Damon Galgut. Pažadas.

GALGUT, Damon. Pažadas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 280 p.

Tavo kanalai pamažėle džiūsta, netenka syvų. Tu – šaka, prarandanti lapus, vieną dieną nulūši. Kas tada? Tada – nieko. Kitos šakos užpildys erdvę. Kitos istorijos užsirašys ant taviškės, nubrauks kiekvieną žodį. Neišskiriant ir šitų.

Pirmas sakinys: Tą akimirką, kai metalinis garsiakalbis ištaria jos vardą, Amor supranta, kad tai įvyko.

Toks keistas pasirinkimas Naujiesiems. Skaityti tokią knygą. Apie mirtį. Visai nešventinė ir nelinksma. Bet parašyta vieno didžiųjų pasaulio rašytojo (pasak Edmund White) ir laimėjusi 2021 metų Bookerį.

Niekad nekreipiu dėmesio į knygų apdovanojimus. Jais nesidomiu, neišskiriu, neteikiu pirmenybės. Bandau suprasti, kas čia pateko man į rankas. Jau po pirmų puslapių, vos susipažinus su veikėjais ir siužetu, buvo aišku, kaip čia viskas bus. Labai džiaugiuosi, kad knyga nesibaigė taip, kaip galvojau. Nes už ką būtų tas Bookeris?

Visgi galvoju, kad už stilių. Kai su siužetu viskas aišku, belieka mėgautis tuo, kaip jis užrašytas. Gal dar ir už tų standartinių, nuspėjamų veikėjų paveikslus. Jie irgi atsiskleidžia šiek tiek kitaip. Tai nėra nei detektyvas, nei koks trileris, tad pasakojimas irgi aukštesnio lygio: tarsi koks sąmonės srautas (taip ir yra), vidinis monologas, menamoji kalba (taip parašyta knygos aprašyme).

Bet man visai patiko. Neprailgo. Labai mėgstu įvairias knygas. Paprastus, elementarius tekstus gal ir smagu skaityti, bet jie ilgainiui pabosta. Norisi ko nors gurmaniško.

Prašom. Pažadas. Šedevras (anot Elizabeth Day).

Ar tikrai? Nežinau. Nepajutau. Bet įdomi, nepažįstama vieta, nežinomi istorijos ir politiniai faktai. Sunku įsivaizduoti, kaip ten tie žmonės gyvena, ir kaip galėtų atrodyti Svartų ūkis. Kaip atrodė Salomėjos, atsiprašau, Lombard trobelė. Galvoje sukasi filosofinės, ne visai džiaugsmingos mintys. Kas tas gyvenimas? Kokia jo vertė?

Nėra atsakymų. Bet jei jie ir būtų, argi būtų tokių knygų?

Susanne Jansson. Žiemos vanduo.

JANSSON, Susanne. Žiemos vanduo [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 270 p.

Ji pastebėjo, kad jai patinka dirbti su šiomis nuotraukomis, jos košdavo ją nelyginant permaingas oras, įsikurdavo jos kūne tarsi priminimas, kad viskas nuolat kinta, kad nieko neįmanoma sulaikyti, nors būtent to ir siekė savo nuotraukomis, visa fotografija iš esmės to siekė – šio prieštaravimo.
Sustabdyti neišvengiamai lekiantį laiką.

Pirmas sakinys: Tai vis tie dangūs, gausūs, didingi.

Tai galėjo būti paprastas detektyvas ar trileris. Bet parašė jį švedė. Rezultatas – skandinaviško stiliaus, šiek tiek mistiška, paslaptinga ir net šiurpi, bet tikrai puiki istorija su detektyvo elementais.

Geras skaitinys. Jūra ir debesys eilinį paprastą detektyvą tarsi pakylėja į aukštesnį lygį. Dar šiek tiek mistikos prideda veiksmo vieta – sala ir nedidelė jos gyventojų bendruomenė. Juk žmonės geriausiai atsiskleidžia tada, kai ištinka kokia nors nelaimė. Taip ir buvo. Dingo trimetis berniukas.

Istorija pasakojama nevietinės gyventojos lūpomis. Maja fotografė, laikinai bandžiusi pabėgti nuo viso pasaulio į atokią salą ir visą laiką skirti savo mėgiamai veiklai – fotografijai. Kas ten žinojo, kad likimas papokštaus ir pasiūlys jai detektyvės – globėjos – tyrėjos vaidmenį. Teko imtis (čia biški buvo holivudo, bet na tokios jau tos moterys, ir tokia ta populiarioji grožinė literatūra).

