Renata Šerelytė. Izabelė.

Renata Šerelytė. Izabelė.

ŠERELYTĖ, Renata. Izabelė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 168 p.

Juk ji vis tiek nieko apie šią moterį nežinojo, o toji nieko nežinojo apie ją. Jų keliai išsiskirs kaip svetimų, beveik nesusikirtę. Jų prisiminimai neturi nieko bendra.
Jas trumpam suvienijo tik atsitiktinis burtažodis. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji. Kurpelė nuodingoji, raudono aksomo, raudono.
Mėlynas mėnesienos tvenkinys, kurio dugne gieda žuvys.
Kad jas išgirstum, turėtum pavirst undine.
Ir netgi tada dar nebūk tikra, ar išgirsi.

Chm… Nesu tikra, ar viską supratau…. Na, iš tiesų, labai mėgstu tokias atviras istorijas, mėgstu klaustukus ir nutylėjimus, mėgstu paieškoti kažko daugiau, nei mato akys. Bet kažkodėl jaučiuosi tarsi užburta. Bet gal iš pradžių.

Raganos širdis yra tikrai intriguojantis pasakojimas, ir tas intrigas labai stiprina Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Trūksta juk tų istorinių pasakojimų apie meilę. Net, jei niekada niekas ir nebesužinos daugumos faktų, kurie padėtų sudėlioti tą tikrąją dėlionę, visai įdomu pasvajoti ir pamodeliuoti, kaip gi viskas galėjo būti. Raganos širdyje daugelį tuščių tarpų užpildė Magdalena.

Kai pradėjau skaityti Izabelę, iš pradžių viskas buvo taip keista… Na, parašyta gražiai ir net kartais šmaikščiai, bet esmės tarsi jokios nėra. Izabelė tokia keista laukinukė, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą poną. Dauguma jos šalinasi, nes mergaitės akys kažkokios kitokios, o ir plaukai per daug raudoni. Magdalena visai neprisimena, kas ji tokia, ir, aplinkybėms susiklosčius, apsigyvena pas vaistininką Eliezarą. Laikas eina, moterys pamažu apsipranta ir atranda savo vietą po saule. Ir? Vos įsivažiavusi istorija ėmė ir pasibaigė. Vėl reikės kažko panašaus ieškoti. O surasti knygų apie istoriją, papildytų meilėmis ir, nors maža maža kruopelyte magijos, rasti nelengva.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Užverčiau ir…  nuskendo visos mano mintys. Liko tik ta be galo įtaigi knygos nuotaika. Magiška žodžio galia knygoje tikrai jaučiasi!

Atburkit kas nors!

Noah Gordon. Šamanas.

Noah Gordon. Šamanas.

GORDON, Noah. Šamanas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 604 p.

Žiūrovų eilėse visiškai tylu. Būtume girdėję menkiausią atodūsį ar dejonę. Vorenas vėl imasi darbo. Antras pjūvis, paskui trečias. Jis sparčiai ir rūpestingai išpjauna auglį, išvalo likučius, susiuva žaizdą, stabdydamas kraujavimą, prispaudžia kempinę.
Pacientas miega. Pacientas miega. Vorenas atsitiesia. Robai, nepatikėsi, tas kandus aristokratas stovi ašarų kupinomis akimis!
– Ponai, – sako jis, – tai ne apgavystė.

Ne, ne apgavystė, o tiesiog operacija taikant bendrą nejautrą. XIX. a. Amerikoje tai buvo nemažas laimėjimas.  O tas Robas.. teisingai, jis yra Robo Koulo (iš knygos Gydytojas: Avicenos mokinys) provaikaitis, kuriam, kaip ir kitiems Koulų giminės pirmagimiams, lemta tapti gydytoju.

Tuo metu Amerikoje neramu. Atėjūnai ir indėnai. Baltieji ir juodaodžiai. Vietiniai ir imigrantai. Reikalų daug, nuomonių daug, situacijos vis aštrėja… Prasideda JAV pilietinis karas.

