V. E. Schwab. Nematomas Adės Laru gyvenimas.

SCHWAB, V. E. Nematomas Adės Laru gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Lina Tumienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 640 p.

Trys šimtai metų, ir niekas nėra ištaręs tų žodžių, niekas niekados, niekados nėra prisiminęs.

Pirmas sakinys: Mergina lekia kiek įkabindama.

Labai, labai graži ir įdomi istorija. Daugiau nei 600 psl. gyvenau tarsi kokioje romantinėje pasakoje. Su laiminga pabaiga? Na nežinau, bus matyti.

Įdomiausias šioje istorijoje – laikas. Ir viena mergina, keistai susiklosčiusi aplinkybėmis, tapusi to laiko įkaite. Šiek tiek fantastikos? Puikumėlis. Šiek tiek pikantiškumo romantiškai istorijai.

Bet iki romantikos dar daug puslapių. Patekus į tokią visiškai protu nesuvokiamą situaciją Adei reikės kažkaip prisitaikyti ir išgyventi. Patikrinti visas ribas, ką ji gali, ko ne. Bandyti išsigelbėti, grįžti atgal, atsukti laiką. Atšaukti savo norus ir svajones. Bet būna dalykų, kurių atšaukti nebeįmanoma, tad, kaip sakoma, svajok atsargiai…

Ir, kai jau, rodos, parašyta ir papasakota viskas, supranti, kad kažkas dar bus – lapų tai dar daug. Ir taip, dar bus ta, kuri niekada nemiršta. Viltis. Tiksliau vilties spindulėlis. Mažytis. O gal…

Labai įtraukianti istorija. Paprasta, lengva, graži. Daug miestų, vietų ir įvykių. Daug laikmečių. 1714-ųjų Vinjonas prie Sarto. 1724-ųjų Paryžius. 1764-ųjų Vijonas prie Sarto. 2014-ųjų Niujorkas. Nebuvo jie detalūs, gaila, bet visgi tai ne istorinis romanas. Skaitytojas kažkokiais istoriniais faktais nevarginamas. Bet va emocijos…. Emocijų bus. Situacija tikrai labai nekasdieniška.

Su Ade gaila buvo skirtis. Juk tiek puslapių, tiek metų… Ir tik dabar ant viršelio pamačiau tas septynias strazdanėles. Šaunu.

Charlotte McConaghy. Migracijos.

McCONAGHY, Charlotte. Migracijos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 346 p.

Mama man sakydavo, kad reikia ieškoti ženklų. „Kokių ženklų?“ – paklausiau pirmąjį kartą. „Gyvenimo. Jie slypi visur“.

Pirmas sakinys: Gyvūnai miršta.

Savęs paieškos istorija labai įdomiame fone. Artima ateitis. Nyksta gyvūnai, beveik nebėra paukščių. Franė užsispyrusi moteris, jai pavyksta atrasti išlikusių poliarinių žuvėdrų pulkelį ir pritaisyti sekimo įrangą. Žuvėdros netrukus migruos, gal pavyks jas pasekti.

Pavyko. Google maps labai atsiprašė, kad šios kelionės maršruto man parodyti nepavyks. Tai lipam su Frane į žvejų laivą „Saghanis“ (pasirodo, kad tai reiškia Varnas), keliaujam paskui žuvėdras ir bandom viską įsivaizduoti. Tiesa, tas laivelis, bent iš aprašymo, neatrodo labai patikimas tokiai piligriminei kelionei. O ir pati įgula nesidžiaugia moterimi laive. Ypač tokia, kuriai rūpi kažkokių žuvėdrų pulkelis.

Tai tokia savęs suradimo istorija. Pilna prisiminimų, jausmų, apgailestavimų, nuojautų. Tylos ir uždarumo. Nepasitikėjimo. Laiko (o, jo buvo nemažai), kurio prireikia, kad vėl galėtum pasitikėti aplinkiniais.

Labai patiko. Ne, tai ne kelionės romanas, kuriame pilna įvairiausių nuotykių. Aplinkui – tik vandenynas. Mažoje uždaroje erdvėje – tik keletas bambančių vyrukų. Bet tikrai nepabodo. Yra tikslas, neaišku, ar pavyks jį pasiekti. Yra laivas ir jūrininkai – neaišku, ar užteks tvirtybės ir profesionalumo. Ir yra gyvenimas, neaišku, ar pavyks jį iš naujo sudėlioti.