Patiko. Siužetas įtraukė, įvykis sukrečiantis, aplinkybės, nors ir nuspėjamos, bet vis tiek paslaptingos. Ir ta gamta: vėlyvas ruduo, žiema, tamsu ir niūru, aplink šalta banguojanti jūra. O dangūs! Tai vis tie dangūs, gausūs, didingi….

Bet pavasaris vis tiek ateis. Šviesa vis tiek sugrįš. Neišvengiamai.

Pat Barker. Trojos moterys.

BARKER, Pat. Trojos moterys [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 304 p.

Tai buvo tokia akimirka, kokių tikriausiai patiria visi, – ir jos nebūtinai būna dramatiškos, – kai viskas ima keistis; ir žinai, kad neverta laužyti dėl to galvos, nes mąstymas nepadės nieko suprasti. Suprasti esi dar nepasirengusi: turi nugyventi gyvenimą, kad suvoktum prasmę.

Pirmas sakinys: Arklio viduriuose: kaitra, tamsa, prakaitas, baimė.

Pat Barker Mergelių tylos tęsinys. Kartais būna, kad vėlesnę knygą galima skaityti, neperskaičius ankstesnės. Nes siužetas primenamas, kartojasi ir skaitytojas nieko nepraranda. Bet šiuo atveju būtina pradėti nuo pirmos knygos – joje visas tas pajautimas, emocijos, atmosfera, staiga vergėmis ir karo grobiu tapusių moterų gyvenimai.

Tai vėl keliamės į graikų stovyklą. Karas baigtas, Troja užkariauta, reikalas išspręstas. Laikas namo. Tik va, su dievais reikalai nebaigti, reikia laukti palankaus vėjo, o jis pučia visai ne ten, kur reikia graikų laivams. Stovykloje graikai nekantriai laukia dievų malonės. Moterys laukia irgi – gal dar ne šiandien, ne rytoj, bet jau tuoj bus priverstos iškeliauti į svetimus kraštus ir niekada nebegrįš namo.

Pirmoji knyga buvo tikrai sukrečianti, bandyta perteikti tą įsivaizduojamą vergės, pagrobtos karo nelaisvės padėtį priešo stovykloje. Tos, kuri vos prieš keletą dienų buvo mama, galbūt kilmingo trojėno žmona. Ir staiga prarado viską: vaikus, mylimuosius, namus. Viską. Antroje knygoje situacija jau daugmaž aiški. Bet niekada nežinai, ką atneš rytojus, ir ką iškrės likimas.

Aišku, romane vėl sutinkame mitinius herojus, vieni įdomesni, kitų net vardų nepamenu. Kokios nors išskirtinės istorijos jau kaip ir nebėra – Troja nugalėta. Graikų didvyris Achilas – pilkapyje. Odisėjas laimingas, sumąstęs sėkmingą pergalės planą. Vyrai ilsisi, dalyvauja žaidynėse, valgo, geria miega ir prievartauja savo karo grobį. O moterys vienijasi ir laukia.

Patiko, nes patinka tos dabar tokios populiarios mitų interpretacijos. Mačiau, žada būti ir daugiau panašių knygų. Tu mitų tai daugybė… Rašyk, interpretuok, kurk naujas istorijas. Bet norėtųsi, kad jos būtų nors šiek tiek šviesesnės.

Ilaria Tuti. Uolynų gėlė

TUTI, Ilaria. Uolynų gėlė [romanas]. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 288 p.

Žmogus – be galo keista būtybė, mylinti ir naikinanti, atstatanti ir išgyvenanti. Meilė yra gyvenimas, gyvenimas – vėjas, nepaisantis spygliuotos vielos užtvarų nei gilių nelyginant jūra tranšėjų.

Pirmas sakinys: Moteris panardino raukšlių išvagotas rankas į grumulėtą žemę taip švelniai, kaip grįžtama prie savo šaknų, lyg drėgnoje dirvoje jų ieškotų, o atradusi apsivytų tas šaknis pirštais ir trauktų į save viską, kas likę iš tarp slėnio ir viršukalnių prasivėrusio pasaulio.

