Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?

Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.

Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.

Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…

Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.

Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.

Gina Viliūnė. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje.

VILIŪNĖ, Gina. Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje: [senojo Vilniaus detektyvas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 240 p.
Pirmoji budelio mokinio byla.

Juk negali būti, kad tokia graži mergaitė taip žiauriai savo šeimininką būtų nužudžiusi.

Pirmas sakinys: Vilniaus Subačiaus vartų prieigose karaliavo šventadieninis šurmulys.

Kažkada perskaičiau Magdalę ir tapau tikra autorės fanė. Tiesa, tik tų istorijų, kuriuose nebuvo jokių dabarties intarpų. O tokių istorijų tuomet buvo tik viena. Beliko laukti, kada pasirodys kitos.

Sulaukiau. Žodis Pirmoji daug žadantis. Reiškia bylų bus ir daugiau? Detektyvų, kurių veiksmas vyksta vien tik senais laikais, be jokių viską gadinančių dabarties nuotykių. Valio.

Keliaujame į 1558 metų birželį, į Vilnių. Už vartų, toliau nuo kitų miestiečių gyvena budelis. Ir turi jis mokinį Adą, kuriam būsimas budelio darbas atrodo tikras košmaras. Daug mieliau panarplioti paslaptingus nužudymus, ypač jei įtariamoji – jauna ir žavi mergelė.

Istorijos nemažai. Apie budelius jau buvau skaičiusi kažkur, tai labai nenustebino. Senojo Vilniaus gatvelės ir istorijos nelabai ką sakė, mat Naujojo nepažįstu. Bet įdomu. Veiksmas greitas (kaip kitaip, jei gresia greitas teismas ir baisiosios tortūros), siužetas vinguriuoja, tai ir knyga baigiasi nepastebėtai. Ar patiko taip, kaip įdomioji Magdalė? Tikrai ne. Kurgi, juk lūkesčiai buvo labai dideli. Pranokti sunku.

Bet kiek yra grožinių istorinių romanų, kurių veiksmas vyksta Lietuvoje? Mažai. Tai kiekviena knyga – tikras lobis.

Rimantas Kmita. Remyga.

KMITA, Rimantas. Remyga [romanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2020. 367 p.

Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų…

Pirmasis sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.

Pirmiausia, tai Pietinia kronikas reikia trumpam užmiršt. Nesitikėt, kad tai bus koks nors tęsinys ar bent ta pačia nuotaika sukaltas popromanas. Šoksim gerokai aukščiau. Ir, kaip jau ir aišku iš goodreads įvertinimų, tai tikrai ne visiems pavyks.

Bet nesigąsdinkim. Šiauliai, 1989-ieji. Pirmieji laisvės gūsiai, pirmieji didieji pokyčiai, pirmieji mitingai, pirmieji paminklų griovimai, pirmosios… teritorijų dalybos ir naujos valdžios įsitvirtinimas.

Šiokia tokia sumaištis. Ir kai ta išorinė sumaištis susipina su vidine, prasideda tikras chaosas. Užverda jis ir Remygos – milicininko-policininko – galvoje. O papildytas tapatybės paieškomis, neatsakytais klausimais, praeities atsiminimais, neaiškiomis užuominomis, santuokos ir visokiais kitokiais iššūkiais, įsisiūbuoja kaip reikals. Ir čia jau laikykitės…. Kad Remyga, o ir skaitytojai šitokioje realybėje neišprotėtų, į pagalbą atein magiška trijulė – Vaikiuks, Meška ir Jautis. Nes juk didžiausia tamsa yra nematoma, nesuprantama, neapčiuopiama. Tad be magiškų galių čia – niekaip.

Įspūdį palika. Tas visas praeities įvykių perkratyms… Džiaugsmas, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai… nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję išgyvent šį laikotarpį, jei metų būtų buvę šiek tiek daugiau. Pažįstamos (arba nelabai) vietos, simboliai ir net nuotraukos (kurios galėjo būti didesnės ir šviesesnės). Šiaulietiška šneka, dėl kurios, jei atvirai, nustojau sukt galvą tik po tokio Čia aš varatarius spektaklio.

