Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

TURTON, Stuart. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 526 p.

– Čia dedasi kažkas siaubinga, – sušnypščia Evelina. – Sužalota ranka, kvaišalai, Ana, o dabar štai kompasas. Lyg koks žaidimas, kurio mudu nė vienas nemokame žaisti. Išvyk, Sebastianai, bent dėl manęs. Tegul visa tai aiškinasi policija.

Net nežinau, ką parašyti. Imkim citatą nuo viršelio: „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“.

O taip! Įsivaizduok, kad išgyventum, turi per aštuonias dienas išaiškinti žudiką. Bėda, kad nelabai atsimeni, kas toks esi. Kiekviena išaušusi diena tik dar labiau sujaukia protą ir viską tik dar labiau supainioja. O laikas tai tiksi. Tikriausiai sutriktų net pats Puaro, pamatęs tiek daug nežinomųjų. Bet bandom viską išpainioti.

Tobula. Kiekviena nauja diena papildo ankstesnę vis naujomis detalėmis ir nuojautomis. Niekas nepaaiškėja. O gal jau kažkas aiškiau? Ne!!??? Pasirodo, saugotis reikia ne tik žudiko. O lapai tirpsta per greitai….

Kažkur skaičiau, kad knyga per paini. Bet oi, koks ten tas painumas, tik šiokia tokia smegenų mankšta. Ir idealus būdas pramušti visus skaitymo blokus. Aišku, tokiems klasikinio detektyvo, Dauntono serialo ir šiek tiek Švilpiko gerbėjams. Nuo savęs dar pridėčiau Kuždesių salos žiupsnelį. Visai, visai nedidelį.

Galiu skelbti – štai, Metų Detektyvas!!! Nelabai tikiu, kad bent artimiausiu metu pasitaikys kas nors geriau. O galėtų.

Kazuo Ishiguro. Palaidotas milžinas.

Kazuo Ishiguro. Palaidotas milžinas.

ISHIGURO, Kazuo. Palaidotas milžinas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 364 p.

– Aš čia pagalvojau, karalaite. Ar gali būti, kad mudviejų meilė nebūtų tapusi tokia stipri per visus tuos metus, jeigu migla nebūtų taip apiplėšusi mūsų? Gal ji leido žaizdoms užgyti?

Kiek ir kiek daug beskaitytum, visada žinai – gerų knygų dar bus. Dar bus, kas nustebins ir sužavės. Dar bus tų, kurios pateks tarp pačių geriausių. Dar bus tikrų atradimų. Toks tas begalinis skaitymo malonumas…

Kazuo Ishiguro – japonų kilmės britų rašytojas, nobelistas. Ir taip, dar neskaitytas. Labai dėl to džiaugiuosi. Nes pirmoji į rankas patekusi knyga – tobula. Daugiau rašytojų knygų skaitę Goodreads vertintojai griežti – tai tas su ja blogai, tai anas. Tik ne man. Kol kas Palaidotas milžinas konkurentų neturi. Ji tokia paprasta, poetiška, graži. Primena kažkokius senus senus trubadūrų laikus, tik vieta ne ta. Ir laikas ne tas. Jau nebėra (ar dar nėra?) nei didingų pilių, nei bokštuose uždarytų karalaičių, nei drąsiųjų riterių, nei romantiškų nuotykių. Viską dengia migla.

Nors gal per miglą viskas matosi kiek kitaip? Kitos pilys. Kiti laikai. Ir dainiai kiti. Kitokie, dar karaliui Artūrui ištikimi riteriai. Kitokios karalaitės. Ir meilė kitokia. Žemiškesnė. Tikresnė. Ištvermingesnė.

Puikus įspūdis. Galima skaityti kaip pasaką, legendą (bet rašytojo juk ne tas, ar ne?). Galima skaityti kaip metaforų pilną alegorinį romaną. Vėl jungiu Goodreads. Ten taip gražiai surašytos skaitytojų įsivaizduojamos pagrindinės romano mintys. Galima (o tai juk smagiausia) susikurti ir savų. Galima…

Bet kokiu atveju tai knyga, kurią norisi atsiversti dar kartą. Galbūt tiesiog šen bei ten paskaitinėti. Gal atrasi dar ką nors. Ką nors įstabaus. O gal tiesiog kažką elementaraus ir paprasto.