Gera istorija. Būtų puikus filmas, labai norėčiau pamatyti.

Sandro Veronesi. Tu ir esi kolibris.

VERONESI, Sandro. Tu ir esi kolibris [romanas]. Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 332 p.

Turėtų būti žinoma – nors taip ir nėra – kad santykiai tarp žmonių kartą ir visiems laikams nulemiami pačioje pradžioje. Taigi, norint iš anksto sužinoti, kaip viskas bagisis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo.

Pirmas sakinys: Galima sakyti, Romos Triesto kvartalas yra šios istorijos centras, nors pati istorija turi daugybę kitų centrų.

Štai ir paskutinė metų knyga. Puiki, labai patiko. Įdomiausia, kad po dviejų mėnesių siužeto beveik neatsimenu. Galėčiau skaityti iš naujo. Ir tikrai norisi.

Na bet pabandom. Gydytojas Markas Karera, oftalmologijos specialistas. Tai jo, jo mylimųjų, artimųjų, šeimos istorija. Jų ne tiek ir daug. Nes ir nereikia. Įvykių siužete tiek, kiek jų gali būti per visą vieno žmogaus gyvenimą, bet ir ne jie svarbiausi. Svarbiausia šioje knygoje jausmai ir emocijos. Svarbiausia, kad apie tuos jausmus ir emocijas tiek ir taip gerai prirašyta. Paprastai ir labai, labai realiai.

Pasakojimas gražus, sudarytas tarsi iš atskirų istorijų, atskirų Marko gyvenimo tarpsnių. Reikia perskaityti visą knygą, kad pamatytum visumą. Ir reikia būti tikrai geram rašytojui, kad ta visuma sujudintų emocijas, sukeltų atodūsius, būtų nebanali ir neholivudinė, o tiesiog… ech… toks jau tas gyvenimas.

Paprasta, graži, keista, nuoširdi, emocionali knyga. Pabaigoje apsiverkiau.

Juodu nebuvo sukurti vienas kitam. Tiesą sakant, nė vienas nesam sukurtas kam nors kitam, o tokie žmonės kaip Marina Molitor nėra sukurti net patys sau. Ji tik ieškojo prieglobsčio, diskurso, kad dar kurį laiką galėtų eiti pirmyn; jis ieškojo nei daug, nei mažai – laimės. Tiesa, ji jam visada melavo, ir tai blogai, labai blogai, nes melas yra vėžys ir jis plinta, įsišaknija, susimaišo su tais audiniais, kuriuose plinta, – tačiau jis elgėsi dar blogiau: jis ja tikėjo.

Maggie O’Farrell. Hamnetas.

O’Farrell, Maggie. Hamnetas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kaip vadinasi, klausia Džudita motinos, toks žmogus, kuris ankščiau buvo dvynys, bet dabar jau nebėra?

Pirmas sakinys: Berniukas lipa laiptais žemyn.

Mano skaitymo metų pabaigą vainikavo tikrai daug puikių knygų. Kurias galima daug kam rekomenduoti, paskolinti ar dovanoti. Istorijos skirtingos, skirtingi laikotarpiai, įvykiai ir žmonės. Bendra viena – atsivertus pirmą puslapį ir pradėjus skaityti neabejotinai žinai, kad laukia tikras skaitymo malonumas.

Tai kurgi lipa tas berniukas? Jis Hamnetas, Šekspyro sūnus. Ir skuba keisti likimo, skuba ieškoti mamos, jo išsigelbėjimo, nes tik mama gali viską sutvarkyti. Viršuje kambaryje laukia karščiuojanti sesė ir brolis tuoj suras mamą.

Tai va, tiek tos istorijos. Visa kita – Šekspyro laikų žmonės, jų gyvenimai, meilė, mylimi ir nekenčiami artimieji, pasipriešinimas įprastinėms tradicijoms, neišpildyti lūkesčiai, kasdienybė, džiaugsmai ir rūpesčiai, likimai ir mirtys. Ir blusa, kažkur tolimame krašte iššokusi į pirklių laivą ir atnešusi į Angliją didelių negandų.

Labai patiko. Įdomi, graži, graudi istorija. Nukelianti daugiau kaip keturis šimtus metų atgalios, į visai kitokį, jau sunkiai ir beįsivaizduojamą gyvenimą. Kitokį, bet su tokiu pačiu gimimu, tokia pačia meile ir mirtimi. Drąsiai galima rekomenduoti beveik visiems.