O čia jau prie rimtesnių skaitinių. Kurių temos mažai girdėtos, faktai nuglūdę jau kažkur istorijos tėkmėje, o vietoves reikia šiek tiek pasigūglinti. Ir prie tų, kurios kelia prieštaringus jausmus. Nes o kaip pasielgtum tu?

Pirmasis pasaulinis karas, 1915 metai. Alpių viršukalnėse kaunasi Austrija-Vengrija ir Italija. Žiema, italų kariai įkalinti kalnuose. Ir kas jiems padės, jei ne moterys, kurios čia užaugo, kurioms visi takeliai pažįstami. Bet eis jos tais takeliais ne pramogauti – ant pečių neš kariams reikalingiausius daiktus. Nesvarbu, kad tai labai sunku. Ir nesvarbu, kad priešas budi.

Rašo, kad autorė – garsi italų rašytoja. Ir kad tai pirmasis jos istorinis romanas. Apie moteris, kurios jau ir pačių italų seniausiai pamirštos. Apie kovas, kurias seniausiai pakeitė kitos kovos. Ir apie meilę – kuri niekur nedingsta nei karo, nei taikos metu.

Aišku, knygoje romantinės siužeto linijos neišvengta. Į karą įtrauktos moterys, tad visai nestebina, kad anksčiau ar vėliau tie globėjiški, motiniški instinktai prabunda. Ir va tada prasideda filosofija – kaip pasielgti? Kaip elgtis teisinga, o kaip ne? Kaip būtų, jei visus tuos įvykius perkeltume 100 metų pirmyn, į šiandieninius karus. Ar tokie poelgiai irgi būtų įmanomi? Jeigu ne, tai ar žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą? Jei taip, tai kas bus toliau?

Knygą skaičiau jau senokai, įspūdžiai jau primiršti, juos į šoną nustumia kitų knygų istorijos. Bet tekstas labai gražus, tarsi ne apie karą, ne apie baisius dalykus, ne apie netektis. Graži, gera, susimąstyti verčianti knyga.

Šių metų dažniausias naujametinis palinkėjimas buvo TAIKOS! Te jis ir išsipildo.

Nina de Gramont. Ponios Kristi apgaulė.

DE GRAMONT, Nina. Ponios Kristi apgaulė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 378 p.

Aplink karaliauja diena. Tik trumpai, nes gyvenime nėra nieko amžino. Nėra ko klausinėti, kas buvo paskui, ar skubėti į priekį, už šios akimirkos ribų.

Pirmas sakinys: Prieš daugelį metų kitoje šalyje aš vos nenužudžiau moters.

Faktas – 1926 metais detektyvų karalienė Agata Kristi buvo dingusi ir atsirado tik po 11 dienų. Niekas taip ir nesužinojo, kur ji tuo metu buvo, ką veikė, ir kodėl pasielgė taip, kaip pasielgė.

Visa kita – fikcija. Ir, sakyčiau, labai nebloga.

Patiko. Įdomu skaityti romanus apie to meto Angliją, patinka ta atmosfera, o čia ji buvo net šiek tiek detektyvinė. Patiko dingimo interpretacija, ypač Agatos vyro Arčio meilužės Nanos istorija. Patiko pats pasakojimo stilius, kuomet siužetas įsivažiuoja lėtai, tada pamažu, pamažu faktai dėliojasi, ir, kaip paprastai tokiais atvejais, bent 70 paskutinių puslapių perskaitomi vienu prisėdimu. Ir ne, ne detektyvas čia, o tiesiog vieno gyvenimo istorija. Išgalvoto gyvenimo.

Tikrai gera tema romanui. Nes niekas nežino, kaip buvo iš tikro, ir niekada nebesužinos. Įdomi interpretacija. Tik dabar pamačiau, kad ji – ne pirmoji. Lietuviškai išleista dar bent viena knyga apie tą patį. Na, Agatos dingimo faktą. Galbūt ji norėjo tiesiog patikrinti kokią nors savo teoriją. Galbūt norėjo sužinoti, ar tokie personažai, kaip ponia Marpl ir ponas Puaro gali egzistuoti realybėje. O gal ją tiesiog visi užkniso, ir ji nusprendė truputį atitrūkti nuo kasdienybės rutinos. Kas ten supras tas moteris….

Prie geresnių. Bent jau tais atvejais, kai net skaitymas nebeteikia džiaugsmo, prireikia atsipalaiduoti ir užsimiršti, kad su nauju pasimėgavimu vėl grįžtum prie šio malonaus pomėgio.

