Bev Thomas. Pakankamai gera motina.

Bev Thomas. Pakankamai gera motina.

THOMAS, Bev. Pakankamai gera motina [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 368 p.

Kodėl? Kas nutiko? Kaip tai nutiko?
Lyg sukiočiau pirštuose nežinomą daiktą, mėgindama suprasti, kas tai. Kaip tai galima lengvai paaiškinti? Jam nesisekė sutarti su bendraamžiais. Jį kamavo nerimas. Jis buvo prislėgtas. Egzaminai jam kėlė įtampą.
Bet su tokiais sunkumais susiduria daugelis paauglių.
Ir tik nedaugelis mėgina nusižudyti.

Galvoju, kiek jau esu skaičiusi knygų apie moteris, kurių lemtis – išgelbėti savo šeimą? Pagalbos jos taip ir nesulaukia, galbūt niekas jomis net nebetiki, tik jos pačios, atkakliai irdamosis pirmyn ir bandydamos pasiekti savo. Ar man jos patinka? Taip, priklausomai nuo istorijos, siužeto – skaityti būna pakankamai įdomu ir nenuobodu. Ar jos erzina? O taip, kartais, bet ne tiek, kad atsisakyčiau dar vienos panašios istorijos.

Jau esu skaičiusi knygą apie moterį, kuri netikėjo, kad jos dingusi duktė negyva ir visaip bandė ją surasti. Ši istorija apie Rut kažkuo panaši – tik dingo jos sūnus, o motinos širdis netiki, kad jis miręs. Nors siužetas visiškai ne apie tai. Rut – psichoterapeutė. Man tai šioks toks minusas – nelabai mėgstu visus tuos psichoterapinius reikalus. Ir pačiai Rut nelabai sekasi – per darbus neatkreipė dėmesio į sūnaus problemas. O dabar sielvartas užgožia ir  keistus pacientų siunčiamus signalus, kuriuos pamatęs sunerimtų bet kuris eilinis žmogus.

Tai va, tokia ir situacija, kai skaitytojui viskas aišku, o pagrindinei knygos veikėjai – ne. Gal todėl knygą daug kas kritikavo. Man skaityti buvo visai įdomu, tekstas nėra banalus, stilius geras. Dedu prie kitų panašių knygų ir drąsiai rekomenduoju moteriškų išgyvenimų su šiokiais tokiais holivudiniais prieskoniais mėgėjoms.

Beje, kad knyga yra puikus pasirinkimas Tyliosios pacientės gerbėjams – tai tikrai labai suabejočiau. Greičiau, puikus pasirinkimas ieškantiems knygos laisvalaikiui be jokių perdėtų lūkesčių.

Graham Swift. Regimybės.

Graham Swift. Regimybės.

SWIFT, Graham. Regimybės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 172 p.

Na tai pirmyn, pone mage. Parodykit mums, ką sugebate.

Tikrai, parodykite, ką sugebate, pone Swift! Nes pirmoji knyga Motinų sekmadienis, sakykim, šiek tiek nuvylė ar bent jau tikėjausi ne to, kas buvo žadama ant viršelio. Netgi šios knygos nelabai norėjau skaityti. Kol neatsiverčiau pirmojo puslapio.

Šaunu! Tikra fantastika. Kaip ir toks šiek tiek magiškas siužetas, taip ir pats tekstas įtraukė taip, kad perskaičiau akimirksniu. Labai jau viskas intrigavo. Knyga nedidukė. Istorija, rodos, labai paprasta. Bet būtent dabar ir pajutau tą rašytojo talentą, apie kurį ankščiau tik skaičiau. Paprasta ir gražu.

O kas per istorija? Apie berniuką, vaikystėje sutikusi savo gyvenimo mokytoją. Apie vyrą, suradusi amžiną meilę. Apie sprendimus, keičiančius viską. Kaip ir sakiau, viskas paprasta. Ir kartu – stebuklinga.

Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nors tokias istorijas gal reiktų skaityti neskubant, pasimėgaujant. Gal.. Kaip kam patogu. Nesvarbu, vis tiek po kiek laiko norėsis vėl paimti knygą į rankas, pavartyti, ir vėl paskaitinėti tą magišką, bet kartu labai paprastą ir taip gražiai surašytą tekstą.

O jos neklauskite – neklauskite Ivės Vait. Nors tik ji viena, neskaitant Ronio, galėjo viską žinoti. Net Džekas jai sakė: „Negali būti, kad tu nežinotum. Po velnių, vaivorykštė per visą sceną. Eina sau, kaip jis šitą padarė?“ Bet ji tik papurtė galvą, gal net rodydama, tarsi turėtų ką slėpti, tarsi būtų įspeista į kampą ir reikalaujama ką nors išduoti. Išduoti? Ją išduoti? O gal jie abu atrodė nelabai kaip – nervingi, susigėdę. Įveikti ir pranokti vaivorykštės.

Bet ir tai nebuvo geriausias jo fokusas. Tas dar bus.

Heather Morris. Cilkos kelias.

Heather Morris. Cilkos kelias.

MORRIS, Heather. Cilkos kelias [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 380 p.

– Aš tik noriu gyventi. Man reikia justi skausmą, su kuriuo nubudu kas rytą, žinodama, kad aš gyva, o mano šeima – ne. Tas skausmas – bausmė už tai, kad likau gyva, ir man reikia jį jausti, juo gyventi.

Ar yra dar negirdėjusių apie Aušvico tatuiruotoją? Vargu. Atsimenu, kaip laukiau, puoliau pirkti, tada nekantravau, kada gausiu ir imsiu skaityti. Ir ką? Knyga ne visai pateisino tuos didžiulius lūkesčius.

Su Cilka viskas kitaip. Jau žinojau, koks autorės pasakojimo stilius, ir ko galima tikėtis. Ir čia kaip tik pirmas netikėtumas – pasakojimas kažkoks kitoks. Sklandesnis ir įdomesnis. Galvoju, paaiškinimas galėtų būti labai paprastas.

Aušvico tatuiruotojas buvo tarsi atpasakojimas. Tikri Leilo Sokolovo prisiminimai, tikrai išgyvenimai. Cilkos istorijoje daugiau išmonės. Taip, Cilka Klein tikrai buvo Gitos ir Leilo draugė ir tikrai kaip galėdama jiems padėjo. Bet Leilo prisiminimų apie ją nebuvo ypatingai daug, tad autorė Cilkos personažą kūrė ir iš kitų šaltinių, kitų atsiminimų, liudijimų. Bet kokiu atveju, tai moters, kuri, išgyvenusi Aušvicą patenka į sovietinį Gulagą, istorija. Drąsios moters istorija.

Tas sovietinio Gulago paveikslas taip pat daug labiau prikausto. Autorė užsienietė, galbūt yra sunkiau perteikti sovietinės istorijos peripetijas. Taip pat skaitydama galvojau ir apie straipsnį, kuriame tokios knygos apie holokaustą ir pokario baisumus nuvertinamos dėl galimo faktų iškraipymo. Visko gali būti. Juk tai ne istorinis, bet grožinis, jausmų ir išgyvenimo romanas. Norintiems daugiau knygos pabaigoje pateikta daugiau faktų apie Cilkos gyvenimą bei publikuojamas baigiamasis žodis apie Vorkutą – sovietų Gulago stovyklą.

Ir, kaip pabaigoje ir parašyta, paskutinį žodį turi tarti Aleksandras Solženicynas (kas žino, gal po grožinių knygų ateis eilė ir jo trilogijai): „Skiriu visiems, kas neišgyveno ir nepapasakos, rašo jis savo klasikinio veikalo Gulago archipelagas pratarmėje, – ir teatleidžia jie man už tai, kad ne visa regėjau, ne visa prisiminiau, ne visa nuspėjau.“

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

HARGRAVE, Kiram Millwood. Malonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 366 p.

