Adrian McKinty. Grandinė.

Adrian McKinty. Grandinė.

MCKINTY, Adrian. Grandinė [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

„Džordžas Orvelas klydo, – pagalvojo ji. – Ateityje visus įtemptai seks ne valstybė, tai darys patys žmonės. Jie dirbs už valstybę nuolat atnaujindami informaciją apie savo buvimo vietą, pomėgius, patinkantį maistą, mėgstamus restoranus ir politines pažiūras feisbuke, tviteryje, instagrame ir kituose socialiniuose tinkluose. Mes patys sau esame slaptoji policija.“

Svarbiausia – tinkamas sakinys ant viršelio – Vienintelis būdas išgelbėti savo vaiką – pagrobti kitą. Kas, mėgstantis trilerius, nenorėtų tokio paskaityti? Norėjau.

Pradžioje buvo įdomu. Vaiko pagrobimas. Niekas neaišku, keisti skambučiai ir dar keistesnės pagrobėjų sąlygos. Trumpi skyreliai ir vienas po kito pristatinėjami veikėjai.

Bet netrukus prasidėjo holivudas. Pagrobėjų sąlygos holivudinės. Aukos artimieji – supermenai, slegiantys tamsių praeities šešėlių. Siužetas – holivudinis (bet kam nepatinka, kai laimi gėris, juk kitko ir nesitikime, ar ne?). Holivudinis noras – išgelbėti žmoniją nuo blogio (gerai, bent jau savo kaimynus).  Veiksmo scenos – holivudinės (pykšt, pokšt – netyčia pataikiau). Pabaiga… ech… pabaiga irgi holivudinė.

Kažkaip paskutiniu metu vis pasirenku tokius skystokus trilerius. Bet šis bent jau iki vidurio buvo visai neblogas. Tiesiog trileris. Ne psichologinis. Tiesiog… Lengvam savaitgalio paskaitymui.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

Sofia Segovia. Bičių dūzgesys.

SEGOVIA, Sofia. Bičių dūzgesys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2020. 400 p.

Tad, man regis, metai, kuriuos nugyvenau tuose namuose, paliko ir mano aidą, – cit, vaikeli, sakydavo mama, nesvirpk kaip cikada, – o namai paliko manyje savo aidą. Ligi šiol jį nešiojuosi savyje. Neabejoju, kad savo ląstelėse nešiojuosi ne tik mamą ir tėtį, bet ir levandas, apelsinžiedžius, mamos paklodes, atsargius močiutės žingsnelius, spragintas karijas, išdavikės plytelės klaktelėjimą, karamelizuotą cukrų, minkštas pieno karameles, beprotiškas cikadas, senos medienos kvapus ir mozaikines grindis. Taip pat esu pertekęs apelsinų, žalių, saldžių ir sugedusių, apelsinžiedžių medaus ir bičių pienelio. Esu pertekęs visko, ką tuo metu patyriau savo jausmais ir kas įėjo į tą mano smegenų dalį, kur saugau prisiminimus.

Magiškas realizmas. Tereikia užuominos ir knyga neabejotinai keliaus į skaitytinų knygų sąrašus. Šįsyk tas magiško realizmo dvelksmas nukels į Meksiką, XX a. pradžią, į vienos niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimą.

Tikriausiai ji tokia ir būtų buvusi, jei vieną dieną į jų gyvenimą bitės nebūtų atlydėjusios  Simonopijo – naujagimio, sužalotu veidu, kurį kažkas paliko tiesiog numirti. Vaiko išvaizda neišgąsdino dvaro šeimininkų Beatrisės ir Francisko. Jie priėmė Simonopiją į savo šeimą, augino ir rūpinosi.

Nuojauta. Tokia svarbi šioje istorijoje. Bitės, kurios nuolat lydi vaiką. Žemė, kuri tokia brangi, bet kurią taip sunku išsaugoti. Ir aplesinai, kurie taip skaniai kvepia ir suteikia vilties, kad viskas šioje istorijoje bus gerai. Bet ar buvo?

