Julia Quinn. Bridžertonai: Hercogas ir aš.

Julia Quinn. Bridžertonai: Hercogas ir aš.

QUINN, Julia. Bridžertonai: Hercogas ir aš. Dafnės istorija [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Dafnė krito jam į glėbį ir, iki šiol taip narsiai laikiusis, pratrūko raudoti.

Pirmas sakinys: Klaivdono grafo Saimono Arturo Henrio Ficranulfo Baseto gimimas buvo nepaprastai džiugus įvykis.

Jei nebūtų bookswapo, raudoti pratrūkčiau ir aš, tuščiai išleidusi pinigus. Tokio prasto skaitaliuko jau seniai nebuvau skaičiusi. Ir kas sudomino? Netflix ženkliukas? Viršelis? Pavadinimas, suteikiantis viltį, kad tuoj pasinersiu į didingą istorinę epopėją su visais ten lordais, hercogais, dvaro intrigomis, ir visokių ten trokštamų ir netrokštamų meilių reikalais? Na, kažko tokio kaip Dauntono abatija.

Aha, norėtum. Nieko panašaus nebuvo. Nieko įspūdingo, įdomaus ar kerinčio. Naivuoliai standartiniai veikėjai. Lėkštas ir nuspėjamas siužetas. Visiškas muilo burbuliukas. Net istorinis fonas toks labai foninis, dažniausiai jo net nesijautė.

Perskaičiau iki pabaigos. Bet ne, likusių septynių knygų tai tikrai neskaitysiu.

Ir visgi vienas dalykas patiko. Skaityti buvo… linksma. Gal autorė pati jautė, kad labai jau ta istorija skysta ir išgelbėti ją gali tik… Taip, tas toks šmaikštus stilius. Kai kur tai net garsiai juokiausi. Lyg ir turėtų būti drama, bet labiau panašėja į komediją. Tai toks ir bus tas vienintelis knygos pliusas..

O didybės jokios. Išskyrus Bridžertonų šeimos medį knygos pradžioje.

Clare Mackintosh. Įkaitė.

Clare Mackintosh. Įkaitė.

MACKINTOSH, Clare. Įkaitė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 400 p.

Žiūriu į juos ir sunku patikėti, jog gyvenimas tęsiasi toliau ir niekas nežino, kad visų gyvybė – mano rankose.

Pirmas sakinys: OPERATORĖ: Klausau, kas atsitiko?

Pažiūrėjau kažkokį filmą apie lėktuve skrydžio metu paimtus įkaitus ir va, knyga, labai panaši. Kodėl filmas kažkoks? Na, tikriausiai visi esame matę ne vieną tokio siužeto įkaitų dramą. Net nekeista, kad ir pavadinimai, ir istorijos lengvai pasimiršta.

Lengvai pasimiršo ir šios knygos siužetas. Mėnuo, ir… panašu, kad galėčiau skaityti iš naujo. Gal knyga ir nekalta – toks jau dabar laikas. O ir autorė tikrai nebloga, jos trileriai prie tų geresnių, įtraukiančių ir nenuobodžių. Tik va, viskas ankščiau ar vėliau susiveda į šeimynines dramas, paslaptis ir, žinoma, vaikystes traumas. Jau šimtą kartų skaityta, matyta, girdėta.

Įkaitė gi – Mina, stiuardesė. Norėdama pabėgti nuo tolstančio vyro ir kasdienės rutinos, susikeičia pamainomis ir išskrenda į pirmąjį tiesioginį skrydį iš Londono į Sidnėjų. Įkaitas – Adamas. Mina, kuo toliau, tuo labiau tolsta, dukrai irgi jaučiasi nereikalingas, o pečius slegia visokios vyriškos paslaptys. Įkaitai ir keleiviai – nežinia, ko reikia saugotis. Tos juodaplaukės merginos, kažką naršančios telefone, tariamos medikės, sėdinčios antroje eilėje, o gal ten tos poros su kūdikiu? Įtampėlės šiokios tokios bus. O ir lėktuvui nutūpti kažkaip reikės.

Ne, knyga tikrai nėra prasta. Gal siužetą ir įmanoma nuspėti, bet stilius nėra banalus, įtraukia. Puslapiai verčiasi greitai, ypač pabaigoje. Užskaitau, pailsėti tikrai galima. Liko dar viena lietuviškai išleista autorės knyga. Skaitysiu. Ir lauksiu kitų.

Naomi Novik. Šimtas metų žiemos.

