Hermann Hesse. Demianas.

HESSE, Hermann. Demianas. Emilio Sinklerio jaunystės istorija. Iš vokiečių k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: Trigrama, 2014. 216 p.

Nedažnas šiandien žino, kas yra žmogus (psl. 8).

Dar viena Hesse knyga, visai kitokia, nei ligi šiol skaitytos. Pasaulis pamažu eina iš proto, artėja karas, vaikas pamažu tampa vyru, asmuo – asmenybe…. Ir tai per tokius atradimus, praradimus, nuopolius… Kaip ir būdinga Hesse, netrūksta įspūdingų įžvalgų. 

Man patinka Hesse gerbėjų pasisakymai. Tiek stiprių jausmų ir emocijų! Įspūdingi ir emocionalūs, garbinantys savo mylimą asmenybę, mėgstamas knygas. Suprantu juos. Va ir perskaičius šitą knygą tikrai kyla visokių jausmų, minčių ir emocijų.

… apie žmones, apie gyvenimą, apie gimimą ir mirtį, apie tikslus, apie likimą, apie kitokius, apie keistuolius, apie minią, apie visuomenę, apie taisykles, dar kartą apie žmones, ir apie asmenybes, apie… Dar būtų gerai, kad Demianą paskaitytų ir tėvai, kurie nelabai supranta savo keistuolius paauglius…

Sakoma, kad Hesse knygos labiausiai tinkamos jaunimui, kad jas reikia skaityti jaunystėje. Bet ar gali būti per senas, kad bent pabandytum sužinoti, kas tai yra žmogus?

Ačiū leidyklai „Trigrama“ kad dovanoja man ne tik naujų knygų, bet ir naujų potyrių.

Hermann Hesse. Kelionė į Rytų šalį.

HESSE, Hermann. Kelionė į Rytų šalį. Iš vokiečių k. vertė Silvestras Gaižiūnas. Kaunas: Trigrama, 2014. 108 p.

„Kurgi mes einam? Visados namo.“ (psl. 15).

Šiek tiek pakeliavau su Hesse.

Sudėtingo likimo autoriaus dar sudėtingesnė knyga. Žinoti, kad toks rašytojas yra ir kad jis parašė „Sidhartą“ ar „Stepių vilką“ man neužteko. Dar reikėjo išmanyti ir apie jo gyvenimą ir kūrybą, apie laikmetį ir žmones… O aš išmaniau ne ką. Beliko skaityti ir interpretuoti viską savaip.

Alegorijos, alegorijos.. užuominos… dar nuorodos į savo pačio gyvenimą, sutiktus žmones ir įvykius. Sunku aprašyti įspūdžius, nes jie tokie padriki… Patiko? Nepatiko? Nežinau… Bet tikrai žinau, kad jei privalėčiau pasilikti tik vieną knygą, šiuo metu griebčiau Hesse. Užtektų ilgam…

Ir kaip visada reikia pripažinti, kad rašytojo pastebėjimai tikrai tinka daugumai. Gal dėl to jo knygos taip tinka paauglystėje ar šiaip, kada sieloj pradeda jauktis.

„Jūs taip susisielojęs ir taip skubate, – pasakė jis raminamai. – Tai nepuošia. Tik iškreipia veidą ir sukelia ligas. Verčiau mudu eikime lėtai, visai lėtai, tatai geriausiai ramina. O dar keli lietaus lašai – nuostabu, tiesa?“ (psl. 62).

Pakeliaukim….

Mitch Albom. Antradieniai su Moriu.

ALBOM, Mitch. Antradieniai su Moriu. Senatvė, jaunystė ir svarbiausia gyvenimo pamoka. Iš anglų k. vertė Saulius Dagys. Kaunas:  Trigrama, 2008. 216 p.

Tikiuosi, knyga ir toliau padės žmonėms atminti, koks brangus tas laikas, kurį galime skirti vieni kitiems. (psl. 212).

Populiari ir paprastai parašyta. Įvykiai tikri: autorius pasakoja apie savo buvusio dėstytojo ligą, apie žmogaus dvasios stiprybę, apie gyvenimą ir mirtį.

