Kazys Saja. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai.

SAJA. Kazys. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai [pjesės]. „Mokinio skaitiniai“ Vilnius: Žaltvykslė, 2006. 142 p.

Ne tik veršiai, paršai, katinai, bet ir mūsų dūšios, mūsų širdys prieš tuos ketverius metus buvo lengvesnės! (psl. 126).

Kol neatplukdė piršliai jaučio Klemenso ir nepasirodė Devynbėdžių kaimas visu gražumu.

Po tokio spektaklio, knyga mano rankose atsidūrė kosminiu greičiu. Nors pjesių nesu daug skaičiusi, šitų neliko vos per kelis vakarus. Ir domino mane, žinoma, pirmiausiai Devynbėdžiai.

Taip, teksto čia tikrai daugiau. Ir jis toks lietuviškas, lietuviškas…. Ir kartu (kaip baisu), jau truputį primirštas. Tiek daug visokių palyginimų, patarlių, priežodžių, pajuokavimų… Senesnis katinas, kietesnė uodega… gyvensim šventų dūkų ir taboka… kaip ubagas, kruopas pabėręs…. peršokęs šunį, užkliuvau už uodegos.. kas gimė kovu – kovas, kas gimė povu – povas… Dėl ko biednas? Todėl kad durnas… O dėl ko durnas? Dėl to kad biednas… Reikia mokėti gyventi… O ką tu ten išmoksi, kai moko jautis…

Yra ir dar viena pjesė – groteskas „Mamutų medžioklė“. Iš pradžių aš jos neketinau skaityti, bet labai jau ji girdėta, tai pavarčiau… ir perskaičiau. Iš tikrųjų įdomi, Joje dar daugiau visko, nei Devynbėdžiuose. Žmonės sako, oi kokia buvo cenzūra, o va rašė tokias pjeses, žiūrėjo tokius spektaklius, kur meilės sovietų valdžiai ir santvarkai tikrai nebuvo. Ir nieko. Tiesa, ir pats Kazys Saja yra toks kažkoks autorius (beje, čia įdomus interviu), jo visuose, kiek teko skaityti, tekstuose gausu visokių paslėptų minčių… tai yra, palikta daug vietos skaitytojo fantazijai. Puiku. Scenoje kada nors norėčiau pamatyti ir kitas autoriaus pjeses.

Chm.. geras tas teatras, kuriame pabuvęs atrandi dar nematytų, negirdėtų ir netgi neskaitytų dalykų….

Kazys Saja „Devynbėdžiai“

Vieta: Šiaulių dramos teatras
Data: 2015 m. lapkričio 06 d.
Kaina: 13,87 Eur (4;11;).

Eisim, eisim,
Eisim, eisim, kol prieisim
Laimės šalį…
Laimės šalį, girią žalią
Pamatysim…

Vaaau! Čia tai bent įvykis. Nerealus judesys, vaizdas ir garsas.

Istorija tokia: kažkada Kazys Saja parašė pjesę, kuri aštuntame dešimtmetyje tapo miuziklu „Devynbėdžiai“. Ir labai populiariu, labai mėgiamu žiūrovų Gaila, to spektaklio matyti man neteko. Užtat pamačiau dabar, naujai atgimusį.

Atgaivino jį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras kartu su visiškai jaunais, dar nematytais aktoriais. Ir tas atgaivinimas buvo toks stiprus, kad dabar dar akyse stovi beveik visi veikėjai, skamba muzika ir dainos.. Ir ta jų nereali energija! Daug daug daug visko, garso, vaizdo, judesio. Minutę pagalvojau, kad tai tikras chaosas. Kuris ėmė taip ir įsiurbė. Norisi viską išgyventi vėl, visą tą įspūdį pakartoti iš naujo. Kada, kada spektaklis vėl bus rodomas Šiauliuose?

O kol kas skaitysiu pjesę.

Panevėžio J. Miltinio dramos teatro gastrolės
2-jų dalių muzikinis spektaklis.