Naomi Novik. Šimtas metų žiemos.

NOVIK, Naomi. Šimtas metų žiemos [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Leidausi nuvedama atgal prie ugnies, dėkinga už jos rūpinimąsi, ir nenorėjau sakyti – viskas yra atvirkščiai.

Pirmas sakinys: Tikroji istorija toli gražu ne tokia graži, kaip girdėjote.

Na, ar ne taip prasideda pasakos? Gal ir nebūtinai. Bet iš karto pajutau – istorija bus verta geros pasakos titulo, o gal ir dar daugiau.

Vanda, Irina ir Mirijama – trys merginos, kurios galbūt niekada ir nebūtų susitikusios. Jos iš skirtingų visuomenės sluoksnių, jų gyvenimai, nors ir nelengvi, bet visiškai skirtingi. Tačiau vieną dieną tie skirtingi gyvenimai, kiti pasauliai ir kiti likimai susikirs. Save, savo mylimuosius ir savo kraštą gali išgelbėti tik… Taip. Moterys.

Šiek tiek juokauju. Knyga stebėtinai panaši į Grišus ir keista, kad ji taip labai patiko, kaip labai nepatiko Grišai. O juk viskas daugmaž tas pats. Nors ne. Tekstas, nors vietomis ir ganėtinai keistas (gal keistai išverstas, o gal keistai redaguotas – nežinau; ir tai vienintelis knygos minusas), bet gerokai gilesnis, brandesnis. Veikėjos irgi. Perskaičiau pusę knygos, o merginos kenčia, dantis sukandusios. Ašarų išlieta dar labai mažai. Visą siužetą vertinant, tikrai labai mažai.

Įdomi autorės kilmė. Tėvo šeima buvo Lietuvos žydai, o mamos tėvai emigravo iš Lenkijos. Todėl knygoje yra slaviškų vardų, yra caras, yra carienė ir daug kitų, bent jau akyse kylančių slaviškų vaizdų. Neišbrendami pusnynai, spaudžia normalus šaltukas, pro šalį prašvilpia rogės, kuriose įsitaisiusi, nuostabiais baltais kailiniais pasipuošusi, sidabro karūna pasidabinusi, sėdi jaunoji carienė. 

Sakiau gi, pasaka. Patiko. Labai. Gaila skirtis…

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

Kristín Steinsdóttir. Šviesė.

STEINSDÓTTIR, Kristín.  Šviesė [romanas]. Iš islandų k. vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 222 p.

Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?

Pirmas sakinys: Išsiruošia auštant, stabteli ir žvilgteli atgal.

Gausioje šeimoje auga tėčio mylima dukrytė, visų vadinama Šviese. Iš tikrųjų ji Paulina ir kol kas mėgaujasi beveik nerūpestinga vaikyste. Kol kas. Su kiekvienais metais kaupiasi vis daugiau, vis įvairesnių, ir džiaugsmingų, ir skausmingų patirčių. Pamažu, žingsnis po žingsnio, kol vieną dieną nematomas didžiulis paukštis užgula moters krūtinę visu savo svoriu, kuriuo nebeįmanoma pakelti.

Tai tikra, pagal autorės močiutės gyvenimą parašyta istorija apie moterį, išgyvenančią dvasios ligą XX a. Islandijoje. Laikotarpį tikrinau kelis kartus – skaitant atrodo, kad laikai dar senesni. Mat Šviesės namai tolokai nuo Reikjaviko. Ne tiek kilometrų prasme, bet sunkumais kelionėje, kuriuos tenka įveikti. Šviesei teko Reikjavike ne tik pabūdi, bet ir mokytis mergaičių mokykloje, ten išmoko siuvėjos, mezgėjos amato ir net groti vargonais. Bet tas nematomas paukštis vis tiek tykojo ir laukė progos pasirodyti. O tų progų buvo daug.

Labai, labai gera knyga. Parašyta Šviesės akimis, tuo su niekuo nepalyginamu islandišku stiliumi. Skaitant atrodo, kad gyvenimas tiesiog sunkus ir ne visada teisingas. Juk kam kada nors nėra skaudėję širdies, kas neturėjo išgyvenimų ar nebuvo užkluptas negandų? Bet Šviesės išgyvenimai kitokie, ir, kuomet į pasakojimą įsiterpia kiti balsai, pajunti tikrų tikriausią sukrėtimą. Štai taip. Tiesiog.

