Guillaume Musso. Mergina iš Bruklino.

Guillaume Musso. Mergina iš Bruklino.

MUSSO, Guillaume. Mergina iš Bruklino [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 348 p.

– Čia aš padariau, – pakartojai.

Musso į mano skaitytinų knygų sąrašą pateko dėl istorijų apie pamestus telefonus ir sukeistus kompiuterius. Buvo jos visai neblogos: greitas siužetas, netikėti jo vingiai, greitesni (ar lėtesni) posūkiai. Dar tie skyrių epigrafai man patinka, ne visi, bet.., pvz.:

Gyvenimas kartais pasisuka 180 laipsnių, ir tai jis dažniausiai daro dideliu greičiu. Stephen King.
Nekaltų nėra. Tik atsakomybė būna įvairių laipsnių. Stieg Larsson.
Tempus tantum nostrum est. /Vien tik laikas yra mūsų./ Seneka.

„Mergina iš Bruklino“ vienas iš naujesnių romanų… ir… apie ką jis ten buvo? Jau kuris laikas, kai tinklaraščio reikalai užmesti (vasara), ir, kuomet reikia prisiminti, apie ką buvo viena ar kita ankščiau skaityta knyga, kartais kyla keblumų. Ar tai reiškia, kad knyga tikrai nieko verta?

Nežinau. Bet tai tikrai reiškia, kad ji vienkartinė. Tokia, kai svarbu pats skaitymo procesas. Kai skaitymas suteikia patį tikriausią poilsį, atsipalaidavimą ir malonumą. Siužetas ir svarbus, ir ne. Kartais toks skaitymas – tikras gėris. Bet istorija apie netikėtai dingusią mylimąją – tik šiaip sau.

Pinigų šiai knygai leisti neverta. Bet kitomis, dar neskaitytomis knygomis pasidomėti – tikrai taip.

Hannah Kent. Paskutinės apeigos.

paskutines-apeigosKENT, Hannah. Paskutinės apeigos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 366 p.

Jie pasakė, kad aš turiu mirti.

Nušlifuotas brangakmenis. Taip parašyta ant knygos viršelio. Ir tai tikriausiai tiesa: nėra ji nei kažkokia pati geriausia, tobuliausia ar dar kažkokia -iausia knyga. Bet kad kitokia, tai tikrai. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko – tai nepaprasta gyvenimo istorija. Nepanaši nei iš vieno į mūsų… Chm. Man patinka, kai tekstai ant viršelio daug maž atitinka knygos turinį.

Galvojau, jau tikrai žinau, ko tikėtis iš skandinavų romanų. Ar tikrai? Islandija, 19 amžiaus pradžia. Kornsas. Ūkininkų, o gal greičiau, valstiečių ūkiai. Kasdienybė, skurdas, sunkūs ūkio darbai. Atšiaurūs orai, tokia pat ir aplinka… Apylinkės pareigūno Jono Jonsono šeima priversta atlikti pareigą – priimti į savo namus Agnes Magnusdotir. Žmogžudę. Žudikę. Nuteistąją mirti. Šeima turės gyventi kartu su ja, kol jai bus įvykdyta bausmė.

Patikėkit, niekada nebūčiau atkreipusi į šią knygą dėmesio, jei ne reklama. Ta tikroji, žodinė, tiksliau feisbukinė, iš lūpų į lūpas (o gal tiksliau, iš klaviatūrų į internetą).  Vienas įrašas, kitas, dar kitas, dar. Ką, tie žmonės išprotėjo, ar ką, kas čia per knyga? Ji nuolat šmėžavo mėgstančių skaityti paskyrose tol, kol atidėjau visus savo planus ir ėmiausi jos. Ir štai – puikiausias skaitinys, galbūt jau ir užbaigsiantis šituos metus.

Nežinau. Reikia tai paskaityti. Man patiko veikėjai, man patiko ta įvairiapusė asmenybė Agnes, kurios nesuprasi, čia gaila, čia jau nebe… Man patiko jos pasirinktas dvasinis globėjas pastoriaus asistentas Torvarduras (Totis) Jonsonas, visa Jono Jonsono šeimyna – Margretė, Steina ir Lauga. Tiesa, jie vėliau tarsi pranyksta, jos nebelieka. Lieka tik Agnes, Totis ir tas kirvio kirčio aidas, ką tik nukirsdinęs galvą pirmajam buvusiam eilėje – Fridrikui.

Įvykiai, kiek pavyko atkurti, autentiški. Visa kita – fikcija. Bet vistiek, viskas, kaip ir visada, kaip ir visur ir visais laikais – tik iš meilės…

Guillaume Musso. Po septynerių metų.

