José Saramago. Vienuolyno kronika.

SARAMAGO, José. Vienuolyno kronika [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 374 p.

Jie nebijojo, tiesiog buvo išsigandę savo drąsos.

Pirmas sakinys: Mūsų valdovas iš Dievo malonės karalius Jonas, penktas tuo vardu pakrikštytas sosto įpėdinis, ketina šiąnakt eiti į miegamąjį pas savo sutuoktinę doną Mariją Aną Žozefą, daugiau kaip prieš dvejus metus atvykusią iš Austrijos padovanoti infantų Portugalijos karūnai, bet ligi šios dienos vis dar nepastojusią.

Geras autorius, knygos ne skaitaliukai. Nobelis visgi.

Nežinau, nuo ko pradėti. Ar nuo siužeto, ar nuo jo pateikimo. Skaičiusiems stilius jau pažįstamas. Sakiniai ilgiausi, bet kaip įdomu skaityti! Kaip vingiuoja, vingiuoja ir išsivingiuoja pasakojimas, kaip iš detalių susidėlioja ir didingi darbai, ir paprastų žmonių gyvenimas. Ir karalių, ir varguolių, ir keistuolių…

Labai įdomus ir siužetas. Aštuonioliktas amžius, Portugalija, karalius Jonas, jo palikuonimis pradžiuginti neskubanti sutuoktinė. Tai ką dabar daryt? Duos Dievas infantą – teks karaliui pranciškonams vienuolyną statyti. Ar čia sunku pažadėti, juk neaišku, kaip čia dar bus.. Reikalai taip smagiai dėliojasi, kad pirmo šimto puslapių kaip nebūta. O čia dar į sceną žengia Baltazas ir Blimunda… O kur dar skraidantis paukštis! O inkvizicijos laužai!

Tiesa, buvo etapų, kuomet tas detalus, nors ir koks įtaigus pasakojimas pabosdavo. Arba tiesiog pradėdavo slysti pro akis, paveikslas nebesidėliodavo. Ženklas, kad knygą reikia užversti. Labai to nemėgstu, bet šiuo atveju buvo būtina. Nes dėmesio ir susitelkimo reikia.

Ai, dar. Dar labai patiko, nežinau, ar taip galima pavadinti, sarkazmas. Iš pradžių galvojau, kad autorius juokiasi iš bažnyčios. Paskui, kad iš didžiūnų ir turtuolių. Dar iš keistuolių… Paskui paaiškėja, kad iš viso pasaulio. Tai tas ypatingasis, daug ką skaudinantis stilius. Gal apie tai reiktų pasidomėti ir daugiau, tikiu, kad yra daug visko prirašyta.

Beje, feisbukas man meta visokių recenzijų apie knygą (žino mat, ką dabar skaitau). Prisipažinsiu – jas skaityti tingėjau, tad čia dėstau tik savo emociją. Kaip visada. Bet besidomintiems siūlau paskaityti ir jas – knyga lyginama su Bulgakovu, Eco, Garcia Marquez kūryba, tai tas papildomų tekstų paskaitymas daug ką papildo ir paaiškina.

Tai va. Jokio sprinto. Tik ramus pasivaikščiojimas pavasarėjančiame miške, ramiai apžiūrint kiekvieną lapelį, medį ar skruzdėlyną.

Frank Herbert. Kopa. Mesijas.

HERBERT, Frank. Kopa. Mesijas [romanas]. Iš anglų k. vertė Matas Geležauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 264 p.
Antra „Kopos“ kronikų knyga.

– Šioje Visatoje esama neišsprendžiamų problemų, – pertraukė jį Polas. – Nieko. Nieko nebegalima padaryti.

Pirmas sakinys: K.: Kas jus paskatino pasirinkti būtent tokį metodą Muadibo istorijai nagrinėti?

Kol kas sunkiausiai įkandama mokslinės fantastikos knyga buvo Trijų kūnų problema. Nebuvo laiko svajoti ir mėgautis skaitymu, ten visko tiek daug. Bet dabar į tų sunkiųjų fantastikos knygų gretas pretenduoja ir Kopa. Vaikeli, ir ką gi aš čia perskaičiau?

