Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

Celeste Ng. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau.

NG, Celeste. Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 360 p.

Šeiker Haitsas buvo būtent toks. Čia galiojo savos taisyklės, daugybė taisyklių, nurodančių, kas galima, o ko ne, ir apsigyvenus naujuosiuose namuose Mijai su Perla teko su jomis susipažinti. 

Šeiker Haitsas – Klivlendo priemestis. Tobula aplinka, tobulos šeimos, tobuli gyvenimai… ir pokyčiai, kurie yra neišvengiami, kuomet į šitą tobulą kampelį atsikrausto dvi klajoklės: mama Mija su dukra Perla.

Jau pačiame pirmame puslapyje prasideda ypač kinematografiški įvykiai. Žvalgaisi, kur ta ponia Ričardson, kur ta mašina, ant kurios sėdi jos vaikai: Leksė, Mudis ir Tripas. Keistuolės Izės nesimato, kaip ir Perlos su Mija. Iš pradžių viskas primena tą seną gerą serialą Beverli Hills ( kuris kažkada buvo ganėtinai populiarus). Perlos gyvenimas ne toks, kaip vietinių, jai reikia laiko šiek tiek apsiprasti. Na o apsipratus prasideda paaugliška kasdienybė, nuotykiai ir paslaptys. Kaipgi be jų.

Bet tai dar ne viskas. Dar yra mamos. Mama Maištininkė, mama Tobuloji, mama Nelaimingoji, mama… Jos ryžtingos, jos atkaklios, jos viską padarytų, kad apsaugotų savo vaikus. Kliūtys? Jos turi būti panaikintos. Paslaptys? Jos turi būti išaiškintos. Tobulas gyvenimas? Jis turi būti išsaugotas. Gal. Bent jau ginamas iš paskutiniųjų. Taisyklės? Žinoma. Juk tobulo gyvenimo be taisyklių nebūna? Ar būna?

Tačiau, mąstė jis, taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas, ir niekas negali tiksliai pasakyti, kurioje linijos pusėje tu stovi. Jį visada žavėjo žmonos idealizmas, tikėjimas, kad pasaulis gali tapti geresnis, tvarkingesnis, gal netgi tobulas. Ir pirmą kartą susimąstė, ar ir jis galvoja taip pat.

2017 metais „Goodreads“ geriausiu išrinktas romanas. Paliko labai gerą įspūdį. Tikrai.

Heather Morris. Aušvico tatuiruotojas.

Heather Morris. Aušvico tatuiruotojas.

MORRIS, Heather. Aušvico tatuiruotojas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

SS karininkas atlapoja duris ir jie įžengia į milžinišką kambarį. Jis prigrūstas šimtų nuogų kūnų. Jie sukrauti vieni ant kitų, galūnės išsikraipiusios. Negyvos akys išsprogusios. Vyrai, jauni ir seni, apačioje – vaikai. Kraujas, vėmalai, šlapimas ir fekalijos. Visos oras persunktas mirties tvaiko…

Nagi, ar esate pasiruošę siaubui? Tikrų tikriausiam realybės siaubui? Ir ar galite patikėti, kad tarp šių baisybių gali atsirasti vietos meilei?

Leilas nėra eilinis kalinys, jis priverstas dirbti naciams – tatuiruoti ant kalinių rankų numerius. Čia jis ir sutinka Gitą, o baigdamas tatuiruoti ketvirtą skaičių ant jos riešo supranta, kad yra baisiausiai įsimylėjęs. Istorija prasideda.

Tai autentiškas liudijimas, kurį po daugelio metų užrašė Heather Morris. Ilgą laiką Leilas nieko niekam nepasakojo, bijojo būti apkaltintas kolaboravimu su naciais. Mat jo gyvenimas stovykloje buvo laisvesnis, jis ir valgė sočiau, ir atskirą kambarėlį turėjo. O jei naujų kalinių nebūdavo, galėjo ilsėtis. Arba padėti kitiems.

Pribloškia stipriai. Žudymai, bandymai su žmonėmis, prievartavimai, sadizmas…. Viskas tik juoda. Ir staiga pasirodo tas spindulėlis. Gita… Ar jie išgyvens? Ar išgyvens jų meilė? Juk, pasak Šekspyro, meilė ir ten prislinks, kur jai praeiti kliudo. Ar ne?

Jis pasilenkia ir švelniai nuskina tą trumpą stiebą. Jis kaip nors įsigudrins rytoj paduoti gėlę Gitai. Grįžęs į savo kambarėlį, Leilas rūpestingai padeda brangiąją gėlę šalia lovos, prieš ateinant miegui, kuriame nieko nesapnuoja. Tačiau kitą rytą, kai pabunda, vainiklapiai atsiskyrę ir susiraitę guli aplink juodą žiedo vidurį. Šioje stovykloje išlieka vien mirtis.