Emma Stonex. Žibintininkai.

STONEX, Emma. Žibintininkai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 346 p.

Horizontu artėja plunksniniai debesys. Vėjelis pasidaro gaivesnis, pakeičia kryptį, suplaka baltas keteras šokinėjančioms bangoms. Atrodo, kad tų prižiūrėtojų čia nė nebūta. Arba taip, arba jie pakilo į viršų ir tiesiog išskrido.

Pirmas sakinys: Džoris atitraukia užuolaidas, diena šviesi, pilka, radijas groja girdėtą dainą.

Vieną dieną iš švyturio dingsta trys jo prižiūrėtojai. Istorija nutiko iš tikrųjų, bet knygoje jokių autentiškumų nebus. Viskas nuo pradžios iki pabaigos – grožinė išmonė.

Tikriausiai buvo viena iš laukiamiausių ir labiausiai intrigavusių leidyklos naujienų. Pavadinimu. Siužetu. Personažais. Galvoje jau kuriasi įvairios versijos, paslaptys, neįmanomi ir įmanomi scenarijai. Įsivaizduokite, trys vyrai mėnesiui ar ilgiau lieka budėti švyturyje. Uždara, maža erdvė. Kasdienė rutina. Vis tas pats, niekur nepabėgsi. Darbas reikalauja ištvermės: ir fizinės, ir psichologinės. O jei visos trijulės charakteriai išskirtiniai? O patirtys?

Bet be tų trijų vyrukų yra dar ir jų artimieji. Vieno iš jų žmona ir pasakos visą istoriją. Šokas, gedulas, susitaikymas. Ir kur kas ilgiau – pažintis, meilė, laimės, nelaimės, kasdienio gyvenimo išbandymai…

Tai kas gi ten tame švyturyje nutiko? Kur dingo vyrukai? Ne, Erkiulis Puaro neatvažiuos ir situacijos neišnarplios. Ir ne, tai ne detektyvas. Užteks ir geros moteriškos intuicijos. Gal dar gyvenimiškos patirties.

Mistika pabaigoje gerokai išblėso, į galvą lendą mintys, kad paslapčių nebūna, viskas anksčiau ar vėliau randa savo paaiškinimą. Kiekvienas klausimas anksčiau ar vėliau turės atsakymą. Šioje istorijoje atsakymai pernelyg gyvenimiški. Šiek tiek gaila. Nors, kaip pagalvoji, net tame mūsų kasdieniniame gyvenime mistikos užtektinai. Belieka tik nesusipainioti.

Pat Barker. Mergelių tyla.

BARKER, Pat. Mergelių tyla [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 334 p.

Ką jie apie mus manys, tų neįsivaizduojamai tolimų laikų žmonės? Žinau viena: jie norės nukariavimo ir vergijos žiaurios tikrovės. Nenorės klausytis apie vyrų ir berniukų skerdynes, moterų ir mergaičių vergystę. Nenorės žinoti, kad gyvenome prievartaujamos stovykloje. Ne, jie pasirinks ką nors daug švelnesnio. Galbūt meilės istoriją?

Pirmas sakinys: Didysis Achilas.

Taigi, didysis Achilas. Tikrai puiki istorija Kirkės ir Achilo gerbėjams. Visai kitokia.

Istorija vėl bus apie Achilą. Kurgi ne, jis juk Aristos Achaion, didžiausias iš graikų. Ir apie karalienę Briseidę. Graikams švenčiant pergalę iš karalienės ji akimirksniu tampa verge. Karo grobiu. Laimikiu. Laimė, ar ne, ji atiteks kaip tik Achilui.

Man tai tikra laimė, nes skaitau labai tikroviškai papasakotą istoriją apie Achilą iš karalienės – vergės Briseidės lūpų.

Istorija puiki. Žiauri, žinoma, ypač baisu dabar, kai supranti, kad per tūkstantmečius niekas nesikeitė. Tu esi tiesiog karo grobis. Laimėtojas su tavimi daro ką nori. Žemina, prievartauja, žudo. Pasigaili. Gal. Graikų stovykloje nieko naujo. Mūšių išvarginti ir toli nuo namų esantys kariai švelnumu nepasižymi.