Gal. Ir nesvarbus tas ispaniškasis gripas. Nesvarbu, kokia ateis valdžia. Nesvarbu, kokius įstatymus ji priims. Nesvarbu, kokių piktų ir pagiežingų žmonių yra. Svarbu, kokį tikslą turi pats žmogus ir kaip jo siekia. O šiame romane kiekvienas Moralesų šeimos narys tokį tikslą turėjo.

Graži, jauki, šiek tiek paslaptinga ir magiška istorija. Gražus tekstas, tikrai kvepiantis medumi, apelsinais, karamele ir gaivuma. Tiesiog gera tokias skaityti. Magiškojo realizmo niekada nebus per daug.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

George R.R. Martin. Ugnis ir kraujas.

MARTIN, George R. R. Ugnis ir kraujas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė, iliustravo Doug Wheatley. Vilnius: Alma littera, 2020. 720 p.

Vesterosą valdžiusių Targarienų dinastijos karalių istorija. 
Pirmas tomas
nuo Eigono I (Užkariautojo) iki Eigono III (Drakonų Prakeiksmo) regentystės.

Iki mūsų laikų išliko ir septynių kovojusių Kario sūnų vardai: seras Deimonas Morigena, dar vadinamas Deimonu Pamaldžiuoju, didysis Kario sūnų ordino kapitonas seras Lailas Breikenas, seras Haris Horpas, vadinamas Hariu Mirties Galva, seras Eigonas Ambrosas, seras Dikonas Flauersas, Bisburio Pavainikis, seras Viljamas Keliautojas ir seras Garibaldas iš Septynių Žvaigždžių, septonas ir riteris.

Pirmas tomas. Ką tai sako… Kad bus dar mažiausiai du. Du tomai po daugiau nei 700 puslapių Martino parašyto teksto. Bet čia dar bus.

O kol kas.. Kaip tas pirmasis? Ne, visai ne toks, kokio tikėjausi. Jei kada nors savarankiškai domėjotės savo giminės istorija, tikriausiai ankščiau ar vėliau atėjote iki to momento, kada jau nebesupratote, kas ten ir kaip. O čia ne šiaip giminės, čia Targarienų dinastijos valdovų istorija!

Ir Martinas čia bus ne toks, kaip savo Ledo ir ugnies giesmėje. Tikrai ne. Čia juk memuarai. Tikrų tikriausi memuarai su daugybe įvairiausių svarbių, nesvarbių ir šiaip tik minėtinų asmenų vardais ir titulais. O memuarų ir stilius kitas, ir tikslas kitoks. Tai per karališkos dinastijos giminę reikėjo brautis kaip per nepereinamas džiungles. Rodos, įvairiausiems vardams, pavardėms, titulams, vietovėms, pilims ir giminystės ryšiams galo nebus. Ištrauka viršuje įdėta ne šiaip sau. Pradžioje, rodos, net rankos nusviro. Bet įsivažiavau, įsiskaičiau. Įsijaučiau. Juk čia tas pats Martin, kuris juk pažįsta savo tuos tikruosius fanus. Tikiuosi…

Skaityčiau ir antrą tomą, laukiu ir serialo, bet tikriausiai daugelis sutiktų, kad geriau jis jau eitų rašyti tos visų laukiamos, paskutinės Ledo ir ugnies giesmės knygos.

Stephen King. Svetimas.

Stephen King. Svetimas.

KING, Stephen. Svetimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2020. 504 p.

Bet vis tiek mėginsianti juos įtikinti. Darai žmogus, ką gali: ir tada, kai reikia pastatyti į vietą antkapio akmenį, ir tada, kai reikia bent pabandyti dvidešimt pirmo amžiaus vyrams ir moterims įrodyti, kad siaubūnai šiam pasauly egzistuoja, ir didžiausia jų persvara, kuria jie sėkmingai naudojasi, yra racionalių žmonių nenoras jais patikėti.

