Renata Šerelytė. Izabelė.

ŠERELYTĖ, Renata. Izabelė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 168 p.

Juk ji vis tiek nieko apie šią moterį nežinojo, o toji nieko nežinojo apie ją. Jų keliai išsiskirs kaip svetimų, beveik nesusikirtę. Jų prisiminimai neturi nieko bendra.
Jas trumpam suvienijo tik atsitiktinis burtažodis. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji. Kurpelė nuodingoji, raudono aksomo, raudono.
Mėlynas mėnesienos tvenkinys, kurio dugne gieda žuvys.
Kad jas išgirstum, turėtum pavirst undine.
Ir netgi tada dar nebūk tikra, ar išgirsi.

Chm… Nesu tikra, ar viską supratau…. Na, iš tiesų, labai mėgstu tokias atviras istorijas, mėgstu klaustukus ir nutylėjimus, mėgstu paieškoti kažko daugiau, nei mato akys. Bet kažkodėl jaučiuosi tarsi užburta. Bet gal iš pradžių.

Raganos širdis yra tikrai intriguojantis pasakojimas, ir tas intrigas labai stiprina Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Trūksta juk tų istorinių pasakojimų apie meilę. Net, jei niekada niekas ir nebesužinos daugumos faktų, kurie padėtų sudėlioti tą tikrąją dėlionę, visai įdomu pasvajoti ir pamodeliuoti, kaip gi viskas galėjo būti. Raganos širdyje daugelį tuščių tarpų užpildė Magdalena.

Kai pradėjau skaityti Izabelę, iš pradžių viskas buvo taip keista… Na, parašyta gražiai ir net kartais šmaikščiai, bet esmės tarsi jokios nėra. Izabelė tokia keista laukinukė, gyvena tai pas vieną, tai pas kitą poną. Dauguma jos šalinasi, nes mergaitės akys kažkokios kitokios, o ir plaukai per daug raudoni. Magdalena visai neprisimena, kas ji tokia, ir, aplinkybėms susiklosčius, apsigyvena pas vaistininką Eliezarą. Laikas eina, moterys pamažu apsipranta ir atranda savo vietą po saule. Ir? Vos įsivažiavusi istorija ėmė ir pasibaigė. Vėl reikės kažko panašaus ieškoti. O surasti knygų apie istoriją, papildytų meilėmis ir, nors maža maža kruopelyte magijos, rasti nelengva.

Patiko? Nepatiko? Nežinau. Užverčiau ir…  nuskendo visos mano mintys. Liko tik ta be galo įtaigi knygos nuotaika. Magiška žodžio galia knygoje tikrai jaučiasi!

Atburkit kas nors!

Renata Šerelytė. Raganos širdis.

ŠERELYTĖ, Renata. Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2018. 222 p.

 – Svarbų sprendimą priimti reikia, – įsikišo Rudasis.
Augustas liovėsi žaidęs medalionu ir įsmeigė akis į Radvilas. Žaismingumą tarsi kas būtų nupūtęs nuo jo veido. Jis įsmeigė akis į sutrikusius Radvilas ir tyliai tarė:
 – Negi jums dar neaišku, kad tą sprendimą aš jau priėmiau?..

Paskui Barbora mėtė vazas ir vaisius, pykdama, kad viską sužino už akių ir paskutinė. Bet ar tai svarbu, juk karalius Žygimantas Augustas jau pavergęs jos širdį. Lai ši romantiškoji meilės istorija prasideda! Bet šį kartą ją papasakos Magdalena.

Magdalena. Nuskurdusi bajoraitė, elgeta, karalienės Bonos likimas, teologijos studentas, Barboros patikėtinė… Tikra ragana. Ir tai jos pasakojimas. Juk niekas nebesupaisys, kaip viskas buvo – leidiesi autorės fantazijos keliais vedamas ir mėgaujiesi. „Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro“. Puiku. Skaitau ir bijau, kad kažkas nutiks, kad istorijos, gyvenimo, meilės, mistikos, fantastikos balansas neišsilaikys ir pasakojimas nuplauks kur nors pievomis. Bet ne. Tekstas tikrai puikus, istorijai pakanka intrigos, paslapčių, mistikos. O graži pabaiga ir šioks toks liūdesys visiškai sužavi.

Apie knygą buvau skaičiusi nemažai negatyvių atsiliepimų. O man labai patiko. Tai populiarioji literatūra apie Lietuvos istoriją, kurios taip mažai tėra, o taip labai norisi.

Renata Šerelytė. Kokono baladės.

ŠERELYTĖ, Renata. Kokono baladės [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2014. 168 p.

