DANgus griūva.

DANgus griūva. Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Sudarytojai Egidijus Zaikauskas, Andrius Guzaitis, Jurgita Balčiūnienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 160 p.

Ir nušvinta aušra, ir ateina liepsnojančiais slėniais.

Pirmas sakinys: FANTASTIKA!

Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Va kokį lobį ištraukiau vieną dieną vienoje mažoje IKI parduotuvėlėje iš prekių vežimėlyje sumestos nukainotų knygų krūvos. Ne bet kokia rinktinė. Magiška. Nes netikėtai suvokiau, kaip įdomu skaityti trumpus fantastinius apsakymus.

Nes čia jų rasi visokių. Vieni patiks, kiti – ne. Vieni šokiruos, kiti gal net išgąsdins. Lietuviški, tad neapsieita be vietinių realijų. Su humoru, kuris, kaip pasirodo, visai puikiai dera su fantastika. Vėliau temos rimtėja, grįžtama prie tų filosofinių pamąstymų: kas mes tokie ir kas po mūsų. Bet tikrai patraukliai ir įdomiai.

Bet va parašyti ką nors daugiau apie tokias knygas – sunkoka. Ką apie tuos apsakymus papasakoti? Svarbi tik emocija. Koncentruota emocija, kai nėra nei laiko, nei vietos labai daug kažkur išsiplėtoti ir išsifilosofuoti. Štai kitas apsakymas visai trumpas. Gauni tarsi net kažkokią užuominą į laiką, vietą, ir netikėtą atomazgą, netgi sakyčiau, tokią be pabaigos. Užbaik mintį pats. Labai šaunu. Kiti apsakymai iš karto užsimiršta, galbūt skaitymo momentu ir įtraukia, bet ilgesnio įspūdžio nepalieka. Bet, na, čia kiekvieno skonio reikalas. Mane kiekvienas apsakymas kažkuo sudomino, po kabliuką buvo visuose, skirtingai nei kitoje lietuvių apsakymų rinktinėje, apie kurią vėliau.

Ai, apsakymų rinktinės labai tinka, kai visiškai nesinori nieko skaityti, kai užklumpa vadinami neskaitadieniai. Apsakymai, nebūtinai fantastiniai, tinka visi, bet būtinai geri, įtraukiančio siužeto, trumpi, puikiai gali sugražinti skaitymo džiaugsmą.

Šaunu. Patiko. Gaila, kad tokias knygas galima rasti tik tarp nukainotų knygų, o ateityje, greičiausia, tik elektroniniu formatu, kurio neskaitau. Suprantu, kad auditorija per daug maža ir popieriaus gadinti neapsimoka, nes ankščiau ar vėliau vis tiek atsidurs kur nors nukainotų knygų vežimėliuose. Tikrai gaila.

Vytautas Varanius. Šiltnamis.

VARANIUS, Vytautas. Šiltnamis [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 208 p.

Leidyklos „Alma littera“ 2019 m. surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas.

Kodėl taip yra? Kodėl tėvai visada galvoja, kad mes vis dar per silpni, vis dar nepajėgūs stovėti savo kojomis? Kodėl įsivaizduoja, kad daug geriau žino, ko mums reikia?

Pirmas sakinys: Ji bėgo labai greitai.

O, giriuosi, giriuosi, kad knygų apdovanojimai pasirinkimui įtakos neturi, ir va, pasirodo, turi. O ir lietuvių paauglių ir jaunimo literatūra kažkuo žavi.

Tą žodį lietuvių parašiau ne be reikalo. Nes veiksmas vyksta net nežinau kur. Tiesiog praleidau arba nesupratau. Kažkur kukurūzų lauko viduryje gyvena tėvas ir du vaikai. Kur mama? Na, tėtis nelabai nori apie ją kalbėtis. Tiksliau tai tabu. Sesuo vis dar gyvena laimingame vaikystės pasaulyje, o va Elvinui jau tas laimingasis (taip taip, žinau, būna ir nelaimingų) periodas baigėsi. Problemų sočiai, gelbsti daržinė, ir tykūs vakarai ant jos stogo.

