Jane Harper. Sausra

Jane Harper. Sausra

HARPER, Jane. Sausra [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 336 p.

– Čia taip stinga vandens. Visas miestas kraustosi iš proto.

Tos kelios savaitės, kai vasara pagaliau nusprendė priminti apie save, kai žolynai tiesiog išdegė ir pagelto, kai apsiginklavus kibirais ir laistytuvais reikėjo gelbėti dar nenugeibusius augalus, o prakaitas žliaugė taip, kad nebebuvo net prasmės jo šluostytis, pasirodo, tebuvo vienas juokas. Kievaros miestelyje sausra tęsiasi jau du metus, ir, kaip vėliau paaiškino google, tai nėra nieko neįprasto. O žmonės ten gyvena sau, ir tiek. Na, kai kurie kartais tikrai kraustosi iš proto.

Viršelyje parašyta, kad jei ketinate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą, skaitykite šitą. Perskaičiau, kaip gi reikėtų atsispirti, nors ir žinau, kaip kartais tie užrašai yra toli nuo tiesos. Bet tikrinam. Aronas Falkas grįžta į savo vaikystės miestelį laidoti netikėtai nusižudžiusio draugo. Sugrįžta daug prisiminimų. Kyla daug neaiškumų. Tik ta niūri nuotaika, kuri tąsyk išvijo jį su tėvu iš miestelio – ta pati. Ta nuotaika ir priverčia jį, kartu su vietiniu pareigūnu, imtis neoficialaus tyrimo ir pabandyti pasiaiškinti, kas gi čia vyko/vyksta?

Tokia tai lėta, psichologinė istorija. Niekas niekur neskuba, veiksmas lėtas, netrukdantis pasinerti į praeitį ir prisiminimus. Nieko netrūko, nieko nebuvo per daug. Kažkiek priminė Johan Theorin „Prieblandą“. Mano iškepusioms smegenims buvo pats tas.

Priešingai nei rekomendacija ant viršelio, Sausros siūlyčiau neaplenkti netgi tuo atveju, jei per metus perskaitote daugiau nei vieną detektyvą. Taip įtaigiai karščiu, vasara, praeitimi, neapykanta, pažeminimu, dabartimi alsuojančių istorijų daug nėra.

Reklama
Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

MUSSO, Guillaume. Dabarties akimirka [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 288 p.

– Tai ir yra antroji sąlyga, Arturai, – pasakė atgavęs kvapą. – Nieku gyvu neturi atidaryti šių durų.

Musso yra tik geras šiuolaikinių pop knygų rašytojas. Ne tik mokantis sumaniai regzti siužetą, bet ir puikiai išmanantis skaitytojų norus. Norite gražių citatų? Prašom, knygose jų pilna (gal net kartais ir per daug). Norite intrigos? Prašom, nuo pat pirmo puslapio. Norite romantikos, detektyvo, trilerio, mistikos? Be problemų. Yra visko. Vienose knygose daugiau, kitose – mažiau.

Dabarties akimirka – šauni knyga puikiu pavadinimu. Dabar kai tik toms akimirkoms dažniausiai laiko ir nėra. Bet turėtų būti. Kitaip būsite kaip Arturas, kadaise nepaklausęs tėvo ir atvėręs paslaptingąsias duris.

Ranka nusišluostau ašaras. Jaučiu užgriuvusią atsakomybės naštą, bet tas jausmas sumišęs su laime.
Žinau, kad po kelių valandų manęs čia nebebus.
Ir pirmą kartą jaučiuosi tvirtesnis, labiau susitelkęs.
Žiūriu į miegantį žmogutį, semiuosi jėgų iš jo ir šypsausi.
„Na ir nuotykis, velniai rautų!“
Permąstau viską, ką išgyvenau, kol pasiekiau šią akimirką.
Turiu ir toliau ištverti visus smūgius. Dėl jo.
Ateis diena, kai nelemtas ciklas sustos.
Ši diena žymi vieną etapą. Laukia dar ilgas karas, bet aš jaučiu, kad ką tik laimėjau svarbų mūšį.
Niekas nebebus kaip ankščiau.
Dar pasimėgauju šia akimirka.
Prasideda naujas gyvenimas.

