Stephen King. Institucija.

KING, Stephen. Institucija [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 606 p.

Kartais ir mažo vyrio užtenka dideliems įvykiams kita linkme pasukti.

Pirmas sakinys: Oro linijų „Delta“ lėktuvas, kuriame sėdėjo Timas Džeimisonas, jau prieš pusvalandį turėjo būti atsiplėšęs nuo Tampos pakilimo tako ir skrieti ryškių Niujorko šviesų bei aukštų pastatų link, bet kažkodėl tebestovėjo prie įlaipinimo vartų.

O šis autorius yra ilgiausiai išlaikęs VIP statusą. Tolimais devyniasdešimtaisiais ištrauka iš Kudžo (kuris net nėra įdomiausias romanas) kažkuo užkabino ir tas kažkas tebelaiko iki šiol. Galėčiau vardinti ir vardinti – Maratonas, Šimtmečio audra, Tamsusis bokštas, Pabėgimas iš Soušenko, Žalioji mylia, Talismanas, Mobilusis… Dvikova, Drakono akys (šita labai patiko, bet nieko, visiškai nieko nepamenu).

Per tiek metų keitėsi ir pats stilius, paskutiniu metu leidžiami detektyvai jau labai nutolę nuo tų etaloninių Švytėjimo, Kerės ir Rūko. Mistinis, fantastinis, kosminis siaubas transformavosi į patį paprasčiausią – realybės siaubą. Ar Instituciją galima pavadinti geriausiu siaubo romanu? Tikrai ne. Arba aš jau nebežinau, kas išvis yra tas siaubo žanras.

Institucija tikrų tikriausias kasdienis siaubas. Na, kurį labai lengvai galima įsivaizduoti. Jokių ateivių, pabaisų ir neatpažintų objektų. Ai, pabaisų visgi yra – tai išprotėję gydytojai, tiriantys žmogaus galimybių ribas. O kokia geriausia šių tyrimų medžiaga? Taip, tai ypač gabūs vaikai. Ir apsinarplioja visas pasaulis išprotėjusiais mokslininkais ir jų pasekėjais. O vaikai dingsta kasdien.

Tas faktas ir yra didžiausias siaubas. Baisu net įsivaizduoti, bet čia jau ne autoriaus, ir ne knygos nuopelnas. Romanas ganėtinai ramus, įtaigus ir įtrauklus. Dvylikametis Lukas – ypač gabus vaikas, kuriam paprastos ir laimingos vaikystės patirti neteks. Tas lėtai ateinantis suvokimas, kad kažkas blogai, labai blogai, visiškai blogai, žinoma baugina, bet vaikai yra vaikai. Kažkam pakvietus, visi nubėgs pažaisti krepšinio ar pašokinėti ant batuto.

Reikalus tvarkyti reikės Lukui. O jis juk ne didvyris. Ne didvyrės nei Morina, nei Kališa. Ne didvyris ir Timas, kuriam, netikėtai pasisukus įvykiams, teks nužengti į tikrą pragarą. Tikrą. Ne mistinį. Visi sudalyvaus operacijoje, kuri, jei atvirai pasakius, standartinė, banali ir jau net nepradėjus skaityti, aišku, kaip baigsis.

Bet tai bus dar negreit. Iki jos – beveik 600 puslapių puikaus rašytojo parašyto gero teksto. Šriftas smulkus, bet tai tik džiugina – nuotykių tilps daugiau, skaitymo džiaugsmo užteks ilgiau. Šablonų daug, standartinių situacijų daug, bet kam tai rūpi. Čia Kingas, puikus nuotykinis tekstas ir tikros skaitymo emocijos.

Knyga puiki, labai patiko, goodreads vertinimas nesąmoningas, o gal ir tikrai nebuvo daugiau iš ko rinktis.

Siaubo karaliaus karūną galima būtų jau ir nuimti. Puikaus rašytojo karūnos – jokiu būdu!

Ruta Sepetys. Druska jūrai.

SEPETYS, Ruta. Druska jūrai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 318 p.

Karas privertė perkainoti vertybes. Dabar prisiminimus branginu labiau už tikslus ar materialius turtus.

