Margaret Atwood. Liudijimai.

Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

OGAWA, Yoko. Atminties policija [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 348 p.

– Bet kas nutiks, jei absoliučiai visi saloje esantys daiktai ir dalykai išnyks? – sukuždėjau aš.

Pirmas sakinys: Įdomu, koks daiktas pirmasis dingo iš šios salos?

Žinoma, metai dar nesibaigė, bet, peržvelgus šių metų skaitytų knygų sąrašą, jau aišku, kad ši knyga keliaus į Metų dvyliktuką. Paprastai ir ramiai papasakota alegorinė istorija apie atmintį.

Vienoje saloje dingsta daiktai. Vieną kartą – visi kaspinai. Kitą kartą – balionai. Dar kitą – kvepalų buteliukai. Bet salos gyventojų tai, rodos, visai nejaudina. Jie tiesiog atsisveikina su tais daiktais ir netrukus visiškai juos pamiršta.

Tai va toks siužetas. Kas nenorėtų atsikratyti tais pertekliniais daiktais? Minimalizmas ganėtinai populiarus, bet… Bet čia ne apie tai.

Čia apie žmogiškumą, kitoniškumą, meilę, prisirišimą, pasiaukojimą, netektį, atjautą. Apie kontrolę. Apie tą gyvenimo laikinumą ir trapumą. Apie laiką, kurio niekaip negalime suvaldyti. Ir apie Atmintį, kuri, nors ir kaip mažai apie ją galvotumėm, yra tai, kas padeda mums būti tuo, kuo esame.

Labai patiko. Lyg ir nieko naujo. Prisiminiau 451 Farenheito, Šuns archipelagą, 1984-uosius, dar vieną kitą panašias emocijas sukėlusią knygą. Bet jei yra istorija apie baltąjį Aklumas, kodėl negali būti ir panašios istorijos apie Atmintį? Manau, jau tikrai laikas.

Ir skaityti – tikras malonumas. Lėtai, ramiai, neskubant. Nespėliojant, kas bus toliau. Puslapis po puslapio iki pabaigos, kuri, rodos, kitokia būti net negalėtų. Kuri mane, asmeniškai sukrėtė, tiesiog laikiau knygą rankoje, ir galvojau. Galvojau, galvojau…

O knygai tai, manau, aukščiausias įvertinimas.

Apie žmonių gyvenimą, kuris kiek kitoks nei mūsų… Bet ar tikrai kitoks?

Buvo labai sunku apsispręsti, kurias knygas pasilikti, o kurias sudeginti. Paėmusi bet kurį tomą į ranką jau nebegalėjau prisiminti, apie ką jis. Greičiau pasirinkti spaudė baimė, kad bet kada čia gali vėl pasirodyti slaptoji policija. Galiausiai nusprendžiau pasilikti tik tuos romanus, kuriuos buvau gavusi dovanų iš brangių žmonių, ir tuos, kurių viršeliai buvo patys gražiausi.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

BENNETT, Brit. Nykstantys saitai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kartais smulkmenos lemia tai, kas esi.

Pirmas sakinys: Tą rytą, kai viena iš dingusių dvynių grįžo į Malardą, Lu Lebonas atbėgo į užkandinę pranešti naujienos – dar ir dabar, praėjus daugeliui metų, visi prisimena, kaip sunkiai dūsuodamas ir suprakaitavęs, net patamsėjusia iškirpte ir persimainęs iš nuostabos jis įskubėjo pro stiklines duris.

Buvau kažką blogo prisiskaičiusi apie šią knygą. Neatsimenu, kur ir ką, bet gal ir gerai. Nes nuomonės – puiku, bet jos yra kitų. O man patinka turėti savąją.

Gera knyga. Ypač atostogoms. Skaityčiau tokias ir skaityčiau, nors amžinos atostogos tikriausiai greit pabostų. Viskas paprasta – dvi seserys, du skirtingi likimai, dvi skirtingos istorijos.

Ir kas gi čia tokio? Ogi nieko. Ir tai puiku. Dvynės seserys, žinoma, yra neišskiriamos. Iki tos dienos, kai viena iš jų pasirenka savąjį kelią. Kitokį, nei sesers.