Bet staiga jūra pakyla, dangus griūva ir orą perskrodžia žalzganas žaibas, akimirką nutvieksdamas tamsą akinama šviesa. Mamatė, išgąsdinta blyksnio ir griausmo, pripuola prie lango – susidūręs su jūra dangus drioksteli taip, lyg būtų skilusi pati žemė, padais ir stuburu joms perbėga virpulys, Marena įsikanda liežuvį ir gerklėje pajuntą karštą sūrumą. 
[…]
Jai bežiūrint, paskutinis žaibo tvyksnis nušviečia įžūliai nurimusią jūrą ir iš gelmės iškyla irklai, vairai, visas korpusas su stiebu ir rūpestingai sukrautomis burėmis – netikėtai išniręs povandeninis miškas. Tik jų vyrų nė ženklo.
Kūčios.

Šitoje mistika alsuojančioje knygoje, nukeliančioje į pačią Norvegijos šiaurę, svarbiausias yra Žodis. Taip užrašyta istorija tiesios svaigina, įtraukia į visai kitus laikus, kitus pasaulius, tarsi pats viską matytum ir jaustum. Yra ir kitas svarbus Žodis. Tikėjimo, pačia blogiausia prasme, kuomet jis pamažu vista pačiais tamsiausiai prietarais, be gailesčio žudančiais žmones.

Pirmiausia sudomino tas mistinis elementas – vieną kūčių vakarą kažkur Norvegijos šiaurėje esančioje Vardės saloje žūsta visi vyrai. Moterys lieka vienos. Joms reiks kažkaip išgyventi ir gyventi toliau. Tokia nuo pasaulio atskirta, vienišų, bet savimi galinčių pasirūpinti moterų bendruomenė greitai sukelia įtarimų. Už lango juk dar tik XVII amžius. Pasaulio reikalus tvarko vyrai, o visus keblumus greitai išsprendžia laužas. Su visomis į jį sumestomis raganomis.

Taigi, knyga pirmiausiai sužavėjo savo kuriama atmosfera. Panašu į H. Kent, o taip pat į E. Donoghue Stebuklą. Jei leidiesi, tekstas visiškai lengvai perkelia visai kitur, į, dažnai tamsos ir prietarų kamuojamus pasaulius. Visai kas kita siužetai. Ir personažai. Malonėse svarbiausios buvo dvi: Marena ir Ursa. Abi iš visai kitokių pasaulių, abi likimo nelepintos, gal todėl taip gerai supratusias viena kitą. Tik va, tas tolimesnis jų likimo vingis šiek tiek nuvylė – nagi, ar be tokių nuspėjamų siužeto posūkių jau nebegalima parašyti geros knygos? Tai buvo didelis minusas, šiek tiek apkartinęs skaitymo džiaugsmą.autor

Bet kai darsyk vartau knygą ir skaitinėju ištraukas, dar kartą pajaučiu tą atmosferą ir nuotaiką, tad visi minusai nutolsta. Autorė amerikietė, gal todėl neišvengta ir holivudo. Bet vis tiek, kaip gerai parašyta, kaip malonu skaityti. Ir ne taip labai prailgsta laukimas, kol vėl atsiras kokia nors panašios tematikos knyga.

Kas rytą, kas vakarą ir kaskart pavalgęs Absalomas parklumpa ant kelių ir meldžiasi taip karštai, kad vargu ar jai pavyktų jį atitraukti, net jeigu laivas skęstų. Parėmęs kaktą sunertomis rankomis, krutindamas lūpas jis poteriauja taip dėmesingai ir susikaupęs, kaip niekada nesielgia su ja. Širdyje Ursa keikia Agnetės meilės istorijas, meilius motinos žvilgsnius, skirtus tėvui, nepadorų virtuvės tarnaičių, kai jų dar turėjo, kikenimą išvydus pasiuntinuką su prekėmis.
Ar jos žinojo, kas yra meilė, tačiau melavo?

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

NORDBO, Mads Peder. Ledynų alsavimas [kriminalinis romanas]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 388 p.
Grenlandijos bylos Nr. 1

– Kas čia?
– Tiesiog keli dalykai. Atmink, kad istorija visada turi dvi puses, ir kad tiesa dažnai slypi melo detalėse.