Patiko. Kaip ir visos kitos knygos. Kaip ir visada, kai yra nors lašelis intriguojančios mistikos, kurią vėliau galima logiškai paaiškinti. Viršelyje rašoma, kad atskleisti knygos pabaigą būtų tikras nusikaltimas, tai to ir nedarysiu. Gal tik parinksiu porą citatų, kurias autorius rūpestingai išrinkęs ir jų šaltinius atskirai pateikęs knygos pabaigoje. Kaip ir visada…

Sarah Pinborough. Ydingas ratas.

PINBOROUGH, Sarah. Ydingas ratas [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: baltos lankos, 2017. 360 p.

Jam atrodė, kad tai, kas įvyko, neišvengiamai atsispindės pasaulio spalvų paletėje, bet žemės ir dangaus atspalviai išliko tokie pat blankūs, o medžiai nė nevirptelėjo iš pykčio.

Labiausiai mane nuvylė citata ant viršelio. Autorius, kurio visos knygos perskaitytos, kuris ir iš paprasto siužeto geba padaryti kažką tokio, kuris yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų dar nuo paauglystės laikų… Ir jis bando mane įtikinti, kad ta knyga kažkokia ypatinga? Ir ką jis sau galvoja? Juk tą pačią istoriją būtų parašęs šimtą kartų įtempčiau, įtaigiau ir įdomiau.

Stebuklo nebuvo. Jei ne pabaiga, tai būtų pats paprasčiausias skaitaliukas su atodūsiais, prakaituotais delnais, akių pavartymais ir kitais moteriškų meilės romanų elementais. Tačiau reklama šaukte šaukia, kad pabaiga mane šokiruos. Greitai verčiam puslapius ir laukiam, kada jau čia tas netikėtumas bus. Tiesa, jis buvo ir visai neblogas. Pagalvojau, kaip čia viskas būtų. Baisoka? Gal kažkur ir girdėta, kažkokiame filme matyta, bet vis tiek – pabaiga tikrai turi tam tikro žavesio. Bet tai ir viskas.

Knyga apgavikė. Reklama – irgi.

Guillaume Musso. Centrinis parkas.

MUSSO, Guillaume. Centrinis parkas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 308 p.

Gyvenime pasitaiko retų akimirkų, kai atsiveria durys ir tavo gyvenimą užlieja šviesa. Retų akimirkų, kai kažkas tavyje atblokuojama. Skrieji nesvarumo sąlygomis, leki autostrada, kur greičio nematuoja jokie radarai. Pasirinkimai tampa aiškūs, klausimus pakeičia atsakymai, baimė užleidžia vietą meilei.
Reikia pažinti šias akimirkas.
Jos dažniausiai būna trumpos. (psl. 80).

Alisa ir Gabrielius pabunda Centriniame parke Niujorke, surakinti vienas su kitu. Ji – iš Eliziejaus Laukų, jis – iš Dublino. Kišenėje – nei telefonų, nei piniginių. Kas čia juos atvežė ir paliko surakintus?

Musso visai šaunus populiariosios literatūros autorius, tekstas lengvas, o siužetas intriguojantis ir, kartais, nelabai lengvai nuspėjamas. Bet jau kažkada rašiau, kad geriausi siužetai – tai prarasti telefonai ir naudotas kompiuteris. Centrinio parko pradžia irgi beprotiškai intrigavo, bet vėliau…  Juk detektyvai negali taip baigtis, taip? Nors, ar čia tikrai detektyvas?  Gal trileris? O gal šiaip kažkoks mistinis romanas. Ne, ne mistinis. Bet jau geriau ant to suoliuko juos būtų prirakinę marsiečiai.