Labai patiko pats istorinis fonas. Nuo septintojo dešimtmečio iki pat tūkstantmečio pabaigos. Kaip gyveno žmonės, kaip viskas keitėsi (arba ne). Patiko pasakojimas skirtingų personažų lūpomis. Lėtas ir ramus. Meilės nemeilės istorijos. Tapatybės kančios, savęs paieškos. Visko buvo. Kaip ir priklauso šiais laikais parašytoje knygoje.

O išsiskyrimai…. Kiek jie visko pakeičia žmoguje? Netgi nereikia būti dvyniais, kad tai pajustum.

Ji uždėjo ranką Stelai ant pečių, žiūrėdama į jos sprandą apsimetė nematanti juoduose plaukuose žibančių žilų sruogų. Visada jautėsi lyg vyresnioji sesuo, nors pasaulį išvydo vos kelioms minutėms anksčiau. Bet gal per tas septynias minutes, kai pirmą kartą atsiskyrė, abi išgyveno visą amžinybę ir pasuko skirtingais keliais. Kiekviena ieškodama savęs.

Sarah Blau. Kitokios.

Sarah Blau. Kitokios.

BLAU, Sarah. Kitokios [romanas]. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 270 p.

Tryškome energija, buvome visiškai kitokios, kokiomis tik įmanoma būti, ir tikrai neketinom žengti seniai pramintu taku, kitaip nei visos studentės, kurios jau trečiais studijų metais pradeda svajoti apie santuoką, apsipila vaikais, ir, kaip sakoma, tvirtai kojomis atsistoja ant žemės. Mes troškome pačios valdyti savo likimą, eiti pirmyn, atsispirti gimdos šauksmui ir traukti įkandin… Įkandin ko?

Pirmasis sakinys: Skambutis iš policijos man anaiptol nebuvo it perkūnas iš giedro dangaus.

Amžinas klausimas: kaip renkatės knygas? Viršelis, pavadinimas, siužetas, aprašymas? Šiuo atveju tinka visi keturi atsakymai. Intriguojantis siužetas, nuostabus viršelis, keistas pavadinimas ir miglotas, bet šį bei tą atskleidžiantis pristatymas. Ir dar buvo paminėtas žodis detektyvas. Ką gi.

Keturios draugės. Keturios studentės. Purimo vakarėlis. Jaunystė, draugystė, svajonės. Iššūkiai. Ir štai – mes ir taip esame kitokios, juk galime gyventi taip, kaip norime, taip? Galime būti ne tokios, kaip visos, galime neturėti vaikų. Galime būti kuo tik norime. Ir būsime.

O kuo tapsime, paaiškės po dvidešimties metų. Viena iš draugių, Šeila, susiduria su kraupiomis žmogžudystėmis ir permąsto savo gyvenimą. Savo draugių gyvenimą. Jautriai ir skausmingai.

Skaitytų knygų sąraše tikrai nėra daug Izraelio autorių knygų. Ši, galbūt, tik antra. Visai kitokia, nei Mėlynas kalnas, bet labai savita ir paveiki. Šiek tiek sunku įsivaizduoti moterų situaciją Izraelyje, bet jaučiu, kad tos Kitokios moterys jaučia didesnį spaudimą, nei pas mus. Nors… Kas gi nėra išgyvenęs tų visų klausimų apie planuojamus vaikus, jų vardus ir skaičių?

Ir detektyvo šiek tiek yra. Nes, kaip ir visur, tavo gyvenimas aplinkiniams juk labai rūpi. Kartais galbūt net per daug maniakiškai.

Ne, perskaičiusi knygą, feministe netapau. Bet įtaigių išgyvenimų ir įdomių dalykų tikrai pasisėmiau.

Tiesa, apie viršelį galima būtų parašyti atskirą įrašą, bet gal kol kas užsukite pasigrožėti čia: https://www.dariapetrilli.eu/

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

MANDEL, Emily St. John. Stiklo viešbutis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 336 p.;

Kiekvienoje istorijoje galima tiek daug nutylėti.

