Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

ITURBE, Antonio. Mažiausia pasaulio biblioteka [romanas]. Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 448 p.

 – Matydami tikrovę, jaučiam vien šleikštulį ir pyktį. Mums lieka tik vaizduotė.

O kas geriau gali padėti atitrūkti nuo realybės, jei ne knygos? Net jei ta realybė – 31-as blokas Aušvice….

Holokaustas – tikriausiai bus pati populiariausia praeitų metų tema. Taip taip, ir skaičiau, ir jau rašiau kokį pasipiktinimą kartais sukelia tokia grožinė literatūra – nieko bendra su faktais, realybė iškraipyta ir panašiai. Bet yra ir kitų nuomonių – jei tikrai trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą, kodėl to nepriminti, nepasidalinti išgyvenusiųjų pasakojimas, net ir tada, kai gresia būti apkaltintam kičo skleidėju.

Ši istorija papasakota pagal Ditos Kraus atsiminimus. Juos į grožinį romaną surašė ispanų (kažkas naujo) rašytojas. Keturiolikmetė rūpinasi keliomis knygomis, jas prižiūri, rytais patiki vienam ar kitam mokytojui, vakarais susirenka, sutvarko, klijuoja. Myli. Tų knygų vos kelios, dėl to jos – tikros brangenybės ir „bibliotekininkės“ atsakomybė ypač didelė. Jau nekalbant apie tai, kas nutiktų, jei Dita įkliūtų.

Ar patiko? Taip. Istorija emociškai paveiki, pats pasakojimo stilius gerokai stipresnis nei populiariųjų Tatuiruotojo ir Cilkos. Ditos, kaip ir kitų vaikų kasdienybę, praskaidrina Šaunusis kareivis Šveikas ir paslaptingasis grafas Montekristas. Tarsi tokia vilties kibirkštėlė, kuri galbūt padės išgyventi. Ne Aleksijevič, bet perskaičiau vos per kelis prisėdimus.

Taigi, ar tai kičas, ar ne, vertinti negaliu, o ir nenoriu.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

LODGE, Gytha. Ji vis dar laukia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 428 p.

Ji staiga apsisuko, širdis krūtinėje plakė kaip pašėlusi.
Aurora paklaikusiomis akimis apžvelgė medžius, nuo žiūrėjimo į laužo liepsną jos regėjimas mirgėjo šviesiai mėlynomis dėmėmis. Nieko negalėjo įžiūrėti. Pamanė, kad tai turbūt tebuvo jos vaizduotė, kol galiausiai pastebėjo kažką sujudant.
Kažkas ten stovėjo.

O, turim dar vieną tyrėją. Ne skandinavų, bet tiks. Susipažinkite – Džonas Šynsas. Kol kas gal net nelabai apie jį yra ką pasakyti, standartas ir tiek. Bet goodreads sako, kad dar viena knyga tikrai bus.

Patiko aprašymas (ir vėl gana šiurpokas) – grupė jaunuolių susiruošia stovyklauti miške. Bus visko, alkoholio, narkotikų, sekso. Smagu ir linksma. Nebesmagu bus ryte – dingo viena mergina. Jos taip ir nepavyksta surasti.

Tai buvo prieš trisdešimt metų. Ir staiga – nauji įrodymai. Naujos mįslės ir iššūkiai detektyvui Šynsui bei jo komandai. Ne tokie ten jie keistuoliai, kaip pas skandinavus, bet irgi pakankamai. Neapleidžia ir toks slogutis… gaila merginos, atsidūrusios ne vietoje ir ne laiku. Siužetas šokinėja čia pirmyn, čia atgal. Čia dar beveik vaikai, čia jau visiškai subrendę.. Kaltas šitas.. O gal šitas… O gal visi.. O gal? Puikiausias būdas išlaikyti ne tik intrigą, bet ir skaitytojo dėmesį.

Stebuklo gal ir nebuvo, bet užteko, kad prireiktų ir kitos rašytojos knygos. Jei tik ji kada pasirodys lietuviškai. 

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Elina Hirvonen. Kai baigiasi laikas.

Elina Hirvonen. Kai baigiasi laikas.

HIRVONEN, Elina. Kai baigiasi laikas [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 230 p.

– Iš kur atsiranda mirtis? – vėl paklausė Aslakas. – Ar iš burnos?
– Galvojau, ką atsakyti, – taip ilgai, kad Aslakas žnybtelėjo man, kad patikrintų, ar nemiegu.
– Ji atsiranda iš gyvenimo, – galiausiai pasakiau. – Taip pat, kaip naktis atsiranda iš dienos, o diena – iš nakties.

