Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

Paula Hawkins. Mergina traukinyje.

HAWKINS, Paula. Mergina traukinyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 376 p.

Dabar jau aš – ne vient tik šiaip mergina traukinyje, važinėjanti pirmyn ir atgal be tikslo ar prasmės.

Pirmas sakinys: Ji palaidota po sidabriniu beržu, netoli senojo geležinkelio, jos kapą ženklina iš akmenų sukrauta piramidė.

Na štai, tiek atgarsių sulaukusi knyga perskaityta! Ir ką? Na, ją tikriausiai galima rekomenduoti daugeliui – paprasta, įtraukianti, greita. Atitinka visiškus žanro reikalavimus.

Reičelė kasdien į darbą ir atgal važiuoja traukiniu. Penkiasdešimt keturios minutės ryte ir vakare. Galima skaityti, klausytis muzikos, dirbti kompiuteriu. Ai, dar galima žvalgytis pro langą ir įsivaizduoti, kaip netoli geležinkelio stovinčiuose namukuose gyvena žmonės.

O gražiuose namuose už gražių langų ir užuolaidų gyvenimų būna įvairiausių. Ir labai gražių, ir nelabai. Ir tokių, apie kuriuos nieko nesinori net žinoti. Reičelei pastabumas pravers. Logika irgi. Tačiau… ji nepatikima liudytoja…. Bus reikalų.

Tai va, skaitykit. Ne veltui antras leidimas, ne veltui pagyros. Jokių stebuklų, mistikos ar fantastikos. Tik gerokai sutrumpėjusi naktis ir paaukotas miegas.

Mary Beth Keane. Prašyk dar kartą.

Mary Beth Keane. Prašyk dar kartą.

KEANE, Mary Beth. Prašyk dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 448 p.

– Esmė ta, kad ji serga, Keite.

Pirmas sakinys: Frensis Glisonas, aukštas ir lieknas, vilkėdamas savo blankiai melsvą policininko uniformą, žengė į pavėsį, metamą didžiulio pastato, kuriame buvo įsikūrusi Keturiasdešimt pirmoji nuovada.

Rašytoja, kuri mėgsta rašyti apie ligas. Ar mėgstu apie ligas skaityti? Nelabai. Nors Šiltinė tikrai labai patiko. To ir užteko, kad Prašyk dar kartą iš karto atsidurtų mano rankose.

Istorija, vykstanti praeito šimtmečio antroje pusėje pasakoja apie dvi šeimas, kurias jungia keli labai prieštaringi saitai. Tai meilė ir vieno šeimos nario sunki liga.

Su meile viskas gerai. Neišskiriami draugai, kurie auga ir žaidžia kartu, ir kurių meilė gimsta taip pamažu, pamažu…. Su liga ne viskas gerai, nes atsitinka tokių dalykų, kurie jaunųjų meilei pateikia tokių išbandymų, kurių geriau nepatirti.

Kiek gali išlaikyti meilė? Kai net ištikus didžiulėms negandoms, negali nustoti galvoti apie mylimą žmogų. Kai net tvyrant didžiulei įtampai tarp šeimų, negali liepti sau nemylėti, negali pamiršti, negali ištrinti. Esi bejėgis.

Kiek dar gali išlaikyti meilė? Kai artimiausias tavo žmogus tave atstumia, neprisileidžia, gal net nemyli, nepastebi, nesirūpina. Kai nesupranti, kas vyksta, galbūt niekas gerai nesupranta. Kiek gali ištverti, kai nežinai, kaip pasielgti, bet negali nustoti mylėjęs?

Tad sakyčiau knyga visai ne apie ligą. O apie meilę. Kasdienę, tikrą, neromantišką, nesaldžią, nepasakišką. Apie skaudžią, tikrą, iškankintą, patyrusią visokių išbandymų.

O knygos apie meilę yra gerai. Patiko, kaip ir Šiltinė.

Lauren Groff. Matrix.

Lauren Groff. Matrix.

GROFF, Lauren. Matrix [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 256 p.

Regėdama šitaip prie knygų palinkusias jų galvas, blyškiai švytinčius žodžius, ji supranta, kad abatija yra bičių avilys, visos jos gerosios bitės nuolankios ir atsidavusios triūsia kartu. Šis gyvenimas yra nuostabus. Šis gyvenimas su vienuolėmis yra kupinas malonės.

Pirmas sakinys: Ji išjoja iš miško viena.

Tarp krūvos detektyvų tai viena rimtesnių knygų. Ne ne, išsigąsti neverta – labai gražia, paprasta kalba papasakota viduramžiais nutikusi istorija. Visiems, kam patinka senovė ir laikui nepavaldžios moterys, tai bus visai intriguojantis skaitinys.