Pirmasis sakinys: Pradėk nuo pabaigos: krintu stačia galva palei laivo bortą šėlstančios audros tamsybėje, kvapą atėmė nuo šoko, kai nugarmėjau, mano kamera skrieja šalin per lietų…

Ne tik pirmas sakinys, visas pirmas įžanginis skyrius tiesiog atėmė žadą. Oho, kokia pradžia, ar taip ir toliau?

Istorija bus apie Vinsentą. O aš nieko negaliu parašyti. Nieko! Nes taip nesinori ką nors atskleisti ir sugadinti visą įspūdį. Gal todėl ir knygos aprašymas toks miglotas. Perskaičiau jį, ir nelabai supratau, kas čia bus. Ar čia distopija? Detektyvas? O gal fantastika? Jei atvirai, tai knygą atsiverčiau vien dėl to, kad kažkada skaičiau autorės fantastinį romaną „Vienuolikta stotis“. O fantastika man patinka.

Bet čia fantastikos nebus. Pats skaitymas jau kažkokia fantastika. Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Konkreti knyga – dėlionė. Skaitai atskirus fragmentus ir bandai juos padėti į teisingą istorijos vietą. Tada sujungti su kitu fragmentu. Dar kitu. Skamba sudėtingai? Ne, tikrai ne, įgudusiam skaitytojui – jokių problemų. Bet tas toks šiek tiek kitoks pasakojimas tikrai labai džiugina.

Pati istorija….. Žinot, kiekvienoje istorijoje vis tiek būna pats mėgiamiausias / nemėgiamiausias personažas. Čia tokio nebuvo. Visi jie – tarsi nutolę, tarsi žiūrėtum į juos per stiklą (o gal per rūką?). Gyvenimas bėga, stebiesi, gal net pergyveni, jaudiniesi, bet jie taip ir lieka nutolę. Nei vienas netampa artimu. Bet įsimintinu – tai tikrai visi.

Ir šis nenusakomas kūrinys, žinoma, turi savo vyšnią ant torto. Tai finansinio sukčiavimo schema. Labai įdomu. Labai! O palipus finansine piramide aukštyn ir atsiskleidė visa mano sudėliotos dėlionės didybė. Oho. Puikus skaitinys! Nekasdienis.

Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn. (Guardian).

Beje baigėsi taip pat įspūdingai, kaip ir prasidėjo. Oi, norėčiau dar daugiau šios autorės knygų.

Jane Harper. Gamtos galia.

Jane Harper. Gamtos galia.

HARPER, Jane. Gamtos galia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 384 p.

Trobelė buvo tuščia. Kad ir kas nutiko Alisai, ji buvo laukinėje gamtoje. Ir Falkui pasirodė, kad kažkur už kaukiančio vėjo ir aimanuojančių medžių aidi laidotuvių varpas.

Būrelis darbuotojų išeina į orientacinį žygį, kažkur prie Australijos Giralengo kalnagūbrio. Kuprinės, palapinės, žiebtuvėliai, šiek tiek maisto. Ir žemėlapis, kuriame sužymėti žygio punktai. Vyrai ir moterys eis atskirai ir susitiks tik sekmadienį popiet. Bus tikrai šaunus, įdomus ir linksmas komandos stiprinimo projektas.

Bent jau turėjo būti. Mat finalą pasiekė ne visi dalyviai.

Dingusios žygeivės ieškos gausios pajėgos, tarp kurių ir Aronas Falkas, jau pažįstamas iš tokio pat įdomaus detektyvo Sausra. Veiksmai standartiniai – paieškos būriai šukuoja apylinkes, policija apklausia visus, ką tik įmanoma apklausti, aplinkiniai spėlioja, kuo viskas baigsis, o vyresni gyventojai prisimena senai pamirštus, bet taip iki šiol ir neišaiškintus nusikaltimus.

Falkas su savo kolege susitelkia tik ties žygio dalyviais. Dar šiek tiek ties vaikyste, jaunyste, tėvo meile ir nemeile, bei visokiomis gyvenimiškomis nuoskaudomis. Šiek tiek.