Pastatymo vadovai – Velta ir Vytautas Anužiai
Muzikos aranžuotė ir vokalinės grupės parengimas – Rimantas Juozas Bagdonas
Scenografas – Ivars Noviks (Latvija)
Kostiumų dailininkė – Jurate Silakaktinia (Latvija)
Choreografas – Alberts Kivlenieks  (Latvija)
Būgnai – Kristupas Kmitas
Bosas – Dovydas Mindaugas Buidovas
Saksofonas, klavišiniai – Jonas Stankevičius
Šviesų dailininkas – Ugnius Zutkis

VAIDINA:
SKALNAS – Devynbėdžių kaime išaugęs pamestinukas – MARIUS MEILŪNAS
ALELIUMAS – degutininkas, radęs pamestinuką – ANUPRAS JUCIUS
KLEMENSAS – galingas veislinis bulius – POVILAS ADOMAITIS
DAUNORAS – jaunas Devynbėdžių seniūnas – DOVYDAS LAUKYS
DAUNORIENĖ – jo motina, našlė – GODA SIMONAITYTĖ
BOBA VIENAAKĖ – vieniša priklydėlė, buvusi smuklės merga – AKVILĖ VITKŪNAITĖ
KANKALIS – apsukrus piršlys, mėgstąs išgerti devynbėdis – ROLANDAS NORMANAS
ROŽELĖ – daili mergelė – JUSTINA NEMANYTĖ
ČIUTULIENĖ – jos motina, kalvio našlė – GODA PETKUTĖ
DANUTĖ – dar dailesnė mergelė – EGLĖ ANCEVIČIŪTĖ
ŽEMGULYS –  ARNOLDAS AUGUSTAITIS
ŽEMGULIENĖ – GABRIELĖ MALINAUSKAITĖ
ABARIUS – taupus devynbėdis – ARŪNAS JANUŠKEVIČIUS
RUDABARZDIS – svetimšalis, pirklių vyresnysis – ANDRIUS GAUČAS
AUKŠTAKEPURIS – valdžios žmogus – ANDRIUS GAUČAS
PIRKLYS – POVILAS ADOMAITIS
ŽANDARAS – JULIUS TAMOŠIŪNAS
VAIKINAI IR MERGINOS – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos specialybės diplomantai.

Kazys Saja. Gvidono apsiaustas.

SAJA, Kazys. Gvidono apsiaustas: [Apysaka su keliom kryžkelėm, kur tolimesnį kelią skaitytojas gali pats pasirinkti]. Iliustravo Marija Jukniūtė. Vilnius: Vyturys, 1988. 119 p.

Nuo čia tiesus kelias vieškelėlis šakojasi. Autorius siūlo skaitytojui pačiam pasirinkti, su katruo Teofiliu jis norėtų keliauti toliau. Kas nusprendė, kad monetos grąžinti neverta, tegul skaito sekantį skyrių, o kas mano kitaip, tegul atsiverčia 53 puslapį ir pasiveja Tilį, kuris nutarė pasukti dešinėn. (psl. 34).

Paskutiniu metu perskaičiau ne vieną K. Sajos knygą. Kažkokios išskirtinės jos man atrodo, ne tokios, kaip visos. Ši irgi kitokia. Gražios iliustracijos, netipinis siužetas, galimybė rinktis. Nežinia, kas įvyks, nusprendus pasielgti vienaip, ar kitaip. Norisi, žinoma, monetos negrąžinti. Pasirinkti sudėtingesnį kelią iki pabaigos. Nes pabaiga, kaip žinia, vienoda visose vaikiškose knygose.

O daugiau… Turit, ką pridurti? Aš – ne…

Kazys Saja. …kurio nieks nemylėjo.

SAJA, Kazys. …kurio nieks nemylėjo: [romanas jaunam skaitytojui]. Apipavidalino Agnius Tarabilda. Vilnius: Alma littera, 2005. 128 p.

Visi jie sukčiai, visi iki vieno.  (psl. 56).

