Hugh Howey. Dulkės.

Hugh Howey. Dulkės.

HOWEY, Hugh. Dulkės [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2017. 397 p.

Didžiausia žmogaus beprotybė, didžiausia šių prakeiktų šachtų, kurias jis padėjo pastatyti, beprotybė yra manyti, kad reikia kažką gelbėti. Viską reikėjo palikti kaip yra, ir žmones, ir planetą. Žmonija turi teisę išmirti. Tokia jau yra gyvybė – ji miršta. Ir palieka vietos ateinantiems. Tačiau kai kurie žmonės stojo prieš natūralią tvarką. Jie įsigudrino turėti nelegaliai klonuotų vaikų, gydytis nanotechnologijomis, užsimanė atsarginių kūno dalių ir savų kriogeninių kapsulių. Kaip kurie žmonės, kaip tie, kurie visa tai ir padarė.

Paskutinė trilogijos dalis, dar viena postapokalipsės versija. Gal net ne postapokalipsės, o žmonių smegenų plovimo versija. Bet tokio galingo, masinio, politinio, globalaus.

Kaip jau žinome iš ankstesnių dalių, žmonija gyvena po žeme, sumaniai įrengtose šachtose. Gyvena, gimsta, miršta… tokia kasdienė monotonija sakyčiau. Bet visada atsiranda kitokių, gal kitaip mąstančių, gal truputį į paranoją linkusių, gal kažkokių paslaptis mėgstančių narplioti, kurie pradeda kastis gilyn ir atranda ten, ne ne aukso gyslą, bet krūvą paslapčių, kurias reiks įveikti. Tikriausiai niekas nenustebs, kad herojė supermenė yra moteris, tokia Džiuljeta ir kuriai, galima sakyti, viskas visai neblogai pavyks.

Trečia dalis, kaip ir pirmosios man labai patiko, keletas vakarų ir su naują gyvenimą galbūt pradėsiančiais žmonėms atsisveikinau. Šiek tiek stebino tas finišo tempimas, žiūrėk, liko vos trys skyriai, o dar veiksmas vyksta pilnu tempu. Ar tik nebus dar vienos dalies? Nors pati pabaiga pranašauja, kad gal ir ne.

Nebuvo nei mutantų, nei zombių, nei kokių didelių karų. Vietoj jų truputį filosofijos. Kur einame ir kas gi laukia žmonijos? Įtariu, kad nieko gero.

Visiems, mėgstantiems tokio žanro knygas, irgi turėtų patikti.

José Saramago. Kainas.

José Saramago. Kainas.

SARAMAGO, José. Kainas [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2013. 135 p.

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Niekada nepamiršiu knygos tokiu keistu pavadinimu „Kai mirtis nusišalina“. Būtent ši mirties nusišalinimo istorija supažindino mane su autoriumi. O dabar, panašu, jis pažindins mane su religija. Tikrai, ne pats tinkamiausias pažindintojas, bet tiek to. Pradėdam nuo Kaino.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip iri abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tai pirmoji pastraipa. Ji mane taip įtraukė, kad, jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau perskaičiusi viską vienu prisėdimu. Tikriausiai. O paskui – klaustukų lavina…. kas, kodėl, kaip, už ką? Mintijimams nėra galo. Lengviau atsikvėpiu, kad čia ne koks knygų recenzijų tinklaraštis. Tiesiog paskaitykite dar keletą pastraipų, ir bus aišku – romanas jums, ar nelabai.

Pagarba vertėjui. Ir leidyklai, leidžiančiai tokias knygas.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

CHAMBERLAIN, Diane. Apsimesk, kad šoki [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 416 p.

Aš – puiki melagė (psl. 7).

Taip jau gavosi, kad perskaitytų knygų krūvelė vis didėja, o parašyti įspūdžius apie jas – vis nėra kada. Chamberlain jau gerai žinoma tiek man, tiek tinklaraščio skaitytojams, žinomas jos rašymo stilius, nuspėjamas siužetas ir visa kita. Bet įtraukia tos knygos, ir viskas. Toks sakyčiau Picoult (panašaus stiliaus knygų autorės) sindromas.

„Apsimesk, kad šoki“ – knyga apie paauglę. Dar visai mergaitę, vos keturiolikos, laimingą, svajotoją, augančią didelėje ir darnioje šeimoje. Gerai, ne viskas jau taip paprasta ir gražu – mergaitė yra įvaikinta, ir dar ne bet kaip, o atviru įvaikinimu. Paslaptys šioje knygoje tuo tik prasideda (įvaikinimas net nebuvo paslaptis), o eilinei, nors ir protingai paauglei nelabai jos ir rūpi. Juk tas vyresnis vaikinas, drąsi ir lengvabūdė draugė Steisė, mergaitiški vakarėliai ir visokie jaudinantys pasakojimai apie atsisveikinimą su nekaltybe, kurie tuoj tuoj turėtų pavirsti tikrove, daug svarbesni, ar ne?

