Lois Lowry. Siuntėjas.

Lois Lowry. Siuntėjas.

LOWRY, Lois. Siuntėjas: [romanas]. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Iliustravo Jolanta Talaikienė. Vilnius: Alma littera, 2013. 216 p.
Serija 10+ :klasika

– Kodėl? – po vieno kankinamo prisiminimo, kuriame jis buvo atstumtas ir nepamaitintas, o nuo alkio jo tuščią išsipūtusį pilvą raižė nepakeliami diegliai, paklausė jis, gulėdamas lovoje ir dejuodamas. – Kodėl jūs ir aš turime saugoti tokius prisiminimus?
– Jie suteikia mums išminties, – atsakė Siuntėjas.

Pirmiausia buvo filmas. Ieškodama kokio nors nesudėtingo fantastinio siužeto, netikėtai atradau Siuntėją. Filmas paaugliams, bet patiko, įsiminiau, įspūdis geras. O dabar pasitaikė proga paskaityti ir knygą.

Jonas dvylikametis, laukia specialios ceremonijos, per kurį jį paskirs kokios nors specialybės mokiniu. Jis guvus ir protingas berniukas ir jam tinka daugelis sričių. Bet jis negali nė įsivaizduoti, ką išgirs per tą ceremoniją…. Viskas. Laikas žaidimams baigėsi.

Tekstas vaikiškas, bet minčių daug. Ir, kaip įdomu, daug kas palikta pačio skaitytojo interpretacijai. Kaip tą tekstą suvokia vaikai? Matyt kažkaip suvokia, knyga juk skirta ganėtinai jaunam skaitytojui. Tai puikus žanras – utopija – tobula bendruomenė, tobulas gyvenimas. Bet ne viskas taip gražu, kaip atrodo. Ir tie autorės išminties krisliukai taip su išmone įpinti į tekstą, kad tikrai reikia atidžiai skaityti, kad viską suvoktum. Bet tikrai nenuvertinu vaikų, kartais jie supranta daugiau, nei suaugę, jei tik netingi smalsauti ir uždavinėti klausimus.

Pabaigą supratau. Ir labai aiškiai. Tik perskaičiusi Kęstučio Urbos pabaigos straipsnį susimąsčiau… Taip, variantų gali būti visokių. Bet man labiausiai patinka manasis.

Gero skaitymo!

Sara Allegrini. Tinklas.

Sara Allegrini. Tinklas.

ALLEGRINI, Sara. Tinklas [romanas]. Iš italų k. vertė Ieva Frigerio. Vilnius: Alma littera, 2020. 254 p.

Šįkart tėvas jam neleido užbaigti sakinio.
– Lipk iš mašinos, – įsakė.
Danielis pažvelgė tėvui į veidą – įniršis, kurį pirmąkart išvydo jo akyse, apstulbino.
– Lauk! – užstaugė tėvas, raudonas iš įtūžio.

Kartais pati save stebinu knygų pasirinkimais. Šitos prireikė, vos tik pamačiau knygų klube. Dėl ko? Kas ten žino.

Tai italų autorės knyga jaunimui, žadama, kad įtrauks ir nustebins. Ir tikrai labai įtraukė. Trys šių dienų miesto jaunuoliai patenka ten, kur net sapne nesapnavo. Taip, jie kažkur miške, be maisto, be vandens. Be telefonų!!! Ir ką dabar daryti, kai net laužo sukūrimas be degtukų tampa didžiu iššūkiu (bet kam iš mūsų netaptų?).

Taigi. Trys jaunuoliai. Trys jų istorijos. Trys bandymai išsikapstyti. Mistikos jokios, tik šiokios tokios užuominos, tamsios naktys miške ir baimė, išgirdus bet kokį šnaresį. Nereikia net sakyti, kad kiekvienas jų yra skirtingas ir savaip sprendžia šį iššūkį.

Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nes gi įdomu, kas čia dedasi. Bijojau, kad ši istorija nebūtų koks nors užmaskuotas psichologinis pamokslas. Buvo? Nebuvo? Pabaiga galėjo ir labiau nustebinti, bet aš juk tiek visko prisiskaičiusi! O ši istorija paaugliams, kurie tokio skaitymo stažo neturi.