Pirmas sakinys: Kaltė – tai medžiotojas.

Baisi knyga. Anksčiau, kai skaitydavau apie karo, holokausto baisumus, nors ir kaip bebūtų baisu, visada galvodavau – tai jau buvo, tai jau istorija, daugiau taip nebenutiks.

Aha… naivuolė. Karas ir visokie žmonių žudymai kur nors pasaulyje vyksta visada, kasdien. O kai visa tai atslenka visai šalia namų, skaityti tokias knygas tikrai nejauku. Tikrai.

Tai tokia gąsdinanti įžanga. Būrelis bendrakeleivių, susitikusių kelyje, bėga iš Prūsijos į Gotenhafeno uostą. Iš paskos grėsmingai greitai artėja rusai, tai šis uostas vienintelė viltis išsigelbėti. Tuo labiau, kad ten laukia didžiulis laivas Wilhelm Gustloff, kuris ir bus jų išsigelbėjimas. Galbūt.

Skaičiau šios autorės tik vieną knygą „Tarp pilkų debesų“ ir įspūdis buvo ne koks – labai jau paprasta ir vaikiška. Tai, žinoma, nieko blogo, ji tiesiog skirta kitai auditorijai. Tad net neieškojau kitų autorės knygų, o ir iš į netyčia į rankas patekusios „Druskos jūrai“ tikrai nieko nesitikėjau.

Bet. Čia viskas kitaip. Nors stilius labai jau elementarus, nors knygą galima perskaityti per keletą dienų, bet, galbūt dėl pačios temos, viskas kitaip. Baisu net įsivaizduoti, kad visi įvykiai, nutikę pakeleiviams, tikriausiai buvo tikri, o ne tik grožinės literatūros išmonė. Baisu suvokti, kad viską, ką patyrė išgalvotos istorijos dalyviai, dabar tenka išgyventi realiems žmonėms, bėgantiems nuo karo. Per beveik šimtmetį niekas, visiškai niekas nepasikeitė. Ir nors knygą galima perskaityti per dieną, ar dvi, neišeina, reikia ją padėtį į šalį ir vis trumpam atsikvėpti.

Tai va, tokie liūdni įspūdžiai. Pabėgėlių iš Rytų Prūsijos istorija kažkaip labai surezonavo su šiandienos realijomis.

Diane Chamberlain. Atspindys.

CHAMBERLAIN, Diane. Atspindys [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušrinė Benediktavičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 400 p.

Dailus Atspindžio paveikslas turėjo klaikią dėmę. Esminį trūkumą. Miestas tiesiog negalėjo susitaikyti su praeitimi.

Pirmas sakinys: Tai buvo Helenos mėgstamiausia sonatos dalis – lėtai, apskaičiuotai aukštėjančios natos, ilgesingas, maldaujantis jos fortepijono skambesys.

Chm… ką tik perskaičiau, kad autorė anksčiau buvo psichoterapeutė. Kažkodėl šioje istorijoje tai tikrai pajutau. Toks stereotipų, visiškos tiesios, neklystamumo įspūdis. Balta ir juoda. Jokių pilkų atspalvių.

Mažas miestelis. Kas atsitinka mažuose miesteliuose? Taip, sugrįžta koks nors personažas, gyvenęs čia vaikystėje ar jaunystėje, o vėliau dingęs ilgiems metams. Kol tėvų ar kitų artimųjų mirtys ar ligos nesugrąžina jų atgal. O grįžus laukia kas? Taip, praeities skauduliai.

Reičelė Huber tų skaudulių turi. Maiklas Štolcas irgi turi. Kaip ir kiekvienas ten gyvenantis žmogus. Nes prieš dvidešimt metų visus sukrėtė nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti ir kurios žaizdų neįmanoma išgydyti.

Tai va. Intrigos yra. Paslapčių yra. Dar meilės, romantiškos ir nelabai. Dar traumų, vaikystės ir jaunystės. Dar skausmo. Atleidimo. Visų žmogiškų emocijų.

