Emmi Itäranta. Vandens skonis.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

ITÄRANTA, Emmi. Vandens skonis [romanas]. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 312 p.

Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesa man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.

Tikras atradimas. Prieš du (!) metus išleista distopija jaunimui vos nepradingo tame didžiuliame knygų naujienų sraute. Būtų ypač gaila, nes ji tikrai kitokia, nei įprastos distopijos.

Norija – jauna arbatos meistrė. Ji šias ypatingas pareigas paveldėjo iš neseniai mirusio tėvo. Dar paveldėjo ir paslaptį, kurios jokiu būdu negali niekam patikėti. Dar reiktų paminėti, kad pasaulis smarkiai pasikeitęs. Po naftos karų, gamtos kataklizmų, tamsiųjų laikų ir visų kitų nelaimių, didžiausiu žmonių turtu tampa… taip, vanduo. Dabar vandens resursus kontroliuoja kariuomenė, jis visa kaip normuojamas, o gyventojai, bandantys kaip nors apeiti įstatymus, baudžiami.

Norija ir jos draugė Sanja – visiškai paprastos merginos. Jos neturi jokių ypatingų stebuklingų galių. Monotonišką kasdienybę kartais paįvairina kelionės į plastiko sąvartynus – palikimą, kurį paliksime tiems, kas gyvens ir po tūkstančio metų. Ir ne, nei viena iš jų neįsimylės jokio įtakingo kariuomenės pareigūno sūnaus, su kuriuo vėliau galėtų stoti į kovą prieš rėžimą.

Sakiau, kad istorija tikrai kitokia. Tiesa, Norija turi tą didžiąją tėčio paslaptį, su kuria turi dorotis. Ramiai ir viena pati. Tad knygoje greito siužeto, gaudynių ir šaudynių nėra. Bet yra daug labai gražiai užrašytų jaunos merginų minčių, pastebėjimų, dvejonių. Daug gražaus ir prasmingo teksto.

Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje. Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.

Taip, ši knyga – kitokia. Būtų buvę labai gaila, jei ji taip ir būtų likusi nepastebėta. Visiškai atsitiktinai patraukusi mano dėmesį, šiandien ji yra tikriausiai gražiausia mano skaityta distopinė istorija.

Jean-Claude Mourlevat. Upė, tekanti atgal.

Jean-Claude Mourlevat. Upė, tekanti atgal.

MOURLEVAT, Jean-Claude. Upė, tekanti atgal [apysaka]. Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė-Gervienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 240 p.

Ši istorija nutiko tada, kai šiuolaikiniai patogumai dar nebuvo išrasti. Nebuvo nei televizijos žaidimų, nei automobilių su oro pagalvėmis, nei didelių parduotuvių. Niekas nežinojo net mobiliųjų telefonų! Bet jau buvo vaivorykštės po lietaus, abrikosų džemas su migdolais, netikėtos maudynės vidurnaktį ir visi tie dalykai, kurie vertinami ir mūsų dienomis. Deja, buvo ir meilės kančios bei šienligė, nuo kurių niekada taip ir nebuvo išrastas veiksmingų vaistų.
Žodžiu, tai nutiko… kitados.

Skamba gerai, ar ne? Du paaugliai iškeliauja ieškoti paslaptingos upės, kuri teka atgal. Atgal, į kalnus, į mažutį baseinėlį, kuriame esantis vanduo yra stebuklingas. Tomekui trylika ir jo širdį palietė paslaptinga mergaitė Hana. Tad nieko nebelieka, tik palikti savo gimtąjį kaimą ir leistis į kelią. Hanai panašiai tiek, o jos papūgėlė miršta. Nepadės niekas, tik tas stebuklingas vanduo. Kelionė prasideda.

