Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

Sofia Lundberg. Klaustukas – tai pusė širdies.

LUNDBERG, Sofia. Klaustukas – tai pusė širdies [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 392 p.

– Tu esi vienas didelis klaustukas. Mums ir sau pačiai. Klaustukas visuomet tėra pusė širdies, ar kada pagalvojai apie tai? Neįmanoma mylėti žmogaus, kurio širdis pilna paslapčių. Tiesiog neišeina.

Kai rinkausi knygą, galvojau, kad ji bus tiesiog paprasta sentimentali istorija. Ideali, kuomet galva visko pilna ir daugiau joje niekas nebetelpa. Bet atsivertusi pamačiau, kad tai ne amerikiečių, o švedų autorė. Lūkesčiai iš karto padvigubėjo. Jei ir bus holivudas, tai europietiškas. Skandinaviškas. Kodėl gi ne?

Taip, tai yra sentimentali istorija. Garsi ir talentinga fotografė, nesuprasta artimųjų ir aplinkinių. Tamsi jos praeitis, apie kurią niekam nėra užsiminusi. Siužetas vis labiau intriguoja, nes keliamės į praeitį, į Elinos vaikystę, kuomet ji gyveno Švedijoje, nedideliame Heividės miestelyje. O ten! Pasakojimas, kurio tikrai nesitikėjau. Greitai pervertusi dabarties intarpus, pasinerdavau į tą tuometinį, aštuntojo dešimtmečio gyvenimą, kuris buvo ir skurdus, ir skausmingas, ir neteisingas.

Gal todėl, kad pasakojama apie vaikus, o gal todėl, kad vis tikėjausi kažkokios staigmenos, bet skaičiau su didžiuliu malonumu. Net tuomet, kai protagonistė ašarojo, dejavo, kaltino save ir užsiiminėjo savigrauža (daugelio skaitytojų siaubui) neskubėjau nusivilti rašytoja. Va, tuoj perversiu puslapį ir vėl atsidursiu Gotlando saloje, kažkur prie Švedijos krantų. Pas vaikus, kurių širdys pilnos meilės net tiems, kurie to nelabai verti.

Patiko. Lietuviškai yra išleista ir dar viena autorės knyga, dažnai minima skaitytojų tarpe – Raudona užrašų knygelė. Kada nors, kai galva vėl bus viskuo perpildyta, būtinai reikės paskaityti.

Philippe Claudel. Šuns archipelagas.

Philippe Claudel. Šuns archipelagas.

CLAUDEL, Philippe. Šuns archipelagas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 196 p.

Manote, žmogiškajai būtybei patinka, kai jai veidrodis parodo jos pačios bjaurumą? Niekas niekuomet nemato, koks yra iš tiesų, tad kai save išvysta, tai tampa nepakeliama.

Gera knyga. Iš tų, kurias užverti ir dar ilgokai negali atsitokėti. O apie tokias parašyti nelengva. Nes kaip perteikti tą savo susižavėjimą kitam skaitytojui? Su kitokia patirtimi, kitokiais pomėgiais, galbūt ir kitokiais vertinimais?

Nuošali sala. Nedidelė bendruomenė. Vieną dieną jūrą  į pakrantę išmeta trijų žmonių kūnus. Ką darys ir kaip elgsis gyventojai? Jei jau skaitėte Brodeką, žinote, ko maždaug galima tikėtis – nuostabaus ir kartu tiesaus autoriaus pasakojimo apie tai, kokie esame.

Man labai patiko formatas. Romane nėra nei vieno vardo. Bet yra Meras, Daktaras, Senė, Mokytojas, Komisaras, Kavinės Šeimininkas ir pan. Siužetas intriguojantis, bet kartu ir labai paprastas – žmonės priima sprendimus, kurie lemia vienus ar kitus įvykius. Tekstas labai įtaigus, toks filosofinis alegorinis, bet visiškai nesudėtingas. Norisi braukyti, žymėtis, išsirašyti citatas, bet įdomu, kas bus kitame puslapyje, tai skaitai toliau. Neteisi nei vieno, nes visiškai neaišku, kaip elgtumeisi pats. Tau atrodo – esi teisus, bendruomenei gali atrodyti kitaip. Žmonėms rūpi nebūtinai tiesa. O visai šalia nerimsta ugnikalnis. Ir ankščiau ar vėliau, labai tikėtina, jis galbūt prabus.

