Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

Hiromi Kawakami. Mokytojo portfelis.

KAWAKAMI, Hiromi. Mokytojo portfelis [romanas]. Iš japonų k. vertė Jurgita Ignotienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 192 p.

– Meilė – ne seilė, – mėgdavo sakyti ji. – Jei meilė tikra, ją kaip medį svarbu ir patręšti, ir apsaugoti – padaryti viską, kas tavo galioje. O jeigu netikra, tai belieka nusiraminti ir palikti ją likimo valiai nudžiūti.

Taip. Tai bus vienos meilės istorija. Gal kiek kitokia. Gal papasakota kiek kitaip, nei tikėjausi. Bet visgi nieko naujo. Myli. Arba ne.

Nors tiesa, gal bus ir kažkaip kitaip. Tunas su raugintomis sojų pupelėmis, karšta sojų varškė, aštuonkojo gabaliukai, lotosų šaknų griežinėliai. Ir sakė, sakė, sakė. Daug daug sakės.

Ir dar kažkas kitaip. Sakuros, savaitgalio išvykos traukiniu, grybai ir beisbolas. Ir jokios skubos. Rytas – vakaras. Pavasaris – ruduo. Viskas ratu. Ramiai, pamažu. Bet ratu.

Dar vienas įrodymas, kad ir nedaugiažodžiaujant galima pasakoti įdomias istorijas. Tiesa, viduryje kiek sunerimau – ir kiek ilgai mauksime dar tą sakę? Kur tie buvusios mokinės ir buvusio mokytojo pasisėdėjimai bare pas Satoru nuves? Na aišku gi, ne atgal į mokyklą….

Pabaiga palietė širdį. Ne, visai nieko ypatingo. Bet, pradedu galvoti, kad pats istorijos pateikimas tikriausiai pranoko ir pačius, gal kiek netipiškus, santykius.

Savaitgalio skaitinys kitokios prozos mėgėjams.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

TURTON, Stuart. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 526 p.

– Čia dedasi kažkas siaubinga, – sušnypščia Evelina. – Sužalota ranka, kvaišalai, Ana, o dabar štai kompasas. Lyg koks žaidimas, kurio mudu nė vienas nemokame žaisti. Išvyk, Sebastianai, bent dėl manęs. Tegul visa tai aiškinasi policija.

Net nežinau, ką parašyti. Imkim citatą nuo viršelio: „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“.

O taip! Įsivaizduok, kad išgyventum, turi per aštuonias dienas išaiškinti žudiką. Bėda, kad nelabai atsimeni, kas toks esi. Kiekviena išaušusi diena tik dar labiau sujaukia protą ir viską tik dar labiau supainioja. O laikas tai tiksi. Tikriausiai sutriktų net pats Puaro, pamatęs tiek daug nežinomųjų. Bet bandom viską išpainioti.

Tobula. Kiekviena nauja diena papildo ankstesnę vis naujomis detalėmis ir nuojautomis. Niekas nepaaiškėja. O gal jau kažkas aiškiau? Ne!!??? Pasirodo, saugotis reikia ne tik žudiko. O lapai tirpsta per greitai….

Kažkur skaičiau, kad knyga per paini. Bet oi, koks ten tas painumas, tik šiokia tokia smegenų mankšta. Ir idealus būdas pramušti visus skaitymo blokus. Aišku, tokiems klasikinio detektyvo, Dauntono serialo ir šiek tiek Švilpiko gerbėjams. Nuo savęs dar pridėčiau Kuždesių salos žiupsnelį. Visai, visai nedidelį.

Galiu skelbti – štai, Metų Detektyvas!!! Nelabai tikiu, kad bent artimiausiu metu pasitaikys kas nors geriau. O galėtų.

Liu Cixin. Trijų kūnų problema.

Liu Cixin. Trijų kūnų problema.

LIU, Cixin. Trijų kūnų problema [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2020. 358 p.
Trilogijos „Žemės praeities prisiminimui“ 1 dalis.

Į Saulę skriejančiame pranešime buvo sakoma: Atvykite! Aš jums padėsiu užkariauti šį pasaulį. Mūsų civilizacija nebeįstengia išspręsti savo problemų. Mums reikia išorinės jėgos įsikišimo.

Fizika. Daug, daug fizikos.

Bet juk skaitant mokslinę fantastiką kažko tokio mokslinio ir reikia tikėtis. Čia bus. Nelabai tuo apsidžiaugiau – fizika man mažai kuo skiriasi nuo mokslinės fantastikos – paslaptinga ir mažai suprantama.

