Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

STRUGACKIJ, Arkadij. STRUGACKIJ, Boris. Piknikas šalikelėje [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…

Jau norėjau padėti tašką. Ne, ne skaitymui. Tinklaraščiui. Nes perskaičiau knygą… ir.. bet… o… parašyti nėra ką. Tikrai. Taip ir laukia neužbaigtas juodraštis – savaitę, dvi, tris. Gal todėl, kad vis dar nenoriu su ta istorija skirtis…

Jau ankščiau pastebėjau knygą neįprastai nuostabiu baltu viršeliu ir dar nuostabesniu pavadinimu. Labai patiko. Tuomet ir išgirdau apie Pikniką. Vėliau – dar kelios rekomendacijos, pavartymas bibliotekoje, padūsavimas knygyne, akcijos knygų klube, ir štai, ji jau mano perskaitytų knygų sąraše. Įspūdžiai? O įspūdžiai tai neaprašomi.

Iš tiesų sunku juos apibūdinti. Nors bet kokią, kelyje pasitaikiusią fantastinę, ar bent jau fantastikos elementų turinčią knygą tuoj imu ir skaitau, Piknikas – ypatingas romanas. Tema, siužetu, nuotaika, veikėjais – viskuo… Minčių spektras platus – nuo ateivių, visatos, nepažintų pasaulių, neatrastų galimybių. Iki to paprasto žmogaus, kuriam tetrūksta ko? Gal papraščiausios laimės?

Ką gi, jei nežinai, ką pasakyti, gal geriau duoti paskaityti? Prašom.

Tikriausiai nenustebinsiu nei vieno fantastinės literatūros žinovo – esu sužavėta. Tikriausiai nesuklysiu rekomenduodama kiekvienam, kuris tokiu dar tik ruošiasi tapti – susiraskite ir paskaitykite. Būtinai.

Stanisław Lem. Soliaris.

Stanisław Lem. Soliaris.

lemas_solarisLEM, Stanisław. Soliaris [romanas]. Iš lenkų k. vertė Giedrė Juodvalkytė. Kaunas: kitos knygos, 2014. 231 p.

— Normalus žmogus, – tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kuris niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių sutinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada? (psl. 84).

Ir laiškus Kalėdų seniui rašiau, ir visokias užuominas visokiomis progomis dariau – nieko. Tad vieną geidžiamiausių klasikinės fantastikos knygų, kurios, o siaube, iki šiol nebuvau skaičiusi, teko imti ir nusipirkti.

Klasika yra klasika. Ką nors pakomentuoti – sunku. Šedevras visgi… Fantastikos gerbėjams – ji privaloma, o kitiems… Kitiems skaityti lengva nebus. Nes knyga, parašyta beveik prieš 60 metų, yra, kaip čia pasakyti…. nukentėjusi. Nukentėjusi nuo tų vėlesnių autorių, kurie galbūt nejučia, bet mintį po minties išsinešiojo Soliarį į kitas, savąsias knygas. Ir kas gavosi?  Skaitai ir viskas jau tarsi „skaityta, matyta, girdėta“. Gal net įdomiau ir įtikinamiau.

Lėta ir santūri. Skaitai neskubriai, laikas tarsi sustojęs, kaip ir toje, kažkokioje keistoje stotyje. Psichologas Kristas Kelvinas vyksta išsiaiškinti, kas ten galėjo nutikti. Aiškinsis nelengvai, nes ten ir psichologija, ir detektyvai, ir mistika, ir paslaptys. Ir meilė, žinoma.

Panašu, kad be psichologų įsikišimo visos mokslinės kelionės pasmerktos žlugti. Ir iš esmės nesvarbu, į kokių fantastinių veikėjų personažus įkūnyta, juose visuose nagrinėjama žmogaus, žmonijos, visatos būtis. Kas, kaip, kada? Ir kodėl? Gal jau aiškiau? Dar ne? Žinoma, ne…. Todėl labai džiaugiuosi, kad kažkas susiprotėjo ir pakartotinai išleido Soliarį, o jis tėra pirmoji, tikiuosi, iš labai ilgos ir įdomios klasikinės (arba nelabai) mokslinės fantastikos knygų serijos.

Stotis Soliaris. Nulis nulis. Atvykome. Kažin, kokia Harė ten tavęs lauktų?

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu.

Strugackij_Sunku buti dievuSTRUGACKIJ, Arjadij. STRUGACKIJ, Boris. Sunku būti dievu [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

–  … Bet ką vis dėlto patartumėte visagaliui? Ką, jūsų manymu, turėtų padaryti visagalis, kad jūs galėtumėte pasakyti: štai dabar pasaulis geras ir gražus? (psl. 183).

