Karl Olsberg. Mergaitė keistoje šalyje.

Karl Olsberg. Mergaitė keistoje šalyje.

OLSBERG, Karl. Mergaitė keistoje šalyje [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. 334 p.

Prašau, Dieve, – maldauju mintyse. – Tegul tai būna tikra!

Pirmas sakinys: – Kur Paulius? – klausiu.

Čia tikriausiai pirmoji serija, kurios knygas skaitau viena po kitos. Ką ten skaitau, ryju. Apie Manuelį jau rašiau čia ir čia. O dabar apie mergaitę Sofiją. Ir ne tik ją. 

Dar apie Štillacho slėnį, apie vietinę bendruomenę ir papročius, apie evoliuciją, apie uždraustas knygas, apie ateitį, apie simpodus, apie draugystę, pasitikėjimą. Apie realybę ir iliuziją. Apie mąstymą ir savęs suvokimą. Apie Mirką. Ir apie meilę, meilę, meilę… 

Kaip ir pimosios dvi, ši irgi kėlė tokius dviprasminškus jausmus. Viena vertus, linkstam į holivudinę pusę, pirmos meilės, pirmos kančios. Bet knyga skirta jauniems, iki 18 metų. Tai gal čia viskas ok. Kita vertus, labai gerai parodomi du kraštutinumai, kad kai kada net skauda. Net atgrąsu skaityti apie uždarą Apšviestųjų visuomenę, kurioje iš pirmo žvilgsnio, vyrauja taika ir darna. Bet Biblija skaitoma ir suprantama pažodžiui. Kitas kraštutinumas – laisvas ir nerūpestingas artimos ateities pasaulis, kuriame nieko netrūksta, visi viskuo aprūpinti, jokių rūpesčių, jokių problemų. Tik daug, daug laisvo laiko, kuris leidžiamas (daugelio jaunų svajonė!) – virtualiuose pasauliuose. Pojūčiai ten tokie spalvingi, tokie tikri, tokie jaudinantys ir užburiantis, galimybės tokios fantastiškos ir neribotos, kad ta pilka tikrovė nė kiek nebedomina. 

Bet iš istorijos žinome, kad visuotinė darna ir taika… neegzistuoja jokiose bendruomenėse. Kaip bebūtų gaila.

Tikrai įdomių potyrių sukėlusi knyga. Skaitytojų klubuose mačiau, kad ši trilogija žavi net vienuolikmečius. Tikrai keista, nes Dekarto filosofija nėra labai paprastai įkandama. Nors… gal į viską reiktų žiūrėti kur kas paprasčiau.

Pro mane nekreipdami dėmesio skuba žmonės. Ar išties kažkas slypi už tų abejingų akių? Ar jie suvokia, mąsto, turi tikslų, kap detektyvas, o gal tai tik tušti apvalkalai, panašiai kap maža žaislinė išardoma beždžionėlė, kurią man kitados padovanojo mama?

 

Karl Olsberg. Berniukas akligatvyje.

Karl Olsberg. Berniukas akligatvyje.

OLSBERG, Karl. Bernukas akligatvyje [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2021. 336 p.

Juk gyvenimas – tai akligatvis kiekvienam iš mūsų. Skirtumas tik toks, kad aš jau galiu matyti tą kelio galą.

Pirmasis sakinys: Atsargiai iškišu galvą iš už apgriuvusio biurų pastato kampo ir dirsteliu į akligatvį.

Nors skaitydama pirmąją knygą net keliose vietose tikrai galvojau, kas čia per nesąmonė, bet vos tik baigusi užsisakiau ir antrąją dalį. Įspūdžiai tikrai labai keisti: tai įdomu, tai nuobodu. Ir keičiasi jie kiekviename skyriuje. Tiesiog linksmieji kalneliai kažkokie.

Antroje knygoje realybės daugiau. O tikroje realybėje ir dramos, ir skausmo, ir liūdesio daugiau, nei bet kuriame kompiuteriniame žaidime. Gal todėl taip visus ir masina ta virtualybė. Nes tiek realūs egzistenciniai klausimai kas esu, kam esu, kur esu, kada esu dažnai būna ganėtinai sunkūs.