Galvoju, dėl manęs galėtų nebūti kitų knygų. Ir kitų autorių. Skamba žiaurokai, bet turėdama visą violetinę Kingo knygų seriją ir dabar šiuos naujai leidžiamus romanus, būčiau visiškai patenkinta ir galėčiau skaityti juos vieną po kito dar kartą ir dar. Atsibostų? Galbūt. Bet tai tiek daug temų aprėpti sugebantis, taip kokybiškai rašantis autorius, kad kito, tikriausiai, net nežinau.

Paskutiniu metu vis išleidžiamas koks detektyvas. Ir taip, jau buvau rašiusi, kad tas žanras nėra tinkamiausias autoriui. Konkurencija didelė, skandinavai gerokai atsiplėšę nuo visų kitų, ne taip lengva juos pasivyti ir pralenkti. Bet vis tiek. Va, pasiimi Kingo detektyvą, atsiverti – ir esi visiškai jo pasaulyje. Kartais net baisu pagalvoti, kas darosi autoriaus galvoje, nes jo sukurti visokių psichų personažai žiauriai įtikinami. Tiesa, paties autoriaus gyvenimas irgi ne iš lengvųjų – juk Kudžo – pirmąjį mano skaitytą autoriaus romaną jis parašė visiškai apsvaigęs ir paskui net neprisiminė, kaip jį rašė. Na, bet jau yra tokia legenda.

O kaip knyga? Svetimas… Nepaisant visų tų šūkių ant viršelio ir goodreads nominacijų ji yra visiškai normali. Nieko stebuklingo, nieko stulbinančio. Bet nesistebiu, kad fanai eina iš proto. Atsivertus knygą tikrai viską pamiršti, esi visiškai įtrauktas į Kingo pasaulį. Šiame romane bus personažų ir užuominų iš ankstesnių romanų. O ir veikėjai visi tokie įdomūs. Pavyzdžiui, man labai patiko  tas vargšas, profesinę klaidą padaręs detektyvas Ralfas Andersonas, o dar labiau – paslaptingoji Holė.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad visgi Kingas – siaubo karalius. Tad istorijoje tamsos ir juodumos bus. Bet ne tiek daug, kad prie autoriaus braižo nepratę skaitytojai per daug išsigąstų. Ne, tik truputį ir ganėtinai saikingai.

Kingo knygas užversti sunku. Džiaugiuosi, kad dar porą romanų esu pasitaupiusi. Tikrai neprailgs laukti, kol leidykla susimylės ir išleis dar kokią rašytojo knygą.

Rytis Sabas. Gaono kodas.

Rytis Sabas. Gaono kodas.

SABAS, Rytis. Gaono kodas [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 208 p.

Praėjus maždaug penkioms minutėms po to, kai išvyko policija, suvibravo Polo telefonas. „Supranti, ką mes galime? Nori daugiau? Laukiam rytoj ten pat.“ Siuntėjas nežinomas. 
Apsispręsti buvo paprasta.

Knygą pareklamavo kažkurio tv kanalo ryto laida. Intrigą sustiprino internete skaitytas interviu su autoriumi. Tiksliau jis buvo toks geras, kad visus kitus skaitymus tiesiog teko nustumti šalin. Lietuviškiems istoriniams romanams visada pirmenybė.

Šį kartą tai bus žydų litvakų istorija. Vaizduotė jau kažką žada panašaus į Gydytoją iš Saragosos. Veiksmas, kelionės, istorijos, paslaptys. Ko norėti dar?

Iš tikrųjų tai iš lietuviškų romanų nereikia norėti nieko. Tiesiog pasidžiaugiam, kad kažkas kažką rašo ir kas kažkiek laiko kažką pasiūlo. Šį kartą tai buvo istorijos rolikas…. Bet ir vėl ne man… Ai, jeigu rašysiu toliau, nebus nieko gero. Gal tiesiog čia ir dedu tašką.

