Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

pirmykste-moteris-6AUEL, Jean, M. Išpieštų urvų kraštas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2015]. 780 p.
Šeštoji ir paskutinė serijos „Žemės vaikai“ knyga.

„Kaip gyvensiu be Jondalaro? – galvojo Aila. – Bet kaip Jondalarui dabar gyventi su manimi?…“

4479 puslapiai. Tiek, ar maždaug tiek yra „Žemės vaikų“ serijos knygose. Gaila, bet įveikiau ne visus. Paskutinė dalis mane pribaigė.

16,86 Eur. Tiek šią minutę knyga kainuoja internete. Įspūdis toks, kad sumokėta tik už puslapius, t.y. knygos apimtį. Nes turinio joje – tai jokio.

Gerai, gal nereikia taip kritiškai ir subjektyviai. Viena, ne, net ne viena dalis buvo tikrai įdomios, skaityti jas buvo smagu. Autorė surinkusi daug faktų, kuriuos sumaniai įpynė į gan banaloką siužetą. Smagu, kai kokioje „Iliustruotoje istorijoje“ randi straipsnelį apie tai, ką jau seniai sužinojai, skaitydama tas knygas.O grožinės literatūros apie šį laikotarpį lietuviškai nėra (aišku, neskaitant tos apysakos vaikams „Mamutų medžiotojai“, iš kurios tik pavadinimas ir telikęs.

Bet na negalima taip monyti skaitytojų. Visą turinį galima buvo įdomiai išdėstyti ir kokiuose…. 400 puslapių. Būtų ir įdomiau, ir pigiau, ir akims lengviau. Tiesa, idėja apie Didžiają Motiną Žemę gera. Man patiko.

Istorija apie Ailą, Jondalarą, Jonailą, Yhaha, Lenktynininką, Širmę ir Vilką keliauja į nebaigtųjų sąrašus. Pirmykščių žmonių meilės kol kas užteks. Duokite geros fantastikos arba skandinaviškų detektyvų!

Colleen McCullough. Saldžiai kartu.

Saldziai kartuMCCULLOUGH, Colleen. Saldžiai kartu [romanas]. Iš anglų k. vertė Kristina Miliūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2015. 471 p.

Sunkiausia ištverti pirmą ko nors naujo ir neįprasto pusmetį – šie žodžiai buvo seserų Latimer dažniausiai, kaip mantra, kartojami…

25-oji, paskutinioji žymiosios „Erškėčių autorės“ knyga. Iš tikrųjų, mane šiek tiek trikdo tas priminimas, na, kas gi tie „Erškėčių paukščiai“? Savo laiku buvo įdomi knyga, paauglystėje padariusi tikrai nemenką įspūdį. Vėliau skaičiau dar keletą, bet jos jau taip nebesužavėjo.

Tikiuosi, kad ši yra vienintelė, kurios nepajėgiau net pabaigti…. Ji mane migdė. Būna tokių, kai vos po kelių puslapių akys jau merkiasi, ir nesupranti dėl ko. Lyg knyga ir turėtų būti nebloga, lyg ir miego netrūksta, bet…. Pradžioje seserys maišėsi, ypač kai jos tapo slaugytoja Latimer, slaugytoja Folding, slaugytoja Skobi ir slaugytoja Trebdi…. Pasirodė ir keletas vyrukų, kažkokie įvykiai lyg ir vyko, bet… Nepakankamai įdomiai, kad norėtųsi tęsti toliau.

Ir štai rezultatas: dabar ne tas metas, gal jis ateis kada nors vėliau. O gal ir niekada, gal mieliau rinkčiausi „Romos“ seriją. O kol kas man labiau patiko ši recenzija. Rekomenduoju, paskaitykite, gal užsinorėsite susirasti ir knygą.

Regimantas Dima. Vilniaus plovas.

Dima_Vilniaus plovasDIMA, Regimantas. Vilniaus plovas: [lietuviškas šnipų romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2015. 253 p.

Taigi mūsų istorijos pagrindiniai veikėjai galų gale susirinko į vieną vietą, greitai susipažins ir istorija Orenburgo linijoje įsivažiuos visu greičiu.

Dideliam nusivylimui, lietuviškas šnipų romanas – irgi ne man. Gaila. Esu patriotė, lietuvių kūryba man patinka. Bet autorius žadėjo, žadėjo, kad jau jau istorija įsivažiuos visu greičiu, bet niekur ji taip ir neįsivažiavo, nei kitame, nei dar kitame skyriuje… O toliau jau ir nebeskaičiau. Nusibodo. Dar daugiau, šita lietuviška šnipų istorija tokia migdanti, kad įstengdavau perskaityti tik po keletą puslapių, ir akys pačios sulipdavo. Tai apie kokį čia nuotykių kupiną pasakojimą galima kalbėti?

O palyginimas su Diuma tai jau visai netikęs. Diuma turėtų įsižeisti.

 

Maria Duenas. Laiko gijos.

Duenas_Laiko gijosDUENAS, Maria. Laiko gijos [romanas]. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitė. Vilnius: Alma littera, 2014. 584 p.

