Ben Elton. Du broliai.

Ben Elton. Du broliai.

ELTON, Ben. Du broliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 496 p.

– Ajajai, pone Kacai, – švelniai priekaištavo ji. – Juk žinote, kad uždraudžiau piktnaudžiauti šia fraze. Pabandykite pasakyti kitaip.
– Na, gerai, ponia daktare, – susiraukęs tarė Kacas. – Gal šitaip: galas, kur jis visiems ateis?
– Neblogai, – pagyrė Fryda. – Taisyklingas angliškas sakinys būtų: Kuo visa tai baigsis?

Pirmas sakinys: Fryda Štengel pabudo susapnavusi besispardančias kojytes ir pamatė, kad naktiniai ir patalas peršlapę.

Rodos, viskas, užteks tų knygų apie holokaustą. Kokia tema bebūtų baisi, grožiniai romanai anksčiau ar vėliau supanašėja, subanalėja ir tampa tik paprastais skaitalais. Bet pasirodo dar viena knyga, ir nejučia vėl norisi skaityti. Gal bus kokia nors kitokia.

Brolių Otto ir Pauliaus, kaip ir daugumos vaikų, gyvenimas smagus ir nerūpestingas. Pati didžiausia berniukų svajonė – mergaitė Dagmar. Pats didžiausias berniukų noras – kad ji pasirinktų būtent jį, kad jos meilė būtų skirta būtent jam. Laikas bėga, vaikai auga, ir viskas siaubingai keičiasi. Bet meilė viską nugali. Jeigu tai tikra meilė.

Ir ne, knyga kitokia nebus. Taip, istorija įtraukianti, nekasdienė, kitokia. Daug dėmesio skirta tai artėjančio siaubo nuojautai ir neigimui. Ne, taip negali būti. Ne, to niekada nebus. Ne, tai neįmanoma. Ne, pasaulis to neleis. Įdomūs personažai: broliai ir panašūs, ir labai skirtingi, kaip ir jų geriausios draugės Zilkė ir Dagmar. Yra ir paslapčių, nes skaityti vien meilės istoriją būtų tikrai nuobodu. Stilius nėra ypatingas, labai paprastas, be įmantrybių, toks daugiau dokumentuojantis neįtikėtinus įvykius ir visai tikėtinus jausmus. Tiek broliai, tiek ir abi mergaitės išlieka atmintyje. Yra ir šiokio tokio istorinio fono, galbūt užvertus knygą galvoje išliks vienas ar kitas faktas.

Bet kas gali pranokti Sofi pasirinkimo siaubą? Kad gali pranokti Keleivio autentiškumą, spektaklio Kai žmonės vaidino dievą įtaigą, ar filmo Berniukas dryžuota pižama kulminaciją? Mažai kas. Du broliai nebloga knyga, bet kažko ypatingo tikėtis tikrai neverta.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

BOND, Gwenda. Įtarūs protai [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2021. 336 p.

Taigi šio tyrimo tikslas – atskleisti paslaptis.

Pirmas sakinys: Vyras nepriekaištingu juodu automobiliu važiavo tiesiu Indianos keliu ir priartėjęs prie vielinės tvoros vartų, pažymėtų ženklu DRAUDŽIAMA ZONA, sumažino greitį.

Bus paslapčių. Kaip tik įtariems protams.

Tikriausiai daugeliui girdėtas serialas Stranger Things. Girdėjau, mačiau, ta devyniasdešimtųjų atmosfera puiki. Kaip ir tie keturi jaunieji tyrėjai.

Knygoje jų irgi keturi. Tik jie jau daugiau matę ir daugiau patyrę. Ar bus lengviau? Kažin. Įvykiai tokie pat paslaptingi, gal net labiau įtartini. Pagrindinė herojė – Terė. Ji bus labai svarbi seriale. O kol kas čia – tik serialo priešistorė. Keturi jaunuoliai atrenkami dalyvauti universiteto psichologijos katedros tyrime. Koks jis bus – prognozuoti anksti. Bet juk smalsu, ar ne? Smalsu ateitį nujaučiančiam Kenui, juodaodei Glorijai, keistuolei mechanikei Alisai. Smalsu ir, rodos visai eilinei studentei, Terei.

Toks paprastas ir greitas skaitinys. Kažkuo labai nenustebino, bet, mano dideliam džiaugsmui, ir nenuvylė, kaip tie garsieji Grišai. Gal todėl, kad įvykiai realesni ir herojai daugiau visko matę ir patyrę. Ir Vudstoką, ir Vietnamo karą, ir Bitlus. Na, ir Žiedų valdovą, tą keistą knygą, kuri, pasirodo, visai netikėtai, bet labai įtraukia.

