S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

S.K. Tremayne. Ugnies vaikas.

TREMAYNE, S.K. Ugnies vaikas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2019. 398 p.

– Džeimi, aš nesupratau. Ką tai reiškia? Žinoma, kad per Kalėdas būsiu čia.
Dar kartą giliai ir nuoširdžiai atsidusęs, Džeimis, tarsi išduodamas siaubingą paslaptį, labai lėtai sako:
– Iki Kalėdų tu mirsi.

Pradžia – banalus pelenės ir princo scenarijus. Sunki pelenės Reičelės vaikystė ir jaunystė, sutiktas turtuolis Deividas, didžiulė meilė, vestuvės ir gyvenimas dvare. Meilės romanas? Ne. Yra šiek tiek mistikos. Seną dvarą gaubia legendos, pirmosios žmonos žūtį – neatsakyti klausimai, o vyro sūnus Džeimis, netekęs motinos, atrodo ne tik sutrikęs, bet ir nelabai stabilios psichikos. Bus paslapčių. Bus detektyvo. Bus nerimo.

Autorius jau pažįstamas iš pirmosios knygos Ledo dvynės. Negalėčiau teigti, kad ji buvo geresnė ar blogesnė. Buvo daugiau slogios nuotaikos ir niūrumo, patiko netikėta ir nelabai aiški pabaiga. Kas atsitiko, kaip atsitiko, kas iš tiesų yra kas? Šaunu, kai kyla klausimų ir knygos dar kurį laiką neišeina pamiršti. Ugnies vaiką rizikuoja užgožti banalybė ir stereotipai: iš pirmo žvilgsnio pamiltas turtingo dvaro paveldėtojas galbūt visai ne tas, kas dedasi. Klausimų yra, bet atsakymų taip pat netrūksta. Pasukti galvos nėra kur. Atsakymai – kaip ant delno.

Bet negalėčiau pasakyti, kad knyga nepatiko. Patiko, parašyta labai įtraukiančiai. Galima perskaityti per kelis prisėdimus, o užėjus nemigai – galbūt net per naktį. Tas geras jausmas, kai skaitai gerą trilerį ir negali atsitraukti – yra. Tik siužetas vietomis nuviliantis. Nieko ypatingo.

Užkietėjusį trilerių ir detektyvų faną nustebinti sunku net ir patyrusiems rašytojams.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

Alex Michaelides. Tylioji pacientė.

MICHAELIDES, Alex. Tylioji pacientė [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Neišsakyti jausmai niekada nemiršta. Jie tiesiog palaidojami gyvi, bet kada nors vis tiek išlįs į dienos šviesą, tik gerokai bjauresni. – Sigmund Freud.

Knygų internetuose kažkokios nesąmonės. Vieni pešasi dėl perskaitytų knygų skaičiaus, kitiems kažkodėl labai aktualu, gauta knyga dovanų iš leidyklos, ar ne… Net intelektualiais skaitytojais save laikantys asmenys nevaldo emocijų, o visos diskusijos ankščiau ar vėliau tampa paprasčiausiu apsižodžiavimu. Tad jungiu internetus lauk ir sėdu parašyti apie dar vieną knygą, kuri yra dovana. Tiesa, ją man padovanojo ne leidykla, o biblioteka. Visam mėnesiui! Deja, užteko jos vos keletui vakarų.

Bus šiek tiek psichologijos. Alicija Berenson – garsi dailininkė, kuri nužudo savo vyrą ir nutyla ištisiems šešeriems metams. Žinoma nuteisiama, bausmę atlieka saugomų pacientų skyriuje psichiatrinėje ligoninėje. Teo Faberis – jaunas psichoterapeutas, kurį Alicijos atvejis labai sudomina ir kuris nusprendžia žūtbūt ją prakalbinti. Kažkas tą dieną buvo ne taip, jis tą jaučia ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą. Ką gi, aiškinsimės kartu.

Šiaip tikrai nesu prijaučianti psichologijai, bet knyga patiko. Netgi labai. Autorius tikrai labai smagiai mėgaujasi apgaudinėdamas skaitytoją. Vėl du spėjimai, ir vėl jie neteisingi. Tada baisiai prisireikia pavartyti paskutinius puslapius, bet šiaip taip susiimi – nesinori sugadinti azarto. Siužetas tvarkingai išsiraizgo, užverti knygą ir toks geras jausmas, kad autoriui pavyko mane nustebinti. Aišku, kabinėtis visada galima, bet to visai nesinori. Gerai, gerai, „medinė skardinė“ 152 psl. – keistokas žodžių derinys.