Tiesa, o kodėl Artūras atsiuntė jai tas pirštines?

Vilties knyga

Vilties knyga. Sudarė Inga Juodkūnė. Viršelio ir iliustracijų dailininkė Milena Grigaitienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 160 p.

Viltis yra matymas, kad nebūtinai yra taip, kap man atrodo. Ir man tai duoda erdvės įkvėpti.

Pirmas sakinys: Nuo pat mažumės buvau kūrybinga, bet labai išsiblaškiusi, dėl to mokykloje manęs nemėgo.

O čia visai ne kalėdinė knyga. Paskaitinėjus apie katinus, skaitytojus, lėktuvus ir romantinius santykius – tarsi krytis į kasdienybę ir realybę. Sukrečiančią. Dažniausiai labai liūdną. Bet viltingą.

Tai pasakojimai apie realių lietuvių psichikos sveikatos problemas. Praėję ar vis dar einantys tikrai sudėtingais keliais, jie visi savaip interpretuoja vilties sąvoką. Kaip jau atrodo, kad viskas, stop, nebėra kur eiti- tikrai yra. Tai viltis. Gerai, knygoje tik keturiolika istorijų, tad ir keturiolika vilties kelių. Bet ir keturiolika yra daug, ar ne?

Knygą gavau dovanų iš leidyklos. Drąsiai galiu sakyti, kad tai ne šiaip dovana. Pirmoji reakcija buvo, oi, Sofokli, juk žinai, kad skaitau daugiausia detektyvus ir dar gerai, kad mistikos būtų. Visokios saviugdos knygos ne man, ką aš dabar su ja darysiu? Padovanoti kam nors?

Bet manyje glūdinti skūpi ir užkietėjusi skaitytoja neleido perleisti knygos kam nors kitam, prieš tai jos neperskaičius. Atsiverčiau. Iš karto perskaičiau pusę. Tiesiog negalėjau padėti į šalį. Na, o paskui, jei atvirai, šiek tiek paverkiau. Nesitikėjau šito.

Istorijos labai vienodos ir labai skirtingos. Paauglystės sunkumai, priklausomybės, ligos, bandymai nusižudyti, gijimas ir atkrytis. Stebuklai. Tikras stebuklas, kai jau stovėdamas ant tilto turėklų surandi drąsos surinkti pagalbos numerį. Stebuklas, kai sugebi pasidalinti savo istorija su kitais. Stebuklas, kai tokią knygą gauni prieš pat Kalėdas.

Knyga inicijuota Jaunimo linijos, tad iš pradžių tos visos istorijos atrodo labai jaunatviškos. Bet tik iš pradžių, kol neatsiverti istorijų su delno ženklelių. Psichikos problemos amžiaus ribų neturi, o ir viską, šiaip ar taip, atsinešame iš vaikystės, paauglystės. Bet kaip gyvensime toliau, priklauso tik nuo mūsų, ar ne?

Labiausiai kalėdinė knyga. Tikrai.

—-

Psichologinė pagalba telefonu visoje Lietuvoje 

1. Jaunimo linija – 8 800 288 88
https://jaunimolinija.lt/

2. Vaikų linija – 116111
https://www.vaikulinija.lt/

3. Pagalbos moterims linija – 8 800 663 66
https://pagalbosmoterimslinija.lt/

4. Vilties linija – 116123
https://www.viltieslinija.lt/

5. Sidabrinė linija – 8 800 800 20
https://www.sidabrinelinija.lt/

6. Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas“ – +37060411119
https://nelikvienas.lt/

7. Linija Doverija (rusų kalba) – 8 800 772 77

Tomasz Jedrowski. Plaukti tamsoje.

JEDROWSKI, Tomasz. Plaukti tamsoje [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 204 p.

Mažos kibirkštys irgi sukelia gaisrus.

Pirmas sakinys: Nežinau, kas šiąnakt mane prižadino.

Na, niekada nebūčiau skaičiusi šios knygos. Nesu aš prieš nieką nusistačiusi, bet jeigu būtų reikėję pasirinkti ją ar bet kokio kito žanro knygą, būčiau pasirinkusi tą kitą bet kokio žanro knygą. Bet Lauros dėka ji visgi atsidūrė mano rankose.

