Hermann Hesse. Demianas.

Hesse DemianasHESSE, Hermann. Demianas. Emilio Sinklerio jaunystės istorija. Iš vokiečių k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: Trigrama, 2014. 216 p.

Nedažnas šiandien žino, kas yra žmogus (psl. 8).

Dar viena Hesse knyga, visai kitokia, nei ligi šiol skaitytos. Pasaulis pamažu eina iš proto, artėja karas, vaikas pamažu tampa vyru, asmuo – asmenybe…. Ir tai per tokius atradimus, praradimus, nuopolius… Kaip ir būdinga Hesse, netrūksta įspūdingų įžvalgų. 

Man patinka Hesse gerbėjų pasisakymai. Tiek stiprių jausmų ir emocijų! Įspūdingi ir emocionalūs, garbinantys savo mylimą asmenybę, mėgstamas knygas. Suprantu juos. Va ir perskaičius šitą knygą tikrai kyla visokių jausmų, minčių ir emocijų.

… apie žmones, apie gyvenimą, apie gimimą ir mirtį, apie tikslus, apie likimą, apie kitokius, apie keistuolius, apie minią, apie visuomenę, apie taisykles, dar kartą apie žmones, ir apie asmenybes, apie… Dar būtų gerai, kad Demianą paskaitytų ir tėvai, kurie nelabai supranta savo keistuolius paauglius…

Sakoma, kad Hesse knygos labiausiai tinkamos jaunimui, kad jas reikia skaityti jaunystėje. Bet ar gali būti per senas, kad bent pabandytum sužinoti, kas tai yra žmogus?

Ačiū leidyklai „Trigrama“ kad dovanoja man ne tik naujų knygų, bet ir naujų potyrių.

Hermann Hesse. Kelionė į Rytų šalį.

Hesse KelioneHESSE, Hermann. Kelionė į Rytų šalį. Iš vokiečių k. vertė Silvestras Gaižiūnas. Kaunas: Trigrama, 2014. 108 p.

„Kurgi mes einam? Visados namo.“ (psl. 15).

Šiek tiek pakeliavau su Hesse.

Sudėtingo likimo autoriaus dar sudėtingesnė knyga. Žinoti, kad toks rašytojas yra ir kad jis parašė „Sidhartą“ ar „Stepių vilką“ man neužteko. Dar reikėjo išmanyti ir apie jo gyvenimą ir kūrybą, apie laikmetį ir žmones… O aš išmaniau ne ką. Beliko skaityti ir interpretuoti viską savaip.

Alegorijos, alegorijos.. užuominos… dar nuorodos į savo pačio gyvenimą, sutiktus žmones ir įvykius. Sunku aprašyti įspūdžius, nes jie tokie padriki… Patiko? Nepatiko? Nežinau… Bet tikrai žinau, kad jei privalėčiau pasilikti tik vieną knygą, šiuo metu griebčiau Hesse. Užtektų ilgam…

Ir kaip visada reikia pripažinti, kad rašytojo pastebėjimai tikrai tinka daugumai. Gal dėl to jo knygos taip tinka paauglystėje ar šiaip, kada sieloj pradeda jauktis.

„Jūs taip susisielojęs ir taip skubate, – pasakė jis raminamai. – Tai nepuošia. Tik iškreipia veidą ir sukelia ligas. Verčiau mudu eikime lėtai, visai lėtai, tatai geriausiai ramina. O dar keli lietaus lašai – nuostabu, tiesa?” (psl. 62).

Pakeliaukim….

Mitch Albom. Antradieniai su Moriu.

Albom_AntradieniaiALBOM, Mitch. Antradieniai su Moriu. Senatvė, jaunystė ir svarbiausia gyvenimo pamoka. Iš anglų k. vertė Saulius Dagys. Kaunas:  Trigrama, 2008. 216 p.

Tikiuosi, knyga ir toliau padės žmonėms atminti, koks brangus tas laikas, kurį galime skirti vieni kitiems. (psl. 212).