Sudėtinga su tais Bestseleriais Nr. 1. Bet kokiu aveju viskas gražiai apgalvota. Poilsiui sunku būtų rasti ką nors geresnio. Skaitai, užsimiršti, atsipalaiduoji… Knygoje išlaikyta tradicija kiekvieną skyrelį pradėti kokia nors citata. Norit kelių perliukų? Prašom!

Albert Camus. Maras

CAMUS, Albert. Maras [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Rožė Jankevičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2006. 280 p.

Be abejo, galima atkirsti, jog tai būdinga ne vien mūsų miestui, jog apskritai visi mūsų amžininkai tokie. Be abejo, nūdien atrodo visiškai natūralu, kad žmonės dirba nuo ryto lygi vakaro, o likusį jiems gyventi laiką geriau pragaišta prie kortų, kavinėj ar beplepėdami. Bet yra miestų ir kraštų, kur žmonėms kada ne kada kyla nujautimas, jog esama dar kažko kito. Šiaip jų gyvenimas nuo to nesikeičia. Bet nujautimas smilktelėjo, ir tai jau gerai. (psl. 8).

Pirmą kartą „Marą“ skaičiau be didelio entuziazmo, beveik priverstinai. Tokio įspūdžio, kurį tuomet patyriau, tikrai nesitikėjau. Ir jis niekur nedingo nei perskaičius antrą, trečią, nei dabar – jau ketvirtą kartą.

Nežinau, kuo ta knyga man tokia svarbi. Visiems žinoma, apie ką jį, visiems aišku, kaip ji parašyta, ir visiems suprantama, kokią žinią ji perduoda skaitytojui (beje, mokinukai gali toliau nebeskaityti, nes siužeto niekada neatpasakoju ir turinio nenagrinėju). Tai viena iš knygų, kuomet džiaugiesi, kad nepriklausai jokiam skaitytojų būreliui, jokiam recenzentų elitui, tad gali interpretuoti ją, kaip tik nori.

Autoriaus sprendimas simboliais ir metaforomis perteikti karo absurdiškumą beveik tobulas. Juk jei viskas būtų papasakota tiesmukiškai, tai romanas jau senų seniausiai būtų pradingęs tarp knygų, filmų ar kitos info apie karto baisumus gausybėje. Bet ne, nepradingo. Tuo ramiu, netgi lakonišku stiliumi parašyta knyga ir dabar išlieka aktuali, puikiai suvokiama net karo nemačiusioms kartoms. Gaila, kad tik teoriniame lygmenyje, nes autorius buvo velniškai teisus, rašydamas apie niekada nemirštančias ir kantriai savo valandos laukiančias maro bacialas.

Knygą tikrai verta paskaityti. Gerai, ne keturis kartus, bet tą vieną – būtinai. Kai išvargina tiesmukiški siužetai, kasdienė kalba ir lengvai nuspėjamos pabaigos – „Maras“ tikrai geras pasirinkimas. Šiek tiek pramankštins smegenis. Ir širdį. Galbūt, netgi kas nors smilktels. Ir tai jau bus gerai.

Dar kartą atisveikinu su kažkur Alžyre esančiu Orano miestu ir jo gyventojais. Tik laikinai. Iki kito karto.

Guillaume Musso. Mergina iš Bruklino.

MUSSO, Guillaume. Mergina iš Bruklino [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 348 p.

– Čia aš padariau, – pakartojai.

Musso į mano skaitytinų knygų sąrašą pateko dėl istorijų apie pamestus telefonus ir sukeistus kompiuterius. Buvo jos visai neblogos: greitas siužetas, netikėti jo vingiai, greitesni (ar lėtesni) posūkiai. Dar tie skyrių epigrafai man patinka, ne visi, bet.., pvz.:

Gyvenimas kartais pasisuka 180 laipsnių, ir tai jis dažniausiai daro dideliu greičiu. Stephen King.
Nekaltų nėra. Tik atsakomybė būna įvairių laipsnių. Stieg Larsson.
Tempus tantum nostrum est. /Vien tik laikas yra mūsų./ Seneka.