Taigi, kaip išgelbėti tą, kuris nenori būti išgelbėtas? Abejoju, kad knygoje aprašytas metodas suveiktų praktiškai… Bet jis tikrai vertas dėmesio.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

KAIKARIS, Kristijonas. Nėra vietos dviem [trileris]. Vilnius: Alma littera, 2020. 430 p.

Kas per…. – pradėjo mintį Luka, bet jos nebaigė.

Kai perskaitai krūvą gerų knygų ir net nerandi žodžių, kaipgi nupasakoti tą skaitymo malonumą, lengviausia parašyti apie tą, kuri nepatiko. Visiškai.

Reklaminiai daugiau ar mažiau žinomų žmonių įspūdžiai ant knygos viršelio žadėjo neįtikėtinų dalykų, kokybišką tekstą, lietuvišką puslapvertį, intriguojančią ir egzotišką istoriją, ir daug daug veiksmo ir įvykių. Žadėjo stebuklą. Bet stebuklo nebuvo.

Ir kaip keista ir nuostabu, kad skirtingi žmonės taip skirtingai supranta, priima ir vertina tekstą! Mano požiūriu, neįtikėtini dalykai buvo banalūs. Veiksmo daug. Bet vien veiksmo juk neužtenka? Ar užtenka? Man – ne. Nes vien veiksmas greitai atsibosta, imi tiesiog akimis skenuoti tekstą ir skaityti kas trečią puslapį. Iki tikro puslapverčio, skaitymo iki paryčių ir būtinybės pabaigti knygą čia ir dabar – labai toli. Nėra kvapą gniaužiančių paslapčių, pašokinėjimo laiku ar įvykių papasakojimo iš kelių veikėjų perspektyvos. Tiesiog tiesios linijos siužetas. Dar buvo žadėta mistikos ir fantastikos elementų. O aš jų fanė. Iš meilės šiam žanrui, galėčiau net užskaityti sidabrinius laidelius. Mintis gal ir įdomi, bet ji ir liko tik mintis.

Skaityti knygos nebaigiau. Tikriausiai esu prisiskaičiusi per daug knygų, per daug skandinaviškų trilerių ir tikėjausi stebuklo. Naivuolė.

TRILERIS – LIETUVIŠKAS – GERAS. Situacija tokia, kad visi trys šie žodžiai viename sakinyje niekaip nedera. Gal kitą kartą.

 

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

BROADWAY, Alice. Juodvarnio žymė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 305 p.

Mes nebijome mirti. Kai tavo žymės saugomos knygoje, gyveni ir po mirties. Gyvenimo istorija, užrašyta ant tavo kūno, išlieka amžinai. Žinoma, jei esi to vertas.

Distopija jaunimui. Tiems, kuriems neteko būti ekskursijoje po odų gamyklą. O man teko. Ir ne tik ekskursijoje. Tad beveik iki trečdalio knygos baisėjausi odos lupimu, riebalų ir plaukų gremžimu, išdirbimu, įrišimu… Žmogaus odos, aišku. Siaubas….

Bet knyga įtraukia pakankamai, ir visos odos išdirbimo technologijos pamažu užsimiršta. Na taip, tai eilinė distopija, kuri, kaip pasirodo, yra tik trilogijos pirmoji knyga, o kitos, kaip jau savaime aišku, nėra išverstos ir išleistos lietuvių kalba. Paskaitei pradžią, ir džiaukis. Nors man užteko. Skaitydama galvojau, ar tikrai norėčiau, kad kiekvienas mano gyvenimo įvykis būtų pažymėtas kokia nors tatuiruote. Akimirkai tai skamba visai egzotiškai. Bet ne. Tik ne tokioje visuomenėje, kurioje tatuiruotės yra lengvai perskaitomos, tad esi visai bendruomenei tarsi atvira knyga. Visi gali ją perskaityti. Aišku, kaip distopijose būna, ankščiau ar vėliau paaiškėja, kad aplinka ir žmonės, kuriais tu nuo mažens tikėjai, nebūtinai yra teisingi ir neklystantys.