Girdžiu jį atbrendant per vandenį. Ketina tarti man žodelį? Minėjo apie tai, kad atitaisys draugystę. Tačiau kai atsisuku, jis nežiūri į mane, tik į krantą ir saulę žemai virš įlankėlės. Nė aš akimis neieškau jo žvilgsnio. Nubrenda pro mane neatsigręždamas. Palauk manęs ant kranto, bičiuli, tariu tyliai, bet jis neišgirsta ir brenda toliau.

Gilly Macmillan. Auklė

Gilly Macmillan. Auklė

MACMILLAN, Gilly. Auklė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 430 p.

Tai žmogaus kaukolė. Ji švelniai dunkstelėdama nukrinta Rubei prie kojų. Tamsios angos, kur ankščiau buvo akys ir nosis, spokso į mane, ir nors kaukolė purvina, aiškiai matau skilimo linijas, bėgančias kaukolės skliautu, lyg seni takeliai žemės paviršiumi.

Toks kaip ir detektyvas, su gijomis į praeitį. Po vyro mirties Džo su dukrele priversta apsigyventi pas motiną. Nelabai smagu, mat daug vaikystės skriaudų ir nuoskaudų vis dar gyvos atmintyje. Vaikščioti po namus, kurių kiekvienas kampas kažką primena, irgi nelabai malonu. Bet Rubei su senele smagu. Tai teks kentėti, kol išsispręs vyro palikimo klausimai ir gyvenimas, kiek įmanoma, grįš į savo vėžes.

Bet taip, kaip buvo, nebebus niekada. O dar auklė. Hana. Mylimiausias asmuo vaikystėje, didžiausias autoritetas ir svarbiausia gyvenimo dalis. Bet ir ji įskaudino Džoseliną – vieną dieną ėmė ir dingo iš jos gyvenimo.

Jei galvojate, kad čia atpasakojau knygos siužetą, tai ir galvokite toliau. Reikalų tiek, kad į porą pastraipų sunku būtų sutalpinti. Kartais atrodo, kad senelei, ledi Holt, visiškai susimaišė protas. Kartais atrodo, kad taip atsitiko Džoselinai. O gal viskas gerai, tik skaitytojas nesupranta nieko? Abiejų moterų praeitis nuobodi nebuvo – nieko keisto, kad ji taip veikia ir dabartį. Viskas taip susipainioję ir susiraizgę. Prireiks sveiko proto ir nuovokos.

Bet panašu, kad pas skaitytojus tos sveikos nuovokos žymiai daugiau. Džo elgiasi siaubingai vaikiškai, kaip kokia užsispyrusi isteriška ir dar visiškai akla mergiotė. Kartais jos poelgiai tokie erzinantys, kad net ramiausią skaitytoją gali išvesti iš proto. Ei, moteriške, nusileisk gi ant žemės ir truputį apmalšink savo aroganciją. Paauglė Rubė ir ta elgiasi protingiau. Bet toks jau tas autorės sumanymas. Skaitytojui belieka tik mėgautis arba erzintis.

Tess Gerritsen komentaras ant viršelio „O, visagale įtampa!“ šį kartą nelabai atitiko mano supratimo apie tikrai įtemptą siužetą. Bet skaityti buvo ganėtinai įdomu, tikrai neprailgo. Toks šeimos istorinis draminis pasakojimas su detektyvo detalėmis.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

ARIKAWA, Hiro. Keliaujančio katino kronikos [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 254 p.

Gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Būna, pamatai knygą ir iš karto supranti – ji parašyta tau. Ir skaityti ją turi nedelsiant. Tad sėdam į sidabrinės spalvos furgoną ir leidžiamės į kelią kartu su katinu ir jo vairuotoju Satoru.