Populiari ir paprastai parašyta. Įvykiai tikri: autorius pasakoja apie savo buvusio dėstytojo ligą, apie žmogaus dvasios stiprybę, apie gyvenimą ir mirtį.

Tema visiškai neypatinga. Taip, žinom, kuo baigiasi tas žmogaus gyvenimas. Galima dėl to sielvartauti, galima pamiršti ir apie tai negalvoti. Dar galima apie tai parašyti knygą. Beje, populiarią visame pasaulyje.

Aišku, didaktikos bus. Oi, kiek čia tos gyvenimiškos išminties, to žinojimo, kas yra teisinga. Ką tik rašiau, kad pamokančių knygų nemėgstu. Vis gi „Antradieniams su Moriu“ teks daryti išimtį. Mat svarbiausia čia – konkretaus žmogaus istorija. Jo būsenos, jo stiprybė, jo blaivus protas. Šalia viso to didaktika nustoja erzinusi ir nejučia nukeliauja į antrą planą.

Nosinių reiks. Skaitant liūdna, kartais net baisu. Pikta, kad taip surėdytas gyvenimas. Ašaras spaudžia ne baimė ar gailestis, bet žmogaus tvirtybė. O liūdesį čia pat sklaido supratimas, kiek daug jis gali.

Knygą paskaityti tikrai verta. Ji įkvepia drąsos.

Richard Bach. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.

Bachj_ZuvedraBACH, Richard. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Snieguolės Michelkevičiūtės fotografijos. Kaunas:  Trigrama, 2011. 112 p.

Labiausiai už viską pasaulyje Džonatanas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti (psl. 71).

Kažkodėl nemėgstu pamokančių knygų, žadančių sielos nušvitimą ir harmoniją. Esu kaip tas netikintis Tomas, kuriam reikia viską pačiam pamatyti ir patirti.

Tačiau kol siela dar nenušvito, lengvai pasiduodu reklamai, o Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai gerų atsiliepimų tikrai netrūksta.

Tik atsivertusi, suvokiau, kad bent vieną autoriaus knygą jau esu skaičiusi, tik visai pamiršau. „Tiltas į amžinybę“ manęs, priešingai nei milijonų kitų skaitytojų, nesužavėjo. Nesukrėtė ir šis alegorinis pasakojimas apie žuvėdrą.

Pripažinsiu, istorija labai graži, paprasta, įtraukianti. Nejučia išgyveni ir keitiesi kartu su Džonatanu Livingstonu. Patiri ir dar daug ką, ir viskas būtų neblogai, tik kad jau taip girdėta, skaityta, matyta, žinoma. Gal pasikartoti ir nekenkia, bet tuomet suteikčiau pirmenybę neseniai atrastai „Sidhartai“. Arba kitoms, dar neperskaitytoms knygoms.

Ir vis gi jei dabar svarstote, skaityti šią knygą ar ne, drąsiai galėčiau sakyti: skaitykit! Knyga nedidelė, daug laiko neatims. Labai graži: patogus formatas, malonus akiai šriftas, gražios nuotraukos, ypatinga teksto nuotaika. Ką žinai, gal ši istorija atvers akis. O jei ir ne, tai bent turėsite apie šią populiarią knygą savo nuomonę. Ačiū leidyklai „Trigrama“, kad aš jau turiu.

Ir dabar pamačiusi kur paukštį ir palydėdama akimis jo skrydį, dažnai prisimenu Džonataną Livingstoną Žuvėdrą, kuris tiesiog mėgo skaityti.

Simon Tofield. Saimono katinas: kitapus tvoros.

Saimono katinasTOFIELD, Simon. Saimono katinas: kitapus tvoros [komiksai]. Kaunas: Trigrama, 2014. 240 p.

Ką gi veikia jūsų katinas, kai pasprunka iš kiemo?