Apie tokį konkursą ne ką ir girdėjau, o apie paauglių literatūrą iš vis neturiU jokio supratimo. Bet va tas noras karts nuo karto kažką paskaityti vis atsiranda. Skaitai ir ilsini protą. Bet, suprantama, su Elvinu jau nebesusitapatinsi, net ir labai norėdama. Niekas pernelyg nei nustebino, nei šokiravo. Didelio stebuklo ir nesitikėjau. Net neatsimenu, ar kokia užuomina, koks atsiliepimas, komentaras, teigiamas ar neigiamas, iš vis atkreipė dėmesį į Šiltnamį tuomet, kai jis buvo išleistas. Koks nors straipsnis ar interviu su autoriumi? Nežinau. Koks skirtumas. Tiesiog seniausiai nusipirktoms, bet vis dar neskaitytoms knygoms atėjo laikas, ir tiek.

Galbūt konkursai vyksta iki šiol, o gal ir ne. O jei galėčiau, kaip Elvinas, užlipti ant to daržinės stogo, norėčiau, kad nebūtų nei vieno vaiko, kuris būtų apleistas taip, kaip pvz. Vakaro nejaukoje. Naivu, ar ne?

Tiesa, kur tas kukurūzų laukas? Tikriausiai visiškai nesvarbu. Gal kiekvieno paauglio širdyje.

Abraham Verghese. Vienuoliktas įsakymas.

VERGHESE, Abraham. Vienuoliktas įsakymas [romanas]. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. Vilnius: Alma littera, 2022. 592 p.

– Marijonai, prisimink vienuoliktą įsakymą, – tarė švelniai, lyg kalbėtų su jaunesniu bendradarbiu, o ne su sūnumi. – Neoperuok ligonio jo mirties dieną.

Pirmas sakinys: Vėlyvą 1954 Dievo malonės metų rugsėjo dvidešimtosios popietę po aštuonių mėnesių motinos įsčių nežinomybės mudu su broliu Šiva išvydome pasaulį.

Tik vos vos 30 knygų per metus! Dar nėra buvę tokių neskaitymo metų. Gerai, daug iš tų trisdešimties buvo ne brošiūros, o solidžios storulės. Bet pasiteisinimo vis tiek nėra.

O prie skaitymo grąžino Vienuoliktas įsakymas. Tikriausiai daugumai patiktų, kad jis skambėtų – Skaityk! ar kaip nors panašiai, bet šį kartą jis kitoks. Bus kitokie veikėjai, kitos šalys, kiti laikai.

Afrika, Adis Abeba, Etiopijos sostinė.. Ligoninė, priimanti visus negaluojančius, nesvarbu, turtingi ar vargšai. Gydytojai, bandantys turimomis priemonėmis padėti kuo daugiau žmonių. Ir du broliai, kurie gimė šiek tiek mįslingomis, netgi detektyvą primenančiomis aplinkybėmis ir iš karto įtraukė į istoriją.

Toks labai tipinis romanas. Jokios fantastikos, mistikos, laiko šuolių, pasakojimų iš skirtingų veikėjų perspektyvos. Klasikinis. Bet tikrai įdomus, intriguojantis, nenuobodus. Tik kažkodėl neskubrus, skaičiau lėtai, nesinorėjo skubėti.

Kas įtraukė labiausiai? Aprašyme paminėta frazė „Jaudinanti šeimos saga“. Tikriausiai visų mūsų šeimų gyvenimai ypatingi ir jaudinantys. Bet knygoje tolimos šalys, kiti laikai ir kiti gyvenimai. Nors koks ten kitas: ta pati meilė, toks pat noras atrasti save, mylėti, būti mylimam, gyventi prasmingai ir nešvaistyti tokio brangaus gyvenimo. Nors, kaip ir knygoje, nežinia, kada ir kokiu pavidalu ateis ta tavo auksinė valanda.

