Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

Carolina Setterwall. Tikėkimės geriausio.

SETTERWALL, Carolina. Tikėkimės geriausio [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Ingeborga Elena. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 356 p.

Kai paskutinį kartą tariu tau labanakt, nežinau, kad darau tai paskutinįkart. Jeigu būčiau žinojus, tikriausiai būčiau skyrusi tam daugiau energijos. Būčiau pabučiavusi, pasakiusi, kad labai tave myliu ir gailiuosi dėl to, kaip elgiausi su tavimi pastaraisiais mėnesiais. Bet tik atsargiai ištraukiu katę iš Ivano nešioklės ir paleidžiu ant grindų. Sakau, kad jau turbūt eisiu gulti pas Ivaną. Man nereikia aiškinti kodėl, mes abu žinom, kad jis tuoj prabus ir šauksis manęs, reikalaus pieno iš mano krūtų. Tu neprotestuoji. Įsmeigęs žvilgsnį į ekraną leidi man eiti, ir aš nueinu, paskutinį kartą pasitraukiu nuo tavęs. Manau, kad ryt anksti pasimatysim. Bet nebepasimatom. Niekada.

O čia antroji knyga, kurią skaitydama šiemet laukiau švenčių. Galbūt tai netgi geriausia, ką šiemet skaičiau. Galbūt. Bet tokios liūdnos, skaudžios ir kartu tokios viltingos, emociškai stiprios knygos tikrai reikia paieškoti.

Karolina ir Akselis – jauna pora, išgyvenanti visokiausius džiaugsmus ir vargus, kaip ir tūkstančiai kitų porų. Darbai, laisvalaikis, pramogos, sužadėtuvės, būsto pirkimas, sūnaus gimimas…. Visas gyvenimas, rodos, prieš akis. Deja, ne šiai porai – Akselis netikėtai miršta. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių sūneliu ir didžiuliu skausmu.

Naiviai viliuosi, kad tas didžiulis skausmas laikui bėgant sumažėjo ar bent pasidarė sugyvenamas. Ir kad ši knyga, tiksliau, jos rašymas, labai prie to prisidėjo. Taip, nepaminėjau – tai iš tikrųjų išgyventos meilės ir netekties istorija. Parašyta iš pačios širdies – ir kaži, ar būtų paprasta rasti ką nors panašaus. Kur ta tikros netekties emocija  dar daugiau jaustųsi ir tokie banalūs pasakymai kaip „iš širdies į širdį“ ar pan. būtų tokie apčiuopiami. Esu kažką lyg girdėjusi apie rašymo terapiją, terapinį rašymą. Šios knygos istorija nesidomėjau ir nežinau, kokiu tikslu ji buvo parašyta. Bet rezultatas, be abejonės, tiesiog nuostabus.

Ir nors gali atrodyti, kad knyga slogi, tamsi ar depresyvi – taip tikrai nėra. Taip, ji liūdna, labai liūdna – Karolina juk išgyveno didžiulę netektį. Bet pasakojimas persipynęs laike, dabarties epizodus keičia prisiminimai apie tai, kaip jiedu susipažino, kaip pradėjo bendrauti, kaip nusipirko bendrą būstą, kaip…. Ir tas mano (kaip skaitytojos) liūdesys kažkaip natūraliai susiformuoja į suvokimą, kokie esame laimingi čia ir dabar ir kaip kartais sunku pastebėti, suvokti, pajusti tą patį paprasčiausią ir nuostabiausią čia ir dabar žavesį.

Labai patiko, net nesitikėjau tokio stipraus įspūdžio. Geras skaitinys, labai emociškai paveikus, o taip pat puikiai tikęs tam prieššventiniam laikotarpiui. Ir nors vėlesni Karolinos poelgiai gal ir nebuvo visiškai suprantami, bet tikrai knyga drąsiai pretenduoja į geriausių ir didžiausią įspūdį padariusių knygų gretas.

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

Stefan Ahnhem. 9 kapas.

AHNHEM, Stefan. 9 kapas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 588 p.

Praėjo trys bemiegės naktys po to, kai perskaitė žiaurųjį pasakojimą, tada, šiek tiek paieškojusi internete, ji užklijavo ant voko pašto ženklą, užrašė visą adresą ir atidavė artimiausiam pašto padaliniui. Nė nenutuokdama apie būsimas pasekmes.