Tokias knygas kaip nors vertinti sunku. O ir nereikia.

Chanel Cleeton. Kitais metais Havanoje.

Chanel Cleeton. Kitais metais Havanoje.

CLEETON, Chanel. Kitais metais Havanoje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 368 p.

Mintis, kad šis griuvėsių grožis yra Kubos likimas, slegia taip pat kaip idėja, kad jos ateitis – kruiziniai laivai bei lošimo namai. Kad tie patys revoliuciją kurstę dalykai atgims vėl, jei apskritai kada apnyko, kad sunkumai, su kuriais kiekviename žingsnyje susiduria vietiniai, savotiškai žavi. Visi kalba, kad Kuba yra „atvira“ ir „laisva“, tačiau skirtingiems žmonėms tai reiškia skirtingus dalykus. Vieni tikisi sulaukti greitojo maisto restoranų ir garsių prekių ženklų parduotuvių, o kiti svajoja apie galimybę gyventi šalyje, kurią galėtų vadinti sava, kurioje galėtų bent šiek tiek kontroliuoti savo gyvenimą.

Užburiantis priminimas, kad pasaulyje nieko nėra brangiau už šeimą, meilę ir viltį. (FIRST for Women Magazine). Retai kada būna, kad citata ant viršelio taip taikliai apibūdintų knygą.

Elisa ir Marisolė – dvi vienos giminės moterys. Viena dar visai jaunutė buvo priversta su šeima bėgti iš Kubos. Antroji, po daugelio metų vykdydama savo senelės valią, į ją sugrįš. Kad aplankytų vietas, apie kurias senelė pasakojo visą gyvenimą. Kad pajustų vis dar gyvas šeimos paslaptis.

Skaitydama knygą vis prisimindavau Skarlet. Taip, tą pačią Skarlet iš Vėjo nublokštų. Kaip tuomet ją skaičiau, ką jaučiau, ką galvojau. Ir, nors knygos visiškai skirtingos, jaučiausi taip pat gerai. Norėčiau pasakyti, kad net neerzino scenos apie padažnėjusį kvėpavimą, rankos prisilietimą ir širdies dūžius…. Kurgi, žinoma erzino. Taip jau yra, meilės romanai nėra mano pats mėgstamiausias žanras.

Gerai, kad istorija ne tik apie meilę. Pagardintas giminės paslaptimis (ką aš labai mėgstu), praeities – dabarties siužetu (ką aš taip pat labai mėgstu) ir Kuba (visiškai nepažintas kraštas). Autorė – išeivė iš Kubos, ir tą galėjai jausti kiekviename puslapyje. Ji kartu su Elisa, Marisolė, Luisu, su kitais personažais labai išgyvena dėl šios šalies, jos istorijos, jos žmonių. Patriotizmo, tėvynės meilės, begalinio ilgesio, kai negali sugrįžti į namus, kurie vos už 150 kilometrų, netrūko. Nejučia pradedi galvoti apie beprasmius perversmus ir revoliucijas, dažniausiai taip ir neišpildančius puoselėtų vilčių apie laisvę ir kitokį, geresnį gyvenimą. Nejučia pasikeli nuo patogaus krėslo, eini prie žemėlapio, ieškai Kubos ir Havanos. Prisimeni skaitytus straipsnius Iliustruotoje istorijoje  apie Če Gevarą ir Fidelį Kastro, naršai internete. Galvoji, gal verta užsirašyti citatas, nes įdomių minčių begalės.

Aš esu ir sykiu jau nesu kubietė. Bandau atkurti Kubą, kuri tikrovėje jau nebeegzistuoja, ir nežinau, kur šiame senelių krašte yra mano vieta.
Galbūt mes esame svajotojai. Viltingieji. Svajojame apie Kubą, kurios nematome akimis, kurios negalime paliesti, kurios skonį burnoje jaučiame su prisiminimų prieskoniais.
Tremtiniai yra istorikai, prarastosios Kubos, kuri jau beveik pamiršta, sergėtojai.

Tokia, sakyčiau, pažintinė meilės istorija, nutikusi kitąsyk Havanoje. Ir kas ten pasakys, kurios tos meilės buvo daugiau…

 

Robert Seethaler. Visas gyvenimas.

Robert Seethaler. Visas gyvenimas.

SEETHALER, Robert. Visas gyvenimas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 131 p.

– Kur taip ilgai buvai? – sušuko jis. – Aš tiek daug turiu ką papasakoti. Nepatikėtum, Mari! Visą šį ilgą gyvenimą!
Ji neatsisuko. Nieko neatsakė. Tik švilpavo vėjas, kaukė ir dejavo, skriedamas pažemiui ir šluodamas paskutinį šių metų sniegą.