Tema visiškai neypatinga. Taip, žinom, kuo baigiasi tas žmogaus gyvenimas. Galima dėl to sielvartauti, galima pamiršti ir apie tai negalvoti. Dar galima apie tai parašyti knygą. Beje, populiarią visame pasaulyje.

Aišku, didaktikos bus. Oi, kiek čia tos gyvenimiškos išminties, to žinojimo, kas yra teisinga. Ką tik rašiau, kad pamokančių knygų nemėgstu. Vis gi „Antradieniams su Moriu“ teks daryti išimtį. Mat svarbiausia čia – konkretaus žmogaus istorija. Jo būsenos, jo stiprybė, jo blaivus protas. Šalia viso to didaktika nustoja erzinusi ir nejučia nukeliauja į antrą planą.

Nosinių reiks. Skaitant liūdna, kartais net baisu. Pikta, kad taip surėdytas gyvenimas. Ašaras spaudžia ne baimė ar gailestis, bet žmogaus tvirtybė. O liūdesį čia pat sklaido supratimas, kiek daug jis gali.

Knygą paskaityti tikrai verta. Ji įkvepia drąsos.

Richard Bach. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.

BACH, Richard. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Snieguolės Michelkevičiūtės fotografijos. Kaunas:  Trigrama, 2011. 112 p.

Labiausiai už viską pasaulyje Džonatanas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti (psl. 71).

Kažkodėl nemėgstu pamokančių knygų, žadančių sielos nušvitimą ir harmoniją. Esu kaip tas netikintis Tomas, kuriam reikia viską pačiam pamatyti ir patirti.

Tačiau kol siela dar nenušvito, lengvai pasiduodu reklamai, o Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai gerų atsiliepimų tikrai netrūksta.

Tik atsivertusi, suvokiau, kad bent vieną autoriaus knygą jau esu skaičiusi, tik visai pamiršau. „Tiltas į amžinybę“ manęs, priešingai nei milijonų kitų skaitytojų, nesužavėjo. Nesukrėtė ir šis alegorinis pasakojimas apie žuvėdrą.

Pripažinsiu, istorija labai graži, paprasta, įtraukianti. Nejučia išgyveni ir keitiesi kartu su Džonatanu Livingstonu. Patiri ir dar daug ką, ir viskas būtų neblogai, tik kad jau taip girdėta, skaityta, matyta, žinoma. Gal pasikartoti ir nekenkia, bet tuomet suteikčiau pirmenybę neseniai atrastai „Sidhartai“. Arba kitoms, dar neperskaitytoms knygoms.

Ir vis gi jei dabar svarstote, skaityti šią knygą ar ne, drąsiai galėčiau sakyti: skaitykit! Knyga nedidelė, daug laiko neatims. Labai graži: patogus formatas, malonus akiai šriftas, gražios nuotraukos, ypatinga teksto nuotaika. Ką žinai, gal ši istorija atvers akis. O jei ir ne, tai bent turėsite apie šią populiarią knygą savo nuomonę. Ačiū leidyklai „Trigrama“, kad aš jau turiu.

Ir dabar pamačiusi kur paukštį ir palydėdama akimis jo skrydį, dažnai prisimenu Džonataną Livingstoną Žuvėdrą, kuris tiesiog mėgo skaityti.

Simon Tofield. Saimono katinas: kitapus tvoros.

TOFIELD, Simon. Saimono katinas: kitapus tvoros [komiksai]. Kaunas: Trigrama, 2014. 240 p.

Ką gi veikia jūsų katinas, kai pasprunka iš kiemo?

Negalvojau, kad man taip patiks kažkokie nespalvoti paveiksliukai apie katiną. Patiko. Tai vos pamačiusi naują, baisiai jos užsimaniau, o leidykla mielai mano norą išpildė.