Tai va. Istorijos tęsinį belieka tik įsivaizduoti (gal tai net nėra pernelyg sunku). O ieškantiems daugiau informacijos apie knygą, rašytoją, ir pačią mintį labai rekomenduoju užsukti į jaunimo (ir ne tik) knygų tinklaraštį Kitty Writer (konkrečiai apie Juodvarnio žymę čia). Tai „Kelrodė žvaigždė istorijų pasaulyje jaunimui ir ne tik“ – ir mėgstu čia užeiti: surinkta daug įdomios, naudingos ir išsamios informacijos.

Taigi, kokia kita young adult knyga planuose? Jų daug…

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

GORDON, Noah. Gydytojas iš Saragosos [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 462 p.

Matyt, tam tikru momentu mokydamasis pas Nunją Fierą jis peržengė savotišką ribą. Būti gydytoju ir kovoti su mirtimi buvo esminis jo būties uždavinys, tarsi inkaras pririšęs jį prie žemės. Tai buvo jo kunigystė, atstojanti jam religiją, kultūrą ir šeimą, kur kas svarbesnė už bet kokį šaltą ir nuožmų pasitenkinimą įvykdant kerštą, vis tiek nebeprikelsiantį jo mylimų žmonių.

Nusivyliau – toks buvo pirmasis įspūdis, kai pamačiau knygą. Kokia ji plona, palyginus su Gydytoju! Autoriaus knygos vis plonėja ir plonėja… Bet visgi atsivertusi pajutau ploną popierių ir grįžo viltis – bent 450 puslapių bus.

Ir buvo. Tikrai labai daug įdomių ir įtraukiančių puslapių. Ispanija, XV a. Siautėja inkvizicija ir žydų persekiojimas. Net ir atsivertę į katalikybę žydai kelia įtarimą ir net dėl menkiausio skundo gali labai greitai patekti ant laužo.  Jona – penkiolikmetis paauglys, per sumaištį netekęs savo šeimos ir nespėjęs, kartu su kitais, pabėgti iš Ispanijos. Jis – tarsi paskutinis žydas, kuris klajodamas iš vienos vietos į kitą, turės kažkaip išgyventi.

Nuostabiausia šios knygos dalis yra istorija. Taip, be jokių mandrumų, skirta paprastam eiliniam skaitytojui. Tiesa, pradžioje buvo daug paties autoriaus ir jo sūnaus surinktos medžiagos, kuri kaip ir buvo įvadas į tą laikmetį, kas ką ten valdė, vogė, žudė ar degino. Bet jei 1492 metai mažai ką sako, tai visai įdomu paskaityti. Ir dar vienas, gal dar nuostabesnis dalykas – kelionės. Jona – bėglys. Vos pajutęs nors menkiausią pavojų, viską palieka ir leidžiasi ieškoti kito prieglobsčio. Keliauja po visą XV amžiaus Ispaniją. Bus įdomu. Pasiruoškite žemėlapį.

Labai patiko. Galėtų būti ir puikus filmas. Kada laukti kitų autoriaus knygų?

Noah Gordon. Savi keliai.

Noah Gordon. Savi keliai.

GORDON, Noah. Savi keliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 352 p.

Erdžė įjungė grotuvą ir atsisėdo virtuvėje. Dabar Mocarto koncertas suskambo kitaip, pakiliai, pasakodamas apie džiaugsmą ir viltį. Ji klausėsi susidėjusi delnus ant pilvo ir pamažu rimo. Muzika bangavo ir stiprėjo. Erdžė jautė, kaip nuo ausų ji sklinda nervų takais, per kaulus ir audinius, nepristigdama galios nukeliauti iki sielos, iki pačių būties gelmių, į tą tvenkinėlį, kur jau plaukioja mažoji žuvytė.

Tai bene gražiausia vieta visoje knygoje. Nes autorius sentencijoms nesimėto ir tekste jokios pompastikos nėra. Toks kasdienis pasakojimas apie vienos moters gyvenimą.

Tai trečioji trilogijos knyga apie gydytojų Koulų giminę. Šį kartą mes vėl Amerikoje, kažkur 1994 metais. Koulų giminės tradicijas šį kartą perėmė moteris. Susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis ji meta gerai apmokamą darbą Bostone ir išvyksta į provinciją. Kaip kokia daktarė Kvyn, jei atsimenate tokią iš senesnių laikų. Arčiau gamtos, į kaimą, arčiau paprastų žmonių. Ir tas siužeto posūkis man labai patiko.