Žinoma, yra šiokių tokių gijų, kurios kažkur veda ir būtinai kur nors nuveda. Atokiai nuo didmiesčių, nuošaliame viešbutyje prie miško, bandysime įspėti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur dingo Alisa Rasel. Juk nutikti galėjo bet kas. Kaip pasakoja viena dalyvė, tiesiog sudėtinga paaiškinti, ką reiškia būti tuose miškuose. Atrodo, lyg būtumėm vieninteliai Žemėje likę žmonės.

Puikus savaitgalio skaitinys. Ir ne, artimiausiu metu stovyklauti miške nenorėčiau…

Dainius Vanagas. Oderis.

Dainius Vanagas. Oderis.

VANAGAS, Dainius. Oderis [distopinis romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 268 p.

Keletą dienų dar girdi, kaip Adomas ir Ieva trinasi aplink sieną ir kūkčiodami prašo įsileisti atgal.
Bet tu tyli.
Jie žada pasitaisyti, niekad nebenuvilti.
Bet tu tyli ir lauki, kol jie pavargs ir ims kurti tai, kas dar nesukurta. Ne kaip kūrėjo kūriniai, o kaip kūrėjai be kūrėjo.
Va tada tai bus į ką pažiūrėti.

Išskirtiniame mieste gyventi tiesiog svajonė ir privilegija. Kol dirbi, kol paklūsti, kol esi naudingas Oderiui. Čia nėra jokių pašalpų, išmokų ir išmaldos prašytojų. Tampi nenaudingas – varai už Miesto sienų. O ten, taip sakant, jokių patogumų. Gyveni kaip išmanai ir savimi rūpiniesi pats.

Istorija pasakojama net iš kelių perspektyvų. Alano. Oderio mero. Dar kažkokios tarnybos darbuotojo B. Alanas tampa tuo nereikalinguoju, kuris ištremiamas į užmiestį ir bando išgyventi tarp dviejų pasaulių (realių ir nelabai). Miesto meras Endriu visiškai įsitikinęs savo teisingumu, autoritetu, neliečiamybe. Tyrėjas B. rašo laiškelius savo mylimajai. O viską sujungia nuostabios ištraukos iš vieno esė rinkinio. Nerealios ir taiklios, visiškai sužavėjo tiek mintimis, tiek pačiu stiliumi. Tik skaityt, ir mėgaukis. Puiku.

Pabaigoje… na pabaigą aiškinkitės patys arba lyginkite ją su savąja versija. Su manąja nesutapo. Nes beskaitant tų versijų kyla pačių įvairiausių. Minčių irgi visokių. Nuo visiško susižavėjimo iki šiokio tokio nusivylimo. Nuo tokių visiškai tikėtinų bauginančios ateities nuojautų, iki banalokų ir jau šimtą kartą girdėtų, skaitytų ar matytų šablonų. Bet bendras įspūdis puikus. Tikrai. Tikrai, net nesitikėjau.

Tai tokia ta lietuviška distopija. Noriu dar.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

VESAAS, Tarjei (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) Ledo rūmas [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Justė Liepaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 186 p.

Sniego, mirties ir uždarų kambarių laikas praėjo – Sisė ištrūko iš jo džiaugsmu žibančiomis akimis, nes berniukas pasakė: tavo skruostuose duobutės.
Pakelėse groja mediniai pučiamieji. Eini, kaip galėdama greičiau, o kartu norisi, kad kelias niekada nesibaigtų.

Skandinaviška. Turi jie savitą stilių, tikrai turi. Nesu nei šių šalių literatūros, nei geografijos ekspertė, bet iš perskaitytų knygų visada dvelkia toks kitoniškumas, atskirtis, tyla, lėtumas. Dažnai ir šaltis. O kur to šalčio daugiausia, jei ne Norvegijoje?

Šioje plonoje knygoje yra visko. Tikrai visko. Nedideliame kaimelyje, rodos, kažkur toli nuo civilizacijos, susitinka dvi mergaitės. Labai nedrąsiai, bet abi vienu metu pajunta – būtent jos bus geriausios draugės. Jau yra. Nuo šiandien jos yra geriausios draugės. Ir gyvenimas taps visiškai kitoks, ir pamokos mokykloje taps visai kitokios, ir pasaulis bus visai kitoks – nes visame jos dalyvaus kartu. Jos – geriausios draugės.

Bet taip nenutiko. Viena mergaitė tiesiog dingo.