Tikrai labai gražiai papasakota istorija. Ne pernelyg vaikiškai (pagrindiniai veikėjai juk jau paaugliai). Ne per daug pamokančiai. Tiesiog daug visokių nuotykių, kelionėje sutiktų draugų ir patirtų išbandymų. Labai priminė Ozo šalies burtininką. Tas kelionės jaudulys, nežinomų nuotykių nuojauta. Mielos iliustracijos. O kad skaitytojas dar labiau įsijaustų, kiekviename lape iki pat knygos pabaigos jį lydi upė. O ar teka ji pirmyn, ar atgal – koks skirtumas? Juk atviros ir drąsios širdys galų gale visada laimi.

Tiesiog dar viena nuostabi Nieko rimto knyga.

Jules Verne. Kelionė į Žemės centrą.

VERNE, Jules. Kelionė į Žemės centrą [fantastinis nuotykių romanas]. Iliustravo Remigijus Januševičius. Iš prancūzų k. vertė Laimonas Inis. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 240 p.

– Tai kur išvykstate? – rūpėjo Martai.
Aš dūriau pirštu į žemę.
– Į rūsį? – sušuko senoji tarnaitė.
– Ne, – pagaliau pravėriau lūpas, – dar giliau!

Esu visiškai pavergta Nieko Rimto leidžiamos klasikos serijos. Kokybės, formato, iliustracijų. Ne per seniausiai skaičiau Ozo šalies burtininką su Robert Ingpen iliustracijomis, šį kartą – Kelionę į Žemės centrą Remigijaus Januševičiaus akimis.

Žiulis Vernas man labiausiai asocijuojasi su vaikyste ir su Kapitono Granto vaikais. Dar su labai stora ir labai įdomia knyga mėlynais viršeliais „Paslaptingoji sala“. Su dar keliomis knygomis, keliais filmais.  Ir viskas, jis prapuolė tarp šimtų kitų knygų ir rašytojų, nors yra parašęs dar bent 70 romanų. Ir rašė jis anaiptol ne vaikams, be to, labiausiai yra vertinamas kaip mokslinės fantastikos pirmtakas. O! Netgi, pasak wikipedijos, laikomas „Mokslinės fantastikos tėvu“! To nežinojau. Ir tai dar labiau sustiprino norą leistis į Žemės centrą.

Taigi, trys vyriškiai išsiruošia į kelionę. Ne, ne į rūsį, o kur kas toliau ir giliau, mat vienas toks šiek tiek išprotėjęs profesorius Otas Lidenbrokas senovinėje knygoje randa raštelį, kuris tik dar labiau pakursto ir šiaip užsispyrusio profesoriaus smalsumą. Jo sūnėnas Akselis daug atsargesnis ir mąsto blaiviau, bet dėdei prieštarauti neįstengia. Tenka keliauti į Islandiją, leistis į žemės gelmes. O ten… netikėtumų bus. Nes kuo arčiau į žemės centrą – tuo daugiau laisvės fantazijai.

„Mano gyvenimas buvo sklidinas tikrų ir įsivaizduojamų įvykių. Mačiau daug nuostabių dalykų, bet dar nuostabesni gimė mano fantazijose.“

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

FRANK BAUM, L. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas [pasaka]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Laima Šinkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 192 p.
H. Ch. Anderseo medalis.

— Kelias į Smaragdo miestą grįstas geltonomis plytomis, – paaiškino raganėlė, – tad iš jo neišklysi. Kai nueisi pas Ozą, drąsiai jam papasakok, kas tau nutiko, ir paprašyk, kad padėtų.

Vieną dieną kažkur Kanzaso prerijose kilo baisi vėtra, kuri nunešė mergaitę Dorotę ir jos mylimą šunelį Toto kažkur į nežinomą šalį. Ir nors ta šalis buvo labai graži, o ten gyvenantys žmonės – malonūs ir geri, mergaitei vis tiek norėjosi namo. Taip prasidėjo Dorotės kelionė į Ozo miestą, pas ten gyvenantį burtininką, mat tik jis galėjo mergaitei padėti.