O, koks skaitinys papuolė man į rankas po kalno detektyvų ir fantastikos! Labai mėgstu tokias knygas, kuriose į sąlyginai nedidelį puslapių skaičių prirašyta visko šitiek daug!

Patraukė siužetas. Jaunas vyrukas stovi ant pastato stogo miesto centre ir šaudo į žmones. Tame pačiame mieste, kažkuriame name viską su siaubu stebi jo tėvai. Ir sesuo, kažkur toli, Afrikoje.

Knygos aprašyme buvo užsiminta apie sąsajas su Pakalbėkime apie Keviną. Knygų jokiu būdu nelyginčiau – jos visiškai kitokios, jas sieja nebent ta pati sūnaus žmogžudžio tema. Ši, nors ir žymiai trumpesnė, veikia stipriau. Fragmentai iš kūdikystės, vaikystės, mokslo metų. Bendraamžių panieka, patyčios. Atskirtis ir vienatvė. Sesuo, dažnai besigėdijanti brolio. Ir tėvai, per kasdienius rūpesčius nebejaučiantys savo vaiko.

Tema skaudi.  Tokių knygų dažnai skaityti nenorėčiau. Bet nepaisant to, labai patiko.

– Man patinka būti vaiku, – švelniai sumurmėjo jis, kai buvo beužmiegąs. – Bet nenoriu, kad laikas eitų.
– Kodėl?
– Nes tada jis kada nors baigsis, – atsakė jis ir jo pečiai šiek tiek virptelėjo.

 

 

Bev Thomas. Pakankamai gera motina.

Bev Thomas. Pakankamai gera motina.

THOMAS, Bev. Pakankamai gera motina [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 368 p.

Kodėl? Kas nutiko? Kaip tai nutiko?
Lyg sukiočiau pirštuose nežinomą daiktą, mėgindama suprasti, kas tai. Kaip tai galima lengvai paaiškinti? Jam nesisekė sutarti su bendraamžiais. Jį kamavo nerimas. Jis buvo prislėgtas. Egzaminai jam kėlė įtampą.
Bet su tokiais sunkumais susiduria daugelis paauglių.
Ir tik nedaugelis mėgina nusižudyti.

Galvoju, kiek jau esu skaičiusi knygų apie moteris, kurių lemtis – išgelbėti savo šeimą? Pagalbos jos taip ir nesulaukia, galbūt niekas jomis net nebetiki, tik jos pačios, atkakliai irdamosis pirmyn ir bandydamos pasiekti savo. Ar man jos patinka? Taip, priklausomai nuo istorijos, siužeto – skaityti būna pakankamai įdomu ir nenuobodu. Ar jos erzina? O taip, kartais, bet ne tiek, kad atsisakyčiau dar vienos panašios istorijos.

Jau esu skaičiusi knygą apie moterį, kuri netikėjo, kad jos dingusi duktė negyva ir visaip bandė ją surasti. Ši istorija apie Rut kažkuo panaši – tik dingo jos sūnus, o motinos širdis netiki, kad jis miręs. Nors siužetas visiškai ne apie tai. Rut – psichoterapeutė. Man tai šioks toks minusas – nelabai mėgstu visus tuos psichoterapinius reikalus. Ir pačiai Rut nelabai sekasi – per darbus neatkreipė dėmesio į sūnaus problemas. O dabar sielvartas užgožia ir  keistus pacientų siunčiamus signalus, kuriuos pamatęs sunerimtų bet kuris eilinis žmogus.

Tai va, tokia ir situacija, kai skaitytojui viskas aišku, o pagrindinei knygos veikėjai – ne. Gal todėl knygą daug kas kritikavo. Man skaityti buvo visai įdomu, tekstas nėra banalus, stilius geras. Dedu prie kitų panašių knygų ir drąsiai rekomenduoju moteriškų išgyvenimų su šiokiais tokiais holivudiniais prieskoniais mėgėjoms.

Beje, kad knyga yra puikus pasirinkimas Tyliosios pacientės gerbėjams – tai tikrai labai suabejočiau. Greičiau, puikus pasirinkimas ieškantiems knygos laisvalaikiui be jokių perdėtų lūkesčių.

Graham Swift. Regimybės.

Graham Swift. Regimybės.

SWIFT, Graham. Regimybės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 172 p.

Na tai pirmyn, pone mage. Parodykit mums, ką sugebate.

Tikrai, parodykite, ką sugebate, pone Swift! Nes pirmoji knyga Motinų sekmadienis, sakykim, šiek tiek nuvylė ar bent jau tikėjausi ne to, kas buvo žadama ant viršelio. Netgi šios knygos nelabai norėjau skaityti. Kol neatsiverčiau pirmojo puslapio.

