Michael Crichton. Laiko linija

CRICHTON, Michael. Laiko linija [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2011. 408 p.

– Praeitis egzistavo dar prieš Disnėjų ir Merdoką, Britų Telekomą ir „Nissan“, „Sony“, IBM ir visus kitus veiksnius, formuojančius dabartį. Praeitis kilo ir leidosi be jų įsikišimo, bandymų veikti. Praeitis yra tikroviška. Ji autentiška. Ir tai suteikia praeičiai neįtikėtino patrauklumo. 

Kelionės laiku tikriausiai kiekvieno fantasto svajonė. Knygos, filmai ta tema – viskas tinka ir viskas šaunu (tokiais atvejais minusų retai kada ieškau, o ši knyga dar ir su paveiksliukais). Ir kaip tik po ranka pasitaikė Laiko linija (o, čia tas Dinozaurų parko autorius ir o, pasirodo ir Andromedos štamo, tik pastarojoje buvo Maiklas Kraitonas). Šį kartą romanas siūlo nukeliauti į praeitį, į XIV a. Prancūziją, į tuos laikus, kai pagrindinės technologijos buvo šaunamieji ginklai ir parakas, o pagrindinis kilniųjų riterių užsiėmimas – aiškintis asmeninius reikalus kardais ir kalavijais.

Keista, kad tik jau įpusėjusi knygą prisiminiau, kad yra ir filmas (Timeline (2003) IMDb *5.6). Minutėlę sudvejojau, skaityti toliau, ar nebe, juk filmą mačiau bent keletą kartų, bet perverčiau puslapį ir… Ir taip, tas rašytojas tikrai gerai rašo. Nors pradžioje visada šiek tiek nuobodu. Buriamas būrelis, turintis nuveikti ką nors neįprasto (vieni jau leidosi po vandeniu, kiti keliavo į Dinozaurų parką, dar kiti – tyrė kažkokį tai štamą…). Vėliau išdėstomos mokslinės ir galimai galimos teorijos, prielaidos, ir t.t.  Kai visi pagaliau užima savo vietas, veiksmas prasideda. Įsisuka siužetas, įvykis po įvykio, o Prancūzijos šimtametis karas pasirodo nėra jau tas laikotarpis, į kurį labiausiai norėčiau nuvykti.

Bent jau teoriškai įrodyta, kad laiko kelionės tikrai yra neįmanomos. Bet kai atsivertusi paskutinius puslapius pamačiau keturių lapų bibliografinių šaltinių sąrašą, tikrai suabejojau. Nejau tikrai neįmanomos?

Ką gi, pirmyn į viduramžius?

Michael Crichton. Juros periodo parkas

CRICHTON, Michael. Juros periodo parkas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė L. Paliūnienė ir V. Budrys. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2015. 507 p.

Pavojus gresia ne mūsų planetai, pavojus gresia mums. Mes neturime tiek jėgų, kad planetą sunaikintume arba ją išsaugotume. Mes turime sukaupti jėgas, kad išsigelbėtume patys.

Chrichton čia toks, kaip ir ankščiau skaitytose knygose: geriausių savo srities specialistų būrelis pakviečiamas vykdyti kažkokios užduoties, kuri iš pradžių atrodo visai intriguojanti ir įdomi, o vėliau virsta nekontroliuojamu chaosu. Jau pabuvom ir vandenyno gelmėse, ir slaptoje laboratorijoje tyrėme paslaptingas bakterijas. Dabar keliausime į egzotišką salą aplankyti dinozaurų. Tik šį kartą į pakviestųjų būrį netikėtai pakliūva ir porelė vaikų. Suaugusiųjų laimei.

Kam skaityti knygą, jei jau ir filmas matytas, ir knyga seniausiai perskaityta? Atsakymas paprastas: nes ji gerai ir įdomiai parašyta. Išlaikytas balansas tarp veikėjų, nuotykių ir filosofijos. Nieko nėra per daug. Vieni džiaugiasi, su kaupu patenkinę savo profesinį smalsumą, kiti gudrumu ar vikrumu kovoja su dinozauras, treti jau ramiai virškinasi šių gigantiškų (o kartais ir visai mažučių) gyvūnų skrandžiuose. Aišku, niekas nesitikėjo, kad pramogine ir pažintine turėjusi būti kelionė taps išgyvenimo žaidimu, bet kompiuterinės sistemos draugiškos jauniems protams ir pamažu viskas aprimsta. Kol merdintis matematikas dalinasi savo filosofine išmintimi, kariuomenė viską sutvarko jai įprastais metodais. Bum ir viskam pabaiga. Bum ir knyga baigėsi. Gaila.

Puikus, įtraukiantis, visiškai užsimiršti leidžiantis romanas. Gerai, gal tie velociraptoriai ir nelabai draugiški gyvūnai, bet kas elgtųsi kitaip, visai netikėtai gavęs dar vieną progą gyventi?

– Sakykim, kad taip nutiks, – pertraukė jį Malkolmas. – Sakykim, radiacijos lygis Žemėje siaubingai pakils, ir visa mūsų augmenija ir gyvūnija išmirs. O pati planeta šimtams tūkstančių metų pavirs įkaitusia keptuve. Gyvybė vis viena kur nors bus išsaugota: po žeme, o gal arktiniuose ledynuose… Ir praėjus tūkstantmečiams, kai mūsų planeta vėl taps svetinga, joje vėl pasklis gyvybė. Ir evoliucijos procesas prasidės iš naujo.