Liuks detektyvas! Gal ir bukina mano protą, bet atgaivina širdį. Ir nebėkite tos knygos dabar pirkti už 16,00 Eur – nes tai būtų reklama! Be to, ji jau išparduota! 😉

Karen M. McManus. Vienas iš mūsų meluoja.

Karen M. McManus. Vienas iš mūsų meluoja.

MCMANUS, Karen M. Vienas iš mūsų meluoja [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2019. 368 p.

– Viskas taip siurrealu, ar ne? Dabar žmonės galvoja, jog kas nors iš mūsų galėjo nužudyti Saimoną.

Ir kaip gi negalvoti – juk klasėje jie buvo tik penki. Penki gimnazistai, palikti po pamokų. Vienas iš jų iš mokyklos nebeišėjo. Kas gi nutiko toje klasėje?

Iš tikrųjų aprašymas intrigavo labiau, nei pati knyga. Nors ką ten jai prikiši, yra bent penki keistuoliai, kurie turės susidoroti ne su sunkiais namų darbais, bet su policijos, žiniasklaidos ir bendraamžių dėmesiu. Būti įtariamuoju, ar bent jau ypatinguoju liudytoju tenka ne kasdien. Ne pati maloniausi patirtis. Ypač, jei kiekvienas jų turi pakankamai paslapčių, kurių pasakoti nenorėtų niekam. Bent jau kol kas.

Perskaičiau greitai, bet įspūdis menkas. Labai jau šabloniška, visiškai nieko netikėto. Viskas matyta ir girdėta. Tiesiog visiškai neįpareigojantis laisvalaikio skaitinys. O dar Goodreads sako, kad tai tik pirmoji dalis. Tikriausiai ankščiau ar vėliau pasirodys ir tęsinys One of Us Is Next. Tikriausiai nelabai nusiminsiu, jei ir nebus išleista lietuviškai. Neseniai skaityta Mano sesuo Roza buvo kur kas įdomesnė.

Tatiana de Rosnay. Saros raktas.

Tatiana de Rosnay. Saros raktas.

ROSNAY, Tatiana de. Saros raktas [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 308 p.

Zakhor. Al Tichkah.
Prisimink. Niekada neužmiršk.

Tokia labai dviprasmiška knyga. Galbūt todėl, kad apie Prancūzijoje vykusius įvykius rašo amerikietė? Na, bet tai drama, o ne istorinis romanas, tai kažkokio autentiškumo neieškojau.

Pagrindiniai įvykiai – baisūs ir tikri. Rašoma apie 1942 m. liepos 16 d. Žiemos velodromo Vel’ d’Hiv gaudynes. Tą dieną, o tiksliau naktį, prancūzų policija areštavo ir į Aušvico koncentracijos stovyklas išvežė tūkstančius žydų, taip pat ir jų vaikus, kurie buvo gimę Prancūzijoje, taigi jau buvo Prancūzijos piliečiai. Grįžo gal vienas kitas. Vieno vaiko istorija ir pasakojama.

Bet kaip minėjau, čia ne istorinis romanas. Naudojamas gal jau kiek ir pabodęs dviejų laikų pasakojimas – amerikiečių žurnalistės paprastas straipsnis virsta rimtu istoriniu tyrimu. Vienos šeimos. Vienos mergaitės ir jos tragedijos.

Perskaičiau vos ne akimirksniu, įspūdis ganėtinai slegiantis. Žinoma, pirmiausia tai dėl vaikų. Bet taip pat ir dėl to, kad autorė ypač pabrėžia šaltakraujišką prancūzų poziciją: tai niekam nebeįdomu ir nebeverta prisiminti, kas ten kada buvo ir kas ten ką ir kur vežė. Niekas nenori apie tai kalbėti. Tai jau istorija. Praeitis, kurią belieka tik pamiršti. Dviejų laikmečių pasakojimas taip pat nieko neišsiskiriantis. Kaip visada: praeities, 1942 metų siužetą sekiau su didžiuliu susidomėjimu, tuo tarpu šiandieninės gyvenimiškos peripetijos beveik visai neįdomios.

Tema tikrai sukrečianti. Knyga nelabai. Vidutinė.

Renata Šerelytė. Izabelė.

Renata Šerelytė. Izabelė.

ŠERELYTĖ, Renata. Izabelė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 168 p.