Ir ne, tai nėra detektyvas. Tiesiog šoksim nuo skardžio į bedugnę, nes visko, kiek apima tas netuščiažodžiaujantis tekstas, nelabai ir įmanoma aprašyti. Mergaitei Sisei gyvenimas atsiskleidžia visomis savo spalvomis: liūdesiu, sielvartu, kančia, tyla, vienatve, tikėjimu. Nedrąsiu džiaugsmu. Viltimi. Meile. Viskuo ir iš karto. Tarsi didžiulis užšalusio krioklio ledo rūmas prieš nedidelį, dar nesubrendusį ir pirmuosius atradimus darantį žmogutį.

Juk ledo rūmas gali viską – savo kerinčiu grožiu, ledo menėmis ir išradingais raižiniais užburti, įtraukti, apakinti. Visiškai užvaldyti. Amžiams.

Bet gal ir negali. Su vis skaisčiau šviečiančia saule, artimųjų meile, draugų jautrumu viskas gali pasikeisti. Arba viską gali pakeisti tas netoliese gyvenantis berniukas.

Plonos knygos dažnai būna tobulos. O jei plonos knygos netuščiažodžiaudamos pasakoja prasmingą istoriją, tada jos tikrai tokios ir yra. Tą puikiai suprantu. Tikrai, galima skaityti, dar kartą skaityti ir žavėtis viskuo. Istorija, pasakojimu, nuojautomis, gamtos aprašymais.

Žavėjausi. Skaitau jau klasika tapusį (parašytas maždaug prieš 50 metų), talentingo rašytojo (bent kelis kartus nominuoto Nobielio premijai) romaną, suprantu, kad tai bene šedevras, bet širdies kažkodėl nebepaliečia. Ir nieko čia nepadarysi. Ir sisės, ir unės, ir ledo kalnai atrodo jau išgyventi tiek gyvenime, tiek knygose.

Nors…. tie užšalę kriokliai vis tiek žavi.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

YANAGIHARA, Hanya. Mažas gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 668 p.

Štai jis, mano mažas pasaulis, o aš nežinau, ką man daryti.

Ką gi, čia tai knyga. Tikra, atvira, nejauki, šokiruojanti, nepatogi…. Tikrai ne kiekvienam.

Universiteto bendrabutyje susitinka ketvertas studentų. Vilemas, Džudas, Džei Bi ir Malkolmas. Vaikinų kasdienybė niekuo neypatinga, visas gyvenimas sukasi apie tris esminius dalykus: pinigus, seksą ir darbą. Pamažu susipažįstame su kiekvienu iš jų, su jų gyvenimais, artimaisiais, mylimosiomis ir mylimaisiais. Su jų projektais, karjera ir darbais. Su jų vaikystės norais ir svajonėmis. Su jų paslaptimis.

Ir čia jau iš karto pirmasis pliusas. Įdomu, įtraukia, tie visi projektai iš skardinių, plaukų iš bet ko. Ir linksmina, ir žavi. Draugai palaiko vienas kito net pačias keisčiausias mintis, nors ir neaišku, ar jos į ką nors pavirs (dažniausiai – nepavirs niekuo). Bet viena aišku – jiems tikrai lemta būti draugais, ir, tikriausiai, visam gyvenimui.

Personažai – tai antras didelis pliusas. Įdomūs, įsimintini, pabaigoje realiai gaila skirtis. Kiekvienas kažkuo įdomus, kažkuo patraukiantis dėmesį. Vilemas su Malkolmu. Džei Bi. Ir Džudas. Džudas, paslaptingiausias iš ketvertuko. Keliauja skaitytojas su jais per gyvenimą, viską pamiršęs. O ir tas gyvenimas, nors ir su jaunystėje taip norėtais pinigais, seksu ir darbu, nėra labai jau paprastas. Priešingai. Siužetas taip išsivinguriuoja, kad jau nebežinai, kur ta autorės fantazija nuves ir nebesi tikras, ar tikrai nori keliauti kartu. Taigi, siužetas – dar vienas knygos pliusas.