Visgi fantastika yra fantastika – ji visada atsiduria pačioje begalinėje skaitytinų knygų eilės pradžioje. Apimtis kažkodėl perpus mažesnė už pirmąją dalį ir beveik suprantu kodėl. Autorius taip įdomiai pasielgė su visų numylėtuoju Polu, kad ištikimesni skaitytojai tikriausiai būtų neištvėrę ilgesnės istorijos. Nors ištverti teks – jau išversta ir tuoj pasirodys Kopos trečioji dalis. Visiškai nenumanau, kur dar viskas pasisuks.

Bet neužbėgu už akių. Mesijas. Polas. Muadibas. Vis dar stebina tas jauno vaikinuko iš pirmojo pirmos dalies skyriaus virsmas. Reikėjo būti tikrai didžiai geseridei, kad galėtum įžvelgti jame slypinčią galią. Ir įvykius, kuriuos ta galia išjudins.

Bet oi, kaipgi ta antra dalis? Patiko. Istorija neišsitempė, lapų mažai, tikrai neatsibodo. Tarpais nesuprasdavau, apie ką skaitau, bet gal tai tebuvo nuovargis. Kitą vakarą vėl reikėdavo skyrių pradėti iš naujo. Kartais galvoju – na negi daugiau neturiu ką skaityti? Turiu. Bet čia juk Kopa. Klasika. Talentas. Grandiozinis užmanymas. Mada.

Taip, iš dalies tai mada. Kaipgi laikysi save knygų skaitytoja, fantastikos mėgėja, jei nebūsi skaičiusi Herbert Kopos? Niekaip. Nieko nebūčiau praradusi, jei ir nebūčiau sužinojusi, kas tas Polas ir kuo baigiasi visokie susidievinimai, autokratijos, totalitarizmai ir panašiai. Bet perskaičiau, šį tą sužinojau, ir, panašu, tinkamai išsidėsčius žvaigždėms, tikriausiai skaitysiu ir trečią dalį.

Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

WEIR, Andy. Projektas „Sveika, Marija“ [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 534 p.

Modifikuoti svetimą gyvybės formą. Kas gali būti lengviau?

Pirmas sakinys: – Kiek bus dukart du?

Marsiečio sarkazmas grįžta! Railandas Greisas – nelabai vykęs mokslininkas, bandęs įrodyti, kad gyvybei nereikia vandens. Nesėkmingai. Todėl dabar jis – pagrindinės mokyklos mokytojas, tiesa, labai mėgiamas vaikų.

Ir dar jis – pasaulinio projekto „Sveika, Marija“ mokslininkas. Mat Žemei iškilo grėsmė – Saulė pamažu gęsta ir žmonijai gresia išnykimas.

Standartinis fantastinis romanas. Mokslinis. To mokslo buvo kiek per daug. Ne humanitarams perprasti tiek daug informacijos, kuri praverstų, jei netyčia tektų atsidurti kažkur kosmose. Vienui vienam. Tiesa, labai įdomu skaityti, kaip pati paprasčiausia virvutė, tinkamai ją panaudojus, gali atsakyti į pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus. Arba kokia nors ritė.

Taigi, mokslo pradžioje buvo kiek per daug. Bet tas Marsiečio stiliaus sarkazmas labai padėjo. Kurgi ne, pačiais sudėtingiausiais išlikimo momentais gera nuotaika tokia pat svarbi kaip ir oras. Kaip ir paliepimas sau kvėpuoti. Kaip ir patikimų keiksmažodžių rinkinys.

Ir dar vienas dalykas svarbus – bendravimas. Žmogus sociali būtybė, atskirtyje gali ir neišgyventi. Bet o jeigu tokių socialių būtybių yra ir daugiau? Gal tada ir pavyktų išgelbėti žmoniją? Ar bent išsigelbėti pačiam?

Labai patiko, kaip ir kitos knygos. Apimtis jokios reikšmės neturi. Pabaiga.. chm… vaikiška. Bet gal vaikiški sprendimai dažniausiai ir būna patys teisingiausi? Tikriausiai.

Tiesa, nesupratau, kodėl visgi projektas „Sveika, Marija“?

Frank Herbert. Kopa.

