Erichas Segalas. Meilės istorija.
Ką pasakytumėt apie dvidešimt penkerių metų merginą, kuri mirė? (psl. 1).
— Ei, Džene…
— Aha!
— Džene… Ką tu į tai, jei pasakyčiau…
Delsiau. Ji laukė.
— Atrodo… kad įsimylėjau tave.
Pauzė. Paskui ji atsakė tyliai tyliai:
— Žinai… eik šikt.
Ir padėjo ragelį.
Nesijaučiau nelaimingas. Nei nustebęs. (psl. 17)
— Nori pasakyti, kad tu tobulybė?
— Velniai rautų ne, Parenginiuk. Jei tokia būčiau, argi susidėčiau su tavimi? (psl. 29)
— Oliveri!
—Taip?
— Aš tave ne tik myliu…
Viešpatie, kas gi dar?
— Aš tave labai myliu, Oliveri. (psl. 32).
— Tu nori mane vesti?
— Taip.
Jinai atvertė galvą. Nenusišypsojo, tik paklausė:
— Kodėl?
Pažiūrėjau tiesiai į akis.
— Todėl.
— O, — pratarė.— Labai rimta priežastis. (psl. 36).
— Džene, mudu teisėti vyras ir žmona!
— Taip, dabar galiu būti ragana. (psl. 61).
— Mylėti reikia taip, kad niekada netektų sakyti „atleisk man“. (psl. 101).