Paskutiniu metu šio tinklaraščio sraute vien trileriai ir detektyvai. Ne, tai nėra koks nors mėgstamiausias žanras. Tiesiog jų tiek daug leidžiama, o naujienos visada traukia akį. Bet. Perskaičiau 9 kapą, sėdžiu ir galvoju, kad nei vieno to ankščiau skaityto trilerio galėtų ir nebūti – pakaktų vien to vieno autoriaus ir vien jo knygų.

Fabianas Riskas gauna naują slaptą bylą – dingo Švedijos teisingumo ministras. Negana to, kad kol kas nėra net už ko užsikabinti, dar reikia dirbti visiškai konfidencialiai, kad šios sensacingos naujienos nepasičiuptų žiniasklaida. Tuo tarpu Kopenhagoje tyrėja Dunja Hougard turi išnarplioti ne tik kruviną nužudymą, bet ir kažkaip tvarkytis su vis įžūlėjančiu savo viršininku. Kur tie jų tyrimai nuves ir kur susikirs, kol kas sunku ir įsivaizduoti, bet įvykių, veiksmo, kraujo ir net siaubo bus pakankamai.

Labai patiko. Tiesa, autoriaus detektyvai žiauroki. Na, tokie gerai papipirinti. Baisiausioje vietoje reikėjo šiek tiek įkvėpti oro. Bet jau kažko tokio ir tikėjausi. Nes tai jau antroji autoriaus knyga, tarsi pirmosios (Beveidės aukos) priešistorė. Daugiau informacijos apie tyrėjus, jų praeitį ir daugiau aiškumo, kodėl jie yra tokie, kokie buvo (bus) Beveidėse aukose. Beveik 600 puslapių tirpte tirpsta ir jau naršau Goodreads, ieškau, kiek Fabiano Risko serijos knygų jau yra parašyta (penkios), peržvelgiu anotacijas ir jau iš anksto mėgaujuosi būsimais skaitiniais.

Bus daug pakraupusių dėl mano veiksmų. Kai kurie laikys juos kerštu už visas įvykdytas neteisybes. Kiti – neįtikėtinu žaidimu, siekiant apgauti sistemą, parodyti, kaip toli galima nueiti. Tačiau dauguma manys, kad tai visiško pamišėlio nusikaltimai.
Visi jie klys…

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

KENT, Hannah. Gerieji žmonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 388 p.

Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. „Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“

„Reto grožio grynuolis“ – taip parašyta ant viršelio. Visiška tiesa. Ilgai ji gulėjo lentynoje, o populiarūs detektyvai ir visokie laisvalaikio skaitiniai sėkmingai užlįsdavo be eilės. Bet gal ir gerai. Po tų visų skaitinių ypatingai jaučiasi skirtumas, jaučiasi, kad knyga kitokia, kad tas užrašas ne šiaip sau.

Labai intriguoja istorinis fonas. Mažas Airijos kaimelis, XIX a., kažkada prieš didįjį badą. Maža bendruomenė, sava tvarka, tradicijos ir papročiai. Gyventojai tiki, kad šalia jų gyvena nematomi Gerieji žmonės (panašiai, kaip pas mus – laumės). Mokyčiausias bendruomenės žmogus kunigas, gydytojų nėra, tik atsiskyrėlė žolininkė, mokanti vaistyti. O žmonių gyvenime kartais nuo karto nutinka įvykių, kai nei kunigas, nei žolininkė padėti nieko negali.

Įtraukė nuo pirmo sakinio. Šiek tiek priminė Stebuklą – iš tolimesnių apylinkių atvykusi tarnaitė Merė Kliford stengiasi išlaikyti sveiką protą ir susivokti įvykiuose. Bet kai sviesto piene vis mažėja, vištos nebededa kiaušinių, gyventojus persekioja bėdos, ir net žolininkei Nensei ima vis dažniau nesisekti, sunku paneigti tuos senuosius papročius. Norisi imtis bet ko, kad tik viskas susitvarkytų, būtų taip, kaip ankščiau, o mažasis ligoniukas Mycholas imtų ir pasveiktų. Argi per didelis noras?