O daugiau nieko stebuklingo. Ketveriukė bando suktis iš susidariusios situacijos, bet jie jau giliai įklimpę ir nežinia, kuo čia viskas pasibaigs.

Tikrinam goodreads. Priešistorės serijoje – bent keturios knygos. Klausimas, ar turėsime jas visas lietuviškai, bet visai būtų smagu paskaityti.

Noah Gordon. Mirties komitetas.

Noah Gordon. Mirties komitetas.

GORDON, Noah. Mirties komitetas [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Jis tupėjo griovyje šalia kelio ir žarstė smėlį. Tamsus jo veidas nušvito Adamui prisiartinus pavargusia ristele.
– Dėde, kas tave vejasi? – sušnibždėjo.
– Mirties komitetas, – atsakė Adamas.

Pirmas sakinys: Sperdženui Robinsonui, tris savaites atvažinėjusiam greituke trisdešimt šešių valandų pamainas, vairuotojas Mejersonas jau seniai gadino nervus, be to, šiurpino kraujas, gąsdino traumos ir apskritai budėti nė trupučio nepatiko.

Tikras tradicinis romanas. Parašytas 1969 metais, žmogaus, puikiai išmanančio skaitytojų lūkesčius. Gerai parašytas. Įdomu skaityti ir po pusės amžiaus.

Valstybinėje ligoninėje dirba internas ir du rezidentai. Knygoje jų vieneri gyvenimo metai. Ligoninėje ir už jos ribų.

Kas patiko? Visi personažai. Visi. Nebuvo taip, kuomet vienų istorijas norisi praleisti ir greičiau skaityti apie tuos, kurie patinka labiau. Patiko, kaip jie kuriami, kaip į pasakojimą įterpiami vaikystės, jaunystės atsiminimai. Nenuobodu, puslapiai verčiasi patys. Kas bus toliau?

Įdomus ir pats laikmetis. Autorius pagarsėjęs savo istoriniais romanais, kurių herojai vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su medicina. Mirties komitetas irgi jau beveik istorinis romanas. JAV, vis dar jaučiamas juodaodžių menkinimas, o inkstų persodinimo operacijų subtilybės dar ne visai išsiaiškintos. Tai koks turi būti vaistų santykis, kad donoro inkstas nebūtų atmestas, o pacientas neimtų ir nenumirti? Buvo ir šiek tiek Kubos. Dar įdomiau.

Rašoma, kad tai vienas pirmųjų autoriaus romanų. Na, bet tikrai nepasakytum. Kažkodėl galvoju, kad tokie patinka didžiajai skaitytojų auditorijai. Aišku, jei šie nesibaimina kraujo, ligoninės kasdienybės ir kartais ne visai laimingų pabaigų.

Taigi, turim dar vieną progą pasidžiaugti Gordon fanams, besidomintiems ligoninės ir gydytojų gyvenimo kasdienybe. Lauksim naujų.

Irene Solà. Aš dainuoju, o kalnas šoka.

Irene Solà. Aš dainuoju, o kalnas šoka.

SOLÀ, Irene. Aš dainuoju, o kalnas šoka [romanas]. Iš katalonų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2021. 208 p.

2020 m. Europos sąjungos literatūros premija

Visa, ką dabar regiu, bažnyčia, seniai, tamsus karstas, gėlių vainikas, arkliai aptvare ant šlaito, kalnai tolumoje, – viskas dar labiau primena pašto atviruką. Vaizdingą. Lyg būčiau dailininkas, atvažiavęs čionai piešti tokių paveikslų. Kaimo vaizdelių. Seniai, senės, beretės, skaros. Saulės atspindžiai ant bažnyčios, ant medinio karsto. Varpinė. Taip gražu, kad apmaudas nuslūgsta. Kaip vaizdinga! Mirštu iš alkio, vienaakis senis su manim elgėsi blogai, bet mane pavergia grožis. Gyvybė ir mirtis.

Pirmasis sakinys: Šliaužiame išpampę.

Bet suintrigavo ne pirmasis sakinys. Ne atsiliepimai, ne instagramas ir ne feisbukas. Suintrigavo knygos aprašymo dvi eilutės: Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus, / Aš dainuoju, o kalnas šoka. Va ir suprask žmogau, kas per knyga? Teko perskaityti.

Iš tikrųjų tai nenusakoma knyga. Ir norisi kuo mažiau rašyti, kad ir kitas skaitytojas, suintriguotas tokių pat, ar kitų aprašyme esančių eilučių, pajustų tą netikėtumo jausmą. Galbūt tai ir yra pats didžiausias skaitytojo džiaugsmas. Leistis būti nustebintam. Vis kitos knygos. Kaskart iš naujo.