Va perskaitai tokią knygą ir nusvyra rankos. Žinai, kad nieko parašyti negalėsi. Nieko tokio, kas nors šiek tiek galėtų apsakyti, koks gėris yra ši knyga. Nežinau, kokiais žodžiais ją apibūdinti. Paprasta? Sklandi? Įspūdinga? Sukrečianti? Viskas taip banaliai skamba… Ir tada dar didesnė nuostaba – o kaip su tais pačiais paprasčiausiais, kasdieniniais žodžiais galima sukurti kažką tokio nuostabaus? Šitokią istoriją? Kaip jiems tai pavyksta? Kaip?

Andrėjas Egeris – kalnų žmogus. Ne, jis nėra koks nors visiškas atsiskyrėlis. Gyvena netoli vieno Austrijos Alpių slėnyje įsikūrusio kaimelio. Eina į parduotuvę. Eina į darbą. Kartą net į karą buvo išėjęs. Tačiau vietoj žmonių jis mieliau renkasi kalnus. Ten jo namai. Ten jis randa džiaugsmą. Ten jis randą jėgų išgyventi visus sunkumus. Visas nuoskaudas. Viską. Ten jo visas gyvenimas.

Man buvo gražu. Labai. Skaitinys, kurio užtenka gal tik porai vakarų, bet kurį norisi laikyti šalia savęs. Ką žinai, kada, kaip tas Egeris, užsinorėsi į kalnus. Kad dar sykį pasimėgautum tuo paprastai tobulu tekstu.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

Ulrich Alexander Boschwitz. Keleivis.

BOSCHWITZ, Ulrich Alexander. Keleivis [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonaitytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 246 p.

Berlynas-Hamburgas, pagalvojo.
Hamburgas-Berlynas.
Berlynas-Dortmundas.
Dortmundas-Achenas.
Achenas-Dortmundas.
Tikriausiai taip ir važiuosiu, vis tolyn, tolyn. Dabar aš keleivis, vis tolyn keliaujantis keleivis.
Aš apskritai jau išvykęs.
Aš emigravau į Vokietijos geležinkelius.
Aš nebe Vokietijoje. 

Baisu. Tikrai baisu skaityti. Paskutinį kartą baisu buvo zoologijos sode. Tikrai, tuomet taip įsijaučiau į mamos situaciją. O dabar tas vargšas žmogus (kuris anaiptol nebuvo vargšas)… Jo gyvenimas staiga pasikeičia taip radikaliai, kad net nesuvokiama protu.

1939 metai. Lapkritis. Vokietija. Žydai. XX a., pačiame Europos viduryje vyksta neįtikėtini (bent jau paprastiems žmonėmis) įvykiai. Būtent tais metais lapkričio mėn. įvyko didžiulio mąsto žydų areštai. Tie, kurie nelabai tikėjo galima grėsme ir neišvyko iš šalies, tampa įkaitais. Draugai, kaimynai, bendradarbiai baiminasi su jais net kalbėti, emigruoti jiems jau greičiausiai nebepavyks. Vienintelis kelias – koncentracijos stovykla ir/arba mirtis.

Aišku, ši tema – jokia naujiena. Bet juk tokių istorijų vienodų nebūna. O dar tas Otas Zilbermanas. Naivuolis… Otas negali patikėti tuo, kas vyksta. Niekaip. Ne už ką. Juk viskas taip siaubinga!

Moteris, kad ir kas nutiktų, sako „siaubinga“. Sakytų taip išgirdusi apie geležinkelio avariją, sakytų, jei koks pažįstamas išsinarintų koją, jei pati nesuspėtų į tramvajų. Siaubinga!
Mano likimas tampa posakiu, štai ir viskas!

Taip. Štai ir viskas. O knyga tikrai labai gera, bet to ir tikėjausi.

Graham Swift. Motinų sekmadienis.

Graham Swift. Motinų sekmadienis.

SWIFT, Graham. Motinų sekmadienis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 128 p.

Ramybė. Tai tiko visoms dienoms, tai tiko visiškai bet kuriai dienai, tačiau šiai dienai tai tiko labiau nei bet kuriai kitai: dar niekada tokios dienos nebuvo, nebus ir būti daugiau negalės.

Dabar dar sykį bevartydama knygą beveik imu atlyžti. Tikrai tekstas gražus, skaityti neprailgo. Dar kartą paskaitinėju vieną pastraipą, kitą. Tobula. Bet kai skaičiau, tikrai taip neatrodė.

