Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…“. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai“ ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius“. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.

Reklama

Gina Viliūne. Vilniaus Madona.

viliune_MadonaVILIŪNĖ, Gina. Vilniaus Madona: [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2014. 248 p.

— O kur paslaptis?

Ne ne ne. Knygos nei per kur negalima lyginti su Magdale. Man nepatinka šiandienos siužetas. Viską gadina! Aleksandro ir Elenos istorija tokia graži! O dabartiniai veikėjai… Dirbtiniai. Beje, toks jausmas, kad jie yra tie patys, kaip ir knygoje Karūna be karaliaus. Praėjus kokiems 3-4 metams…. Tikriausiai. Bet ne, nepatiko, tai ir atmintyje neužsiliko.

O gal čia taip ir turi būti? Tiesiog apie istoriją dažnas mažai žinome, ją idealizuojame ir romantizuojame, tad ir atrodo viskas gražiai. O dabartis… Įdomiai parašyti apie dabartį sunku. Tikrai. Dabartis tikriausiai dar neturi kuo žavėti. Nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl taip skiriasi tie praeities ir dabarties tekstai?

Tiems, kam patiko trileris dėl karūnos, patiks trileris ir dėl ikonų. O kitiems… Na, prašau, parašykite dar bent vieną istoriją tik… apie istoriją.

Kristina Krekelytė. Griūtis.

Krekelyte_Griutis

KREKELYTĖ, Kristina. Griūtis. [romanas]. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013,  238 p.

Tokia audra, toks juodumas ateina… (psl. 9).

Sunku net įsivaizduoti, kiek gali žmogus. Kiek pajėgia ištverti baimės, nežinomybės, nelaimės nuojautų. Kai nežinia, kas bus rytoj, kai nesupranti, kas vyksta, kai net savo namuose negali jaustis saugus.

Lietuviams istorija nepagailėjo negandų. Neaplenkė jos ir Giedraičių šeimos, kuriai teko gyventi karo ir pokario metais. Sumaištis visiška. Daugybė ašarų ir aimanų. Dėl prarastos šeimos, žuvusių artimųjų, neaiškios ateities ir sugriautų likimų.

Skaityti šiurpoka. Autorė visą tai pati matė ir išgyveno, rašo įtaigiai. Nesunku įsivaizduoti žmonių jausmus, kai reikia bijoti kiekvieno kaimyno (o gal jis įskųs), kai turi galvoti, ką sakai (nes gali labai atsirūgti), kai gyvulius reikia slėpti (nes gal juos paims kolūkis), kai nakimis tenka miegoti lauke (nes galbūt šiąnakt veš žmones).

Tikrai baisu. Gerai, kad visa tai jau tik knygose.

Gražina Karaliūnė. Emos sala.

Karaliune_EmosKARALIŪNĖ, Gražina. Emos sala: [Romanas]. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2011. 398 p.
Vandenio ženklas – I knyga.

— Aš esu Vandenis.
— Aha, o aš tada Undinė. (psl. 153).

 Visada maniau, kad naujų, ką tik išleistų knygų skaityti neverta. Ypač tų, kurios garsiai pristatomos. Verčiau palaukti, kol aistros aprims ir fanfaros nutils. Tada jau ir skaityti galima. Ne, knyga geresne tikrai netaps. Bet nusivylimas irgi nebus toks didelis.

Kam pasakoju visa tai? Nes apie knygą nėra ką pasakoti. Ji labai tinka laukiant eilėje pas dantų gydytoją. Atrodysi tikrai solidžiau, nei maigydama telefoną. Skaitai sau knygą, mąstyti nieko nereikia, net dantų skausmą kažkiek pamiršti. O jei vėliau paliksi knygą laukiamajame – gaila tikrai nebus. Aišku, jei ji ne skolinta.

Jei nieko nesitiki, gali net patikti. Man beveik patiko. Skaičiau vaikiško šrifto tekstą, ilsinau protą, netgi perskaičiau iki galo. Nes kokios nuotaikos, tokios ir knygos. Kokie skaitytojai, tokie ir rašytojai. O kas aš tokia, kad galėčiau kuriuos nors teisti?

Kazys Saja. Už nevarstomų durų.

Saja_Nevarstomos durysSAJA, Kazys. Už nevarstomų durų: [labiau linksma, negu liūdna, veikiau pasaka, negu apysaka]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 243 p.

Ir aš ėmiau prisiminti tai, ko, rodos, iš tikrųjų nė būti nebuvo. (psl. 17).

