Isaac Asimov. Fondas.

Isaac Asimov. Fondas.

ASIMOV, Isaac. Fondas [mokslinė fantastika]. Iš anglų k. vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė / Dizainerė Lina Sasnauskaitė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 288 p.

– Aš greit numirsiu ir jūs pamatysite kur kas daugiau už mane…

Psichoistorikas Haris Seldonas geba numatyti ateitį. Ne, ne kokiais nors burtais, bet psichoistorijos dėsniais. Galaktikos laukia ne kokie laikai. Kad bent kiek juos sušvelnintų, jis sumodeliuoja įvykius, kurie, išprovokuodami vienas kitą, turėtų padėti tuos laikus kuo labiau sutrumpinti.  Štai taip prasideda pirmoji serijos apie Fondą knyga.

Šį pavadinimą ir šią pavardę turbūt girdėjo kiekvienas, nors šiek tiek besidomintis fantastika ir mėgstantis skaityti. Net nedvejojau, ar jos man reikia, ir ar ją noriu perskaityti. Žinoma, taip!

Ir… tikriausiai nelabai supratau. Ji nesukėlė nei kokių nors įdomių minčių, nei ypatingų emocijų. Knyga, ir tiek. Skaičiau netgi šiek tiek nuobodžiaudama. Tiesa, pradžia buvo daug žadanti, bet puslapiai vertėsi, o nieko ypatingo nevyko. Tiksliau vyko, bet ne taip, kaip tikėjausi, ir kaip turėtų būti geriausioje visų laikų fantastikos kūrinyje. Nuobodu. Gaila. Kodėl visada, kai knyga įvertinama „geriausia… “, man taip neatrodo?

Gal kas gali paaiškinti, kodėl Fondo serija laikoma geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu? Negi tai tikrai geriausia? Ne, niekada nepatikėsiu.

Reklama
Jevgenij Zamiatin. Mes.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

ZAMIATIN, Jevgenij. Mes [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. Kaunas: kitos knygos, 2009. 237 p.

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent  – „MES“. Ir tebūnie šie užrašai šitaip vadinami).  Bet juk tai bus mūsų gyvenimo, matematiniu požiūriu tobulo mūsų Vieningosios Valstybės gyvenimo išvestinė. Jei taip, argi tai – ne poema?

Perskaičiau Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Įspūdžiai dar labai karšti ir labai įdomūs… Kaip tokio žanro gerbėja, jaučiuosi labai patobulėjusi, mat knyga yra tokių kūrinių kaip George Orwell „1984″ arba Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ pradininkė ir  įkvėpėja (dar didesniam patobulėjimui perskaičiau ir radikaliai.lt knygos pristatymą).  Sukurta tobula visuomenė, kuri gyvena tobulai ir jau yra pasiekusi visų taip trokštamą laimę. Bet vis tiek, atsiranda tokių žmonių, kuriems reikia kažko daugiau, kažko kitokio, kurie suserga „sielos“ liga ir tada prasideda.

Įdomu tai, kad autorius – matematikas. Pagrindinis veikėjas – irgi matematikas, „Integralo“ statytojas, D-503 numeriu pažymėtas idealios visuomenės narys. Visuomenės, kurioje viskas apskaičiuota tiksliai, kaip matematikoje. Jokių staigmenų. Nors?

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Logiška matematika ir širdingos emocijos kartu sudėjus. Viskas taip matematiškai išjausta, iki begalybės (o ar ta begalybė tikrai egzistuoja?).

Knyga nėra nauja. Manasis leidimas – 2009 metų. Parašyta dar seniau – 1920 metais. Skaitėm jau ne vieną panašią knygą, matėm ne vieną filmą. Kuo nors mus nustebinti – užduotis sunki. Bet vis tiek manau, kad MES reikia perskaityti visiems utopijų, antiutopijų, distopijų ir visų kitų rūšių fantastikos mėgėjams.

Kelios citatos – čia.

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

KUDIRKA, Žygimantas. XXI a. Kudirka: [žanras… dar neatrastas!]. Vilnius: kitos knygos, 2016. 84 p.

Kas yra filosofija – mokslas ar poezija? SPĖK.

Vaizduotės pratimas Nr. Pirmas.
Paimkite baltą lapą ir juodą pieštuką. Pradėkite rašyti eilėraštį, kokį galėtų parašyti katė. Atsiverskite 20 psl. ir pasitikrinkite, ar daug žinote apie kates.

O ar žinote kas dar, be Belkos ir Strelkos, pabuvo kosmose? Ką nors girdėjote apie 99 būdus mirti prie kompiuterio? Ar įsivaizduojate, kad popierinės knygos irgi gali būti interaktyvios?  Taip/Ne. Pasirinkite tik vieną atsakymą.