Keista, kad piešinys gali papasakoti daugiau nei vaizdas. Nors, vaizdas ir tėra tik judantys piešinukai. Svarbu žinoti, ką nori jais papasakoti, o autorius žino. Tikrai, tikrai, tuo įsitikins kiekvienas turintis katiną.  Antrame tomelyje (labai tikiuosi, kad jų bus ir daugiau) žinomiausias katinas pasaulyje išeina iš namų. Mat šeimininkas jį…

Ai, geriau pažiūrėkite:

Hermann Hesse. Sidharta.

HESSE, Hermann. Sidharta  [indiška poema]. Iš vokiečių k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: Trigrama, 2000. 160 p.

…visų svarbiausias dalykas, o Govinda, man rodos, yra meilė (psl. 152).

O štai ši visai kitokia knyga. Akys ilsisi, o protas dirba: perskaičius vos porą puslapių užplūsta tiek emocijų, kad nori nenori turi padaryti pertrauką, ir dar kartą pergalvoti tai, ką ką tik skaitei.

Knygos apie gyvenimo prasmę visada yra liaupsinamos, bet vis tiek nesitikėjau, kad ši maža knygutė iš tikrųjų yra tokia galinga. Koks gražus, meniškas ir poetiškas yra šis neilgas tekstas. Kokį palieka stiprų įspūdį, skatina pamąstyti apie gyvenimą, labiau pasidomėti Rytais, rašytoju ir jo kūryba.

O kokia graži ir ji pati: nedidelio formato, gražiai išleista knyga taip ir liepia nenukišti jos kur nors į lentyną tarp kitų knygų, o visada turėti kažkur šalia.

Ilgą laiką maniau, kad Hesse labiausiai tinka jaunimui: kai paauglystės kvailiojimai šiek tiek aprimsta, ir protas pradeda dirbti labiau. Kelios kažkada perskaitytos knygos įspūdžio nepadarė, tad su Hesse jau buvo beveik atsisveikinusi. Iki šiol. Iki Sidhartos.

Graži knyga, nors galutinių atsakymų joje ir nebus. Rekomenduoju ją mąstantiems. Paskaitykite.

Antoine de Saint-Exupéry. Žemė žmonių planeta.

SAINT-EXUPÉRY, Antoine de. Žemė žmonių planeta.  [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Valys Drazdauskas. Kaunas: Trigrama, 2008. 129 p.

Lėktuvas, žinoma, yra mašina, bet kartu ir kokia nuostabi pažinimo priemonė! (psl. 53).

Žemė – žmonių planeta. Pavadinimą žinojau jau seniai. O dabar žinau, ir apie ką knyga. Apie pilotus ir lėktuvus. Apie aviaciją tais laikais, kuomet lakūnai drąsiai galėjo save vadinti pionieriais.

Labai įdomu. Kiekvienas skrydis tuomet buvo ir nuotykis, ir žygdarbis, ir atradimas. O naktiniai skrydžiai, draugų netektys, avarijos, bandymas išgyventi – puikios temos pakalbėti apie gyvenimą. Kažkur skaičiau, kad Exupéry pagal kilmę buvo grafas. Pagal profesiją – lakūnas. Pagal pašaukimą – rašytojas. Tad visai nenuostabu, kad nedidukė knyga – pilna išminties. Ne knyginės. Paties autoriaus išgyventos.

Nežinau, ar dabartinis lakūnas patiria ką nors panašaus, kaip Exupéry. Gal. Tačiau savo išgyvenimų geriau, nei šis prancūzų rašytojas, tikrai nepapasakos.

Ačiū leidyklai Trigrama, kad pagaliau prisiruošiau perskaityti šią knygą!

Jean-Marie Gustave Le Clézio. Dykuma.

LE CLÉZIO, Jean-Marie Gustave. [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė. Kaunas: Trigrama 2008. 272 p.

Ji taip pat norėtų bėgti iš čia, žingsniuoti miesto gatvėmis, kol nebebus namų, sodų, net kelių nei upės kranto, o tik takelis kaip kadaise, kuris vis siaurėdamas nuves ją į dykumą. (psl. 167).

Knyga apie Lalą ir Nurą, apie dykumą ir jos žmones, apie praeitį, dabartį ir laisvę.