Taigi, kas per knyga, kurios užsigeidžiau, vos tik apie išleidimą lietuviškai buvo užsiminta internetuose? Kas per knyga, kurią parašė kinų rašytojas, rodos, tolimos, egzotiškos ir mažai pažįstamos literatūros atstovas?  Ir kas tai per knyga, kuri gavo vieną iš svarbesnių fantastikos apdovanojimų – Hugo premiją?

Labai daugiasluoksnė. Pradžioje pažėrusi krūvą įdomių istorinių faktų apie kultūrinę revoliuciją, taip supažindinusi su laiku ir vieta, kuriame toliau vystysis siužetas, vėliau užmigti ir nuobodžiauti irgi neleidžia. Personažai – daugiausia mokslininkai ir savo srities ekspertai, kalbantys savo kalba. Tiesa, yra keletas eilinių personažų (tokių, kaip dauguma skaitytojų), kuriais naudojantis galima smulkiai išaiškinti kokią nors fizikos teoriją ir įvairias jos pritaikymo Danguje ir Žemėje galimybes. Vietomis nieko nesupratau. Nes taip, tikrai, fizika tikrai nėra mano sritis.

Užtai patinka vienetai ir nuliai. Balta ir juoda. Mintis, kad milžiniška kariuomenė su baltomis ir juodomis vėliavėlėmis gali tapti galinga skaičiavimo mašina. Trisoliario žaidimas su Chaoso ir Stabilumo eromis. Civilizacijos, kurioms buvo lemta išnykti ir vėl atgimti iš naujo….

O Žemėje reikalai žemiški. Politika. Pinigai. Socialinė nelygybė. Nafta. Ekologija. Užterštumas. Medžių sodinimas. Medžių kirtimas. Nykstančių rūšių išsaugojimas. Šylantis klimatas. Tirpstantys ledynai…

Bet ei, argi žmonėms tikrai reikia pagalbos iš šalies? Nežinomų civilizacijų iš kosmoso įsikišimo? Nes kažkokiu stebuklingu būdu Žmonijai atrodo, kad, jei kada ir bus užmegztas ryšis su kokia tolima civilizacija, toji būtinai bus protinga, draugiška, kultūringa ir atkeliaus į Žemę vežina namie keptų sausainių ir gero vyno lauktuvėmis. O jei ne?

José Saramago. Aklumas.

José Saramago. Aklumas.

SARAMAGO, José. Aklumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Kaunas: kitos knygos, 2020. 294 p.

Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakom, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.

Distopija. Šiurpiai realistiška. Vieną gražią dieną žmonės pradeda akti. Tiesiog šiaip, be jokių suvokiamų priežasčių. Kuomet išsiaiškinama, kad aklumas užkrečiamas, prasideda tai, ką jau pajutome ir mes – karantinas. Ligoniai izoliuojami, bandoma atsekti galimus kontaktus ir juos taip pat atskirti nuo sveikos visuomenės.

Bet gyventojų sąmoningumu niekas netiki, todėl karantino lygis – maksimalus. Nepatinka, nesilaikysi taisyklių – šūvis į kaktą ir vienu maištautoju mažiau. Puslapis po puslapio įtampa didėja, žmogiškosios savybės, kurios paprastai slopinamos ir gerai kontroliuojamos, netrukdomos išsilaisvina ir prasideda chaosas. Gerai, kad neilgam – juk ankščiau ar vėliau, tai, kas nevaldoma, vis tiek išblėsta. Ankščiau ar vėliau…

Jau buvau pasiilgusi tų savotiškų sakinių ir išskirtinių skyrybos taisyklių. Juk ir autorius išskirtinis, nobelistas, gebantis pasakoti įspūdingas istorijas. Po intriguojančiu siužetu slepiasi visokiausi visuomenei krizės metu tenkantys iššūkiai. Kiek daug gali žmogiškumas? O kiek – laukinė žmogaus prigimtis? Šiandien ji gali labai daug. Labai. Internete ir feisbukuose – ypač. O jei ims ir iš ten ištrūks? Ar yra vilties, kad žmogiškumas laimės?

Turiu ir vadinamąjį Aklumo tęsinį – Praregėjimą. Labai labai smalsu – o kas toliau?

Kazuo Ishiguro. Palaidotas milžinas.

Kazuo Ishiguro. Palaidotas milžinas.

ISHIGURO, Kazuo. Palaidotas milžinas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 364 p.

– Aš čia pagalvojau, karalaite. Ar gali būti, kad mudviejų meilė nebūtų tapusi tokia stipri per visus tuos metus, jeigu migla nebūtų taip apiplėšusi mūsų? Gal ji leido žaizdoms užgyti?