Dar viena skandinaviškų detektyvų serija. Žiaurumas, ilgos ir šaltos žiemos, tik skandinavų romanams būdinga atmosfera… Bet yra ir šiokių tokių skirtumų.

Veiksmas vyksta Grenlandijoje. Vieta, ne taip ir dažnai pasitaikanti knygose. Jei Grenlandija – tik kažkur girdėtas žodis, užvertus paskutinį puslapį jis įgaus šalies, žmonių ir konkrečios vietovės formą.

Tyrėjas – žurnalistas. Ne naujiena, žurnalistai mėgsta kapstytis po visokius, ypač nelabai švarius, reikalus. Bet ar jų buvo iki šiol skaitytuose skandinavų trileriuose? Nepamenu. Gal ir ne. O gal ir buvo. Nesvarbu. Nuo tradicijų nutolti nereiks. Policininkų bus. Tokių, be kokių skandinaviško trilerio neįsivaizduoju. Netgi viena kita kieta moteriškė yra. Kaip gi be jų?

Nusikaltimas nėra kuo nors išskirtinis, bet tikrai labai baisus, kaip baisu viskas, kas nors kažkiek sutrikdo laimingą ir nerūpestingą vaikystę. O dar tie pjaustomi žmonės, moterų diriami ruoniai ir kraujas. Pakankamai daug kraujo.

Kažkiek primena Ahnhem. Žiauru, įtempta, intriguoja, bet greitai ir pasimiršta!

Bus serija. Laukiu antros Grenlandijos bylos.

Mary Beth Keane. Šiltinė.

Mary Beth Keane. Šiltinė.

KEANE, Mary Beth. Šiltinė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 396 p.

Tada ji vėl patikėdavo nenužudžiusi to berniuko, kaip ir nenužudė jokių kitų žmonių tame dideliame, plačiame ir bjauriame pulsuojančiame mieste. Iš tikrųjų būtų juokinga, jeigu tik tie žmonės nebūtų pasielgę nusikalstamai, uždarydami ją, vieną moterį, virėją, kai tuo metu kiekviename Amerikos kampelyje tūno koks nors užkratas, laukiantis, kol bus išjudintas ir paleistas į laisvę.

Šiltinė labai gerai atspindėjo šio pavasario aktualijas. …. Buvau su vaikais Italijoje. Grįžau. Jaučiuosi gerai. Vaje, mokytojai neleidžia mano vaikams ateiti į mokyklą!! Bet gi mes jokių simptomų nejaučiame. Kokia diskriminacija! Kokia neteisybė!….

Jeigu tokios ar panašios antraštės matytos, pažįstamos ir jau buvo gerokai atsibodusios pavasario pradžioje – nieko tokio. Ne jūs pirmi, ir siautėjantis virusas – tikrai ne naujiena. Virusų buvo, yra ir bus. Knygoje apie vieną iš jų – šiltinę, ir apie vieną moterį – šios ligos nešiotoją – niekaip nesuvokusią, kad, net nejausdama jokių simptomų, gali užkėsti ir net pražudyti daugybę aplinkinių.

Štai taip trumpai ir parašiau, apie ką knyga. Apie tikrą virusą, tikrus žmones ir tikrus įvykius. Apie XX a. pradžios Niujorką, apie airius imigrantus, apie sunkų gyvenimą, kurį teko gyventi. Bet svarbiausia – apie vieną moterį – Merę, kuriai nepasisekė būti tokiai, kaip visos.

Knyga patiko. Labai įtraukė, labai įsijaučiau. Vieni jausmai keitė kitus, ir ne, tai nebuvo vien tik gailestis ir užuojauta. Tarpais Merė užsispyrusi kaip kokia asilė ir naivi, kaip kokia mažametė. Žinoma, jai gresiantis karantinas – toli gražu ne varganos dvi savaitės. Ne. Teks iškęsti kur kas daugiau.

