Arto Paasilinna. Grupinės savižudybės magija.

Paasilinna, A., (2005). Grupinės savižudybės magija. Iš suomių k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius:  Charibdė, 237 p.

– Metas važiuoti. Mirtis nelaukia.

Manot, visos knygos apie Meilę? Anaiptol. Man šią vasarą jau kažkelinta iš eilės papuola apie… Mirtį. Būtų baisoka, bet tik ne Paasalinnos knygose.

Šioje, kaip ir „Zuikio metuose“ – vyksim į kelionę. Tik ne vien po Suomiją, šį kart kur kas toliau, o bendrakeleivis bus ne kalbantis zuikis, bet kur kas didesnis, nusižudyti susirengusių bedalių būrys.

Man patiko. Patiko vietomis skaityti labai nesigilinant, o vietomis stabtelėti ir pamąstyti..  Patiko graužaties darkytojas, skaidrinantis keliautojų nuotaikas. Patiko jau pažįstamas autoriaus humoras ir ironija. Patiko knygos pabaiga. Visgi, gal tikrai visos knygos apie Meilę?

Galima žaisti su mirtimi, bet su gyvenimu – jokiu būdu. Valio! Arto Paasilinna.

Reklama

Arto Paasilinna. Zuikio metai.

Paasilinna, A., (2000). Zuikio metai. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 144 p. (Geriausios XX a. pabaigos knygos).

Vatanenas galvojo, kaip žmogų mėto gyvenimas: vos prieš mėnesį jis, nusivylęs viskuo, riogsojo kampinėje užeigoje su atšilusiu alaus bokalu, o dabar prakaituotu klynu plumpina per tyrlaukius dūmų supstomas, su pilna kuprine slidžių žuvų. (psl. 41).

Dar viena puiki Paasilinnos knyga. Citatoje viršuje – beveik visa jos esmė. Tiesa, joje nepaminėtas vienas esminis knygos veikėjas – Zuikis, kurio dėka knyga dar geresnė, šaunesnė ir jautresnė. Knygos autorius rašo, kad dažnai mes, skaitytojai, nenorime skaityti rimtų knygų liūdnomis temomis. Todėl jis ir nevengia kvailionių ar kalbančių žvėrelių. Tiesa, ilgai knyga netraukė, galvojau, bus kvaila, kuo gali nustebinti Zuikis?

Šį kartą Zuikis nekalbėjo, bet vistiek buvo labai pavykęs: labai gerai jam pavyko simbolizuoti rimtus dalykus. Per žmonių kvailystes jis kas antrame skyriuje lakstė nuo kulkų, įsiutusių šunų, meškų, girtų medžiotojų, ar išprotėjusių religinių fanatikų. Bet Vatanenas rūpinosi ir kiek galėdamas saugojo Zuikį, su juo keliavo po visą šalį, patirdamas pačių įvairiausių nuotykių.

Mėnulis nusileido. Vatanenas įsidėjo į kuprinę maisto kelioms dienoms, kurpinės kišenėn susibėrė porą dešimčių patronų ir pripildė šautuvo dėtuvę, pasigalando kirvį, dar pasiėmė penkis pakelius cigarečių bei slidžių tepalo. Zuikiui pasakė:
– Turbūt ir tu trauksi. (psl. 125).

Va tokie tai Zuikio metai. Man labai patiko.

Arto Paasilinna. Gudrioji nuodų virėja.

Paasilinna, A., (2007). Gudrioji nuodų virėja. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 168 p.

Be to, nuodus virti nepalyginti įdomiau, negu paišyt ant porceliano arba siūti skiautinius (psl. 56).

Dar viena žymiausio Suomijos romanisto knyga. Joje šį kartą niekas nebekaukė, bet tema ne mažiau aktuali: terorizuojami, skriaudžiami ir gąsdinami senoliai. Nežinau, kokia situacija Suomijoje su vienkiemiuose kankinamais senukais, bet tikriausiai visko pasitaiko, todėl ir romane banditai vaizduojami tikrai negailestingi. Tolimas giminaitis pensijų gavimo dieną terorizuoja mielą senutę, ir ne vienas, o dar su dviem savo sėbrais. Kad išliktų gyva, senutė turi sutelkti visą savo išmintį ir gyvenimišką patirtį.