Vienoks įspūdis būna, kai skaitai apie jau įvykius, istorinius įvykius. Pvz. holokaustą, Žiemos velodromo Vel’ d’Hiv gaudynes, tremtį ar kitus dalykus. Tavęs tuomet nebuvo. Gali skaityti ir tiesiog baisėtis, nesuvokti, na kaip, kaip tai galėjo būti, kokie žmonės galėjo taip elgtis. Ir visai kas kitą skaityti apie įvykius, kurie vyksta dabar. Ne mažiau baisius, bet kurie vyksta kažkur toli ir tarsi nublanksta, yra užgožiami vietinių politikų pasižodžiavimų, lietuviškos medžioklės ypatumų, augančios kruopų paklausos, vietinių žvaigždučių problemų ir visų kitų kasdienių dalykų.

Puiku. Bet įsitikinkite patys.

Istorija, kurią tuojau perskaitysime, tokia pat reali, kokie galite būti ir jūs. Jinai vyksta čia – lygiai taip pat būtų galėjusi įvykti ir ten. Pernelyg paprasta būtų manyti, kad ji įvyko kitur. Joje veikiančių žmonių vardai nėra svarbūs. Galėtume juos pakeisti. Jų vietoje įrašyti jūsų vardus. Jūs tokie panašūs, nudrėbti iš to paties amžino molio.
Neabejoju, kad ankščiau ar vėliau jūs pateiksite pagrįstą klausimą: ar jis buvo liudytojas to, ką mums pasakoja? Atsakau: taip, aš buvau liudytojas. Kaip ir jūs, – bet jūs nepanorote to matyti. Jūs niekada nenorite matyti. Aš – tas, kuris jums tai primena. Aš – ramybės drumstėjas. Tas, pro kurio akys niekas nepraslysta. Aš viską matau. Viską žinau. Bet aš esu niekas ir noriu toks būti. Nei vyras, nei moteris. Tiesiog balsas. Išdėstysiu jums šią istoriją, pats likdamas šešėlyje.

Hannah Richell. Povų dvaras.

Hannah Richell. Povų dvaras.

RICHELL, Hannah. Povų dvaras [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo. Mes, žmonės, mokame sukurti vieni kitiems nuostabių iliuzijų.

Romantinė istorija. Kas galėjo pagalvoti, bet, pasirodo, kartais naudingos ir tokios knygos. Intriguoja siužetas – anūkė Megė sugrįžta iš klajonių po pasaulį į nuošalų Klaudeslio dvarą slaugyti savo senelės Lilianos. Bus paslapčių. Nes seni ir griūvantys šeimos dvarai Anglijoje visada ką nors slepia.

Labiausiai patiko mintis. Paprasta, kaip ir pati knyga. Bet daug sakanti – nebūtinai žmogus yra toks, koks atrodo aplinkiniams. Kaip paprasta, tiesa? Bet kaip dažnai tai tiesiog pasimiršta. Ir, žiūrėdama į Lilianą, Megė nebūtinai mato ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Jei kartais sunkoka įsivaizduoti savo tėvus jaunystėje, ką ten kalbėti apie senelius, jų kasdienybę, gyvenimus ir meiles.

Nors pastaruoju metu skaityta Šilko siūlų dėžutė patiko labiau (dėl istorinio fono), tačiau ir Povų dvaras gauna pliusų – parašyta paprastai, bet ne per daug banaliai. Aptriušusią dabartį ir ligotą senatvę keičia jaunystė, spindinti prabanga ir gražuoliai kieme vaikštantys povai… Tiks mėgstantiems romantiką ir norintiems bent trumpam nusikelti į šeštąjį dešimtmetį.

Taigi, ar pažįstame aplinkinius? Menkai, labai menkai.

Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

SETTERWALL, Carolina. Tikėkimės geriausio [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ingeborga Elena. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 356 p.

