Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.

Jane Harper. Gamtos galia.

HARPER, Jane. Gamtos galia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 384 p.

Trobelė buvo tuščia. Kad ir kas nutiko Alisai, ji buvo laukinėje gamtoje. Ir Falkui pasirodė, kad kažkur už kaukiančio vėjo ir aimanuojančių medžių aidi laidotuvių varpas.

Būrelis darbuotojų išeina į orientacinį žygį, kažkur prie Australijos Giralengo kalnagūbrio. Kuprinės, palapinės, žiebtuvėliai, šiek tiek maisto. Ir žemėlapis, kuriame sužymėti žygio punktai. Vyrai ir moterys eis atskirai ir susitiks tik sekmadienį popiet. Bus tikrai šaunus, įdomus ir linksmas komandos stiprinimo projektas.

Bent jau turėjo būti. Mat finalą pasiekė ne visi dalyviai.

Dingusios žygeivės ieškos gausios pajėgos, tarp kurių ir Aronas Falkas, jau pažįstamas iš tokio pat įdomaus detektyvo Sausra. Veiksmai standartiniai – paieškos būriai šukuoja apylinkes, policija apklausia visus, ką tik įmanoma apklausti, aplinkiniai spėlioja, kuo viskas baigsis, o vyresni gyventojai prisimena senai pamirštus, bet taip iki šiol ir neišaiškintus nusikaltimus.

Falkas su savo kolege susitelkia tik ties žygio dalyviais. Dar šiek tiek ties vaikyste, jaunyste, tėvo meile ir nemeile, bei visokiomis gyvenimiškomis nuoskaudomis. Šiek tiek.

Žinoma, yra šiokių tokių gijų, kurios kažkur veda ir būtinai kur nors nuveda. Atokiai nuo didmiesčių, nuošaliame viešbutyje prie miško, bandysime įspėti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur dingo Alisa Rasel. Juk nutikti galėjo bet kas. Kaip pasakoja viena dalyvė, tiesiog sudėtinga paaiškinti, ką reiškia būti tuose miškuose. Atrodo, lyg būtumėm vieninteliai Žemėje likę žmonės.

Puikus savaitgalio skaitinys. Ir ne, artimiausiu metu stovyklauti miške nenorėčiau…

Jane Harper. Sausra

HARPER, Jane. Sausra [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 336 p.

– Čia taip stinga vandens. Visas miestas kraustosi iš proto.

Tos kelios savaitės, kai vasara pagaliau nusprendė priminti apie save, kai žolynai tiesiog išdegė ir pagelto, kai apsiginklavus kibirais ir laistytuvais reikėjo gelbėti dar nenugeibusius augalus, o prakaitas žliaugė taip, kad nebebuvo net prasmės jo šluostytis, pasirodo, tebuvo vienas juokas. Kievaros miestelyje sausra tęsiasi jau du metus, ir, kaip vėliau paaiškino google, tai nėra nieko neįprasto. O žmonės ten gyvena sau, ir tiek. Na, kai kurie kartais tikrai kraustosi iš proto.

Viršelyje parašyta, kad jei ketinate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą, skaitykite šitą. Perskaičiau, kaip gi reikėtų atsispirti, nors ir žinau, kaip kartais tie užrašai yra toli nuo tiesos. Bet tikrinam. Aronas Falkas grįžta į savo vaikystės miestelį laidoti netikėtai nusižudžiusio draugo. Sugrįžta daug prisiminimų. Kyla daug neaiškumų. Tik ta niūri nuotaika, kuri tąsyk išvijo jį su tėvu iš miestelio – ta pati. Ta nuotaika ir priverčia jį, kartu su vietiniu pareigūnu, imtis neoficialaus tyrimo ir pabandyti pasiaiškinti, kas gi čia vyko/vyksta?

Tokia tai lėta, psichologinė istorija. Niekas niekur neskuba, veiksmas lėtas, netrukdantis pasinerti į praeitį ir prisiminimus. Nieko netrūko, nieko nebuvo per daug. Kažkiek priminė Johan Theorin „Prieblandą“. Mano iškepusioms smegenims buvo pats tas.

Priešingai nei rekomendacija ant viršelio, Sausros siūlyčiau neaplenkti netgi tuo atveju, jei per metus perskaitote daugiau nei vieną detektyvą. Taip įtaigiai karščiu, vasara, praeitimi, neapykanta, pažeminimu, dabartimi alsuojančių istorijų daug nėra.