Gina Viliūne. Vilniaus Madona.

viliune_MadonaVILIŪNĖ, Gina. Vilniaus Madona: [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2014. 248 p.

— O kur paslaptis?

Ne ne ne. Knygos nei per kur negalima lyginti su Magdale. Man nepatinka šiandienos siužetas. Viską gadina! Aleksandro ir Elenos istorija tokia graži! O dabartiniai veikėjai… Dirbtiniai. Beje, toks jausmas, kad jie yra tie patys, kaip ir knygoje Karūna be karaliaus. Praėjus kokiems 3-4 metams…. Tikriausiai. Bet ne, nepatiko, tai ir atmintyje neužsiliko.

O gal čia taip ir turi būti? Tiesiog apie istoriją dažnas mažai žinome, ją idealizuojame ir romantizuojame, tad ir atrodo viskas gražiai. O dabartis… Įdomiai parašyti apie dabartį sunku. Tikrai. Dabartis tikriausiai dar neturi kuo žavėti. Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl taip skiriasi tie praeities ir dabarties tekstai?

Tiems, kam patiko trileris dėl karūnos, patiks trileris ir dėl ikonų. O kitiems… Na, prašau, parašykite dar bent vieną istoriją tik… apie istoriją.

Reklama
Gina Viliūnė. Magdalė, smuklės merga.

Gina Viliūnė. Magdalė, smuklės merga.

VILIŪNĖ, Gina. magdale_smukles_mergaMagdalė, smuklės merga: [romanas apie XVI am. Vilnių]. Vilnius: Alma littera, 2016. 272 p.

— Bijau tik vieno: kad pagimdysiu dukrelę, bet numirsiu jos taip ir nepamačiusi, nepriglaudusi, nepamylavusi, paliksiu pasaulyje vieną vienužę. Tačiau toks mano padermės likimas, – pridūrė tyliai, – toks prakeikimas…

Galvoju, kaip formuojasi nuomonė apie vieną ar kitą knygą? Man, kaip skaitytojai, tikriausiai svarbiausia yra emocijos. Svarbu istorija, svarbu tekstas, svarbu forma, svarbu autoriaus gebėjimas apsukti galvą skaitytojui. Ir kokias visa tai sukelia emocijas.

O  knyga mane įtraukė taip, kad kitą ryt, tarp visokiausio multitaskingo staiga pagalvojau: mintyse aš jau nebe čia, o tame XVI amžiaus Vilniuje. Kad galvoju, kaip noriu skaityti toliau, kaip man patinka tas tekstas, forma, istorija… Tarsi kokia pasaka. Ir, jei ji kada pavirstų į filmą, tikrai būtų ne prastesnė už kažkada rodytas Brolių Grimų pasakų ekranizacijas per LTV. Tik gal skirta ne visai vaikams, o kiek vyresnio amžiaus žmonėms.

Patiko. Didžiausias pliusas. Rekomenduoju romantikams ir visiems tiems, kam patinka istorija, senovė, graži lietuviška kalba, meilė ir laimingos pabaigos.

Gina Viliūnė. Karūna be karaliaus.

Viliune_KarunaVILIŪNĖ, Gina. Karūna be karaliaus: [senojo Vilniaus trileris]. Dailininkė Aida Janonytė. Vilnius: Tyto alba, 2012. 262 p.

Dan-dan, nesiliovė varpas. Nejau lemtis piktu jo kelią pažymėjo? Ir ne tik jo – ir Goštauto, ir valdovo, ir Lietuvos… (psl. 7).

Visos knygos apie Lietuvos istoriją, o ypač lietuvių autorių, yra gėris. Pastaruoju metu, dideliam džiaugsmui, jų pasirodė net keletas.   Ši viena iš žinomesnių, o dar dėmesį traukia ir antraštė: Senojo Vilniaus trileris.

Apie patį trilerį tai geriau patylėsiu. Bet labai mėgstu knygas, kurių siužetas šokinėja iš vieno laikotarpio į kitą. Čia būtent taip ir yra. Ir istoriniai intarpai tikrai puikūs, nors ir išgalvoti, nes kas ten žino, kaip ten buvo su ta Vytauto karūna…

— Baisus prakeiksmas amžius kabo virš šios šalies. protėvių palikimas, galingo burtininko užkeiktas. Jis pritraukia turtus ir valdžią, tačiau naikina darbus ir atima paveldėtojus. Tik toks pat galingas burtininkas gali prakeiksmą panaikinti. Vis dėlto ilgus šimtmečius sklandys prakeiksmo šmėkla virš šios šalies, naikindama galingas gimines. Valstybę valdys godulys, gašlumas ir neapykanta, kol visai ją sunaikins. (psl. 91).