Nana – gyvenimo matęs katinas. Kol nepažinojo Satoru, gyveno gatvėje. Dabar abu leidžiasi į kelionę, nes gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Nanos logika katiniška. Kada nors auginę ar auginantys katiną tai pajus, supras ir įvertins. Kiekviena situacija vertinama per jo, subrendusio ir išmintingo katino, prizmę. O vertinti yra ką. Satoru užsuka pas savo vaikystės draugą, prisimena kartu praleistus metus, vėliau dar aplanko keletą mokyklos, jaunystės draugų. Kiekvienas apsilankymas sukelia nemažai prisiminimų ir emocijų. Nanai belieka tik juos stebėti ir vertinti. Na, gal dar bandyti ką nors pakeisti. Ko tik nepadarytum dėl savo bendrakeleivio…

O žmogaus gyvenimas juk gali būti dar spalvingesnis nei gatvėje gimusio ir benamiu buvusio katino.

Labai patiko. Toks minimalistinis pasakojimas su ramiais, filosofiškais išmintingo katino pastebėjimais. Įtraukia, sujaudina, bet ir nuramina. Pabaigoje gali prireikti nosinių.

Mūsų kelionių prisiminimai nutiesia kelius į ateities keliones.
Prisiminimai apie tuos, kurie išsirengė į kelią anksčiau už mus. Apie tuos, kurie mus pasivys vėliau.
Kada nors mes vėl sutiksime visus savo mylimus žmones tenai, toli už horizonto.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

MORREY, Beth. Išgelbėti Misę Karmaikl [romanas]. Iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: baltos lankos, 2020. 364 p.

Taigi diena pasibaigė taip pat apgailėtinai, kaip ir prasidėjo. Bet aš vis dar jaučiau – tą kibirkštelę. Kažkas prasidėjo. Arba pasibaigė. Kas žino?

Na, parašyti reikia iš karto – Uvė buvo geriausias, yra geriausias ir geriausias bus dar ilgai. Tai nereikia jo kaskart minėti. Palikime jį savo miestelyje kažkur Švedijoje ir keliamės į Londoną. Pas Misę.

Misė man labiau priminė Eleonorą. Tik Misės vienatvė labiau suprantama. Likus vienai, jai belieka tik atsiminimai apie užaugusius ir jau nutolusius vaikus, kažkur už tūkstančių kilometrų gyvenantį anūką, vaikystę, jaunystę, mylimą vyrą. O viską tą prisiminus – liūdėti.

Arba išeiti į parką ir susipažinti su šiek tiek ekscentriškais žmonėmis.

O jie – tikrai spalvinga kompanija. Ir visai nekeista, kad į vienišos, priekabios, užsispyrusios Misės gyvenimą tų spalvų tikrai įneš. Taip ir romanas – ir liūdnas, ir linksmas, ir šviesus, kartais šiek tiek pilkesnis. Kartais spalvingesnis. Kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimas.

O ir staigmenų tikriausiai bus. Kaipgi be jų.

Nežinia, ar tą Misę atsiminsiu ilgai, bet paskaityti apie ją tuo neeiliniu tarpšventiniu laikotarpiu buvo visai ne pro šalį.

Vanessa Springora. Abipusiu sutikimu.

Vanessa Springora. Abipusiu sutikimu.

SPRINGORA, Vanessa. Abipusiu sutikimu. (Ne)uždraustų santykių istorija [atsiminimai]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 136 p.

Kai pasakiau mamai, kad palikau G., iš pradžių ji netenka amo, o paskui liūdnai paklausia: „Vargšelis… Ar esi tikra? Jis juk tave dievina!“

Oho, kokia knyga! Ir ką dabar daryt? Stebėtis, baisėtis, piktintis ar ieškoti kokio logiško paaiškinimo?

Kaip reiktų vertinti santykius, kai skirtumas tarp mylimųjų kažkur 40 metų? Kas tai? Stebuklinga meilė, kuriai nieko nėra neįmanomo? Abipusis supratimas, kurį jaučia tik tie du, o aplinkiniai nieko nesupranta? Amūro žioplumas, kad paleido strėlę ne ten, kur turėjo? Galų gale visi apsiprastų ir pamirštų tą skirtumą. Gal ir būtų pamiršę. Bet šiuo atveju mylimajai tebuvo 14 metų. Keturiolika.