HERBERT, Frank. Kopa [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Įvadą parašė Gintautas K. Ivanickas. Kaunas: kitos knygos, 2021. 726 p.

LITANIJA BAIMEI ĮVEIKTI
Bijoti man nevalia.
Baimė – proto žudikė.
Baimė yra maža mirtis, nešanti visišką suniokojimą.
Stosiu akis į akį su savo baime,
Leisiu jai mane užlieti, leisiu jai mane persmelkti,
O kai ji nuklioks tolyn, atgręšiu vidinę akį į jos vagą.
Ten, kur nutolo baimė, nelieka nieko.
Dabar esu vien tik aš.

Pirmas sakinys: Paskutinę savaitę, likusią iki išvykimo į Arakį, kai ruošos sumaištis įsisiūbavo beveik nebepakenčiamai, vaikinuko, Polo, motiną aplankė surukusi senė.

Nežinau, kodėl aš taip taupau šią knygą ir nieko apie ją nepasakoju. Perskaičiau tai jau seniausiai. Tikriausiai laukiu tęsinio, kad, nedaugiažodžiaujant, galima būtų parašyti iš karto apie viską.

Tai koks tas pirmas įspūdis? Puikus. Fantastikai, ypač tokioms didingoms epopėjoms, reikia laiko, reikia ištyrinėti tą visiškai naują autoriaus sukurtą pasaulį, jo tradicijas, istoriją, tikybą, politiką, žemėlapius ir geografiją. Šioje knygoje – dar ir ekologiją, ir filosofiją, ir psichologiją. Įvadas pradžioje. Dar keturi priedai pabaigoje. Atskiras skyrius terminologijai. Net nežinia, ką čia skaityti pirmiau: priedus ar patį romaną. Gal todėl fantastika daugeliui skaitytojų ir nepatinka – tai, kaip klaidingai manoma, nėra lengvai akimis permetami romaniukai. Ypač tie, kurie išlaiko laiko testą. O Kopa jį išlaikė.

Polas toks keistokas jaunuolis. Jautrus, emocionalus, daug išgyvenantis, regintis kažkokias tai vizijas ar sapnus. Bet gal tai ir yra savybės būsimų lyderių, ypač ten, kur reikia gilių įžvalgų ar nestandartinių sprendimų. Arakyje to labai reikia. Paslaptinga planeta, kurioje, rodos, išgyventi neįmanoma. Kur vien tik smėlis ir dykuma. Kur gyvenimas – nuolatinė kova su gamta dėl lašelio vandens.

Ir žinoma, kova su priešiškos giminės kariauna, kuri, nepaisant atšiaurių sąlygų, norėtų tapti vienatiniais valdovais ir išnaikinti visus teisėtus palikuonis. Kažkur girdėta, ar ne?

Taip, sostų karų yra, išdavysčių yra, ištikimų palydovų irgi yra. Nuotykių yra. Meilės irgi. O po visko slypi visokios tam laikmečiui, ir ne tik jam, būdingos problemos. Tiesa, dabar matome, kad niekas nesikeičia. Kaip Arakyje, taip ir ant žemės. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar. Skaitydama džiaugiausi, kad iš žemės neišlys galingas kirminas. Kad galiu nueiti ir įsipilti stiklinę švaraus geriamo vandens. Ir gerti tiek, kiek norisi.

Tai tokia tad ta knyga. Galima būtų prirašyti dar visko daug, bet daugiažodžiauti čia net nereikia. Klasika. Fantastika iš praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Apdovanota. Ekranizuota. Įvertinta.

Mėgaukitės.

Liu Cixin. Trijų kūnų problema.

LIU, Cixin. Trijų kūnų problema [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2020. 358 p.
Trilogijos „Žemės praeities prisiminimui“ 1 dalis.

Į Saulę skriejančiame pranešime buvo sakoma: Atvykite! Aš jums padėsiu užkariauti šį pasaulį. Mūsų civilizacija nebeįstengia išspręsti savo problemų. Mums reikia išorinės jėgos įsikišimo.

Fizika. Daug, daug fizikos.