Jau pirmas sakinys sufleruoja: keliaujame į praeitį, ir gana tolokai. 1158 metai. Septyniolikmetė Marija gauna ypatingą užduotį – taps vargingo vienuolyno vyresniąja. Ar dar reikia pridurti, kad po metų kitų vienuolynas suklestės? Bet iki to dar bus daug vienišų, skaudžių, liūdnų, ilgesingų ir visokių kitokių dienų. Dar bus daug savęs ir kitų pažinimo valandų. Savęs atradimo.

Kūrybos taip pat. Mat tais laikais tikrai gyveno Marija Prancūzė, pirmoji prancūzų poetė. Tai laisva jos gyvenimo interpretacija.

Taigi, veikėjai, siužetas, laikotarpis – kaip ir aiškūs. Jau vien dėl to knyga išsiskiria iš viso pramoginio popso. Kas dar? Tekstas. Kalba. Pasakojimas. Kaip bepavadintum, bet toje gana nedidelės apimties (mano vertinimu) istorijoje pasvertas kiekvienas žodis, kiekvienas sakinys. Skaitai ir dar net nežinodamas rašytojo pavardės gali drąsiai pasakyti, kad rašė tikras meistras (vertė irgi). Po kiekvienos tokios knygos ir pats jautiesi kažkoks kitoks. Knyga, dar net nesuvokus to, kažką duoda. Ir žinai, kad po krūvos dramų, fantastikos ir trilerių vėl norėsis ko nors panašaus.

Aišku, ne visiems. Būna, kad užtenka ir trilerių. Nieko tokio. Kiekvienam savo knygos.

Dar vienas šiek tiek keistas momentas – viename el. knygynę knygą radau LGBT skyrelyje. Taip, žinau, yra skaitytojų, norinčių iš anksto žinoti personažų lytines orientacijas… Bet jei rimtai, tai kažkoks grubus knygos supaprastinamas. Joje visko yra tiek daug! Viskas taip subtilu. Tikrai dėl tos etiketes nederėtų nustumti knygos į šoną.

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

Paula Hawkins. Lėta ugnis.

HAWKINS, Paula. Lėta ugnis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 320 p.

Detektyvuose kas nors iškart prisikabintų.

Pirmas sakinys: Permirkusi krauju mergina nusvirduliuoja į tamsą.

Kol kas nežinau, kas per mergina buvo traukinyje (greitai išsiaiškinsiu), bet lėta ugnimi alsuojančios trys moteriškės buvo puikios. Liaudies išmintis sako, kad moterų geriau neerzinti, nes liepsnos gali išplisti į visas puses. Gali būti aukų.

Aukų buvo. Tiek mirusių, tiek gyvų. Kažin kaip tarpusavyje susipynusių. Eiliniam kriminalistui bus sunku. Praverstų kokia nors psichologė Hanė. Gal lengviau išpainiotų liepsnojančių moterų dramas.

Bet Hanės nebuvo, kitų tyrėjų – taip pat. Tik skaitytojas ir žemėlapis knygos pradžioje. Galima stengtis kažką spėlioti, galima tiesiog mėgautis. Nors mėgautis nelabai tinkamas žodis. Likaimai skaudūs. Net ir tų, kuriems, atrodo, viskas yra gerai.

Skaitytojų klube nesenai buvo tema apie žiaurius detektyvus. Ar patinka žiaurumai? Ne, nelabai. Labiau patinka va tokie – neskubūs, klasikiniai, bet ir nenuobodūs. Nors kartais iki raudonumo įkaitintas žarsteklis atrodo mažiau baisus nei tragediją išgyvenančių žmonių skausmas.

Mergina traukinyje jau pas mane. Pagaliau sužinosiu ir aš, kas tai per istorija.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

LE TELLIER, Hervé. Anomalija [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 318 p.
Goncourt’ų premija 2020.

Kažkas kažin kur mūsų galaktikoje metė monetą ir ši liko kyboti ore.

Pirmas sakinys: Ką nors nužudyti nieko nereiškia.

Gera. Labai gera. Baiminausi, kad nuobodžiausiu. Ne! Baiminausi, kad ten tų egzistencinių teorijų nesuprasiu. Ne! Gerai, prisipažinsiu, kad visai nenorėjau šios knygos skaityti. Bet labai džiaugiuosi, kad ji pateko man į rankas. Smagu žinoti, kad yra žmonių, puikiai žinančių mano skonį.

Esu bejėgė prieš mistiką. Prašom. Lėktuvas skrenda iš Paryžiaus į Niujorką. Viskas kaip visada: malonus aptarnavimas, keletas oro duobių. Neįprasta pasidaro tada, kai keleiviai sužino, kad jie jau nusileido Niujorke prieš… tris mėnesius. Dabar jau žinau. Knygos lengvai nepaleisiu.