Po keliasdešimt metų Molė (toks buvo laimingosios (?) paauglės vardas) su savo vyru Eidanu taip pat ruošiasi įsivaikinti mažylį. O primeluota tiek, kad mažai tikrai neatrodo. Melas kaip faktas įdomus tuo, kad galų tiesa vis tiek išaiškės, o knyga – kad baigsis taip, kaip ir visos kitos. Chamberlain meistriškai užgydo savo kuriamų personažų sielos žaizdas (bent jau dalinai), negailestingai sužeisdama skaitytojų širdis, kurie lauks dar vieno jos romano. Paskui ir dar. Ir gal dar.

Pomirtiniu gyvenimu aš netikiu.
Netikiu, kad tėtis mus mato.
Netikiu, kad jis mane girdi.
Bet labai trokštu apsimesti, kad taip ir yra. (psl. 407).

Guillaume Musso. Mergina iš Bruklino.

Guillaume Musso. Mergina iš Bruklino.

MUSSO, Guillaume. Mergina iš Bruklino [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 348 p.

– Čia aš padariau, – pakartojai.

Musso į mano skaitytinų knygų sąrašą pateko dėl istorijų apie pamestus telefonus ir sukeistus kompiuterius. Buvo jos visai neblogos: greitas siužetas, netikėti jo vingiai, greitesni (ar lėtesni) posūkiai. Dar tie skyrių epigrafai man patinka, ne visi, bet.., pvz.:

Gyvenimas kartais pasisuka 180 laipsnių, ir tai jis dažniausiai daro dideliu greičiu. Stephen King.
Nekaltų nėra. Tik atsakomybė būna įvairių laipsnių. Stieg Larsson.
Tempus tantum nostrum est. /Vien tik laikas yra mūsų./ Seneka.

„Mergina iš Bruklino“ vienas iš naujesnių romanų… ir… apie ką jis ten buvo? Jau kuris laikas, kai tinklaraščio reikalai užmesti (vasara), ir, kuomet reikia prisiminti, apie ką buvo viena ar kita ankščiau skaityta knyga, kartais kyla keblumų. Ar tai reiškia, kad knyga tikrai nieko verta?

Nežinau. Bet tai tikrai reiškia, kad ji vienkartinė. Tokia, kai svarbu pats skaitymo procesas. Kai skaitymas suteikia patį tikriausią poilsį, atsipalaidavimą ir malonumą. Siužetas ir svarbus, ir ne. Kartais toks skaitymas – tikras gėris. Bet istorija apie netikėtai dingusią mylimąją – tik šiaip sau.

Pinigų šiai knygai leisti neverta. Bet kitomis, dar neskaitytomis knygomis pasidomėti – tikrai taip.

Santa Montefiore. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga.

Santa Montefiore. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga.

MONTEFIORE, Santa. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga. 1 knyga. [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 475 p.

– Dievas – mano liudytojas, – tarė, ir berniukai turėjo įtempti ausis, kad ją girdėtų. – Aš atstatysiu šią pilį. – Ji nutilo, o vyras ne nekrustelėjo, nenorėdamas jos skubinti. Galop moters žvilgsnis vėl nukrypo į pilį, ir jos žandikaulis įsitempė. – Juk turiu tokia pat teisę, kaip ir kiti. (psl. 12).

Šeimos saga. Stebuklingi žodžiai daugeliui knygų skaitytojų. Nesvarbu, kas ta Montefiore ir ką ji rašo, visiškai palaužta knygos marketingo ką tik ją užverčiau. Skaityti tikrai neprailgo.

Mėgstu tokį serialą „Dauntono abatija“. Kažkoks toks panašiai buvo ir pirmas įspūdis. Lordai, jų damos, vakarėliai Londone, šaltais kaip akmuo veidais liokajai. Nusigyvenusi šeima, kurią net sunku būtų pavadinti šeima, ypatinga. Ir ne tik dėl močiutės ledi Deveril. Joje auga nelabai reikalingas vaikas Keitė – pagrindinė istorijos (bent jau šios dalies) ašis. Keitės geriausios draugės: kilminga panelė iš Londono pusseserė Sesilija ir ledi Deveril virėjos, ponios Doil duktė Bridė – neišskiriama devynmečių mergaičių trijulė. Na, ir dar keletas berniukų, kaip gi be jų?

Dar šiek tiek karų ir sukilimų. Tikrieji airiai nemėgsta anglų kilmės airių. Spėkite, kuo juos laiko? Tikrų tikriausiais užkariautojais, kurie, būtų gerai, galėtų tuoj pat išsinešdinti iš tikrųjų airių žemių. Jei ne gražiuoju, tai negražiuoju būdu.

Tai kaip ir viskas. Knyga baigėsi. Bet autorė tikrai žino, kad jų bus trys. Jei kada paklius akiratin, tikrai skaitysiu. Bet… kažkodėl atrodo, kad jei pagal šią knygą kada nors bus sukurtas serialas, jis būtų daug daug įdomiau žiūrėti.

Ray Bradbury. Marso kronikos.

Ray Bradbury. Marso kronikos.

BRADBURY, Ray. Marso kronikos. [romanas]. Iš anglu k. vertė Gražvydas Kirvaitis. Vilnius: Alma littera, 2016. 237 p.