Bet atleidimas šokiravo. Tai taip, kankinamės beveik ketvirtį amžiaus ir staiga per pusvalandį išpažįstam savo nuodėmės ir valio! Tarsi nieko nebūtų buvę. Nors gal?

Bet ne, atsiprašau, šįkart Atspindžiai visomis savo spalvomis tikrai nesuspindėjo.

Matt Strandberg. Pabaiga.

STRANDBERG, Matt. Pabaiga [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2022. 478 p.

– Ar spėjai apsiprasti su mintimi, kad mirsi? – paklausiau.

Pirmas sakinys: Kojos keistai nelanksčios, kai nešamas srauto einu koridoriumi.

Liko viena minutė. Simonas eilinis septyniolikmetis, gyvena kažkur Švedijoje ir be proto laukia vasaros atostogų. Po minutės visi sužinos, kad daugiau į mokyklą eiti niekada nebereikės. Nieko nebereikės. Nes vos po trijų mėnesių žus visa žmonija ir ateis tikrų tikriausia pasaulio pabaiga.

Mano žanras. Kai galimybių tiek daug, o nežinomybės dar daugiau. Na ir kaip dabar gyventi? Kaip viskas dabar bus iki tos rugsėjo šešioliktosios?

O bus taip, kaip ir visada. Pramogos, alkoholis, žolė, meilė ir neapykanta, pyktis ir susitaikymas. Dar bus mirusi draugė ir noras išsiaiškinti žudiką. Ką gi, likus mėnesiui iki pabaigos, pažaiskime detektyvus. Lyg tai ką nors dar reikštų.

Skaityti labai įdomu. Siužetas tikras, ne dirbtinis, visi jausmai irgi, kaip tai bebūtų sunku įsivaizduoti, atrodo tikri. Nors ir paskutinės, dienos eina kaip visada, bet siužetas nepergrūstas, įvykiai nelekia vienas po kito, yra laiko pagalvoti, pasvarstyti. Ir Simonui, ir Liusindai. Skaitytojams irgi. Ir tos kylančios mintys, sakyčiau, labai filosofinės.

Ką čia daugiau ir bepridurti. Pabaiga.

Chris Whitaker. Mes pradedame nuo pabaigos.

WHITAKER, Chris. Mes pradedame nuo pabaigos [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 512 p.

– Būk gera. Nekelk šįvakar bangų, prižiūrėk brolį ir neprisidaryk bėdos.

Pirmas sakinys: Pamatai ką nors ir pakeli ranką.

Kai tau keturiolika, beveik visi mamos prašymai būna sunkiai išpildomi. Būti gerai. Nekelti bangų. Prižiūrėti brolį. Neprisidaryti bėdos. Visai tikėtina, kad nepavyks. O gal?

Šaunu, labai patiko! Dačis turi išgelbėti pasaulį: rūpintis mama, mažuoju broliuku, drąsiai pasitikti visus gyvenimo iššūkius. Bet jai tai kas, ji juk atsiskyrėlė maištininkė.

Volkeris – Keip Haveno policininkas, kaip tik laukiantis prie kalėjimo vartų. Tuoj tuoj pro juos į laisvę išeis vaikystės draugas Vincentas, praleidęs čia trisdešimt metų.

Praeitis ir dabartis, suaugusieji ir vaikai tuoj susitiks ir viskas susipins į tobulą romaną, pilną veiksmo, emocijų, jausmų, dramos, nežinomybės, skausmo, meilės. Ir paslapčių, žinoma.

Ir jokios fantastikos. Jokios mistikos.

Taisyklė – kuo mažiau žinai apie knygą, kuo mažiau girdėjai visokių nuomonių, tuo ji įdomesnė, tuo smalsiau ją skaityti. Kita vertus, jei internete nebūčiau radusi atsitiktinio knygos pristatymo, niekada jos taip ir nebūčiau pastebėjusi. Bet šiuo atveju baisu pasakoti net emocijas – jos taip pat daug ką gali atskleisti. Nuo knygos sunku atsiplėšti. Veikėjai labai ryškūs, seniai jau taip buvau įsitraukusi ir susigyvenusi.

