Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

GARCIA MÁRQUEZ, Gabriel. Patriarcho ruduo [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2017. 274 p.

…stojo vienas pats prieš įsisiautėjusią audrą ir padarė iškilmingą, oficialų pareiškimą….

Kaip galvojate, kiek žodžiu gali būti viename sakinyje. 10? 20? O jei 1000? Ne? Negali būti? Tai va – dar ir kaip gali! Prašau.

Kaip rašė viena tinklaraštininkė, tai šešių sakinių knyga. Gal kiek ir perdėta, bet pasakyta taikliai. Prasidėjęs viename puslapyje sakinys tęsiasi ir kitame, ir dar kitame, ir dar… Jame persipina skirtingų herojų mintys, ištisi gyvenimai. Trumpam atsitraukęs ar užsisvajojęs žiūrėk ir nebežinai, ką skaitai: ar čia apie Generolą, ar apie jo vaikystę, jaunystę, apie jo brangiąją motiną, ar apie meilę, apie išdavikus, patiektus tarp pačių įvairiausių prieskoninių žolelių, ar apie uraganą, specialiai metų metus dresuotus šunis, tuoj tuoj, gal jau kitame puslapyje tapsiančius tikromis žudymo mašinomis, ar apie galingą vandenyno bangą, nusinešusią ir jaunystę, ir šlovę, ir garbę. Visą gyvenimą.

Nors keletą šio autoriaus knygų skaičiau jau ankščiau, lengva nėra. Netgi šioks toks nedidukas iššūkis, sakyčiau. Ir ne ilgieji sakiniai gąsdina (priešingai, jie labai veiksmingi pavargusiems nuo tų įprastinių, kasdienių tekstų). Ne. Šiek tiek gąsdina pati knygos nuotaika. Istorija. Mintys. Kvapai.  Kaip kažkurioje knygoje tikrai girdėjau smuiko muziką, tai šioje – tikrai užuodžiau kvapus. Ir ne pačius maloniausius. Kokiame dar tekste yra tiek prakaito, mėšlo, pūvančio kūno ir išmatų dvoko? Tiek vienatvės? Ir tiek beprotybės?

Knyga drąsiam ir patyrusiam skaitytojui.

Reklama
Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

Dovanos, dovanos, dovanos… Ir kas nemėgsta jų gauti? Ir kokių tik jų nebūna: paslaptingos, buitinės, romantiškos, tikėtos, lauktos ir nelauktos, gyvos, kvapnios, brangios, keistos, kvailos, perpadovanotos, absurdiškos…

Paskutinė trilogijos dalis. Ar tai ir liks trilogija, dar klausimas. Autorė užsiminė, kad medžiagos turinti ir ketvirtai, ir net penktai knygai. Ištikimiausi gerbėjai gali tikėtis pratęsimo.

Kaip tik jiems ir skirta trečioji dalis. Gerbėjams. Į aktorių atsiminimus ir linksmas istorijas įsiterpia pasakojimai apie didžiausius gerbėjus, keisčiausias dovanas. Gal tai tiktai pasakotojų  išmonė? Jei ne, tai ko tik jiems neteko patirti… O kaip viskas sudėta vienoje vietoje, gaunasi toks linksmas, kartais absurdiškas, kartais juokingas iki ašarų turinys. Ir, verta paminėti dar kartą, šauniai apipavidalintas ir iliustruotas.

Kaip ir ankstesnėse knygose – klausimas tik vienas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioje šviesiau?“. Atsakimų ieškojo ir aktoriai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Jaučiuosi atsakymą radusi ir aš. Ir labai paprastą – tiesiog paimti ir paskaityti kurią nors šios serijos knygą.

Ištikimieji mano skaitytojai,
labai vertinu aktorės Fainos Ranevskajos išmintį ir humorą: „Pamenate, praėjusiais metais sakiau, kad mano gyvenimas yra šūdinas. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, tada buvo marcipanai.“
Neleiskite sunkumams mūsų nugalėti.
Juokimės, kad liūdesiui neliktų vietos. (Nijolė Narmontaitė).

Optimistiškiausios, pozityviausios ir tik teigiamas emocijas skatinančios knygos. Kol kas – be konkurencijos.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir studentai: ko nematė žiūrovai […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 360 p.

O pats ryškiausias išlikęs vaizdinys toks: po stojamųjų, jau priimtas į aktorinį, važiuoju troleibusu į Žirmūnus, žvelgiu pro galinį langą ir taip juokiuosi, taip juokiuosi! Garsiai, užkrečiamai, nekreipdamas dėmesio į žmones, taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvau juokęsis. Pasiutęs buvo kaifas, kad įstojau (Sigitas Jakubauskas).

Tęsiu pozytyviausią ir optimistiškiausią šių metų skaitinį. Pirmoji dalis nuteikė labai teigiamai, nieko nesugadino ir antroji. Scenon žengia studentai.

