Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

Justine Larbalestier. Mano sesuo Roza.

LARBALESTIER, Justine. Mano sesuo Roza [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 378 p.

– Aš gailiuosi.
– Ir yra dėl ko gailėtis, Roza. Linkėti žmonėms mirties nėra pokštas! Negalima šitaip kalbėti.

Nepaisant prastų komentarų, visada norėjau perskaityti šį romaną. Galvojau, kad jis mistinis, gal koks fantastinis (gal paaiškės, kad ta Roza – kokia vampyrė). Ar bent jau bus kažkiek siaubo.

Iš karto reikia pasakyti, kad knyga – jaunimui. Pagrindinis veikėjas – Čė – septyniolikmetis vaikinas. Kartu su tėvais ir seserimi Roza atvyksta gyventi į Niujorką, kur viskas nauja ir yra ką veikti. Tik šalia bokso ir visų kitų paaugliškų reikalų jis turi vieną didelį rūpestį – seserį. Jos elgesys keistokas, vaikinui dažnai kelia nerimą, tačiau aplinkiniai, o ypač tėvai, tą paprasčiausiai ignoruoja. Juk ko ta dešimtmetė mergaitė gali prišnekėti ir prisifantazuoti. Juk ji dar tik vaikas.

Ganėtinai smagus skaitinys, nors visiškai jokių lūkesčių ir nepateisino. Visas romanas – tai nenuobodus, ką tik į Niujorką atvykusio septyniolikmečio gyvenimas. Šeima, seni ir nauji draugai, boksas, treniruotės, bėgimas, ateities planai. Ir neperprantama mažoji sesutė.

Nors puslapių (kaip ir teksto ganėtinai mažu šriftu) tikrai daug, šiek tiek nustebti autorė leido tik pačioje knygos pabaigoje. Bet skaityti neprailgo – jaučiuosi, kaip pažiūrėjusi holivudinį filmą apie paauglių gyvenimą. Ir tiek.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

KELLY, Erin. Jis pasakė, ji pasakė. [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 488 p.

– Kur buvai?
Nežinau, kodėl taip pasakiau.
– Išėjau pasivaikščioti. Palei upę, netoliese.
Tai buvo pirmas mano melas. 

Ir paskutinis trileris šiais metais! Nors taip pavadinti gal nėra labai tikslu – greičiausiai tai tiesiog santykių drama. Ir daug daug melo.

Kitas ir Laura – pora, kurių pomėgis keliauti po pasaulį ir stebėti Saulės užtemimus. Vienais metais, kai užtemimas bus beveik visai nematomas, nutiks dalykų, kurie iš esmės pakeis jų gyvenimą. Išgelbėtos merginos dėkingumas išaugs į gana keistokus poelgius. Gero darbo pasekmė taps baimė ir slapstymasis. Bet pasislėpk tu žmogau, kai yra internetas ir feisbukas….

Stebuklo tikrai jokio, bet skaityti visai įdomu. Iš pradžių kiek nuobodu, bet kai galutinai įsitikinau, kad tai nebus koks nors veiksmo trileris ir susitaikiau su lėtoku tempu, ganėtinai įtraukė. Autorė pamėtėja šiokių tokių intrigų, ir, jei netyčia neatsiversite paskutiniųjų puslapių, gal jai pavyks nustebinti ir jus. Bet tik gal.

Vidutiniškai intriguojanti. Bet užburianti? Hipnotizuojanti? Nepamirštama? Toli, labai toli gražu.

Alina Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė.

Alina Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė.

BRONSKY, Alina. Paskutinė babos Dunjos meilė [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 130 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Aš nebijau mirties. Bet tais momentais, kai prarandu ramybę, vėl prisimenu, kaip būna, kai bijai. Ne dėl vaikų. Dėl savęs. Nors gal ir kvaila taip laikytis įsikibus į kūną, kuris savo jau atliko. Bet tokios sekundės kaip ši aiškiai parodo, kad dar nesu pasirengusi. Dar yra darbų, kuriuos reikia atlikti. Žodžių, kurie turi būti užrašyti.