Šaunu! Tikra fantastika. Kaip ir toks šiek tiek magiškas siužetas, taip ir pats tekstas įtraukė taip, kad perskaičiau akimirksniu. Labai jau viskas intrigavo. Knyga nedidukė. Istorija, rodos, labai paprasta. Bet būtent dabar ir pajutau tą rašytojo talentą, apie kurį ankščiau tik skaičiau. Paprasta ir gražu.

O kas per istorija? Apie berniuką, vaikystėje sutikusi savo gyvenimo mokytoją. Apie vyrą, suradusi amžiną meilę. Apie sprendimus, keičiančius viską. Kaip ir sakiau, viskas paprasta. Ir kartu – stebuklinga.

Knygą galima perskaityti vienu prisėdimu, nors tokias istorijas gal reiktų skaityti neskubant, pasimėgaujant. Gal.. Kaip kam patogu. Nesvarbu, vis tiek po kiek laiko norėsis vėl paimti knygą į rankas, pavartyti, ir vėl paskaitinėti tą magišką, bet kartu labai paprastą ir taip gražiai surašytą tekstą.

O jos neklauskite – neklauskite Ivės Vait. Nors tik ji viena, neskaitant Ronio, galėjo viską žinoti. Net Džekas jai sakė: „Negali būti, kad tu nežinotum. Po velnių, vaivorykštė per visą sceną. Eina sau, kaip jis šitą padarė?“ Bet ji tik papurtė galvą, gal net rodydama, tarsi turėtų ką slėpti, tarsi būtų įspeista į kampą ir reikalaujama ką nors išduoti. Išduoti? Ją išduoti? O gal jie abu atrodė nelabai kaip – nervingi, susigėdę. Įveikti ir pranokti vaivorykštės.

Bet ir tai nebuvo geriausias jo fokusas. Tas dar bus.

Heather Morris. Cilkos kelias.

Heather Morris. Cilkos kelias.

MORRIS, Heather. Cilkos kelias [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 380 p.

– Aš tik noriu gyventi. Man reikia justi skausmą, su kuriuo nubudu kas rytą, žinodama, kad aš gyva, o mano šeima – ne. Tas skausmas – bausmė už tai, kad likau gyva, ir man reikia jį jausti, juo gyventi.

Ar yra dar negirdėjusių apie Aušvico tatuiruotoją? Vargu. Atsimenu, kaip laukiau, puoliau pirkti, tada nekantravau, kada gausiu ir imsiu skaityti. Ir ką? Knyga ne visai pateisino tuos didžiulius lūkesčius.

Su Cilka viskas kitaip. Jau žinojau, koks autorės pasakojimo stilius, ir ko galima tikėtis. Ir čia kaip tik pirmas netikėtumas – pasakojimas kažkoks kitoks. Sklandesnis ir įdomesnis. Galvoju, paaiškinimas galėtų būti labai paprastas.

Aušvico tatuiruotojas buvo tarsi atpasakojimas. Tikri Leilo Sokolovo prisiminimai, tikrai išgyvenimai. Cilkos istorijoje daugiau išmonės. Taip, Cilka Klein tikrai buvo Gitos ir Leilo draugė ir tikrai kaip galėdama jiems padėjo. Bet Leilo prisiminimų apie ją nebuvo ypatingai daug, tad autorė Cilkos personažą kūrė ir iš kitų šaltinių, kitų atsiminimų, liudijimų. Bet kokiu atveju, tai moters, kuri, išgyvenusi Aušvicą patenka į sovietinį Gulagą, istorija. Drąsios moters istorija.

Tas sovietinio Gulago paveikslas taip pat daug labiau prikausto. Autorė užsienietė, galbūt yra sunkiau perteikti sovietinės istorijos peripetijas. Taip pat skaitydama galvojau ir apie straipsnį, kuriame tokios knygos apie holokaustą ir pokario baisumus nuvertinamos dėl galimo faktų iškraipymo. Visko gali būti. Juk tai ne istorinis, bet grožinis, jausmų ir išgyvenimo romanas. Norintiems daugiau knygos pabaigoje pateikta daugiau faktų apie Cilkos gyvenimą bei publikuojamas baigiamasis žodis apie Vorkutą – sovietų Gulago stovyklą.