…jaučiau, kad vėl tuoj pravirksiu.

Akivaizdu, kad ispanų romanas – ne man. Netgi pats skaitomiausias Ispanijoje. Įveikiau šimtą puslapių, bet įsijausti ir įsitraukti – nepavyko.

Tarpukaris, Madridas, Tandžeras, Lisabona, viršelis, kažkodėl primenantis visai įdomų serialą Velvet… Viskas kaip ir patrauklu, intriguoja.

Bet pradėjau skaityti….  ir taip nuobodu, nuspėjama, nors tu ką.

Ir viskas….

Michael Odnantje. Kačių stalas.

Kaciu stalasONDAATJE, Michael. Kačių stalas [romanas]. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Vilnius: Tyto alba, 2013. 258 p.

Ar kas suvokia, kokie laimingi būna sulaukėję, mažai prižiūrimi vaikai? Vos žengus pro duris, tėvų pančiai nukrisdavo. Nors tarpusavyje mes tikriausiai bandėme savo jėgomis išsiaiškinti ir suvokti suaugusiųjų pasaulį, spėliojome, kas jame vyksta ir kodėl. (psl. 32).

Nebaigiau. Ne dėl to, kad būtų kokia nuobodybė, ne… Tiesiog knyga tokia… jokia.

Kuomet skaičiau pirmąsias autoriaus knygas, viskas buvo kitaip. Viena žavėjo istorija, kita – jos pateikimu, abi kartu – puikiu tekstu, kurį tarsi gerte sugeri. „Kačių stalas“ irgi turėjo būti nors kažkiek panašus. Dėl to net šiek tiek atidėliojau knygos skaitymą, laukiau tinkamesnės progos, kuomet galėsiu ramiai susitelkti ties tuo tekstu.

Ir ką? Ogi nusivylimas.

Vienuolikmetis, pravarde Maina, įlipa į „Oransėją“ – laivą, kuris nuplukdys jį, ir dar du bendraamžius keleivius į suaugusiųjų pasaulį. Visko čia yra: įdomių žmonių, nutrūktgalviškų nuotykių, laisvės, kai už nugaros nestovi viską matantys ir kontroliuojantys tėvai. Skaityti nesunku, tekstas be kokių nors ypatingų įmantrybių. Bet ir emocijų ypatingai nežadina. Gal dėl to, kad jis toks tarsi be pradžios, ir be pabaigos. Gal per daug ramus ir skaitytojui pamažu darosi nuobodu. O gal tiesiog dėl to, kad kiekvienas iš mūsų kažkada plaukėme savuoju „Oransėjumi“, o savos patirtys visada įdomesnės ir labiau jaudina.

Prapuls ta knyga ir jos skaitymo įspūdžiai tarp kitų daugybės knygų, tikrai prapuls.

Marina Achmedova. Šedevras.

Achmedova_Sedevras

ACHMEDOVA, Marina. Šedevras [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. Vilnius: Sofoklis, 2013. 400 p.

Bet aš… Aš! Nieko! Neprisimenu! Buvau uždaryta tame kambaryje už stiklo! (psl. 9)

Nauji Metai ir pirma nesėkmė… Nežinia, ar visi tie kalėdiniai stebuklai galvą susuko, ar Martinas iš savo Septynių Karalysčių paleisti nenorėjo… Man nepatiko. Ką ten nepatiko, neįstengiau perskaityti daugiau nei 30 puslapių. Ir pšššš….

Iš aprašymo tikėjausi trilerio. Mistinio. O čia? Moteriški padūsavimai. Modernūs. Kitu laiku gal ir būčiau skaičiusi. Dabar ne. Dabar dar norisi stebuklų, žiemos ir pasakų.

Nepasisekė. Tik neaišku, knygai ar man…

E L James. Penkiasdešimt pilkų atspalvių.

James_AtspalviaiJAMES, E L. Penkiasdešimt pilkų atspalvių [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2013. 504 p.

Kas per šūdas (psl. 104).

Pabandžiau skaityti ir aš tuos atspalvius, kurie, kaip teigiama, sukėlė revoliuciją literatūros pasaulyje. Ir ką? Nieko gero.

Neįsivaizduoju, kaip tokios knygos gali sukelti kokias nors revoliucijas. Nuobodu. Banalu. Kaip reikia įstengti perskaityti visus 500 psl.? O visas tris dalis?

Oho. Užkišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą. Užverčiu akis ir kramtau lūpą. Pamiršk visą šį reikalą. Kaip painu. Ir ką jis sau mano?  Čia taip bent.  Man svaigsta galva. Valgyk. Dieve. Jėzau. Šūdas. Jūs labai valdingas.  Sudejuoju. Norėčiau pakartoti. O taip, prašau.  Nenoriu, kad išeitum. Lik sveika. Lik sveikas. Tikiuosi nesupyksite, kad atskleidžiau turinį?

Ir tekstas negražus. Neerotiškas.

Daugiau kaip ir nėra ką pridurti. Reklama pavyko. Bet visada knygose noriu įžvelgti ir ką nors gero. Šį kart sunkoka.