O prie ko čia tas Šamanas? Knyga juk apie jo tėvo – Robo Džeremio Koulo gyvenimą. Apie atvykimą į Ameriką, meilės ir savų namų paieškas, nuotykius, mokslus, darbus. Apie tai, kaip pamažu keičiasi pasaulis. Apie karą. Darbą sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, bandant sulopyti sprogimų sudarkytus kūnus. Apie vaikus, jų ligas, bėdas ir kovą po saulę…. Gerai, bus ir apie Šamaną – vaikystėje apkurtusį berniuką. Sunkoka bus tapti gydytoju, jei nieko negirdi, tiesa? Bet ar jau taip visiškai ir neįmanoma?

Patiko, kaip ir pirmoji dalis. Nors…. gal pirmoji buvo įdomesnė. Kitą vertus, šioje yra ir šiokio tokio detektyvo. Ir istorijos. Bet kokiu atveju grožinė istorinė drama daugiau ar mažiau visada yra gėris.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Černobylio malda: ateities kronika. [apysaka]. Iš baltarusių ir rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 256 p.

Aš susimąsčiau, kodėl apie Černobylį tyli, beveik nieko nerašo mūsų rašytojai, toliau rašo apie karą, apie lagerius, o čia tyli? Manote, atsitiktinumas? Jeigu Černobylį būtume įveikę, apie jį kalbėtume ir rašytume daugiau. Arba jeigu būtume jį supratę. Mes neįstengiame suvokti to siaubo prasmės. Nesugebame. Kadangi jo neišmatuosi nei žmogiškąją patirtimi, nei žmogui duotu laiku… 

Kažkodėl savojo laiko įrašas apie Černobylį laukė labai ilgai. Jau ir serialas pažiūrėtas, pirmo leidimo knygos išpirktos, dar kartą išleistos, ir visi, kas tik norėjo, ją ne tik sėkmingai perskaitė, gražiai nufotografavo, kažką parašė, pakalbėjo, padiskutavo, bet jau gal net ir pamiršo. Tai ką gi čia daugiau ir bepridursi.

Gal tik tai, kokie svarbūs yra tie žodžiai „pamiršti“ ir „prisiminti“…  Jei ne rašytoja, surinkusi įvykius išgyvenusių liudytojų prisiminimus, jei ne serialas, sulaukęs tiek populiarumo, kažin, ar dabar kas rašytų ar kalbėtų apie šią didžiausią XX katastrofą. Nes 1986 m. balandžio 26 dieną 01:23:58 nutikęs įvykis buvo tiesiog visiškai neįtikėtinas, tiesiog protu nesuvokiamas. Visiškai nerealu, kad Lenino vardu pavadintas reaktorius taip imtų ir susprogtų (ar ne ironiška? Beje, sakoma, kad ši katastrofa labai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo). Net pavojus, kilęs gyventojams, buvo tarsi netikras – nei šūvių, nei lėktuvų, nei bombų. Nieko panašaus, kam buvo ruoštasi, visai ne tai, ko buvo laukta.

Įdomiausia (ir baisiausia) tai, kaip greitai žmonės prisitaiko. Na, sprogo, tai sprogo. Kas ta jonizuojanti spinduliuotė, radioaktyvusis jodas, kažkoks cezis ir stroncis – jie niekam neįdomūs ir nesvarbūs. Sakot, numirsim? Po metų, dviejų, penkerių? Na… Bet dabar svarbiausia – grįžti į namus, iš kurių taip greitai buvome išvežti (grįžo tik nedaugelis). Gyvenimas tęsiasi. Tik šalia tavęs dabar gyvena ir jis – po tariamai saugiai uždengta Arka minutę po minutės skaičiuojantis reaktorius. Bet kol kas esame saugūs. Bent jau šimtą metų. Arba iki kitos panašios katastrofos.

Tai jau trečia autorės literatūrinės dokumetikos knyga. Kaip ir pirmosios „Cinko berniukai“ ir „Karo veidas nemoteriškas“ – labai patiko. Įvairių žmonių, įvairūs pasakojimai, jausmai, emocijos. Taip, būtent jausmai ir emocijos autorės knygose svarbiausia. Ne faktai. Daug kas kartojasi, bet juk nesvarbu, kaip ir kur netenki mylimų žmonių – skausmas juk tas pats. Visų trijų knygų ta pati, tikrai slogi nuotaika, žodžiuose, sakiniuose, pastraipose daug ašarų ir liūdesio. Bet įtraukia, nepaleidžia, ir nors ganėtinai kartu, tai tarsi ta atminties piliulė, kurią būtinai turi išgerti. Kad nepamirštum.