Nepaisant skaudžios temos, tekstas labai gražus. Ir viltingas. Kad ir koks liūdnas Šviesės gyvenimas, jai pasisekė. Anūkės rašytojos dėka ji taip gražiai įamžinta knygoje.

Skandinavų tekstai nenuvilia. Į įsimintinų knygų lentyną.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?

Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.

Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.

Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…

Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.

Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.

Diane Chamberlain. Šešėlyje.

Diane Chamberlain. Šešėlyje.

CHAMBERLAIN, Diane. Šešėlyje [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 384 p.

 – Tu esi geras žmogus. Ir Liamas geras, ir Mara. Tad niekaip negali būti blogai tai, ką jūs trys bepadarytumėte.

Pirmas sakinys: Pakrantę apglėbęs rūkas, tirštas ir baltas tarsi vatalinas, lėtai ir tingiai slinko pustomas brizo.

Eina sau, kaip buvau pasiilgusi tokios visiškai visiškai paprastos istorijos!

Bus šioks toks meilės trikampis ir daug, daug dramos. Pirmas pliusas ir yra toks: autorė parašiusi ne vieną knygą ir puikiai jaučia skaitytojų lūkesčius. Bus dramos (taip, tas žodis čia esminis), bus liūdesio, bus meilės, bus nusivylimų. Ir taaaip, bus šiek tiek paslapčių.

Knygoje daug jautrių temų. Ligoninė, gimdymų skyrius, laimės ir tragedijos jame. Socialiniai darbuotojai, mėginantys padėti susitvarkyti su, kaip visada, visai netikėtai užklumpančiomis nelaimėmis. Kaip ir reikia tikėtis, pagalbos reikia ir jiems patiems. Uždarius ligoninės duris, jų taip pat laukia ne pats lengviausias gyvenimas.

Tiesa, dar buvo tai, kas patiko labiausiai. Tai komunos ir dviejų seserų, dvynukių (kurios buvo tokios panašios ir tokios visiškai skirtingos) gyvenimai. O abi seserys romane ypač svarbios, mat viena iš jų, kad ir kaip tai beskambėtų, turi gydymo dovaną.  

Sakiau, kad rašytoja išmano savo darbą. Rašo paprastai ir nebanaliai. Šiek tiek pašokinėjama po praeitį/dabartį, o tai irgi visada istorijai suteikia gyvumo. Beveik ir ašarą kokią galima nubraukt, nes nu čia drama, gi sakiau.

Tai va, tokia ta ir knyga, visai kaip ir dauguma autorės knygų. Daug čia nieko nepapasakosi. Tokia supaprastinta Picoult, greitam ir įdomiam pasiskaitymui.

 

 

Ben Elton. Du broliai.

Ben Elton. Du broliai.

ELTON, Ben. Du broliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 496 p.

– Ajajai, pone Kacai, – švelniai priekaištavo ji. – Juk žinote, kad uždraudžiau piktnaudžiauti šia fraze. Pabandykite pasakyti kitaip.
– Na, gerai, ponia daktare, – susiraukęs tarė Kacas. – Gal šitaip: galas, kur jis visiems ateis?
– Neblogai, – pagyrė Fryda. – Taisyklingas angliškas sakinys būtų: Kuo visa tai baigsis?

Pirmas sakinys: Fryda Štengel pabudo susapnavusi besispardančias kojytes ir pamatė, kad naktiniai ir patalas peršlapę.

Rodos, viskas, užteks tų knygų apie holokaustą. Kokia tema bebūtų baisi, grožiniai romanai anksčiau ar vėliau supanašėja, subanalėja ir tampa tik paprastais skaitalais. Bet pasirodo dar viena knyga, ir nejučia vėl norisi skaityti. Gal bus kokia nors kitokia.

Brolių Otto ir Pauliaus, kaip ir daugumos vaikų, gyvenimas smagus ir nerūpestingas. Pati didžiausia berniukų svajonė – mergaitė Dagmar. Pats didžiausias berniukų noras – kad ji pasirinktų būtent jį, kad jos meilė būtų skirta būtent jam. Laikas bėga, vaikai auga, ir viskas siaubingai keičiasi. Bet meilė viską nugali. Jeigu tai tikra meilė.