Ant knygos užrašas, kad ši demonizuota moteris – Šiltininkė Merė – pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas. Taip atsirado Alfredas. Kasdienis gyvenimas, kasdieniai reikalai, meilės ir nemeilės. Dvejonės ir sprendimai. Ne, nereikia klaidingai manyti – Merė nebuvo kokia verksnė ar mėgstanti savigraužą. Ji kovotoja. Kovojanti su tuo, kas jai nesuprantama, nesuvokiama ir atrodo taip neteisinga.

Įdomu, knyga man nekelia jokių asociacijų su jokia kita. O norėtųsi tokių tikrų istorijų paskaityti daugiau. Turite ką pasiūlyti?

Lara Prescott. Mūsų čia nebuvo.

Lara Prescott. Mūsų čia nebuvo.

PRESCOTT, Lara. Mūsų čia nebuvo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

Filmo gale, kai pradėjo rodyti kūrėjų sąrašą, visos šluostėmės akis. Daktaras Živaga yra istorija ir apie karą, ir apie meilę. Vis dėlto praėjus daugeliui metų mes geriausiai prisimename istoriją apie meilę.

Sakyčiau, čia geriausia skaityta šio karantininio pavasario knyga. Paskutinį puslapį užverčiau jau seniai, bet vis atidėliojau šį įrašą. Taip, ji man labai patiko, sunku net apibūdinti, kodėl. Patiko, ir tiek.

Daktaras Živaga jau yra perskaitytų knygų sąrašuose, ir, kažkada, beveik prieš dešimt metų, įspūdis buvo tikrai stiprus. Taip, tai buvo detalus to laikmečio pasakojimas. Bet man – labiau meilės romanas. Iki šiol prisimenu tuos širdį draskančius jausmus  ir tokius kinematografinius kančios aprašymus, kad tiesiog užsimerkusi galėjau viską matyti.

Šiame šnipų, tiksliau šnipių, romane aprašyti faktai tikriausiai daug kam girdėti: apie patį rašytoją, apie Nobelio premiją, apie tai, kaip jis buvo priverstas jos atsisakyti. Nežinia, kiek autentiškai autorė pavaizdavo Boriso Pasternako gyvenimą, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jos įsivaizduojamus kasdienius įvykius. Bet daug ko ir nežinojau. Ir apie Italijos leidėjus, ir apie pastangas išplatinti knygą. O kur dar tas slaptas planas, kuriam ji bus panaudota. Ir tikėta, ir netikėta. Jungiu gūglą. Jis čia tikrai pravers.

Labai patiko siužeto vingiai: Rytai – Vakarai. Skirtingos šalys, skirtingi žmonės, neįsivaizduojamai skirtingi gyvenimai. Įtraukia. Blaškaisi čia pirmyn, čia atgal ir sunku pasakyti kas intriguoja labiau – Laros meilė ir likimas ar Salės ir Irinos nuotykiai.

Stenografisčių balsas. Va, kas padarė knygą išskirtine, kitokia, nei koks istorinis, nuotykinis ar šnipų romanas. Stenografistės, tarškindamos mašinėlių klavišus ir tuo pačiu viską matydamos ir girdėdamos, suteikė visai istorijai tokią ypatingą, paslaptingą, intriguojančią ir net romantišką atmosferą. Dėl jų balso užvertus paskutinį puslapį dar nesinori padėti knygos į šalį, ir dėl jų knyga tarsi tapo kitokia, nei galėjo būti.

… galėjai pagalvoti, kad tos moterys stenografistės arba sekretorės ir galbūt buvai teisi. Bet galėjai ir klysti. Sekretorė: žmogus, kuriam patikėta paslaptis. Iš lotynų kalbos žodžio secretus, secretum. Visos spausdinome, bet kai kurios iš mūsų užsiimdavo ir kai kuo daugiau. Mes nė puse lūpų neprasitardavome apie tai, ką veikiame kasdien po to, kai uždengiame savo spausdinimo mašinėlę. Skirtingai nei kai kurie vyrai, mokėjome saugoti savo paslaptis.

