SKOMANTAS. Jundos lemtis [apysaka]. Kaunas: Tvermė, 1997. 160 p.
— Laima, likimo motina, atleisk, — ramiu balsu tęsė motina. – Atleisk, kadangi suklydome mes. Dievai neklysta. (psl. 154).
Nors vasara pasibaigė ir norisi rimtesnių knygų, ketvirtąją Skomanto serijos dalį perskaityti suspėjau. Gal šiek tiek ir nuobodesnė už pirmąsias, bet parašyta paprastai, vaikiškai, patraukliai. Net suaugusiam visai įdomu pratęsti nuotykius XIII amžiuje.
Po vestuvinių pergyvenimų Uvio sesuo Junda norėtų kaip nors atsikratyti taiklumo dovanos. O dovana stebuklinga, nes nei mama, nei vietiniai žyniai jos panaikinti negali. Teks pajojėti iki Lietuvos, iki Šventaragio slėnio ir ten prašytis pagalbos. O bekeliaujant…
Bekeliaujant tai visko nutinka. Įdomiausia, kad tarp pasalų ir mūšių galima sutikti ir vieną kitą žinomą asmenį, o dar ir šiokių tokių faktų sužinoti. Ir jeigu tų faktų butų buvę daugiau…
Visgi vaikams pasisekė. Jie turi kad ir nepopuliarią, bet visai įdomią seriją. Suaugusiems belieka pavydėti ir viltis, kad dar sulauks kokios įdomios knygos apie Lietuvos istoriją.