Bet juk skaitant mokslinę fantastiką kažko tokio mokslinio ir reikia tikėtis. Čia bus. Nelabai tuo apsidžiaugiau – fizika man mažai kuo skiriasi nuo mokslinės fantastikos – paslaptinga ir mažai suprantama.

Taigi, kas per knyga, kurios užsigeidžiau, vos tik apie išleidimą lietuviškai buvo užsiminta internetuose? Kas per knyga, kurią parašė kinų rašytojas, rodos, tolimos, egzotiškos ir mažai pažįstamos literatūros atstovas?  Ir kas tai per knyga, kuri gavo vieną iš svarbesnių fantastikos apdovanojimų – Hugo premiją?

Labai daugiasluoksnė. Pradžioje pažėrusi krūvą įdomių istorinių faktų apie kultūrinę revoliuciją, taip supažindinusi su laiku ir vieta, kuriame toliau vystysis siužetas, vėliau užmigti ir nuobodžiauti irgi neleidžia. Personažai – daugiausia mokslininkai ir savo srities ekspertai, kalbantys savo kalba. Tiesa, yra keletas eilinių personažų (tokių, kaip dauguma skaitytojų), kuriais naudojantis galima smulkiai išaiškinti kokią nors fizikos teoriją ir įvairias jos pritaikymo Danguje ir Žemėje galimybes. Vietomis nieko nesupratau. Nes taip, tikrai, fizika tikrai nėra mano sritis.

Užtai patinka vienetai ir nuliai. Balta ir juoda. Mintis, kad milžiniška kariuomenė su baltomis ir juodomis vėliavėlėmis gali tapti galinga skaičiavimo mašina. Trisoliario žaidimas su Chaoso ir Stabilumo eromis. Civilizacijos, kurioms buvo lemta išnykti ir vėl atgimti iš naujo….

O Žemėje reikalai žemiški. Politika. Pinigai. Socialinė nelygybė. Nafta. Ekologija. Užterštumas. Medžių sodinimas. Medžių kirtimas. Nykstančių rūšių išsaugojimas. Šylantis klimatas. Tirpstantys ledynai…

Bet ei, argi žmonėms tikrai reikia pagalbos iš šalies? Nežinomų civilizacijų iš kosmoso įsikišimo? Nes kažkokiu stebuklingu būdu Žmonijai atrodo, kad, jei kada ir bus užmegztas ryšis su kokia tolima civilizacija, toji būtinai bus protinga, draugiška, kultūringa ir atkeliaus į Žemę vežina namie keptų sausainių ir gero vyno lauktuvėmis. O jei ne?

José Saramago. Aklumas.

SARAMAGO, José. Aklumas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Kaunas: kitos knygos, 2020. 294 p.

Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakom, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.

Distopija. Šiurpiai realistiška. Vieną gražią dieną žmonės pradeda akti. Tiesiog šiaip, be jokių suvokiamų priežasčių. Kuomet išsiaiškinama, kad aklumas užkrečiamas, prasideda tai, ką jau pajutome ir mes – karantinas. Ligoniai izoliuojami, bandoma atsekti galimus kontaktus ir juos taip pat atskirti nuo sveikos visuomenės.

Bet gyventojų sąmoningumu niekas netiki, todėl karantino lygis – maksimalus. Nepatinka, nesilaikysi taisyklių – šūvis į kaktą ir vienu maištautoju mažiau. Puslapis po puslapio įtampa didėja, žmogiškosios savybės, kurios paprastai slopinamos ir gerai kontroliuojamos, netrukdomos išsilaisvina ir prasideda chaosas. Gerai, kad neilgam – juk ankščiau ar vėliau, tai, kas nevaldoma, vis tiek išblėsta. Ankščiau ar vėliau…

Jau buvau pasiilgusi tų savotiškų sakinių ir išskirtinių skyrybos taisyklių. Juk ir autorius išskirtinis, nobelistas, gebantis pasakoti įspūdingas istorijas. Po intriguojančiu siužetu slepiasi visokiausi visuomenei krizės metu tenkantys iššūkiai. Kiek daug gali žmogiškumas? O kiek – laukinė žmogaus prigimtis? Šiandien ji gali labai daug. Labai. Internete ir feisbukuose – ypač. O jei ims ir iš ten ištrūks? Ar yra vilties, kad žmogiškumas laimės?

