Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

GREBE, Camilla. Naminis gyvūnas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 560 p.

– Turiu galvoje, kad ir tau galėjo tekti bėgti nuo karo ir bado.

Pirmas sakinys: Kai traukėm per tą tamsų mišką, laikiausi tvirtai įsikibusi Kenio rankos.

Dar įdomesnis skaitinys. Jautrus, nes knygoje minimi pabėgėliai. Mažame, visų pamirštame miestelyje, kur tvyro nedarbas ir neviltis, pabėgėliai saugiai įkurdinti, jais rūpinamasi, teikiama visokeriopa pagalba ir tenkinami reikalavimai. Tuo tarpu vietiniai gyventojai ir jų vargana būtis niekam nerūpi, jie gyvena savo pilkus, varganus gyvenimus užkampyje, kuriame niekas nevyksta.

Bet knyga ne apie pabėgėlius. Tai standartinis skandinaviškas detektyvas. Policininkė Malin priversta grįžti į vaikystės miestelį (kaip netikėta!) – čia tirs senų seniausiai įvykusį, neištirtą ir senų seniausiai pamirštą nusikaltimą. Komanda atrodo ganėtinai stipri, pakviečiami prisijungti ir policijos psichologė bei patyręs tyrėjas. Atsižvelgiant į per tiek metų patobulėjusius metodus panašu, kad nusikaltimas bus greitai išaiškintas ir visi keliaus savo keliais. Bet… Policijos psichologė staiga randama pasiklydusi miške, sužeista, ir, svarbiausia, praradusi atmintį.

Nors ankstesnėje pastraipoje ir buvo paminėtos bent trys kriminalinio romano klišės, skaityti labai įdomu. Tekstas įtraukia, tų 560 psl. nelieka per porą dienų. Pasakojimas labai labai tikroviškas, rodos, viskas vyksta čia ir dabar, personažai, kokie jie bebūtų, tikrai egzistuojantys. Problemos, kokios jos bebūtų, irgi tikrai esančios visai čia, šalia mūsų.

Pabaigos žodyje autorė rašo, kad tokio miestelio – Urmbergo – Švedijoje nėra. Jis yra šalia, šalia kiekvieno iš mūsų. Gerai, jei nesileidi į jį įviliojamas. Nes jei ten patenki…

Mano Urmbergo iš tiesų nėra, bet jis vis tiek egzistuoja – visur aplink mus. Galbūt ir tu gyveni Urmberge net to nežinodamas, o gal pravažiuoji jį pakeliui į darbą arba lankydamas savo seną mamą. Urmbergas yra greičiau būklė nei geografinė vieta – būklė, kuri prasideda tada, kai persirita didžiulė permaina, tarsi koks miško gaisras. Urmbergas yra tai, kas išauga iš pelenų juodai apdegusioje dirvoje. Jis minta pasidavimu, nepasitenkinimu, o gal tiesiog nuoboduliu.

Nors dalinai ir klišinis skandinaviškas, bet labai gerai suręstas detektyvas tokiame, sakyčiau, labai aktualiame fone.

Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai.

Claire Keegan. Tokie smulkūs dalykai.

KEEGAN, Claire. Tokie smulkūs dalykai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 102 p.

Kalėdos visada ištraukia paviršiun tai, kas žmonėse geriausia ir kas blogiausia.

Pirmas sakinys: Spalį geltonavo medžiai.

Visada keista, kai tokie kūriniai vadinami romanais. Kokie kriterijai tai lemia? Šią istoriją, sutalpinta mažoje plonoje knygelėje, geriausiu atveju pavadinčiau apysaka. Bet smogiančia stipriai, ir į pačią širdį.

Populiaru šiuo žiemos šventiniu laikotarpiu rinktis knygas, kurios savyje turi kažkokios kalėdinės nuotaikos. Ši knyga puiki pretendentė. Tiesa, šiek tiek keista, nes krikščionys čia pavaizduoti tikrai ne kaip. Bet Kalėdos juk seniai jau nebe tik religinė, bet ir pasaulietinė šventė.