Kiek ir kiek daug beskaitytum, visada žinai – gerų knygų dar bus. Dar bus, kas nustebins ir sužavės. Dar bus tų, kurios pateks tarp pačių geriausių. Dar bus tikrų atradimų. Toks tas begalinis skaitymo malonumas…

Kazuo Ishiguro – japonų kilmės britų rašytojas, nobelistas. Ir taip, dar neskaitytas. Labai dėl to džiaugiuosi. Nes pirmoji į rankas patekusi knyga – tobula. Daugiau rašytojų knygų skaitę Goodreads vertintojai griežti – tai tas su ja blogai, tai anas. Tik ne man. Kol kas Palaidotas milžinas konkurentų neturi. Ji tokia paprasta, poetiška, graži. Primena kažkokius senus senus trubadūrų laikus, tik vieta ne ta. Ir laikas ne tas. Jau nebėra (ar dar nėra?) nei didingų pilių, nei bokštuose uždarytų karalaičių, nei drąsiųjų riterių, nei romantiškų nuotykių. Viską dengia migla.

Nors gal per miglą viskas matosi kiek kitaip? Kitos pilys. Kiti laikai. Ir dainiai kiti. Kitokie, dar karaliui Artūrui ištikimi riteriai. Kitokios karalaitės. Ir meilė kitokia. Žemiškesnė. Tikresnė. Ištvermingesnė.

Puikus įspūdis. Galima skaityti kaip pasaką, legendą (bet rašytojo juk ne tas, ar ne?). Galima skaityti kaip metaforų pilną alegorinį romaną. Vėl jungiu Goodreads. Ten taip gražiai surašytos skaitytojų įsivaizduojamos pagrindinės romano mintys. Galima (o tai juk smagiausia) susikurti ir savų. Galima…

Bet kokiu atveju tai knyga, kurią norisi atsiversti dar kartą. Galbūt tiesiog šen bei ten paskaitinėti. Gal atrasi dar ką nors. Ką nors įstabaus. O gal tiesiog kažką elementaraus ir paprasto.

Girdžiu jį atbrendant per vandenį. Ketina tarti man žodelį? Minėjo apie tai, kad atitaisys draugystę. Tačiau kai atsisuku, jis nežiūri į mane, tik į krantą ir saulę žemai virš įlankėlės. Nė aš akimis neieškau jo žvilgsnio. Nubrenda pro mane neatsigręždamas. Palauk manęs ant kranto, bičiuli, tariu tyliai, bet jis neišgirsta ir brenda toliau.

Adrian McKinty. Grandinė.

Adrian McKinty. Grandinė.

MCKINTY, Adrian. Grandinė [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

„Džordžas Orvelas klydo, – pagalvojo ji. – Ateityje visus įtemptai seks ne valstybė, tai darys patys žmonės. Jie dirbs už valstybę nuolat atnaujindami informaciją apie savo buvimo vietą, pomėgius, patinkantį maistą, mėgstamus restoranus ir politines pažiūras feisbuke, tviteryje, instagrame ir kituose socialiniuose tinkluose. Mes patys sau esame slaptoji policija.“

Svarbiausia – tinkamas sakinys ant viršelio – Vienintelis būdas išgelbėti savo vaiką – pagrobti kitą. Kas, mėgstantis trilerius, nenorėtų tokio paskaityti? Norėjau.

Pradžioje buvo įdomu. Vaiko pagrobimas. Niekas neaišku, keisti skambučiai ir dar keistesnės pagrobėjų sąlygos. Trumpi skyreliai ir vienas po kito pristatinėjami veikėjai.

Bet netrukus prasidėjo holivudas. Pagrobėjų sąlygos holivudinės. Aukos artimieji – supermenai, slegiantys tamsių praeities šešėlių. Siužetas – holivudinis (bet kam nepatinka, kai laimi gėris, juk kitko ir nesitikime, ar ne?). Holivudinis noras – išgelbėti žmoniją nuo blogio (gerai, bent jau savo kaimynus).  Veiksmo scenos – holivudinės (pykšt, pokšt – netyčia pataikiau). Pabaiga… ech… pabaiga irgi holivudinė.