Turiu ir vadinamąjį Aklumo tęsinį – Praregėjimą. Labai labai smalsu – o kas toliau?

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

ACHEBE, Chinua. Sugriūva viskas [romanas]. Iš anglų k. vertė Juozas Keliuotis. Kaunas: kitos knygos, 2019. 198 p.

Gyvųjų pasaulis buvo labai arti senolių karalystės. Ir žmonės tolydžio vaikščiojo ten ir atgal – ypač dažnai jie taip darydavo švenčių dienomis arba mirus senam žmogui, nes seni žmonės labai jau artimi senoliams. Tiesą sakant, visas žmogaus gyvenimas, nuo pat gimimo iki mirties, buvo ne kas kita kaip nenutrūkstama grandinė įvairių apeigų, kurios pamažu vedė žmogų vis arčiau senolių krašto.

Okonkvas – igbų genties karys. Gyvena kažkur Umuofijos kaimelyje, kažkur Nigerijoje, Afrikoje, kažkada XIX amžiuje. Gyvenimas kaip gyvenimas – darbas, meilė, gimimai, šventės, jamsai, mirtys. Taip pat visokie tuometiniai papročiai, dievai ir deivės, Nešvarusis miškas, gražios ir prasmingos, o šalia ir kitokios, baisios ir beprasmės tradicijos. Viskas rodos normalu, kol vieną dieną ir juos pasiekia keistas baltasis žmogus („Turbūt albinosas“) ant geležinio arklio.

Taip, jei ne „Auksinės šaknys“, kažin, ar knygą būčiau pastebėjusi. Bet pastaroji istorija tikrai sužavėjo ir paskaityti dar ką nors panašaus labai norėjosi. Labai patiko pats tekstas, labai gražiai parašytas, paprastai, tarsi kokia legenda (tikriausiai jau taip ir yra) apie žmonių gyvenimą ir papročius. Ir nors esminis knygos momentas tikriausiai buvo tas misionierių pasirodymas ir kitokio tikėjimo skleidimas, įdomiausiai buvo skaityti apie tą kasdienį, buitinį žmonių gyvenimą, papročius, pašnekesius. O kur ta tikroji gyvenimo išmintis? Taip, dažniausiai tiesiog paprastuose pašnekiuose….

Įdomu, kad knyga buvo išleista lietuviškai dar 1966 metais („Ir prasidėjo griovimas“), šaunu, kad naujame leidime aiškiai parašyta – „Atnaujintas vertimas“. Kaži, gal pas kažką knyga dar dulka kur nors namų bibliotekoje? Dulkes nuvalyti vertėtų – istorija graži, įdomi, smalsu skaityti apie tuometį paprastą ir kartu sudėtingą gyvenimą. Taip pat pirmą kartą džiaugiausi ir Goodreads. Kiek ten info! Pasirodo, tai yra pirmoji trilogijos dalis. Nežinau, ar bus lietuviškai išleistos kitos dvi, bet mielai paskaityčiau. Knygų gausybėje kartais taip norisi nors šiek tiek kitokių knygų.

Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka.

KULVINSKAITĖ, Virginija. Kai aš buvau malalietka [šiandieninis romanas]. Kaunas: kitos knygos, 2019. 164 p.

[…] tiesiog šokau nebegalvodama nei kaip atrodau, nei kad atrodau durnai, ir visi kiti šokinėjo aplink mane, ir niekas į nieką nekreipė nė mažiausio dėmesio, bet nuolat jutau aplink esančius kūnus, laimingus ir anonimiškus. nė kiek neerzino, kai koks metalas pradėdavo kratyti plaukus ir jie liesdavo mano odą arba kažkas šokinėdavo priešais ir maži prakaito lašeliai tikšdavo ant veido. ir visa ta ne dėl to, kad kažkas mane kabintų ar kažką tuo norėtų pasakyti: kūnai aplink mane kratosi ir rėkia, nes jiems gera, ir man gera, mes visi atsiduodame muzikai, o ji – mums. tai neturi jokio tikslo, niekas nieko nesiekia – pats tikriausias išsilaisvinimas nuo pragmatizmo, kurį vis kalė į galvą, tipo, galvok ką darai, niekas nieko už dyką neduoda, ko pati nepasidarysi, niekas kitas nepadarys. o čia viską, kas nuostabiausia, gauni už dyką vien dėl to, kad čia esi. […] bet pasirodo, jei ankšta tamsi erdvė pripildyta kūnų ir muzikos, tai ten tiesiog negali nutikti nieko blogo, nes muzika yra gerai, ir kūnai, kai jie tik kūnai, yra geri, tuomet jie kaip gyvūnai – nenori nieko pikto, nieko neplanuoja ir nesitiki, tik būna, kaip jiems geriausia.