Taigi, Bilas Ferlongas pardavinėja malkas ir anglis. Žiema spaudžia kaip reikiant, tad paskutinė savaitė iki Kalėdų labai įtempta – visi nori per šventes nešalti ir apsirūpinti kuru. O kur dar tie visi paruošiamieji prieššventiniai darbai. Reikalų iki soties. Negana to, atvežęs užsakymą į vienuolyną, jis randa užrakintą, pusnuogę, basą ir, aišku, labai išsigandusią jauną merginą.

Tema nėra nauja – apie Airijos skalbyklas, kurios buvo įsikūrusios vienuolynuose, ir kuriose vyko pasibaisėtinų dalykų, jau teko skaityti. Pribloškė tas 1985-ųjų skurdas ir vargas kažkur mažame Airijos miestelyje. Ir žmonių apsimetinėjimas, veidmainystė, abejingumas. Kuomet ką nors pakeisti tikriausiai gali tik tikras kalėdinis stebuklas.

Viena valanda ir bomba emocijų. Tikriausiai, tai pats tinkamiausias romanas Kalėdoms.

Jiems traukiant tolyn ir sutinkant daugiau žmonių, kuriuos Ferlongas pažinojo ir nepažinojo, jis pagavo save klausiantį: ar esama kokios nors prasmės gyvuoti nepadedant vieni kitiems? Ar įmanoma skintis kelią per visus tuos metus, dešimtmečius, per visą gyvenimą neišdrįsus nors kartą pasipriešinti esamai tvarkai ir vadintis krikščioniu, ir žiūrėti į save veidrodyje?

Ragnar Jónasson. Akinantis sniegas.

Ragnar Jónasson. Akinantis sniegas.

JÓNASSON, Ragnar. Akinantis sniegas [romanas]. Iš islandų kalbos vertė Vaida Jankūnaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 286 p.

Prieš jiems įžengiant į kabinetą, Aris akimirksnį dirstelėjo pro langą. Vis dar snigo. Šitas ramus miestelis buvo prislėgtas sniego, kaip ne kartą ankščiau: tik šįkart justi grėsmė. Balta spalva nebe tyra, į ją įmaišyta kraujo raudonio.
Viena buvo aišku – vakare visi miestelio gyventojai užsirakins duris.

Pirmas sakinys: Raudona spalva rėžė tylą it riksmas.

Antroji islandų knyga šį mėnesį. Po nuostabiosios Šviesės istorijos atkeliavau į Siglufjordurą, į XXI amžių. Ten, visų pamirštame ir sniego užverstame užkampyje jaunas policininkas Aris Touras bando surasti save ir savo pašaukimą.

Labai klasikinis detektyvas. Tobulas, nes kaip tik esu labai pasiilgusi tų Agatos Kristi stiliaus istorijų. Ir štai, gavau, norai išpildyti. Mažame miestuke, kuriame nieko blogo nevyksta, gyvena darni ir draugiška bendruomenė. Čia visi vienas kitą pažįsta, čia net durų nakčiai niekas nerakina!

Bet ne viskas taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai nutinka keli miesteliui visiškai neįprasti įvykiai, viskas pasikeičia. O Ariui tai tikrai nesunku pamatyti – jis gi atvykėlis, naujokas, jauniklis, kuris tame Siglufjordure tikriausia niekada taip ir nepritaps. O vietiniai? Vietiniai visai ne šventieji – kiekvienas slepia kažką, ko šiukštu kitam niekada neatskleisų. Ir tada klausimas, kas gi kaltas dėl nutikusių įvykių, tampa tikrai ganėtinai sunkus. Negi jis, nuo vaikystės pažįstamas kaimynas? O gal ji, buvusi tyli ir gera pradinės mokyklos klasiokė?

Perskaičiau per savaitgalį. Nėra jokių baisybių (nors kaip pažiūrėsi). Labai patiko.

Madeline Miller. Achilo giesmė.

Madeline Miller. Achilo giesmė.

MILLER, Madeline. Achilo giesmė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 382 p.

– Tiesa. Tačiau šlovė – keistas dalykas. Vieni sulaukia jos po mirties, kitų šlovė nublanksta. Tuo, kuo žavisi viena karta, bjaurisi kita, – išskečia dideles rankas. – Juk nenumanome, ko nesunaikins atminties liepsna.

Pirmas sakinys: Mano tėvas – karalius, karalių sūnus.