Jau iš karto aišku, kad knyga man patiks. Gal kalta ta Černobylio manija ar kaip, bet ji kol kas geriausia iš Keliautojų laiku (tiesa, spręsti dar anksti, dar perskaitytos tik trys knygos) serijos. Tokia paprasta ir šiek tiek tragikomiška. Apie žmones, kurie po Černobylio AE sprogimo grįžo į savo namus „mirties zonoje“, nekreipdami dėmesio, kad viskas užteršta. radioaktyvu ir gyventi čia tiesiog pavojinga.

Viena tokia gyvenvietė – Černovo kaimas. Istorija pasakoja apie babą Dunją, vyriausią gyventoją, kuri pirmoji grįžo namo. Vėliau vienas po kito atvyko ir daugiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenimą čia pasirinkusių žmonių. Jie – tokia atskira bendruomenė, kiti jų kiek privengia dėl radiacijos. Bet nelegalai į nieką nekreipia dėmesio, gyvena savo gyvenimus ir išgyvena kiekvienas savo dramas.

Postapokaliptinis kaimas. Bet be jokios panikos. Tiesiog pavydėtina ramybė. Jokių planų, jokių darbų, jokios skubos. Nors ne, darbų baba Dunja turi daug, ir nors jai jau seniai virš aštuoniasdešimt, puikiausiai tvarkosi savo ūkelyje. Kodėl? Gal dėl radiacijos, bet greičiausiai dėl požiūrio į gyvenimą. Ir tas požiūris labiausiai žavi, tiesiog taip gera skaityti babos prisiminimus ir pamąstymus. Rodos, skaitytum ir skaitytum, bet nelemta – tas šimtas puslapių netrukus baigiasi. Ir nejučia imi pavydėti tiems černoviečiams, net žinodamas, kad vienintelis kelias jiems – į vietines kapinaites…

Puiki knyga. Duokit tokių dar.

Gipi. vienaistorija.

Gipi. vienaistorija.

GIPI. vienaistorija [grafinė novelė]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 128 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ar supranti, ką noriu pasakyti? Praktiškai manau, jog mūsų dabartinę formą, mūsų veidą su skruostikauliais, žandais, duobutėmis, smakru ir lūpomis, visa tai, visas šias formas amžių amžiais formavo tekančios ašaros. 

Tai viena pirmųjų projekto Keliautojai laiku knygų. Grafinė novelė. Kažkas visiškai nauja ir netikėta, tuo labiau, kad autorius tikrai patyręs, tikrai daug pripiešęs ir pelnęs visokiausių apdovanojimų. Bet ne apdovanojimai ir premijos domina, domina įspūdis ir 1915-ieji.

Novelėje pasakojama dviejų giminaičių istorija – pirmasis, garsus krizę išgyvenantis rašytojas, antrasis – jo prosenelis (ar senelis?), skaičiuojantis begalines minutes Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Abiems reikės išgyventi. Ir dar klausimas, kuriam bus lengviau.

Skaityti / vartyti – tikras malonumas. Žodžių mažai, pauzių daug, mėgaujiesi tomis akvarelinėmis iliustracijomis (ir ne tik) ir nieko per daug nesitiki, tik nuotykio. Bet gauni kur kas daugiau, nei vieną istoriją ar vieną nuotykį. Daug visokių minčių, daug tylos, daug vietos ir laiko interpretuoti. Dviejų valandų kelionė laiku gali prasitęsti žymiai ilgiau, nes užvertus paskutinį puslapį vėl norisi atsiversti pradžią, ar bent paskaitinėti šen bei ten. Ir padiskutuoti – nors žodžių ir nedaug, jie labai paprasti, bet veikia stipriai.

Goodreads skaitau apie kitus autoriaus darbus (kažkokia 15 knygų GIPI Opera Completa – Repubblica Series, vienaistorija yra antroji knyga), su google translate verčiuosi pirmosios aprašymą ir taip užsimanau paskaityti…. Ir iš kur dabar gauti?