Ir ne, knyga kitokia nebus. Taip, istorija įtraukianti, nekasdienė, kitokia. Daug dėmesio skirta tai artėjančio siaubo nuojautai ir neigimui. Ne, taip negali būti. Ne, to niekada nebus. Ne, tai neįmanoma. Ne, pasaulis to neleis. Įdomūs personažai: broliai ir panašūs, ir labai skirtingi, kaip ir jų geriausios draugės Zilkė ir Dagmar. Yra ir paslapčių, nes skaityti vien meilės istoriją būtų tikrai nuobodu. Stilius nėra ypatingas, labai paprastas, be įmantrybių, toks daugiau dokumentuojantis neįtikėtinus įvykius ir visai tikėtinus jausmus. Tiek broliai, tiek ir abi mergaitės išlieka atmintyje. Yra ir šiokio tokio istorinio fono, galbūt užvertus knygą galvoje išliks vienas ar kitas faktas.

Bet kas gali pranokti Sofi pasirinkimo siaubą? Kad gali pranokti Keleivio autentiškumą, spektaklio Kai žmonės vaidino dievą įtaigą, ar filmo Berniukas dryžuota pižama kulminaciją? Mažai kas. Du broliai nebloga knyga, bet kažko ypatingo tikėtis tikrai neverta.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

BOND, Gwenda. Įtarūs protai [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2021. 336 p.

Taigi šio tyrimo tikslas – atskleisti paslaptis.

Pirmas sakinys: Vyras nepriekaištingu juodu automobiliu važiavo tiesiu Indianos keliu ir priartėjęs prie vielinės tvoros vartų, pažymėtų ženklu DRAUDŽIAMA ZONA, sumažino greitį.

Bus paslapčių. Kaip tik įtariems protams.

Tikriausiai daugeliui girdėtas serialas Stranger Things. Girdėjau, mačiau, ta devyniasdešimtųjų atmosfera puiki. Kaip ir tie keturi jaunieji tyrėjai.

Knygoje jų irgi keturi. Tik jie jau daugiau matę ir daugiau patyrę. Ar bus lengviau? Kažin. Įvykiai tokie pat paslaptingi, gal net labiau įtartini. Pagrindinė herojė – Terė. Ji bus labai svarbi seriale. O kol kas čia – tik serialo priešistorė. Keturi jaunuoliai atrenkami dalyvauti universiteto psichologijos katedros tyrime. Koks jis bus – prognozuoti anksti. Bet juk smalsu, ar ne? Smalsu ateitį nujaučiančiam Kenui, juodaodei Glorijai, keistuolei mechanikei Alisai. Smalsu ir, rodos visai eilinei studentei, Terei.

Toks paprastas ir greitas skaitinys. Kažkuo labai nenustebino, bet, mano dideliam džiaugsmui, ir nenuvylė, kaip tie garsieji Grišai. Gal todėl, kad įvykiai realesni ir herojai daugiau visko matę ir patyrę. Ir Vudstoką, ir Vietnamo karą, ir Bitlus. Na, ir Žiedų valdovą, tą keistą knygą, kuri, pasirodo, visai netikėtai, bet labai įtraukia.

O daugiau nieko stebuklingo. Ketveriukė bando suktis iš susidariusios situacijos, bet jie jau giliai įklimpę ir nežinia, kuo čia viskas pasibaigs.

Tikrinam goodreads. Priešistorės serijoje – bent keturios knygos. Klausimas, ar turėsime jas visas lietuviškai, bet visai būtų smagu paskaityti.

Noah Gordon. Mirties komitetas.

Noah Gordon. Mirties komitetas.

GORDON, Noah. Mirties komitetas [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Jis tupėjo griovyje šalia kelio ir žarstė smėlį. Tamsus jo veidas nušvito Adamui prisiartinus pavargusia ristele.
– Dėde, kas tave vejasi? – sušnibždėjo.
– Mirties komitetas, – atsakė Adamas.

Pirmas sakinys: Sperdženui Robinsonui, tris savaites atvažinėjusiam greituke trisdešimt šešių valandų pamainas, vairuotojas Mejersonas jau seniai gadino nervus, be to, šiurpino kraujas, gąsdino traumos ir apskritai budėti nė trupučio nepatiko.

Tikras tradicinis romanas. Parašytas 1969 metais, žmogaus, puikiai išmanančio skaitytojų lūkesčius. Gerai parašytas. Įdomu skaityti ir po pusės amžiaus.

Valstybinėje ligoninėje dirba internas ir du rezidentai. Knygoje jų vieneri gyvenimo metai. Ligoninėje ir už jos ribų.