Yra knygų, kurių nesuprantu. Jų pasitaiko ir dabar, pasitaikydavo ir vaikystėje. Tuomet buvau realistė. Knygos, kuriose realizmas pynėsi su pasaka atrodė mažų mažiausiai keistos.

„Už nevarstomų durų“ – viena iš tokių. Herojaus svajonės nukelia jį į tokius laikus, kai nebuvo mokyklų, o pasaulyje gyveno žiniuonės, karaliai ir nelaimingos karalaitės. Vaikystėje tai atrodė keista ir nuobodu. Dabar – įdomu ir nebekeista. Juk kas ten besupaistys, kur tos pasakos baigiasi, ir kur prasideda realybė.

Man patinka šio rašytojo knygų pavadinimai. Patinka ir pačios knygos. Patinka dar ir jo požiūris. Į daug ką. Į kūrybą irgi. Kažkur internete skaičiau: „Kai kas mane jau laiko mirusiu, ir aš su tuo baigiu susitaikyti. Įsitikinau, kad tikrasis kūrėjo honoraras – ne pripažinimas, ne garbė ar pinigai, o džiugus, tegul ir apgaulingas jausmas, jog tavo diena prasideda ir baigiasi prasmingai. Rašai, kalbi pats su savimi kaip su murkiančiu katinu, kuris glostomas žada sugauti tau lig šiol neregėtą pelę.“.

Manau, katinas neapgavo.

Romualdas Lankauskas. Užkeiktas miestas.

Lankauskas_UzkeiktasLANKAUSKAS, Romualdas. Užkeiktas miestas.  [romanai]. Vilnius: Vaga, 1988. 96 p. (Popul. b-ka; PB).

Aš juk nežinojau, kokie nauji išbandymai manęs laukia. (psl. 24).

12-oji iš knygų iššūkio.

Alegorinis romanas. Veikėjas pakliūna į keistą miestą, kuriame žmonės keistai elgiasi, iš kurio norisi kuo greičiau sprukti. Bet…. yra šiokių tokių keblumų.

Autorius negirdėtas, bet nei dūsauti, nei lapų sklaidyti besigraužant, kad vėl tapau reklamos auka, nereikėjo. Skaityti norisi: įdomu, ar Bernardui Kunui pavyks?

Parašyta gerai ir gražiai. Nestandartiškai. Be verksmų ir ašarų, kaip mums įprasta. Sudėtingas situacijas vaizduoti kitaip, be slegiančio liūdesio, yra dėmesio vertas atvejis. Kartu su veikėju jaudinausi, tikėjausi ir baisėjausi ironiškai pavaizduota totalitarinės santvarkos sistema.

Ir pagalvoti yra apie ką. Tokių Grandiosų Generalpijų pilna. Tik saugokis, kad įkliūsi, ir nebegalėsi  ištrūkti, net labai norėdamas, prisitaikysi, nors ir suprasi, kaip tai kvaila, tylėsi, nes išsakyta nuomonė pakenks, supanašėsi su kitais, nes taip patogiau. O tapęs užkeikto miesto gyventoju, klaidžiosi, nepažįstamomis gatvėmis vis sukdamas ratus, ir negalėsi ištrūkti.

Nepasiklyskit!

Vytautas Račickas. Sunku būti mokiniu.

Racickas_sunkuRAČICKAS, Vytautas. Sunku būti mokiniu: [apsakymai]. Vilnius: V. Račickas, 2005. 195 p.

Na, ir prasideda… (psl. 148).

Nuotykiai namuose, kieme, su draugais. Įvairiais laikotarpiais rašyti apsakymai toli gražu neapsiriboja mokykla, kaip maniau pradžioje. Yra visko.

Šeši apsakymai skirti Sausio 13-osios dienos įvykiams. Nežinau, kada jie parašyti: tuomet ar kada nors vėliau. Vaikams realistiškai ir tikrai labai patriotiškai pasakojami įvykiai, kurių jie nematė.

Visgi, šauniausias šioje rinktinėje – Jokūbėlis, kurio istorijos vėliau buvo papildytos ir išleistos atskiroje knygoje „Berniukai šoka breiką“. Jokūbėlis šauniausias personažas po Zuikos. Kad ir kaip stengtųsi, jam visada kas nors nutinka. Sunku būti geram vaikui. O stropiam mokiniui – tai iš vis…

Realistinių pasakojimų rinktinė pradinukui.