MUSSO, Musso_7Guillaume. Po septynerių metų [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2013. 356 p.

Jie niekuomet neturėjo susitikti, vienas kitam patikti. Jų nesiejo nei socialinė kilmė, nei išsilavinimas, net religija. Temperamentu ir charakteriu jiedu buvo visiškos priešingybės. Ir vis dėlto vienas kitą mylėjo!

Pala pala, o kur citatos? Kur nors žiupsnelis mistikos? Nėra. Tik realybė, gal ir nelietuviška, bet amerikietiška tikrai. Iš kur žinau? Nes knyga – kaip koks holivudinis veiksmo trileris. Bėgsim. Greitai, ilgai, ir nelabai aišku, kur.

Galėčiau pasakyti, kad mistika šioje knygoje buvo… paaugliai. Tokie, su lakia fantazija. Tėvukai dėl jų gerokai pasportavo. Skaityti vos spėjau, tikras sprintas, viens du, ir nebėr. O apie ką buvo? Chm.. na.. apie meilę. Daugiau ten tų detalių nebelabai ir atsimenu.

Bet skaityti buvo faina. Tikrai.

Jessie Burton. Miniatiūristas.

BURTON, Burton_MiniatiuristasJessie. Miniatiūristas [romanas]. Iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 416 p.

— Judvi abi keliat per daug triukšmo, — sako Marina. — Prašau atsiminti, kad žmonės visada stebi.

Kažin, kiek reiktų akmenų ir girnapusių, jei gyvenimo normos ir papročiai iš 1687 m. persikeltų į šiandieną…

Tikėjausi kažko rimtesnio. Jau galvojau, kad nebespėsiu perskaityti, nes termino prasitęsti nebegalima, laikas jau baigiasi, aš dar net nepradėjau, o knyga atrodo tokia rimta ir solidi….

Paprasta ji.  Jauna mergina atvyksta iš provincijos pas turtingą pirklį, savo vyrą, kurį matė vos kelis kartus. Aišku, iš savo vyro ji tikisi malonaus sutikimo, bendravimo ir viso kito, ko galėtų tikėtis to meto moterys. Bet Johanesas Brantas kitoks. Jaunoji ponia Brant pirmiausia gauna tai, ko mažiausiai norėjo – miniatiūrinę savo naujų namų kopiją…

Intriguojanti, magiška, staigmenų kupina knyga – iš tų, kurios padeda pamilti skaitymą…“ taip parašyta ant viršelio. Dėl intrigų ir staigmenų susilaikyčiau, bet kad knyga magiška, tai tikrai. Perkelta į kitą laiką, į kitą erdvę, papasakota esamuoju laiku, paprasta istorija pasikeičia, užburia, tarsi traukte traukia skaityti toliau. Knygos nuotaika jautėsi ir užvertus paskutinį puslapį.  Dar kažkur skraidė Pibas, lakstė Rezeki ir Dora, tyliai vaikščiojo Otas – Tutis. Po namus besitvarkydama sukosi akiplėšiška tarnaitė Kornelija. Dar jautėsi Marinos žvilgsnis. Ir Nela, jaunoji turtingojo pirklio žmona, sutrikusi, nežinanti, ką jai beveikti su tuo miniatiūriniu namu, bandanti susigaudyti, kas gi čia dabar vyksta.

Viskas daug paprasčiau, nei tikėjausi. Toks tvarkingas visa ko kratinys: šiek tiek istorijos, šiek tiek mistikos, emocijų, paslapčių, nutylėjimų, netgi šiek tiek detektyvo, dar emocijų. Bet ramiai ir santūriai. Patiko.

Guillaume Musso. Rytoj.

Musso_RytojMUSSO, Guillaume. Rytoj [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2013. 352 p.

Ir ji suvokė, kad nežinia dėl kokios priežasties nešiojamasis kompiuteris, rodos, buvo vienintelė jų ryšio priemonė.

Panašu, kad turiu naują mėgiamą autorių, kurio knygas miela imti ir skaityti. O tų knygų dar daug… O skaičiau dar vos kelias….

Tai tikrų tikriausia knyga laisvalaikiui ir poilsiui. Atsiverti, perskaitai pirmą sakinį ar puslapį, ir jau užsikabini. Iki paskutinio… 352. Gerai, kad neturiu to įpročio būtinai viską perskaityti iš kart. Nes neišsimiegoti, ar visai nemiegoti pavojus tikrai realus.