Taigi, policininkas ir paauglė. Kas juos vienija? Gal gyvenimo realybė? Atsakomybė? Neviltis? Viena parašyta tikrai teisingai: kai juos abu užpuola negandos, nelieka nieko kito, tik drąsiai jas pasitikti.

Kaip norėčiau paskaityti ir kitas autoriaus knygas….

Diane Chamberlain. Žalvario žiedas.

CHAMBERLAIN, Diane. Žalvario žiedas [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 462 p.

– Aš tik taip moku gyventi, – Klerė pajuto, kad apatinė lūpa dreba ir pasistengė susivaldyti. Nebus vargšelė. Neverkšlens. – Jei iš manęs atimsi optimizmą, man nieko nebeliks. Būsiu išsigandusi kvaištelėjusi moterėlė su krūva baisių, beprotiškų prisiminimų.

Pirmas sakinys: Klerės Hart-Matjas įsitikinimu, žmogus per gyvenimą gali ištverti tik vieną didelę nelaimę.

Visi kraštutinumai yra blogai. Tavo gyvenimas nuostabus? Visos problemos atrodo menkos ir lengvai išsprendžiamos? Visada atsiranda išeitis? Ar ne nuostabu? Nors gal ir ne… kažkur giliai giliai gali slypėti tokių problemų, kurias net sunku įsivaizduoti.

Klerės gyvenimas nuostabus. Nuostabi šeima. Nuostabi darbinė veikla. Ir nuostabus tiltas, ant kurio vieną labai nuostabią dieną nuostabioje pūgoje laukė visai nenuostabi staigmena, apvertusi ne vieno žmogaus gyvenimą.

Knygos aprašyme išvengta spoilerių. Šaunu, nes taip smagu skaityti ir nežinoti, kas bus toliau. Nors ką ten nežinosi, viskas – kaip ir kitose autorės knygose. Po penktos viskas daugiau ar mažiau aišku. Bet tas skaitymo malonumas yra, užsimiršti galima, įtraukia neblogai.

Nepatiko vaikai. Na, šiaip tai jie man patinka, žinoma, bet yra tų šabloninių temų, be kurių, rodos, geros knygos parašyti jau nebeįmanoma. Nors Klerė patiko – ypač ta jo rožinių akinių charakterio savybė. Skaitant taip gerai matosi, kad dirbtinis optimizmas pridaro dar daugiau blogio, nei šioks toks sveikas pesimizmas.

Šiaip, aišku, gerai, kad apie tokius psichologinius ir dažnai skaudžiai traumuojančius reikalus galima pasiskaityti tik knygose. Ten jie lai ir pasilieka.

Kas toliau? Mačiau, ką tik pasirodė nauja autorės knyga?

Luca Di Fulvio. Amžinojo miesto baladė.

DI FULVIO, Luca. Amžinojo miesto baladė [romanas]. Iš italų k. vertė Gintautė Norkūnaitė ir Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 670 p.

Gyvenimas nebūtinai turi būti sušiktas.

Pirmas sakinys: Šutvė buvo niekinga ir apgailėtina.

Trečioji italų autoriaus knyga lietuviškai. Pirmoms dviem pagyrimų gausu, o be to juk smalsu, kas per knyga už tokią nemažą kainą. Siunčiu padėkas miesto bibliotekai, kurioje galima rasti pačių naujausių knygų ir keliauju į 1870-ųjų Italiją.

Buvau jau pasiilgusi tokio lengvo, paprasto, bet intriguojančio ir gerai parašyto istorinio romano. Jausmas, lyg skaityčiau kokius nors „Žemės stulpus“ (gerai, Stulpai buvo geriau). Veiksmas, istorinė aplinka, ryškūs veikėjai, šiek tiek, nors ir lengvai įmenamų, bet vis tiek, paslapčių. Dar dramos, cirko gyvenimo, XIX a. pabaigos kasdienybės, karo, gyvenimo ir mirties. Ir meilės, meilės, meilės.