Tada dauguma tikriausiai sunerimtų. Dauguma. Be ne paauglė, kurios esminis troškimas – išsilaisvinti iš tėvų glėbio ir noras būti mylimai. Savo gyvenimo valdovei. Juk darau tai, ką noriu ir kažin, ar į mano gyvenimą kas nors gali kištis? O gal sunerims mama? Bet jai tai didelė garbė! Jos paauglės mylimasis – garsus menininkas ir rašytojas. Tėvas? Bet jam knieti tik pašūkauti ir apkaltinti motiną netinkamu dukters auklėjimu. O gal gydytojas? Taip, gydytojas sunerims ir atliks nedidelę procedūrą, kad paauglei lytiniai santykiai nekeltų jokios baimės!

Tai gal tada visuomenė? Aplinkiniai? Bet juk G. M. – žmogus žymus, garsus, populiarus, mėgstamas. Tai jis parašė esė „Jaunesni nei šešiolikos“, kuriai pritarė garsūs Prancūzijos elito vardai. Juk ir jaunesni asmenys pilnai gali priimti sprendimus dėl savo lytinio gyvenimo, ar ne? Tikrai? Ir taip, tai vyko ne kur nors tolimoje, nežinomoje ir civilizacijos nemačiusioje gentyje. Tai vyko Europoje, Prancūzijoje, vos prieš kokius 30 metų.

Paauglės V. stebuklinė pasaka pasibaigė suvokus, kad jos mylimasis tėra tik manipuliuotojas, paauglių kolekcionierius ir pedofilas. Motina tikriausiai nelabai ką suprato – juk jis toks žinomas ir gerbiamas žmogus! Visuomenė labai ir nesigilino, gal pradėjo šiek tiek garsiau šnabždėtis, bet iš letargo taip ir nepabudo. V. teko viską ištverti pačiai. Išgyventi, pasveikti, atrasti noro gyventi toliau. O šie atsiminimai – tarsi galutinė terapija. Ir įspėjimas kitiems.

Skaitykit, jei pajėgsit. Parašyta gerai. Bet malonu nebus. Logiško paaiškinimo – irgi.

Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

ITURBE, Antonio. Mažiausia pasaulio biblioteka [romanas]. Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 448 p.

 – Matydami tikrovę, jaučiam vien šleikštulį ir pyktį. Mums lieka tik vaizduotė.

O kas geriau gali padėti atitrūkti nuo realybės, jei ne knygos? Net jei ta realybė – 31-as blokas Aušvice….

Holokaustas – tikriausiai bus pati populiariausia praeitų metų tema. Taip taip, ir skaičiau, ir jau rašiau kokį pasipiktinimą kartais sukelia tokia grožinė literatūra – nieko bendra su faktais, realybė iškraipyta ir panašiai. Bet yra ir kitų nuomonių – jei tikrai trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą, kodėl to nepriminti, nepasidalinti išgyvenusiųjų pasakojimas, net ir tada, kai gresia būti apkaltintam kičo skleidėju.

Ši istorija papasakota pagal Ditos Kraus atsiminimus. Juos į grožinį romaną surašė ispanų (kažkas naujo) rašytojas. Keturiolikmetė rūpinasi keliomis knygomis, jas prižiūri, rytais patiki vienam ar kitam mokytojui, vakarais susirenka, sutvarko, klijuoja. Myli. Tų knygų vos kelios, dėl to jos – tikros brangenybės ir „bibliotekininkės“ atsakomybė ypač didelė. Jau nekalbant apie tai, kas nutiktų, jei Dita įkliūtų.

Ar patiko? Taip. Istorija emociškai paveiki, pats pasakojimo stilius gerokai stipresnis nei populiariųjų Tatuiruotojo ir Cilkos. Ditos, kaip ir kitų vaikų kasdienybę, praskaidrina Šaunusis kareivis Šveikas ir paslaptingasis grafas Montekristas. Tarsi tokia vilties kibirkštėlė, kuri galbūt padės išgyventi. Ne Aleksijevič, bet perskaičiau vos per kelis prisėdimus.

Taigi, ar tai kičas, ar ne, vertinti negaliu, o ir nenoriu.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

LODGE, Gytha. Ji vis dar laukia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 428 p.