Ir  pavadinimas, ir šiek tiek trikdantis viršelis nuteikia, kad linksma nebus. Septynmečio Sigito Staipos gyvenimas nelengvas, ir toli gražu nevaikiškas. Siužetas – kaip iš tų populiarių laidų, gyvų nesibaigiančių kriminalinių istorijų ir šeimyninių dramų dėka. Knygoje tas pats: geriantys tėvai, elgetavimas, alkis, skurdas ir nusikaltimai.

Įspūdžio nepadarė. Tiesiog kasdienybės realijos, kurių pilna visa šiandieninė žiniasklaida. Gal tikėtasi, kad romaną perskaitę vaikai taps geresni, jautresni. Nes jame yra vilties, kad viskas bus gerai, kad gal būt dar galima patikėti ramiu ir saugiu gyvenimu…

Senesni  autoriaus kūriniai, kurie dar buvo vadinami apysakomis, nepalyginamai įdomesni, geresni ir  prasmingesni.

Kazys Saja. Už nevarstomų durų.

SAJA, Kazys. Už nevarstomų durų: [labiau linksma, negu liūdna, veikiau pasaka, negu apysaka]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 243 p.

Ir aš ėmiau prisiminti tai, ko, rodos, iš tikrųjų nė būti nebuvo. (psl. 17).

Yra knygų, kurių nesuprantu. Jų pasitaiko ir dabar, pasitaikydavo ir vaikystėje. Tuomet buvau realistė. Knygos, kuriose realizmas pynėsi su pasaka atrodė mažų mažiausiai keistos.

„Už nevarstomų durų“ – viena iš tokių. Herojaus svajonės nukelia jį į tokius laikus, kai nebuvo mokyklų, o pasaulyje gyveno žiniuonės, karaliai ir nelaimingos karalaitės. Vaikystėje tai atrodė keista ir nuobodu. Dabar – įdomu ir nebekeista. Juk kas ten besupaistys, kur tos pasakos baigiasi, ir kur prasideda realybė.

Man patinka šio rašytojo knygų pavadinimai. Patinka ir pačios knygos. Patinka dar ir jo požiūris. Į daug ką. Į kūrybą irgi. Kažkur internete skaičiau: „Kai kas mane jau laiko mirusiu, ir aš su tuo baigiu susitaikyti. Įsitikinau, kad tikrasis kūrėjo honoraras – ne pripažinimas, ne garbė ar pinigai, o džiugus, tegul ir apgaulingas jausmas, jog tavo diena prasideda ir baigiasi prasmingai. Rašai, kalbi pats su savimi kaip su murkiančiu katinu, kuris glostomas žada sugauti tau lig šiol neregėtą pelę.“.

Manau, katinas neapgavo.

Kazys Saja. Būrimas obuolio sėklom.

SAJA, Kazys. Būrimas obuolio sėklom: [apysaka, pilna sapnų, laiškų ir netikėtų radinių]. Iliustravo Gražina Didelytė. Vilnius: Vaga, 1985. 181 p.

Atsimeni – aiškinai mums, kad kačiukas išauga į katiną, šuniukas – į suaugusį šunį, kumeliukas pavirsta žirgu, o mes dar turim pasirinkti, ar būsim žmigais, žmagais, ar pasistengsime tapti tikraisiais žmonėmis?…. (psl. 178).

Paskutinė skaityta Kazio Sajos knyga šiek tiek nuvylė. Ji tikrai nepanaši į ankstesnes, kai realybė pindavosi su pasaka taip, kad vaikui net sunku būdavo susigaudyti.

„Būrimas obuolio sėklomis“ yra viena iš tokių knygų. Tai reali, bet šiek tiek ir paslaptinga apysaka apie dvynius, trylikamečius paauglius, kuriems vasaros atostogos taps ypatingos. Nes pagaliau atėjo laikas keistis, turėti savo nuomonę, nebebūti tokiu, kaip kiti. Geriau pažinti pasaulį. Įvairiausi nuotykiai, įdomiausi sapnai ir keisčiausi žmonės lydės juos tikslo link. O paslaptingi bendrakeleiviai drąsins ir stiprins.

