas, kaip antroje. Tačiau keletas siužeto posūkių ir, žiūrėk, vėl įsitrauki, nebemaišo net jau tikrai atsibodusios erotinės scenos.

Ar reiks ir trečios dalies? Galbūt. Nuspręs skaitytojai ir serialo žiūrovai.

Caroline Kepnes. Tu.

Caroline Kepnes. Tu.

KEPNES, Caroline. TU [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2019. 448 p.

Užeinu į šalią knygyno esančią kampinę parduotuvėlę, ne tokią dailią, kaip taviškė, nusiperku gumines pirštines ir žemės riešutų aliejaus, o tada užsuku į Dean & DeLuca latės su sojų pienų. Grįžtu į knygyną ir į latę su sojų pienu įpilu gerą arbatinį šaukštelį žemės riešutų aliejaus. Bendžis meluoja apie viską. Apie alergiją žemės riešutams tikriausiai irgi melavo, bet kas žino? Galbūt man pasiseks.

Uch. Šmėžavo, šmėžavo ta knyga internetuose, kol neiškentusi ėmiau ir perskaičiau. Dar tas raudonas Netflix logotipas suviliojo… Nors dabar serialo žiūrėti tikrai nebesinori – yra ir įdomesnių istorijų.

Didžiausias nusivylimas – ne knyga. Didžiausias nusivylimas – tai mano mylimiausio rašytojo žodžiai ant viršelio „Hipnotizuojamai šiurpus trileris“. Ei, kas jau kas, bet Stephen King juk turėtų žinoti, ką reiškia žodžiai „hipnotizuojamai“ ir „šiurpus“. Turėtų… Bet kokiu atveju Stephen King ir jo kūrybai knygoje skirta tikrai nemažai dėmesio.

Turim reikalų su Persekiotoju. Ne, ne tuo anoniminiu, apie kurio egzistavimą net neįtari. Persekiotojas tau gerai pažįstamas, su juo bendrauji kasdien, kažką veiki, kažką darai… Tik nenutuoki, kad apie tave jis žino viską: ką mėgsti, ko ne, kokius laiškus kam rašai, ką planuoji, ką galvoji ir visus kitus dalykus, kurių garsiai gal net niekada nebuvai ištarusi. Gal nebūtų labai baisu, jei tas perdėtas dėmesys tuo ir pasibaigtų. Bet ne….

Šiaip knygos pliusas, kad pasakotojas ir yra tas Persekiotojas. Tai reiškia, kad skaitai, įsijauti į jo gyvenimą, kasdienybę, ir kaip jam pačiam viskas atrodo normalu ir aišku. Žmogus kaip žmogus. Tik gal kai kurie poelgiai nelabai žmogiški. Tada pradedu galvoti apie autorę, kaip reikia sukurti tą blogiečio personažą, kiek reikia įsijausti į jo mintis ir pasaulio suvokimą. Autorei pavyko. Bet, tikriausiai nereikia net sakyti, kad tam pačiam Stephen King tai padaryti pavyksta šimtą kartų geriau, savaime suprantama.

Perskaičiau gana įdomiai, neprailgo, nors tos visos erotinės fantazijos ir „tada baigiau taip smarkiai“ gerokai įkyrėjo. Bet pats stilius, kaip galima būtų laukti iš tokios knygos, tikrai nėra prastas, pakankamai sodrus, sklandus, yra visokiausių pasvarstymų, kas yra blogai ir panašiai. Tad užskaitau ir nieko nelaukusi imuosi tęsinio.

Stephen King. Svetimas.

Stephen King. Svetimas.

KING, Stephen. Svetimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2020. 504 p.

Bet vis tiek mėginsianti juos įtikinti. Darai žmogus, ką gali: ir tada, kai reikia pastatyti į vietą antkapio akmenį, ir tada, kai reikia bent pabandyti dvidešimt pirmo amžiaus vyrams ir moterims įrodyti, kad siaubūnai šiam pasauly egzistuoja, ir didžiausia jų persvara, kuria jie sėkmingai naudojasi, yra racionalių žmonių nenoras jais patikėti.

Galvoju, dėl manęs galėtų nebūti kitų knygų. Ir kitų autorių. Skamba žiaurokai, bet turėdama visą violetinę Kingo knygų seriją ir dabar šiuos naujai leidžiamus romanus, būčiau visiškai patenkinta ir galėčiau skaityti juos vieną po kito dar kartą ir dar. Atsibostų? Galbūt. Bet tai tiek daug temų aprėpti sugebantis, taip kokybiškai rašantis autorius, kad kito, tikriausiai, net nežinau.

Paskutiniu metu vis išleidžiamas koks detektyvas. Ir taip, jau buvau rašiusi, kad tas žanras nėra tinkamiausias autoriui. Konkurencija didelė, skandinavai gerokai atsiplėšę nuo visų kitų, ne taip lengva juos pasivyti ir pralenkti. Bet vis tiek. Va, pasiimi Kingo detektyvą, atsiverti – ir esi visiškai jo pasaulyje. Kartais net baisu pagalvoti, kas darosi autoriaus galvoje, nes jo sukurti visokių psichų personažai žiauriai įtikinami. Tiesa, paties autoriaus gyvenimas irgi ne iš lengvųjų – juk Kudžo – pirmąjį mano skaitytą autoriaus romaną jis parašė visiškai apsvaigęs ir paskui net neprisiminė, kaip jį rašė. Na, bet jau yra tokia legenda.

O kaip knyga? Svetimas… Nepaisant visų tų šūkių ant viršelio ir goodreads nominacijų ji yra visiškai normali. Nieko stebuklingo, nieko stulbinančio. Bet nesistebiu, kad fanai eina iš proto. Atsivertus knygą tikrai viską pamiršti, esi visiškai įtrauktas į Kingo pasaulį. Šiame romane bus personažų ir užuominų iš ankstesnių romanų. O ir veikėjai visi tokie įdomūs. Pavyzdžiui, man labai patiko  tas vargšas, profesinę klaidą padaręs detektyvas Ralfas Andersonas, o dar labiau – paslaptingoji Holė.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad visgi Kingas – siaubo karalius. Tad istorijoje tamsos ir juodumos bus. Bet ne tiek daug, kad prie autoriaus braižo nepratę skaitytojai per daug išsigąstų. Ne, tik truputį ir ganėtinai saikingai.

Kingo knygas užversti sunku. Džiaugiuosi, kad dar porą romanų esu pasitaupiusi. Tikrai neprailgs laukti, kol leidykla susimylės ir išleis dar kokią rašytojo knygą.