Kai paskutinį kartą tariu tau labanakt, nežinau, kad darau tai paskutinįkart. Jeigu būčiau žinojus, tikriausiai būčiau skyrusi tam daugiau energijos. Būčiau pabučiavusi, pasakiusi, kad labai tave myliu ir gailiuosi dėl to, kaip elgiausi su tavimi pastaraisiais mėnesiais. Bet tik atsargiai ištraukiu katę iš Ivano nešioklės ir paleidžiu ant grindų. Sakau, kad jau turbūt eisiu gulti pas Ivaną. Man nereikia aiškinti kodėl, mes abu žinom, kad jis tuoj prabus ir šauksis manęs, reikalaus pieno iš mano krūtų. Tu neprotestuoji. Įsmeigęs žvilgsnį į ekraną leidi man eiti, ir aš nueinu, paskutinį kartą pasitraukiu nuo tavęs. Manau, kad ryt anksti pasimatysim. Bet nebepasimatom. Niekada.

O čia antroji knyga, kurią skaitydama šiemet laukiau švenčių. Galbūt tai netgi geriausia, ką šiemet skaičiau. Galbūt. Bet tokios liūdnos, skaudžios ir kartu tokios viltingos, emociškai stiprios knygos tikrai reikia paieškoti.

Karolina ir Akselis – jauna pora, išgyvenanti visokiausius džiaugsmus ir vargus, kaip ir tūkstančiai kitų porų. Darbai, laisvalaikis, pramogos, sužadėtuvės, būsto pirkimas, sūnaus gimimas…. Visas gyvenimas, rodos, prieš akis. Deja, ne šiai porai – Akselis netikėtai miršta. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių sūneliu ir didžiuliu skausmu.

Naiviai viliuosi, kad tas didžiulis skausmas laikui bėgant sumažėjo ar bent pasidarė sugyvenamas. Ir kad ši knyga, tiksliau, jos rašymas, labai prie to prisidėjo. Taip, nepaminėjau – tai iš tikrųjų išgyventos meilės ir netekties istorija. Parašyta iš pačios širdies – ir kaži, ar būtų paprasta rasti ką nors panašaus. Kur ta tikros netekties emocija  dar daugiau jaustųsi ir tokie banalūs pasakymai kaip „iš širdies į širdį“ ar pan. būtų tokie apčiuopiami. Esu kažką lyg girdėjusi apie rašymo terapiją, terapinį rašymą. Šios knygos istorija nesidomėjau ir nežinau, kokiu tikslu ji buvo parašyta. Bet rezultatas, be abejonės, tiesiog nuostabus.

Ir nors gali atrodyti, kad knyga slogi, tamsi ar depresyvi – taip tikrai nėra. Taip, ji liūdna, labai liūdna – Karolina juk išgyveno didžiulę netektį. Bet pasakojimas persipynęs laike, dabarties epizodus keičia prisiminimai apie tai, kaip jiedu susipažino, kaip pradėjo bendrauti, kaip nusipirko bendrą būstą, kaip…. Ir tas mano (kaip skaitytojos) liūdesys kažkaip natūraliai susiformuoja į suvokimą, kokie esame laimingi čia ir dabar ir kaip kartais sunku pastebėti, suvokti, pajusti tą patį paprasčiausią ir nuostabiausią čia ir dabar žavesį.

Labai patiko, net nesitikėjau tokio stipraus įspūdžio. Geras skaitinys, labai emociškai paveikus, o taip pat puikiai tikęs tam prieššventiniam laikotarpiui. Ir nors vėlesni Karolinos poelgiai gal ir nebuvo visiškai suprantami, bet tikrai knyga drąsiai pretenduoja į geriausių ir didžiausią įspūdį padariusių knygų gretas.

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

AHNHEM, Stefan. 9 kapas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 588 p.

Praėjo trys bemiegės naktys po to, kai perskaitė žiaurųjį pasakojimą, tada, šiek tiek paieškojusi internete, ji užklijavo ant voko pašto ženklą, užrašė visą adresą ir atidavė artimiausiam pašto padaliniui. Nė nenutuokdama apie būsimas pasekmes.