Daug kalnų ir gamtos. Visi tie aprašymai, užuominos, detalės sukuria tam nustebinimui būtiną foną. Tokią tarsi sakmių ar pasakų nuotaiką. O tada pamatai žmones. Visiškai paprastų žmonių visai nepaprastus gyvenimus. Kaip, tikriausiai, ir kiekvieno iš mūsų.

Buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo vietų, kurias baigusi skaityti grįždavau į pradžią, ir tik tada suprasdavau mintį. Buvo vietų, kurias paprasčiausiai miela skaityti. Buvo baisių vietų. Buvo mitų ir magijos. Buvo visko.

Buvo ir tas pats didžiausias džiaugsmas – kaip į tokią ploną knygą galima sutalpinti tiek daug!

Poezijoje gana visko. Poezijoje gana grožio, gana tyrumo, gana muzikos, gana vaizdų, gana tariamų žodžių, gana laisvės ir gana galios sujaudinti ir įžvelgti begalybę. Už visa ko ribų. Begalybę, kurios nėra nei Žemėje, nei danguje. Begalybę kiekvieno žmogaus esybėje. Kaip langą galvos lygyje, ligi tol nežinomą langą, kurį praveria poeto balsas, ir ten, pro tą tarpelį, atsiveria begalybė.

Į plonų, gerų knygų kolekciją.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Colson Whitehead. Nikelio berniukai.

Colson Whitehead. Nikelio berniukai.

WHITEHEAD, Colson. Nikelio berniukai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

2020 m. Pulitzerio premija

Jis sakė: „Netylėsiu“, o pasaulis liko nebylus. Elvudas, tie jo gražūs moraliniai imperatyvai, tos puikios mintys apie žmogaus gebėjimą tobulėti. Apie pasaulio gebėjimą pasitaisyti.

Pirmas sakinys: Net mirę berniukai kėlė rūpesčių.

Galvoju, ir kam skaityti tokias baisias knygas? Na taip, pasaulis ne rožinis, lialialia… bet kartais tas kuriamas siaubas, norint tiesiog šokiruoti skaitytoją, darosi toks atgrasus, kad tiesiog norisi tos rožinės spalvos, nors tu ką.

Bet yra kaip yra – dar viena baisi knyga į sąrašą. Apie tikrai egzistavusią Nikelio mokyklą ir joje vykusias baisybes. Apie du draugus – priešingybes, Ternerį ir Elvudą. Apie, rodos dar visai neseniai egzistavusį rasizmą, kuris, kaip nedrąsiai užsimenama knygoje, egzistuos visada.

Bet kažkada septintame dešimtmetyje gyvavusi Nikelio pataisos mokykla buvo negailestinga ne tik juodiesiems, bet ir baltiesiems berniukams. Buki, žiaurumo ištroškę prižiūrėtojai su džiaugsmu bausdavo už menkiausias smulkmenas. Išgyventi Nikelį galėjo tik tvirčiausi, gudriausi ir apsukriausi.

Ir į tokią mokyklą patenka romantikas Elvudas, su savo pasaulio suvokimu, įgytu klausant 1962 metų plokštelės „Martinas Liuteris Kingas Siono kalne“.

Žiaurumas šokiravo. Kažin, ar dar pasitaiko vertingų knygų, kuriose nebūtų vaikų pedofilijos, juodaodžių persekiojimų, homoseksualų problemų, smurto prieš kitus ir prieš save? Toks įspūdis, kad nedaug. Nepaisant to, knyga tikrai patiko, istorija labai gerai perteikta, pasakojimas, kaip ir Požeminiame geležinkelyje įtraukia ir intriguoja. Autorius tikrai moka rašyti ir pasirinkti temas, kurioms abejingų mažai.

Viskas kaip pradžioje, taip ir dabar – stipresnis visada norės nuskriausti silpnąjį. Visada.

Bet ar kada nors bus kitaip? Vargu.

Tamsa negali išsklaidyti tamsos, skelbė pastorius, tik šviesa tai gali. Neapykanta negali išsklaidyti neapykantos, tik meilė gali.

O kiek tos meilės yra pas mus?

Rosella Postorino. Ragautojos.

Rosella Postorino. Ragautojos.

POSTORINO, Rosella. Ragautojos [romanas]. Iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 320 p.

Tris kartus per dieną niekada nepasibeldusi aplanko baimė, neįspėjusi prisėda šalia, o jei pakylu, seka iš paskos, tarsi palaikytų man draugiją.