– Tik nemanyk, kad aš išpindėjau! – suriko ji spirdama kokonui. Užsigavo koją, bet nė nesuinkštė, taip buvo įsiaudrinusi. – Čia tau galvoj negerai, nes visai niekuo nesirūpini. O dar buvęs fizikos mokytojas. Tik pasižiūrėk, kas aplink darosi! Nei dienos, nei nakties, žemė tokia šalta, nespėji nusišikti, ir kakas suakmenėja. O dar tas mazutas… Gerai, kad prie Laidojimo rūmų neužlietas tarpelis liko, spėsim prasmukt. 

Mėgstu  fantastiką. Postapokalipses. Lietuvių literatūrą. Čia – viskas viename. Lietuviškas absurdas socialinės fantastikos novelių forma.

Iš tiesų, noveles norėjau cituoti pastraipomis. Fotografuoti ir dėti į feisbuką. Braukyti ir dėlioti šauktukus paraštėse. Bet knygos, ypač skolintos, peckioti negalima, o visokius ten per didelius citavimus ir fotografavimus gali imti ir apriboti autorių teisės.

Kaip trumpai galima apibūdinti knygą? Baisoka. Ypač kai pagalvoji, kad tikrai, toks ir yra pasaulis. Pati autorė knygą apibūdino tiksliausiai: Pamišusi, keista, juokinga, panaši ir į cirką, ir į beprotnamį. Kaip ir pasaulis. Pasaulis, išlikęs vario spalvos Kokone, nušviestame Raudonosios žvaigždės. Saugomame Senolio, kuris džiaugiasi, atsidžiaugti negali, kad jo Senolė, kažkur ten, viršuje, skrieja ant šluotos. Mat buvo tikra ragana. O Senolį visi turi pakęsti – kaip jis pats sako, kad būtų išlaikyta kultūrinė atmintis….

Taigi, tikras beprotnamis dešimtyje novelių. Pamišimo gal kiek ir per daug, man labiau patinka novelių rinkiniai, pakaitomis su kitais autoriais, pvz. kaip Hepi fjūčeryje. Kas būtų galima atsikvėpti. Bet patiko ir taip, nors kartas nuo karto ir norėjosi sušukti – kokia nesąmonė! Nes nuojauta sako, kad ne fantastika gi čia, o kuo tikriausias gyvenimas.

Dešimt balų.

Laura Sintija Černiauskaitė. Renata Šerelytė. Hepi fjūčer.

ČERNIAUSKAITĖ Laura Sintija. ŠERELYTĖ, Renata. Hepi fjūčer [aštuoniolika novelių]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 160 p.

„Tuoj sugrįš nuovoka, – tarė sau. – Tuoj.“

Va va, esu toji, kuri taip ginu lietuvių kūrybą, esą ji nėra jau tokia liūdna ir depresyvi… Mėginsiu ginti ir dar kartą, – kaip gi ji nebus liūdna, jei kur tik pažvelgsi, tik verkti ir norisi. Ypač, kai abi autorės ne tik žvalgyti, bet ir matyti moka… Bet šį kart aš neverkiau. Ir neliūdėjau. Gal tik baisėjausi laikas nuo laiko.

Gerai, gerai, iš tikrųjų jausmas tai labai geras: skaityti įdomu, bet kai pradedi galvoti, apie ką skaitai, kartais ima ir pritrūksta kvapo. Ir čia tas baisumas kitoks, nei pas kokį Granauską, liudijantį pokario istoriją, ar pas Šlepiką, su tais vilko vaikais… Neee.. Viskas čia ir dabar ir kaip po dabar galėtų būti kažkada, arba kaip galėjo būti kažkada dar prieš dabar. Nes gi laikas nuo laiko ateitis virsta praeitimi (čia ne iš knygos; o tezės autorius žinomas).

O pati knyga puikiai išleista, padalinta į devynias dalis, po vieną kiekvienos autorės novelę. Kartais jų panaši tema, kartais – panašūs veikėjai, kartais jos dar kaip nors susijusios, arba ne. O parašai po novelėmis… 2014, rugsėjo pabaiga, iš kaimynų kiemo kaip žiežirba atlekia keiksmažodis, spindėdamas vakaro tamsoj…. Ironija. Sarkazmas. Kažkokia fantasmagorija (kad ir ką ji reikštų).

Bet rekomenduoti ne gėda. Drąsesniems. Nes ateičiai ir reikia drąsių, nebijančių žiūrėti ir matyti. Suprasti.Tada ta fjūčer gal ir galėtų būti iš tikrųjų hepi.

Skaityti mažom dozėm. Didelės gali būti pavojingos jūsų tariamai laimingam, gražiam ir patogiam gyvenimui.