Kažkaip paskutiniu metu vis pasirenku tokius skystokus trilerius. Bet šis bent jau iki vidurio buvo visai neblogas. Tiesiog trileris. Ne psichologinis. Tiesiog… Lengvam savaitgalio paskaitymui.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

SEGOVIA, Sofia. Bičių dūzgesys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

Tad, man regis, metai, kuriuos nugyvenau tuose namuose, paliko ir mano aidą, – cit, vaikeli, sakydavo mama, nesvirpk kaip cikada, – o namai paliko manyje savo aidą. Ligi šiol jį nešiojuosi savyje. Neabejoju, kad savo ląstelėse nešiojuosi ne tik mamą ir tėtį, bet ir levandas, apelsinžiedžius, mamos paklodes, atsargius močiutės žingsnelius, spragintas karijas, išdavikės plytelės klaktelėjimą, karamelizuotą cukrų, minkštas pieno karameles, beprotiškas cikadas, senos medienos kvapus ir mozaikines grindis. Taip pat esu pertekęs apelsinų, žalių, saldžių ir sugedusių, apelsinžiedžių medaus ir bičių pienelio. Esu pertekęs visko, ką tuo metu patyriau savo jausmais ir kas įėjo į tą mano smegenų dalį, kur saugau prisiminimus.

Magiškas realizmas. Tereikia užuominos ir knyga neabejotinai keliaus į skaitytinų knygų sąrašus. Šįsyk tas magiško realizmo dvelksmas nukels į Meksiką, XX a. pradžią, į vienos niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimą.

Tikriausiai ji tokia ir būtų buvusi, jei vieną dieną į jų gyvenimą bitės nebūtų atlydėjusios  Simonopijo – naujagimio, sužalotu veidu, kurį kažkas paliko tiesiog numirti. Vaiko išvaizda neišgąsdino dvaro šeimininkų Beatrisės ir Francisko. Jie priėmė Simonopiją į savo šeimą, augino ir rūpinosi.

Nuojauta. Tokia svarbi šioje istorijoje. Bitės, kurios nuolat lydi vaiką. Žemė, kuri tokia brangi, bet kurią taip sunku išsaugoti. Ir aplesinai, kurie taip skaniai kvepia ir suteikia vilties, kad viskas šioje istorijoje bus gerai. Bet ar buvo?

Gal. Ir nesvarbus tas ispaniškasis gripas. Nesvarbu, kokia ateis valdžia. Nesvarbu, kokius įstatymus ji priims. Nesvarbu, kokių piktų ir pagiežingų žmonių yra. Svarbu, kokį tikslą turi pats žmogus ir kaip jo siekia. O šiame romane kiekvienas Moralesų šeimos narys tokį tikslą turėjo.

Graži, jauki, šiek tiek paslaptinga ir magiška istorija. Gražus tekstas, tikrai kvepiantis medumi, apelsinais, karamele ir gaivuma. Tiesiog gera tokias skaityti. Magiškojo realizmo niekada nebus per daug.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

ARIKAWA, Hiro. Keliaujančio katino kronikos [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 254 p.

Gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Būna, pamatai knygą ir iš karto supranti – ji parašyta tau. Ir skaityti ją turi nedelsiant. Tad sėdam į sidabrinės spalvos furgoną ir leidžiamės į kelią kartu su katinu ir jo vairuotoju Satoru.

Nana – gyvenimo matęs katinas. Kol nepažinojo Satoru, gyveno gatvėje. Dabar abu leidžiasi į kelionę, nes gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Nanos logika katiniška. Kada nors auginę ar auginantys katiną tai pajus, supras ir įvertins. Kiekviena situacija vertinama per jo, subrendusio ir išmintingo katino, prizmę. O vertinti yra ką. Satoru užsuka pas savo vaikystės draugą, prisimena kartu praleistus metus, vėliau dar aplanko keletą mokyklos, jaunystės draugų. Kiekvienas apsilankymas sukelia nemažai prisiminimų ir emocijų. Nanai belieka tik juos stebėti ir vertinti. Na, gal dar bandyti ką nors pakeisti. Ko tik nepadarytum dėl savo bendrakeleivio…

O žmogaus gyvenimas juk gali būti dar spalvingesnis nei gatvėje gimusio ir benamiu buvusio katino.

Labai patiko. Toks minimalistinis pasakojimas su ramiais, filosofiškais išmintingo katino pastebėjimais. Įtraukia, sujaudina, bet ir nuramina. Pabaigoje gali prireikti nosinių.

Mūsų kelionių prisiminimai nutiesia kelius į ateities keliones.
Prisiminimai apie tuos, kurie išsirengė į kelią anksčiau už mus. Apie tuos, kurie mus pasivys vėliau.
Kada nors mes vėl sutiksime visus savo mylimus žmones tenai, toli už horizonto.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

MORREY, Beth. Išgelbėti Misę Karmaikl [romanas]. Iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: baltos lankos, 2020. 364 p.

Taigi diena pasibaigė taip pat apgailėtinai, kaip ir prasidėjo. Bet aš vis dar jaučiau – tą kibirkštelę. Kažkas prasidėjo. Arba pasibaigė. Kas žino?

