Genovaitė Žibikienė. Tėvas.
(ne eilėraštis, bet….)
Dangaus kalnais Tavo upė teka, dangaus. O aš brendu jos vandeniu.
Sėdi ant debesio krašto, leisdamas vėjui kedenti baltas savo plaukų plunksnas. Šiltas šypsnys mirguliuoja vandens veidrodėliuose – upė teka toliau.
Žinau, Tau smalsu, ar ji, švytuliuodama saulėje ir vis užbėgdama į priekį, tebevilioja mane žaisti?
Brendu tolyn, vis atsigręždama atgal, vis pasitikrindama, ar tebesi?
Nebijok, šnabžda mūsų nušienauta pradalgė, šlamendama pavymui , vilkdama pakrante kvapnius atminimų barstalus… Nebijok… TAI nesibaigs. Tikiu, sakau… aš tikiu!.. Jaučiu, kaip jos kvapai užspaudžia gerklę…
Paukštis, sklęsdamas vandens paviršiumi, tekšteli purslais, ir aš suprantu Tavo ženklą…
Gera žinoti: kiek benueičiau, Tavęs niekada neprarasiu.
kaskaityti.lt 