Tai tokia nedžiuginanti istorija. O skaitymas tikrai džiugina. Ta pati legenda iš kitos perspektyvos. Labai įdomu skaityti, nes daug ką jau žinau iš Achilo giesmės. Kokia ten buvo Briseidė? O Patroklas? Prisimenat? O kokie jie dabar? Tikresni?. Aišku, apie meilę skaityti visada maloniau, bet Achilas jau nebe berniukas. Karys. O gal karys, po savo šarvais slepiantis jautrų įsimylėjusį berniuką? Nežinau, Briseidė galbūt daug ką atskleis. Ir jos pasakojimas daug įtaigesnis, nei visa Achilo giesmė.

Tai va. Tokių mitų interpretacijų galėtų būti ir daugiau – tikras džiaugsmas skaityti.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

HAWKINS, Paula. Mergina traukinyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 376 p.

Dabar jau aš – ne vient tik šiaip mergina traukinyje, važinėjanti pirmyn ir atgal be tikslo ar prasmės.

Pirmas sakinys: Ji palaidota po sidabriniu beržu, netoli senojo geležinkelio, jos kapą ženklina iš akmenų sukrauta piramidė.

Na štai, tiek atgarsių sulaukusi knyga perskaityta! Ir ką? Na, ją tikriausiai galima rekomenduoti daugeliui – paprasta, įtraukianti, greita. Atitinka visiškus žanro reikalavimus.

Reičelė kasdien į darbą ir atgal važiuoja traukiniu. Penkiasdešimt keturios minutės ryte ir vakare. Galima skaityti, klausytis muzikos, dirbti kompiuteriu. Ai, dar galima žvalgytis pro langą ir įsivaizduoti, kaip netoli geležinkelio stovinčiuose namukuose gyvena žmonės.

O gražiuose namuose už gražių langų ir užuolaidų gyvenimų būna įvairiausių. Ir labai gražių, ir nelabai. Ir tokių, apie kuriuos nieko nesinori net žinoti. Reičelei pastabumas pravers. Logika irgi. Tačiau… ji nepatikima liudytoja…. Bus reikalų.

Tai va, skaitykit. Ne veltui antras leidimas, ne veltui pagyros. Jokių stebuklų, mistikos ar fantastikos. Tik gerokai sutrumpėjusi naktis ir paaukotas miegas.

Mary Beth Keane. Prašyk dar kartą.

KEANE, Mary Beth. Prašyk dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 448 p.

– Esmė ta, kad ji serga, Keite.

Pirmas sakinys: Frensis Glisonas, aukštas ir lieknas, vilkėdamas savo blankiai melsvą policininko uniformą, žengė į pavėsį, metamą didžiulio pastato, kuriame buvo įsikūrusi Keturiasdešimt pirmoji nuovada.

Rašytoja, kuri mėgsta rašyti apie ligas. Ar mėgstu apie ligas skaityti? Nelabai. Nors Šiltinė tikrai labai patiko. To ir užteko, kad Prašyk dar kartą iš karto atsidurtų mano rankose.

Istorija, vykstanti praeito šimtmečio antroje pusėje pasakoja apie dvi šeimas, kurias jungia keli labai prieštaringi saitai. Tai meilė ir vieno šeimos nario sunki liga.

Su meile viskas gerai. Neišskiriami draugai, kurie auga ir žaidžia kartu, ir kurių meilė gimsta taip pamažu, pamažu…. Su liga ne viskas gerai, nes atsitinka tokių dalykų, kurie jaunųjų meilei pateikia tokių išbandymų, kurių geriau nepatirti.

Kiek gali išlaikyti meilė? Kai net ištikus didžiulėms negandoms, negali nustoti galvoti apie mylimą žmogų. Kai net tvyrant didžiulei įtampai tarp šeimų, negali liepti sau nemylėti, negali pamiršti, negali ištrinti. Esi bejėgis.

Kiek dar gali išlaikyti meilė? Kai artimiausias tavo žmogus tave atstumia, neprisileidžia, gal net nemyli, nepastebi, nesirūpina. Kai nesupranti, kas vyksta, galbūt niekas gerai nesupranta. Kiek gali ištverti, kai nežinai, kaip pasielgti, bet negali nustoti mylėjęs?

Tad sakyčiau knyga visai ne apie ligą. O apie meilę. Kasdienę, tikrą, neromantišką, nesaldžią, nepasakišką. Apie skaudžią, tikrą, iškankintą, patyrusią visokių išbandymų.

O knygos apie meilę yra gerai. Patiko, kaip ir Šiltinė.

Lauren Groff. Matrix.