Pirma mintis: kodėl mes negalime būti tokie, kokie norime? Kodėl negalime sakyti to, ką tikrai norime pasakyti? Taip, žmonės socialios būtybės ir gyvena visuomenėje su savo taisyklėmis, normomis ir įstatymais. Bet. Viską koreguoja… laikas. Kuris, norim to, ar ne, daug ką keičia. Ypač žmones. Ir jų požiūrius.

Bet grįžtam prie knygos. Antra mintis: taip, ji man patiko. Labai! Nežinau, kas buvo tas pagrindinis kabliukas. Tikriausiai laikas ir šalis. Lenkija, 1980-ieji. Bandau lyginti gyvenimus, nors to laikmečio, aišku, beveik neprisimenu. Bet vis tiek panašumų daug. Daug kas girdėta, gerai, kad tik pasakojimuose. Daug kas žinoma, gerai, kad tik iš knygų.

Trečia mintis: kaip įtaigiai pasakojama, kaip jaudina tas suvokimas, kad rožinės ateities nebus. Du vaikinai atsiduria prieš nepajudinamus standartus. Širdies laikas baigėsi. Ateina sprendimų laikas. Kaip pasielgti vienoje, o kaip kitoje situacijoje? Jų daug. O išeičių skaičius labai ribotas.

Nežinau, visgi nemanau, kad knyga būtų tokia paveiki, jei veiksmas vyktų kokioje nors kitoje šalyje. Tikriausiai nebūtų. Bet ir istorija tada būtų kita.

Rekomenduoju visiems, net ir tiems, kurie, kaip ir aš, vietoj jos būtų pasirinkę bet kokio kito žanro knygą.

Catherine Walsh. Lemtingos Kalėdos.

WALSH, Catherine. Lemtingos Kalėdos [romanas]. Iš anglų k. vertė Augustė Čebelytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2023. 350 p.

Nežinau, kada šis vyras tapo mano silpnybe. Bet šįvakar visai apvyniojo mane aplink pirštą.

Pirmas sakinys: – Jūs įsitikinusi?

Na ką, Kalėdų temą tęsiam? Čia tokia labiausiai kalėdiška knyga. Lengva, paprasta, šmaikšti. Apie vaikiną, geriausios draugės ex, ir apie sutapimus, kurie, nors ir nenoromis bei labai pamažu, tampa labai geidžiamais.

Nors toks tas ir šmaikštumas. Oro uoste – chaosas, visi skuba namo, o tuo tarpu pajuokauja gamta: sukelia tokią pūgą, kuri sustabdo visus skrydžius ir keičia tūkstančių keleivių planus. Ką tokiu atveju daryti? Nervintis, ieškoti išeičių ar keisti gyvenimą?

Ne visai mano stiliaus ir tematikos knyga, bet tikrai ganėtinai kalėdiška. Ir pradžia gera: dialogas iš karto sudomina, nelabai aišku, kas čia vyksta. Iš tikrųjų apie tokias knygas reiktų kuo mažiaus skaityti – atskleisti turinį labai lengva, viskas tikrai nuspėjama, bet šiuo atveju viskas taip ir turi būti. O kada nieko nežinai, skaitai ir galvoji, kad oi, o čia jau viskas? Bet dar pusė knygos liko! Ką ten berašyti? Bet autorei kažkaip visai pavyksta vėl iš naujo sudominti, pristatyti naujų veikėjų ir pavingiuoti siužetą taip, kad tas noras skaityti neišblėstų iki pat pabaigos.

Romantinių istorijų mėgėjams tai geriausia kalėdinė dovana. Pats tas šiek tiek atsipūsti ir atsipalaiduoti tarpušvenčiu.

David Koepp. Saugykla L-4.

KOEPP, David. Saugykla L-4 [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Austėja Banytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 334 p.

Žmonės užmiršo ir gyveno toliau.

Pirmas sakinys: Didžiausias pasaulyje gyvas organizmas yra Armillaria solidipes, geriau žinomas kaip tamsusis kelmutis.

Tai va, keisčiausias dalykas yra žmogaus atmintis. Na, ir pats žmogus, žinoma. Kad ir kokie baisumai nutiktų, kad ir kokius sunkumus tektų įveikti, jis prisitaiko ir gyvena toliau. Taip pat kaip ir Armillaria solidipes.

Prie šio įrašo turėtų būti užrašyta – super subjektyvu. Neįmanoma objektyviai vertinti mėgiamo žanro knygas. Kai eilutės bėgte bėga ir lapai verčiasi dvigubu greičiu nei paprastai. Kai norisi greitai sužinoti, kaip viskas baigsis ir kartu nori, kad knyga nesibaigtų.