Žemiečiai skrido į Marsą.

Žymiausia mokslinės fantastikos klasiko Rėjaus Bredberio knyga. Žymiausia? O tai buvo ne „Pienių vynas“? Mokslinės fantastikos klasikos? Gi pats autorius ginte gynėsi šio titulo. Kūriniai jam gimsta kitaip. Kaip? Apie tai – kitoje knygoje.

Bibliotekoje knygos neradau, o google sako, mažiausiai trys leidimai jau buvo. Na, tikrai, fantastikos megėjui pro šalį praeiti būtų sunkoka: parašyta prieš kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų, ji tokia… fantastiška. Fantastiška, kad pradėjusi sklaidyti jos puslapius ir bandydama rasti įrašui tinkama citatą, vos neperspausdinau jos visos… Geras kiekvienas skyrius. Kiekviena pastraipa. Kiekvienas sakinys. Viskuo. Gal nors šiek tiek tą nuotaiką pavyks pajusti iš kelių ištraukų?

– Mes niekada nesutarsime, – pasakė jis.
– Susitarkime nesutarti, – pasiūlė marsietis. – Argi taip svarbu, katras mūsų iš Praeities, katras iš Ateities, jei mes abu gyvi, juk tai, kas ateis po mūsų, vis tiek ateis – rytoj ar po dešimt tūkstančių metų. Iš kur jūs žinote, kad tos šventovės – ne jūsų civilizacijos griuvėsiai po šimto amžių? Nežinote. Tai ir neklauskite. (2002 metai, rugpjūtis, psl. 111).

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

BRADBURY, Ray. Akies mirksniu. [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. Vilnius: Alma littera, 1999. 237 p. (XX a. amžiaus fondas).

Aš juk nesu mokslinės fantastikos ar fantasy nei magiškojo realizmo atstovas, nekuriu pasakų ir siurrealistinių eilėraščių. „Akies mirksniu“, ko gero, yra geriausias pavadinimas, kokį tik kada įstengiau sugalvoti naujam savo apsakymų rinkiniui. Apsimetu ketinąs daryti visai ką kita, jūs nespėjat nė mirktelėti, o aš ir bedugnės skrybėlės jau traukiu spalvotus šilkinius kaspinus. („Skubėkit gyventi: pabaigos žodis“, psl. 232).

Iš gausiausiai prikrautos knygų lentynos, kaip spalvotą kaspiną, knygą ištraukiau ir aš. Ieškomų „Marso kronikų“ nebuvo. O kas čia? Negirdėta. Imu. Bet apsakymai man nepatinka! Tikrai? Jau patinka…

Tiesiog atsiverskite bet kurio apsakymo pradžią. Ar įmanoma atsitraukti? Įmanoma? Tuomet Jums į kitą skyrių (bibliotekos). Neįmanoma? Netgi tada, kai perskaityta, rodos, tūkstančiai knygų, apie nesuskaičiuojamus personažus ir jų nuotykius. Kai nustebinti nebegali niekas. Ar tikrai? Bradbury – tikras magas, kaip jis pats sako, iš bedugnės skrybėlės traukia spalvotus šilkinius kaspinus. Vienas rožinis – apie meilę, kuri jau praeityje, oi ne – jai dar viskas prieš akis; kitas oranžinis – apie beprotį, svaičiojantį apie laikus, kai nebereiks nei arklių, nei mėšlo; tas mėlynas, mėlynas apie išsipuščiusią, išsidažiusią, išsikvėpinusią moterį su aukštais kulniukais, mini sijonėliu, išpešiotais antakiais, deimantiniais žiedais ir šilkinėmis kojinėmis, netikėtai susiklosčius aplinkybėmis patekusiai, tarkim į 1680 metų Salemo miestelį. Žalias – žalias, apie Sašą, kuri ar kuris po vos devynių mėnesių gali tapti Aleksandra, Aleksandru ar dar kuo tik norite. Dar baltas, baltas gražiausias, švariausias skaidriausias apie viltį kiekvienam visų pamirštam kūrėjui, kažkur merdinčiam vienatvėje – kad jo kūryba išliks šimtą, du, tris o gal… galas kiek žino šimtų metų. Ir kaspinai dar nesibaigia, dar traukiami geltoni, juodi, violetiniai, o kur dar margi, ir visi kiti, įvairių spalvų ir atspalvių. Kitas, dar kitas. Ir dar. Iš viso – tik 22. Ir kiekvienas jų sukelia ne mažesnį vaikišką žavesį, nei buvęs prieš tai.

Kai auštant jums galvoje suskamba Rytinio teatro balsai, negaiškite. Šokit iš lovos. Kol norėdamas atsigaivinti palįsit po dušu, tie balsai jau gali būti dingę.
Svarbiausia – veikti greitai. 90 mylių per valandą greičiu dumkit prie mašinėlės. Tai puikus vaistas nuo nevaldomo gyvenimo šėlsmo ir neišvengiamos mirties.
Skubėkite gyventi.
Ak, Dieve, taip!
Gyvenkit. Ir rašykit. Rašykit kiek galit greičiau....[daugiau]

Skaitykite irgi!