Ray Bradbury. Akies mirksniu.

Ray Bradbury. Akies mirksniu.

BRADBURY, Ray. Akies mirksniu. [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Lina Būgienė. Vilnius: Alma littera, 1999. 237 p. (XX a. amžiaus fondas).

Aš juk nesu mokslinės fantastikos ar fantasy nei magiškojo realizmo atstovas, nekuriu pasakų ir siurrealistinių eilėraščių. „Akies mirksniu“, ko gero, yra geriausias pavadinimas, kokį tik kada įstengiau sugalvoti naujam savo apsakymų rinkiniui. Apsimetu ketinąs daryti visai ką kita, jūs nespėjat nė mirktelėti, o aš ir bedugnės skrybėlės jau traukiu spalvotus šilkinius kaspinus. („Skubėkit gyventi: pabaigos žodis“, psl. 232).

Iš gausiausiai prikrautos knygų lentynos, kaip spalvotą kaspiną, knygą ištraukiau ir aš. Ieškomų „Marso kronikų“ nebuvo. O kas čia? Negirdėta. Imu. Bet apsakymai man nepatinka! Tikrai? Jau patinka…

Tiesiog atsiverskite bet kurio apsakymo pradžią. Ar įmanoma atsitraukti? Įmanoma? Tuomet Jums į kitą skyrių (bibliotekos). Neįmanoma? Netgi tada, kai perskaityta, rodos, tūkstančiai knygų, apie nesuskaičiuojamus personažus ir jų nuotykius. Kai nustebinti nebegali niekas. Ar tikrai? Bradbury – tikras magas, kaip jis pats sako, iš bedugnės skrybėlės traukia spalvotus šilkinius kaspinus. Vienas rožinis – apie meilę, kuri jau praeityje, oi ne – jai dar viskas prieš akis; kitas oranžinis – apie beprotį, svaičiojantį apie laikus, kai nebereiks nei arklių, nei mėšlo; tas mėlynas, mėlynas apie išsipuščiusią, išsidažiusią, išsikvėpinusią moterį su aukštais kulniukais, mini sijonėliu, išpešiotais antakiais, deimantiniais žiedais ir šilkinėmis kojinėmis, netikėtai susiklosčius aplinkybėmis patekusiai, tarkim į 1680 metų Salemo miestelį. Žalias – žalias, apie Sašą, kuri ar kuris po vos devynių mėnesių gali tapti Aleksandra, Aleksandru ar dar kuo tik norite. Dar baltas, baltas gražiausias, švariausias skaidriausias apie viltį kiekvienam visų pamirštam kūrėjui, kažkur merdinčiam vienatvėje – kad jo kūryba išliks šimtą, du, tris o gal… galas kiek žino šimtų metų. Ir kaspinai dar nesibaigia, dar traukiami geltoni, juodi, violetiniai, o kur dar margi, ir visi kiti, įvairių spalvų ir atspalvių. Kitas, dar kitas. Ir dar. Iš viso – tik 22. Ir kiekvienas jų sukelia ne mažesnį vaikišką žavesį, nei buvęs prieš tai.

Kai auštant jums galvoje suskamba Rytinio teatro balsai, negaiškite. Šokit iš lovos. Kol norėdamas atsigaivinti palįsit po dušu, tie balsai jau gali būti dingę.
Svarbiausia – veikti greitai. 90 mylių per valandą greičiu dumkit prie mašinėlės. Tai puikus vaistas nuo nevaldomo gyvenimo šėlsmo ir neišvengiamos mirties.
Skubėkite gyventi.
Ak, Dieve, taip!
Gyvenkit. Ir rašykit. Rašykit kiek galit greičiau....[daugiau]

Skaitykite irgi!

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

Clare Mackintosh. Leidau tau išeiti.

MACKINTOSH, Clare. Leidau tau išeiti [romanas]. Iš anglų k. vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Užsimerkiu, lėtai atsidūstų. Laikas liautis apsimetinėjus.

Seniai beskaičiau knygų, kurių viršelius puošia išdidus užrašas: psichologinis trileris. Ko reiktų tikėtis? Iš filmo – daugmaž aiškų. Iš knygos… Iš knygos – gero siužeto, intrigos ir įtampos, kuri neleis jos užversti iki pat paskutinio puslapio. O pagaliau tą puslapį atsivertus – nuostabos, kad gal nelabai to ir tikėjausi. Arba, kad ir nelabai tesupratau, kaip gi viskas baigėsi?