Ir, kaip pabaigoje ir parašyta, paskutinį žodį turi tarti Aleksandras Solženicynas (kas žino, gal po grožinių knygų ateis eilė ir jo trilogijai): „Skiriu visiems, kas neišgyveno ir nepapasakos, rašo jis savo klasikinio veikalo Gulago archipelagas pratarmėje, – ir teatleidžia jie man už tai, kad ne visa regėjau, ne visa prisiminiau, ne visa nuspėjau.“

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

Kiram Millwood Hargrave. Malonės.

HARGRAVE, Kiram Millwood. Malonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 366 p.

Bet staiga jūra pakyla, dangus griūva ir orą perskrodžia žalzganas žaibas, akimirką nutvieksdamas tamsą akinama šviesa. Mamatė, išgąsdinta blyksnio ir griausmo, pripuola prie lango – susidūręs su jūra dangus drioksteli taip, lyg būtų skilusi pati žemė, padais ir stuburu joms perbėga virpulys, Marena įsikanda liežuvį ir gerklėje pajuntą karštą sūrumą. 
[…]
Jai bežiūrint, paskutinis žaibo tvyksnis nušviečia įžūliai nurimusią jūrą ir iš gelmės iškyla irklai, vairai, visas korpusas su stiebu ir rūpestingai sukrautomis burėmis – netikėtai išniręs povandeninis miškas. Tik jų vyrų nė ženklo.
Kūčios.

Šitoje mistika alsuojančioje knygoje, nukeliančioje į pačią Norvegijos šiaurę, svarbiausias yra Žodis. Taip užrašyta istorija tiesios svaigina, įtraukia į visai kitus laikus, kitus pasaulius, tarsi pats viską matytum ir jaustum. Yra ir kitas svarbus Žodis. Tikėjimo, pačia blogiausia prasme, kuomet jis pamažu vista pačiais tamsiausiai prietarais, be gailesčio žudančiais žmones.

Pirmiausia sudomino tas mistinis elementas – vieną kūčių vakarą kažkur Norvegijos šiaurėje esančioje Vardės saloje žūsta visi vyrai. Moterys lieka vienos. Joms reiks kažkaip išgyventi ir gyventi toliau. Tokia nuo pasaulio atskirta, vienišų, bet savimi galinčių pasirūpinti moterų bendruomenė greitai sukelia įtarimų. Už lango juk dar tik XVII amžius. Pasaulio reikalus tvarko vyrai, o visus keblumus greitai išsprendžia laužas. Su visomis į jį sumestomis raganomis.

Taigi, knyga pirmiausiai sužavėjo savo kuriama atmosfera. Panašu į H. Kent, o taip pat į E. Donoghue Stebuklą. Jei leidiesi, tekstas visiškai lengvai perkelia visai kitur, į, dažnai tamsos ir prietarų kamuojamus pasaulius. Visai kas kita siužetai. Ir personažai. Malonėse svarbiausios buvo dvi: Marena ir Ursa. Abi iš visai kitokių pasaulių, abi likimo nelepintos, gal todėl taip gerai supratusias viena kitą. Tik va, tas tolimesnis jų likimo vingis šiek tiek nuvylė – nagi, ar be tokių nuspėjamų siužeto posūkių jau nebegalima parašyti geros knygos? Tai buvo didelis minusas, šiek tiek apkartinęs skaitymo džiaugsmą.autor

Bet kai darsyk vartau knygą ir skaitinėju ištraukas, dar kartą pajaučiu tą atmosferą ir nuotaiką, tad visi minusai nutolsta. Autorė amerikietė, gal todėl neišvengta ir holivudo. Bet vis tiek, kaip gerai parašyta, kaip malonu skaityti. Ir ne taip labai prailgsta laukimas, kol vėl atsiras kokia nors panašios tematikos knyga.

Kas rytą, kas vakarą ir kaskart pavalgęs Absalomas parklumpa ant kelių ir meldžiasi taip karštai, kad vargu ar jai pavyktų jį atitraukti, net jeigu laivas skęstų. Parėmęs kaktą sunertomis rankomis, krutindamas lūpas jis poteriauja taip dėmesingai ir susikaupęs, kaip niekada nesielgia su ja. Širdyje Ursa keikia Agnetės meilės istorijas, meilius motinos žvilgsnius, skirtus tėvui, nepadorų virtuvės tarnaičių, kai jų dar turėjo, kikenimą išvydus pasiuntinuką su prekėmis.
Ar jos žinojo, kas yra meilė, tačiau melavo?

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

Mads Peder Nordbo. Ledynų alsavimas.

NORDBO, Mads Peder. Ledynų alsavimas [kriminalinis romanas]. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 388 p.
Grenlandijos bylos Nr. 1

– Kas čia?
– Tiesiog keli dalykai. Atmink, kad istorija visada turi dvi puses, ir kad tiesa dažnai slypi melo detalėse.

