Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

STRUGACKIJ, Arkadij. STRUGACKIJ, Boris. Piknikas šalikelėje [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…

Jau norėjau padėti tašką. Ne, ne skaitymui. Tinklaraščiui. Nes perskaičiau knygą… ir.. bet… o… parašyti nėra ką. Tikrai. Taip ir laukia neužbaigtas juodraštis – savaitę, dvi, tris. Gal todėl, kad vis dar nenoriu su ta istorija skirtis…

Jau ankščiau pastebėjau knygą neįprastai nuostabiu baltu viršeliu ir dar nuostabesniu pavadinimu. Labai patiko. Tuomet ir išgirdau apie Pikniką. Vėliau – dar kelios rekomendacijos, pavartymas bibliotekoje, padūsavimas knygyne, akcijos knygų klube, ir štai, ji jau mano perskaitytų knygų sąraše. Įspūdžiai? O įspūdžiai tai neaprašomi.

Iš tiesų sunku juos apibūdinti. Nors bet kokią, kelyje pasitaikiusią fantastinę, ar bent jau fantastikos elementų turinčią knygą tuoj imu ir skaitau, Piknikas – ypatingas romanas. Tema, siužetu, nuotaika, veikėjais – viskuo… Minčių spektras platus – nuo ateivių, visatos, nepažintų pasaulių, neatrastų galimybių. Iki to paprasto žmogaus, kuriam tetrūksta ko? Gal papraščiausios laimės?

Ką gi, jei nežinai, ką pasakyti, gal geriau duoti paskaityti? Prašom.

Tikriausiai nenustebinsiu nei vieno fantastinės literatūros žinovo – esu sužavėta. Tikriausiai nesuklysiu rekomenduodama kiekvienam, kuris tokiu dar tik ruošiasi tapti – susiraskite ir paskaitykite. Būtinai.

Citatos [38]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu.

— Kaltinamas ir yra baisiai, neatleidžiamai nusikaltęs dievui, karūnai ir ramybei! (psl. 25).

— Prasčioko liežuvis turi žinoti savo vietą. Dievas davė prasčiokui liežuvį ne tam, kad postringautų, o tam, kad laižytų savo ponui batus, ponui, kuris duotas prasčiokui nuo amžių… (psl. 28).

O per tamsią Arkanaro karalystės lygumą, nušviestą gaisrų pašvaisčių ir balanų kibirkščių, keliais ir takeliais, sugraužti uodų, iki kraujo nutrintomis kojomis, srūvantys prakaitu ir apnešti dulkių, nukamuoti, įbaiminti, smaugiami nevilties, bet tvirti it plienas savo vieninteliu tikėjimu, bėga, eina, slenka aplenkdami užkardas šimtai nelaimingųjų, paskelbtų už įstatymo ribų, už tai, kad moka ir nori gydyti ir mokyti ligų išsekintą ir tamsume skendinčią savo tautą; už tai, kad jie, tarsi dievai, iš molio ir akmens kuria antrąją gamtą siekdami papuošti tautos, nepažįstančios grožio, gyvenimą; už tai, kad jie prasiskverbia į gamtos paslaptis vildamiesi priversti tas paslaptis tarnauti neišmanėlei, senovinių nesąmonių įbaugintai savo tautai… Bejėgiai, geri, nepraktiški, toli pralenkę savąjį amžių… (psl. 31).

Donas Reba, donas Reba! Ne aukštas, bet ir ne mažutis, nei storas, nei labai liesas, ne koks tankiaplaukis, bet toli gražu ne plikas. ne staigių, bet ir nelėtų judesių, veidas neįsimintinas, panašus į tūkstančius veidų. Mandagus, galantiškas su damomis, dėmesingas pašnekovas, beje, nažaižaruojantis kokiomis ypatingomis mintimis… (psl. 81).

Man dabar jau ne teorija rūpi, pagalvojo Rumata. Žinau tik vieną dalyką: žmogus yra objektyvus proto turėtojas, visa, kas trukdo žmogui ugdyti protą, – blogis, ir šį blogį reikia šalinti kuo greičiau ir bet kokiomis priemonėmis. Bet kokiomis? Ar bet kokiomis?… Ne, turbūt ne bet kokiomis. O gal bet kokiomis? Ištiža! – pagalvojo apie save Rumata. Reikia apsispręsti. Ankščiau ar vėliau vis tiek teks apsispręsti. (psl. 83).

