Citatos [25]

Katharina Hagena. Obuolių sėklų skonis.

Aš buvau Fraiburgo universiteto bibliotekininkė, dirbau su knygomis, pirkau knygas, taip, kartais jų netgi pasiskolindavau. Ar skaičiau? Ne. Ankščiau – taip, ankščiau skaitydavau nesustodama, gulėdama lovoje, valgydama, važiuodama dviračiu. Tačiau tai baigėsi. (psl. 21).

Mėgau valgyti skaitydama. Skanaudavau bandelę po bandelės, keksą po kekso, sukramsnodavau ką nors saldaus, o tada sūraus. Tai buvo nuostabu: meilės istorijos su Gouda sūriu, nuotykių romanai su riešutiniu šokoladu, šeimų tragedijos su avižiniais dribsniais, pasakos su minkštomis karamelėmis, riterių žygiai su sausainiais. Gražiausiose knygų vietose taip pat visada būdavo valgoma: mėsos maltinukai, grūstinė, aukščiausios rūšies dešrų rinkės. (psl 172).

Ji žinojo, kad tokie žodžiai mane žemina, kad aš įsižeidusi grįšiu į savo kambarį, iš kurio neišlysiu iki vakarienės, o vėliau nukniauksiu migdolų bei kepimui skirto šokolado ir nusinešiu juos į lovą. Žinojo, kad skaitysiu, valgysiu ir įsivaizduosiu esanti nelaiminga, nebyli undinėlė, mažasis lordas, plaukais apžėlusi pelkių pabaisa arba riteris, žudantis slibinus. Drauge su migdolais sukramtydavau savo įtūžį ir pasišlykštėjimą savimi, o tada nurydavau juos su šokoladu. Tol, kol skaitydavau ir valgydavau, viskas būdavo gerai. Galėdavau tapti bet kuo, tik ne pačia savimi. Už jokius pinigus negalėdavau liautis skaičiusi. (psl. 173).

Katharina Hagena. Obuolių sėklų skonis.

HAGENA, Katharina. Obuolių sėklų skonis. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Lina Žukauskaitė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. 286 p.

–Kiekvienas turi kažkur užkonservuoti savo ašaras. (psl. 20).

Iš vokiečių literatūros visada tikiuosi daug. Naiviai įsivaizduoju, jei jau tauta turi tokį literatūrinį palikimą, tai visuose rašančiuose tarsi privalo glūdėti po dalelę Gėtės, Šilerio, Hesės ar Tomo Mano….

Bet gal ir gerai, kad taip nėra.

Knyga, nors ir atstovaujanti ne komercinę, o rimtąją literatūrą, nėra rimta. Po įspūdingos pradžios, nuvilia tolimesni standartiniai įvykiai ir veikėjai. Anūkė paveldi močiutės namą. Kaip ir pridera tokiose atsiminimų romanuose, močiutė buvo praradusi atmintį. Na o viskas baigiasi vestuvėmis.

Visgi knyga visai įdomi, nors joje ir labai jau ryškiai manipuliuojama tokiomis populiariomis temomis kaip seno žmogaus atminties praradimai. Bet daug kas pateikta įdomiau ir tikrai netikėtai, nei dabartinėje siūlomoje literatūroje – pavyzdžiui apie skaitymą ir valgymą.

Iki T. Mano „Budenbrokų“ labai toli, bet visai įdomu paskaityti laisvalaikiu.