Labai patiko. Labai detalus pasakojimas, lengva įsijausti į tuos laikus, į tą bendruomenės gyvenimą. Gražiai papasakotas ir surašytas – netgi žodynas nukelia kažkur į praeitį, kuomet vienoje trobelės gale gyveno žmonės, o kitoje – kapstėsi vištos ir mekeno ožkelės. Siužetas lėtas, liūdnas, įtaigus – kiekvienas atotrūkis nuo knygos palydimas skausmingu atodūsiu ir noru kuo greičiau vėl sėsti ir skaityti toliau. Pati istorija (kaip ir Paskutinės apeigos) paremta tikrais faktais. Tikiuosi, kad autorė jau vėl rašo ką nors panašaus…

„Niekada neplanavau rašyti istorinių romanų. „Paskutinės apeigos“ atsirado kaip mano susidomėjimas vienu atskiru įvykiu, bet ne kaip degantis noras ištirti visas istorines jo aplinkybes. Tačiau dabar aš jau turiu priklausomybę tyrimams. Užveda galimybė pažinti, kaip kažkada gyveno žmonės, galimybė matyti kas bėgant metams kinta, o kas lieka pastovu“, – pasakoja romano autorė Hannah Kent.

„Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.“

Andy Mulligan. Šuo.

Andy Mulligan. Šuo.

MULLIGAN, Andy. Šuo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

Įbridęs į dumblo pelkę, Voras užmerkė akis. Bet baisūs vaizdai nesiliovė jo persekioję. Kai jau atrodė, kad uždus, puolė po krūmais, susisuko į kamuoliuką, užsidengė letenomis nosį ir, tankiai alsuodamas, drebėjo, kol stojo tyla.

Eina sau, kokia knyga! Visos mano viltys ir iliuzijos dužo į šipulius. Gavau visai ne tai, ko tikėjausi ir esu visiškai sutrikusi. Gerai gerai, nesu tos knygos tikslinė auditorija ir vaikams gal viskas atrodys kitaip. Kažkur internetuose skaičiau, kad dabar jie nebeverkia, kai skaito tuos liūdnus Biliūno apsakymus. Tai gal ir knygos turi būti kitokios, atviros ir nieko neslepiančios. Šiuolaikiškos.

Voras – paprastas margis, likęs paskutinis iš vados. Visi jo broliai ir seserys jau seniai susirado naujus namus, o jis vis dar laukia. Mat jo galva kažkokia kvadratinė ir dantys kažkokie kreivi. Tomas – paprastas berniukas, kurio gyvenime nutinka šiokių tokių pokyčių ir ne viskas einasi kaip sviestu patepta. Vieną dieną jie susitinka ir tampa neišskiriamais draugais. Bet, kaip žinia, gyvenimas nėra paprastas ir jiems teks velniškai daug iškentėti. Laukia nuotykiai. Ir visai ne šuniški ir ne vaikiški išgyvenimai.

Kurį laiką nesilioviau kalbėti apie knygą. Visiems ir visur. Ne todėl, kad ji mane kaip nors ypatingai sužavėjo. Todėl, kad sukrėtė. O sukrėtė ne todėl, kad joje rašoma apie kokius baisius dalykus (aš juk perskaičiau visą violetinį Kingą, kas gi dar mane gali išgąsdinti?). Sukrėtė tai, kaip tie visi dalykai aprašyti. Įtikinamai ir skaudžiai iki pat širdies gelmių. Džėsės taip gaila! Kartu su Voru norėjau užsimerkti ir bristi į tą dumblo pelkę. Pamiršti, ką ką tik perskaičiau. Liūdėjau net dėl kandies! Įsivaizduojate! Dėl kandies ir auksinės žuvelės. Pamiršau, kad knyga vaikams (bet tikrai ne mažiems vaikams!). Galvojau tik apie save. Ir apie tai, kokia stipri (ir drąsi) rašytojo ranka. Ir nors pabaiga, ačiū dievui, buvo tokia, kokia ir turėtų būti vaikiškose knygose, iki šiol abejoju, ar tikrai reikėjo tokių ekstremalių scenų, kad pavyktų jiems papasakoti apie tai, kas yra tikra draugystė, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Tai ar verkia dar vaikai, kai mokykloje skaito apie tą sulysusią ir drebančią nedidelę baltą katytę? Ar jau nebe?