Paskutiniu metu šio tinklaraščio sraute vien trileriai ir detektyvai. Ne, tai nėra koks nors mėgstamiausias žanras. Tiesiog jų tiek daug leidžiama, o naujienos visada traukia akį. Bet. Perskaičiau 9 kapą, sėdžiu ir galvoju, kad nei vieno to ankščiau skaityto trilerio galėtų ir nebūti – pakaktų vien to vieno autoriaus ir vien jo knygų.

Fabianas Riskas gauna naują slaptą bylą – dingo Švedijos teisingumo ministras. Negana to, kad kol kas nėra net už ko užsikabinti, dar reikia dirbti visiškai konfidencialiai, kad šios sensacingos naujienos nepasičiuptų žiniasklaida. Tuo tarpu Kopenhagoje tyrėja Dunja Hougard turi išnarplioti ne tik kruviną nužudymą, bet ir kažkaip tvarkytis su vis įžūlėjančiu savo viršininku. Kur tie jų tyrimai nuves ir kur susikirs, kol kas sunku ir įsivaizduoti, bet įvykių, veiksmo, kraujo ir net siaubo bus pakankamai.

Labai patiko. Tiesa, autoriaus detektyvai žiauroki. Na, tokie gerai papipirinti. Baisiausioje vietoje reikėjo šiek tiek įkvėpti oro. Bet jau kažko tokio ir tikėjausi. Nes tai jau antroji autoriaus knyga, tarsi pirmosios (Beveidės aukos) priešistorė. Daugiau informacijos apie tyrėjus, jų praeitį ir daugiau aiškumo, kodėl jie yra tokie, kokie buvo (bus) Beveidėse aukose. Beveik 600 puslapių tirpte tirpsta ir jau naršau Goodreads, ieškau, kiek Fabiano Risko serijos knygų jau yra parašyta (penkios), peržvelgiu anotacijas ir jau iš anksto mėgaujuosi būsimais skaitiniais.

Bus daug pakraupusių dėl mano veiksmų. Kai kurie laikys juos kerštu už visas įvykdytas neteisybes. Kiti – neįtikėtinu žaidimu, siekiant apgauti sistemą, parodyti, kaip toli galima nueiti. Tačiau dauguma manys, kad tai visiško pamišėlio nusikaltimai.
Visi jie klys…

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

KENT, Hannah. Gerieji žmonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 388 p.

Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. „Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“

„Reto grožio grynuolis“ – taip parašyta ant viršelio. Visiška tiesa. Ilgai ji gulėjo lentynoje, o populiarūs detektyvai ir visokie laisvalaikio skaitiniai sėkmingai užlįsdavo be eilės. Bet gal ir gerai. Po tų visų skaitinių ypatingai jaučiasi skirtumas, jaučiasi, kad knyga kitokia, kad tas užrašas ne šiaip sau.

Labai intriguoja istorinis fonas. Mažas Airijos kaimelis, XIX a., kažkada prieš didįjį badą. Maža bendruomenė, sava tvarka, tradicijos ir papročiai. Gyventojai tiki, kad šalia jų gyvena nematomi Gerieji žmonės (panašiai, kaip pas mus – laumės). Mokyčiausias bendruomenės žmogus kunigas, gydytojų nėra, tik atsiskyrėlė žolininkė, mokanti vaistyti. O žmonių gyvenime kartais nuo karto nutinka įvykių, kai nei kunigas, nei žolininkė padėti nieko negali.

Įtraukė nuo pirmo sakinio. Šiek tiek priminė Stebuklą – iš tolimesnių apylinkių atvykusi tarnaitė Merė Kliford stengiasi išlaikyti sveiką protą ir susivokti įvykiuose. Bet kai sviesto piene vis mažėja, vištos nebededa kiaušinių, gyventojus persekioja bėdos, ir net žolininkei Nensei ima vis dažniau nesisekti, sunku paneigti tuos senuosius papročius. Norisi imtis bet ko, kad tik viskas susitvarkytų, būtų taip, kaip ankščiau, o mažasis ligoniukas Mycholas imtų ir pasveiktų. Argi per didelis noras?

