Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

Dalia Smagurauskaitė. Madraso deimantas.

SMAGURAUSKAITĖ, Dalia. Madraso deimantas [romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 236 p.

Senis palingavo galva, giliai atsiduso ir nušlubavo durų link. Prieš palikdamas Pitų namus trumpam stabtelėjo ir atsisukęs tarė:
– Tavo tėvas norėjo, kad jį parduotum, paklausyk paskutinio jo patarimo.

Gera knyga – nuotykių trileris – lietuvių romanai. Galima pasirinkti tik du variantus. Trijų kombinacija paprasčiausiai neegzistuoja. Nors gal… Gal šį kartą?

Kas nors vis paklausia, kaip pasirenkate knygas? Va taip – pasižiūri į šią magišką akį ir jau aišku, kad skaitysi. Tiesiog jauti, kad ji parašyta būtent tau, nes šiuo metu taip norisi gero lietuviško nuotykių romano! Iki begalybės…

Taigi, bus šiek tiek praeities legendų, užkeiktų deimantų, drąsių šiandieninių avantiūristų, gabių vagių, ir laimingų įsimylėjėlių.

Kaip ir žadėta, pradžia buvo žiauriai gera. Pasijutau taip gerai, kaip ankstyvoje paauglystėje skaitydama Sidabro ežero turtus ir išgyvendama kiekvieną puslapį tarsi tikrą nuotykį. XVIII amžiaus Indija ir Anglija buvo tobulos. 2011-ųjų Belgija buvo gniaužianti kvapą. O 2011-ųjų metų Marokas… buvo tiek visko, kad visas stebuklingumas ėmė ir baisiai greitai išsikvėpė. Ech… gal tiesiog nebespėjau kartu, o gal pasimečiau kažkur Tandžero gatvėse…

Tiesa, pati pabaiga patiko. Dar labiau būtų patikę, jei daugiau laiko būtumėm praleidę toje XVIII, o gal ir XIX amžiaus Indijoje. Arba Anglijoje. Praeitis visada intriguoja labiau, ko nepasakysi apie šiandieną. Nežinau kodėl. Bet man visada ima darytis nuobodu.

Na o kaip su ta trijule… Yra kaip yra, gal laikas parodys. O tuo tarpu skaitykite ir džiūgaukite, juk tokių knygų lietuvių literatūroje yra baisiai mažai.

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

MARTYNENKO, Marius Povilas Elijas. Be penkių pasaulio pradžia [eseistika]. Vilnius: Tyto alba, 2018. 224 p.

„Mes gyvename pūvančiame amžiuje. Jaunieji nebegerbia savo tėvų. Jie yra storžieviški ir nekantrūs. Jie dažnai tiesiog apsigyvena užeigose ir yra visiškai nedrausmingi“. Šis užrašas galioja jau kelis tūkstantmečius, regis, kad pasaulis rieda savo pabaigon jau kelis tūkstantmečius.

Pasaulis, kuris niekaip nepasibaigia. Visai įmanoma, kad jis niekaip neprasidėjo. Ir šiandien, kaip kontrapunktą visoms išpranašautoms pasaulio pabaigoms, norėčiau paskelbti – gerbiamieji, pasaulis prasidės po penkių minučių. Išjunkite mobiliuosius telefonus.

Iš tikrųjų viskas, kas labiausiai patiko, parašyta ant knygos viršelių arba jų atvartuose. Dar labai šaunus pavadinimas, kuris iš karto atkreipė dėmesį kažkada tada, kai knyga sušmėžavo feisbukuose. Keistas kažkoks, intriguojantis. Kaip ir pati knyga. O būdvardis „keistas“ puikiai tinka, kai tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Taigi, knygoje yra keliolika nespalvotų fotografijų ir keliasdešimt trumpų istorijų (ne, greičiau tik tekstų) Parašyta, kad tai – tekstai malonumui sužadinti. Galbūt, jei gyvenimas malonumo nebežadina, tai tada jau ir pyzdec. O gyvenimas yra visoks, kartais šypsaisi, kartais bjauriesi, kartais nusijuoki, kartais net paašaroji. Taip ir tekstai yra visokie, kartais tokie jautrūs, netgi šiek tiek filosofiški, „griebiantys už dūšios“, o kartais – visiškos pievos ir pelkės.

