Karin Fossum. Bijantis vilko.

FOSSUM, Karin. Bijantis vilko [detektyvinis romanas]. Iš anglų k. vertė Ignė Norvaišaitė – Aleliūnienė. Vilnius: Metodika, 2012. 256 p.

— Haldisė Horn negyva!

Visai kitas reikalas. Skandinavų detektyvas. Madoje jie, tikrai madoje, tik daugiausiai girdime vienus ir tuos pačius autorius. O šis vardas man buvo negirdėtas, visai atsitiktinai atrastas. Sudomino ir tikrai nenusivyliau. Buvo viskas, kas man patinka.

Niekas niekur neskuba. Kaip pagalvoji, keista, kad detektyvai gali būti lėti. Būna. Va, šitame net ir plėšikas su įkaitu bėgti visai neskubėjo. Pasėdėdami, pailsėdami, pasikalbėdami….

Psichologija. O lėtai skubant, ir pokalbiai įdomūs tampa. Veikėjai ryškesni. Jų veiksmai aiškesni (arba ne). Šiaip aš psichologijos kaip reiškinio nemėgstu. Bet geri psichologiniai detektyvai tikrai verti dėmesio.

Veikėjai. Išskyrus detektyvą Sejerį, kuris tikriausiai turi nemažai panašumų su visokiais kitokiais knyginiais detektyvais, veikėjai nešabloniški. Šį kart – atstumtieji. Nebesuvoki žmogus, ko visuomenė bijo labiau – susimaišiusios sielos ligonio ar niekam nereikalingo berniuko iš vaikų perauklėjimo įstaigos? O jei jie dar bijo ir vienas kito?

Pabaiga. Gera. Aišku, yra pabaigų spėliojimo virtuozų, kurie pasakytų, kad iš pat pradžių buvo aišku, kas gi tas Haldisės Horn žudikas. Aš spėlioti nemėgstu. Leidžiu knygai mane nustebinti. Nustebino ir šį kartą, nors viduryje visgi buvo keletas nuorodų, kaip ten viskas galėjo įvykti.

Daugiau Karin Fosum knygų lietuviškai nėra (neskaitant man labai patikusios „Neatsigręžk“). O gaila. Tikrai skaityčiau.

Karin Fossum. Neatsigręžk.

FOSSUM, Karin. Neatsigręžk [detektyvas]. Iš anglų k. vertė Ignė Norvaišaitė – Aleliūnienė. Vilnius: Metodika, 2011. 296 p.

Kai kas Anę uždarė tvirčiau nei storiausios sienos. (psl. 196).

Mistikos. Čia vienintelis dalykas, ko knygoje nebuvo. Nes kai ant viršelio parašyta, kad tai mistinis Norvegijos detektyvų karalienės romanas, o dar ir pats viršelis toks padūmavęs, tarsi ir su kažkokiu vaiduokliu, tai kaip kitaip įsivaizduoti… Gerai, kad užrašais ant viršelių jau senų seniausiai nebetikiu. O ir skaityti buvo įdomu, tad mistikos ne kiek ir nepasigedau.

Labai patiko. Viskas paprasta, kaip pas kokią Agata Kristi, kraujo nedaug, bet užtat daug vaikščiojimų ir pokalbių su tiesą galinčiais atskleisti asmenimis. Įdomu nuo pat pirmo puslapio ir iki pat paskutinio – nors niekas niekur neskuba, Sejeris dirba lėtai ir nuosekliai. Ramioje ir uždaroje bendruomenėje įvykdomas nusikaltimas, prie ežero randamas jaunos merginos, kurią visi pažinojo, kaip paprastą ir paslaugią paauglę, kūnas. Įtariamuoju tampa kiekvienas, žmogžudžiu gali būti bet kuris… Tokie „mažakraujai“ detektyvai beveik patys tobuliausi ir puikiausiai tinka, kai norisi bent trumpam viską pamiršti ir tikrai atsipūsti. Pavyko ir šį kartą.

Beje, mačiau, kad detektyvų, kuriuos tiria inspektorius Sejeris yra net dvylika!, bet lietuviškai kol kas – tik du. O tikrai gaila.

Eowyn Ivey. Sniego vaikas.

Ivey, Eowyn. Sniego vaikas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Audronė Jonikienė. Vilnius: Metodika, 2012. 304 p.

– Sninga, – pasakė ji (psl. 303).

Kol daugelis piktai keiksnoja nusibodusią žiemą, niekaip nesibaigiančia net kovo mėn., spėjau perskaityti labai žiemišką knygą. Labai labai norėtą ir, kaip tarsi koks siurprizas, laukusią manęs bibliotekoj. Ai, kaip aš mėgstu bibliotekas….

Sakot, žiema užkniso. Širdis taip trokšta pavasario… O galbūt yra žmonių, visai jo nelaukiančių? Nes pavasaris, kartu su paskutiniu sniegu gali ištirpdyti ir  jų viltis, svajones, tikėjimą… Manot, taip nebūna? Bent jau senoje rusiškoje pasakoje tai tikrai buvo (šaltinis).

Legendai apie sniego vaiką šioje knygoje skirta daug vietos. Pagrindinė herojė Meibelė yra tarsi senutė iš tos rusų liaudies pasakos, be galo norinti savo vaiko. Bet, kad ir kiek sutapimų gyvenime būtų su pasaka, visgi gyvename ne legendoje. Tiesa, Meibelė tuo tikėti nelabai nori, o ir aš, skaitydama knygą, ne kartą tuo abejojau.

Šioje knygoje nėra paruoštų atsakymų, todėl po gana nustebinusių įvykių pabaigoje atsakymus teko susigalvoti pačiai. Bet sunku nebebuvo – labai įsijaučiau į šią dviejų sutuoktinių, iškeitusių patogų gyvenimą į atšiaurų Aliaskos klimatą, istoriją. Autorė pasakoja įdomiai ir įtikinamai: prieš akis tarsi atsiveria visa šalta ir atšiauri trečio dešimtmečio Aliaskos gamta. Matai už lango siaučiančią pūgą. Girdi ūžaujantį vėją. Matai kalnus sniego pusnių, kuriose be vargo galima padaryti sniego angelus. Grožiesi snaigėmis, kurių, kaip žinia, dviejų identiškų niekada nebūna.

Istorija tikrai graži. Neišvengiamai priversianti pamėgti žiemą. Ir suprasti, kad atėjus žiemai galima pamatyti ne tik subjurusį orą, kalnus sniego, nepravažiuojamus, slidžius kelius, bet ir šį tą daugiau.