Labai patiko. Labai detalus pasakojimas, lengva įsijausti į tuos laikus, į tą bendruomenės gyvenimą. Gražiai papasakotas ir surašytas – netgi žodynas nukelia kažkur į praeitį, kuomet vienoje trobelės gale gyveno žmonės, o kitoje – kapstėsi vištos ir mekeno ožkelės. Siužetas lėtas, liūdnas, įtaigus – kiekvienas atotrūkis nuo knygos palydimas skausmingu atodūsiu ir noru kuo greičiau vėl sėsti ir skaityti toliau. Pati istorija (kaip ir Paskutinės apeigos) paremta tikrais faktais. Tikiuosi, kad autorė jau vėl rašo ką nors panašaus…

„Niekada neplanavau rašyti istorinių romanų. „Paskutinės apeigos“ atsirado kaip mano susidomėjimas vienu atskiru įvykiu, bet ne kaip degantis noras ištirti visas istorines jo aplinkybes. Tačiau dabar aš jau turiu priklausomybę tyrimams. Užveda galimybė pažinti, kaip kažkada gyveno žmonės, galimybė matyti kas bėgant metams kinta, o kas lieka pastovu“, – pasakoja romano autorė Hannah Kent.

„Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.“

Andy Mulligan. Šuo.

Andy Mulligan. Šuo.

MULLIGAN, Andy. Šuo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

Įbridęs į dumblo pelkę, Voras užmerkė akis. Bet baisūs vaizdai nesiliovė jo persekioję. Kai jau atrodė, kad uždus, puolė po krūmais, susisuko į kamuoliuką, užsidengė letenomis nosį ir, tankiai alsuodamas, drebėjo, kol stojo tyla.

Eina sau, kokia knyga! Visos mano viltys ir iliuzijos dužo į šipulius. Gavau visai ne tai, ko tikėjausi ir esu visiškai sutrikusi. Gerai gerai, nesu tos knygos tikslinė auditorija ir vaikams gal viskas atrodys kitaip. Kažkur internetuose skaičiau, kad dabar jie nebeverkia, kai skaito tuos liūdnus Biliūno apsakymus. Tai gal ir knygos turi būti kitokios, atviros ir nieko neslepiančios. Šiuolaikiškos.

Voras – paprastas margis, likęs paskutinis iš vados. Visi jo broliai ir seserys jau seniai susirado naujus namus, o jis vis dar laukia. Mat jo galva kažkokia kvadratinė ir dantys kažkokie kreivi. Tomas – paprastas berniukas, kurio gyvenime nutinka šiokių tokių pokyčių ir ne viskas einasi kaip sviestu patepta. Vieną dieną jie susitinka ir tampa neišskiriamais draugais. Bet, kaip žinia, gyvenimas nėra paprastas ir jiems teks velniškai daug iškentėti. Laukia nuotykiai. Ir visai ne šuniški ir ne vaikiški išgyvenimai.

Kurį laiką nesilioviau kalbėti apie knygą. Visiems ir visur. Ne todėl, kad ji mane kaip nors ypatingai sužavėjo. Todėl, kad sukrėtė. O sukrėtė ne todėl, kad joje rašoma apie kokius baisius dalykus (aš juk perskaičiau visą violetinį Kingą, kas gi dar mane gali išgąsdinti?). Sukrėtė tai, kaip tie visi dalykai aprašyti. Įtikinamai ir skaudžiai iki pat širdies gelmių. Džėsės taip gaila! Kartu su Voru norėjau užsimerkti ir bristi į tą dumblo pelkę. Pamiršti, ką ką tik perskaičiau. Liūdėjau net dėl kandies! Įsivaizduojate! Dėl kandies ir auksinės žuvelės. Pamiršau, kad knyga vaikams (bet tikrai ne mažiems vaikams!). Galvojau tik apie save. Ir apie tai, kokia stipri (ir drąsi) rašytojo ranka. Ir nors pabaiga, ačiū dievui, buvo tokia, kokia ir turėtų būti vaikiškose knygose, iki šiol abejoju, ar tikrai reikėjo tokių ekstremalių scenų, kad pavyktų jiems papasakoti apie tai, kas yra tikra draugystė, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Tai ar verkia dar vaikai, kai mokykloje skaito apie tą sulysusią ir drebančią nedidelę baltą katytę? Ar jau nebe?