Nors taip, tai buvo rolikas – skaityti neprailgo, lapai vertėsi greitai. Bet vis pagalvoji – ar to Pauliaus geležinė širdis, ar ką? Aplink žūsta žmonės, o jis sau ramiausiai po istorinius lankytinus objektus vaikštinėja. Žinoma, reikia moters, nes kas gi kitas gali visas problemas išspręsti? Tik meilė. Arba Galia. Pati istorinė linija irgi nuvylė. Faktai tarsi iš kokios wikipedijos, šiaip ne taip įsprausti į siužetą. Tiesa, tokie intarpai Savanoriuose (toks lietuviškas serialas) man labai patiko, kažką naujo sužinoti visada įdomu. Bet spėkit, kiek galvoje išliko iš knygoje surašytų žymių žmonių pavardžių ir kelių sakinių apie juos?

Nieko.

Va dabar jau tikrai taškas.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

Eddy de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas.

DE WIND, Eddy. Galutinė stotis – Aušvicas [vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice]. Iš olandų k. vertė Jolita Urnikytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 236 p.

Todėl Aušvicas toli gražu nebuvo vien plataus masto žmonių naikinimo tvirtovė. Su savo fabrikais ir kasyklomis jis buvo neatsiejama ir gyvybiškai svarbi sudedamoji Aukštutinės Silezijos pramoninio regiono dalis, naudojanti pigiausią pasaulyje darbo jėgą. Čia darbininkams nereikėjo mokėti algų, o išlaidos maistui buvo itin menkos. Kai jėgos išsekdavo ir juos išsiųsdavo į dujų kameras, darbo jėgos išteklius – darbo našumo rodikliai turi išlikti tie patys – lengvai papildydavo žydais ir politiniais priešais, kurių Europoje dar buvo gausu.

Viskas – knygoms apie Aušvicą ir holokaustą – laikinai stop. Lai čia ir bus paskutinė skaityta, nes tikrai pradėsiu pritarti šiame žymiajame straipsnyje išsakytoms mintims.

Pagrindinis šios knygos išskirtinumas – ji yra parašyta Aušvice. Kai naciai paliko stovyklą ir dalis nebepajėgusių ar nenorinčių niekur trauktis kalinių liko laukti artėjančių rusų, vienas Olandijos žydas surašė visus išgyvenimus į rastą sąsiuvinį. Teigiama, kad tekstas nekoreguotas, toks, koks ir buvo užrašytas.

Kokio nors stebuklo tikėtis nereiktų. Skaityti įdomu, bet kažin, ar ką naujo pavyks sužinoti. Na, gal dar kartą pergyventi tą baisią kasdienybę ir pasidžiaugti, kad gyvename kitais laikais. Beje, kai kurie įvykiai ganėtinai prieštaringi. Nagi, ar tikrai realybėje galėjo įvykti toks neįtikėtinas vyriausiojo nacių gydytojo poelgis?

Tiesa, vienas dalykas nustebino. Istorija papildyta ir autoriaus nuomone, vertinimais, pamąstymais, diskusijomis su likimo broliais. Ir čia būtų tikrai nieko blogo. Bet kodėl kai kurias vietas skaityti ganėtinai nemalonu? Pavyzdžiui, dėl visų baisybių kaltinami ne naciai, bet visa vokiečių tauta. Labai jau kategoriška… Juk dėl Stalino padarytų nusikaltimų nekaltiname visos rusų tautos? Ar ne?

Žinoma, knygos tema labai svarbi. Ypač vertinant faktą, kad net trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą!  Žinoti būtina. Gerai, kad rašomos ir leidžiamos knygos. O jau skaitytojui pačiam rinktis, kiek ir kokias tas knygas skaityti.

Lois Lowry. Siuntėjas.

Lois Lowry. Siuntėjas.

LOWRY, Lois. Siuntėjas: [romanas]. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Iliustravo Jolanta Talaikienė. Vilnius: Alma littera, 2013. 216 p.
Serija 10+ :klasika

– Kodėl? – po vieno kankinamo prisiminimo, kuriame jis buvo atstumtas ir nepamaitintas, o nuo alkio jo tuščią išsipūtusį pilvą raižė nepakeliami diegliai, paklausė jis, gulėdamas lovoje ir dejuodamas. – Kodėl jūs ir aš turime saugoti tokius prisiminimus?
– Jie suteikia mums išminties, – atsakė Siuntėjas.