Abejojau, ar man patiks. Šiek tiek baugino internete rasta informacija apie įvairiausių knygos simbolių ir alegorijų prasmes. O ir dykumomis nesižaviu, juk jose nieko nėra – tik smėlis, keli kaktusai ir vienas kitas miražas.

Le Clézio Dykuma kitokia –  pilna žmonių, jausmų, nuojautų, troškimų. Nuotaika – lėta ir raminanti, tekstas – gražus ir įtikinantis.  Vaikštai sau po kopas, džiaugiesi jūra ir vėju, tyrinėji smėlį, skruzdelytes ir driežus, žvalgaisi po Miestelį, klausaisi seno žvejo pasakojimų. Tikra atgaiva šiuolaikiniam, kasdienybėje paskendusiam žmogui, kurį baigia išsekinti stresas ir priklausomybė nuo daiktų.

Apie alegorijas ir simbolius lai diskutuoja specialistai, o man skaityti buvo tiesiog gera. Apima keistas jausmas, tarsi sugrįžus iš Le Clézio Dykumos, pasaulis jau nebeatrodo toks, kaip buvęs.

Patiko.

Ačiū leidyklai Trigrama už šią knygą.

Omar Chajam. Rubajatai.

CHAJAM, Omar. Rubajatai.  Iš rusų k. vertė Linas Broga. Kaunas: Trigrama, 2013. 408 p.

Gyvenimą tuščiai prašvaistę, virtom moliu. (67)

Iš paskutinių įrašų galima pagalvoti, kad visiškai nebeišeinu iš bibliotekos vaikų skyriaus. Bet yra ne visai taip. Jau visą mėnesį skaitau rubajatus. Tiksliau pasakius, skaitinėju.

Tokių knygų perskaityti ir neįmanoma. Tokią knygą norisi visada turėti šalia, kad galėtum bet kada atsiversti. Rinktis mėgstamiausius rubajatus, ko padaryti, kaip pasirodė, beveik neįmanoma.  Bet visgi keletą iš jų užsirašiau.

Sutikti ar nesutikti su autoriumi – kiekvieno reikalas. Man patiko ir šmaikštus, gal kiek pašaipus požiūris į gyvenimą, ir autoriaus mokėjimas žvelgti toliau, nei kiti. Taip toli, kad tos įžvalgos aktualios ir dabar. Po beveik tūkstančio metų.

Kiek mirksnių tau gyvent – seniai lemtis atskaitė.
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi, –
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi. (13).

Iš tiesų, šio rytų filosofo ir mokslininko išmintis stebina. Knygą galėtų paskaityti ne tik nusivylę viskuo, ne tik nuo skubėjimo niekur nebespėjantys, ne tik  iliuzijom gyvenantys, ar per daug sumaterialėję  skaitytojai. Ją galėtų paskaityti kiekvienas iš mūsų.

O leidyklai ačiū už knygą. Ji puiki – ne tik savo formatu, dizainu ir viršeliu, bet ir turiniu.

Simon Tofield. Saimono katinas knygelėje apie save patį.

TOFIELD, Simon. Saimono katinas knygelėje apie save patį [komiksai]. Kaunas: Trigrama, 2011. 240 p.

Tokį katiną kaip Saimono turbūt pažįstame kiekvienas.

Perskaičiau, tiksliau peržiūrėjau Saimono katino knygą. Tiesa, iš pradžių net nenorėjau knygos pirkti. Knyga brangi, o filmukus juk galime pažiūrėti bet kada ir nemokamai. Be to, žiūrėti filmukus juk daug įdomiau, nei vartyti knygą.

Klydau.

Knyga fantastiška. Filmukuose tėra tik dalis garsiojo katino nuotykių. Knygoje – visas katino gyvenimas. Žiūrėtojui  belieka tik pritarti, kad ir jo katinas taip elgiasi. Belieka atrasti neatrastus savo augintinio charakterio bruožus. Arba paprasčiausiai žavėtis autoriaus talentu ir pastabumu. Ir vartyti Saimono katino knygelę dar ir dar kartą.

O jūs ar pažįstate tokį katiną?

Simon Tofield

Simon Tofield

Noriu ir kitų Saimono katino knygų!