Taip, kiekvienam aktoriui teko praverti vienos ar kitos meno mokyklos duris. Konservatorijos durys buvusios labai sunkios: ne kiekvienam jas pavykdavę iš karto atidaryti. O jei pavykdavo, koridoriuose pasitikdavo geresnių, gražesnių, protingesnių, geriau pasiruošusių kandidatų į aktorius minios. Trys turai, trys baisios akimirkos, kuomet eini prie lentos ir drebančia širdimi išrinktųjų sąraše ieškai savo pavardės. Dabar jiems juokinga. Juokinga ir man (gerai, ne visada. Kai kurių egzaminų nuotaikų geriau net neprisiminti).

Net mintis nekyla, ką skaityti toliau. Ieškau trečios dalies.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2015. 336 p.

Štai tokios buvo gastrolės.

Esu šiokia tokia teatro gerbėja. Labiausiai man patinka aktorių gebėjimas visiškai pasikeisti. Štai viename spektaklyje aktorius – šuo, kitame – Pinčiukas, dar kitame atašė, tarnas ar pastorius. Aktorių kuriami personažai dažnai tokie skirtingi ir belieka tik žavėtis, kad jie kiekvienoje situacijoje vis kitokie. Tai man yra tikras teatro stebuklas.

Tačiau… Net nenumaniau, ir net negalvojau, kas iš tikrųjų vyksta scenoje. Toks įspūdis, kad aktoriai nuolat pamiršta tekstus, juokiasi scenoje iš savo klaidų, krečia pokštus vieni kitiems ir patenka į tūkstančius netikėtų situacijų. O žiūrovai nieko nepastebi, tikėdami, kad taip ir turi būti. Todėl antraštė „Ko nematė žiūrovai“ – visiškai teisinga. Dažnai juk tik nujaučiame, kas tai yra teatro gyvenimas. Tik tiek.

Autorė tą žiūrovų supratimą pamažu keičia. Nuotaikingai, linksmai, netikėtai. Knyga labai pozytyvi, šviesi, linksma. Puikiai apipavidalinta, gražiai ir tiksliai iliustruota, malonu ją paimti į rankas, pavartyti, paskaitinėti.  Šaunu, kad sovietiniai laikai nesutapatinami tik su tremtimi, mirtimi, nelaimėmis. Žmonės gyveno, mokėjo ir pasidžiaugti, ir kitus pradžiuginti. Ir teatras, pasakodamas įvairias istorijas gebėjo tai daryti. Gal todėl prie teatro kasų rikiuodavosi eilės,kažko daugiau nei duonos ir mėsos ištroškusių žiūrovų.

Kai kuriuose tekstuose jaučiama ir šiokia tokia arogancija… Aš buvau žymus, mane visur kvietė, buvau visų mėgstamas, gerbiamas ir panašiai. Kartais tai erzina. Bet toliau tekste skaitai per kokius vargus tai pasiekta ir numoji į tai ranka:  juk didelis pasitikėjimas savimi – privaloma aktoriaus savybė. Kitaip tų istorijų net nebūtų buvę, ar ne?

Labai patiko.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

KING, Stephen. Ponas Mersedesas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2017. 480 p.

Breidžiui reikia pamąstyti, bet jo galvoje siaučia uraganas, žiaurioji penktos kategorijos Kotryna, ir viskas skrieja nesustabdomu ratu.

Jau nepamenu, kaip vadinosi ten tas, dar gal net blokadinis laikraštis, kuriame perskaičiau istorijos apie ypatingą šunį ištraukas. Tai buvo taip fantastiška ir nerealu, o taip pat ir apmaudu (viskas nutrūko įdomiausioje vietoje), kad to, vėliau perskaityto romano (žinoma, kad tai buvo „Kudžas“) niekada nepamiršiu. Nors jis tikrai nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs.

„Ponas Mersedesas“ irgi nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs, taigi užrašas Geriausias 2014 metų detektyvas šiokių tokių abejonių tikrai kelia. Geriausias detektyvas tikrai ne, o jei turėta mintyje geriausias būtent šio autoriaus detektyvas, gal ir taip. Bet nesigilinant į tuos užrašus (juk žinome, kiek juose yra tiesos) – tai tikrai puiki knyga. Apie realybę, realybę ir kuo tikriausią realybę. Nes ir ji kartais būna ne mažiau baisi ir siaubinga, negu pats baisiausias siaubo romanas. O kas geriausiai moka rašyti siaubo romanus? Taigi….

Kas gi tas Ponas Mersedesas atskleidžiama kone iš pat pradžių. Kartais net šiurpu, kaip autoriui gerai pavyksta įsiskverbti į pačias giliausias ir juodžiausias tokių būtybių (ar jie žmonės? Tikriausiai taip, ir net labai gyvybingi) mintis. Knygos personažai sukurti meistriškai. Be jau minėtojo, įspūdingas ir tyrimą atliekantis buvęs policininkas, ir jo pagalbininkai. Geras skaitinys. Jau buvau pasiilgusi Kingo.