Čia nebus pats geriausias knygos aprašymas. Gaila, nes Kirkė tikrai nuostabi, pačias geriausias emocijas palikusi knyga. Achilas… Na, su Achilu viskas kiek kitaip.

Taigi, Achilas. Kas gi nežino tos mokyklinės istorijos – norėdama sūnų padaryti nemirtingu, jūrų deivė Tetidė išmaudė jį Stikso upėje. Bet planas nelabai pavyko, nes sūnų laikė už kulno. Deja.

Istorija graži. Va taip imi ir nusikeli į tuos senovės mitus. Nuotraukos iš mokyklinių knygų ima, ir atgyja. Kažkur vaikšto gudrusis Odisėjas, žvanga kalavijai, skrieja karo vežimai, verda meilės dramos, sužlugdžiusios garsiąją Troją. Viskas labai kinematografiška, tiesiog stovi kažkur nuošalyje ir matai, kaip kuriama istorija. Tai tikrai didelis pliusas autorei.

Ir kas gi man neįtiko? Meilės kančios. Virkaujančios moterys literatūroje yra tragedija, virkaujantys vyrai – katastrofa. Netikra man ta Achilo ir Patroklo meilė. Saldi ir perdėta. Taip taip, kai šiek tiek atitolsti nuo knygos, pasimiršta detalės, tuomet ta meilės istorija gal ir atrodo graži ir didinga. Bet ditirambų nebus. Troškau dar vienos istorijos apie, kad ir mitines, bet stiprias asmenybes. Juk tam tie mitai ir buvo kuriami, ar ne? Achilas buvo aristos achaion. Kūnu. O siela – tik dabar vienas eilinis berniokas.

Ar nuvylė mane autorės sukurtas Achilas? Ne! Tai juk vienas žinomiausių mitų herojų. Jo žmogiškos savybės (jis juk ir buvo mirtingasis) yra tokios, kokios yra (arba kokias jas įsivaizdavo autorė). Kartais naivios ir vaikiškos, kartais tokios pažįstamos, o kartais taip beviltiškai beprasmės, kad belieka tik apgailestauti ir, ech, jau ta jaunystė…

Kuo didesnis paminklas, tuo didesnis žmogus. Kapui graikai suranda didžiulį baltą akmenį, kylantį į dangų. Ant jo parašyta ACHILAS. Akmuo stūksos, bylodamas visiems pro šalį einantiems, kad jis gyveno, mirė ir vėl gyvena atmintyje.

J. M. Coetzee. Barbarų belaukiant.

J. M. Coetzee. Barbarų belaukiant.

COETZEE, J. M. Barbarų belaukiant [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 208 p.

Autorius apdovanotas Nobelio literatūros premija (2003 m.), knyga laikoma viena svarbiausiu jo kūrinių.

Bet šiemet užuolaida nusileido ant viso pasienio ruožo. Nuo savo pylimo mes žvelgiame į tyrus. Nors ir žinome, kad iš anos pusės iš mus žvelgia skvarbesnės akys. Prekyba baigėsi. Nuo tada, kai iš sostinės atėjo žinia, jog viskas, kas reikalinga Imperijai išgelbėti, bus padaryta bet kuria kaina, mes vėl grįžome į antpuolių ir ginkluotos sargybos amžių. Beliko tik išblizginti kardus, stebėti ir laukti.

Pirmasis sakinys: Niekada nebuvau matęs nieko panašaus: jam prieš akis kilpose iš vielos kabo du apskriti stikliukai.

Skaičiau ir galvojau – ar teks googlinti apie knygą, ar ne? Ar suprasiu tą autoriaus žinutę, ar visgi teks naudotis salės pagalba?

Nuo to pirmo sakinio istorija ir įtraukia. Į bet kokią bendruomenę naujai atvykęs žmogus reiškia permainas. Gal minimalias ir mažai matomas, o gal esmines ir viską keičiančias. Gal gražias ir viltingas, o gal liūdnas ir skausmingas. Nepaliekančias jokios vilties.

Siužetas gal čia net nėra svarbus. Nors, žinoma, reikia kažkaip suintriguoti skaitytoją. Intriguoju – į vieną ramų pasienio fortą atvyksta vyriausybės pareigūnas. Mat gauta žinių, kad už Imperijos sienų gyvenantys barbarai ruošiasi pulti. Vietiniai nelabai ką ir pastebėjo, iki šiol užteko vietos visiems. Bet priešas juk ne visada yra matomas, ar ne?