Šios puikios istorijos autorius vaikystėje labai mėgo pasakas. Taip jau atsitiko, kad užaugęs ir išbandęs kelias veiklas, kuriomis nusivylė, jis ėmė ir parašė „Ozo šalies burtininką“.  Šioje istorijoje susipynė visi jo vaikystėje mėgtų pasakų personažai: raganos, burtininkai, kalbantys gyvūnai, nepaprasti žmogeliukai ir įvairūs kiti stebuklai. Viskas atrodo taip paprasta. Bet tas paprastumas tikriausiai ir yra tai, dėl ko 1900 metais parašyta istorija atrodo nuostabi ir stebuklinga net 2018-aisiais.

„Šlovė neabejotinai yra tarsi žaltvykslė, kurios neverta nė vaikytis; tačiau jei suteiki vaikams džiaugsmo, tave apima džiugus ir malonus jausmas, o širdį užlieja šiluma – tai ir yra didžiausias atlygis… Tikiuosi, kad mano knyga tokia ir yra ir kad ji vaikams patiks“ – kažkada rašė autorius. 

Leidykla išleido visą seriją H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų ir nuostabiai Robert Ingpen iliustruotų knygų. Norėčiau jų visų.

Jurga Lago. Lietaus žemė.

LAGO, Jurga. Lietaus žemė. [apysaka]. Iliustracijos autorės. Vilnius: Nieko rimto, 2016. 184 p.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiame krašte buvo tamsūs laikai, čia VISADA LIJO LIETUS. Mažai kas apie šią šalį žinojo, retai kas užsukdavo, o ir užsukę ilgai neužsibūdavo. Ši šlapia žemė vadinosi Lietuva.
Čia tyvuliavo TŪKSTANČIAI EŽERŲ, veisėsi keisčiausi gyviai ir stūksojo drėgmei atsparūs drūti medžiai, kurių šaknys skverbėsi taip giliai į žemę po vandeniu, kad buvo dar vešlesnės, nei medžių vainikai.

Fantastinė apysaka. Labai mėgstu viską, kas susiję su fantastika, tebuvo tik laiko klausimas, kada perskaitysiu. Ir, kaip dažniausiai būna, gal iš didelio noro ir prisifantazuotų lūkesčių, man pasirodė, švelniai tariant, tik šiaip sau.

Kažkada seniai seniai lietuviai kariavo su žemaičiais. Tai dar ne fantastika, pasiskaitinėjau internete, kad lyg ir galėjo taip būti.

Oras šlykštus – nuolat lyja, aplink visur šlapia, pelkės, raistai, nei praeisi, nei perbrisi, prisiveisia visokių augalų ir gyvūnų, mėgstančių lietų, tad nutinka keisčiausių ir ne visada malonių dalykų. Čia jau šiek tiek fantastikos. Gerai.

Du be galo drąsūs stiprūs vikrūs jaunikaičiai, Lyja ir Žaltys, kurie… oi, stop stop, čia gi jau Ronja plėšikų duktė prasideda. O fantastika baigiasi. Ir net knyga ėmė ir pasibaigė!

Šitas trumpas komentaras – irgi. Nes daugiau kaip ir nebėra apie ką rašyti. Tiesa, knyga labai labai graži. Tiesa, labai tikiuosi, kad kam nors ji tikrai patinka. Nes jei ne, būtų labai gaila. Juk aš taip mėgstu fantastiką!

Kate DiCamillo. Tigro šuolis.

DICAMILLO, Tigro šuolis [apysaka]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 116 p.

Rasti tigrą buvo neabejotina sėkmė. Juk jis tiesiog slampinėjo po mišką už „Kentukio žvaigždės“, nieko neieškojo, ėjo kur akys veda ir vylėsi pasiklysti ar sutikti išbadėjusį lokį, kad daugiau niekada nereikėtų eiti į mokyklą.