Mes jau kaip ir sotūs skandinaviškų detektyvų. O va Kingo stiliaus, rašymo manieros ir talento – tikrai ne.

Hugh Howey. Dulkės.

Hugh Howey. Dulkės.

HOWEY, Hugh. Dulkės [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2017. 397 p.

Didžiausia žmogaus beprotybė, didžiausia šių prakeiktų šachtų, kurias jis padėjo pastatyti, beprotybė yra manyti, kad reikia kažką gelbėti. Viską reikėjo palikti kaip yra, ir žmones, ir planetą. Žmonija turi teisę išmirti. Tokia jau yra gyvybė – ji miršta. Ir palieka vietos ateinantiems. Tačiau kai kurie žmonės stojo prieš natūralią tvarką. Jie įsigudrino turėti nelegaliai klonuotų vaikų, gydytis nanotechnologijomis, užsimanė atsarginių kūno dalių ir savų kriogeninių kapsulių. Kaip kurie žmonės, kaip tie, kurie visa tai ir padarė.

Paskutinė trilogijos dalis, dar viena postapokalipsės versija. Gal net ne postapokalipsės, o žmonių smegenų plovimo versija. Bet tokio galingo, masinio, politinio, globalaus.

Kaip jau žinome iš ankstesnių dalių, žmonija gyvena po žeme, sumaniai įrengtose šachtose. Gyvena, gimsta, miršta… tokia kasdienė monotonija sakyčiau. Bet visada atsiranda kitokių, gal kitaip mąstančių, gal truputį į paranoją linkusių, gal kažkokių paslaptis mėgstančių narplioti, kurie pradeda kastis gilyn ir atranda ten, ne ne aukso gyslą, bet krūvą paslapčių, kurias reiks įveikti. Tikriausiai niekas nenustebs, kad herojė supermenė yra moteris, tokia Džiuljeta ir kuriai, galima sakyti, viskas visai neblogai pavyks.

Trečia dalis, kaip ir pirmosios man labai patiko, keletas vakarų ir su naują gyvenimą galbūt pradėsiančiais žmonėms atsisveikinau. Šiek tiek stebino tas finišo tempimas, žiūrėk, liko vos trys skyriai, o dar veiksmas vyksta pilnu tempu. Ar tik nebus dar vienos dalies? Nors pati pabaiga pranašauja, kad gal ir ne.

Nebuvo nei mutantų, nei zombių, nei kokių didelių karų. Vietoj jų truputį filosofijos. Kur einame ir kas gi laukia žmonijos? Įtariu, kad nieko gero.

Visiems, mėgstantiems tokio žanro knygas, irgi turėtų patikti.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

CHAMBERLAIN, Diane. Apsimesk, kad šoki [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 416 p.

Aš – puiki melagė (psl. 7).

Taip jau gavosi, kad perskaitytų knygų krūvelė vis didėja, o parašyti įspūdžius apie jas – vis nėra kada. Chamberlain jau gerai žinoma tiek man, tiek tinklaraščio skaitytojams, žinomas jos rašymo stilius, nuspėjamas siužetas ir visa kita. Bet įtraukia tos knygos, ir viskas. Toks sakyčiau Picoult (panašaus stiliaus knygų autorės) sindromas.

„Apsimesk, kad šoki“ – knyga apie paauglę. Dar visai mergaitę, vos keturiolikos, laimingą, svajotoją, augančią didelėje ir darnioje šeimoje. Gerai, ne viskas jau taip paprasta ir gražu – mergaitė yra įvaikinta, ir dar ne bet kaip, o atviru įvaikinimu. Paslaptys šioje knygoje tuo tik prasideda (įvaikinimas net nebuvo paslaptis), o eilinei, nors ir protingai paauglei nelabai jos ir rūpi. Juk tas vyresnis vaikinas, drąsi ir lengvabūdė draugė Steisė, mergaitiški vakarėliai ir visokie jaudinantys pasakojimai apie atsisveikinimą su nekaltybe, kurie tuoj tuoj turėtų pavirsti tikrove, daug svarbesni, ar ne?

Po keliasdešimt metų Molė (toks buvo laimingosios (?) paauglės vardas) su savo vyru Eidanu taip pat ruošiasi įsivaikinti mažylį. O primeluota tiek, kad mažai tikrai neatrodo. Melas kaip faktas įdomus tuo, kad galų tiesa vis tiek išaiškės, o knyga – kad baigsis taip, kaip ir visos kitos. Chamberlain meistriškai užgydo savo kuriamų personažų sielos žaizdas (bent jau dalinai), negailestingai sužeisdama skaitytojų širdis, kurie lauks dar vieno jos romano. Paskui ir dar. Ir gal dar.

Pomirtiniu gyvenimu aš netikiu.
Netikiu, kad tėtis mus mato.
Netikiu, kad jis mane girdi.
Bet labai trokštu apsimesti, kad taip ir yra. (psl. 407).