Bet kokiu atveju – mano atsiliepimai teigiami.  Avarija, mažo berniuko žūtis, pabėgęs vairuotojas ir kaltės jausmas, kuris jį (arba ją) kankina. Detektyvai inspektoriai, kantriai žingsnelis po žingsnelio narpliojantys įvykį ir ieškantys galimo nusikaltėlio, nors pačių namuose rūpesčių irgi netrūksta. Jūra, paplūdimys, šuo ir jo (šuns) gydytojas, pamažu vėl bandantis pamilti (ne, ne šunį). Vyras, kurį kiekviena normali moteris paprasčiausiai nušautų. Gal ir ne, bet iš namų ir iš savo gyvenimo tikrai išmestų. Visi kiti psichologiniai reikalai. Netikėtai ir išeina visai neblogas romanas, atsiprašau, psichologinis trileris. Mėgaukitės.

Skaityti tikrai neprailgo. Apsigauti buvo kur. Nustebti – irgi. Ir pasvarstyti kas ir kaip. Tiesa sakant, nelabai suprantu  ir dabar, kaip ten viskas galų gale tai Dženai baigėsi. Variantų – bent du. O tai ir reiškia, kad visgi trileris buvo visa neblogas.

J.K. Rowling. Haris Poteris ir išminties akmuo.

J.K. Rowling. Haris Poteris ir išminties akmuo.

ROWLING, J. K. Haris Poteris ir išminties akmuo [apysaka]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 245 p.
Pirmoji dalis.

— Tai tu nežinai… nežinai… – Išsproginęs akis į Harį, Hagridas susikišo pirštus į plaukus. – Vadinasi, nežinai, kas tu esi? – pagaliau paklausė.

Va taip. Gyveni, gyveni žmogus ir vieną dieną tavo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Nesvarbu, į gerąją pusę, ar nelabai, aišku viena – streso bus. Ir nemažai.

Didžiulę nuostabą išgyveno našlaitis Haris Poteris, kuomet prieš pat jo gimtadienį į namus atskrido… pelėda. Nuostabą išgyvenau ir aš. Taip, žinojau, kad tai pasiutusiai populiari knyga, netgi filmą mačiau. Bet kad po įžymiųjų Stalkerių Haris Poteris taip tiks, tikrai nesitikėjau. Kad ta vaikiška knyga savyje turi kažką tokio, kad smagu ją paimti į rankas net suaugus. Smagu, ir tiek. Ir dar, kiek girdėjau, rašytojos talentas su kiekviena knyga vis labiau ir labiau tobulėjo. Ir dabar būtinai reiks įsitikinti, ar tai tiesa.

Tikrai yra krūvos knygų, kurias verta ir įdomu skaityti. Ir nesakykite, kad Poteris tarp jų nepatenka.

Diane Chamberlain. Slapti gyvenimai.

Diane Chamberlain. Slapti gyvenimai.

chamberlain_slapti-gyvenimaiCHAMBERLAIN, Diane. Slapti gyvenimai [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 464 p.

Iden atsivertė dienoraštį ir pradėjo skaityti.

Trys savaitės. Tiek laiko praėjo, kai perskaičiau šią knygą. Ir sąžiningai: reikėjo ilgai galvoti, apie ką ji ten buvo….? Žinau tik vieną: tai buvo pats tikriausias malonumas. Kuomet skaitai ir niekaip nenori tos knygos, jos veikėjų paleisti.

Istorija istorijoje – puiku. Šeimų istorija – o tai dar puikiau. Garsi aktorė trumpam pabėga iš žvaigždžių pasaulio į tą paprastą, kasdienį ir pamato, kad čia irgi visai neblogai. Netgi galima sukurti kokį filmą. Pavyzdžiui, kad ir apie mamos gyvenimą. Tiesa, ta mama buvo garsi vaikų rašytoja. O Iden jos visai neprisimena. Tačiau yra dienoraščiai. Daug dienoraščių. Tada ir pasideda.

Knygoje yra visko. Tikrai visko. Kartais atrodė, kad net per daug. Juk ar įdomiai knygai neužtenka ir vienos ar kelių paslapčių? Užtektų.. O čia, rodos, sudėtos visos pasaulio negandos: ir smurtas prieš vaikus, ir ligos, ir neteisingi kaltinimai, ir žmonių žiaurumas, abejingumas, ir visai nepažinti artimieji ir dar ko tik norite. Bet tikriausiai taip ir turi būti – juk pavadinime yra žodis „slapti”, o tai jau daug ką sako.

Patiko. Kaip ir jau skaitytos. Kokia bus kita?

Diane Chamberlain. Nutraukta tyla.

Diane Chamberlain. Nutraukta tyla.

chamberlain_tylaCHAMBERLAIN, Diane. Nutraukta tyla [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Ir Sara pradėjo pasakoti. Sakytum, Lora pabeldė į gilaus šulinio rentinį, į šulinio, kuris buvo gerokai gilesnis, nei ji tikėjosi. (psl. 54).

