Dalia Urnevičiūtė. Leona.

Urneviciute_LeonaURNEVIČIŪTĖ, Leona [novelė].  Vilnius: Versus aureus, 2009. 152 p. (Klasika – Neklasika).

Negalėčiau pasakyti, kodėl paskutiniu metu taip pradėjau domėtis savo šeimos gyvenimu (psl. 6).

Prosenė, senelė, mamulė. Leona. Keturių kartų moterų gyvenimas. Skamba labai patraukliai, bet taip nebuvo.

Jau skaičiau keletą Urnevičiūtės knygų, kurios tikrai labai patiko. Bet šita kitokia. Kažkokių moteriškų minčių ir poelgių kratinys. Esu lietuviškos literatūros gerbėja, bet Leona man nepatiko.  Visas prieš keletą dienų skaitytos knygos įspūdis – išblėsęs ir jau pamirštas.

Tiesa, vis prisimenu epizodiškai pasikartojančią dėstytojų baimę ir studijų kančias. Daugiau beveik nieko ypatingo – juk ar ne visi taip pat liūdi dėl nelaimingos meilės?

Ne rudeniui.

Reklama

Dalia Urnevičiūtė. Revanšas.

URNEVIČIŪTĖ, Dalia. Revanšas. [romanas].  Vilnius: Vaga, 1992. 173 p. Populiarioji biblioteka.

„Gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas“ (psl. 78).

Taip trumpai galima būtų apibūdinti antrosios  projekto „2012 knygų iššūkis“ perskaitytos knygos temą.

Dalios Urnevičiūtės knygas atradau visai neseniai. Labai patiko ankščiau perskaitytos ir jau tinklaraštyje esančios knygos.

Ši kitokia.

Nebėra čia Kastės iš „Našlės rūtų (1972) ar „Stiklinio namo (1978) apysakos grožio.

Romano pagrindinis herojus Edvinas gyvena Latvijoje prieš gerus 22 metų dar tik netrukus prasidėsiančio Atgimimo ir Sąjūdžio laikais. Bet romanas ne apie politiką. Romanas apie namus, apie trijų kartų moterų likimus, apie kartais tokį nelengvą pasirinkimą:

Edvinas jaučia, kaip jis šoka per ledinę properšą į šią pusę, čia kur savo tėvynę myli dvi Elžbietos. (psl 173).

Įdomu paskaityti, nes, praėjus vos 20 metų, kai kurie herojų poelgiai būtų, rodos,  jau niekaip nebeįmanomi.

Labai gaila.

Dalia Urnevičiūtė. Stiklinis namas.

URNEVIČIŪTĖ, Dalia. Stiklinis namas: [apysaka]. Vilnius: Vaga, 1978. 184 p.

Iš pradžių mus siejo tik bendros durys (psl. 5).

Knyga apie vieno daugiabučio gyventojus. Mažus ir didelius, laimingus ir nelabai. Patys gyvenat tokiame? O gal net boditės sovietinių laikų palikimu? Be reikalo. Nes juk ne namas keičia žmones, o žmonės namą…

Sunkvežimis pajuda, ir pro susitvenkusias akyse ašaras aš matau stiklinį namą, kuriame gyvenau penkerius metus. O dabar važiuoju kitur, kur reikės vėl iš naujo visus pamilti, nes tik meilė gruoblėtas mūro sienas paverčia stiklinėmis (psl. 183).

Kaip ir prieš tai skaityta apysakų knyga „Našlės rūtos“, ši irgi paprasta, graži, miela, tiesiog tobula. Kiekvienas namo gyventojas toks tarsi pažįstamas, kažkur matytas, sutiktas, bet dar kartu ir kažkuo nustebina, dar kažkokia smulkmena, būdo bruožu. Apysakoje tiek daug jausmų, užvertus knygą ji dar ilgai nepasimiršta, nenori užleisti vietos kitoms, galbūt ir naujesnėms, šiandien taip perkamoms, populiarioms knygoms…

Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nesvarbu – žmogus tai ar šuo. Nuo to ryto prasideda naujas gyvenimas, gyvenimas nujaučiant, kad bus ir daugiau tokių atsiskyrimų, atsisveikinimų ir praradimų. Po to kiekviena džiaugsminga valanda apsineša kaip žalvaris nuodinga apnašų plėnele – suvokimu, kad viską, ką turime brangaus, vieną kartą teks prarasti. (psl. 22).

Labai graži apysaka. Labai patiko.

Dalia Urnevičiūtė. Našlės rūtos.

URNEVIČIŪTĖ, Dalia. Našlės rūtos: [apysakos]. Vilnius: Vaga, 1972. 206 p.

Kastė dabar žinojo: metams slenkant, skausmas žemyn auga, galiausiai ir visai mažutėlis palieka. Bet jo šaknis gili, oi, gili! Neduok dieve ją pakliudyti… (Našlės rūtos, psl. 12).

Dar vienas stebuklas lietuvių literatūroje. Apysaka apie moterį, praradusią mylimą žmogų. Paprasta iki begalybės, ir kartu nepaprasta, gera ir išmintinga. Skaičiau ir gerėjaus žodžiais, sakiniais, tekstu be jokių ypatingu šiuolaikiškų įmantrybių. Tekstu, kuris tiek daug savyje gali turėti.

Gražu… Kodėl ji ankščiau to nematė?
Tik ėjo, bėgo, dirbo. Statėsi šitą nameliuką, paskui gimė vaikas, pirko karvutę. Paskui… Kas dar paskui? Ėjo, žemai palenkusi galvą, pilną mažų, šiltų rūpesčių, ir neturėjo kada jos pakelti aukštyn. (Našlės rūtos, psl. 9).

Kita apysaka, „Oranžinis šalmas“, apie du mylinčius, tačiau vienas kitą nelabai tepažįstančius žmones. Nevykusi poetė ir neblogas motociklininkas… Kiekvienas skyrelis parašytas iš vieno ar kito veikėjo pozicijos (kaip apie Picoult dar niekas nieko net girdėję nebuvo…). Apie meilę, žodžius, supratimą, tylą ir nesusipratimus. Apie susipažinimą.

Kad daugiau apie tai negalvočiau, užėjau į paštą ir pabandžiau parašyti Godai laišką. Rašyti pasirodė ne taip jau paprastai po to, ką aš perskaičiau jos bloknote. Aš neberadau žodžių, kurie būtų tik mano. Troškau pasiguosti, ir nieku gyvu nenorėjau jos dėmesio iš pasigailėjimo. Taip aš to laiško ir neparašiau, tik išsitepliojau violetiniu rašalu ir išėjau į tą pačią gatvę dar labiau prislėgtas. […]
Rytojaus dieną pasiunčiau Godai telegramą. (Oranžinis šalmas, psl. 188).

Gražu. Kartais toli ieškoti ir nereikia.
Laaabai patiko.