„Net tamsiausią nakties valandą…“
„Danguje esama šviesos.“
Klausykis.
„Klausiu savęs, meile mano…“
„Iš kur sklinda toji šviesa?“
„Ne iš žvaigždžių, jos pernelyg toli…“
Kas tai?
„Ne iš pasislėpusio mėnulio“
Ji sklinda galbūt iš mūsų troškimų? Galbūt tai mūsų širdys, mūsų lūkesčiai nušviečia dangų?
Ar mūsų šeimos.
Jų maldos.
Mūsų vaikai.
Tu.

Austin Kleon. Vok kaip menininkas.

Austin Kleon. Vok kaip menininkas.

KLEON, Austin. Vok kaip menininkas [10 dalykų, kurių tau niekas nesakė apie kūrybiškumą]. Iš anglų k. vertė Ramūnas Sungaila. Vilnius: forSMART, 2015. 162 p.

„Viskas, ką buvo verta išsakyti – jau pasakyta. Bet kadangi niekas nesiklausė, viską reikia pakartoti“ -André Gide.

Kas, kas, bet šiandieniniame gyvenime labiausiai praverčiantis dalykas yra kūrybiškumas. Naudingas visokiausiose srityse, padeda įvairiausiose situacijose. Tai toks dalykas, kurio niekada nebus per daug. Tad, kai viename seminare šią mažą knygutę rekomendavo, iš karto ją ir perskaičiau.

Stebuklo neįvyko. Kūrybiškumo daugiau tikrai neatsirado. Knygelė – tai citatų rinkinys, kurias visas tikriausiai galima rasti internete, tik tiek, kad čia viskas susisteminta ir vienoje vietoje. Kokia mintis? Mintis liūdna – originalaus nieko nėra. Kūryba – tai nuolatiniai vagiliavimai. Kaip tai daryti ir patariama šioje gražiai išleistoje ir apipavidalintoje knygutėje. Tiesa, pradinė auditorija buvo kūrėjai, menininkai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad patarimai tinka visiems. Tikrinam.

Taigi – dešimt konkrečių patarimų. Dešimt trumpų skyrelių. Apie tai, kaip svarbu viską, kas tinkama, perkurti, rinkti į „vagysčių“ aplankus, apie tai, kaip neklausyti tų senovinių patarimų (pvz. Rašyt tik apie tai, ką geriausiai išmanai…), apie tai, kaip svarbu turėti kokį nors pomėgį, kuris gal kada nors taps pagrindiniu užsiėmimu. Kad originalumas – nebeegzistuojanti sąvoka (juokiuosi iš IG karts nuo karto kylančių audrų dėl „tai mano idėja…“ ir „Aš pirma“). Apie dvi linijas, kurių iš tiesų yra visai ne dvi. Apie tai kaip naudinga būti nuobodžiam – juk krapštant nosį, nieko neveikiant, tiesiog nuobodžiaujant gali gimti genialios idėjos. Ir daug daug citatų Norit keletą? Prašom!

Menas – tai vagystė. -Pablo Picasso. Daugiau….

Knyga populiari, yra išleistos ir dar dvi panašios. Galvoju, būtinai kada nors reiks pavartyti ir jas.

Ascanio Celestini. Karo kvailio istorijos.

Ascanio Celestini. Karo kvailio istorijos.

CELESTINI, Ascanio. Karo kvailio istorijos [romanas]. Iš italų k. vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 158 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Ir su svogūnu rankoje Ninas bandė užkalbėti anam dantį, pasakodamas viską, ką žinojo apie didžiąją Istoriją. Istoriją, kuri mainėsi kaip tik tomis paskutinėmis valandomis. Pasaulinę istoriją, kuri įspūdingai judėdama į priekį rengėsi sutraiškyti žmones ir svogūnus.

Trečioji kelionė laiku. Keliamės į 1944 m. birželio 04 dieną, į Romą. Karas baigiasi, naciai traukiasi ir kažkas tuoj įžengs į miestą. Vieni sako, kad amerikiečiai, kiti – gal rusai. Treti žino geriausiai – tai bus ne kas kitas, o tie patys užsimaskavę vokiečiai. Tuo tarpu aštuonerių Ninas viską mato savaip. Tai jo karo istorija, kurią, jau suaugęs, net trisdešimt metų, iki pat mirties, pasakos savo vaikams.