Knyga apie žmones. Visokius. Apie jų poelgius ir sprendimus. Taip pat visokius. Apie valdžią ir valdymą. Apie paklusnumą ir įsakymų vykdymą. Apie Imperijos didybę ir galią.

Ir tiesiog apie žmogiškumą. Jautrumą. Sąžinę.

Kai visada, tas plonos knygos efektas tiesiog stulbina. Kiek daug galima sutalpinti į kuklius 200 puslapių! Veik visą žmonijos istoriją. Apie galingųjų jėgas, kurios visada egzistavo ir egzistuos, nors galbūt pro mūsų langą jų ir nesimato. Gal tai reiškia, kad esame pačiame Imperijos centre ir nieko nebesuprantame? O gal tiesiog reiškia, kad ir esame tie barbarai? Todėl ir atsiranda tas toks neaiškus liūdesys ir nepamatuojamas siaubas.

Be reikalo nerimavau, kad autoriaus žinutė bus pernelyg hiperbolizuota ar sunkiai suvokiama. Temos senos, kaip pasaulis. Gaila, bet žmonių žiaurumas ir bukumas – taip pat. Tad kurį laiką tiesiog negalėjau nieko apie knygą parašyti. Net filmą žiūrėti… baisu. Ne dėl tų žmogiškų kūniškų kančių (juk jau viską perskaičiau). Bet dėl to kažkokio slogaus, neapčiuopiamo liūdesio.

Tegu bent jau bus žinoma, jei, aišku, tai taps žinoma, jei kam nors tolimoje ateityje kils noras suprasti mūsų laikus, kad šiame toliausiame šviesos Imperijos pasienio poste gyveno toks žmogus, kuris širdyje nebuvo barbaras.

Margaret Atwood. Liudijimai.

Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

Yoko Ogawa. Atminties policija.

OGAWA, Yoko. Atminties policija [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 348 p.

– Bet kas nutiks, jei absoliučiai visi saloje esantys daiktai ir dalykai išnyks? – sukuždėjau aš.

Pirmas sakinys: Įdomu, koks daiktas pirmasis dingo iš šios salos?

Žinoma, metai dar nesibaigė, bet, peržvelgus šių metų skaitytų knygų sąrašą, jau aišku, kad ši knyga keliaus į Metų dvyliktuką. Paprastai ir ramiai papasakota alegorinė istorija apie atmintį.

Vienoje saloje dingsta daiktai. Vieną kartą – visi kaspinai. Kitą kartą – balionai. Dar kitą – kvepalų buteliukai. Bet salos gyventojų tai, rodos, visai nejaudina. Jie tiesiog atsisveikina su tais daiktais ir netrukus visiškai juos pamiršta.

Tai va toks siužetas. Kas nenorėtų atsikratyti tais pertekliniais daiktais? Minimalizmas ganėtinai populiarus, bet… Bet čia ne apie tai.

Čia apie žmogiškumą, kitoniškumą, meilę, prisirišimą, pasiaukojimą, netektį, atjautą. Apie kontrolę. Apie tą gyvenimo laikinumą ir trapumą. Apie laiką, kurio niekaip negalime suvaldyti. Ir apie Atmintį, kuri, nors ir kaip mažai apie ją galvotumėm, yra tai, kas padeda mums būti tuo, kuo esame.

Labai patiko. Lyg ir nieko naujo. Prisiminiau 451 Farenheito, Šuns archipelagą, 1984-uosius, dar vieną kitą panašias emocijas sukėlusią knygą. Bet jei yra istorija apie baltąjį Aklumas, kodėl negali būti ir panašios istorijos apie Atmintį? Manau, jau tikrai laikas.

Ir skaityti – tikras malonumas. Lėtai, ramiai, neskubant. Nespėliojant, kas bus toliau. Puslapis po puslapio iki pabaigos, kuri, rodos, kitokia būti net negalėtų. Kuri mane, asmeniškai sukrėtė, tiesiog laikiau knygą rankoje, ir galvojau. Galvojau, galvojau…

O knygai tai, manau, aukščiausias įvertinimas.

