Citatos [4]

Erichas Segalas. Meilės istorija.

Ką pasakytumėt apie dvidešimt penkerių metų merginą, kuri mirė? (psl. 1).

***

— Ei, Džene…

— Aha!

— Džene… Ką tu į tai, jei pasakyčiau…

Delsiau. Ji laukė.

— Atrodo… kad įsimylėjau tave.

Pauzė. Paskui ji atsakė tyliai tyliai:

— Žinai… eik šikt.

Ir padėjo ragelį.

Nesijaučiau nelaimingas. Nei nustebęs. (psl. 17)

***

— Nori pasakyti, kad tu tobulybė?

— Velniai rautų ne, Parenginiuk. Jei tokia būčiau, argi susidėčiau su tavimi? (psl. 29)

***

— Oliveri!

—Taip?

— Aš tave ne tik myliu…

Viešpatie, kas gi dar?

— Aš tave labai myliu, Oliveri. (psl. 32).

***

— Tu nori mane vesti?

— Taip.

Jinai atvertė galvą. Nenusišypsojo, tik paklausė:

— Kodėl?

Pažiūrėjau tiesiai į akis.

— Todėl.

— O, — pratarė.— Labai rimta priežastis. (psl. 36).

***

— Džene, mudu teisėti vyras ir žmona!

— Taip, dabar galiu būti ragana. (psl. 61).

***

— Mylėti reikia taip, kad niekada netektų sakyti „atleisk man“. (psl. 101).

Erichas Segalas. Meilės istorija.

Ką pasakytumėt apie mažą ploną knygutę, kurią galima perskaityti per dvi valandas?

Kad buvo įdomi. Gero autoriaus. Kad įtraukė nuo pat pirmo sakinio. Ir nebepaleido iki pat paskutinio žodžio… Ir jau tikrai neleis savęs pamiršti. Suprantate?

Na, atvirai sakant, meilės istorijų neskaitau. Neskaitau svajonių romanų ir panašių rašliavų. Nesigadinu jau ir taip sugadinto regėjimo. Galvojau, kad ši knygutė eilinis svajonių romanas. Klydau. Smarkiai. Paprastas svajonių romanas nebūtų tapęs skaitomiausia XX a. knyga. Čia kažkas kitkas. Kažkas labai paprasto, lengvai suprantamo, o tuo pačiu nuostabaus ir nepakartojamo. Apie meilę, kuri nesibaigia, kad ir kaip bebūtų keista, laimingai. Apie žmones, kurie yra tokie, kokie yra. Apie gyvenimą, kuris yra toks, koks yra. Vienu žodžiu, čia reikia paprasčiausiai paskaityti patiems. O jeigu kam nors labai norisi šitą meilės istoriją pavadinti tik pigiu kiču, knygos pabaigoje ją apgins vertėjas:

Bet mes skaitome romanus ne vien tam, kad dar sykį pasibodėtume kasdienio gyvenimo pilkybe, bet ir tam, kad dalyvautume įvykiuose, kurių galbūt mums niekad nebus lemta patirti.

Gero skaitymo!

Kelios citatos iš knygos – čia.


Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Citatos [3]

Erichas Segalas. Vyras, moteris ir vaikas.

— Norėčiau, kad įstatymu uždraustų brendimą,— atsiduso Šeila. (psl. 16).

***

— Tiesą sakant, norėčiau papasakoti Nensei. Supraskt, tarp vyro ir žmonos neturėtų būti paslapčių.

Bobas tylėjo.

— Bekvitai, prisiekiu, Nensė – įkūnytas padorumas. Diskretiškumo viršūnė. Be to, jinai gali pastebėti, kad aš kažką nuo jos slepiu. Turėk omeny – dievai žino, ką ji dar pagalvos.

— Niekados neatspėtų,— kreivai šyptelėjo Bobas.

— Būtent tai. Prašau tavęs, Bekvitai. Nensė tylės. Prisiekiu savo klientų gyvybe.

Spaudimas buvo pernelyg didelis.

— Tvarka, Berni,— atsiduso jis.— Tačiau per daug nesileisk į smulkmenas, gerai?

— Neprakaituok. Tik tą svarbiausią beprotišką faktą, na žinai, ką turiu omeny.

— Aha. Kada galvoji jai pasakyti?

Atsilikęs per tris žingsnius Bernis droviai iškvėpė.

— Praeitą naktį. (psl. 89)

Erichas Segalas. Vyras, moteris ir vaikas.

Visiškai neseniai internete perskaičiau, kad šis rašytojas mirė, ir kad būtent jis  parašė vieną skaitomiausių XX a. knygų „Meilės istoriją“. Skaitomiausia, o aš nesu jos skaičiusi… Tuoj pasitaisysime.

E. Segalo turiu dvi knygas. Vyrą, moterį ir vaiką jau buvau skaičiusi ankščiau, prieš kokį dešimtmetį, dar neblogai ir turinį prisiminiau. Bet kažkaip man visai įdomu buvo dar kartą viską pakartoti. Tuo labiau, kad knyga tai tokia  blokados laikų. Tada, kaip dar nebuvo tiek daug knygų knygynuose. Tai yra, kai buvo spausdinamos tik to vertos knygos, tikriausiai. Rūpestingai paruoštos ir kruopščiai išverstos. Popierius toks kaip laikraštinis, o žodžiai ir raidės tarpais vos įžiūrimi. Bet vistiek nuo knygos neįmanoma atsiplėšti. Įtraukia nuo pirmo sakinio.

– Turiu jums svarbią žinią, daktare Bekvitai.

Ir toliau jau aišku, kad teks skaityti iki pat pabaigos. O tai ir nesunku padaryti per keletą laisvų vakarų. Istorija šiaip tai paprasta, nėra ten jokių kažkokių įmantrių filosofijų, užslėptų minčių, ar ypatingai sparnuotų frazių. Bet tikriausiai paprastume ji tokia ir įtraukianti. Skaitai ir mėgaujiesi. Skaitai ir ilsiesi. Skaitai, ir netgi kokią ašarą pabaigoje gali nuvarvinti. Ją gali drąsiai paskaityti visi, net ir nemėgstantys knygų.

Po dešimt metų galima bus ją vėl pakartotinai perskaityti. O kol kas būtinai susipažįstame su ta XX a. skaitomiausia „Meilės istorija“, tikiuosi  ir ji pasirodys visai nebloga.

Keli pastebėjimai iš knygos – čia.


Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).