Tikėjausi ne tokios fantastikos. Taip, tai mokslinės fantastikos klasika, taip, tai šedevras. Bet nesitikėjau, kad pradėjusi skaityti mėgiamo žanro knygą, pirma į galvą šovusi mintis bus – kas čia per….

Iš tikrųjų skaityti paprasta nėra. Bent jau pradžią, kol kovojau su savim, kas geriau: klasikos šedevras ar koks šiuolaikinis populiarus skaitaliukas? Vasara vis dar juk.. bent mintyse. O čia? Kas tas donas Rumata, ką jis veikia (neveikia), ką jis daro (nedaro), ir iš vis, kokia jo misija? Prisimenu 1984-uosius, pasiskaitau autorių komentarą knygos gale, ir viskas gerai, smalsumas laimi.

Siužetas paprastas ir pakankamai dinamiškas – žmonės iš ateities siunčiami į tolimas planetas, kur dar klesti viduramžiška teokratinė santvarka. SANTVARKA – kaip tik ir yra raktas. Karaliauja visiška tamsybė, o kiek šviesesni –  knygiai, gydalų pardavėjai, mokslinininkai ir šiaip išminčiai, pralenkę savo laiką, – jiems Arkanaro karalystėje vietos nėra. Tokiam daktarui Budachui irgi. Et, jau aišku, kad… keltis ryte bus ganėtinai sunku.

Žinau visus galimus jūsų prieštaravimus! Ir išmanau teoriją. Bet čia nėra jokių teorijų, čia – grynai fašistinė praktika, čia žvėrys be perstojo žudo žmones! Čia viskas beprasmiška (psl. 40).

Puiku. Norėtumėte daugiau citatų?

 

José Saramago. Kai mirtis nusišalina.

Saramago_kai mirtisSARAMAGO, José. Kai mirtis nusišalina. [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2012. 212 p.

Kitą dieną niekas nemirė. (psl. 10).

Paskutiniu metu vis pasitaiko knygos apie mirtį. Taip gavosi, kad ir tarpušvenčiu perskaitytos knygos pagrindinė veikėja – mirtis. Simboliška? Bet tikrai ne liūdna.

Knyga neabejotinai labiausiai nudžiuginusi šiais metais. Smagu nustebti, bibliotekoje netikėtai radus naują knygą. Dar smagiau, kai randi seniai norėtą perskaityti knygą. O kai ji pasirodo dar ir visai nebloga, tai džiaugsmui nebėra galo…

Mirtis įpykusi. Pats metas mums parodyti jai liežuvį. (psl. 146).

Žinoma keistoka, kad knygos apie mirtį džiugina… Bet pažiūrėkime į autoriaus pavardę. José Saramago – man naujas rašytojas. Neskaičiau nei jo garsiojo „Aklumo“, nei gana įvairių atsiliepimų sulaukusios „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“. Todėl net nespėliojau, koks gali būti viršelyje aprašyto siužeto tęsinys. Vieną dieną kažkokioje valstijoje niekas nebenumiršta. Po trumpalaikio džiaugsmo, šalyje siaubas ir sumaištis, ir daugybė problemų. Viskas baigiasi labai netikėtai, ir gana gražiai, tad autorius staiga ir visiems laikams papildė mano mėgstamųjų būrį. Tiesa, pabaiga tikrai naivoka, net nusistebėjau, bet kam tai rūpi, juk skaityti buvo smagu…

Toks tų žmonių įprotis, jie niekad iki galo neišsikalba. (psl. 168).

Kitų José Saramago knygų ieškosiu tikrai ne tik dėl naivios šios pabaigos. Patiko pats rašymo stilius, neišskiriama tiesioginė kalba. Tekstų be tiesioginės kalbos nemėgstu, man atrodo, be jų tarsi iš teksto atimamas taip reikalingas grožiniam kūriniui gyvumas. Tačiau čia viskas kitaip: skaityti pakankamai įdomu ir tikrai nenuobodu.

Kaip parašyta knygoje, žmonės niekada neišsikalba iki galo. Gal ir teisingai, nes tada kaip gi gautųsi tokie įdomūs pasakojimai? Žinoma, galima pasakyti, kad viskas lyg ir stereotipiška, kad lyg jau ir kažkur girdėta, kažkas jau lyg ir rašė, o ta pabaiga… Tikrai matėm ne viena filmą lyg ir… Bet et… Ar tiek daug yra taip gražiai parašytų knygų, o tikiuosi, kad ir kitos autoriaus knygos bent jau panašaus stiliaus.

Labai patiko. Beveik norėčiau turėti namie.