Skaičiau ir stebėjausi, rodos viskas buvo ne taip ir seniai, bet kaip viskas kitaip. JAV atrodo kaip kokia trečiojo pasaulio šalis – milijonai žmonių neturi medicinos draudimo ir jiems sveikatos priežiūra paprasčiausiai neprieinama (kažin, kaip dabar, ar kas pasikeitė?). Daktarė neturi nei mobilaus, nei normalaus kompiuterio, o apie fakso aparatą pasakoja su pasididžiavimu….

Ir vėl mano nuomonė su daugumos skaitytojų nesutaps – tai tikrai nėra kokia nors bloga knyga. Ar ji prastesnė už pirmąją, ar antrąją dalį? O kodėl turėtų? Priešingai, man tikrai buvo labai įdomu skaityti ir šių dienų (jei dar taip galima pavadinti) istoriją, dabartinius rūpesčius ir problemas. Jos negalima lyginti nei su viduramžiais, nei su Amerikos pilietiniu karu. Tiesiog dabar yra dabar, ir tas visas istorijos fonas puikiai tiko. Nes gyvenimas teoriškai yra toks pat, kaip ir prieš tūkstantį metų – žmogus gimsta, patiria vienokių ar kitokių išgyvenimų, vienaip ar kitaip nugyvena tą savo gyvenimą ir, kaip bebūtų gaila, miršta.

Tai tikrai užskaitau šią dalį, visai gražiai ji apvainikavo ir užbaigė visą trilogiją. O norintiems istorinio fono – knygynuose jau naujausia autoriaus knyga – Gydytojas iš Saragoso. Ją dabar ir skaitau.

Anna Day. Fandom.

Anna Day. Fandom.

DAY, Anna. Fandom [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis. Vilnius: Alma littera, 2018. 438 p.

Nejučia atsisuku į Keitę. Ji stovi lyg paralyžuota, iki baltumo sugniaužusi sužalotus kumščius ir prispaudusi juos prie veido. Tada susirandu Alisą – jos padažytos lūpos yra išžiotos nebyliame klyksme, o akys kupinos ašarų. Ir aš vis dar jaučiu mano ranką gniaužiantį Neitą – jis tampo mano tunikos kraštą lyg penkiametis.
Ir žinau, kad mes visi galvojame tą patį:
Čia ne vaidinimas.

Nežinau, nežinau, ar būčiau skaičiusi knygą, kuri, kaip pasirodo, turi tęsinį, kuris, kaip pasirodo, nėra išleistas lietuviškai. Ir dar klausimas, ar iš vis bus. Bet knygą pirkau už keletą eurų per kažkokį stebuklingą išpardavimą, o pati tema, kad ir skirta paaugliams, mane be galo intriguoja.

Tai kas tas Fandom? Na, tai žmonės, kurie labai įsijaučia į mylimų (dažniausiai fantastinių ar distopinių) istorijų herojų gyvenimą, viską apie juos žino ir, žinoma, juos dievina. Kažkaip taip. Tad knygos mintis labai įdomi – ketveriukė draugų kažkokiu tai stebuklingu būdu viename Comic Con renginyje patenka į mylimiausios istorijos pasaulį. Tai aišku, sukrečia. Nes gerai būtų, kad ta mylimiausia istorija tebūtų kokia ašaringa meilės drama su saldžiai laiminga pabaiga. Ne, kur tau. Tai žiauriausias distopinis pasaulis, kuriame vyksta kova dėl išlikimo. Na, nepaskutinėj vietoj ir meilė. Tik ar dėl jos tikrai šiuo atveju verta mirti?

Įdomus buvo tas drugelio efektas. Kad ne laiku (arba laiku) nusičiaudėjęs, gali pakeisti istorijos eigą (aišku, čia labai jau tą drugelio efektą sumenkinu, bet esmė panaši). Violetai su broliu ir draugėmis tenka spręsti – kiek išlaikyti (ir ar išvis tai įmanoma) originalios istorijos siužetą, ir kiek galima nukrypti į šalį. O nukrypti norisi, ypač kai sode susitinki su mėlyniausių pasaulyje akių savininku.