Negalvojau, kad man taip patiks kažkokie nespalvoti paveiksliukai apie katiną. Patiko. Tai vos pamačiusi naują, baisiai jos užsimaniau, o leidykla mielai mano norą išpildė.

Keista, kad piešinys gali papasakoti daugiau nei vaizdas. Nors, vaizdas ir tėra tik judantys piešinukai. Svarbu žinoti, ką nori jais papasakoti, o autorius žino. Tikrai, tikrai, tuo įsitikins kiekvienas turintis katiną.  Antrame tomelyje (labai tikiuosi, kad jų bus ir daugiau) žinomiausias katinas pasaulyje išeina iš namų. Mat šeimininkas jį…

Ai, geriau pažiūrėkite:


Hermann Hesse. Sidharta.

Hesse_SidhartaHESSE, Hermann. Sidharta  [indiška poema]. Iš vokiečių k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: Trigrama, 2000. 160 p.

…visų svarbiausias dalykas, o Govinda, man rodos, yra meilė (psl. 152).

O štai ši visai kitokia knyga. Akys ilsisi, o protas dirba: perskaičius vos porą puslapių užplūsta tiek emocijų, kad nori nenori turi padaryti pertrauką, ir dar kartą pergalvoti tai, ką ką tik skaitei.

Knygos apie gyvenimo prasmę visada yra liaupsinamos, bet vis tiek nesitikėjau, kad ši maža knygutė iš tikrųjų yra tokia galinga. Koks gražus, meniškas ir poetiškas yra šis neilgas tekstas. Kokį palieka stiprų įspūdį, skatina pamąstyti apie gyvenimą, labiau pasidomėti Rytais, rašytoju ir jo kūryba.

O kokia graži ir ji pati: nedidelio formato, gražiai išleista knyga taip ir liepia nenukišti jos kur nors į lentyną tarp kitų knygų, o visada turėti kažkur šalia.

Ilgą laiką maniau, kad Hesse labiausiai tinka jaunimui: kai paauglystės kvailiojimai šiek tiek aprimsta, ir protas pradeda dirbti labiau. Kelios kažkada perskaitytos knygos įspūdžio nepadarė, tad su Hesse jau buvo beveik atsisveikinusi. Iki šiol. Iki Sidhartos.

Graži knyga, nors galutinių atsakymų joje ir nebus. Rekomenduoju ją mąstantiems. Paskaitykite.

Antoine de Saint-Exupéry. Žemė žmonių planeta.

Egziuperi_ZemeSAINT-EXUPÉRY, Antoine de. Žemė žmonių planeta.  [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Valys Drazdauskas. Kaunas: Trigrama, 2008. 129 p.

Lėktuvas, žinoma, yra mašina, bet kartu ir kokia nuostabi pažinimo priemonė! (psl. 53).

Žemė – žmonių planeta. Pavadinimą žinojau jau seniai. O dabar žinau, ir apie ką knyga. Apie pilotus ir lėktuvus. Apie aviaciją tais laikais, kuomet lakūnai drąsiai galėjo save vadinti pionieriais.

Labai įdomu. Kiekvienas skrydis tuomet buvo ir nuotykis, ir žygdarbis, ir atradimas. O naktiniai skrydžiai, draugų netektys, avarijos, bandymas išgyventi – puikios temos pakalbėti apie gyvenimą. Kažkur skaičiau, kad Exupéry pagal kilmę buvo grafas. Pagal profesiją – lakūnas. Pagal pašaukimą – rašytojas. Tad visai nenuostabu, kad nedidukė knyga – pilna išminties. Ne knyginės. Paties autoriaus išgyventos.

Nežinau, ar dabartinis lakūnas patiria ką nors panašaus, kaip Exupéry. Gal. Tačiau savo išgyvenimų geriau, nei šis prancūzų rašytojas, tikrai nepapasakos.

Ačiū leidyklai Trigrama, kad pagaliau prisiruošiau perskaityti šią knygą!