Būtų knyga, kaip knyga. Bet tokia nėra. Ir neeiline ją daro tikriausiai dvi temos, šnekėtos, apšnekėtos, ir jau net šiek tiek atsibodusios. Meilė XXI amžiuje. Bet kokios lytinės tapatybės normos jau išsitrynusios. Santykiai gali būti visokie, heteroseksualsūs, homoseksualūs, arba kartu ir tie, ir tie. Pralinksmino scena, kuomet Malkolmas pareiškė tėvams apie savo homoseksualumą, o po metų, įsimylėjęs merginą, turėjo tą pareiškimą atšaukti. Norma. Kas bebūtų, viskas jau yra norma.

Ir antroji, toji skaudžiausia tema, vaikystės traumos. Tokios, apie kurias sunku skaityti, kurių nesinori įsivaizduoti, kurios visiškai užvaldo žmogų, ir, netgi jau suaugusį, genealų ir daug pasiekusį, visiškai žlugdo ir gniuždo. Tikrai, labai daug savigailos, saviplaikos, savęs kaltinimo, nepilnavertiškumo, ir vėl savigailos, savęs žalojimosi, ir vėl savigailos, ir vėl. Ir kas tų traumų didžiausi kaltininkai? Ar tik ne katalikais save vadinantys nusikaltėliai. Tikrai taip!

Ir tada pajutau šiokį tokį nusivylimą – panašiai, kai kažkuriais metais įvairūs kino apdovanojimai dažniausiai buvo skiriami filmams apie rasizmą. Tiesiog kiekvienais metais kažkokia tema yra „ant bangos“ ir visus apdovanojimus nuskina. Šį kartą ant tos bangos buvo (knyga parašyta 2015 m.) katalikais save vadinantys pedofilai, išaiškėjusios skandalingos istorijos, lytiškumo laisvė. Viską sudėjus bet kokiu atveju gausis šokiruojanti ir skaitytojų dėmesio sulauksianti istorija. Laiku ir vietoje. Sėkminga. Ir labai populiari.

Bet visa tai tikrai to teigiamo įspūdžio neužgožė. Meistriškai parašyta, nepamirštama istorija, kokybiškas skaitinys. Brandžiam, drąsiam (nevilties, tamsos, skausmo, ašarų tikrai daug). O ar knyga suteiks tos vilties šviesos, ar nugramzdins į tamsą – tai jau priklausys nuo paties skaitytojo.

Mažas gyvenimas jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas. Jon Michaud.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

TURTON, Stuart. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 526 p.

– Čia dedasi kažkas siaubinga, – sušnypščia Evelina. – Sužalota ranka, kvaišalai, Ana, o dabar štai kompasas. Lyg koks žaidimas, kurio mudu nė vienas nemokame žaisti. Išvyk, Sebastianai, bent dėl manęs. Tegul visa tai aiškinasi policija.

Net nežinau, ką parašyti. Imkim citatą nuo viršelio: „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“.

O taip! Įsivaizduok, kad išgyventum, turi per aštuonias dienas išaiškinti žudiką. Bėda, kad nelabai atsimeni, kas toks esi. Kiekviena išaušusi diena tik dar labiau sujaukia protą ir viską tik dar labiau supainioja. O laikas tai tiksi. Tikriausiai sutriktų net pats Puaro, pamatęs tiek daug nežinomųjų. Bet bandom viską išpainioti.

Tobula. Kiekviena nauja diena papildo ankstesnę vis naujomis detalėmis ir nuojautomis. Niekas nepaaiškėja. O gal jau kažkas aiškiau? Ne!!??? Pasirodo, saugotis reikia ne tik žudiko. O lapai tirpsta per greitai….

Kažkur skaičiau, kad knyga per paini. Bet oi, koks ten tas painumas, tik šiokia tokia smegenų mankšta. Ir idealus būdas pramušti visus skaitymo blokus. Aišku, tokiems klasikinio detektyvo, Dauntono serialo ir šiek tiek Švilpiko gerbėjams. Nuo savęs dar pridėčiau Kuždesių salos žiupsnelį. Visai, visai nedidelį.

Galiu skelbti – štai, Metų Detektyvas!!! Nelabai tikiu, kad bent artimiausiu metu pasitaikys kas nors geriau. O galėtų.