Marta keliauja kartu su cirku, jame ir užaugo, o jos ankstyvą vaikystę gaubia paslaptis. Pjetras – pamestinukas, kuriam labai dosniai nusišypsojo likimas. Nelė – paslaptinga moteris, kurios gyvenimas visiškai drastiškai pasikeičia. Liudovikas, princo sūnus, nelabai sutariantis su savo turtuoliu tėvu. Ir Italijos karalystė, kuriai labai trūksta Romos, vis dar priklausančios Popiežiaus valstybei.

Visa kita galima numanyti, bet tas skaitymas toks malonus. Yra kur pasišypsoti, jo veikėjai karštakošiai (kaipgi kitaip!), dažnai nesirenka žodžių ir šneka, o tik paskui galvoja. Yra ir visokių antraplanių herojų, jų istorijas irgi smagu skaityti. Gaila, kad dažna jų taip ir nutrūksta, ir lieka taip ir neaišku, reikėjo jos išvis, ar ne.

Pabaigą galima vadinti tragedija, visko tiek privelta, viskas taip greitai vyksta, akys tiesiog jau slysta tekstu. Tarsi viską reikėjo suspausti į ribotą puslapių skaičių. Nors ką ten apie tokią pabaigą ir parašysi, viskas ir taip aišku.

Tiesa, vienoje vietoje paminėtas Edmondas de Amičis. Pagalvojau, kad tai jis parašė garsiąją „Širdį“. Bet kažkodėl jo paveikslas, nors tik kelios pastraipos, tikrai ne koks. Edmondas atgrasus. Pasipūtęs. Ir Pjetrui labai nepatinka. O juk Širdis – apie kilnumą, draugystę ir drąsą. O gal ką nors ne taip pamenu? Įdomu, kodėl autorius jį taip pavaizdavo? Teks eiti paskaityti apie šio rašytojo gyvenimą.

Būtinai skaitysiu ir kitas autoriaus knygas, norisi tokių epinių istorijų.

Kristin Harmel. Užmaršties saldumas.

HARMEL, Kristin. Užmaršties saldumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 378 p.

Taip, aš esu žydė, – pasakė ji, – bet ir katalikė. Ir musulmonė.

Pirmas sakinys: Gatvė už kepyklėlės lango tyli ir rami.

Spoksoti. Kodinis šio romano žodis. Veikėjai spokso iš meilės, nuostabos, baimės, nusivylimo, netikėtumų, liūdesio, džiaugsmo. O knygoje yra visko.

Netikėtas ir neplanuotas pasirinkimas. Kažkiek tikriausiai patraukė praeities prisiminimai. O kokia gi ta praeitis? Paryžius, 1943-ieji…

Houpė šiandien dirba kepyklėlėje Menkių kyšulyje ir apie praeitį negalvoja. Gana paauglės dukters maišto, kasdienybės rūpesčių ir finansinių sunkumų. Bet gyvenimas pasikeičia, kuomet jos Alzheimeriu serganti močiutė vieną šviesios atminties dieną patiki jai sąrašą žmonių. Po ilgų dvejonių ir nenugalimo dukters atkaklumo Houpei liks tik vienas pasirinkimas – išsiaiškinti, kas nutiko tai šeimai.

O toliau – Prancūzija, Paryžius, Holokausto muziejus, bibliotekos, senukai, liudijantys baisiąją praeitį, netikėti ir tikėti susitikimai, pakeisiantys gyvenimus. Nežinomi faktai apie musulmonus, gelbėjusius žydų vaikus. Kodinis teksto žodis čia kas antrame sakinyje… Tiek to. Pabaiga kaip ir aiški, bet skaityti įdomu.

Siužetą paįvairina ir kepyklėlės gaminių receptai. Kažin, ar kas nors išbando receptus, perskaitytus grožinės literatūros knygose?

Visiškai paprasta liūdnai graudi ir optimistiškai šviesi istorija knygoje labai gražiu viršeliu.

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

CHAMBERLAIN, Diane. Didelis melas mažame mieste [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 462 p.