Knyga labai moteriška. Daug jausmų, emocijų, sentimentų, citatų, kurios tą sentimentalumą dar daugiau didina. Ir, kai jau tuoj tuoj bus per daug saldu, per daug banalu – bac ir koks detektyvinis, o gal net mistinis elementas. Ir viskas. Kaip smagu skaityti! Ir kaip autorius išsisuks, kaip paaiškins tuos nepaaiškinamus įvykius pačioje tikriausioje realybėje?

Beje, jei jūsų kompiuteris naudotas, ar tiktai žinote, kas buvo ankstesnis jo savininkas?

Guillaume Musso. Angelo kvietimas.

MUSSO, Guillaume. Musso_Angelo kvietimasAngelo kvietimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 384 p.

Kaip vaikystėje guosdavo mylimas pliušinukas, taip dabar ramina telefonas. Švelnus, raminantis, hipnotizuojantis ekranas. Jis suteikia pasitikėjimo bet kokioje situacijoje ir leidžia greitai su bet kuo susisiekti, atverdamas visas galimybes… (psl. 10).

Bet ar kada pagalvojote, kas būtų, jei jį pamestumėt? Ne, ne tą paprastutį, kuriame net fotoaparato nėra, bet tą išmaniausią, kuriame… O, ko tik jame nėra…

Štai jums ir siužetas romanui. Kuo tikriausiam, realiausiam detektyvui.

Dedu pliusą. Man patiko. Nesudėtingas, smagus ir greitas skaitinys, įvykių pakanka, intriga išlaikyta iki pat pabaigos. Patiko ir citatos prieš kiekvieną skyrelį (jų šaltiniai kruopščiai surašyti knygos gale). Skaitykite, atsipalaiduokite, mėgaukitės.

Ir nemėtykite savo telefonų.

Pradėjusi drebėti atsistojate uždaryti lango. Atsirėmusi kakta į stiklą stebite naktyje tebešviečiančius kelis žibintus ir galvojate, kad kitame miesto gale galbūt sėdi kažkoks žmogus, prikaustęs akis prie jūsų telefono ekrano, su pasimėgavimu tyrinėja niekam nežinomas jūsų privataus gyvenimo kerteles ir telefono viduriuose sistemingai ieško jūsų dirty little secrets…

Gillian Flynn. Tamsumos.

FLYNN_TamsumosFLYNN, Gillian. Tamsumos [romanas]. Iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė. Vilnius: Alma littera, 2014. 408 p.

Velnias. Mane apsėdo velnias, mama.

Tikros tamsumos. Jau nuo pat pirmų pastraipų skaitytoją pasitinka didžioji Libės depresija, kaip vėliau sužinome, besitęsianti jau kokius dvidešimt ketverius metus. Plūsteli labai įtikinamai – dar tiek negatyvių būdvardžių vienoje knygoje nesu sutikusi. Sutrešęs, nereikalingas, liūdnas, išvargę, apimti nevilties, tulžingi, sumauti, surūgę, išklypęs, apsileidę, ir taip toliau, ir dar šimtai visokių kitokių. Kokia turininga ta mūsų kalba…

Bet knyga ne apie depresiją (kaip netikėta – Libės norą gyventi toliau greitai sugrąžina vyrukas, mojuojantis doleriais). Ji apie vieną šeimą, kuriai viena diena prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvo tikrai šūdina. Apie septynmetę Libę, išgyvenusią košmarą. Apie iki kaklo prisidirbusį jos brolelį Beną. Apie mylinčią mamą ir kvanktelėjusį tėtušį Ranerį. Dar apie krūvą personų. Ir, dar šiek tiek apie velnią.

Taigi, kas gi nutiko tą dieną?

Jokios fantastikos. Aiškinsimės tikrai nenuobodžiai. Kartais pagalvodavau, ar man tikrai įdomu tie kirviais kapojami žmonės ir ar noriu toliau skaityti? Įdomu. Ir skaitydavau toliau, nes parašyta tikrai įtraukiančiai. Kaip dabar madinga – kiekvienas veikėjas turi savo skyrelius, kuriuose įvykius dėsto iš savo perspektyvos. Kur kas daugiau nei paprastas detektyvas. Nors gal visai paprastų ir nebūna, visi daugiau ar mažiau bando atsakyti į tą amžiną klausimą – kodėl?

Kodėl kenčia nekaltieji? Kodėl viena diena gali pakeisti gyvenimą? Kodėl kaltieji nebaudžiami? Kodėl vien kaltų ar vien tik nekaltų nebūna? Ir kodėl į visą tokį mėšlą įveliami vaikai?

Mamos, saugokite savo vaikus nuo blogų draugų labiau, nei nuo velnio.