— Žmogaus esmė, – lėtai kramtydamas kalbėjo Budachas, – įstabus gebėjimas prie visko priprasti. Gamtoje nėra nieko, su kuo žmogus neapsiprastų. Nei arklys, nei pelė, nei šuo tokios savybės neturi. Matyt, kurdamas žmogų, dievas numanė, kokiomis kančioms jį pasmerkia, ir davė jam didžiulę jėgų ir kantrybės atsargą. Sunku pasakyti, gerai tai ar blogai. jeigu žmogus nebūtų toks kantrus ir atsparus, visi geri žmonės jau seniai būtų pražuvę, ir pasaulyje būtų likę tik blogi ir bedvasiai. Kita vertus, įprotis kentėti ir prisitaikyti paverčia žmones bežadžiais galvijais, niekuo, išskyrus anatomiją, nesiskiriančiais nuo gyvulių ir netgi bejėgiškesniais už juos. Ir kiekviena nauja diena gimdo naują blogio ir ir prievartos siaubą…

— Nejaugi jūs tikrai laikote šį pasaulį tobulu? – nusistebėjo Rumata.  – Kai susitikote su donu Reba, kai pabuvote kalėjime…
— Na, žinoma, mano jaunasis drauge! Man daug kas pasaulyje nepatinka, norėčiau, kad daug kas atrodytų kitaip.. Bet ką daryti? Aukščiausiųjų jėgų akims tobulybė atrodo kitaip negu manosioms. Kokia prasmė skųstis medžiui, kad jis negali judėti, nors veikiausiai mielai bėgtų kiek įkerta nuo medkirčio kirvio. (psl. 183).

— Galėčiau padaryti ir tai, tarė jis. – Bet ar verta atimti iš žmonijos jos istoriją? Ar verta vieną žmoniją pakeisti kita? Ar nebus tas pats, tarsi nušluotum šią žmoniją nuo žemės paviršiaus ir jos vietoje sukurtum naują?
Budachas svarstė suraukęs kaktą. Rumata laukė. Už lango vėl gailiai sugirgždėjo vežimai. Budachas tyliai tarė:
— Tuomet, viešpatie, nušluok mus nuo žemės paviršiaus ir sukurk iš naujo, tobulesnius… arba, dar geriau, palik mus ir leisk eiti savo keliu…
— Mano širdis sklidina gailesčio, – lėtai ištarė Rumata. – Aš negaliu to padaryti. (psl. 185).

Et, užteks, argi perrašysi visą knygą….

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu.

Strugackij_Sunku buti dievuSTRUGACKIJ, Arjadij. STRUGACKIJ, Boris. Sunku būti dievu [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

–  … Bet ką vis dėlto patartumėte visagaliui? Ką, jūsų manymu, turėtų padaryti visagalis, kad jūs galėtumėte pasakyti: štai dabar pasaulis geras ir gražus? (psl. 183).

Tikėjausi ne tokios fantastikos. Taip, tai mokslinės fantastikos klasika, taip, tai šedevras. Bet nesitikėjau, kad pradėjusi skaityti mėgiamo žanro knygą, pirma į galvą šovusi mintis bus – kas čia per….

Iš tikrųjų skaityti paprasta nėra. Bent jau pradžią, kol kovojau su savim, kas geriau: klasikos šedevras ar koks šiuolaikinis populiarus skaitaliukas? Vasara vis dar juk.. bent mintyse. O čia? Kas tas donas Rumata, ką jis veikia (neveikia), ką jis daro (nedaro), ir iš vis, kokia jo misija? Prisimenu 1984-uosius, pasiskaitau autorių komentarą knygos gale, ir viskas gerai, smalsumas laimi.

Siužetas paprastas ir pakankamai dinamiškas – žmonės iš ateities siunčiami į tolimas planetas, kur dar klesti viduramžiška teokratinė santvarka. SANTVARKA – kaip tik ir yra raktas. Karaliauja visiška tamsybė, o kiek šviesesni –  knygiai, gydalų pardavėjai, mokslinininkai ir šiaip išminčiai, pralenkę savo laiką, – jiems Arkanaro karalystėje vietos nėra. Tokiam daktarui Budachui irgi. Et, jau aišku, kad… keltis ryte bus ganėtinai sunku.

Žinau visus galimus jūsų prieštaravimus! Ir išmanau teoriją. Bet čia nėra jokių teorijų, čia – grynai fašistinė praktika, čia žvėrys be perstojo žudo žmones! Čia viskas beprasmiška (psl. 40).

Puiku. Norėtumėte daugiau citatų?