Pirmasis sakinys: Įėjome po vieną.

Po „Maisto ragautojos“, sudominta temos, perskaičiau dar vieną panašią knygą. Dar viena jauna berlynietė, Roza, ne savo valia tampa Hitleriui gaminamo maisto ragautoja. Nagi, juk čia toks pasiaukojantis darbas, ar ne? Kai visa šalis badauja, niekada nejauti alkio jausmo, valgai skaniausią maistą. Tai ko tiek verksmų ir ašarų?

Tikrai nieko ypatingo. Jei „Maisto ragautojos“ realiai gyvenusių žmonių istorija, ši – visiška fikcija. Jei „Maisto ragautojose“ visa Hitlerio virtuvė, įpročiai, jį supę žmonės ir artimiausia aplinka buvo čia pat, čia gi – nors ir arti, bet už užminuotų laukų. Jei „Maisto ragautojose“ ir buvo įdomių faktų, kurių autentiškumą vėliau galima buvo pasitikrinti gūglėje, šioje – nieko išskirtinio.

Bendra viena tema. Moteriški išgyvenimai. Rozos išgyvenimai – visiškas standartas ir šablonas. Perkėlus ją į bet kokį kitą istorinį laikmetį nieko ir neatskirtumei. Na dingos jos vyras kare – dingo. Na turėjo susipažinti ir susigyventi su savo likimo draugėmis – turėjo. Na neatsispyrė meilei ir aistroms – neatsispyrė. Tiesiog standartas ir tiek.

Tiesa, pabaigoje siužetas kažkiek įsibėgėjo. Dar tiesa, kad stilius nebuvo visai banalus, skaityti gal dar net maloniau, nei „Maisto ragautojas“. Bet vis tiek. Jei ne pati intriguojanti tema, būtų tikrai nieko įdomaus. Ir nebuvo.

Nieko labai nesitikėjau, tai labai ir nenusivyliau.

Adrian McKinty. Grandinė.

Adrian McKinty. Grandinė.

MCKINTY, Adrian. Grandinė [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

„Džordžas Orvelas klydo, – pagalvojo ji. – Ateityje visus įtemptai seks ne valstybė, tai darys patys žmonės. Jie dirbs už valstybę nuolat atnaujindami informaciją apie savo buvimo vietą, pomėgius, patinkantį maistą, mėgstamus restoranus ir politines pažiūras feisbuke, tviteryje, instagrame ir kituose socialiniuose tinkluose. Mes patys sau esame slaptoji policija.“

Svarbiausia – tinkamas sakinys ant viršelio – Vienintelis būdas išgelbėti savo vaiką – pagrobti kitą. Kas, mėgstantis trilerius, nenorėtų tokio paskaityti? Norėjau.

Pradžioje buvo įdomu. Vaiko pagrobimas. Niekas neaišku, keisti skambučiai ir dar keistesnės pagrobėjų sąlygos. Trumpi skyreliai ir vienas po kito pristatinėjami veikėjai.

Bet netrukus prasidėjo holivudas. Pagrobėjų sąlygos holivudinės. Aukos artimieji – supermenai, slegiantys tamsių praeities šešėlių. Siužetas – holivudinis (bet kam nepatinka, kai laimi gėris, juk kitko ir nesitikime, ar ne?). Holivudinis noras – išgelbėti žmoniją nuo blogio (gerai, bent jau savo kaimynus).  Veiksmo scenos – holivudinės (pykšt, pokšt – netyčia pataikiau). Pabaiga… ech… pabaiga irgi holivudinė.

Kažkaip paskutiniu metu vis pasirenku tokius skystokus trilerius. Bet šis bent jau iki vidurio buvo visai neblogas. Tiesiog trileris. Ne psichologinis. Tiesiog… Lengvam savaitgalio paskaitymui.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

SEGOVIA, Sofia. Bičių dūzgesys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

Tad, man regis, metai, kuriuos nugyvenau tuose namuose, paliko ir mano aidą, – cit, vaikeli, sakydavo mama, nesvirpk kaip cikada, – o namai paliko manyje savo aidą. Ligi šiol jį nešiojuosi savyje. Neabejoju, kad savo ląstelėse nešiojuosi ne tik mamą ir tėtį, bet ir levandas, apelsinžiedžius, mamos paklodes, atsargius močiutės žingsnelius, spragintas karijas, išdavikės plytelės klaktelėjimą, karamelizuotą cukrų, minkštas pieno karameles, beprotiškas cikadas, senos medienos kvapus ir mozaikines grindis. Taip pat esu pertekęs apelsinų, žalių, saldžių ir sugedusių, apelsinžiedžių medaus ir bičių pienelio. Esu pertekęs visko, ką tuo metu patyriau savo jausmais ir kas įėjo į tą mano smegenų dalį, kur saugau prisiminimus.