Juk ji vis tiek nieko apie šią moterį nežinojo, o toji nieko nežinojo apie ją. Jų keliai išsiskirs kaip svetimų, beveik nesusikirtę. Jų prisiminimai neturi nieko bendra.
Jas trumpam suvienijo tik atsitiktinis burtažodis. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji. Kurpelė nuodingoji, raudono aksomo, raudono.
Mėlynas mėnesienos tvenkinys, kurio dugne gieda žuvys.
Kad jas išgirstum, turėtum pavirst undine.
Ir netgi tada dar nebūk tikra, ar išgirsi.

Chm… Nesu tikra, ar viską supratau…. Na, iš tiesų, labai mėgstu tokias atviras istorijas, mėgstu klaustukus ir nutylėjimus, mėgstu paieškoti kažko daugiau, nei mato akys. Bet kažkodėl jaučiuosi tarsi užburta. Bet gal iš pradžių.

Raganos širdis yra tikrai intriguojantis pasakojimas, ir tas intrigas labai stiprina Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Trūksta juk tų istorinių pasakojimų apie meilę. Net, jei niekada niekas ir nebesužinos daugumos faktų, kurie padėtų sudėlioti tą tikrąją dėlionę, visai įdomu pasvajoti ir pamodeliuoti, kaip gi viskas galėjo būti. Raganos širdyje daugelį tuščių tarpų užpildė Magdalena.

Kai pradėjau skaityti Izabelę, iš pradžių viskas buvo taip keista… Na, parašyta gražiai ir net kartais šmaikščiai, bet esmės tarsi jokios nėra. Izabelė tokia keista laukinukė, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą poną. Dauguma jos šalinasi, nes mergaitės akys kažkokios kitokios, o ir plaukai per daug raudoni. Magdalena visai neprisimena, kas ji tokia, ir, aplinkybėms susiklosčius, apsigyvena pas vaistininką Eliezarą. Laikas eina, moterys pamažu apsipranta ir atranda savo vietą po saule. Ir? Vos įsivažiavusi istorija ėmė ir pasibaigė. Vėl reikės kažko panašaus ieškoti. O surasti knygų apie istoriją, papildytų meilėmis ir, nors maža maža kruopelyte magijos, rasti nelengva.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Užverčiau ir…  nuskendo visos mano mintys. Liko tik ta be galo įtaigi knygos nuotaika. Magiška žodžio galia knygoje tikrai jaučiasi!

Atburkit kas nors!

Noah Gordon. Šamanas.

Noah Gordon. Šamanas.

GORDON, Noah. Šamanas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 604 p.

Žiūrovų eilėse visiškai tylu. Būtume girdėję menkiausią atodūsį ar dejonę. Vorenas vėl imasi darbo. Antras pjūvis, paskui trečias. Jis sparčiai ir rūpestingai išpjauna auglį, išvalo likučius, susiuva žaizdą, stabdydamas kraujavimą, prispaudžia kempinę.
Pacientas miega. Pacientas miega. Vorenas atsitiesia. Robai, nepatikėsi, tas kandus aristokratas stovi ašarų kupinomis akimis!
– Ponai, – sako jis, – tai ne apgavystė.

Ne, ne apgavystė, o tiesiog operacija taikant bendrą nejautrą. XIX. a. Amerikoje tai buvo nemažas laimėjimas.  O tas Robas.. teisingai, jis yra Robo Koulo (iš knygos Gydytojas: Avicenos mokinys) provaikaitis, kuriam, kaip ir kitiems Koulų giminės pirmagimiams, lemta tapti gydytoju.

Tuo metu Amerikoje neramu. Atėjūnai ir indėnai. Baltieji ir juodaodžiai. Vietiniai ir imigrantai. Reikalų daug, nuomonių daug, situacijos vis aštrėja… Prasideda JAV pilietinis karas.

O prie ko čia tas Šamanas? Knyga juk apie jo tėvo – Robo Džeremio Koulo gyvenimą. Apie atvykimą į Ameriką, meilės ir savų namų paieškas, nuotykius, mokslus, darbus. Apie tai, kaip pamažu keičiasi pasaulis. Apie karą. Darbą sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, bandant sulopyti sprogimų sudarkytus kūnus. Apie vaikus, jų ligas, bėdas ir kovą po saulę…. Gerai, bus ir apie Šamaną – vaikystėje apkurtusį berniuką. Sunkoka bus tapti gydytoju, jei nieko negirdi, tiesa? Bet ar jau taip visiškai ir neįmanoma?

