Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

STRUGACKIJ, Arkadij. STRUGACKIJ, Boris. Piknikas šalikelėje [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…

Jau norėjau padėti tašką. Ne, ne skaitymui. Tinklaraščiui. Nes perskaičiau knygą… ir.. bet… o… parašyti nėra ką. Tikrai. Taip ir laukia neužbaigtas juodraštis – savaitę, dvi, tris. Gal todėl, kad vis dar nenoriu su ta istorija skirtis…

Jau ankščiau pastebėjau knygą neįprastai nuostabiu baltu viršeliu ir dar nuostabesniu pavadinimu. Labai patiko. Tuomet ir išgirdau apie Pikniką. Vėliau – dar kelios rekomendacijos, pavartymas bibliotekoje, padūsavimas knygyne, akcijos knygų klube, ir štai, ji jau mano perskaitytų knygų sąraše. Įspūdžiai? O įspūdžiai tai neaprašomi.

Iš tiesų sunku juos apibūdinti. Nors bet kokią, kelyje pasitaikiusią fantastinę, ar bent jau fantastikos elementų turinčią knygą tuoj imu ir skaitau, Piknikas – ypatingas romanas. Tema, siužetu, nuotaika, veikėjais – viskuo… Minčių spektras platus – nuo ateivių, visatos, nepažintų pasaulių, neatrastų galimybių. Iki to paprasto žmogaus, kuriam tetrūksta ko? Gal papraščiausios laimės?

Ką gi, jei nežinai, ką pasakyti, gal geriau duoti paskaityti? Prašom.

Tikriausiai nenustebinsiu nei vieno fantastinės literatūros žinovo – esu sužavėta. Tikriausiai nesuklysiu rekomenduodama kiekvienam, kuris tokiu dar tik ruošiasi tapti – susiraskite ir paskaitykite. Būtinai.

Citatos [38]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu.

— Kaltinamas ir yra baisiai, neatleidžiamai nusikaltęs dievui, karūnai ir ramybei! (psl. 25).

— Prasčioko liežuvis turi žinoti savo vietą. Dievas davė prasčiokui liežuvį ne tam, kad postringautų, o tam, kad laižytų savo ponui batus, ponui, kuris duotas prasčiokui nuo amžių… (psl. 28).

O per tamsią Arkanaro karalystės lygumą, nušviestą gaisrų pašvaisčių ir balanų kibirkščių, keliais ir takeliais, sugraužti uodų, iki kraujo nutrintomis kojomis, srūvantys prakaitu ir apnešti dulkių, nukamuoti, įbaiminti, smaugiami nevilties, bet tvirti it plienas savo vieninteliu tikėjimu, bėga, eina, slenka aplenkdami užkardas šimtai nelaimingųjų, paskelbtų už įstatymo ribų, už tai, kad moka ir nori gydyti ir mokyti ligų išsekintą ir tamsume skendinčią savo tautą; už tai, kad jie, tarsi dievai, iš molio ir akmens kuria antrąją gamtą siekdami papuošti tautos, nepažįstančios grožio, gyvenimą; už tai, kad jie prasiskverbia į gamtos paslaptis vildamiesi priversti tas paslaptis tarnauti neišmanėlei, senovinių nesąmonių įbaugintai savo tautai… Bejėgiai, geri, nepraktiški, toli pralenkę savąjį amžių… (psl. 31).

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Sunku būti dievu.

STRUGACKIJ, Arjadij. STRUGACKIJ, Boris. Sunku būti dievu [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas: kitos knygos, 2016. 220 p.

–  … Bet ką vis dėlto patartumėte visagaliui? Ką, jūsų manymu, turėtų padaryti visagalis, kad jūs galėtumėte pasakyti: štai dabar pasaulis geras ir gražus? (psl. 183).

Tikėjausi ne tokios fantastikos. Taip, tai mokslinės fantastikos klasika, taip, tai šedevras. Bet nesitikėjau, kad pradėjusi skaityti mėgiamo žanro knygą, pirma į galvą šovusi mintis bus – kas čia per….

Iš tikrųjų skaityti paprasta nėra. Bent jau pradžią, kol kovojau su savim, kas geriau: klasikos šedevras ar koks šiuolaikinis populiarus skaitaliukas? Vasara vis dar juk.. bent mintyse. O čia? Kas tas donas Rumata, ką jis veikia (neveikia), ką jis daro (nedaro), ir iš vis, kokia jo misija? Prisimenu 1984-uosius, pasiskaitau autorių komentarą knygos gale, ir viskas gerai, smalsumas laimi.

Siužetas paprastas ir pakankamai dinamiškas – žmonės iš ateities siunčiami į tolimas planetas, kur dar klesti viduramžiška teokratinė santvarka. SANTVARKA – kaip tik ir yra raktas. Karaliauja visiška tamsybė, o kiek šviesesni –  knygiai, gydalų pardavėjai, mokslinininkai ir šiaip išminčiai, pralenkę savo laiką, – jiems Arkanaro karalystėje vietos nėra. Tokiam daktarui Budachui irgi. Et, jau aišku, kad… keltis ryte bus ganėtinai sunku.

Žinau visus galimus jūsų prieštaravimus! Ir išmanau teoriją. Bet čia nėra jokių teorijų, čia – grynai fašistinė praktika, čia žvėrys be perstojo žudo žmones! Čia viskas beprasmiška (psl. 40).

Puiku. Norėtumėte daugiau citatų?