Atsakymų šioje dalyje irgi daugiau. Autorius nevengia tos filosofijos, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie religijas, apie mokslą, apie manipuliacijas… Knygos tikrai nebanalios. Gerokai išjudina mintis ir praplečia akiratį. Ar žinote, ką reiškia Cogito ergo sum? O Dubito ergo cogito?

Taip čia iš Renė Dekarto filosofijų, kuris, kažkada XVII a. (!!) rašė: „Galiu įsivaizduoti, kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtingo nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu pamąstyti, kad nemąstau. Tik mąstymo negaliu jokiu būdu nuo savęs atskirti, tik jis yra būtina mano esybės savastis. Todėl į klausimą, kas aš esu, gali būti tik vienas atsakymas: esu mąstanti esybė, esybė, kuri abejoja, supranta, teigia, prieštarauja, jaučia. Apibrėžiu save kaip nematerialią sielą, kaip substanciją, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui. Net ir tada, kai žvilgsnį nukreipiu į išorės pasaulį, pažįstu juk ne pasaulį, o savo paties psichines būsenas ir intelektinius aktus.“ (šaltinis wikipedia).

Šios įdomios mintys ir perkeltos į knygą. Tokiu savotišku, šiuolaikiniu, jauniems, tikėtina, priimtinu būdu. Tikriausiai dėl to tiek daug skirtingų emocijų ir kyla.

Ir taip, tikroji realybė daug dramatiškesnė. Pabaigoje didelė tikimybė paašaroti. Bendras įspūdis tikrai teigiamas, tad nieko nelaukdama pradėjau trečiąją dalį.

Bet tenai yra viena tikrovė – tvirtas, neįveikiamas tiesos pamatas po visais tais iliuzijų, klystkelių ir melagysčių sluoksniais. Nesiliauk jos ieškoti!

Karl Olsberg. Berniukas baltame kambaryje.

Karl Olsberg. Berniukas baltame kambaryje.

OLSBERG, Karl. Bernukas baltame kambaryje [romanas]. Iš anglų k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. 304 p.

 – Labai gerai, Manueli. Artėjame prie tiesos. Pagalvok! Koks yra kertinis klausimas? Klausimas, atsakymas į kurį paaiškintų visa, ką tu iki šiol patyrei?

Pirmasis sakinys: Kur aš esu?

Oho, kokia knyga! Susirinkusi bele kiek apdovanojimų! Skaitom.

Manuelis – penkiolikmetis vaikinas, atsibudęs kažkokiame baltame kambaryje. Jokių durų ir langų. Jokių prisiminimų.

Iš karto prisimenu bent keturis panašaus siužeto filmus. Skaitant jų skaičius tik didės. Ir taip, tai mano mėgiamas žanras. Fantastika? Mistika? Drama? Viskas viename.

Taigi, kas tas Manuelis, kuris žino tik tai, kad jis yra? Paslaptis. O siužetas vis greitėja. Sunku atsitraukti, nors tarpais ir nuobodu, bet tekstas tiesiog tirpsta. Vienu metu net aš pagalvojau, kas čia per nesąmonė.

Bet jokių nesąmonių nėra – paskutinius šimtą puslapių perskaičiau vienu prisėdimu. Intrigos pakanka, tuo labiau, kad nežinai, kas meluoja, kas ne. Nežinai, kas tikra, kas ne. Visiškai nenutuoki, kuo viskas baigsis. Ir nors esu mačiusi pakankamai filmų, kuriuose buvo panašių siužeto vingių, vis tiek intriga išliko iki pabaigos, kol visi klaustukai išaiškės. Dar daugiau beveik vienu prisėdimu perskaičiau ir kitas dvi autoriaus knygas. Bet apie jas – vėliau.

Ką aš žinau? Ką apskritai galiu žinoti? Kaip atskirti iliuziją nuo realybės, tikrus prisiminimus nuo tariamų prisiminimų?