GROFF, Lauren. Matrix [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 256 p.

Regėdama šitaip prie knygų palinkusias jų galvas, blyškiai švytinčius žodžius, ji supranta, kad abatija yra bičių avilys, visos jos gerosios bitės nuolankios ir atsidavusios triūsia kartu. Šis gyvenimas yra nuostabus. Šis gyvenimas su vienuolėmis yra kupinas malonės.

Pirmas sakinys: Ji išjoja iš miško viena.

Tarp krūvos detektyvų tai viena rimtesnių knygų. Ne ne, išsigąsti neverta – labai gražia, paprasta kalba papasakota viduramžiais nutikusi istorija. Visiems, kam patinka senovė ir laikui nepavaldžios moterys, tai bus visai intriguojantis skaitinys.

Jau pirmas sakinys sufleruoja: keliaujame į praeitį, ir gana tolokai. 1158 metai. Septyniolikmetė Marija gauna ypatingą užduotį – taps vargingo vienuolyno vyresniąja. Ar dar reikia pridurti, kad po metų kitų vienuolynas suklestės? Bet iki to dar bus daug vienišų, skaudžių, liūdnų, ilgesingų ir visokių kitokių dienų. Dar bus daug savęs ir kitų pažinimo valandų. Savęs atradimo.

Kūrybos taip pat. Mat tais laikais tikrai gyveno Marija Prancūzė, pirmoji prancūzų poetė. Tai laisva jos gyvenimo interpretacija.

Taigi, veikėjai, siužetas, laikotarpis – kaip ir aiškūs. Jau vien dėl to knyga išsiskiria iš viso pramoginio popso. Kas dar? Tekstas. Kalba. Pasakojimas. Kaip bepavadintum, bet toje gana nedidelės apimties (mano vertinimu) istorijoje pasvertas kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys. Skaitai ir dar net nežinodamas rašytojo pavardės gali drąsiai pasakyti, kad rašė tikras meistras (vertė irgi). Po kiekvienos tokios knygos ir pats jautiesi kažkoks kitoks. Knyga, dar net nesuvokus to, kažką duoda. Ir žinai, kad po krūvos dramų, fantastikos ir trilerių vėl norėsis ko nors panašaus.

Aišku, ne visiems. Būna, kad užtenka ir trilerių. Nieko tokio. Kiekvienam savo knygos.

Dar vienas šiek tiek keistas momentas – viename el. knygynę knygą radau LGBT skyrelyje. Taip, žinau, yra skaitytojų, norinčių iš anksto žinoti personažų lytines orientacijas… Bet jei rimtai, tai kažkoks grubus knygos supaprastinamas. Joje visko yra tiek daug! Viskas taip subtilu. Tikrai dėl tos etiketes nederėtų nustumti knygos į šoną.

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

HAWKINS, Paula. Lėta ugnis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 320 p.

Detektyvuose kas nors iškart prisikabintų.

Pirmas sakinys: Permirkusi krauju mergina nusvirduliuoja į tamsą.

Kol kas nežinau, kas per mergina buvo traukinyje (greitai išsiaiškinsiu), bet lėta ugnimi alsuojančios trys moteriškės buvo puikios. Liaudies išmintis sako, kad moterų geriau neerzinti, nes liepsnos gali išplisti į visas puses. Gali būti aukų.

Aukų buvo. Tiek mirusių, tiek gyvų. Kažin kaip tarpusavyje susipynusių. Eiliniam kriminalistui bus sunku. Praverstų kokia nors psichologė Hanė. Gal lengviau išpainiotų liepsnojančių moterų dramas.

Bet Hanės nebuvo, kitų tyrėjų – taip pat. Tik skaitytojas ir žemėlapis knygos pradžioje. Galima stengtis kažką spėlioti, galima tiesiog mėgautis. Nors mėgautis nelabai tinkamas žodis. Likaimai skaudūs. Net ir tų, kuriems, atrodo, viskas yra gerai.

Skaitytojų klube nesenai buvo tema apie žiaurius detektyvus. Ar patinka žiaurumai? Ne, nelabai. Labiau patinka va tokie – neskubūs, klasikiniai, bet ir nenuobodūs. Nors kartais iki raudonumo įkaitintas žarsteklis atrodo mažiau baisus nei tragediją išgyvenančių žmonių skausmas.

Mergina traukinyje jau pas mane. Pagaliau sužinosiu ir aš, kas tai per istorija.