Dar viena skandinaviškų detektyvų serija. Žiaurumas, ilgos ir šaltos žiemos, tik skandinavų romanams būdinga atmosfera… Bet yra ir šiokių tokių skirtumų.

Veiksmas vyksta Grenlandijoje. Vieta, ne taip ir dažnai pasitaikanti knygose. Jei Grenlandija – tik kažkur girdėtas žodis, užvertus paskutinį puslapį jis įgaus šalies, žmonių ir konkrečios vietovės formą.

Tyrėjas – žurnalistas. Ne naujiena, žurnalistai mėgsta kapstytis po visokius, ypač nelabai švarius, reikalus. Bet ar jų buvo iki šiol skaitytuose skandinavų trileriuose? Nepamenu. Gal ir ne. O gal ir buvo. Nesvarbu. Nuo tradicijų nutolti nereiks. Policininkų bus. Tokių, be kokių skandinaviško trilerio neįsivaizduoju. Netgi viena kita kieta moteriškė yra. Kaip gi be jų?

Nusikaltimas nėra kuo nors išskirtinis, bet tikrai labai baisus, kaip baisu viskas, kas nors kažkiek sutrikdo laimingą ir nerūpestingą vaikystę. O dar tie pjaustomi žmonės, moterų diriami ruoniai ir kraujas. Pakankamai daug kraujo.

Kažkiek primena Ahnhem. Žiauru, įtempta, intriguoja, bet greitai ir pasimiršta!

Bus serija. Laukiu antros Grenlandijos bylos.

Mary Beth Keane. Šiltinė.

Mary Beth Keane. Šiltinė.

KEANE, Mary Beth. Šiltinė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 396 p.

Tada ji vėl patikėdavo nenužudžiusi to berniuko, kaip ir nenužudė jokių kitų žmonių tame dideliame, plačiame ir bjauriame pulsuojančiame mieste. Iš tikrųjų būtų juokinga, jeigu tik tie žmonės nebūtų pasielgę nusikalstamai, uždarydami ją, vieną moterį, virėją, kai tuo metu kiekviename Amerikos kampelyje tūno koks nors užkratas, laukiantis, kol bus išjudintas ir paleistas į laisvę.

Šiltinė labai gerai atspindėjo šio pavasario aktualijas. …. Buvau su vaikais Italijoje. Grįžau. Jaučiuosi gerai. Vaje, mokytojai neleidžia mano vaikams ateiti į mokyklą!! Bet gi mes jokių simptomų nejaučiame. Kokia diskriminacija! Kokia neteisybė!….

Jeigu tokios ar panašios antraštės matytos, pažįstamos ir jau buvo gerokai atsibodusios pavasario pradžioje – nieko tokio. Ne jūs pirmi, ir siautėjantis virusas – tikrai ne naujiena. Virusų buvo, yra ir bus. Knygoje apie vieną iš jų – šiltinę, ir apie vieną moterį – šios ligos nešiotoją – niekaip nesuvokusią, kad, net nejausdama jokių simptomų, gali užkėsti ir net pražudyti daugybę aplinkinių.

Štai taip trumpai ir parašiau, apie ką knyga. Apie tikrą virusą, tikrus žmones ir tikrus įvykius. Apie XX a. pradžios Niujorką, apie airius imigrantus, apie sunkų gyvenimą, kurį teko gyventi. Bet svarbiausia – apie vieną moterį – Merę, kuriai nepasisekė būti tokiai, kaip visos.

Knyga patiko. Labai įtraukė, labai įsijaučiau. Vieni jausmai keitė kitus, ir ne, tai nebuvo vien tik gailestis ir užuojauta. Tarpais Merė užsispyrusi kaip kokia asilė ir naivi, kaip kokia mažametė. Žinoma, jai gresiantis karantinas – toli gražu ne varganos dvi savaitės. Ne. Teks iškęsti kur kas daugiau.

Ant knygos užrašas, kad ši demonizuota moteris – Šiltininkė Merė – pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas. Taip atsirado Alfredas. Kasdienis gyvenimas, kasdieniai reikalai, meilės ir nemeilės. Dvejonės ir sprendimai. Ne, nereikia klaidingai manyti – Merė nebuvo kokia verksnė ar mėgstanti savigraužą. Ji kovotoja. Kovojanti su tuo, kas jai nesuprantama, nesuvokiama ir atrodo taip neteisinga.

Įdomu, knyga man nekelia jokių asociacijų su jokia kita. O norėtųsi tokių tikrų istorijų paskaityti daugiau. Turite ką pasiūlyti?