Patiko. Visų laikų ir visais laikais šeimos sagos jaudina ir traukia.

Stephen King. Jei bus kraujo.

KING, Stephen. Jei bus kraujo. [Apysakos]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2023. 414 p.

Pono Harigano telefonas; Čako gyvenimas; Jei bus kraujo; Žiurkė;

Manau, dvidešimt pirmame amžiuje ne kas kitas, o mobilieji mus jungia su pasauliu. Jeigu taip, mes veikiausiai susipančioję nekokių jungtuvių saitais.

Pirmas sakinys: Gimtasis mano miestelis tebuvo kaimas, kuriame gyveno apie šeši šimtai žmonių (toks jis iki šiol, tik aš pats jau persikėlęs į kitą vietą), bet jame, visai kaip didmiesčiuose, veikė internetas, tad popieriniai laiškai mudu su tėvu pasiekdavo vis rečiau.

O, kaip įdomu, kad prie rašymo mane grąžino nekoks atsiliepimas apie šią knygą Knygų klube. Ar Kingo knygos gali būti prastos? Taip, gali. Ar Kingo knygos gali būti prastos Kingo fanams? Ne, negali.

Juokauju, žinoma, bet gerumą ir išskirtinumą geriausia tikrina laikas. Neatsimenu, kada skaičiau (nusipirkau, vos tik pasirodė prekyboje), bet apysakas atsimenu puikiai. Keturios istorijos, eiliniai pavadinimai, ko tikėtis, nežinai. Tai štai jums keturios užuominos: iPhonas, palėpė, Holė ir žiurkė. Kas intriguoja labiausiai? Ar labiau patiktų skaityti apie pirmos kartos iPhoną, ar apie atokią, įkvėpimo turėjusią suteikti trobelę? O gal apie iš ankstesnių knygų pažįstama Holę Gibni? Ar vis dėlto apie Čako gyvenimą? Beje, jo iki galo nesupratau. Klausimų liko. Gal tai irgi kokio nors dar neskaityto romano fragmentas? Bandau surišti tos apysakos gijas. Neaa, nieko neišeina, teks googlinti.

O labiausiai patiko kas? Taip, talentas. Kad tokias, rodos, dėmesio neverto žanro istorijas galima drąsiai laikyti gera literatūra. Skaitai, ir džiaugiasi širdis. Jokio banalumo, jokio lėkštumo, jokio ji atsikėlė, mėlynu šepetuku išsivalė dantis, juodu šepečiu persibraukė susivėlusias garbanas, pavartė akis... Neaaa… Skaitai ir gali mėgautis tekstu, rinktis citatas. Dar gali pavydėti, kad o kaip, o kaip galima taip paprastai ir įtraukiančiai rašyti?

Tai gal visgi žiurkė? Gal.

Diane Chamberlain. Paskutinis namas gatvėje.

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis namas gatvėje [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2023. 412 p.

Gyvenime būna akimirkų, kai supranti, jog tavo ateitis bus visai ne tokia, kokios tikėjaisi.

Pirmas sakinys: Man kalbantis su rangovu į kabinetą galvą kyšteli mūsų naujoji administratorės padėjėja Natali, ir aš paprašau pašnekovą palaukti.

Galvoju, kiek jau skaičiau knygų apie namus? Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje, Sleido namas, Juodasis namas, Namas kryžkelėje, Namas prie ežero, Stiklinis namas, Popierinis namas, Namas su akla stiklo veranda… Ne visas ir prisimenu. O ką papasakos štai šitas namas?

