Санаев, П. (2006). Похороните меня за плинтусом. Москва: МК-Периодика, 184 с.
Бабушка была моей жизню, мама – редким праздником. У праздника были свои правила, у жизни свои. (152 с.).
Ne, nemačiau to garsaus spektaklio ir net ne filmas mane sužavėjo (norėjosi, kad greičiau baigtųsi tas ištisinis vaiko klyksmas). Nors jei ne tas begalinis klykimas, kažin, ar bučiau susiradusi šią knygą. Buvo labai įdomu, kodėl reikėjo šitiek rikdyti vaiką.
Tai ir sužinojau… Net nelyginama su filmu, vieno antraklasio berniuko pasakojama istorija. Apie žaidimus, draugus, ligas, žaislus, gimtadienius, norus, ašaras. Ir mamą su močiute, kurios abi myli jį viena už kitą stipriau. Motina ir duktė pykstasi, berniukas serga, ir močiutė pasiima jį auginti.
Это он по метрике матери своей сын. По любви – нет на свете человека, который любил бы его, как я люблю. (с. 124).
Tiesa, jos meilė labai savotiška. Močiutė ne pėsčia ir velnių gauna visi: senelis, duktė, dukters draugas, anūkas, aplinkiniai…
Bet kas gali pasakyti, koks meilės standartas?
Labai gera knyga.
kaskaityti.lt 