– Ir kaip ketini tą padaryti? – paklausė jis. – Kaip sužinosi, kas iš tiesų jai nutiko?
– Nežinau kaip, bet turiu. – Žiūrėjau į kruvinus kirvio ašmenis. Smulkią rusvaplaukio vyro figūrėlę veidrodyje. Motociklą. – Manau, Ana Deil pradeda mane persekioti.

Pirmas sakinys: Vaikai suprato, kad pagaliau stojo pavasaris, tad nors dar žnaibė žiemos šaltukas, o žolė ir piktžolės traškėjo po kojomis, jie šūkčiodami lakstė po laukus ir giraites, laukdami šiltesnio oro.

Dar viena knyga rašytojoms gerbėjams. Toks pat stilius, panašios istorijos, praeities – dabarties linijos. Tokios pat paslaptys. Net veikėjai šiek tiek panašūs. Bet kažkas galbūt bus ir kitaip. Gal.

O bus šis tas apie meną. Freskas. Restauravimą. Tikras faktas, kad Didžiosios depresijos laikais Valstybės finansų ministerija surengė 48 valstijų freskų konkursą. Įsivaizduokite. 1939 metai, esate pradedančioji menininkė ir staiga.. bum.. tapote vieno miestelio freskos laimėtoja. Džiaugsmas, euforija, entuziazmas. Reikia tiek daug padaryti, susipažinti su vietove, su žmonėmis, apgalvoti, kokias istorijas galima bus panaudoti freskai…

Autorė visą šitą puikiai įsivaizdavo.

Bet buvo ir tokių, kurie nelaimėjo. Dar buvo ir tokių, kurie vis dar jautėsi pranašesni už kitokio odos atspalvio žmones. Dar buvo ir tokių… Ai, visko ten buvo, ir Megan, po beveik aštuoniasdešimt metų apžiūrinėdama beveik sunaikintą freską gali irgi tik įsivaizduoti, nuo ko priklausė tuometinių žmonių gyvenimas. Bet kokiu atveju, jos gyvenimas dabar priklausys nuo freskos.

Vaizduotė. Istorija. Dabartis. Praeitis. Viskas, ko reikia įdomiai, įtraukiančiai knygai. Parašyta taip, kad nors ir kažkelintas autorės romanas tai bebūtų, vis tiek kartais taip traukia paskaityti. Popsas. Bet paprastas, lengvas, patrauklus. Terapinis.

Nors jie ir maži, vieną dalyką išmano. Spalvotasis vaikas ir baltasis negyvėlis? Nieko gero.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

CHAMBERLAIN, Diane. Išsvajota dukra [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Jis paleido mano ranką. Kojos suvirpėjo ir sutrūkčiojo, aš išsitiesiau, ir, kol nepersigalvojau, šokau į juodą sūrų orą.

Pirmas sakinys: Niekas nenorėjo dirbti su vyru invalido vežimėlyje.

O, bus staigmenų! Neišsigąskit, tai ta pati Chamberlain, tik šį kartą ji papasakos gal kiek kitokią istoriją.

Šiaurės Karolina, 7-asis dešimtmetis. Karolinai gyvenimas pametėjo tikrai nemažai išbandymų. Ką tik Vietnamo kare žuvo jos vyras, o kūdikis, kurio laukiasi, ir kuris turėjo priminti mylimąjį, tikriausiai neišgyvens net iki gimdymo.

Va tokia pradžia, toks startas. Kaip dabar autorė viską išspręs? Kaip parašys knygą, įtiksinčią milijonams skaitytojų? Paprastai… Bus dramos. Ir daug.

Ech, kaip norėtųsi papasakoti daugiau, bet negalima. Įtraukė, įsijaučiau, nors jokiu būdu niekada nenorėčiau būti Karolinos vietoje. Niekada nenorėčiau priiminėti tokių sprendimų. Ypač, kai istorija sukasi apie vaikelį, kuris turėjo būti mirusio mylimojo dalelė. Prarasti abu – tai jau pernelyg skaudu.

O daugiau… Kaip ir kitos autorės knygos – paprasta skaityti, labai tinka poilsiui tarp trilerių ar kokios rimtesnės literatūros.

Dramos daug, bet autorė ir vėl išsisuko gana neblogai. Kas toliau?