Magiškas realizmas. Tereikia užuominos ir knyga neabejotinai keliaus į skaitytinų knygų sąrašus. Šįsyk tas magiško realizmo dvelksmas nukels į Meksiką, XX a. pradžią, į vienos niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimą.

Tikriausiai ji tokia ir būtų buvusi, jei vieną dieną į jų gyvenimą bitės nebūtų atlydėjusios  Simonopijo – naujagimio, sužalotu veidu, kurį kažkas paliko tiesiog numirti. Vaiko išvaizda neišgąsdino dvaro šeimininkų Beatrisės ir Francisko. Jie priėmė Simonopiją į savo šeimą, augino ir rūpinosi.

Nuojauta. Tokia svarbi šioje istorijoje. Bitės, kurios nuolat lydi vaiką. Žemė, kuri tokia brangi, bet kurią taip sunku išsaugoti. Ir aplesinai, kurie taip skaniai kvepia ir suteikia vilties, kad viskas šioje istorijoje bus gerai. Bet ar buvo?

Gal. Ir nesvarbus tas ispaniškasis gripas. Nesvarbu, kokia ateis valdžia. Nesvarbu, kokius įstatymus ji priims. Nesvarbu, kokių piktų ir pagiežingų žmonių yra. Svarbu, kokį tikslą turi pats žmogus ir kaip jo siekia. O šiame romane kiekvienas Moralesų šeimos narys tokį tikslą turėjo.

Graži, jauki, šiek tiek paslaptinga ir magiška istorija. Gražus tekstas, tikrai kvepiantis medumi, apelsinais, karamele ir gaivuma. Tiesiog gera tokias skaityti. Magiškojo realizmo niekada nebus per daug.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

MARTIN, George R. R. Ugnis ir kraujas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė, iliustravo Doug Wheatley. Vilnius: Alma littera, 2020. 720 p.

Vesterosą valdžiusių Targarienų dinastijos karalių istorija. 
Pirmas tomas
nuo Eigono I (Užkariautojo) iki Eigono III (Drakonų Prakeiksmo) regentystės.

Iki mūsų laikų išliko ir septynių kovojusių Kario sūnų vardai: seras Deimonas Morigena, dar vadinamas Deimonu Pamaldžiuoju, didysis Kario sūnų ordino kapitonas seras Lailas Breikenas, seras Haris Horpas, vadinamas Hariu Mirties Galva, seras Eigonas Ambrosas, seras Dikonas Flauersas, Bisburio Pavainikis, seras Viljamas Keliautojas ir seras Garibaldas iš Septynių Žvaigždžių, septonas ir riteris.

Pirmas tomas. Ką tai sako… Kad bus dar mažiausiai du. Du tomai po daugiau nei 700 puslapių Martino parašyto teksto. Bet čia dar bus.

O kol kas.. Kaip tas pirmasis? Ne, visai ne toks, kokio tikėjausi. Jei kada nors savarankiškai domėjotės savo giminės istorija, tikriausiai ankščiau ar vėliau atėjote iki to momento, kada jau nebesupratote, kas ten ir kaip. O čia ne šiaip giminės, čia Targarienų dinastijos valdovų istorija!

Ir Martinas čia bus ne toks, kaip savo Ledo ir ugnies giesmėje. Tikrai ne. Čia juk memuarai. Tikrų tikriausi memuarai su daugybe įvairiausių svarbių, nesvarbių ir šiaip tik minėtinų asmenų vardais ir titulais. O memuarų ir stilius kitas, ir tikslas kitoks. Tai per karališkos dinastijos giminę reikėjo brautis kaip per nepereinamas džiungles. Rodos, įvairiausiems vardams, pavardėms, titulams, vietovėms, pilims ir giminystės ryšiams galo nebus. Ištrauka viršuje įdėta ne šiaip sau. Pradžioje, rodos, net rankos nusviro. Bet įsivažiavau, įsiskaičiau. Įsijaučiau. Juk čia tas pats Martin, kuris juk pažįsta savo tuos tikruosius fanus. Tikiuosi…

Skaityčiau ir antrą tomą, laukiu ir serialo, bet tikriausiai daugelis sutiktų, kad geriau jis jau eitų rašyti tos visų laukiamos, paskutinės Ledo ir ugnies giesmės knygos.