Nors daug ko ir nebeatpažinau. Kaip tik šiandien skaičiau atsiminimus apie įvykius miesto parke. Vienas pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Intriguoja viskas, net kokios nors žinomos vietos ar piešinio ant sienos paminėjimas. Pradedu klausinėti aplinkinių, kas kaip, ką ir kiek atsimena. Tik ar įdomu tiems, kurie tuo metu dar net gimę nebuvo, ar tiems, kurie Šiauliuose negyveno? Nežinau. Nespėliosiu. Man patiko tas kitoks sumanymas, laikmetis, taip pat ir tokia šiek tiek magiška atmosfera. Vertinu ir laukiu kitų knygų.

O abejojantiems, va tokia pastraipa, nurašyta nuo viršelio:

„Čia viskas yra tikra „vietovardžiai, architektūros ir meno objektai ir kai kurie žmonių nutikimai. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

Pagavot? Gero skaitymo!

Rytis Sabas. Gaono kodas.

SABAS, Rytis. Gaono kodas [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2020. 208 p.

Praėjus maždaug penkioms minutėms po to, kai išvyko policija, suvibravo Polo telefonas. „Supranti, ką mes galime? Nori daugiau? Laukiam rytoj ten pat.“ Siuntėjas nežinomas. 
Apsispręsti buvo paprasta.

Knygą pareklamavo kažkurio tv kanalo ryto laida. Intrigą sustiprino internete skaitytas interviu su autoriumi. Tiksliau jis buvo toks geras, kad visus kitus skaitymus tiesiog teko nustumti šalin. Lietuviškiems istoriniams romanams visada pirmenybė.

Šį kartą tai bus žydų litvakų istorija. Vaizduotė jau kažką žada panašaus į Gydytoją iš Saragosos. Veiksmas, kelionės, istorijos, paslaptys. Ko norėti dar?

Iš tikrųjų tai iš lietuviškų romanų nereikia norėti nieko. Tiesiog pasidžiaugiam, kad kažkas kažką rašo ir kas kažkiek laiko kažką pasiūlo. Šį kartą tai buvo istorijos rolikas…. Bet ir vėl ne man… Ai, jeigu rašysiu toliau, nebus nieko gero. Gal tiesiog čia ir dedu tašką.

Nors taip, tai buvo rolikas – skaityti neprailgo, lapai vertėsi greitai. Bet vis pagalvoji – ar to Pauliaus geležinė širdis, ar ką? Aplink žūsta žmonės, o jis sau ramiausiai po istorinius lankytinus objektus vaikštinėja. Žinoma, reikia moters, nes kas gi kitas gali visas problemas išspręsti? Tik meilė. Arba Galia. Pati istorinė linija irgi nuvylė. Faktai tarsi iš kokios wikipedijos, šiaip ne taip įsprausti į siužetą. Tiesa, tokie intarpai Savanoriuose (toks lietuviškas serialas) man labai patiko, kažką naujo sužinoti visada įdomu. Bet spėkit, kiek galvoje išliko iš knygoje surašytų žymių žmonių pavardžių ir kelių sakinių apie juos?

Nieko.

Va dabar jau tikrai taškas.

Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

KAIKARIS, Kristijonas. Nėra vietos dviem [trileris]. Vilnius: Alma littera, 2020. 430 p.

Kas per…. – pradėjo mintį Luka, bet jos nebaigė.

Kai perskaitai krūvą gerų knygų ir net nerandi žodžių, kaipgi nupasakoti tą skaitymo malonumą, lengviausia parašyti apie tą, kuri nepatiko. Visiškai.

Reklaminiai daugiau ar mažiau žinomų žmonių įspūdžiai ant knygos viršelio žadėjo neįtikėtinų dalykų, kokybišką tekstą, lietuvišką puslapvertį, intriguojančią ir egzotišką istoriją, ir daug daug veiksmo ir įvykių. Žadėjo stebuklą. Bet stebuklo nebuvo.

Ir kaip keista ir nuostabu, kad skirtingi žmonės taip skirtingai supranta, priima ir vertina tekstą! Mano požiūriu, neįtikėtini dalykai buvo banalūs. Veiksmo daug. Bet vien veiksmo juk neužtenka? Ar užtenka? Man – ne. Nes vien veiksmas greitai atsibosta, imi tiesiog akimis skenuoti tekstą ir skaityti kas trečią puslapį. Iki tikro puslapverčio, skaitymo iki paryčių ir būtinybės pabaigti knygą čia ir dabar – labai toli. Nėra kvapą gniaužiančių paslapčių, pašokinėjimo laiku ar įvykių papasakojimo iš kelių veikėjų perspektyvos. Tiesiog tiesios linijos siužetas. Dar buvo žadėta mistikos ir fantastikos elementų. O aš jų fanė. Iš meilės šiam žanrui, galėčiau net užskaityti sidabrinius laidelius. Mintis gal ir įdomi, bet ji ir liko tik mintis.