Štai tokia paprasta buvo šeštoko Robo svajonė. Dar jis svajojo, kad įvairūs negalvotiniai, sukrauti jo įsivaizduojamame lagamine, niekada iš ten neištrūktų. O to tikrai neatsitiks, jei ant lagamino pasodinsi tigrą.

Šiek tiek painu? Gerai, viskas buvo daug paprasčiau. Ne pačius linksmiausius dalykus išgyvenantys Robas ir Siksta turi daug tokių negalvotinių. Daug kas pasikeis, kai jie abu susitiks ir susidraugaus. Labai daug kas pasikeis, kai Robas savo draugei papasakos savo didžiausią paslaptį. Apie tigrą.

Istorija graži. Viršelis dar gražesnis. Pavadinimas įkvepiantis. Na o tigro akys – tai tikrai gelsvos, spindinčios ir veriančios kiaurai (nuotraukoje nesimato). Šiek tiek gal sakyčiau per daug dramos, liūdesio ir skausmo. Nuotykiai vietoj to būtų neabejotinai geriau. O ir tigras galėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Bet jis juk laukinis žvėris, kas gi jam rūpi?

Robui skaudėjo, bet jis neverkė. Jis niekada neverkia. Jis tikras neverkimo profas. Didžiausias neverksnys pasaulyje. O šiandien Robui dar padeda tigras. Tereikia pagalvoti apie tigrą ir jis jau nepravirks. Niekada.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

  

LU, Marie. Legenda [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 270 p.
LU, Marie. Šlovė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 320 p.
LU, Marie. Pergalė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 312 p.

Viskas, ką pažinojau, dingo.

Turbūt kraustausi iš proto ir aš. Bet be galo mėgstu tokias fantastines, distopines istorijas. O įvertinus dar tai, kad jau išverstos visos trys knygos, ir nebereikia laukti nei kol kas nors susimylės ir išvers dar vieną dalį, ar, dar baisiau, kol rašytoja ims ir atras laiko baigti tai, ką kažkada pradėjo. Viskas jau padaryta. Tiesiog imi, ir skaitai.

Tokios, kokia ji dabar, JAV kaip ir nebėra, yra Respublika ir Kolonijos. Mat prieš kažkiek tai laiko vyko gamtos kataklizmai, ribos pasislinko, žemynų – irgi. Vietos žmonėms katastrofiškai trūksta.Tačiau, kaip ir reikia tikėtis, gyvena žmonės ir toliau – vieni geriau ir patogiau, kiti sunkiau ir vargingiau. Sulaukę tam tikro amžiaus, vaikai laiko Egzaminą, nuo kurių rezultatų priklauso visas būsimas gyvenimas. Gal pavyks ir gausi šansą patekti į elitą, ar gal tiesiog būsi išvežtas į stovyklą, kur visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbsi. Kaip ir nieko ypatingo.

Bet juk kiekvienoje knygoje atsiranda koks nors smalsuolis, kuriam to, kas yra – nepakanka, tai, kas sakoma – neįtikina. Respublikoje jų – net du. Taip, Džunė ir Dėjus. Taip, vienas „blogietis“, kitas „gerietis“. Bet kuris yra kuris – visai neaišku.

Istorija ganėtinai įdomi, kai, atrodo, jau šiek tiek pabosta, autorė sugalvoja kokį nors visai neprastą siužeto posūkį. Trys knygos – kaip tik pakankamai, kad tilptų ganėtinai daug personažų, įvykių ir nuotykių. Pakankamai, kad tilptų ta didžiosios meilės istorija. Tarsi nieko pernelyg įmantraus, bet Džunės ir Dėjaus gerbėjų visame pasaulyje netrūksta. Netgi filmas būti turėjo (panašu, kad jo nebebus). O kol kas trilogijos fanai piešia mylimus herojus ir dabina savo socialinių tinklų sienas citatomis iš knygos.

Pabaiga graži. Labai.