Iš tikrųjų tai ne detektyvas, tad paslapčių nedaug. Ir ne fantastika. Gerai, šiek tiek fantastika, nes mėginta paanalizuoti, ką gali grybai, priešiški žmonijai. Įvertinus jų atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti prie kintančios aplinkos – gali daug.

Tai ir paslaptingos žmogžudystės viename Australijos miestelyje suteikia vienam tokių grybų puikų šansą – sunaikinti žmoniją. O kadangi, kaip minėta anksčiau, žmonių atmintis trumpa, tai jam visai gerai sekasi. Kol kas. Kol kelią pastos narsieji žmonijos gelbėtojai. Ir vis tiek dar ne fantastika. Nes tie gelbėtojai tai ne koks Raganius su kalaviju, bet paprasti žmonės. Gerai, turintys daugiau specifinių žinių, tad ne visai paprasti, bet vis tiek.

Didžiausia problema su tokiomis knygomis būna veiksmo dalis. Kai ateina kulminacija ir reikia kinematografiškai ir įtikinamai aprašyti, kas kur šaudo, kur bėga ir kaip bando išgelbėti save ir kitus. Knygoje ta dalis nėra bloga, holivudinė aišku, bet visai nebloga. Gal kad autorius scenaristas ir įtikinamai aprašyti veiksmo scenas nebuvo sudėtinga. Valio narsuoliams! Žmonija išgelbėta!

Laisvalaikiui. Poilsiui. Lengvos fantastikos mėgėjams.

Beje, siaubo tai nebuvo. Širdžiai daužytis nereikėjo.

Sōsuke Natsukawa. Apie katiną, gelbėjusį knygas.

NATSUKAWA, Sōsuke. Apie katiną, gelbėjusį knygas [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Miglė Dumšaitė – Červokienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 204 p.

Dabar jis aiškiai suprato, kad žodžiai „neturiu pasirinkimo“ nėra nieko daugiau kaip išankstinė nuostata ar pasiteisinimas. Iš tiesų į visas keturias puses plytėjo begalė kelių, ir norėdamas jis galėjo rinktis. Vienintelė problema – kurį nors išsirinkti ir juo eiti, o ne tiesiog plaukti pasroviui.

Pirmas sakinys: Visų pirma, senelio jau nebėra.

Jei jau pradėjome apie katinus, tęskime toliau. Dar viena kalėdinė knyga apie katiną. Iš tikrųjų ji nepristatoma, kaip kalėdinė. Autorius japonas, tad tradicijos ten kitos. Bet Kalėdos bet kokiu atveju jau tapusios tokia visuotine švente, kad, net nieko apie jas nenutuokiantys vis tiek įtraukiami į didesnį ar mažesnį šurmulį.

Gerai, apie Kalėdas ten vos kelis kartus užsiminta. Istorija apie knygas, katiną ir berniuką, kuriam reikia greitai subręsti. O čia ir nusivyliau. Nesitikėjau, kad knyga bus vaikiška. Na gerai, ne vaikiška, o paaugliška. Beveik nieko nežinau apie vaikų ir paauglių ir kaip jis skirstoma. Bet kokiu atveju, knygas vaikams ir jaunimui mėgstu, o jei yra šiek tiek magijos, tai skaitau mielai. O čia dar apie knygas ir katiną…

Tai kas neįtiko? Stilius. Knyga pamokanti, didaktinė. Gerai, tas amžinąsias tiesas kartais ir suaugusiems verta priminti, bet jau gal kiek kitokiame formate. O čia katinas tarsi vedlys, mokytojas, padedantis vaikui suaugti ir pasirinkti tinkamus sprendimus. O kadangi vaikas – knygyno paveldėtojas (!), tai ir amžinosios tiesos dėstomos tarp knygų šiek tiek magiškoje istorijoje. Na, rodos, kas galėtų atsispirti.

Bet neapsigaukite, čia nėra nieko panašaus į Keliaujančio katino kronikas ar į Katiną, atėjusį per Kalėdas. Gal kiek labiau priminė Murkiantį Budą, tik šis turėjo tvarkytis su suaugusiųjų problemomis. Bet neabejingiems katinams, knygoms ir jaunimo literatūrai Katinu, gelbėjančių knygas tikrai verta pasidomėti.