 

Maiklas Kraitonas. „Andromedos“ štamas.

KRAITONAS, Maiklas (CRICHTON, Michael). „Andromedos“ štamas [romanas]. Iš anglų k. vertė Romualda Zagorskienė. Vilnius: Vaga, 1975. 238 p.
Serija „Zenitas“.

— Sere, mes matome gulinčius žmones. Daugybę žmonių. Atrodo, visi negyvi.

80 kp (kp – tai sovietinių laikų kapeikos, analogas dabartiniams ct). Tiek už fantastikos klasiką, kuri, perleista dabar, tikriausiai kainuotų kokius 8,00 Eur. Mažiausiai. Ne, čia tikrai ne iš serijos „kaip ankščiau buvo geriau“… Ne, čia tiktai džiaugsmas, kad ir tarp senienų vis galima šį bei tą įdomaus atrasti.

Kraitonas yra tas pats amerikiečių rašytojas Chrichton, parašęs „Jūros periodo parką“, „Sferą“ ir t.t. „Andromedos“ štamas yra pirmasis fantastinis romanas, neįprastas tuo, kad veiksmas vyksta praeityje (t.y. parašytas 1969 m., o viskas vyksta 1961 m.). Bet kokiu atveju, tai nebesvarbu: ar taip, ar taip, tai jau praeitis. Praeitis, kuomet biologija, kaip mokslo šaka, dar nebuvo pakankamai vertinama, o pirmosios ESM stebino savo gebėjimais padėti žmonijai.

Puikumėlis. Įsitraukiau nuo pirmo sakinio, perskaičiau per kelis prisėdimus. Gal kiek panaši į „Sferą“: pačių gudriausių mokslininkų ketvertukas gauna užduotį išsiaiškinti viską apie paslaptingą nežinomą bakteriją (o gal virusą). Vyrukai nugabenami į slaptą laboratoriją ir imasi darbo. Parašyta puikiai, intriga išlaikoma, veikėjai įdomūs, dar įdomesni autoriaus pasvarstymai apie mokslą, techniką, ateitį, slaptosios laboratorijos aprašymai. Viskas konkretu ir jokio tuščiažodžiavimo. Panašu, kad „Zenitas“ buvo puiki mokslinės fantastikos knygų serija.

Iš teisybės žmogaus čia visai nereikėjo, jis nevykdė jokios funkcijos. ESM valdė pati save, kas dvylika minučių per visas schemas buvo leidžiami kontroliniai uždaviniai, ir, pasirodžius neteisingam atsakymui, ESM automatiškai išsijungtų.

Ką gi, atgal į praeitį?

Michael Crichton. Sfera.

CRICHTON, Michael. Sfera [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2000. 320 p.

— Pasakysiu jums, ką aš manau, – tarė Haris. – Aš manau, kad sfera – tuščiaviduris konteineris. Aš manau, kad viduje kažkas yra ir tai velniškai mane baugina.

Stratigrafija, boiliuminescensinės struktūros, chloroplastai, chromotoforai, antropomofinės problemos – jei šie žodeliai jūsų negąsdina, greičiausiai jums patinka, ar bent galėtų patikti mokslinė fantastika. Žanras šis keistas, dažniausiai tapatinamas su berniukais ir paauglyste, o paskui.. ką jau ten, tai tik fantastika….

Iš tikrųjų, labai neprasta. Paskutiniu metu jos po truputį paskaitau, pažiūriu vieną kitą filmą – ir ji, tiesa pasakius, mane dažniausiai žavi. Be to, argi galima norą pažinti tai, ko dar nėra, bet gal kada bus, pažinti tai, ko galbūt mes dar net nenujaučiame ar nesuprantame, įsprausti į vieno kurio nors amžiaus tarpsnio rėmus?…

Michael Chrichton daugeliui tikriausiai žinomas kaip Jūros periodo parko autorius. Sfera, parašyta keliais metais anksčiau (1987. Jūros periodo parkas – 1990-aisiais) – kažkuo panaši. Civilių gyventojų (tiesa, geriausių pasaulyje savo sričių žinovų) būrelis gauna užduotį prisijungti prie kariuomenės ir padėti išsiaiškinti paslaptingo laivo, gulinčio vandenyno dugne, kilmę. Tad leidžiamės po vandeniu. O tokiomis sąlygomis visai neblogai, kai šalia yra psichologas. Jo personažas ir buvo visos šios istorijos vinis…

Oi, kaip aš nemėgstu visokių psichologijų…. Ir oi, kokia ji knygoje buvo įdomi….. Normanas Džonsonas stebi visą grupelę, kiekvieną jos narį, tyrinėja situaciją, tikėdamasis užbėgti už akių, jei kuriam nors streso pasirodys pernelyg daug. O situacija neįprasta, klausimų daug,  paslapčių dar daugiau, atsakymų mažai. Iš tikrųjų, ką mes žinome apie žmogų, žmoniją, žvaigždes, galaktiką, ir visa ko esmę? Gal tiesa ta, kad pati didžiausia mįslė visoje visatoje esame mes patys?

Labai patiko. Jeigu esate smalsi esybė, rekomenduoju paskaityti. O kol įspūdžiai neišblėso, lekiame žiūrėti filmo.