Papasakos baisią istoriją. Visada labai sukrečia įvykiai, kurie, rodos vyko taip neseniai. Na kas tie 1965-ieji… Ne viduramžiai gi. Ir ne kur nors džiunglėse veiksmas, o Amerikoje, Šiaurės Karolinoje. Žmonės vis dar rūšiuojami pagal odos spalvą, apie juodaodį prezidentą tikriausiai dar niekas net nesapnavo. Kur jau ten! Juodaodžiai dar net balsavimo teisės neturi…

Nepaisant absurdo ir to sukrėtimo, pati knyga didelio įspūdžio nepadarė. Labai jau daug tų moteriškų, o greičiau, mergaitiškų jausmų jausmelių, jaunatviško neatsakingumo… Na taip, kraujas verda ir tiesiog negali nusėdėti vietoje – reikia kažką daryti. Kažką darai. O jei artimiesiems tai nepatinka? O jei tai iš tiesų pavojinga?

Ir buvo. Pradžioje nuobodokas ir verksmingas siužetas gerokai įsibėgėjo. Skaudu ir liūdna. Tokia realistinė drama su detektyvo elementais. Su tokiais šiurpokais, sakyčiau. Vienu momentu kažkiek priminė net garsiuosius vėžius. Ką gi, dar viena nebloga knyga, kuri tikrai ras savo skaitytoją.

Tiesa, Kingo memuarai šiokią tokią įtaką padarė. Marmurinis virtuvės stalo stalviršis arba spirale įrišta užrašų knygelė gerokai rėžia akį!

Stephen King. Apie rašymą.

KING, Stephen. Apie rašymą. [Memuarai apie amatą]. Iš anglų k. vertė Bronislovas Bružas. Vilnius: Alma littera, 2023. 256 p.

Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Pirmas sakinys: Merės Kar memuarai „Melagių klubas“ mane pribloškė.

Stephen King memuarai manęs nepribloškė… Apie tą knygą jau buvau girdėjusi iš Sandros Bernotaitės tinklaraščio Grafomanija. Tuomet buvo įdomu, bet nesitikėjau, kad kada nors ją išvers, išleis ir va, sėdėsiu dabar  ir su tokiu džiaugsmu skaitysiu.

Bet ar galėtum vadintis Kingo fanu, jei praleistum šią knygą? Ne, negalėtum! Net jei niekada neketini ir net nesvajoji rašyti… Taip, tai knyga apie rašymą, bet juk rašymas neatsiejamas nuo autoriaus gyvenimo ir kūrybos. Skaičiau su malonumu. Niekas nedžiugina taip, kaip profesionalo parašytas tekstas.

Memuarų galėjo būti daugiau. Ieškantiems informacijos tik apie rašymą gal atrodo ir priešingai, bet mielai būčiau paskaičiusi apie Kudžą, apie tai, kaip autoriui pavyko susitvarkyti su savo bėdomis, apie tai, kaip gimsta mintys ir siužetai. Knyga rašyta senokai, berods 1999 metais. Ar nebūtų per daug tikėtis tęsinio?

Na o rašymas? Taip, dalyvavau kūrybinio rašymo kursuose. Pajutau, koks geras jausmas yra tiesiog rašyti. Tiesiog rašyti ir nieko per daug negalvoti. Rašyti pirmąjį (skaičiusieji knygą jau žino, kas tai) juodraštį. Prie kurio vėliau reikės praleisti baisiai daug laiko: laukia nebe toks įdomus techninis darbas. Pagarba autoriams, gerai ir įdomiai rašantiems, tik dar labiau didėja.

O aš? Sėdžiu dabar ir rašau šį sakinį jau tris kartus… Gerai, truputį juokauju, nors knygoje buvo tikrai daug patarimų, kuriuos vertėjo įsidėmėti. Nežinia, ar kada pravers praktiškai… Gal. Nes kas gi gali atsispirti tokiai magijai?