Dabar galvoju, ar tiesiog parašyti, kad knyga nepatiko, ir tiek, ar dar bandyti paieškoti kažkokių pliusų. Gal paieškoti, nes šita atvirkščioji k ant bet kokių knygų nesipuikuoja…

Tai tie pliusai buvo du: istorija (ištrauka viršuje) apie bix’ų koncertą 1998 m., ir dar keletas puslapių apie doktorantą Jurgį.

O iliuzijų būta nemažai: tikėjausi istorijos apie malalietką paauglę ankstyvaisiais nepriklausomybės metais (vs. bachūriukui iš Pietinia), tikėjausi to Vilniaus žargono, tikėjausi, kad knyga bus dar vienas koziris diskusijose prieš skeptikus, kad lietuviai rašo nesąmoningas knygas. Bet ta viršelio malalietka labai greitai suaugo, žargono jokio nesijautė, tekstas vien mažosiomis raidėmis atrodė kvailai. Šiaip tas pamatas gerai istorijai kaip ir buvo, įvykių, pamąstymų, išgyvenimų irgi pakankamai, bet kad neįdomu skaityti, neįtraukia tekstas nors tu ką. Nieko nepadarysi. O dar anotacija viršelyje provokavo, kad tai Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas: šiandien reikia nuo stereotipų išlaisvinančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai…

Pasiruošusi nesu. Bent jau ne tokiai.

Tiesa, dar yra ir trečias pliusas, bet jis keliauja Martynenko knygai. Pagalvojau, kad ji, palyginus, bent jau buvo ganėtinai originali.

Norman Mailer. Nuogieji ir mirusieji.

MAILER, Norman. Nuogieji ir  mirusieji [romanas]. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Kaunas: kitos knygos, 2017. 644 p.

Niekas neįstengė užmigti. Išaušus bus nuleisti desantiniai kateriai, ir pirmoji puolimo grandis per bangas priplauks prie Anopopėjaus salos, o paskui briste bėgs į krantą. Visame laive, visame konvojuje aliai vienas žinojo, kad po keleto valandų kai kurie iš jų bus nebegyvi.

Iškart po to, kai grįžo iš karo, toks Normanas sėdo prie stalo ir ėmė rašyti, greitai ir įnirtingai. Netrukus, 1948 m., buvo išleista knyga, kuri iki šiol laikoma geriausiu amerikietišku romanu apie karą, kuri nuolat perleidžiama ir skaitoma visame pasaulyje, kuri jau ir mano rankose ir kurią perskaičius tikrai galima sakyti, eina sau… kokia gera knyga.

Kažkur Ramiajame vandenyne esančioje saloje amerikiečių divizija turi susikauti su japonais (japais). Divizija išsilaipina, pradeda kirsti džiungles ir tiesti kelią, rengiasi bivakus.  Žingsnis po žingsnio judama į salos gilumą. Oras šlykštus, nuotaika bjauri, vyrai šiurkštūs ir užsisklendę, nenoriai dalinasi savo jausmais. Tuos, kurie dalinasi, nejučia norisi niekinti ir atstumti. Per daug suartėsi su kitais, bus sunku, kai jie žus. Noras visų tik vienas – išlikti ir grįžti namo gyviems.