Pirmiausia buvo filmas. Ieškodama kokio nors nesudėtingo fantastinio siužeto, netikėtai atradau Siuntėją. Filmas paaugliams, bet patiko, įsiminiau, įspūdis geras. O dabar pasitaikė proga paskaityti ir knygą.

Jonas dvylikametis, laukia specialios ceremonijos, per kurį jį paskirs kokios nors specialybės mokiniu. Jis guvus ir protingas berniukas ir jam tinka daugelis sričių. Bet jis negali nė įsivaizduoti, ką išgirs per tą ceremoniją…. Viskas. Laikas žaidimams baigėsi.

Tekstas vaikiškas, bet minčių daug. Ir, kaip įdomu, daug kas palikta pačio skaitytojo interpretacijai. Kaip tą tekstą suvokia vaikai? Matyt kažkaip suvokia, knyga juk skirta ganėtinai jaunam skaitytojui. Tai puikus žanras – utopija – tobula bendruomenė, tobulas gyvenimas. Bet ne viskas taip gražu, kaip atrodo. Ir tie autorės išminties krisliukai taip su išmone įpinti į tekstą, kad tikrai reikia atidžiai skaityti, kad viską suvoktum. Bet tikrai nenuvertinu vaikų, kartais jie supranta daugiau, nei suaugę, jei tik netingi smalsauti ir uždavinėti klausimus.

Pabaigą supratau. Ir labai aiškiai. Tik perskaičiusi Kęstučio Urbos pabaigos straipsnį susimąsčiau… Taip, variantų gali būti visokių. Bet man labiausiai patinka manasis.

Gero skaitymo!

Sara Allegrini. Tinklas.

Sara Allegrini. Tinklas.

ALLEGRINI, Sara. Tinklas [romanas]. Iš italų k. vertė Ieva Frigerio. Vilnius: Alma littera, 2020. 254 p.

Šįkart tėvas jam neleido užbaigti sakinio.
– Lipk iš mašinos, – įsakė.
Danielis pažvelgė tėvui į veidą – įniršis, kurį pirmąkart išvydo jo akyse, apstulbino.
– Lauk! – užstaugė tėvas, raudonas iš įtūžio.

Kartais pati save stebinu knygų pasirinkimais. Šitos prireikė, vos tik pamačiau knygų klube. Dėl ko? Kas ten žino.

Tai italų autorės knyga jaunimui, žadama, kad įtrauks ir nustebins. Ir tikrai labai įtraukė. Trys šių dienų miesto jaunuoliai patenka ten, kur net sapne nesapnavo. Taip, jie kažkur miške, be maisto, be vandens. Be telefonų!!! Ir ką dabar daryti, kai net laužo sukūrimas be degtukų tampa didžiu iššūkiu (bet kam iš mūsų netaptų?).

Taigi. Trys jaunuoliai. Trys jų istorijos. Trys bandymai išsikapstyti. Mistikos jokios, tik šiokios tokios užuominos, tamsios naktys miške ir baimė, išgirdus bet kokį šnaresį. Nereikia net sakyti, kad kiekvienas jų yra skirtingas ir savaip sprendžia šį iššūkį.

Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nes gi įdomu, kas čia dedasi. Bijojau, kad ši istorija nebūtų koks nors užmaskuotas psichologinis pamokslas. Buvo? Nebuvo? Pabaiga galėjo ir labiau nustebinti, bet aš juk tiek visko prisiskaičiusi! O ši istorija paaugliams, kurie tokio skaitymo stažo neturi.

Taigi, kaip išgelbėti tą, kuris nenori būti išgelbėtas? Abejoju, kad knygoje aprašytas metodas suveiktų praktiškai… Bet jis tikrai vertas dėmesio.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

KAIKARIS, Kristijonas. Nėra vietos dviem [trileris]. Vilnius: Alma littera, 2020. 430 p.

Kas per…. – pradėjo mintį Luka, bet jos nebaigė.

Kai perskaitai krūvą gerų knygų ir net nerandi žodžių, kaipgi nupasakoti tą skaitymo malonumą, lengviausia parašyti apie tą, kuri nepatiko. Visiškai.