Naomi Alderman. Galybė.

Naomi Alderman. Galybė.

ALDERMAN, Naomi. Galybė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 388 p.

Tundė viską kruopščiai žymisi ir dokumentuoja. Priduria: „Ore kažkas tvyro – lyg lietaus kvapas po ilgos sausros. Pirma vienas žmogus, paskui penki, tada penki šimtai; tada kaimai, tada miestai, tada valstybės. Pumpurėlis prie pumpurėlio, lapelis prie lapelio. Vyksta kažkas nauja. Dalyko mastas išaugo.“

Nemėgstu vertinti knygų. Na, ta prasme – ši būtinai gera, o ana tai jau tikrai bloga. Kiekvieno savi skoniai ir savos knygos. Ir kol prisiruošiau parašyti, šiek tiek apsiraminau. Bet visi tie, kam, Tarnaitės pasakojimas buvo per lėtas ir nuobodokas, turėtų suklusti! Galybė – daug geriau! Postapokalipsės versija čia šiek tiek kitokia. Gyvesnė. Tikresnė. Labai plačiam skaitovų ratui.

Jaunos merginos, dar paauglės pajaučia turinčios savyje kažkokia galią. Na, tarsi galėtum įjungti elektrą. Įskelti žiežirbą. Pašviesti tamsoje. Gali ir daugiau – nukrėsti elektra kokį per daug įkyrų gerbėją. Arba net ką nors stipriau sužeisti. O gal net nužudyti. Jei tik to panorėtum.

Labai patiko. Užkabino iki begalybės, sunku buvo atsitraukti. Iš pradžių, aišku, tai tarsi įdomus nuotykis. Įsisuki į įvykius, lakstai nuo vieno veikėjo, prie kito… O paskui, kai pradedi galvoti… Politika. Nusikaltimai. Religija. Žurnalistika. Juk tai pagrindiniai civilizacijos gyvybės šaltiniai. O kas viską valdo? Tas, kas turi daugiau galios. O ar vien galios užtenka? Gal. O gal ir ne.  Kas būtų, jeigu būtų…. O, tikrai. Įelektrina. Šokiruoja. Pribloškia.

Valio Margaret Atwood. Ne tik už tuos tris 100 proc. teisingai knygą apibūdinančius žodžius. Bet ir už tai, kad pačios kūryba įkvepia kurti tokias istorijas! Beje, su Tarnaite dar ne pabaiga. Internetai kalba, kad tęsinys – jau netrukus.

Žmonės, man pirmą kartą taip gaila grąžinti knygą bibliotekai.

 

John Berger. Mes susitinkame čia.

John Berger. Mes susitinkame čia.

BERGER, John. Mes susitinkame čia [tekstų vainikas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 208 p.

Aš daug ko išmokau po mirties. Turi pasinaudoti manimi, kol esi čia. Numirusiame žmoguje gali pasiieškoti įvairių dalykų kaip žodyne.

Prirašyta per daug. Jei būčiau neskaičiusi nugarėlės teksto ir suvokimas, apie ką skaitau, būtų atėjęs pats – knyga būtų šokiravusi. Gaila, kad to neįvyko. Bet gėrėtis ir grožėtis šioje knygoje tikrai yra kuo. Idėja, siužetu, pasakojimu, aprašomomis vietovėmis, miestais, upėmis, žmonėmis. Be galo.

Būtent idėja. Ji tokia gili, daugiasluoksnė, persipinanti. Persipina realus ir tas nematomas, įsivaizduojamas pasaulis, jausmai, emocijos, prisiminimai. Jie supinami tarsi į vieną visumą ir rezultatas – lėtas, gurmaniškas skaitinys apie žmogaus gyvenimą, potyrius, egzistenciją. Ne veltui knyga ir įvardinta – tekstų vainikas.  Net nebandysiu to vainiko kaip nors vertinti. Internete jų vertinimų gausu. Daug ir visokių.

Ar patiko? Taip. Mėgstu tokius, netipinius, kitokius tekstus. Kai nežinai, ko tikėtis. Neįsivaizduoji, kur nukeliausi ir ką sutiksi kitame puslapyje. Kai skaitai lėtai, po skyrelį, nes praryti tiesiog neišeina. Kai net negali įsivaizduoti, ką sugebėsi rasti tekste. Kažko tikriausiai ir nesugebėsi. Kažkais taip ir liks tik užrašyti žodžiai.