Iš tiesų rašome ne tam, kad pelnytume didelius honorarus, pagarsėtume, rastume, su kuo eiti į pasimatymą arba permiegoti, įgytume naujų draugų. Rašome tam, kad praturtintume ir skaitytojų, ir savąjį gyvenimą. Kad susiimtume, išsikapstytume iš bėdų ir atsigautume. Kad būtume laimingi, suprantate? Būtume laimingi. Dalyje knygos puslapių – galbūt per didelėje – apsakiau, kaip šito mokiausi. Daugumoje kitų dėsčiau, kaip tapti geresniu autoriumi. Likusieji, turbūt geriausieji, tolygūs oficialiam leidimui: jūs galite rašyti, jums derėtų rašyti ir jūs rašysite, jei tik nestokosite drąsos pradėti. Rašymas susijęs su magija, jis – gyvybės vanduo, kaip įvairiausia kita meninė kūryba. Ir tas vanduo nemokamas. Tad gerkite.
Gerkite jo iki soties.

Jodi Picoult. Šviesos blyksnis.

PICOULT, Jodi. Šviesos blyksnis [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 294 p.

Todėl ir gyvybė, ir mirtis prasideda šviesos blyksniu.

Pirmas sakinys: Įsikūręs Kadagių ir Montforto gatvių kampe už kaltos geležies vartų Centras tarsi senas buldogas saugojo savo teritoriją.

Kaip keista rašyti apie šią istoriją būtent Pasaulinę gyvybės dieną! Taip taip, lyg daugiau neturėčiau ką skaityti, išsitraukiau seną knygą. Buvau jau primiršusi Picoult stilių… Ji taip kruopščiai renka medžiagą kiekvienai savo knygai, kad va, perskaitai, ir lieki be žado.

Be galo skaudi tema. Be galo sudėtingi pasirinkimai. Viskas prasideda kaip gerame trileryje. Įkaitų drama, kviečiamas profesionalus derybininkas, kuris labai greitai išsiaiškina, kad tarp įkaitų ir jo paauglė dukra. Darbas tampa asmeniniu iššūkiu, suklysti negalima, apie jokį nusišalinimą nuo pareigų negali būti nei kalbos. Jis gi tėvas! O ten jo dukra!

O kas viso to kaltininkas? Irgi tėvas! Tik jo dukros čia nėra – ji ligoninėje. Dėl sudėtingų įstatymų ir įsitikinimų, saugus medicininis abortas jai buvo neprieinamas (XXI amžius!!!). Mergina buvo priversta ieškoti kitų, ne tokių saugių išeičių.

Va, matot, tokia knyga kaip tik Pasaulinei gyvybės dienai.. Skaudu. Skaitai, iš vienos pusės viskas gerai, žinoma, taip neturi būti. Skaitai toliau – kalba kita pusė. Ir supranti, kad ir taip neturi būti. Tada kaip? Kas teisus? Kas ne? Taip, taip parašyti moka tik Picoult. Nėra teisiųjų ir neteisiųjų. Ypač tada, kai kalbama apie tikrų žmonių tikrus gyvenimus.

Knyga dar turi vieną niuansą – įdomiai išdėliotas siužetas, įdomiai į jį įvedami veikėjai. Skaityti nenuobodu, dėmesys išlaikomas, o širdį skauda – taip norėtųsi išsaugoti ir tas jau suaugusias, ir tas ką tik pradėtas gyvybes… Deja…

Buvau jau pasiilgusi Picoult.

Stephen King. Institucija.

KING, Stephen. Institucija [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 606 p.

Kartais ir mažo vyrio užtenka dideliems įvykiams kita linkme pasukti.

Pirmas sakinys: Oro linijų „Delta“ lėktuvas, kuriame sėdėjo Timas Džeimisonas, jau prieš pusvalandį turėjo būti atsiplėšęs nuo Tampos pakilimo tako ir skrieti ryškių Niujorko šviesų bei aukštų pastatų link, bet kažkodėl tebestovėjo prie įlaipinimo vartų.

