Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

MARTINAITIS, Marcelijus. Kaip katinai uodega peles gaudo [eseistika, eilėraščiai). Dailininkė Deimantė Rybakovienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 120 p.

Iš KAČIŲ ir žmonių gyvenimo. (Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių).

Blogiau, nei neskaityti knygų, tikriausiai yra apie jas neparašyti. Ypač apie tokias va, kuri praslysti ir pro akis, ir pro rankas gali. Ne, ne. Aš ją jau seniai mačiau, įsidėmėjau, o dabar skaičiau, skaičiau, skaičiau….

Tai tikriausiai ilgiausiai skaityta vos 120 psl. knygutė. Patinka man lietuvių tekstai, neverstiniai jie, natūralūs, tikri… Patinka man ir Martinaičio eseistika (eilėraščiai – nelabai, nepasiekia jie manęs kažkodėl). Apie katinus, kurie uodega peles gaudo, sužinojau kitoje autoriaus knygoje  ir iš tiesų, beveik patikėjau, dar mėginau ir gūglės paklausti. Žinoma, nieko neradau, tai belieka spėlioti, tikra tai, ar tik autoriaus išmonė.

Patiko. „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus.“ Tikrai.. esame mes jų vergai, jie mūsų ponai. Kiekvienas, turintis augintinį žino, jei jau susitiks du kačių ar šunų mylėtojai, tai kalbos tikrai nepritrūks. Tai autorius ir kalba, vietomis labai juokingai, o vietomis net labai liūdnai. Kelios citatos iš knygos čia.

Gražu. O katinai peles tikrai ne su uodega gaudo, ar ne?

Citatos [42]

Marcelijus Martinaitis. Kaip katinai uodega peles gaudo.

Svarbiausia – geriau nei artimieji jei pažįsta daugybę mūsų silpnybių ir jas puikiai išnaudoja. Jie priverčia jiems pataikauti, nusileisti, eiti paskui juos ten, kur mus veda grakščiai iškėlę uodegas. (psl. 10).

Esu sutikęs ne vieną katinų vergą, tarną, kalinį. Keista, bet tokie žmonės gali ilgai ir su malonumu pasakoti apie tą savo vergystę. Jie užmiršta negandas, nemalonumus darbe ar šeimose, netikusią valdžią, šlykštų savo viršininką. Sužinai, ką jų katinėlis labiausiai mėgsta ėsti, kokias išdaigas iškrečia, koks būna meilus, iš tolo pažįsta savo šeimininkus, apsidžiaugia jų sulaukęs, kaip jis nuliūsta, kai namuose jų nebūna, kaip sugrįžus jiems šoka į glėbį (psl. 10-11).

Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome.

MARTINAITIS, Marcelijus. Mes gyvenome [biografiniai užrašai].  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 222 p.
2010 metų knyga

O vis dėlto aš gyvenau. (psl. 12).

Pamėgau lietuvių rašytojų knygas apie gyvenimą. Perskaičiau Justino Marcinkevičiaus, Romualdo Granausko, dabar va, ir  šią, Marcelijaus Martinaičio. Ankščiau tokių, dažnai nostalgiškų, su ilgesiu ir meile aprašytų atsiminimų nė varu nebūčiau skaičiusi.

O štai dabar skaitau, ir patinka.

Nors knyga – autoriaus vaikystės atsiminimai, bet temos, samprotavimai ir mąstymai – jau nebe vaikiški,  besikartojantys, o kai kur net tarsi prieštaraujantys patys sau. Nes juk atsiminimus užrašė jau nebe vaikas, o tarsi kitas, suaugęs žmogus į anuos, seniausiai praėjusius  įvykius įpynęs ir dabartinio žmogaus pasaulio.

Tekstą skaityti lengva, juk vaiko pasaulis visada įdomus, pasakojimas pradedamas ikisovietiniu ir baigiamas pokario laikotarpiu.

Ypač įstrigo požiūris į kaimą, į jo per didelį išaukštinimą atsiminimuose ir literatūroje.

Galbūt. Bet argi žmogus pasakodamas ar prisimindamas neturi įpročio pagrąžinti?

Ieškau ir toliau įdomių biografinių knygų.