Reklaminiai daugiau ar mažiau žinomų žmonių įspūdžiai ant knygos viršelio žadėjo neįtikėtinų dalykų, kokybišką tekstą, lietuvišką puslapvertį, intriguojančią ir egzotišką istoriją, ir daug daug veiksmo ir įvykių. Žadėjo stebuklą. Bet stebuklo nebuvo.

Ir kaip keista ir nuostabu, kad skirtingi žmonės taip skirtingai supranta, priima ir vertina tekstą! Mano požiūriu, neįtikėtini dalykai buvo banalūs. Veiksmo daug. Bet vien veiksmo juk neužtenka? Ar užtenka? Man – ne. Nes vien veiksmas greitai atsibosta, imi tiesiog akimis skenuoti tekstą ir skaityti kas trečią puslapį. Iki tikro puslapverčio, skaitymo iki paryčių ir būtinybės pabaigti knygą čia ir dabar – labai toli. Nėra kvapą gniaužiančių paslapčių, pašokinėjimo laiku ar įvykių papasakojimo iš kelių veikėjų perspektyvos. Tiesiog tiesios linijos siužetas. Dar buvo žadėta mistikos ir fantastikos elementų. O aš jų fanė. Iš meilės šiam žanrui, galėčiau net užskaityti sidabrinius laidelius. Mintis gal ir įdomi, bet ji ir liko tik mintis.

Skaityti knygos nebaigiau. Tikriausiai esu prisiskaičiusi per daug knygų, per daug skandinaviškų trilerių ir tikėjausi stebuklo. Naivuolė.

TRILERIS – LIETUVIŠKAS – GERAS. Situacija tokia, kad visi trys šie žodžiai viename sakinyje niekaip nedera. Gal kitą kartą.

 

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

BROADWAY, Alice. Juodvarnio žymė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 305 p.

Mes nebijome mirti. Kai tavo žymės saugomos knygoje, gyveni ir po mirties. Gyvenimo istorija, užrašyta ant tavo kūno, išlieka amžinai. Žinoma, jei esi to vertas.

Distopija jaunimui. Tiems, kuriems neteko būti ekskursijoje po odų gamyklą. O man teko. Ir ne tik ekskursijoje. Tad beveik iki trečdalio knygos baisėjausi odos lupimu, riebalų ir plaukų gremžimu, išdirbimu, įrišimu… Žmogaus odos, aišku. Siaubas….

Bet knyga įtraukia pakankamai, ir visos odos išdirbimo technologijos pamažu užsimiršta. Na taip, tai eilinė distopija, kuri, kaip pasirodo, yra tik trilogijos pirmoji knyga, o kitos, kaip jau savaime aišku, nėra išverstos ir išleistos lietuvių kalba. Paskaitei pradžią, ir džiaukis. Nors man užteko. Skaitydama galvojau, ar tikrai norėčiau, kad kiekvienas mano gyvenimo įvykis būtų pažymėtas kokia nors tatuiruote. Akimirkai tai skamba visai egzotiškai. Bet ne. Tik ne tokioje visuomenėje, kurioje tatuiruotės yra lengvai perskaitomos, tad esi visai bendruomenei tarsi atvira knyga. Visi gali ją perskaityti. Aišku, kaip distopijose būna, ankščiau ar vėliau paaiškėja, kad aplinka ir žmonės, kuriais tu nuo mažens tikėjai, nebūtinai yra teisingi ir neklystantys.

Tai va. Istorijos tęsinį belieka tik įsivaizduoti (gal tai net nėra pernelyg sunku). O ieškantiems daugiau informacijos apie knygą, rašytoją, ir pačią mintį labai rekomenduoju užsukti į jaunimo (ir ne tik) knygų tinklaraštį Kitty Writer (konkrečiai apie Juodvarnio žymę čia). Tai „Kelrodė žvaigždė istorijų pasaulyje jaunimui ir ne tik“ – ir mėgstu čia užeiti: surinkta daug įdomios, naudingos ir išsamios informacijos.

Taigi, kokia kita young adult knyga planuose? Jų daug…