Locna laimė. ŽEMAITĖ.

locna-laime-zemaite-2016Vieta: Šiaulių kultūros centras
Data: 2016 m. rugsėjo 20 d.
Kaina: nemokamai… (14; 15;)

O lia lia…. Esu už tą seną ir kartais net niekinamą literatūrą, kuri būdama tokia, kokia buvo, atvedė mus į šiandieną, į čia ir į dabar.

O čia spektaklis. Gėris. 3 valandos. Biografijos, ištraukų iš kūrinių, tų laikų kalbos ir dvasios. Gyveno tuomet žmonės. Gyveno taip, kad net sunku beįsivaizduoti, taip, kad, žmogus, net nepatikėtum. O buvo. Kai iš būrio kasdienybės darbų išvargintų tautiečių atsirasdavo toks, kuris tarsi iškildavo aukščiau su savo polėkiais, svajonėmis, idėjomis. Kuris atsispirdavo tokiems komentarams, kad, et, ką tu čia skaitai, jau taip mažai razumo beturi, ir tą patį prarasi… (ne pažodžiui taip, kažkaip panašiai, bet labai įstrigo).

Puikus spektaklis, puikūs, savo darbui atsidavę aktoriai (priešingai, nei kai kurie žiūrovai, vis dar neįprantantis išjungti telefonų, netrukdyti kitiems). Graži pabaiga ir prasmingos mintys.

Visiems, kuriems įdomi ir svarbi lietuvių literatūra. Visiems, kuriems nepatiko pamokos apie Žemaitę mokykloje.

Tiesa, lõcnas, -à (łacny) reiškia savas, nuosavas.

Dviejų dalių spektaklis, remiantis Žemaitės biografija ir kūryba.

Spektaklio režisierė ir inscenizacijos autorė – Regina Steponavičiūtė
Scenografija ir kostiumų dailininkas – Galius Kličius
Kompozitorius – Paulius Jasiūnas
Tekstų atranka – Modesta Jurgaitytė
Judesys – Vesta Grabštaitė
Šviesų dailininkas – Laimonas Kačiušis

Spektaklyje vaidina Naisių vasaros teatro aktoriai: Paulius Budrys, Gintarė Daniusevičiūtė – Vaitkevičienė, Arūnas Jokubauskas, Vaida Kavaliauskaitė, Jūratė Levickaitė, Karolis Liaučius, Tomas Montvila, Remigijus Pelenis, Valdas Vaitiškis, Gerda Vilimaitė.

Teatro steigėjas, vadovas ir mecenatas Ramūnas Karbauskis.

Reklama

Žemaitė. Kaip Jonelis raides pažino.

201310282947ŽEMAITĖ. Kaip Jonelis raides pažino. [apsakymai]. Iliustravo Albina Makūnaitė. Vilnius: Vaga, 1980. 143 p.

… vieną sykį šeimininkė parvežė iš jomarko lementorių… (psl. 6).

Sena, vaikiška knyga. Tikrai nežinia, ar galėtų būti kada nors išleista iš naujo: dabartiniai tėveliai piktinasi net ne tokiais dalykais. Kur jau ten gimdantys kiškiai ar sidro gamyba: čia ir smurtas prieš vaikus, ir pernelyg ankstyvos mirtys, alkis ir vargas.

Bet ir didelis, didelis noras mokytis.

 „Kaip Jonelis raides pažino“ gražiausias Žemaitės apsakymas vaikams. Liūdnas, bet tikroviškas. Kaip ir visi kiti apsakymai: juk rašytoja rašė apie tai, ką matė. Vaikystėje tai darė didžiulį įspūdį: po kiekvieno apsakymo kildavo šimtai klausimų. Ir džiaugsmas, kad kiaulių ganyti nebereikia, o vaikų mokykloje nebemuša. Gražios knygos iliustracijos dar labiau primena tą vaikišką nuostabą: kaip gi taip gali būti!

Jaunime, šviesesnis pasidaryk!“, toks buvo Žemaitės linkėjimas. Kažin, ar išsipildė?

201310282942  201310282943 201310282944

Žemaitė. Marti.

Žemaitė, (1985). Marti. Kaunas: Šviesa, 327 p.

Autorė, kuri paskutiniu metu dažnai minima: internete, asmeniniuose tinklaraščiuose, spaudoje. Ji paseno, ji nebesuprantama, ją sunku skaityti. Atsiverčiau dar kartą paskaityti ir aš, ar tikrai Žemaitė jau taip nesuprantamai nutolusi nuo mūsų gyvenimo.

Knygoje spausdinami gerai žinomi autorės kūriniai, dalis apsakymų iš apsakymo ciklo „Laimė nutekėjimo“. Pabaigoje – autobiografinis apsakymas „Pirmieji mano žingsniai“ ir komedija „Trys mylimos“.  Knyga puiki. Savo tikrumu (kas geriau gali pavaizduoti tikrą to meto Lietuvos kaimą, jei ne visą tai mačiusi Žemaitė), vaizdingumu, nuoširdumu. Ir jumoru.

Šeimininkė – nebejauna, bet porą riestainių suėsi, kol aplinkui apeisi – pavirto į lovą pasilsėti. (psl. 5).

Nors dauguma apsakymų liūdni, aprašomi nelaimingi, tragiški moterų likimai (daugiausia iš ciklo „Laimė nutekėjimo), tačiau Žemaitė rašo labai vaizdingai, veikėjai labai tikri (gal todėl, kad kurti pagal realius žmones) ir įsimintini (Vingis, tėvas: „Mauči, tuoj gauni į dantis! Kaip aš liepsiu, taip turi būti“).  Jau vien chrestomatiniame apsakyme „Marti“ koks išraiškingas Vingių tėvo ir sūnaus dialogas:

– Kame buvai? – paklausė tėvas.

– Miegojau; kai atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį – au! – žiovavo.

– Ar suveizėjai arklius?

– Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną… taigi, tata, pats ką dirbai neveizėjęs?

– Bene kur nupuls arkliai, – pamojo tėvas su ranka, – o dubos pečių neužkišai?

– Taigi taigi, kapgis, vis mat man! Ogi pats kame buvai ligi šiol neužkišęs?

– Nė bėda, išdžius rugiai rytojui, –  mostelėjo tėvas. (psl. 39).

Dar geresnis apsakymas „Kaip Jonelis raides pažino“. Mamos pirmą kartą skaitytas dar tada, kaip niekaip nesupratau, ką reiškia „surašyti į jaučio  kailį“.

Toks dar mažetėlis, kiek šalčio, kiek alkio, kiek sulijo, sušlapo, o dar kiek sykių į sprandą gavo arba su pančiu smūgių, tai to viso nė į jaučio kailį nesurašytum. (psl. 279).

Ir žinoma, labai gailėjau to Jonelio. Gaila jo ir dabar. Koks turi būti skaitytojo išprusimas, kuriam Žemaitė ir toks jos apsakymas yra sunkiai suprantamas, tarsi nutolęs?

Pati Žemaitė buvusi labai aktyvi moteris: rūkė papirosus, raita parjodavusi arklius iš ganyklos, į šokius nešdavosi ant rankų vaiką, kurį kam nors duodavusi palaikyti ir eidavusi šokti. Žemaitės kūryba gali nepatikti, bet tai sava ir miela klasika. O visiems per daug ją kritikuojantiems ji mokėtų atsikirtsti ir pati („Balamūtas, bjaurybė!“, psl. 12), jei tik, žinoma, galėtų.

Knyga, kartu su Žemaite nuvedanti į tikrų tikriausią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimą.