Kristijonas Kaikaris. Nėra vietos dviem.

KAIKARIS, Kristijonas. Nėra vietos dviem [trileris]. Vilnius: Alma littera, 2020. 430 p.

Kas per…. – pradėjo mintį Luka, bet jos nebaigė.

Kai perskaitai krūvą gerų knygų ir net nerandi žodžių, kaipgi nupasakoti tą skaitymo malonumą, lengviausia parašyti apie tą, kuri nepatiko. Visiškai.

Reklaminiai daugiau ar mažiau žinomų žmonių įspūdžiai ant knygos viršelio žadėjo neįtikėtinų dalykų, kokybišką tekstą, lietuvišką puslapvertį, intriguojančią ir egzotišką istoriją, ir daug daug veiksmo ir įvykių. Žadėjo stebuklą. Bet stebuklo nebuvo.

Ir kaip keista ir nuostabu, kad skirtingi žmonės taip skirtingai supranta, priima ir vertina tekstą! Mano požiūriu, neįtikėtini dalykai buvo banalūs. Veiksmo daug. Bet vien veiksmo juk neužtenka? Ar užtenka? Man – ne. Nes vien veiksmas greitai atsibosta, imi tiesiog akimis skenuoti tekstą ir skaityti kas trečią puslapį. Iki tikro puslapverčio, skaitymo iki paryčių ir būtinybės pabaigti knygą čia ir dabar – labai toli. Nėra kvapą gniaužiančių paslapčių, pašokinėjimo laiku ar įvykių papasakojimo iš kelių veikėjų perspektyvos. Tiesiog tiesios linijos siužetas. Dar buvo žadėta mistikos ir fantastikos elementų. O aš jų fanė. Iš meilės šiam žanrui, galėčiau net užskaityti sidabrinius laidelius. Mintis gal ir įdomi, bet ji ir liko tik mintis.

Skaityti knygos nebaigiau. Tikriausiai esu prisiskaičiusi per daug knygų, per daug skandinaviškų trilerių ir tikėjausi stebuklo. Naivuolė.

TRILERIS – LIETUVIŠKAS – GERAS. Situacija tokia, kad visi trys šie žodžiai viename sakinyje niekaip nedera. Gal kitą kartą.

 

Victorija Hislop. Saulėtekis.

HISLOP, Victoria. Saulėtekis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. Kaunas: Jotema, 2016. 352 p.

Nesusipratimas ar tiesiog neskaitadieniai? Juk taip pasitaiko: pirmoji knyga „Sala“ vau vau vau, kokia buvo įdomi ir visai tikėtina, kad netrukus ją perskaitysiu dar kartą (nes skaičiau seniai, tinklaraštyje jos nėra, o tikrai turėtų būti). O „Saulėtekis“? Kol kas nei šis, nei tas. Ar čia tas prologas toks ilgas ir istorija niekaip neįsivažiuoja, ar čia vasara kalta, ar dar kas? Juk tas vienas vienintelis sakinys tikrai žadėjo daug: ištuštėjusio miesto dykynėje, atskirtos nuo viso išorinio pasaulio, telieka dvi – graikų ir turkų – šeimos. Tai jų istorija.

Kam aktualu, pagal ką skaitytojai renkasi knygas, tai va – aš pasirinkau pagal šį vienintelį sakinį. Gaila, bet dedu ją į neįveiktųjų kategoriją. Gal kada nors dviejų šeimų istorija ir pasirodys įdomi, intriguojanti ir verta skaitymo. Kol kas – dar ne.

Jean M. Auel. Išpieštų urvų kraštas.

AUEL, Jean, M. Išpieštų urvų kraštas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2015]. 780 p.
Šeštoji ir paskutinė serijos „Žemės vaikai“ knyga.

„Kaip gyvensiu be Jondalaro? – galvojo Aila. – Bet kaip Jondalarui dabar gyventi su manimi?…“

4479 puslapiai. Tiek, ar maždaug tiek yra „Žemės vaikų“ serijos knygose. Gaila, bet įveikiau ne visus. Paskutinė dalis mane pribaigė.

16,86 Eur. Tiek šią minutę knyga kainuoja internete. Įspūdis toks, kad sumokėta tik už puslapius, t.y. knygos apimtį. Nes turinio joje – tai jokio.

Gerai, gal nereikia taip kritiškai ir subjektyviai. Viena, ne, net ne viena dalis buvo tikrai įdomios, skaityti jas buvo smagu. Autorė surinkusi daug faktų, kuriuos sumaniai įpynė į gan banaloką siužetą. Smagu, kai kokioje „Iliustruotoje istorijoje“ randi straipsnelį apie tai, ką jau seniai sužinojai, skaitydama tas knygas.O grožinės literatūros apie šį laikotarpį lietuviškai nėra (aišku, neskaitant tos apysakos vaikams „Mamutų medžiotojai“, iš kurios tik pavadinimas ir telikęs.

Bet na negalima taip monyti skaitytojų. Visą turinį galima buvo įdomiai išdėstyti ir kokiuose…. 400 puslapių. Būtų ir įdomiau, ir pigiau, ir akims lengviau. Tiesa, idėja apie Didžiają Motiną Žemę gera. Man patiko.

Istorija apie Ailą, Jondalarą, Jonailą, Yhaha, Lenktynininką, Širmę ir Vilką keliauja į nebaigtųjų sąrašus. Pirmykščių žmonių meilės kol kas užteks. Duokite geros fantastikos arba skandinaviškų detektyvų!

Colleen McCullough. Saldžiai kartu.

MCCULLOUGH, Colleen. Saldžiai kartu [romanas]. Iš anglų k. vertė Kristina Miliūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2015. 471 p.

Sunkiausia ištverti pirmą ko nors naujo ir neįprasto pusmetį – šie žodžiai buvo seserų Latimer dažniausiai, kaip mantra, kartojami…

25-oji, paskutinioji žymiosios „Erškėčių autorės“ knyga. Iš tikrųjų, mane šiek tiek trikdo tas priminimas, na, kas gi tie „Erškėčių paukščiai“? Savo laiku buvo įdomi knyga, paauglystėje padariusi tikrai nemenką įspūdį. Vėliau skaičiau dar keletą, bet jos jau taip nebesužavėjo.

Tikiuosi, kad ši yra vienintelė, kurios nepajėgiau net pabaigti…. Ji mane migdė. Būna tokių, kai vos po kelių puslapių akys jau merkiasi, ir nesupranti dėl ko. Lyg knyga ir turėtų būti nebloga, lyg ir miego netrūksta, bet…. Pradžioje seserys maišėsi, ypač kai jos tapo slaugytoja Latimer, slaugytoja Folding, slaugytoja Skobi ir slaugytoja Trebdi…. Pasirodė ir keletas vyrukų, kažkokie įvykiai lyg ir vyko, bet… Nepakankamai įdomiai, kad norėtųsi tęsti toliau.

Ir štai rezultatas: dabar ne tas metas, gal jis ateis kada nors vėliau. O gal ir niekada, gal mieliau rinkčiausi „Romos“ seriją. O kol kas man labiau patiko ši recenzija. Rekomenduoju, paskaitykite, gal užsinorėsite susirasti ir knygą.

Regimantas Dima. Vilniaus plovas.

DIMA, Regimantas. Vilniaus plovas: [lietuviškas šnipų romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2015. 253 p.

Taigi mūsų istorijos pagrindiniai veikėjai galų gale susirinko į vieną vietą, greitai susipažins ir istorija Orenburgo linijoje įsivažiuos visu greičiu.

Dideliam nusivylimui, lietuviškas šnipų romanas – irgi ne man. Gaila. Esu patriotė, lietuvių kūryba man patinka. Bet autorius žadėjo, žadėjo, kad jau jau istorija įsivažiuos visu greičiu, bet niekur ji taip ir neįsivažiavo, nei kitame, nei dar kitame skyriuje… O toliau jau ir nebeskaičiau. Nusibodo. Dar daugiau, šita lietuviška šnipų istorija tokia migdanti, kad įstengdavau perskaityti tik po keletą puslapių, ir akys pačios sulipdavo. Tai apie kokį čia nuotykių kupiną pasakojimą galima kalbėti?

O palyginimas su Diuma tai jau visai netikęs. Diuma turėtų įsižeisti.

 

Maria Duenas. Laiko gijos.

DUENAS, Maria. Laiko gijos [romanas]. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitė. Vilnius: Alma littera, 2014. 584 p.

…jaučiau, kad vėl tuoj pravirksiu.

Akivaizdu, kad ispanų romanas – ne man. Netgi pats skaitomiausias Ispanijoje. Įveikiau šimtą puslapių, bet įsijausti ir įsitraukti – nepavyko.

Tarpukaris, Madridas, Tandžeras, Lisabona, viršelis, kažkodėl primenantis visai įdomų serialą Velvet… Viskas kaip ir patrauklu, intriguoja.

Bet pradėjau skaityti….  ir taip nuobodu, nuspėjama, nors tu ką.

Ir viskas….

Michael Odnantje. Kačių stalas.

ONDAATJE, Michael. Kačių stalas [romanas]. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Vilnius: Tyto alba, 2013. 258 p.

Ar kas suvokia, kokie laimingi būna sulaukėję, mažai prižiūrimi vaikai? Vos žengus pro duris, tėvų pančiai nukrisdavo. Nors tarpusavyje mes tikriausiai bandėme savo jėgomis išsiaiškinti ir suvokti suaugusiųjų pasaulį, spėliojome, kas jame vyksta ir kodėl. (psl. 32).

Nebaigiau. Ne dėl to, kad būtų kokia nuobodybė, ne… Tiesiog knyga tokia… jokia.

Kuomet skaičiau pirmąsias autoriaus knygas, viskas buvo kitaip. Viena žavėjo istorija, kita – jos pateikimu, abi kartu – puikiu tekstu, kurį tarsi gerte sugeri. „Kačių stalas“ irgi turėjo būti nors kažkiek panašus. Dėl to net šiek tiek atidėliojau knygos skaitymą, laukiau tinkamesnės progos, kuomet galėsiu ramiai susitelkti ties tuo tekstu.

Ir ką? Ogi nusivylimas.

Vienuolikmetis, pravarde Maina, įlipa į „Oransėją“ – laivą, kuris nuplukdys jį, ir dar du bendraamžius keleivius į suaugusiųjų pasaulį. Visko čia yra: įdomių žmonių, nutrūktgalviškų nuotykių, laisvės, kai už nugaros nestovi viską matantys ir kontroliuojantys tėvai. Skaityti nesunku, tekstas be kokių nors ypatingų įmantrybių. Bet ir emocijų ypatingai nežadina. Gal dėl to, kad jis toks tarsi be pradžios, ir be pabaigos. Gal per daug ramus ir skaitytojui pamažu darosi nuobodu. O gal tiesiog dėl to, kad kiekvienas iš mūsų kažkada plaukėme savuoju „Oransėjumi“, o savos patirtys visada įdomesnės ir labiau jaudina.

Prapuls ta knyga ir jos skaitymo įspūdžiai tarp kitų daugybės knygų, tikrai prapuls.

Marina Achmedova. Šedevras.

ACHMEDOVA, Marina. Šedevras [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. Vilnius: Sofoklis, 2013. 400 p.

Bet aš… Aš! Nieko! Neprisimenu! Buvau uždaryta tame kambaryje už stiklo! (psl. 9)

Nauji Metai ir pirma nesėkmė… Nežinia, ar visi tie kalėdiniai stebuklai galvą susuko, ar Martinas iš savo Septynių Karalysčių paleisti nenorėjo… Man nepatiko. Ką ten nepatiko, neįstengiau perskaityti daugiau nei 30 puslapių. Ir pšššš….

Iš aprašymo tikėjausi trilerio. Mistinio. O čia? Moteriški padūsavimai. Modernūs. Kitu laiku gal ir būčiau skaičiusi. Dabar ne. Dabar dar norisi stebuklų, žiemos ir pasakų.

Nepasisekė. Tik neaišku, knygai ar man…

E L James. Penkiasdešimt pilkų atspalvių.

JAMES, E L. Penkiasdešimt pilkų atspalvių [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2013. 504 p.

Kas per šūdas (psl. 104).

Pabandžiau skaityti ir aš tuos atspalvius, kurie, kaip teigiama, sukėlė revoliuciją literatūros pasaulyje. Ir ką? Nieko gero.

Neįsivaizduoju, kaip tokios knygos gali sukelti kokias nors revoliucijas. Nuobodu. Banalu. Kaip reikia įstengti perskaityti visus 500 psl.? O visas tris dalis?

Oho. Užkišu už ausies išsprūdusią plaukų sruogą. Užverčiu akis ir kramtau lūpą. Pamiršk visą šį reikalą. Kaip painu. Ir ką jis sau mano?  Čia taip bent.  Man svaigsta galva. Valgyk. Dieve. Jėzau. Šūdas. Jūs labai valdingas.  Sudejuoju. Norėčiau pakartoti. O taip, prašau.  Nenoriu, kad išeitum. Lik sveika. Lik sveikas. Tikiuosi nesupyksite, kad atskleidžiau turinį?

Ir tekstas negražus. Neerotiškas.

Daugiau kaip ir nėra ką pridurti. Reklama pavyko. Bet visada knygose noriu įžvelgti ir ką nors gero. Šį kart sunkoka.

Andrius Tapinas. Vilko valanda.

TAPINAS, Andrius. Vilko valanda [fantastinis romanas (stimpankas)].  Vilnius: Alma littera, 2013. 536 p.

Esu reklamos auka. Ir nėra čia ko kaltinti. Rašytojo nekaltinsi, rašė, kaip sugebėjo. Savęs irgi nekaltinsi, skaičiau, kaip sugebėjau. Tačiau akivaizdu, kad šį kart marketingas buvo tikrai geresnis, nei tekstas.

Tų tekstų irgi būna visokių. Netgi labai savotiškų, pavyzdžiui, kada pabaigus sakinį, sunku ir besurasti jo pradžią. Arba iš viso sunku suprasti, kur sakinio pradžia, o kur galas. Šis tekstas irgi nepaprastas – jame gausu detalių. Detalių daug. Daug, daug. Tiek daug, kad net užgožia norą skaityti knygą.  Ir pasidaro nuobodu. Visai ne taip, kaip žadėta reklamoje. Ir visai ne tai, ko tikėjausi iš laisvojo Aljanso miesto Vilniaus istorijos. Toliau skaityti nebeįstengiau. Nes argi skaitytojo fantazijai nereikia palikti vietos?

O perskaityti norėjau. Fantastika man patinka. Knygos apie Lietuvą man patinka. Istorija, kad ir kitaip, irgi patinka. Tačiau, iškankinusi trečdalį knygos, pagalvojau: užteks. Tai tikrai ne tas tekstas, dėl kurio verta gaišti laiką ir gadinti akis. Geriau jau paskaityti žurnalą. Arba kurią nors iš daugelio kitų knygų. Įdomesnių.

Knyga labai solidi: stora, gražiai apipavidalinta ir išleista. Tiesiog ir norisi atversti. Bet vien gražios išvaizdos neužtenka. Kaip bebūtų banalu, dar reikia ir gero teksto.

Reklama laimėjo ir vėl.