Skaityti knygos nebaigiau. Tikriausiai esu prisiskaičiusi per daug knygų, per daug skandinaviškų trilerių ir tikėjausi stebuklo. Naivuolė.

TRILERIS – LIETUVIŠKAS – GERAS. Situacija tokia, kad visi trys šie žodžiai viename sakinyje niekaip nedera. Gal kitą kartą.

 

Kotryna Zylė. Sukeistas.

ZYLĖ, Kotryna. Sukeistas. [romanas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2019,  232 p.

Toms vorėms visiškai nusispjaut, kas mirs. Ar mirs.
„Tokia pasaulio tvarka“, – sako. „Jūs jau mums atleiskit“!
Aš puikiai žinojau pasaulio tvarką, prieš jai sugalvojant apsiversti aukštyn kojomis.

Šiek tiek lietuviškos mistikos paaugliams. Smalsu. Nors abejonių būta, visokios ten kartelės užkeltos aukštai lyg dangaus, tad ko čia dar tikėtis…

Ir tikrai, pirmas įspūdis silpnokas. Gabė – viena iš daugelio dailės mokyklos mokinių. Visgi ji perkeliama į vyresniųjų klasę, kad greičiau galėtų imtis diplominio darbo. Gedas – toje vyresniųjų klasėje sutiktas vaikinas, kuris yra kažkoks kitoks, keistesnis, nei visi. Tad Gabės širdis ima plakti greičiau… Va, va, galvojau, viskas aišku, jau galiu ir nebeskaityti, nebeįdomu. Ir šimtas metų iki to vaikiškų Klampynių kronikų grožio.

Bet… romanas juk mistinis! Po kelių lapų patekau į kažkokį keistą, raudona spalva išterliotą skyrių, dar keli lapai, dar, jau neblogai, jau įdomiau, viskas labai greitai įsisuko ir knyga baigėsi. Bendras įspūdis? Labai teigiamas.

Kas patiko? Patiko, kaip pamažu į siužetą įslenka kitokio pasaulio būtybės. Patiko Gabės didelė šeima: tėvai, sesės, močiutės ir seneliai, proseneliai. Patiko bitės ir vorės. Raudonų raidžių skyriai ir raudonos terlionės. Suplyšusio viršelio įspūdis (ne šiaip sau). Ir tarmiška kalba. Susidūrus akis į akį su mirtimi, senolio Juozuko mintys ramina ir suteikia vilties.

Ir dar…. Tik dabar pamačiau, kad romanas pateko į Metų knygos paaugliams ketvertuką. Ar balsuosiu? Tikriausiai. O kol kas norisi perskaityti ir kitas tris knygas.

Gąsdinančios istorijos intriguoja tol, kol jas pasakoja kažkas kitas. Kai tokie dalykai nutinka pačiam, kūną ir mintis ima nuodyti siaubas.

Algimantas Zurba. Integralas.

ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.

O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius. 

Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.

Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.

Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.

Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.

Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.

Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.

Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.

Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka.

KULVINSKAITĖ, Virginija. Kai aš buvau malalietka [šiandieninis romanas]. Kaunas: kitos knygos, 2019. 164 p.

[…] tiesiog šokau nebegalvodama nei kaip atrodau, nei kad atrodau durnai, ir visi kiti šokinėjo aplink mane, ir niekas į nieką nekreipė nė mažiausio dėmesio, bet nuolat jutau aplink esančius kūnus, laimingus ir anonimiškus. nė kiek neerzino, kai koks metalas pradėdavo kratyti plaukus ir jie liesdavo mano odą arba kažkas šokinėdavo priešais ir maži prakaito lašeliai tikšdavo ant veido. ir visa ta ne dėl to, kad kažkas mane kabintų ar kažką tuo norėtų pasakyti: kūnai aplink mane kratosi ir rėkia, nes jiems gera, ir man gera, mes visi atsiduodame muzikai, o ji – mums. tai neturi jokio tikslo, niekas nieko nesiekia – pats tikriausias išsilaisvinimas nuo pragmatizmo, kurį vis kalė į galvą, tipo, galvok ką darai, niekas nieko už dyką neduoda, ko pati nepasidarysi, niekas kitas nepadarys. o čia viską, kas nuostabiausia, gauni už dyką vien dėl to, kad čia esi. […] bet pasirodo, jei ankšta tamsi erdvė pripildyta kūnų ir muzikos, tai ten tiesiog negali nutikti nieko blogo, nes muzika yra gerai, ir kūnai, kai jie tik kūnai, yra geri, tuomet jie kaip gyvūnai – nenori nieko pikto, nieko neplanuoja ir nesitiki, tik būna, kaip jiems geriausia.