„Mergina iš Bruklino“ vienas iš naujesnių romanų… ir… apie ką jis ten buvo? Jau kuris laikas, kai tinklaraščio reikalai užmesti (vasara), ir, kuomet reikia prisiminti, apie ką buvo viena ar kita ankščiau skaityta knyga, kartais kyla keblumų. Ar tai reiškia, kad knyga tikrai nieko verta?

Nežinau. Bet tai tikrai reiškia, kad ji vienkartinė. Tokia, kai svarbu pats skaitymo procesas. Kai skaitymas suteikia patį tikriausią poilsį, atsipalaidavimą ir malonumą. Siužetas ir svarbus, ir ne. Kartais toks skaitymas – tikras gėris. Bet istorija apie netikėtai dingusią mylimąją – tik šiaip sau.

Pinigų šiai knygai leisti neverta. Bet kitomis, dar neskaitytomis knygomis pasidomėti – tikrai taip.

Hannah Kent. Paskutinės apeigos.

paskutines-apeigosKENT, Hannah. Paskutinės apeigos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 366 p.

Jie pasakė, kad aš turiu mirti.

Nušlifuotas brangakmenis. Taip parašyta ant knygos viršelio. Ir tai tikriausiai tiesa: nėra ji nei kažkokia pati geriausia, tobuliausia ar dar kažkokia -iausia knyga. Bet kad kitokia, tai tikrai. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko – tai nepaprasta gyvenimo istorija. Nepanaši nei iš vieno į mūsų… Chm. Man patinka, kai tekstai ant viršelio daug maž atitinka knygos turinį.

Galvojau, jau tikrai žinau, ko tikėtis iš skandinavų romanų. Ar tikrai? Islandija, 19 amžiaus pradžia. Kornsas. Ūkininkų, o gal greičiau, valstiečių ūkiai. Kasdienybė, skurdas, sunkūs ūkio darbai. Atšiaurūs orai, tokia pat ir aplinka… Apylinkės pareigūno Jono Jonsono šeima priversta atlikti pareigą – priimti į savo namus Agnes Magnusdotir. Žmogžudę. Žudikę. Nuteistąją mirti. Šeima turės gyventi kartu su ja, kol jai bus įvykdyta bausmė.

Patikėkit, niekada nebūčiau atkreipusi į šią knygą dėmesio, jei ne reklama. Ta tikroji, žodinė, tiksliau feisbukinė, iš lūpų į lūpas (o gal tiksliau, iš klaviatūrų į internetą).  Vienas įrašas, kitas, dar kitas, dar. Ką, tie žmonės išprotėjo, ar ką, kas čia per knyga? Ji nuolat šmėžavo mėgstančių skaityti paskyrose tol, kol atidėjau visus savo planus ir ėmiausi jos. Ir štai – puikiausias skaitinys, galbūt jau ir užbaigsiantis šituos metus.

Nežinau. Reikia tai paskaityti. Man patiko veikėjai, man patiko ta įvairiapusė asmenybė Agnes, kurios nesuprasi, čia gaila, čia jau nebe… Man patiko jos pasirinktas dvasinis globėjas pastoriaus asistentas Torvarduras (Totis) Jonsonas, visa Jono Jonsono šeimyna – Margretė, Steina ir Lauga. Tiesa, jie vėliau tarsi pranyksta, jos nebelieka. Lieka tik Agnes, Totis ir tas kirvio kirčio aidas, ką tik nukirsdinęs galvą pirmajam buvusiam eilėje – Fridrikui.

Įvykiai, kiek pavyko atkurti, autentiški. Visa kita – fikcija. Bet vistiek, viskas, kaip ir visada, kaip ir visur ir visais laikais – tik iš meilės…