Pirmiausiai patraukė knygos pavadinimas – Motinų sekmadienis. Antra – tai leidykla, kuri tikrai siūlo kokybiškus skaitinius. Be to, knyga nedidukė. Sutalpinti gerą istorija vos šimte puslapių irgi ne taip paprasta. Turėtų būti gerai. Tai kodėl jaučiu, lyg kažkas būtų ne taip?

XX a. pradžia. Neseniai baigėsi Didysis karas. Jauna tarnaitė Džeinė myli netoliese esančio dvaro paveldėtoją Polą, bet jų meilė slapta. Luomų skirtumas niekada neleis jiems būti kartu. Visgi tas lemtingas Motinų sekmadienis – tik jų. Po jo abiejų gyvenimai keičiasi.

Galvoju, kodėl knyga manęs nenustebino? Kaip daugumą kitų skaitytojų. Kodėl nebyra ašaros? Tik kažkokie dviprasmiški jausmai, ir galvoje besisukančios mintys. Džeinė tokia tikra, jos jausmai tokie nesuvaidinti. Kaip viena komentatorė internete rašė – stebėtina, kaip vyras rašytojas taip puikiai perteikia vidinį moters pasaulį. Polas – tvirtas ir užtikrintas. Apsisprendęs. O gal paklūstantis? Galvoju, kad suprantu, kas iš tiesų nutiko. Ir tai tik patvirtina – taip, knyga gera, jai nieko neprikiši.

Tai patiko ji man, ar ne? Nežinau. Bet ji tikrai verta visų gurmaniškų tekstų pasiilgusių skaitytojų dėmesio.

Romain Gary. Aušros pažadas.

Romain Gary. Aušros pažadas.

GARY, Romain. Aušros pažadas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2009. 360 p.

Negera, kai esi taip mylimas toks jaunas, taip anksti. Taip įgyji blogų įpročių. Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažkur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj tau duoda pažadą, kurio neištesi. Paskui iki gyvenimo pabaigos esi priverstas valgyti šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris priima tave į savo glėbį, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai tėra užuojauta. Visada grįžti prie motinos kapo pastaugti kaip benamis šuo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai tave vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tik miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu tu labai kruopščiai ištyrei meilę ir nešiojies su savimi jos dokumentinį patvirtinimą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi savyje palyginimų nuodą ir leidi laiką laukdamas to, ką jau gavai.

Jau antrąsyk skaitau rašytojo autobiografiją, prieš tai neperskaičiusi nei vieno jo romano. Ir tai nei kiek netrukdo. Gary, kaip ir Grass rašo puikiai ir tos autobiografijos gali būti net įdomesnės už pačius romanus. Gal.

Žymaus XX a. prancūzų rašytojo (ir ne tik) vardas siejamas su Vilniumi, ir tai vienintelis faktas, kurį žinojau. Vilniuje, Pohuliankos 16-ame name jis gyveno vaikystėje, Vilniuje jis sutiko poną Piekielny, Vilniuje valgė kaliošą ir kitus visiškai nevalgomus daiktus. Vardan meilės.

Tačiau knygoje svarbesnė kita meilė. Be kaliošo, su „šeimos brangenybėmis“, bet ne mažiau didi. Galinti ne tik auginti, bet ir griauti. Kad ir netyčia. Autorius turėjo ypatingą motiną, kurios meilė sūnui buvo begalinė. Tikėjimas – irgi. Nuo pat mažumės Romain buvo sakoma, kad jis bus didis žmogus. Rašytojas, smuikininkas, lakūnas, muzikantas, tenisininkas, ambasadorius, diplomatas – kas tik nori. Bet didis žmogus. Vaikas neturėjo kito pasirinkimo – kaip tik juo ir tapti.

Jei kam nors atrodo, kad autobiografijas skaityti nuobodu – nieko panašaus. Siužetas, kaip ir gyvenimas, dažnai netikėtas. Rusija – Lietuva – Lenkija – išsvajotoji Prancūzija. Skurdas – prabangus gyvenimas – skurdas.. Tekstas gražus, autoriui nestinga humoro ir tokios švelnios ironijos. Nors vietomis skaityti buvo ir nejauku, ir gaila – kartais ta meilė tikrai aptemdo akis ir sujaukia protą. Kiek toli ji gali eiti? Kiek ji gali nulemti? Ką tik perskaičiau rašytojo biografiją wikipedijoje. Esu truputį sukrėsta. „Na štai ir viskas“. Viskas?

Lūkesčiai pasitvirtino – Aušros pažadas tikrai ta knyga, kurios greitai nepamirši, prie kurios norisi sugrįžti. Komplimentai jai nė kiek neperdėti. Tikra rinktinė proza. Mėgaukitės.