Juozas Erlickas Privaloma vasara.

Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo dangaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.

Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus…
Atostogos visiems suaugusiems —
O tau atostogų — nebus!

Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia Vasara kaip vėjas —
Privaloma visiems vaikams.

Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.

Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba —
Visiems visiems ir — būtinai!

Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos — mėlyni, žali…

Kur kaip klaustukas upės vingis,-
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino –
Tam upė penketą rašys.

Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji — dama, nes ji – mažytė,
O tu — tik svečias jos namuos,—

Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas — didis karo vyras
Praskris pro šalį — neįgels.

Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius —
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus…

Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados…

Juozas Erlickas. Lietūs, panašūs į žmones.

Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna — beldžiasi į langą —
Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai — visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,

Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai —
O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos —
Jie tik atostogauja ten — aukštai…

Juozas Erlickas. Mano meilė stikliniais kaliošais.

ERLICKAS, Juozas. Mano meilė stikliniais kaliošais. [Misterija. Keturių sparnų, su aušrine ir pašvaiste]. Vilnius: Tyto alba, 2009. 821 p.

Mano pati vonioj guli, aš – tualete sėdžiu.
Gal nieko čia tokio…
O jeigu tai – meilė? (psl. 204).

Tikėjausi, kad bus įdomiau. Knyga graži ir solidi, ankščiau girdėti tekstai labai patiko, tad viską bendrai sudėjus įspūdis turėjo būti puikus. Bet taip nebuvo. Taip, gyvenimas apibūdintas tikrai taikliai: norisi ir juokti, ir verkti. Tačiau skaitant tą patį per tą patį darosi nuobodu. Juk knygoje daugiau net 800 puslapių!

Kita vertus, Erlicką tikriausiai reikia mokėti skaityti. Nors pavadinime ir užsimenama apie meilę, čia juk ne koks nors meilės romanas. Galbūt nereikia skaityti visko iš eilės, nuo pradžios iki galo, galbūt nereikia skaityti per daug. Ypač per daug. Kad nuo tokių įžvalgių ir kandžių tekstų nepasidarytų bloga. Tiesa, man patiko prozą keičianti poezija, švelninanti minėtus simptomus.

Kvailys tas Erlickas, ar Talentas? Genialūs jo tekstai, ar tiesiog absurdiški? Perskaičiusi vieną knygą taip ir nesupratau. Reikės paskaityti daugiau…

Juozas Erlickas. Vėjiniai malūnai.

Juozas Erlickas. Vėjiniai malūnai

Ten toli, senelio atminty,
Ant kalvų, balti, kaip Saulės sūnūs
Gal toli, o gal labai arti
Ieško vėjo vėjiniai malūnai.

Vėjiniai malūnai ieško vėjo,
O senelis – šienpjovys – grėbėjos,
Ir suranda… Tarp žolių žolelių
Jie abudu ieško sau vaikelių.

O sode lakštingala kad gieda!
O šile paparčio skleidžias žiedas…
Tokią naktį nėr kada ilsėtis –
Ir suranda mažą mano tėtį.

Ir veidai nušvinta lyg palijus,
Žydi rankos, tartum pinavijos…
Susupa į lapelius žaliuosius –
Niekam niekam jo neatiduosim!..

Mala miltus vėjiniai malūnai,
Mažas tėtis valgo storą blyną,
Ir kad auga – ko tiktai nebūna! –
Vis į dangų, kaip žali beržynai.

Vieną iš visų gražiausią dieną
Tošies inkilėly tarp varnėnų
Ir kitų pavasario rakandų
Mano tėtis mano mamą randa.

Vėjiniai malūnai miltus mala…
Ko jie ieško ten, po pievą žalią?
Ei, žiogai! Nutilkit, nebegriežkit! –
Tai manęs manęs manęs jie ieško…

Ir šaukiu balsais visų drugelių,
Boružių ir laumžirgių – žirgelių
Aš esu! Tik raskit, atpažinkit,
Tik paimkit su savim, paimkit!..

Ir tada išgirsta, ir suranda,
Ir padovanoja man Tėvynę…
Geltonam name ant žalio kranto
Tai gražiai gražiai mane augina.

Užu girių vaiko dienos miega,
Ten toli mane kažkas lyg šaukia…
Aš kas rytą paklausyti bėgu –
Kiek nubėgu kelio, tiek užaugu.

Jau skaitau apsakymus Biliūno
Ir verkiu dėl liūdno Brisiaus galo…
O seneliai išskrenda malūnais
Ir kitam krante jau miltus mala…

Mano meilė stikliniais kaliošais (psl. 7-8), 2009 m.