Apie žmonių gyvenimą, kuris kiek kitoks nei mūsų… Bet ar tikrai kitoks?

Buvo labai sunku apsispręsti, kurias knygas pasilikti, o kurias sudeginti. Paėmusi bet kurį tomą į ranką jau nebegalėjau prisiminti, apie ką jis. Greičiau pasirinkti spaudė baimė, kad bet kada čia gali vėl pasirodyti slaptoji policija. Galiausiai nusprendžiau pasilikti tik tuos romanus, kuriuos buvau gavusi dovanų iš brangių žmonių, ir tuos, kurių viršeliai buvo patys gražiausi.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

Brit Bennett. Nykstantys saitai.

BENNETT, Brit. Nykstantys saitai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Pilkauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 368 p.

Kartais smulkmenos lemia tai, kas esi.

Pirmas sakinys: Tą rytą, kai viena iš dingusių dvynių grįžo į Malardą, Lu Lebonas atbėgo į užkandinę pranešti naujienos – dar ir dabar, praėjus daugeliui metų, visi prisimena, kaip sunkiai dūsuodamas ir suprakaitavęs, net patamsėjusia iškirpte ir persimainęs iš nuostabos jis įskubėjo pro stiklines duris.

Buvau kažką blogo prisiskaičiusi apie šią knygą. Neatsimenu, kur ir ką, bet gal ir gerai. Nes nuomonės – puiku, bet jos yra kitų. O man patinka turėti savąją.

Gera knyga. Ypač atostogoms. Skaityčiau tokias ir skaityčiau, nors amžinos atostogos tikriausiai greit pabostų. Viskas paprasta – dvi seserys, du skirtingi likimai, dvi skirtingos istorijos.

Ir kas gi čia tokio? Ogi nieko. Ir tai puiku. Dvynės seserys, žinoma, yra neišskiriamos. Iki tos dienos, kai viena iš jų pasirenka savąjį kelią. Kitokį, nei sesers.

Labai patiko pats istorinis fonas. Nuo septintojo dešimtmečio iki pat tūkstantmečio pabaigos. Kaip gyveno žmonės, kaip viskas keitėsi (arba ne). Patiko pasakojimas skirtingų personažų lūpomis. Lėtas ir ramus. Meilės nemeilės istorijos. Tapatybės kančios, savęs paieškos. Visko buvo. Kaip ir priklauso šiais laikais parašytoje knygoje.

O išsiskyrimai…. Kiek jie visko pakeičia žmoguje? Netgi nereikia būti dvyniais, kad tai pajustum.

Ji uždėjo ranką Stelai ant pečių, žiūrėdama į jos sprandą apsimetė nematanti juoduose plaukuose žibančių žilų sruogų. Visada jautėsi lyg vyresnioji sesuo, nors pasaulį išvydo vos kelioms minutėms anksčiau. Bet gal per tas septynias minutes, kai pirmą kartą atsiskyrė, abi išgyveno visą amžinybę ir pasuko skirtingais keliais. Kiekviena ieškodama savęs.

Sarah Blau. Kitokios.

Sarah Blau. Kitokios.

BLAU, Sarah. Kitokios [romanas]. Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 270 p.

Tryškome energija, buvome visiškai kitokios, kokiomis tik įmanoma būti, ir tikrai neketinom žengti seniai pramintu taku, kitaip nei visos studentės, kurios jau trečiais studijų metais pradeda svajoti apie santuoką, apsipila vaikais, ir, kaip sakoma, tvirtai kojomis atsistoja ant žemės. Mes troškome pačios valdyti savo likimą, eiti pirmyn, atsispirti gimdos šauksmui ir traukti įkandin… Įkandin ko?

Pirmasis sakinys: Skambutis iš policijos man anaiptol nebuvo it perkūnas iš giedro dangaus.

Amžinas klausimas: kaip renkatės knygas? Viršelis, pavadinimas, siužetas, aprašymas? Šiuo atveju tinka visi keturi atsakymai. Intriguojantis siužetas, nuostabus viršelis, keistas pavadinimas ir miglotas, bet šį bei tą atskleidžiantis pristatymas. Ir dar buvo paminėtas žodis detektyvas. Ką gi.