Dar parašyta, kad jie – tarsi atviras pokalbis. Tiesa, tas atvirumas labai dažnai bandė pavirsti į vulgarumą. Tiek daug šūdų, makščių, penių, žargono pasitaiko tikrai tik labai retoje knygoje. Ai, tiesa,  Márquez irgi labai įspūdingai rezgė pasakojimą apie Pulkininką, ten netrūko nei prakaito, nei mėšlo, nei visų kitų įmanomų atvirumų. Bet juk čia ne tas lygis, ar ne?

Išmetus visus šūdus ir visas subines, liktų tik paprastas tekstas (gyvenimas). Bet žodžių iš teksto neišmesi, kaip ir bjaurasties iš gyvenimo.  O ar tai bus tas žingsnis į atvirą pokalbį? Ar toli žengs? Kiekvienam savo.

Kelios citatos.

Saulius Spurga. Iliuzijos irgi gėlės.

SPURGA, Saulius. Iliuzijos irgi gėlės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 400 p.

– Brangusis broli, gyvendami varganoje žemėje, šioje ašarų pakalnėje, visada prisiminkime, kad didžiausią paguodą ir subtiliausius malonumus mums gali suteikt ne kas kitas, o tik mūsų vaizduotė, kuri nepažįsta jokių ribų… Iliuzijos – tai irgi gėlės.

Skaitydama vis galvojau, ir kodėl gi aš tą knygą skaitau – ji gi man visai nepatinka. Ne-pa-tin-ka! Matyt, iš užsispyrimo, nes kažkada, vos pamačiusi ją feisbuke, knygų naujienų sraute, nieko nelaukdama žygiavau į knygyną, neradau, prašiau ją surasti, kai tuo tarpu sutrikusios darbuotojos tos knygos dar net mačiusios nebuvo. Teko ieškoti internete, rodyti jos viršelį, o paskui su giliu liūdesiu klausytis, kad na, gal turėsime po mėnesio. Geriausiu atveju.

Štai tokios buvo knygos įsigijimo kančios. Knygos skaitymo kančios buvo dar didesnės.

Visai ne tai, ko tikėjausi. Tikėjausi gi įspūdingo pasakojimo apie didžią Lietuvos praeitį, meilę ir nuotykius istorinių įvykių kontekste, atradimų, žinių praplėtimo ir dar daug visko tinkančio visiškai eiliniam, o ne elitiniam skaitytojo skoniui. Vienu žodžiu, tikėjausi labai kokybiško popso, kuris užpildytų populiariosios literatūros apie Lietuvos istoriją stygių. Bet iliuzijos irgi gėlės, ar ne?

Visgi kai pagaliau po ilgų ir  kankinančių padūsavimų knygą pabaigiau, turiu pripažinti, kad darbas padarytas tikrai didelis (ne mano. Rašytojo). Apie karalių Stanislovą Augustą pasakoja penki artimi jo aplinkos žmonės – asmeninis virėjas Kacperas, kunigaikštis Karolis Gimbutas ir jo žmona (ar meilužė?) Izabelė, Jos Imperatoriškos Didenybės ekstraordinarinis ir įgaliotasis didysis pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje Jakobas Jefimovičius Zyversas ir karaliaus dailininkas italas Marčelas. Bet tai nėra įvykių iš penkių skirtingų pusių atvaizdavimas. Visi šie personažai pasakojimą tarsi pratęsia, jame vis labiau ir labiau ryškėja karalius Stanislovo Augusto paveikslas, jo charakteris, nerimas ir vidinės kančios, kai, galų gale, imperatorienės Jakaterinos verčiamas, atsisakęs sosto ir taip pasmerkęs Lietuvą ilgiems okupacijos metams Rusijos Imperijoje.

Tiesa, skaitydama knygą kaip tik atradau V. Purono pasakojimą, kad būtent šis karalius pripažino Šiaulius laisvu miestu, tuomet miestas gavo herbą, kuriame buvo pavaizduotas Poniatovskių giminės veršelis ir užrašas „Memoria Stanislai Augusti 1791“.

– Ne, ne!.. Kaip tik man būti karaliumi sunkus darbas, nes turiu didžią ydą – niekada nesu iki galo įsitikinęs savo teisumu, o visada matau daugelį problemos pusių. Man duota matyti visą gyvenimo vaizdą, žmonių kelius ir jų motyvus. Suprantu, kad visi motyvai vienaip ar kitaip yra pagrįsti, todėl visuomet regiu logiškus ir teisėtus argumentus, vedančius link priešingų sprendimų. Dauguma žmonių siekdami tikslų yra šventai įsitikinę savo teisumu, ir toks jų, galima vadinti fanatizmas mane paprastai stebina, bet, prisipažinsiu, pastaruoju metu to dažniausiai pavydžiu. Pačiam man duota dovana – o gal prakeiksmas – matyti pasaulį objektyviai. Suvokiu kiekvieno savo noro, tikslo, o kartu ir kiekvieno galimo sprendimo reliatyvumą. Tai sukelia didžiules abejones, blaškymąsi, skrandžio silpnumą ir nervinį pakrikimą. 