Esu bejėgė ir prieš gražų tekstą. Dabar galvoju – rašymas toks sunkus darbas, kiekvienas sakinys apgalvotas, nudailintas, o va imi, perskaitai ir viskas. Bet ne viskas. Tokie tekstai neužsimiršta. Tokias knygas norisi dar kartą atsiversti, pavartyti, paskaitinėti. Kam nors pasiūlyti. Lentynoje tikrai nedulkės.

Negaliu nesidžiaugti ir įdomiais personažais. Ypač kai jų daug. Ypač, kai pasakojimas nėra linijinis. Lėktuve daug skirtingų keliautojų. Daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių istorijų. O tada, kai viskas susidubliuoja – jų tik padaugėja. Mėgaukitės autoriaus fantazija!

Ai, tiesa, dar. Rašytojas – matematikas. Taip, mes turime fiziką, kuris rašė tobulas knygas vaikams. Šis matematikas irgi gerai dėlioja žodžius. O ir noras išsiaiškinti praktines fizines ir matematines tokio reiškinio galimybes tikrai nestebina. Gal kam ir pabos tie įvairių sričių žinovų išvedžiojimai. Gal ir ne. Juk kas ten žino, kas ten tas monetas mėto, ir kodėl jos kartais nenukrenta.

Ačiū, Laura, tikrai geras skaitinys.

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Jean-Paul Dubois. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai.

Jean-Paul Dubois. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai.

DUBOIS, Jean-Paul. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 224 p.
Goncourt’ų premija 2019.

Neturiu tokių dvasinių prerijų, kur galėčiau leisti pasprukti ir laigyti savo mintims. Ši vieta mane apsėdusi ir kas dieną diria man odą. Žinoma, aš turiu savo lankytojų. Bet kartais mirusieji būna tokie kaip mes, jiems skaudu gyventi.

Pirmas sakinys: Jau savaitę sninga.

Paprastai ir lėtai. Koks gi yra gyvenimas kalėjime, jei ne lėtas? Sava tvarka, savas ritmas – nieko nepakeisi ir nepaskubinsi. Polis atlieka bausmę už kažkokį nusikaltimą ir leidžia dienas su karštakošiu motociklų fanu Hortonu. Ir nors šis – spalvinga asmenybė, laiko, pagalvoti apie gyvenimą ir dar daug ką, yra daugiau, nei sočiai. Kalėjimo pasakojimai paprasti, bet tikrai geri.

Saikingai. Šaunu, kai nedaugžodžiaujant kuriamos puikios istorijos. Kai žodžiai sudėliojami taip, kad teksto nebegalima pavadinti tiesiog tekstu – tai kažkoks stebuklas. Skaitydamas nebematai žodžių, matai vaizdus, iš kurių tikrai išeitų nuostabus filmas. Pamažu išryškėja vieno žmogaus, Polo, gyvenimo istorija. Iš kur jis, kas jis, kodėl jis čia? 224 puslapiai. Tikrai saikingai.

Tai koks gi tas gyvenimas? Unikalus. Kaip sakė Polo tėvas, prasilošęs kazino ir žirgų lenktynėse – Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai. Tą ir skaitome. Apie Polo kilmę, protėvius, tėvą Johaną, mylimąją Vainoną, priklydusią kalaitę Nukę.

Iš tikrųjų istorija jokiu būdu nėra graudi ar ašaringa, tik gal kiek (o gal ir labai) melancholiška. Ar Polas laimingas, ar ne? Sunkus klausimas. Tiesiog toks jau tas gyvenimas. Ir kai jis pametėja žmogui ilgai lauktą laimę, o vėliau, neperspėjęs, ją vėl pasiima… Na, toks jau jis yra.

Už kiekvienų šviečiančių (ir ne) langų – savi likimai.

Tokia trumpa, paprasta, lėta, nedaugiažodžiaujanti ir labai gražiai papasakota vieno žmogaus gyvenimo istorija.

Jane Harper. Paklydėlis.

Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

CROUCH, Blake. Laiko kilpos [mokslinės fantastikos trileris]. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 396 p.

Laikas yra tai, kas neleidžia viskam įvykti vienu metu. – Ray Cummings.

Pirmasis sakinys: Beris Satonas įsuka į pagalbos tarnyboms skirtą juostą priešais pagrindinį įėjimą į Po pastatą – art deco bokštą, apšviestą baltais šviestuvais.

Nagi, norit šiek tiek dėlionės, šiek tiek filosofijos, šiek tiek fantastikos ir šiek tiek trilerio? Prašom. Laiko kilpos laukia.