Nes reikia būti labai drąsiu, kad galėtum apsisaugoti nuo visokių  ten žmigų, žmagų ir žmogynų. O kad taptum žmogumi, reikia būti dar ir labai tvirtu.

Apie žmogiškumą pagal Sają.

Kazys Saja. Čia kažkas yra.

SAJA, Kazys. Čia kažkas yra: [mažas romanas nebemažam skaitytojui ir dar šis tas]. Knygoje panaudotos Giedriaus Jonaičio ir Agniaus Tarabildos iliustracijos. Vilnius: Alma littera, 2009. 96 p.

— Mama, — paklausė, — kur mano tėtis? Tas, kur dovanojo man triušį…
— Jo čia nėra, — tartum išgirdo mamos kuždesį. — Jis kitame puslapyje. (psl. 36).

Kaip sakė pats autorius, tai paskutinė knyga jaunajam skaitytojui. Slepianti savyje paslapties pojūtį.

Vaikystėje skaitytos Kazio Sajos knygos tikrai tokį pojūtį paliko. Kažko panašaus tikėjausi ir dabar.

Bartas atsibunda ligoninėje po avarijos, netekęs artimųjų. Šiek tiek keista, kad paauglys nelabai dėl jų liūdi. Kur kas daugiau jam rūpi didžioji svajonė, kurią jis žūt būt siekia įgyvendinti. Pakeliui į tikslą – beveik detektyvinių įvykių virtinė.

 —Visi jūs meluojat, visi kažką slepiat —kaip man susigaudyti… — atsakė Bartas (psl. 49).

Nors pasirodė, kad paauglys visai nekvailas, o iš pažiūros paprastas tekstas – ne šiaip tik tarpusavyje susijusių įvykių seka, knyga įspūdžio nepadarė. Visą mažą romaną (?) pranoko nuoširdus, atsisveikinimu pavadintas pabaigos žodis „Plunksna“.

Apie ką? Paskaitykite patys.

Kazys Saja. Skudurėlių takas.

SAJA, Kazys. Skudurėlių takas. [prisiminimai (apmatams) / pamąstymai (ataudams)].  Iliustracijoms panaudota medžio drožėjo Stanislovo Riaubos „Faifoklio“ skulptūrėlė. Vilnius: Petro ofsetas, 2011. 296 p.

Smegduobės atsiveria pačios, o piliakalnius tenka supilti. (psl. 101).

Saja, Saja… Magiškos apysakos, taip gerai atmenamos iš vaikystės, su visomis obuolio sėklomis, gvidono apsiaustais ir nevarstomomis durimis. Ir ta skulptūrėlė viršelyje, tarsi primindama tų laikų herojus, paskatino atsiversti šią knygą.

Tačiau atvertus knygą – pasakos ir magija dings. Dings jau pirmame skyriuje, kartu su be galo sunkia rašytojo vaikyste, tad vieną skyrių po kito teliks tik dūsauti. Ir kuo daugiau skyrių, tuo tie dūsavimai darysis gilesni. Tikrai liūdna knyga. Tikrai kitokia, nei ankščiau skaitytos lietuvių rašytojų atsiminimų knygos. Gal todėl, kad didžiąją jos dalį užima pamąstymai? Gal todėl, kad labai daug tikros, ir ne visada malonios, tiesos?

O tos tiesos šioje knygoje tikrai daug. Pasiruoškite ją priimti tokią, kokią tiki autorius, arba net nepradėkite skaityti. Nes galėsite, kaip tos vaikiškos Kazio Sajos apysakos „Gvidono apsiaustas“ skaitytojas, pasirinkti bet kokį skyrių – vis tiek pabaiga bus ta pati. Nuostaba ir didelis noras užversti knygą, kurioje taip nevaržomai leista prasiveržti pykčiui. Pykčiui ant savų – lietuvių, tegu ir prasigėrusių, prasivalkatavusių, praradusių sąžinę ir žmogiškumą.

Ir nors visoje knygoje skaitytoją lydi medžio drožėjo Stanislovo Riaubos Faifoklio skulptūrėlė, lengviau nepalieka.

Liūdni pamąstymai su padūsavimais.