Kas patiko? Visi personažai. Visi. Nebuvo taip, kuomet vienų istorijas norisi praleisti ir greičiau skaityti apie tuos, kurie patinka labiau. Patiko, kaip jie kuriami, kaip į pasakojimą įterpiami vaikystės, jaunystės atsiminimai. Nenuobodu, puslapiai verčiasi patys. Kas bus toliau?

Įdomus ir pats laikmetis. Autorius pagarsėjęs savo istoriniais romanais, kurių herojai vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su medicina. Mirties komitetas irgi jau beveik istorinis romanas. JAV, vis dar jaučiamas juodaodžių menkinimas, o inkstų persodinimo operacijų subtilybės dar ne visai išsiaiškintos. Tai koks turi būti vaistų santykis, kad donoro inkstas nebūtų atmestas, o pacientas neimtų ir nenumirti? Buvo ir šiek tiek Kubos. Dar įdomiau.

Rašoma, kad tai vienas pirmųjų autoriaus romanų. Na, bet tikrai nepasakytum. Kažkodėl galvoju, kad tokie patinka didžiajai skaitytojų auditorijai. Aišku, jei šie nesibaimina kraujo, ligoninės kasdienybės ir kartais ne visai laimingų pabaigų.

Taigi, turim dar vieną progą pasidžiaugti Gordon fanams, besidomintiems ligoninės ir gydytojų gyvenimo kasdienybe. Lauksim naujų.

Irene Solà. Aš dainuoju, o kalnas šoka.

Irene Solà. Aš dainuoju, o kalnas šoka.

SOLÀ, Irene. Aš dainuoju, o kalnas šoka [romanas]. Iš katalonų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2021. 208 p.

2020 m. Europos sąjungos literatūros premija

Visa, ką dabar regiu, bažnyčia, seniai, tamsus karstas, gėlių vainikas, arkliai aptvare ant šlaito, kalnai tolumoje, – viskas dar labiau primena pašto atviruką. Vaizdingą. Lyg būčiau dailininkas, atvažiavęs čionai piešti tokių paveikslų. Kaimo vaizdelių. Seniai, senės, beretės, skaros. Saulės atspindžiai ant bažnyčios, ant medinio karsto. Varpinė. Taip gražu, kad apmaudas nuslūgsta. Kaip vaizdinga! Mirštu iš alkio, vienaakis senis su manim elgėsi blogai, bet mane pavergia grožis. Gyvybė ir mirtis.

Pirmasis sakinys: Šliaužiame išpampę.

Bet suintrigavo ne pirmasis sakinys. Ne atsiliepimai, ne instagramas ir ne feisbukas. Suintrigavo knygos aprašymo dvi eilutės: Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus, / Aš dainuoju, o kalnas šoka. Va ir suprask žmogau, kas per knyga? Teko perskaityti.

Iš tikrųjų tai nenusakoma knyga. Ir norisi kuo mažiau rašyti, kad ir kitas skaitytojas, suintriguotas tokių pat, ar kitų aprašyme esančių eilučių, pajustų tą netikėtumo jausmą. Galbūt tai ir yra pats didžiausias skaitytojo džiaugsmas. Leistis būti nustebintam. Vis kitos knygos. Kaskart iš naujo.

Daug kalnų ir gamtos. Visi tie aprašymai, užuominos, detalės sukuria tam nustebinimui būtiną foną. Tokią tarsi sakmių ar pasakų nuotaiką. O tada pamatai žmones. Visiškai paprastų žmonių visai nepaprastus gyvenimus. Kaip, tikriausiai, ir kiekvieno iš mūsų.

Buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo vietų, kurias baigusi skaityti grįždavau į pradžią, ir tik tada suprasdavau mintį. Buvo vietų, kurias paprasčiausiai miela skaityti. Buvo baisių vietų. Buvo mitų ir magijos. Buvo visko.

Buvo ir tas pats didžiausias džiaugsmas – kaip į tokią ploną knygą galima sutalpinti tiek daug!

Poezijoje gana visko. Poezijoje gana grožio, gana tyrumo, gana muzikos, gana vaizdų, gana tariamų žodžių, gana laisvės ir gana galios sujaudinti ir įžvelgti begalybę. Už visa ko ribų. Begalybę, kurios nėra nei Žemėje, nei danguje. Begalybę kiekvieno žmogaus esybėje. Kaip langą galvos lygyje, ligi tol nežinomą langą, kurį praveria poeto balsas, ir ten, pro tą tarpelį, atsiveria begalybė.

Į plonų, gerų knygų kolekciją.