Pradinis taškas paprastas – nuo dangoraižio ruošiasi nušokti moteris, o policininkas turi ją išgelbėti. Išgelbės, neišgelbės, įtampa auga ir žada gerą trilerį. Veiksmas sukasi ir gudrusis policininkas Beris Satonas netrunka išsiaiškinti, kad šią moterį iš proto veda tokia keista liga – klaidinančios atminties sindromas. Žmogus prisimena įvykius iš gyvenimo, kurio niekada negyveno. Štai jums ir fantastikos linija.

O paskui prasideda tikra dėlionė. Ir greitai (juk žanras šiek tiek trileris) tenka spręsti įvairiausius klausimus – kas tas laikas, kas tas gyvenimas, kaip viskas susiję, nesusiję, kur viskas sukasi ir tenka griebtis filosofijos, kad neišprotėtum ir irgi netaptum ta ant dangoraižio stogo stovinti moteris. Vyksta eksperimentai, atradimai, bandymai – dėlionės detalės išskraido po visą kambarį ir jas vėl tenka rinkti iš naujo.

Ir tada ateina meilė, kuri ima ir įsispraudžia jau ir į taip daugiažanrį romaną.

Ne tik įtraukia, bet ir pareikalauja šiek tiek pastangų. Neatsilik nuo siužeto ir nesusimaišyk. Kuris laikas dabar? Ar tie atsiminimai tikri? O kuris laikas dabar? Ar kas nors pasikeitė? Veiksmas sukasi, dėlionė maišosi, ir rodos vėl grįžti į pradinį tašką. Ar tikrovė ir laikas išsiskyrė, ar ne?

Nuobodu nebus, siužetas nelaukia, o jo vingiuose pasimesti negalima. Ko nors panašaus lietuviškai yra mažai ir mano fantastiniai poreikiai tikrai nėra patenkinti. Tenka pripažinti, kad po kiek laiko galima būtų knygą skaityti dar kartą. Ir būtų visai taip pat įdomu.

Kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje <…>. Visoks laikas, ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. <…> Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui ktią lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai. – Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“.

Gyvenimą suprasti galima tik žvelgiant atgal, o gyventi reikia į priekį. – Soren Kierkegaard.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

RIJNEVELD, Marieke Lucas. Vakaro nejauka [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 288 p.

Nors bus truputį nejauku, bet, kaip kunigas sako, nejauka gerai, nejaukoje mes tikri.

Pirmas sakinys: Man buvo dešimt metų ir aš nebenusirengdavau jopės.

Oho, kokia knyga! Oho, koks įspūdis! Ir kaip dabar apie jį parašyti?

Bandau paprastai. Dabartis. Visiškai eilinė šeima, tėtis, mama ir keturi vaikai kažkur Olandijos kaime laukia Kalėdų. Šeima turi galvijų ūkį, gyvena kaimiškai ir paprastai. Kol vieną dieną viskas pasikeičia. Negrįžtamai.

O gal bandyti piktai? Baisu, kai krenta bombos (knygą skaičiau seniai, vos prasidėjus karui). Baisu, kai miršta žmonės. Bet visų baisiausia – kai tėvai „pamiršta“ savo vaikus. Fiziškai ir emociškai. O religinis aklas fanatizmas visur ir visais laikais neša tik blogį (nors knyga ir ne apie tai).

Tai gal bandyti pedagogiškai? Paauglystė – labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime. Viskas drastiškai keičiasi, viskas atrodo kitaip. Jei šiuo laikotarpiu nutinka krizių ir nėra nei vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, gali nutikti visko. Tikrai visko.

Bet geriausia apie šią knygą rašyti emociškai. Ji labai, labai paveiki. Skaityti ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku, tikrai. Bet ji tokia gera, taip gerai parašyta, taip viskas tikra, kad neįmanoma atsiplėšti. Ir tampa tikrai nejauku. Tai kuomet nejauku, gerai ar blogai? Kaip reikia įsijausti į paauglišką kasdienybę, išgyventi visus paprastus ir nepaprastus įvykius, parašyti taip, kad vos ne kiekviename puslapyje yra momentų, prie kurių būtina grįžti, nors ir kokie nejaukūs jie būtų?

Kokiam reikia būti geram rašytojui, kad perteiktum tiek daug, tiek visko, ir taip tikrai?

Jopė ilgai nepasimirš. Tikrai.

Tai, ką darome, yra gera. Kartais tenka sudėti aukas, kurios ne taip jau ir džiugina, bet Dievas juk paprašė Abraomą paaukoti Izaoką, o Abraomas galų gale paaukojo aviną, taigi ir mes turime išbandyti visokiausių dalykų, kad Dievas liktų patenkintas mūsų pastangomis sutikti mirtį ir mus paliktų ramybėje.