 

 

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

Jaan Kross. Lyno akrobatas.

KROSS, Jaan. Lyno akrobatas [romanai]. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 564 p.
Tarp trijų marų. Baltazaro Rusovo istorija.

– Kaipgi?.. Šrioderis juk pasimirė ir…
– Ir todėl kas nors kitas turi parašyti tokį laišką.
– Kas?
– Mes neturime geresnio vyro už tave.

Oi, kaip mane apgavo viršelis! Maniau bus paprastas istorinis romanas apie Livonijos metraštininką Baltazarą Rusovą. Paprastas. Bet paprastų romanų aprašymuose nerašoma, kad rašytojas yra prestižinių premijų laureatas ir daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas? Nerašoma. Taigi, šie romanai tikrai nepaprasti. Netgi labai ypatingi.

Čia nepralėksi akimis per porą vakarų. Tekstu mėgaujiesi, nesvarbu, kad skaitai ne originalo kalba. Ta visa senovinė atmosfera greitai įsiurbia ir labai nesunkiai nukelia beveik pusę tūkstantmečio atgal, į Livoniją, į tų laikų gyvenimą. Labai priminė kažkada skaitytus Matininkų laikus. Bet šalis ir laikas ne tas.  Čia XVI a., Talinas. Lyno akrobato istorija prasideda paprasto berniūkščio Palo gyvenimu ir įspūdžiais. O tai didžiulis pliusas – įdomu skaityti apie žmones nuo pat jų mažų dienų. Metai bėga, Talino gatvėmis vaikštinėja jau jaunuolis Palas ir stebėtinai sugeba visur įsivelti. Kur reikia, ir kur nelabai. O čia, kur buvus, kur nebuvus, jau ir pirmoji meilė…

Taip, be to įspūdingo senovę primenančio teksto romanai išsiskiria ir istoriniu kontekstu. Juk pasakojama apie būsimąjį garsiausią Livonijos metraštininką. Tų laikų šalių istorija tikrai nėra mano stiprioji pusė, o čia jos pakankamai daug ir įtaigios. Tikras tų laikų paveikslas, intrigos, karo nuojautos. Baltazaras juk paprasto vežiko sūnus. Todėl viską stebi ir iš paprasto kaimiečio, ir iš įtakingo valdininko pusės. Pamažu, pamažu, jis kyla vis aukščiau ir aukščiau, kol pradeda dalyvauti svarbiuose, ne tik atskirų žmonių, bet ir šalių likimus lemiančiuose įvykiuose.

Knygoje romanų tetralogijos pirmi du romanai. Aišku, istorija baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje. Nekantriai laukiu likusių dviejų!

Anika… matai, aš atsistoju nuo sijos krašto ir žingsniuoju pagal saulę, išilgai akmeninės baliustrados su pilioriais aplinkui varpus. Žemai – to didžiulio svetimo miesto gelsvai raudoni stogai. Po kairei – tos žemės vėjas ir debesų šešėliai, ir saulės ribuliai. Po dešinei – negirdimas varpų skambėjimas. Ir saujoje laikau šį tavo laišką, kuris spurda vėjyje it gyva kielė… Prisipažįstu pačiam sau ir tau: jeigu Viešpats dabar man duotų ženklą, jeigu balsas dabar tartų čia aukštai: „Baltazarai, kodėl tu nori nuleisti inkarą tame svetimame mieste, toje svečioje žemėje? Kodėl tu nori atsidėti tiems svetimiems kivirčams, kurių knibždėte knibžda ta šalis? Jeigu dar iki to, kai tu prasižiojai, ketindamas išsakyti tai, ką savo širdyje manei esant mano valią, taip, tau dar iki to atėjo įsakyti, ką tu turi manyti esant mano valią! Baltazarai, tau jau dvi su puse dešimtys metų, ir to ganėtinai daug pradėti galvoti ir apie tėvo kapą, ir apie savo vaikų lopšį. Baltazarai, nuodugniai pasverk savo širdį ant svarstyklių lėkštės, ar visa tat ne grynai tavo puikybė, verčianti tave gvieštis tos marmuro sakyklos čia, žemai, šioje bažnyčioje, kad tu nepajėgi savęs paklausti: kokią dalį tavo siekio likti čia sudaro troškimas tarnauti (man, tikrai taip, tačiau, beje, ir sidabrui, pripažink!) ir kokio dydžio dalį – išdavystė daugelio tolimų nebylių dalykų, kuriuos lengviau išduoti negu mane… ir sidabrą… Ir pasvarstyk, ar tu tikrai bijai pargrįžti namo dėl to, ką vienas atgulęs žemėn žmogus apie tave pasakė Anikai, – ir, ko gero, ne vien jai, tad tavo pasilikimas čia iš tiesų bus bėgimas?! Baltazarai – argi tu jau nebetiki galia to stebuklingo gėrimo, kurio gurkštelėjai tame, dar aukštesniame už šitą, bokšte?.. Baltazarai…“

Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

Edward St Aubyn. Patrikas Melrouzas.

ST AUBYN, Edward. Patrikas Melrouzas [romanų trilogija]. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 444 p.

– Nemanau, kad šiaiš laikaiš žmonėš žino, kaip auginti vaikuš. Daug tavo tėvo kartoš tėvų tiešiog nežinojo, kap išreikšti šavo meilę.
– Žiaurumas – meilės priešingybė, – tarė Patrikas, – o ne koks iškreiptas jos variantas.

Oi, ilgas buvo mano kelias su Patriku. Su šiuo moderniu britų romanu (tikriau, jų trilogija) pavyko susidraugauti tik iš antro bandymo. Nepaisant tų įsitikinimų, kad „neverta gaišti laiko, jei knyga nepatinka“ arba „yra labai daug neskaitytų knygų“  nelabai sutinku ir nepatikusiai knygai dažniausiai duodu antrą šansą.

Knygoje – trys romanai apie Patriką. Pirmame – vaikystės patirtys. Paprastai vaikų istorijos būna mieliausios ir patinka labiausiai. Bet. Tik. Ne šita. Ji pasirodė tokia šalta, nuobodi ir galų gale, sukrečianti, kad niekaip nepebrisiverčiau skaityti toliau.

Antrasis romanas – Patriko jaunystė. Kaip ir reikia tikėtis, po tokios „vaikystės“ gyvenimas toliau klojasi ne kaip. Nors, kaip pažiūrėsi. Kai pinigų yra daugiau, negu reikia, o visi malonumai ranka pasiekiami, galva gali apsisukti daugumai. Deja, malonumų būna visokių, o Patrikas pasirenka banaliausią kelią – narkotikus. Keista, bet ši dalis sugrąžino mane prie knygos. Ji tiesiog prikaustė, kiekvienas puslapis toks skaudus, toks tikras, toks siaubingas. Neįtikėtina, negaliu iki šiol patikėti, kad šalia galėtų gyventi tokių žmonių su panašiomis patirtimis. Nieko panašaus nebuvau skaičiusi, nors gal kažkiek priminė kažkada seniai seniai skaitytą Traukinių žymėjimą (porą scenų iš šio romano atsimenu iki šiol, ir tai ne patys maloniausi prisiminimai).

Ir, pagaliau, trečioji knyga, tikriausiai visos šios trilogijos kulminacija. Patrikas jau brandus vyras, vyksta į britų aristokratų pobūvį. Tikrai nesu britų romanų žinovė, kaip tik jų esu skaičiusi mažiausiai, bet ši dalis tikriausiai labiausiai atspindi tas klasikines (o moderniosios – taip pat) britų romano tradicijas. Tiek daug melo, apsimetinėjimo, veidmainysčių, o kartu sudaužytų širdžių ir sugadintų gyvenimų. Bet svarbiausia – ne tai. Svarbiausia – kaip autorius pasakoja apie tą vos keletą dienų trukusį pobūvį ir jame dalyvaujančius svečius. Tai tiesiog kažkas tokio, ko paskui ilgai nepamiršti. Ne veltui autorius kritikų vertinamas kaip didžiulio talento rašytojas, tikrai ne veltui.