Julia, Katia, Vadimas, Oksana, Olegas… Dabar – Andrejus… „Mes numirsime ir tapsime reikalingi mokslui“ – sakydavo Andrejus. „Mes numirsime, ir mus pamirš“, – galvojo Katia. „Mes numirsime…“ – verkė Julia. Man dabar dangus gyvas, kai į jį žvelgiu… Jie visi ten…

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

 

Svetlana Aleksijevič. Cinko berniukai.

Svetlana Aleksijevič. Cinko berniukai.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Cinko berniukai [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta. Vilnius: Alma littera, 2017. 288 p.

– Žinoma, generolai nešaudo moterų ir vaikų, bet jie įsakinėja. O dabar mes dėl visko kalti! Kareiviai kalti! Dabar esame įtikinėjami: vykdyti nusikalstamus įsakymus yra nusikaltimas. O aš tikėjau tais, kurie įsakinėjo! Tikėjau! Kiek save prisimenu, visą laiką buvau mokomas tikėti. Tik tikėti! Niekas nepatarė, kad pats galvočiau – tikėti ar netikėti, šaudyti ar nešaudyti. Man nuolat buvo kalama: kuo tvirčiau tikėk! Tokie mes iš čia išvažiavom, bet iš ten tokie negrįžom.

Dar viena literatūrinės dokumentikos knyga. Savo stiliumi labai panaši į Karo veidas nemoteriškas (ne, tikrai neatsibodo skaityti) tik pasakojama jau apie kitą, pralaimėtą karą Afganistane. Karas tęsėsi maždaug dešimt metų ir dažniausiai į jį buvo siunčiami jauni, privalomąją karo tarnybą atliekantys kariai, dažnai neturintys pakankamai žinių ir įgūdžių, ir iš viso nelabai žinantys, dėl ko ten važiuoja.

Nuo civilių gyventojų viskas buvo slepiama, o jei ir buvo kas parodoma ar parašoma, tai tik pompastiškos taikios istorijos, kaip tarybiniai kariai padeda vietiniams gyventojams, stato ligonines ir mokyklas, kartu sodina medžius… O tuo tarpu dušimtasis krovinys (taip buvo vadinami žuvusieji) cinko karstuose buvo gabenamas namo. Tyliai ir paslapčia.

Pasakojimai, kaip ir reikia tikėtis, baisūs. Gal todėl, kad vėliau išaiškėjo daug karo nusikaltimų, kurie buvo vykdomi ir prieš civilius gyventojus, tad į grįžusius karius pradėta žiūrėt negatyviai. Dažnas pasakoja, kaip iš pradžių tarnyba Afganistane buvo tapatinama su užsienietiškais daiktais, magnetofonais, kailiniais, brangenybėmis. Retas kuris suprato, dėl ko ten kariauja (buvo sakoma, kad yra siunčiami į „užsienio komandiruotę“ arba „atlikti internacionalinės pareigos“). Tačiau, žinoma, realybė buvo kita. Naujokai net neturėjo normalaus maisto ir ginklų. Dauguma naudojamos amunicijos buvo likę dar nuo Didžiojo Tėvynės karo (taip II-ąjį pasaulinį karą vadino rusai) laikų. Tuo tarpu vietiniai gyventojai kovojo visi, taip pat ir vaikai, moterys, seniai. Nežinojai, kada koks iš pažiūros taikus gyventojas numes granatą. Draugų žūtys skatino keršyti. Skatino neapykantą ir žiaurumą. Būdavo, kad to atsikratyti nepasisekdavo net grįžus namo.

Metai Afganistane žalojo ir žlugdė, kaip ir kiekviename kare, žmonių likimus. Tad beveik nekeista, kad prieš autorę buvo pradėtas teismo procesas, apie kurį rašoma ir šiame knygos leidime. Nepaisant visos literatūrinės ir kultūrinės bendruomenės pasipiktinimų, kaltinimai buvo panaikinti tik iš dalies.