Knygoje – jokio heroizmo, didvyrių ar žygdarbių. Jokių Tom Hanks, Matt Damon, Brad Pitt ar kitų panašių amerikietiškų herojiškų personažų. Generolai, majorai, leitenantai, seržantai ir eiliniai, kiekvienas situaciją mato ir vertina kitaip. Vieną dieną žvalgų būrys (Kroftas, Henesis, Galageris, Martinesas, Rudis, Tolijas, Braunas, Hirnas, Vilsonas, Goldstinas, Ridžesas, Vaimanas, Rotas, Mineta, Pšekas, Stanlis, turėtų būti dar vienas, bet nebeatsimenu…), kaip ir reikia tikėtis, išvyksta su užduotimi. Ir nuo tada bendras teigiamas įspūdis dar patrigubėja.

Jie slinko apduję, ropšdamiesi nuo olos ant uolos, sunkiai dvėsuodami, gokčiodami iš nuovargio. Kroftas norom nenorom leido jiems kas kelios minutės atsipūsti; dabar jie ilsėdavosi tiek pat laiko, kiek būdavo žygiavę, be žado tysodavo aukštielninki, išskėtę rankas ir kojas. Kaip it Goldstinas su Ridžesu, buvo visiškai užsimiršę; sau atrodė nebe žmonės esą, o tik iškankinti organizmai. Buvo užmiršę užduotį, karą, savo praeitį, užmiršę net ką tik nueitą kelią. Bendražygiai, į kuriuos jie tolydžio atsitrenkdavo, jiems atrodė ne kas kita, o tik padūmavę erzinantys kliuviniai. Kaitri  spiginanti saulė ir svilinantys akmenys buvo kur kas pažįstamesni. Jų mintys šmaižiojo tarsi pelytė labirinte, bergždžiai mėgindamos apsistoti pirma prie pervargusių kojų virpulio, paskui prie žaizdų peršulio, ilgam susitelkdavo į skausmingas pastangas atgauti kvapą.

Knyga šiurkšti, vyriška, tiesmukiška. Neatsimenu, ar panašia tema skaičiau ką nors geriau. Iš drėgme ir karščiu tvoskiančių džiunglių kartas nuo karto leidžia ištrūkti likimo mašina arba choras. Puikūs intarpai. Norisi sužinoti apie vieną kitą žvalgą daugiau. Kitame puslapyje jis gal jau bus žuvęs.

Krisdamas Rotas išgirdo save riaumojant iš pykčio ir pats nustebo, kad gali taip garsiai rėkti. Nustėręs, apstulbęs, prieš trenkdamasis į giliai apačioje riogsančius akmenis, krito su viena mintimi. Ore besivartaliojantis žmogelis galvojo: aš noriu gyventi.

Nenoriu karo.

Isaac Asimov. Fondas.

ASIMOV, Isaac. Fondas [mokslinė fantastika]. Iš anglų k. vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 288 p.

– Aš greit numirsiu ir jūs pamatysite kur kas daugiau už mane…

Psichoistorikas Haris Seldonas geba numatyti ateitį. Ne, ne kokiais nors burtais, bet psichoistorijos dėsniais. Galaktikos laukia ne kokie laikai. Kad bent kiek juos sušvelnintų, jis sumodeliuoja įvykius, kurie, išprovokuodami vienas kitą, turėtų padėti tuos laikus kuo labiau sutrumpinti.  Štai taip prasideda pirmoji serijos apie Fondą knyga.

Šį pavadinimą ir šią pavardę turbūt girdėjo kiekvienas, nors šiek tiek besidomintis fantastika ir mėgstantis skaityti. Net nedvejojau, ar jos man reikia, ir ar ją noriu perskaityti. Žinoma, taip!

Ir… tikriausiai nelabai supratau. Ji nesukėlė nei kokių nors įdomių minčių, nei ypatingų emocijų. Knyga, ir tiek. Skaičiau netgi šiek tiek nuobodžiaudama. Tiesa, pradžia buvo daug žadanti, bet puslapiai vertėsi, o nieko ypatingo nevyko. Tiksliau vyko, bet ne taip, kaip tikėjausi, ir kaip turėtų būti geriausioje visų laikų fantastikos kūrinyje. Nuobodu. Gaila. Kodėl visada, kai knyga įvertinama „geriausia… “, man taip neatrodo?

Gal kas gali paaiškinti, kodėl Fondo serija laikoma geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu? Negi tai tikrai geriausia? Ne, niekada nepatikėsiu.