Patiko, kaip ir pirmoji dalis. Nors…. gal pirmoji buvo įdomesnė. Kitą vertus, šioje yra ir šiokio tokio detektyvo. Ir istorijos. Bet kokiu atveju grožinė istorinė drama daugiau ar mažiau visada yra gėris.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Černobylio malda: ateities kronika. [apysaka]. Iš baltarusių ir rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 256 p.

Aš susimąsčiau, kodėl apie Černobylį tyli, beveik nieko nerašo mūsų rašytojai, toliau rašo apie karą, apie lagerius, o čia tyli? Manote, atsitiktinumas? Jeigu Černobylį būtume įveikę, apie jį kalbėtume ir rašytume daugiau. Arba jeigu būtume jį supratę. Mes neįstengiame suvokti to siaubo prasmės. Nesugebame. Kadangi jo neišmatuosi nei žmogiškąją patirtimi, nei žmogui duotu laiku… 

Kažkodėl savojo laiko įrašas apie Černobylį laukė labai ilgai. Jau ir serialas pažiūrėtas, pirmo leidimo knygos išpirktos, dar kartą išleistos, ir visi, kas tik norėjo, ją ne tik sėkmingai perskaitė, gražiai nufotografavo, kažką parašė, pakalbėjo, padiskutavo, bet jau gal net ir pamiršo. Tai ką gi čia daugiau ir bepridursi.

Gal tik tai, kokie svarbūs yra tie žodžiai „pamiršti“ ir „prisiminti“…  Jei ne rašytoja, surinkusi įvykius išgyvenusių liudytojų prisiminimus, jei ne serialas, sulaukęs tiek populiarumo, kažin, ar dabar kas rašytų ar kalbėtų apie šią didžiausią XX katastrofą. Nes 1986 m. balandžio 26 dieną 01:23:58 nutikęs įvykis buvo tiesiog visiškai neįtikėtinas, tiesiog protu nesuvokiamas. Visiškai nerealu, kad Lenino vardu pavadintas reaktorius taip imtų ir susprogtų (ar ne ironiška? Beje, sakoma, kad ši katastrofa labai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo). Net pavojus, kilęs gyventojams, buvo tarsi netikras – nei šūvių, nei lėktuvų, nei bombų. Nieko panašaus, kam buvo ruoštasi, visai ne tai, ko buvo laukta.

Įdomiausia (ir baisiausia) tai, kaip greitai žmonės prisitaiko. Na, sprogo, tai sprogo. Kas ta jonizuojanti spinduliuotė, radioaktyvusis jodas, kažkoks cezis ir stroncis – jie niekam neįdomūs ir nesvarbūs. Sakot, numirsim? Po metų, dviejų, penkerių? Na… Bet dabar svarbiausia – grįžti į namus, iš kurių taip greitai buvome išvežti (grįžo tik nedaugelis). Gyvenimas tęsiasi. Tik šalia tavęs dabar gyvena ir jis – po tariamai saugiai uždengta Arka minutę po minutės skaičiuojantis reaktorius. Bet kol kas esame saugūs. Bent jau šimtą metų. Arba iki kitos panašios katastrofos.

Tai jau trečia autorės literatūrinės dokumetikos knyga. Kaip ir pirmosios „Cinko berniukai“ ir „Karo veidas nemoteriškas“ – labai patiko. Įvairių žmonių, įvairūs pasakojimai, jausmai, emocijos. Taip, būtent jausmai ir emocijos autorės knygose svarbiausia. Ne faktai. Daug kas kartojasi, bet juk nesvarbu, kaip ir kur netenki mylimų žmonių – skausmas juk tas pats. Visų trijų knygų ta pati, tikrai slogi nuotaika, žodžiuose, sakiniuose, pastraipose daug ašarų ir liūdesio. Bet įtraukia, nepaleidžia, ir nors ganėtinai kartu, tai tarsi ta atminties piliulė, kurią būtinai turi išgerti. Kad nepamirštum.

Julia, Katia, Vadimas, Oksana, Olegas… Dabar – Andrejus… „Mes numirsime ir tapsime reikalingi mokslui“ – sakydavo Andrejus. „Mes numirsime, ir mus pamirš“, – galvojo Katia. „Mes numirsime…“ – verkė Julia. Man dabar dangus gyvas, kai į jį žvelgiu… Jie visi ten…

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.