Bet norisi ir namo. Labai.

Nors knyga ir paaugliška, bet mintis tikrai patiko, perskaičiau su malonumu ir taip sumažinau, bent laikinai, distopinių istorijų badą.

Jaroslovas Melnikas. Adata.

Jaroslovas Melnikas. Adata.

MELNIKAS, Jaroslavas. Adata [skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą]. Vilnius: Alma littera, 2019. 430 p.

Kad ir kaip būtų keista, Butkus jį suprato. Jie abu vyrai, ir skirtumas tarp jų tik tas, kad jis Butkus, niekad tam nebūtų ryžęsis, o šis žmogus neturi vidinių barjerų ir ryžosi. Beje, kuo jis rizikavo, rizikuoja. Niekuo. Įstatymo, draudžiančio tokius dalykus, Lietuvoje, o ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje, nėra. Tai ne prostitucija. O kas neuždrausta, tas leidžiama.

Maša, arba Postfašizmas – ši knyga jau senokai buvo norimų perskaityti knygų sąraše, tačiau Aš skaitau dėka į mano rankas Adata pakliuvo ankščiau. Labai smalsu, kaip skandinaviškas detektyvinių romanų tradicijas pavyko perteikti lietuvių rašytojui. Ir ką? Užskaitau. Pavyko.

Yra viskas, kas man patinka skandinaviškuose detektyvuose. Tyrėjų grupė, kuriai vadovauja asmeninių problemų turintis tyrėjas. Komanda, kurios visi nariai turi kokių nors keistenybių, kurios, kaip vėliau paaiškėja, visai praverčia. Nusikaltimas, kurį išpainioti, kaip pasirodo, gali tik tas ankščiau minėtas tyrėjas. Kažkur antrame plane sužinome apie jo subyrėjusią santuoką, atitolusius giminaičius ir prastą sveikatą. Yra intrigos ir įdomių siužeto vingių. Valdžios kišimosi į ne savo reikalus. Netgi besilaukianti bendradarbė, kuriai jau tuoj tuoj gimdyti, o ji tebelaksto paskui įtariamuosius, yra. Kaip tai panašu į mano mėgstamus skandinavų rašytojų detektyvus! Ir kaip įdomu skaityti.

Buvo gerai. Žinoma, tas nusikaltimas toks nelabai tipiškas ir ganėtinai šlykštokas. Bet čia gi detektyvas. Daug kam užkliuvo seksizmas ir n kartų pakartotas žodis „krūtys/krūtinė“. Bet čia gi detektyvas. Aš gal labiau atkreipiau dėmesį į tuos paaiškinimus, kurie galbūt buvo skirti ne lietuviui skaitytojui. Kaip kas ir kodėl yra Lietuvoje. Bet ir nekeista – knyga, kiek suprantu, jau yra išleista ir Prancūzijoje, o kitataučiams skaitytojams paaiškinimai reikalingi.

Ką gi, pagal geriausias skandinaviško detektyvo tradicijas romanų apie Algimantą Butkų turėtų būti ne vienas. Skaityčiau.

„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas“ aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti.“

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

Colson Whitehead. Požeminis geležinkelis.

WHITEHEAD, Colson. Požeminis geležinkelis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Alma littera, 2018. 328 p.

– Požeminis geležinkelis yra daugiau negu tie, kurie jį eksploatuoja, – jis dar ir visa tavo esybė. Ir mažosios atšakos, ir didžiosios magistralinės linijos. Turim naujausių lokomotyvų ir pasenusių variklių, turim ir drezinų, tokių kaip ana. Jis eina visur – į mums žinomas ir nežinomas vietas. Turim štai šį tunelį, einantį po mumis, bet niekas nežino, kur jis veda. Jeigu turim šį veikiantį geležinkelį, bet nė vienas mūsų jo neperpranta, gal tau pavyks tai padaryti.
Kora jam atsakė nežinanti, kam tas geležinkelis ar ką jis reiškia. Ji žinanti viena: bėgti ji nebenori.