Tai knyga apie kurią galima daug pasakoti ir rašyti, bet kurią geriau tiesiog paskaityti patiems. Vėlgi, nepaisant tų dviprasmiškų jausmų (ar gali būti gaila okupantų?), istorijos sukrečia ir tik patvirtina bet kokio karo beprasmybę: sužlugdyti ne tik pralaimėjusiųjų, bet ir nugalėjusiųjų gyvenimai.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

– Galiu kalbėtis tik su tokiais kaip aš. Su tais, kurie iš ten… Supranti? Taip, aš žudžiau, aš visas kruvinas… Bet jis gulėjo… Mano draugas, buvo man kaip brolis. Atskirai galva, atskirai rankos… Oda… Iškart pasiprašiau į reidą… Kišlake pamačiau laidotuves. Buvo daug žmonių. Jie nešė kūną įvyniotą į kažką baltą… Stebėjau juos pro žiūronus.. Ir įsakiau: „Šaudyt!“
– Kaip dabar gyveni, tai prisimindamas? Juk tau baisu?
– Taip, aš žudžiau… Todėl, kad norėjau gyventi… Norėjau grįžti namo. O dabar pavydžiu mirusiesiems. Jiems neskauda…

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Karo veidas nemoteriškas [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 312 p.

Žinote, kaip per karą visi mąstėme. Mes svajojome: „Va, vyručiai, kad taip išgyvenus… Kokie laimingi žmonės bus po karo! Koks laimingas, koks gražus prasidės gyvenimas. Šitiek išgyvenę žmonės gailėsis vienas kito. Mylės. Tai bus kitokie žmonės“. Mes tuo neabejojome. Nė trupučio.
Deimantėli tu mano… Žmonės kaip ir ankščiau nekenčia vienas kito. Vėl žudo. Šito labiausiai nesuprantu… Ir kas? Mes… Tai mes…

Literatūrinė dokumentika. Netikėtai nustebinęs žanras, kuris neleido užmigti, ragino skaityti dar, ir dar. Moterys pasakoja savo prisiminimus apie, kaip rusai vadina, Didįjį Tėvynės karą. Vienos pasakojimai telpa vos į vieną kitą pastraipą, kitos – į keletą ar daugiau lapų. Daug nutylėjimų, skausmo, ašarų. Bet čia jau dabar, ne tada, kai vos mokyklą baigusios mergaitės veržte veržėsi į frontą. Daugumai atsakymas būdavo – ne. Bet tai nestabdydavo, o tik paskatindavo dar ryžtingiau siekti tikslo – kariauti kartu su vyrais, nebūti ta silpnąja lytimi, kuriai lemta savo mylimųjų laukti namuose ir tikėtis, kad šie grįš.

Bet šlovinimo čia jokio. Tik realybė. Kai kurie atsiminimai tikrai baisūs, kaip baisi ir ta neapykanta, su kuria buvo žudomi vokiečiai (priešai), dažnai dar visai vaikai. Nenuslėpti ir tie prievartavimai,  žudymai, pagaliau pasiekus Vokietiją. O kai karas baigėsi, baigėsi ne visiems. Net grįžę iš vokiečių nelaisvės saviškiai buvo tremiami ir žudomi. O tos pačios moterys, kurioms pasisekė išgyventi, niekinamos ir ilgus metus laikomos kekšėmis ir paleistuvėmis.

Ir tai tik nedidelė dalis knygos. Stebiuosi, kiek daug kariuomenėje moterų: pėstininkių, snaiperių, zenitininkių, ryšininkių, lakūnių, aviamechanikių, sanitarijos instruktorių, chirurgių, felčerių, virėjų, kepėjų, kirpėjų, lauko pirčių ir skalbyklų būrio kovotojų ir taip toliau, ir panašiai. Kiek reikėjo laiko jas visas surasti, aplankyti, pakalbinti. Autorė taip pat papildo pasakojimus savo mintimis, prisimena, kaip jai sekėsi užrašyti šiuos liudijimus, ką ji pati matė, ką išgyveno. Nėra nei smerkimo, nei teisinimo. Juk kare teisiųjų ir nėra, ar ne?