O šis autorius yra ilgiausiai išlaikęs VIP statusą. Tolimais devyniasdešimtaisiais ištrauka iš Kudžo (kuris net nėra įdomiausias romanas) kažkuo užkabino ir tas kažkas tebelaiko iki šiol. Galėčiau vardinti ir vardinti – Maratonas, Šimtmečio audra, Tamsusis bokštas, Pabėgimas iš Soušenko, Žalioji mylia, Talismanas, Mobilusis… Dvikova, Drakono akys (šita labai patiko, bet nieko, visiškai nieko nepamenu).

Per tiek metų keitėsi ir pats stilius, paskutiniu metu leidžiami detektyvai jau labai nutolę nuo tų etaloninių Švytėjimo, Kerės ir Rūko. Mistinis, fantastinis, kosminis siaubas transformavosi į patį paprasčiausią – realybės siaubą. Ar Instituciją galima pavadinti geriausiu siaubo romanu? Tikrai ne. Arba aš jau nebežinau, kas išvis yra tas siaubo žanras.

Institucija tikrų tikriausias kasdienis siaubas. Na, kurį labai lengvai galima įsivaizduoti. Jokių ateivių, pabaisų ir neatpažintų objektų. Ai, pabaisų visgi yra – tai išprotėję gydytojai, tiriantys žmogaus galimybių ribas. O kokia geriausia šių tyrimų medžiaga? Taip, tai ypač gabūs vaikai. Ir apsinarplioja visas pasaulis išprotėjusiais mokslininkais ir jų pasekėjais. O vaikai dingsta kasdien.

Tas faktas ir yra didžiausias siaubas. Baisu net įsivaizduoti, bet čia jau ne autoriaus, ir ne knygos nuopelnas. Romanas ganėtinai ramus, įtaigus ir įtrauklus. Dvylikametis Lukas – ypač gabus vaikas, kuriam paprastos ir laimingos vaikystės patirti neteks. Tas lėtai ateinantis suvokimas, kad kažkas blogai, labai blogai, visiškai blogai, žinoma baugina, bet vaikai yra vaikai. Kažkam pakvietus, visi nubėgs pažaisti krepšinio ar pašokinėti ant batuto.

Reikalus tvarkyti reikės Lukui. O jis juk ne didvyris. Ne didvyrės nei Morina, nei Kališa. Ne didvyris ir Timas, kuriam, netikėtai pasisukus įvykiams, teks nužengti į tikrą pragarą. Tikrą. Ne mistinį. Visi sudalyvaus operacijoje, kuri, jei atvirai pasakius, standartinė, banali ir jau net nepradėjus skaityti, aišku, kaip baigsis.

Bet tai bus dar negreit. Iki jos – beveik 600 puslapių puikaus rašytojo parašyto gero teksto. Šriftas smulkus, bet tai tik džiugina – nuotykių tilps daugiau, skaitymo džiaugsmo užteks ilgiau. Šablonų daug, standartinių situacijų daug, bet kam tai rūpi. Čia Kingas, puikus nuotykinis tekstas ir tikros skaitymo emocijos.

Knyga puiki, labai patiko, goodreads vertinimas nesąmoningas, o gal ir tikrai nebuvo daugiau iš ko rinktis.

Siaubo karaliaus karūną galima būtų jau ir nuimti. Puikaus rašytojo karūnos – jokiu būdu!

Ruta Sepetys. Druska jūrai.

SEPETYS, Ruta. Druska jūrai [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 318 p.

Karas privertė perkainoti vertybes. Dabar prisiminimus branginu labiau už tikslus ar materialius turtus.

Pirmas sakinys: Kaltė – tai medžiotojas.

Baisi knyga. Anksčiau, kai skaitydavau apie karo, holokausto baisumus, nors ir kaip bebūtų baisu, visada galvodavau – tai jau buvo, tai jau istorija, daugiau taip nebenutiks.

Aha… naivuolė. Karas ir visokie žmonių žudymai kur nors pasaulyje vyksta visada, kasdien. O kai visa tai atslenka visai šalia namų, skaityti tokias knygas tikrai nejauku. Tikrai.

