JAUTAKĖ, Ona. Kai aš buvau Kleo: [apysaka]. Dailininkė Aida Janonytė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. 84 p.
Mano galvoje – tikras jaukinys. (psl. 38).
Aplinkiniams – paklusnus sūnus, rūpestingas brolis, talentingas muzikantas… Pats sau – kasdienių rūpesčių slegiamas penktokas. Juk rūpesčių, kai tau dvylika – begalės. O jei dar kamuoja kažkoks neaiškus nerimas ir dingusio tėčio ilgesys…
Apysaka nenuobodi. Įvykiai mažame miestelyje, ypač mokykloje, tikroviški. Intriguoja ir dingęs tėtis bei šioks toks detektyvas. Net jei ir supranti, kad šiuolaikiniai dvylikamečiai juk taip nekalba. Bet kankinasi jie taip pat, kaip ir jų bendramečiai prieš keliasdešimt metų.
Miegosiu šimtą metų ir sapnuosiu… Gal Kleo. O gal Kleopą, kuris groja akordeonu ir baigia penktąją klasę.
Kartais jis nematomas, kartais nelaimingas, bet tikrai ne vienintelis toks po pavasario žvaigždėmis. (psl. 47).
Aš nestibrinėju. Aš laukiu tėčio. Ir dar kažko – nesuprantamo, didelio. To, kas atspinduliuoja iš žydros Stefanijos žvaigždės ir vakarais plentu nuzyziančio dviaukščio autobuso. (psl. 61).
Kleo – tikra priešingybė Kintui. Bet ar būti geram – lengviau?
kaskaityti.lt 