Sudėtingas tas Patriko gyvenimas, kaip ir pažintis su juo. Kiek žinau, yra parašyti penki romanai, o ketvirtasis –  „Motinos pienas“ jau kažkada buvo išleistas lietuviškai. Tikiuosi, kad leidykla išleis likusias dalis, ir dar galėsiu pasimėgauti tais išskirtiniais britų romano privalumais. Kurie nebūtinai būna įkandami iš pirmo karto.

Blogiausia, kad, kovai su narkotikais darantis sėkmingesnei, jis suprato, kad ji slėpė kovą nebūti tokiam kaip tėvas. Teiginys, kad kiekvienas žudo tą, ką myli, jam pasirodė kaip aklas spėjimas, palyginti su beveik neabejotinu faktu, kad žmogus pavirsta tuo, ko nekenčia. Žinoma, yra žmonių, kurie niekam nejaučia neapykantos, bet jie pernelyg toli nuo Patriko, kad jis galėtų įsivaizduoti jų lemtį. Tėvo atminimas vis dar hipnotizavo jį ir traukė, kaip lunatiką į nevalingo mėgdžiojimo prarają. Sarkazmas, snobizmas, žiaurumas ir išdavystė atrodė mažiau pasibjaurėtini negu juos sukeliantys siaubai. Ką kita jis gali daryti, kaip tik tapti mechanizmu, siaubą paverčiančiu panieka? Kaip galima sumažinti budrumą, kai neurotinės energijos spinduliai ,tarsi kalėjimo teritoriją šukuojantys prožektoriai, neleidžia nė pagalvoti apie pabėgimą arba nefiksuoti kokios nors pastabos.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

LUNDBERG, Sofia. Klaustukas – tai pusė širdies [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 392 p.

– Tu esi vienas didelis klaustukas. Mums ir sau pačiai. Klaustukas visuomet tėra pusė širdies, ar kada pagalvojai apie tai? Neįmanoma mylėti žmogaus, kurio širdis pilna paslapčių. Tiesiog neišeina.

Kai rinkausi knygą, galvojau, kad ji bus tiesiog paprasta sentimentali istorija. Ideali, kuomet galva visko pilna ir daugiau joje niekas nebetelpa. Bet atsivertusi pamačiau, kad tai ne amerikiečių, o švedų autorė. Lūkesčiai iš karto padvigubėjo. Jei ir bus holivudas, tai europietiškas. Skandinaviškas. Kodėl gi ne?

Taip, tai yra sentimentali istorija. Garsi ir talentinga fotografė, nesuprasta artimųjų ir aplinkinių. Tamsi jos praeitis, apie kurią niekam nėra užsiminusi. Siužetas vis labiau intriguoja, nes keliamės į praeitį, į Elinos vaikystę, kuomet ji gyveno Švedijoje, nedideliame Heividės miestelyje. O ten! Pasakojimas, kurio tikrai nesitikėjau. Greitai pervertusi dabarties intarpus, pasinerdavau į tą tuometinį, aštuntojo dešimtmečio gyvenimą, kuris buvo ir skurdus, ir skausmingas, ir neteisingas.

Gal todėl, kad pasakojama apie vaikus, o gal todėl, kad vis tikėjausi kažkokios staigmenos, bet skaičiau su didžiuliu malonumu. Net tuomet, kai protagonistė ašarojo, dejavo, kaltino save ir užsiiminėjo savigrauža (daugelio skaitytojų siaubui) neskubėjau nusivilti rašytoja. Va, tuoj perversiu puslapį ir vėl atsidursiu Gotlando saloje, kažkur prie Švedijos krantų. Pas vaikus, kurių širdys pilnos meilės net tiems, kurie to nelabai verti.

Patiko. Lietuviškai yra išleista ir dar viena autorės knyga, dažnai minima skaitytojų tarpe – Raudona užrašų knygelė. Kada nors, kai galva vėl bus viskuo perpildyta, būtinai reikės paskaityti.