4 valandų kelionė neprailgo. Vos viena diena, o istorijų, nuotykių, veikėjų gausu. Netgi absurdo gausu. Netgi pagalvojau, kad, ei, gal jau per daug, kažkaip jau viskas per daug fantastiška. Bet ne, tik šiek tiek siurrealistiška. Aštuonmečio, kuriam rudenį bus devyneri, žvilgsnis skvarbus, protas aštrus, bet vis dėlto vaikiškas. Tik nieko vaikiško karo istorijose nėra. Tiesiog viskas taip susipina ir diena prasitęsia į ilgesnius ar trumpesnius žmonių gyvenimus. O pats skaitymas – kaip spektaklis – kuomet visą visumą gali įvertinti tik nusileidus uždangai. Tada viskas staiga susidėlioja, viską suvoki ir arba šiek tiek netekęs žado stojiesi ir ploji, arba tiesiog…

Aš plojau. Patiko. Po Babos Dunjos atrodė, kad kažko lyg per daug. O gal priešingai. Bet niekas nekaltas, nereikia visų trijų istorijų praryti iškart, nes nuo tokios jų įvairovės tikrai gali šiek tiek apsvaigti. Beje, pasirodo, pirma buvo spektaklis, tik vėliau pasakojimas pavirto knyga. O tai daug ką paaiškina.

Kur keliausim toliau?

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

DICK, Philip K. Žmogus aukštoje pilyje [mokslinės fantastikos romanas]. Iš anglų k. vertė Danutė Šimkienė. Kaunas: Eridanas, 2014. 256 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 497 knyga.

O kas liks po trečiojo pasaulio pamišimo? Nejaugi ateis galas gyvybei, visur, visokiai? Nejaugi mūsų planeta mirs, nužudyta mūsų pačių rankomis?
Negalėjo tuo patikėti. Net jei bet kokia planetos gyvastis bus pražudyta, turi egzistuoti kažkokia kita gyvybė, apie kurią nieko nežinome. Neįmanoma, kad mūsų pasaulis būtų vienintelis; turi būti kiti, nematomi mums pasauliai, kažkokie kitose vietose, kituose išmatavimuose, kurių mūsų juslės paprasčiausiai neužčiuopia.

Kažkokioje feisbuko grupėje jau seniausiai mačiau rekomenduojamą serialą The Man in the High Castle – antrasis pasaulinis baigėsi nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkės Japonijos pergale. Vis ruošiausi, ruošiausi pažiūrėti… ir staiga pamačiau, kad yra išleista ir knyga. Lietuviškai! Senojoje Eridano serijoje.

Alternatyvi istorija (ar kaip ji besivadintų) nėra mano mėgstamiausias fantastikos žanras. Bet tikrai ne kartą esu pagalvojusi, kas būtų buvę, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi nacistinė Vokietija? Kas būtų su mumis, su Lietuva? O kas būtų vykę pasaulyje? Sutikite, intriguoja. Intriguoja ir knygos siužetas. Apie pasaulį skaitytojas sužino prekybininko, japonų konsulo, slaptųjų agentų, apsimetusių verslininkais, akimis. Vyksta kažkokie tai darbo, verslo, gyvenimo įvykiai. Netgi parašyta populiari (ir vokiečių pusėje uždrausta) fantastinė knyga apie tai, koks būtų buvęs pasaulis, jei karą būtų laimėjusi kokia kita pusė….

Labai patiko, tikrai įtraukiantis skaitinys. Kai norisi daugiau pasiskaityti, daugiau pasidomėti, dar kažką sužinoti… Ir pabaiga gera. Tik perskaičiusi knygą pastebėjau, kad leidykla kitosknygos neseniai išleido autoriaus Ar androidai sapnuoja elektronines avis? (irgi buvo kažkada išleista Eridano serijoje). Tema taip pat intriguoja, reikės paskaityti. Bet dabar metas serialui.