Aš nerekomenduoju knygų. Nesakau, kad būtinai perskaityti tą, ana labai gera, o pastaroji – visiškas šlamštas. Smagu, kai kiekvienas skaitytojas turi savo nuomonę ir pats nusprendžia, skaityti knygą ar ne. Ir aš visada sprendžiu pati. Tačiau su šia knyga buvo kitaip.

Skaičiau daug atsiliepimų, kaip ji nuvylė, nepateisino kažkokių lūkesčių, buvo per silpna, ar priešingai, per daug sudėtinga. Kažkodėl patikėjau ir išbraukiau ją iš norų sąrašo. Ir vos neprašoviau. Knyga puiki, man tikrai labai patiko.

Amerika, Džordžija, medvilnės plantacijos, ir, žinoma, vergovė. Žiauri vergovė. O Korai nepasisekė dvigubai – ji ne tik paprasta vergė, bet ir atstumtoji tarp kitų plantacijos vergų. Plantacijos šeimininkas – tikras blogio įsikūnijimas. Visiškai nekeista, kad, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, mergina ryžtasi bėgti. Į šiaurę, į vergovę pasmerkusias valstijas, į Kanadą. Į laisvę.

Labai patiko pats teksto ir pasakojimo stilius. Detalė po detalės susipažįstame su personažais. Žingsnis po žingsnio sekame jų pėdsakais, nuotykių ir laisvės link. Keliaujame per kelias valstijas – kiekvienoje iš jų savas požiūris į juodaodžius, savos tradicijos. Akyse mirga kadrai iš 12 Years a Slave   filmo bei įspūdžiai iš knygos Auksinės šaknys.  Kaip tai paveiku! Kiekvienas personažas toks įsimenantis. Vaizduotei darbo į valias. Įkvėpta knygos, bandžiau žiūrėti ir panašaus turinio serialą Underground , bet dar per sunku, per daug viskas šviežia.

Knyga puiki, o neigiamas komentarais vadovautis ne visada verta.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

TREMAYNE, S.K. Ugnies vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2019. 398 p.

– Džeimi, aš nesupratau. Ką tai reiškia? Žinoma, kad per Kalėdas būsiu čia.
Dar kartą giliai ir nuoširdžiai atsidusęs, Džeimis, tarsi išduodamas siaubingą paslaptį, labai lėtai sako:
– Iki Kalėdų tu mirsi.

Pradžia – banalus pelenės ir princo scenarijus. Sunki pelenės Reičelės vaikystė ir jaunystė, sutiktas turtuolis Deividas, didžiulė meilė, vestuvės ir gyvenimas dvare. Meilės romanas? Ne. Yra šiek tiek mistikos. Seną dvarą gaubia legendos, pirmosios žmonos žūtį – neatsakyti klausimai, o vyro sūnus Džeimis, netekęs motinos, atrodo ne tik sutrikęs, bet ir nelabai stabilios psichikos. Bus paslapčių. Bus detektyvo. Bus nerimo.

Autorius jau pažįstamas iš pirmosios knygos Ledo dvynės. Negalėčiau teigti, kad ji buvo geresnė ar blogesnė. Buvo daugiau slogios nuotaikos ir niūrumo, patiko netikėta ir nelabai aiški pabaiga. Kas atsitiko, kaip atsitiko, kas iš tiesų yra kas? Šaunu, kai kyla klausimų ir knygos dar kurį laiką neišeina pamiršti. Ugnies vaiką rizikuoja užgožti banalybė ir stereotipai: iš pirmo žvilgsnio pamiltas turtingo dvaro paveldėtojas galbūt visai ne tas, kas dedasi. Klausimų yra, bet atsakymų taip pat netrūksta. Pasukti galvos nėra kur. Atsakymai – kaip ant delno.

Bet negalėčiau pasakyti, kad knyga nepatiko. Patiko, parašyta labai įtraukiančiai. Galima perskaityti per kelis prisėdimus, o užėjus nemigai – galbūt net per naktį. Tas geras jausmas, kai skaitai gerą trilerį ir negali atsitraukti – yra. Tik siužetas vietomis nuviliantis. Nieko ypatingo.

Užkietėjusį trilerių ir detektyvų faną nustebinti sunku net ir patyrusiems rašytojams.