Keturios draugės. Keturios studentės. Purimo vakarėlis. Jaunystė, draugystė, svajonės. Iššūkiai. Ir štai – mes ir taip esame kitokios, juk galime gyventi taip, kaip norime, taip? Galime būti ne tokios, kaip visos, galime neturėti vaikų. Galime būti kuo tik norime. Ir būsime.

O kuo tapsime, paaiškės po dvidešimties metų. Viena iš draugių, Šeila, susiduria su kraupiomis žmogžudystėmis ir permąsto savo gyvenimą. Savo draugių gyvenimą. Jautriai ir skausmingai.

Skaitytų knygų sąraše tikrai nėra daug Izraelio autorių knygų. Ši, galbūt, tik antra. Visai kitokia, nei Mėlynas kalnas, bet labai savita ir paveiki. Šiek tiek sunku įsivaizduoti moterų situaciją Izraelyje, bet jaučiu, kad tos Kitokios moterys jaučia didesnį spaudimą, nei pas mus. Nors… Kas gi nėra išgyvenęs tų visų klausimų apie planuojamus vaikus, jų vardus ir skaičių?

Ir detektyvo šiek tiek yra. Nes, kaip ir visur, tavo gyvenimas aplinkiniams juk labai rūpi. Kartais galbūt net per daug maniakiškai.

Ne, perskaičiusi knygą, feministe netapau. Bet įtaigių išgyvenimų ir įdomių dalykų tikrai pasisėmiau.

Tiesa, apie viršelį galima būtų parašyti atskirą įrašą, bet gal kol kas užsukite pasigrožėti čia: https://www.dariapetrilli.eu/

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

MANDEL, Emily St. John. Stiklo viešbutis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 336 p.;

Kiekvienoje istorijoje galima tiek daug nutylėti.

Pirmasis sakinys: Pradėk nuo pabaigos: krintu stačia galva palei laivo bortą šėlstančios audros tamsybėje, kvapą atėmė nuo šoko, kai nugarmėjau, mano kamera skrieja šalin per lietų…

Ne tik pirmas sakinys, visas pirmas įžanginis skyrius tiesiog atėmė žadą. Oho, kokia pradžia, ar taip ir toliau?

Istorija bus apie Vinsentą. O aš nieko negaliu parašyti. Nieko! Nes taip nesinori ką nors atskleisti ir sugadinti visą įspūdį. Gal todėl ir knygos aprašymas toks miglotas. Perskaičiau jį, ir nelabai supratau, kas čia bus. Ar čia distopija? Detektyvas? O gal fantastika? Jei atvirai, tai knygą atsiverčiau vien dėl to, kad kažkada skaičiau autorės fantastinį romaną „Vienuolikta stotis“. O fantastika man patinka.

Bet čia fantastikos nebus. Pats skaitymas jau kažkokia fantastika. Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Konkreti knyga – dėlionė. Skaitai atskirus fragmentus ir bandai juos padėti į teisingą istorijos vietą. Tada sujungti su kitu fragmentu. Dar kitu. Skamba sudėtingai? Ne, tikrai ne, įgudusiam skaitytojui – jokių problemų. Bet tas toks šiek tiek kitoks pasakojimas tikrai labai džiugina.

Pati istorija….. Žinot, kiekvienoje istorijoje vis tiek būna pats mėgiamiausias / nemėgiamiausias personažas. Čia tokio nebuvo. Visi jie – tarsi nutolę, tarsi žiūrėtum į juos per stiklą (o gal per rūką?). Gyvenimas bėga, stebiesi, gal net pergyveni, jaudiniesi, bet jie taip ir lieka nutolę. Nei vienas netampa artimu. Bet įsimintinu – tai tikrai visi.

Ir šis nenusakomas kūrinys, žinoma, turi savo vyšnią ant torto. Tai finansinio sukčiavimo schema. Labai įdomu. Labai! O palipus finansine piramide aukštyn ir atsiskleidė visa mano sudėliotos dėlionės didybė. Oho. Puikus skaitinys! Nekasdienis.

Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn. (Guardian).

Beje baigėsi taip pat įspūdingai, kaip ir prasidėjo. Oi, norėčiau dar daugiau šios autorės knygų.