Apie šią knygą irgi galima pasakyti tą patį: jau po kelių savaičių siužetas buvo visai išgaravęs iš galvos. Ir ne todėl, kad buvo neįdomu – priešingai, knyga taip įtraukė, kad negalėjau jos padėti, kol neperskaičiau… O taip skaitydamas, ką tu žmogus beatsiminsi, teko imti knygą į rankas, ir ramiai ją pavartyti dar kartą.

Taip taip, čia viena tų pramoginių knygų, kurios leidžia bent keletui valandėlių viską aplinkui pamiršti. Pirmiausia dėmesį patraukia graži mergaitė, o daugiau daugmaž viskas parašyta ant viršelio: Loros vyras nusišauna, o dukrelė nustoja kalbėti po to, kai ji, vykdydama paskutinę tėvo valią, aplanko slaugos namuose gyvenančią vienišą senutę. Ir prasideda: įvykių netrūksta ir į dienos šviesą pradeda lysti pačios juodžiausios paslaptys, turėjusios taip ir likti praeityje.

Daugiau nieko ir nebegaliu pridurti. Ne todėl, kad neturėčiau ką, ne, ne, o todėl, kad kiekvienas tolimesnis sakinys gali ką nors atskleisti ir taip sugadinti visą skaitymo malonumą.

Ką gi, gyvenimas užkniso ir norisi nuo jo pailsėti? Griebkit kurią nors Chamberlain knygą!

George R. R. Martin. Septynių karalysčių riteris.

George R. R. Martin. Septynių karalysčių riteris.

martin_riterisMARTIN, George R. R. Septynių karalysčių riteris. [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

— Aš… Prašyčiau atleisti, milorde, bet nesu ir tarnas. Turiu garbės būti riteriu….

Štai ką padarė garsioji knygų serija ir vienas geriausių serialų – vos tik pamačius autoriaus pavardę, protas ir sveika nuovoka dingsta: kad tik kuo greičiau knyga atsidurtų mano rankose.  Atsidūrė. Bet ir, sakyčiau, šiek tiek nuvylė. O jeigu visai sąžiningai, tai nuvylė visiškai: knygą perskaičiau jau senokai ir kokių nors įspūdžių, apie kuriuos derėtų papasakoti, neišliko visai.

Septynios karalystės, Vesterosas, Karaliaus Uostas. Lordai ir ledi, karaliaus ranka, sargyba, riteriai ir dvikovos… Dankas kvailelis, bukas kaip pilies siena (bet užtai kilniaširdis, doras ir sąžiningas) su savo nediduku paslapties apgaubtu ginklanešiu Egu keliauja tikriausiai ir patys nežino kur.  Bet tai juk ir yra klajojančio riterio dalia.

Gera tiems, kurie nori bent trumpam sugrįžti į tą fantastinį „Ledo ir ugnies giesmės“ pasaulį. Ne tokia gera tiems, kurie tikėjosi kažko panašaus. Nors pavardės girdėtos, vietovės – matytos, visa tai tik pradedantiesiems. Paprastas riterių romanas, parašytas nepaprastai populiaraus rašytojo. Romanas tiems, kurie dar tik po metų, kitų, ar dar kitų atsivers tos tikrosios, gerosios fantazijos ir nuotykių knygos puslapius.

O kitiems kol kas belieka tik laukti.

Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

martinaitisMARTINAITIS, Marcelijus. Kaip katinai uodega peles gaudo [eseistika, eilėraščiai). Dailininkė Deimantė Rybakovienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 120 p.

Iš KAČIŲ ir žmonių gyvenimo. (Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių).

Blogiau, nei neskaityti knygų, tikriausiai yra apie jas neparašyti. Ypač apie tokias va, kuri praslysti ir pro akis, ir pro rankas gali. Ne, ne. Aš ją jau seniai mačiau, įsidėmėjau, o dabar skaičiau, skaičiau, skaičiau….

Tai tikriausiai ilgiausiai skaityta vos 120 psl. knygutė. Patinka man lietuvių tekstai, neverstiniai jie, natūralūs, tikri… Patinka man ir Martinaičio eseistika (eilėraščiai – nelabai, nepasiekia jie manęs kažkodėl). Apie katinus, kurie uodega peles gaudo, sužinojau kitoje autoriaus knygoje  ir iš tiesų, beveik patikėjau, dar mėginau ir gūglės paklausti. Žinoma, nieko neradau, tai belieka spėlioti, tikra tai, ar tik autoriaus išmonė.

Patiko. „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus.“ Tikrai.. esame mes jų vergai, jie mūsų ponai. Kiekvienas, turintis augintinį žino, jei jau susitiks du kačių ar šunų mylėtojai, tai kalbos tikrai nepritrūks. Tai autorius ir kalba, vietomis labai juokingai, o vietomis net labai liūdnai. Kelios citatos iš knygos čia.

Gražu. O katinai peles tikrai ne su uodega gaudo, ar ne?