žanras: rasytigaliirtu * metodas: koks tik nori, jei nežinai koks, pasirink bet kokį * nuorodos balsui galvoje: aaa… zzzz…. pššššš… tylu_tamsu_tuscia * vertinimas: #nezinaukaipvertinti.

Tai – pirmasis įspūdis.

Labai jau norėjau bent pavartyti šią knygą. Kodėl? Ogi dėl visiems žinomos pavardės (tai tikriausiai visų žymių žmonių palikuonių kryžius, kurį nori nenori, bet jiems tenka nešti). Dėkui leidyklai, kad šį norą labai greitai išpildė.

Ir vartau dabar tą nedidelę, puikiai interaktyviai apipavidalintą spaudinį ir galvoju, ką parašyti.  Tikriausiai žinote, kokie negailestingi kartais būna skaitytojai ką tik perskaitytos knygos autoriui, jo kūrybai, kaip autoritetingai dėsto pastabas dėl stiliaus ar korektūros klaidų ir, tarsi žymiausi poliglotai kritikuoja vertėjų darbą. Tai va, toks įspūdis, kad autorius dabar šaiposi iš manęs. Aha, nejuokinga? Aha, nepatiko? Aha, nežinai, ką rašyti? Vadinasi, nieko nesupranti apie modernią šių dienų lietuvių literatūrą.

Ji išmani – pliusas. Dar vienas pliusas – ji puikiai apipavidalinta ir išleista. Kitas pliusas – pati mintis labai įdomi, gerai apgalvota ir realizuota. Dar nemenkas pliusas – reikėjo padirbėti, kad surinktum tiek faktų, žinotum aktualijas ir pasirinktum reikiamus tekstus, kuriuos vėliau galima būtų darkyti (atsiprašau, moderniai interpretuoti).

Moderni, novatoriška ir šiuolaikiška iki begalybės. Plonytė, bet nepabaigiama, ją gali vartyti, skaitinėti ir galbūt  (?) net kikenti. Arba perskaityti nuo pradžios iki pabaigos ir kam nors padovanoti, nes ji niekaip nedera prie tavo namų bibliotekos.

Tai tokie reikaliukai. Nieko nėra neįmanomo.

Vaizduotės pratimas Nr. Paskutinis.
Ar tau ši knyga patiks? Taip/Ne. Pasirink tik vieną atsakymą.

Douglas Adams. Keliautojo autostopu Gidas po Galaktiką.

ADAMS, Douglas. Keliautojo autostopu Gidas po Galaktiką [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. Kaunas: kitos knygos, 2016. 192 p.

— Kaip mes čia patekom? – paklausė jis, purtomas lengvo drebulio.
— Mus paėmė pavėžėti, – atsakė Fordas.

Ar jums yra taip buvę? Užverti paskutinį knygos puslapį, tuomet atsiverti vėl pirmą puslapį ir pradedi skaityti iš naujo? Man ne. Kol į rankas nepakliuvo ši knyga.

Ją perskaityti norėjau jau seniai. Tik pavadinimas turėjo būti šiek tiek kitoks: Keliautojo autostopu po galaktiką gidas. Bent jau taip ji buvo vadinama kažkur kažkada skaitytuose fantastikos must read sąrašuose. Bet nesvarbu. Svarbiausia juk turinys?

Jis – nerealus! Visiška fantastika ir/arba visiškas marazmas! Sako, knyga turėtų patikti tiems, kurie neabejingi angliškam humorui (aišku, jie turėtų mėgti ir fantastiką. LABAI mėgti). Dar tiems, kuriems patinka savotiškai keistos, neįprastos knygos. Juk tikriausiai reikia būti visiškai pamišusiam dėl jų, dėl tokių fantastinių istorijų, dėl nerealių fantastinių humoristinių istorijų, kad galėtum ją atsiversti ir neužversti po pirmo puslapio. Aš neužverčiau.

Tiesa, jei tikitės daug juoktis, tai nežinau… man labai juokinga nebuvo.  Įspūdinga, keista – taip. Bet juokinga? Angliškas humoras juk ne kiekvienam. Bet vietų, kurios tiesiog pritrenkia, buvo nemažai. Jas net sunku pacituoti, nes ištrauktos iš konteksto, manau, prarastų savo žavesį. Reikėtų cituoti visą knygą. Ištisai.

Taigi, skaitykite ir NEPANIKUOKITE! Juk atsakymas į esminį klausimą tikrai yra. Ir jis būtent šioje knygoje!

José Saramago. Kainas.

José Saramago. Kainas.

SARAMAGO, José. Kainas [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2013. 135 p.