Na, parašyti reikia iš karto – Uvė buvo geriausias, yra geriausias ir geriausias bus dar ilgai. Tai nereikia jo kaskart minėti. Palikime jį savo miestelyje kažkur Švedijoje ir keliamės į Londoną. Pas Misę.

Misė man labiau priminė Eleonorą. Tik Misės vienatvė labiau suprantama. Likus vienai, jai belieka tik atsiminimai apie užaugusius ir jau nutolusius vaikus, kažkur už tūkstančių kilometrų gyvenantį anūką, vaikystę, jaunystę, mylimą vyrą. O viską tą prisiminus – liūdėti.

Arba išeiti į parką ir susipažinti su šiek tiek ekscentriškais žmonėmis.

O jie – tikrai spalvinga kompanija. Ir visai nekeista, kad į vienišos, priekabios, užsispyrusios Misės gyvenimą tų spalvų tikrai įneš. Taip ir romanas – ir liūdnas, ir linksmas, ir šviesus, kartais šiek tiek pilkesnis. Kartais spalvingesnis. Kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimas.

O ir staigmenų tikriausiai bus. Kaipgi be jų.

Nežinia, ar tą Misę atsiminsiu ilgai, bet paskaityti apie ją tuo neeiliniu tarpšventiniu laikotarpiu buvo visai ne pro šalį.

Vanessa Springora. Abipusiu sutikimu.

Vanessa Springora. Abipusiu sutikimu.

SPRINGORA, Vanessa. Abipusiu sutikimu. (Ne)uždraustų santykių istorija [atsiminimai]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 136 p.

Kai pasakiau mamai, kad palikau G., iš pradžių ji netenka amo, o paskui liūdnai paklausia: „Vargšelis… Ar esi tikra? Jis juk tave dievina!“

Oho, kokia knyga! Ir ką dabar daryt? Stebėtis, baisėtis, piktintis ar ieškoti kokio logiško paaiškinimo?

Kaip reiktų vertinti santykius, kai skirtumas tarp mylimųjų kažkur 40 metų? Kas tai? Stebuklinga meilė, kuriai nieko nėra neįmanomo? Abipusis supratimas, kurį jaučia tik tie du, o aplinkiniai nieko nesupranta? Amūro žioplumas, kad paleido strėlę ne ten, kur turėjo? Galų gale visi apsiprastų ir pamirštų tą skirtumą. Gal ir būtų pamiršę. Bet šiuo atveju mylimajai tebuvo 14 metų. Keturiolika.

Tada dauguma tikriausiai sunerimtų. Dauguma. Be ne paauglė, kurios esminis troškimas – išsilaisvinti iš tėvų glėbio ir noras būti mylimai. Savo gyvenimo valdovei. Juk darau tai, ką noriu ir kažin, ar į mano gyvenimą kas nors gali kištis? O gal sunerims mama? Bet jai tai didelė garbė! Jos paauglės mylimasis – garsus menininkas ir rašytojas. Tėvas? Bet jam knieti tik pašūkauti ir apkaltinti motiną netinkamu dukters auklėjimu. O gal gydytojas? Taip, gydytojas sunerims ir atliks nedidelę procedūrą, kad paauglei lytiniai santykiai nekeltų jokios baimės!

Tai gal tada visuomenė? Aplinkiniai? Bet juk G. M. – žmogus žymus, garsus, populiarus, mėgstamas. Tai jis parašė esė „Jaunesni nei šešiolikos“, kuriai pritarė garsūs Prancūzijos elito vardai. Juk ir jaunesni asmenys pilnai gali priimti sprendimus dėl savo lytinio gyvenimo, ar ne? Tikrai? Ir taip, tai vyko ne kur nors tolimoje, nežinomoje ir civilizacijos nemačiusioje gentyje. Tai vyko Europoje, Prancūzijoje, vos prieš kokius 30 metų.

Paauglės V. stebuklinė pasaka pasibaigė suvokus, kad jos mylimasis tėra tik manipuliuotojas, paauglių kolekcionierius ir pedofilas. Motina tikriausiai nelabai ką suprato – juk jis toks žinomas ir gerbiamas žmogus! Visuomenė labai ir nesigilino, gal pradėjo šiek tiek garsiau šnabždėtis, bet iš letargo taip ir nepabudo. V. teko viską ištverti pačiai. Išgyventi, pasveikti, atrasti noro gyventi toliau. O šie atsiminimai – tarsi galutinė terapija. Ir įspėjimas kitiems.

Skaitykit, jei pajėgsit. Parašyta gerai. Bet malonu nebus. Logiško paaiškinimo – irgi.