Knygą skaičiau, susižavėjusi romanu „Kaukiantis malūnininkas“. Tikėjausi jei ne to paties, tai bent jau kažko panašaus. Visiško sužavėjimo. Deja, romanas kur kas paprastesnis. Pradžioje trijų draugužių siautėjimas buvo labai įtaigus, kai kurie jų darbeliai, gal net pernelyg šokiruojantys. Tačiau antroje knygos dalyje, įvykiams įgaunant pagreitį, kada, atrodo, įtampa turėtų vis didėti, pasakojimas staiga tampa panašus į kroniką, tiesa savitai linksmą. Ir nors „…prie mirties, kol gyvas, nepriprasi“ (psl. 155), istorija kažkaip nustoja jaudinti, pabaiga, rodos, visiškai aiški. Malūnininko čia nebus. Magiško realizmo greičiausiai irgi.

Vienoje vietoje autorius suabejoja visuomene, kuri žmogų nustumia į tokį užribį, kad nieko kito nebelieka, tik tapti žmogžudžiu. Bet tik akimirkai. Nėra jokio gailesčio, pateisinimo ir kompensacijų už moralinę žalą…

Kaukas Niūsionenas savo pečiais jautė didžiulį klasinės visuomenės svorį. Ir tai jį slėgė, slopino pajėgumą veikti. Norėjosi užmiršt visus sumanytus darbelius, gert kaip bepročiui, naktį išeit į gatvę ir pasmaugt pirmą sutiktą. (psl. 52).

Vis dėlto autoriaus kūrinių temos, rašymo stilius, savitas linksmumas man patinka, tad ir toliau skaitysiu kitas Arto Paasilinnos knygas.

Arti Paasilinna. Kaukiantis malūnininkas.

Paasilinna, A., (2010). Kaukiantis malūnininkas. Iš suomių k. vertė Lina Michelkevičė. Vilnius: Baltos lankos, 229 p.

– Tai… atsitinka automatiškai… Pirmiausiai sukyla poreikis staugti. Galvą spaudžia, telieka viską garsiai išlieti. Galbūt ne dėl kokios nors labai įkyrios būsenos, tiesiog iš vienatvės kaukti norisi. Visada padeda. Keletą kartų stūgtelėjus palengvėja (psl. 58).

Ilgai vengiau Arto Paasilinnos knygų. Perskaitydavau anotacijas, tačiau vis atidėdavau netraukdavo skaudžios temos, nelaimingi veikėjai, fantasmagoriškas siužetas. Ir be reikalo. Nes ši knyga tiesiog įtraukė. Paprastas, lengvai vingiuojantis pasakojimas, įsimenantys veikėjai, įdomus siužetas. Tiesa, istorija skaudi – į kaimą atvykusį gyventi malūnininką vietinė bendruomenė atstumia – mat jis turi keistą įprotį kaukti ir tai gąsdina. Veikėjai tokie įspūdingi, kad iš karto ėmiau gailėtis vargšo malūnininko ir nekęsti neišprususių kaimiečių. Knygoje taip akivaizdžiai parodomi, kokie apgailėtini tie „normalūs“, „tokie kaip visi“ žmonės ir kaip nesusitaikoma su nors šiek tiek kitokiais.

Jis samprotavo: jeigu jam krūtinėje būtų iškilęs skausmingas pūlinys, visi būtų davę ramybę, gailėjęsi, pagelbėję, leidę sirgti tarp žmonių. Bet kadangi jo protas kitoks nei visų, jis liko nepripažintas ir išguitas lauk iš žmonių gyvenimo. (109).

Pabaigoje, kaip jau buvau susitaikiusi su vargšo malūnininko baigtimi… na, bet sužinosite, kaip perskaitysite.

Knyga mane tikrai sužavėjo. Skaitysiu ir kitas A. Paasilinna knygas.