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Niekada nepamiršiu knygos tokiu keistu pavadinimu „Kai mirtis nusišalina“. Būtent ši mirties nusišalinimo istorija supažindino mane su autoriumi. O dabar, panašu, jis pažindins mane su religija. Tikrai, ne pats tinkamiausias pažindintojas, bet tiek to. Pradėdam nuo Kaino.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip iri abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tai pirmoji pastraipa. Ji mane taip įtraukė, kad, jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau perskaičiusi viską vienu prisėdimu. Tikriausiai. O paskui – klaustukų lavina…. kas, kodėl, kaip, už ką? Mintijimams nėra galo. Lengviau atsikvėpiu, kad čia ne koks knygų recenzijų tinklaraštis. Tiesiog paskaitykite dar keletą pastraipų, ir bus aišku – romanas jums, ar nelabai.

Pagarba vertėjui. Ir leidyklai, leidžiančiai tokias knygas.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

STRUGACKIJ, Arkadij. STRUGACKIJ, Boris. Piknikas šalikelėje [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…

Jau norėjau padėti tašką. Ne, ne skaitymui. Tinklaraščiui. Nes perskaičiau knygą… ir.. bet… o… parašyti nėra ką. Tikrai. Taip ir laukia neužbaigtas juodraštis – savaitę, dvi, tris. Gal todėl, kad vis dar nenoriu su ta istorija skirtis…

Jau ankščiau pastebėjau knygą neįprastai nuostabiu baltu viršeliu ir dar nuostabesniu pavadinimu. Labai patiko. Tuomet ir išgirdau apie Pikniką. Vėliau – dar kelios rekomendacijos, pavartymas bibliotekoje, padūsavimas knygyne, akcijos knygų klube, ir štai, ji jau mano perskaitytų knygų sąraše. Įspūdžiai? O įspūdžiai tai neaprašomi.

Iš tiesų sunku juos apibūdinti. Nors bet kokią, kelyje pasitaikiusią fantastinę, ar bent jau fantastikos elementų turinčią knygą tuoj imu ir skaitau, Piknikas – ypatingas romanas. Tema, siužetu, nuotaika, veikėjais – viskuo… Minčių spektras platus – nuo ateivių, visatos, nepažintų pasaulių, neatrastų galimybių. Iki to paprasto žmogaus, kuriam tetrūksta ko? Gal papraščiausios laimės?

Ką gi, jei nežinai, ką pasakyti, gal geriau duoti paskaityti? Prašom.

Tikriausiai nenustebinsiu nei vieno fantastinės literatūros žinovo – esu sužavėta. Tikriausiai nesuklysiu rekomenduodama kiekvienam, kuris tokiu dar tik ruošiasi tapti – susiraskite ir paskaitykite. Būtinai.

Stanisław Lem. Soliaris.

lemas_solarisLEM, Stanisław. Soliaris [romanas]. Iš lenkų k. vertė Giedrė Juodvalkytė. Kaunas: kitos knygos, 2014. 231 p.

— Normalus žmogus, – tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kuris niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių sutinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada? (psl. 84).

Ir laiškus Kalėdų seniui rašiau, ir visokias užuominas visokiomis progomis dariau – nieko. Tad vieną geidžiamiausių klasikinės fantastikos knygų, kurios, o siaube, iki šiol nebuvau skaičiusi, teko imti ir nusipirkti.

Klasika yra klasika. Ką nors pakomentuoti – sunku. Šedevras visgi… Fantastikos gerbėjams – ji privaloma, o kitiems… Kitiems skaityti lengva nebus. Nes knyga, parašyta beveik prieš 60 metų, yra, kaip čia pasakyti…. nukentėjusi. Nukentėjusi nuo tų vėlesnių autorių, kurie galbūt nejučia, bet mintį po minties išsinešiojo Soliarį į kitas, savąsias knygas. Ir kas gavosi?  Skaitai ir viskas jau tarsi „skaityta, matyta, girdėta“. Gal net įdomiau ir įtikinamiau.

Lėta ir santūri. Skaitai neskubriai, laikas tarsi sustojęs, kaip ir toje, kažkokioje keistoje stotyje. Psichologas Kristas Kelvinas vyksta išsiaiškinti, kas ten galėjo nutikti. Aiškinsis nelengvai, nes ten ir psichologija, ir detektyvai, ir mistika, ir paslaptys. Ir meilė, žinoma.

Panašu, kad be psichologų įsikišimo visos mokslinės kelionės pasmerktos žlugti. Ir iš esmės nesvarbu, į kokių fantastinių veikėjų personažus įkūnyta, juose visuose nagrinėjama žmogaus, žmonijos, visatos būtis. Kas, kaip, kada? Ir kodėl? Gal jau aiškiau? Dar ne? Žinoma, ne…. Todėl labai džiaugiuosi, kad kažkas susiprotėjo ir pakartotinai išleido Soliarį, o jis tėra pirmoji, tikiuosi, iš labai ilgos ir įdomios klasikinės (arba nelabai) mokslinės fantastikos knygų serijos.

Stotis Soliaris. Nulis nulis. Atvykome. Kažin, kokia Harė ten tavęs lauktų?