Ir jausmai ganėtinai dviprasmiški. Vos ne kasdien kalbama apie visokias propagandas, informacijos slėpimą ir istorijos faktų iškraipymą. Kiek tiesios knygoje? O gal tai net nėra svarbu? Tai ne istorijos vadovėlis, tai jausmų istorija. Kaip tuos visus įvykius suvokė tuomet komjaunuolišku idealizmu ir patriotizmu gyvenantis jaunimas? Nuo mažens ugdomas besąlygiškai tikėti viskuo, kas sakoma (beje, kai kurie kalbintieji vis dar tebetikėjo). Jokios baimės, dvejonių ar abejonių. Kova iki Pergalės. Baisu. Pikta. Gaila. Kaip lengva ir paprasta sulaužyti jaunų žmonių likimus.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

Negali būti vienos širdies neapykantai, o antros – meilei. Žmogus ją turi vieną, ir visada galvojau apie tai, kaip išgelbėti savo širdį.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

Samuel Bjørk. Pelėda medžioja naktį.

BJØRK, Samuel. Pelėda medžioja naktį [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2019. 462 p.

Jis grįžo.
Izabelė pajuto, kad krūtinėje suspurdėjo širdis.
Ar nori susitikti su manimi? Paslapčia.
Tik tu ir aš?
Penkiolikmetė nusišypsojo.
Žinoma, kad noriu.
Ji nekantravo.

Antroji Mios Kriuger ir Holgerio Munko trilogijos dalis (pirmoji – Aš keliauju viena). Žmogžudysčių skyrius Maribu gatvėje dirba visu pajėgumu.  Šį kartą plunksnų patale randama nužudyta jauna mergina, aplink ją pentagramos forma išdėliotos degančios žvakės. Sekta? Religiniai fanatikai? Ar šiaip koks nors išprotėjęs maniakas? Jei taip, kiek liko laiko iki kitos aukos? Ar jo užteks?

Tai tas žanras, kurį mėgstu, kurį skaitau labai nesirinkdama, ir kuris retai kada nuvilia. Kai jau kažkada rašiau, geriausias detektyvas tas, kurį skaitau dabar. Labiausiai patiko, kad autorius veikėjų netaupo, jų daug, jie tarsi nesusiję ir, jei bus lemta, visi susitiks vėliau. Dar  autorius nevengia visokių kibernetinių reikalų, DDos atakų, interneto, kuris, kaip tas didžiulis ledlaužis, slypi giliai vandenyne. Visiems matoma tik nedidelė jo dalis, ir tikrai mažai kas norėtų sužinoti, kas yra ten, giliau.

O daugiau detektyvas, kaip detektyvas. Lauksim trečiosios dalies.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

Samuel Bjørk. Aš keliauju viena.

BJØRK, Samuel. Aš keliauju viena [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė Vilnius: Alma littera, 2018. 462 p.

Tu ypatinga, ar žinai tai? Kiti vaikai taip pat puikūs, bet tu juk žinai, Mia, ar ne? Tu matai dalykus, kurių kiti nesupranta.

Ar žinojote, kad Norvegijoje yra tradicija per Velykų atostogas skaityti visokius detektyvus? Reikia manyti, kad jie skaitomi ištisus metus, bet prieš šventes jų išleidžiama daugybė (šaltinis). Nežinau, kiek čia tiesos, bet panašu, kad norvegai tikrai išprotėję dėl kriminalinių istorijų. Aš irgi – tai su džiaugsmu perskaičiau pirmąją Mios Kriuger ir Holgerio Munko serijos knygą (randu, kad bent kol kas yra parašytos trys knygos).

Ir galiu daryti prielaidą, kad geriausias detektyvas yra tas, kurį skaitai dabar. Tiesiog čia toks žanras, kad jei įtraukia, tai negali atsiplėšti ir vargiai prisimeni, ar skaitei ką nors geriau. Keistuolių detektyvų porelė privalo sujungti savo pajėgas ir išsiaiškinti kraupius nusikaltimus. Nužudytos kelios mergaitės, kurios rudenį turėjo pradėti eiti į mokyklą. Turėjo… Ir tai tikriausiai šios knygos minusas – baisu, kai tokios nors ir išgalvotos istorijos yra susijusios su vaikais.

O daugiau tai vieni pliusai. Iš pradžių kiekvienas skyrius tarsi atskiras pasakojimas, personažų vis daugėja, daugėja ir tai yra nuostabu. Kuo didesnis voratinklis, tuo geresnis detektyvas. Aišku, kažkur pabaigoje išmuš tiesos valanda ir visa susijungs į vieną. Taip, kai priklauso tikram detektyvui. Kad norėtum imti kitą dalį ir pasinerti į dar vieną istoriją. Nes koks gi kitas galėtų būti detektyvų tikslas…