Stipru. Labai. Daug filosofijos, psichologijos, tos pačios istorijos. Bet ne man.

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

 

Čepulis, Apolinaras. Likimo upė [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 512 p.
Čepulis, Apolinaras. Likimo upė. Rėvos [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 496 p.

Viktutei vis dažniau rodėsi, kad gyvenimas ir tėra tik nesibaigiantis alinantis darbas, pasninkai, juodas neišvargstamas vargas ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Jai į galvą lindo nuodėmingos abejonės: koks tas pragaras po mirties jei dabar visas gyvenimas toks…

Skaičiau ir galvojau – kokie mes dabar laimingi. Gyvenam šiltai, patogiai, sočiai. Galime rinktis, rinktis kiekviename žingsnyje. Viktorija tokios laimės neturėjo. Visas jos gyvenimas – kaip lieps tėvas ir kaip duos Dievas.

Skaityti baisu. Realybė dažnai būna baisesnė už visus išgalvotus baisumus. Tuo labiau, kad romane labai daug autentiškumo, autorius užrašė savo mamos prisiminimus, pasakojimus. Ir taip nuo pat XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Spaudos draudimas, kantičkos, I pasaulinis karas, tarpukaris, II pasaulinis karas… Audimas, verpimas, kūlimas, melžimas, liuobimas ir dar šimtai kitų nesibaigiančių darbų. Metų ratas apsisuka – ir vėl viskas iš pradžių. Amžina plūkiava.

O dar tie jausmai… Net maža mergytė nesulaukia nei šiltesnio žodžio, nei skanesnio kąsnelio, niekas nei ašaros nubrauks, nei apkabins, nei priglaus. Ir kuo toliau, tuo liūdniau. Kol gyvenimas taip užgrūdina, kad nebelieka nei ašarų, nei skausmo. Viskas patirta, viskas išgyventa, nebenustebinsi.

Knygos dvi, bet pasakojimas tęsiasi nenutrūkstamai, tad pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi prie antros. Nepaisant visų tų kasdienybės baisumų, skaityti labai įdomu, viskas labai realu, daug memuarinės medžiagos, įdomu palyginti su savo artimųjų pasakojimais. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jūsų proseneliai pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą? O kaip seneliai – pokarį?

Kiek žmonių – tiek gyvenimų. Knygoje jis – Viktorijos.

Upė nesuskaičiuojamais vingiais tekėdama prasigraužia vagą ten, kur lengviau, kur užtenka jėgos prasiveržti: vienur – lygumomis – teka ramiai, kitur – per akmenis, rėvas, tarpukalnes – audringai. Tik ne kiekvienas šaltinis virsta upeliu, ne kiekvienas upelis pasiekia upę, ne kiekviena upė įteka į marias…

 

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…“. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai“ ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius“. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.

Gina Viliūne. Vilniaus Madona.

viliune_MadonaVILIŪNĖ, Gina. Vilniaus Madona: [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2014. 248 p.

— O kur paslaptis?

Ne ne ne. Knygos nei per kur negalima lyginti su Magdale. Man nepatinka šiandienos siužetas. Viską gadina! Aleksandro ir Elenos istorija tokia graži! O dabartiniai veikėjai… Dirbtiniai. Beje, toks jausmas, kad jie yra tie patys, kaip ir knygoje Karūna be karaliaus. Praėjus kokiems 3-4 metams…. Tikriausiai. Bet ne, nepatiko, tai ir atmintyje neužsiliko.

O gal čia taip ir turi būti? Tiesiog apie istoriją dažnas mažai žinome, ją idealizuojame ir romantizuojame, tad ir atrodo viskas gražiai. O dabartis… Įdomiai parašyti apie dabartį sunku. Tikrai. Dabartis tikriausiai dar neturi kuo žavėti. Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl taip skiriasi tie praeities ir dabarties tekstai?

Tiems, kam patiko trileris dėl karūnos, patiks trileris ir dėl ikonų. O kitiems… Na, prašau, parašykite dar bent vieną istoriją tik… apie istoriją.