Minčių daug. Galvoti netingintiems skaitytojams.

Lisabona – miestas, santykiaujantis su regimuoju pasauliu kaip joks kitas miestas. Ji žaidžia žaidimą. Jos aikštės ir gatvės išgrįstos baltų ir spalvotų akmenų raštais taip, lyg būtų lubos, o ne keliai. Miesto sienos tiek viduje, tiek ir iš išorės, kur tik pažvelgsi, padengtos garsiaisiais azulechais. Ir tos plytelės pasakoja apie pasakiškus dalykus, kuriuos pamatysi pasaulyje: dūdelėmis grojančias beždžiones, vynuoges skinančią moterį, besimeldžiančius šventuosius, banginius vandenyne, kryžiuočius savo laivuose, bazilikus, skrendančias šarkas, apsikabinusius įsimylėjėlius, prijaukintą liūtą, taškuotus kaip leopardas mureninius ungurius. Šito miesto plytelės traukia akį prie to, kas matoma, prie to, kas gali būti pamatyta.

Ir tuo pačiu metu tos puošmenos ant sienų ir grindų, aplink langus ir laiptines byloja kažką kita, iš esmės priešinga. Įtrūkę balti keraminiai paviršiai, gyvos spalvos, cementinės sandūros, pasikartojantis raštas – visa tai atkakliai teigia, kad jos kažką uždengia ir kad tai, kas yra už jų ar po jomis, liks nematoma ir paslėpta amžinai!

 

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

HARUF, Kent. Mūsų sielos naktyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 144 p.

Apie ką nori pasikalbėti šiąnakt?

Pats rudeniškiausias knygos viršelis… Nors gal nelabai teisingas. Nukritę lapai juk nieko nebenuveikia. O gyvenimo rudenį pasitinkantys žmonės gali nuveikti dar daug, labai daug…

Du vieniši kaimynai meta iššūkį vienatvei ir nusprendžia naktis leisti kartu. Ir ką veiks?… Ogi kalbėsis.  Miegos. Tiesiog bus kartu. Jaus vienas kito šilumą. Įsivaizduojate, kiek džiaugsmo kaimynams? O kiek pykčio vaikams! Dar ką mat įsigalvojo! Kur reiks slėptis nuo apkalbų… Tik nei Edei, nei Luisui tai visiškai nerūpi.

Pagauna jau pirmas sakinys. Smalsauji, kaip ir kiti gatvelės kaimynai. Dienomis tvarkaisi ir kapstaisi sode. Naktis leidi drauge. Pyksti ant tėvų gyvenimą reguliuojančių vaikų. Jaudiniesi dėl Džeimio. Džiaugiesi ir semiesi gerų emocijų. Viskas bus gerai. Turi būti.

Įdomu. Pasakojama be jokių dialogų, tiesioginė kalba niekaip neišskirta… Bet tai nė kiek nestebina. Stebina tik tai, kaip galima visiškai paprastais žodžiais ir trumpais sakiniais sukurti tokią įspūdingą bendrą visumą! Na, jokių auksinių minčių lyg ir nėra (kuomet norisi tiesiog viską iš eilės cituoti), sakiniai visai paprasti. Kaip ir paprasčiausioje kasdienybėje. Juk paprastai aforizmais ir sentencijomis nekalbame. Taip lengva įsijausti ir mėgautis. Puiku.

Maža plona knygelė talpina savyje tiek daug…. Labai patiko.

Man labai gera, pasakė ji. Net nemaniau, kad taip bus. Lyg koks stebuklas. Man patinka, kad mes – kaip draugai. Gera būti kartu. Gulėti naktį tamsoje. Kalbėtis. Naktį pabudus girdėti tavo kvėpavimą.
Ir man.
Tai papasakok man ką nors.
Apie ką?
Dar apie save.
Ar nenusibodo?
Ne. Pasakysiu, kai nusibos.
Duok pagalvoti. Įsivaizduok, tas šuo guli pas jį lovoje.
To ir reikėjo laukti.
Supurvins visą patalynę.
Išskalbsiu. O dabar pasikalbėkim. Papasakok man ką nors. Ko aš dar negirdėjau.