Dabar galvoju, ar tiesiog parašyti, kad knyga nepatiko, ir tiek, ar dar bandyti paieškoti kažkokių pliusų. Gal paieškoti, nes šita atvirkščioji k ant bet kokių knygų nesipuikuoja…

Tai tie pliusai buvo du: istorija (ištrauka viršuje) apie bix’ų koncertą 1998 m., ir dar keletas puslapių apie doktorantą Jurgį.

O iliuzijų būta nemažai: tikėjausi istorijos apie malalietką paauglę ankstyvaisiais nepriklausomybės metais (vs. bachūriukui iš Pietinia), tikėjausi to Vilniaus žargono, tikėjausi, kad knyga bus dar vienas koziris diskusijose prieš skeptikus, kad lietuviai rašo nesąmoningas knygas. Bet ta viršelio malalietka labai greitai suaugo, žargono jokio nesijautė, tekstas vien mažosiomis raidėmis atrodė kvailai. Šiaip tas pamatas gerai istorijai kaip ir buvo, įvykių, pamąstymų, išgyvenimų irgi pakankamai, bet kad neįdomu skaityti, neįtraukia tekstas nors tu ką. Nieko nepadarysi. O dar anotacija viršelyje provokavo, kad tai Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas: šiandien reikia nuo stereotipų išlaisvinančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai…

Pasiruošusi nesu. Bent jau ne tokiai.

Tiesa, dar yra ir trečias pliusas, bet jis keliauja Martynenko knygai. Pagalvojau, kad ji, palyginus, bent jau buvo ganėtinai originali.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

SMAGURAUSKAITĖ, Dalia. Madraso deimantas [romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 236 p.

Senis palingavo galva, giliai atsiduso ir nušlubavo durų link. Prieš palikdamas Pitų namus trumpam stabtelėjo ir atsisukęs tarė:
– Tavo tėvas norėjo, kad jį parduotum, paklausyk paskutinio jo patarimo.

Gera knyga – nuotykių trileris – lietuvių romanai. Galima pasirinkti tik du variantus. Trijų kombinacija paprasčiausiai neegzistuoja. Nors gal… Gal šį kartą?

Kas nors vis paklausia, kaip pasirenkate knygas? Va taip – pasižiūri į šią magišką akį ir jau aišku, kad skaitysi. Tiesiog jauti, kad ji parašyta būtent tau, nes šiuo metu taip norisi gero lietuviško nuotykių romano! Iki begalybės…

Taigi, bus šiek tiek praeities legendų, užkeiktų deimantų, drąsių šiandieninių avantiūristų, gabių vagių, ir laimingų įsimylėjėlių.

Kaip ir žadėta, pradžia buvo žiauriai gera. Pasijutau taip gerai, kaip ankstyvoje paauglystėje skaitydama Sidabro ežero turtus ir išgyvendama kiekvieną puslapį tarsi tikrą nuotykį. XVIII amžiaus Indija ir Anglija buvo tobulos. 2011-ųjų Belgija buvo gniaužianti kvapą. O 2011-ųjų metų Marokas… buvo tiek visko, kad visas stebuklingumas ėmė ir baisiai greitai išsikvėpė. Ech… gal tiesiog nebespėjau kartu, o gal pasimečiau kažkur Tandžero gatvėse…

Tiesa, pati pabaiga patiko. Dar labiau būtų patikę, jei daugiau laiko būtumėm praleidę toje XVIII, o gal ir XIX amžiaus Indijoje. Arba Anglijoje. Praeitis visada intriguoja labiau, ko nepasakysi apie šiandieną. Nežinau kodėl. Bet man visada ima darytis nuobodu.

Na o kaip su ta trijule… Yra kaip yra, gal laikas parodys. O tuo tarpu skaitykite ir džiūgaukite, juk tokių knygų lietuvių literatūroje yra baisiai mažai.