Tai tokia gąsdinanti įžanga. Būrelis bendrakeleivių, susitikusių kelyje, bėga iš Prūsijos į Gotenhafeno uostą. Iš paskos grėsmingai greitai artėja rusai, tai šis uostas vienintelė viltis išsigelbėti. Tuo labiau, kad ten laukia didžiulis laivas Wilhelm Gustloff, kuris ir bus jų išsigelbėjimas. Galbūt.

Skaičiau šios autorės tik vieną knygą „Tarp pilkų debesų“ ir įspūdis buvo ne koks – labai jau paprasta ir vaikiška. Tai, žinoma, nieko blogo, ji tiesiog skirta kitai auditorijai. Tad net neieškojau kitų autorės knygų, o ir iš į netyčia į rankas patekusios „Druskos jūrai“ tikrai nieko nesitikėjau.

Bet. Čia viskas kitaip. Nors stilius labai jau elementarus, nors knygą galima perskaityti per keletą dienų, bet, galbūt dėl pačios temos, viskas kitaip. Baisu net įsivaizduoti, kad visi įvykiai, nutikę pakeleiviams, tikriausiai buvo tikri, o ne tik grožinės literatūros išmonė. Baisu suvokti, kad viską, ką patyrė išgalvotos istorijos dalyviai, dabar tenka išgyventi realiems žmonėms, bėgantiems nuo karo. Per beveik šimtmetį niekas, visiškai niekas nepasikeitė. Ir nors knygą galima perskaityti per dieną, ar dvi, neišeina, reikia ją padėtį į šalį ir vis trumpam atsikvėpti.

Tai va, tokie liūdni įspūdžiai. Pabėgėlių iš Rytų Prūsijos istorija kažkaip labai surezonavo su šiandienos realijomis.

Diane Chamberlain. Atspindys.

CHAMBERLAIN, Diane. Atspindys [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušrinė Benediktavičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 400 p.

Dailus Atspindžio paveikslas turėjo klaikią dėmę. Esminį trūkumą. Miestas tiesiog negalėjo susitaikyti su praeitimi.

Pirmas sakinys: Tai buvo Helenos mėgstamiausia sonatos dalis – lėtai, apskaičiuotai aukštėjančios natos, ilgesingas, maldaujantis jos fortepijono skambesys.

Chm… ką tik perskaičiau, kad autorė anksčiau buvo psichoterapeutė. Kažkodėl šioje istorijoje tai tikrai pajutau. Toks stereotipų, visiškos tiesios, neklystamumo įspūdis. Balta ir juoda. Jokių pilkų atspalvių.

Mažas miestelis. Kas atsitinka mažuose miesteliuose? Taip, sugrįžta koks nors personažas, gyvenęs čia vaikystėje ar jaunystėje, o vėliau dingęs ilgiems metams. Kol tėvų ar kitų artimųjų mirtys ar ligos nesugrąžina jų atgal. O grįžus laukia kas? Taip, praeities skauduliai.

Reičelė Huber tų skaudulių turi. Maiklas Štolcas irgi turi. Kaip ir kiekvienas ten gyvenantis žmogus. Nes prieš dvidešimt metų visus sukrėtė nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti ir kurios žaizdų neįmanoma išgydyti.

Tai va. Intrigos yra. Paslapčių yra. Dar meilės, romantiškos ir nelabai. Dar traumų, vaikystės ir jaunystės. Dar skausmo. Atleidimo. Visų žmogiškų emocijų.

Bet atleidimas šokiravo. Tai taip, kankinamės beveik ketvirtį amžiaus ir staiga per pusvalandį išpažįstam savo nuodėmės ir valio! Tarsi nieko nebūtų buvę. Nors gal?

Bet ne, atsiprašau, šįkart Atspindžiai visomis savo spalvomis tikrai nesuspindėjo.