Ji staiga apsisuko, širdis krūtinėje plakė kaip pašėlusi.
Aurora paklaikusiomis akimis apžvelgė medžius, nuo žiūrėjimo į laužo liepsną jos regėjimas mirgėjo šviesiai mėlynomis dėmėmis. Nieko negalėjo įžiūrėti. Pamanė, kad tai turbūt tebuvo jos vaizduotė, kol galiausiai pastebėjo kažką sujudant.
Kažkas ten stovėjo.

O, turim dar vieną tyrėją. Ne skandinavų, bet tiks. Susipažinkite – Džonas Šynsas. Kol kas gal net nelabai apie jį yra ką pasakyti, standartas ir tiek. Bet goodreads sako, kad dar viena knyga tikrai bus.

Patiko aprašymas (ir vėl gana šiurpokas) – grupė jaunuolių susiruošia stovyklauti miške. Bus visko, alkoholio, narkotikų, sekso. Smagu ir linksma. Nebesmagu bus ryte – dingo viena mergina. Jos taip ir nepavyksta surasti.

Tai buvo prieš trisdešimt metų. Ir staiga – nauji įrodymai. Naujos mįslės ir iššūkiai detektyvui Šynsui bei jo komandai. Ne tokie ten jie keistuoliai, kaip pas skandinavus, bet irgi pakankamai. Neapleidžia ir toks slogutis… gaila merginos, atsidūrusios ne vietoje ir ne laiku. Siužetas šokinėja čia pirmyn, čia atgal. Čia dar beveik vaikai, čia jau visiškai subrendę.. Kaltas šitas.. O gal šitas… O gal visi.. O gal? Puikiausias būdas išlaikyti ne tik intrigą, bet ir skaitytojo dėmesį.

Stebuklo gal ir nebuvo, bet užteko, kad prireiktų ir kitos rašytojos knygos. Jei tik ji kada pasirodys lietuviškai. 

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

Guillaume Musso. Slaptas rašytojų gyvenimas.

MUSSO, Guillaume. Slaptas rašytojų gyvenimas [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 240 p.

– Kas yra geras romanas?
– Sukuriate personažus, kurie sužadina skaitytojų meilę ir simpatijas. Paskui tuos personažus nužudote. Ir įskaudinate skaitytoją. Taip jis visada prisimins jūsų romaną.
/ John Irving.

Ne, Musso ne toks geras, kaip R.R.Martin. Taip pasišvaistyti kalavijais, kaip pastarasis, daugiau nesugeba niekas. Bet savo stilių turi. Tokį, kad pamačius naujai išleistą knygą, visada norisi tuoj pat ją perskaityti.

Taip.. vienos yra įdomesnės, kitos – nelabai. Stebuklų jose tikėtis tikrai nereikia. Vienintelis stebuklas, kurį šis autorius moka padaryti, tai kiekvieno skyriaus pabaigoje parašyti tokį miglotą / paslaptingą / intriguojantį sakinį, kuris tiesiog priverstų skaityti toliau.

Yra labai labai garsus rašytojas, kurias staiga nustoja rašyti ir atsiskiria nuo visuomenės nuošalioje saloje. Yra jaunas pradedantysis rašytojas, svajojantis parašyti pirmąją knygą. Yra daug tokių, kurių tikslas patekti pas šį rašytoją ir išsiaiškinti jo netikėto atsiskyrimo paslaptį.

Ir yra moters lavonas, prikaltas prie medžio. Pasiruoškite. Autorius, kaip visada, šiek tiek pavedžios už nosies.

Taigi, koks tas Slaptas rašytojų gyvenimas? Iš tikrųjų ganėtinai viskas painu. Ir veiksmo daug. Abejoju, kad po gero pusmečio iš siužeto dar kažkas bus išlikę. Bet tas visiškas įsitraukimas ir tas tikras skaitymo džiaugsmas tikrai džiugina.

Elina Hirvonen. Kai baigiasi laikas.

Elina Hirvonen. Kai baigiasi laikas.

HIRVONEN, Elina. Kai baigiasi laikas [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 230 p.

– Iš kur atsiranda mirtis? – vėl paklausė Aslakas. – Ar iš burnos?
– Galvojau, ką atsakyti, – taip ilgai, kad Aslakas žnybtelėjo man, kad patikrintų, ar nemiegu.
– Ji atsiranda iš gyvenimo, – galiausiai pasakiau. – Taip pat, kaip naktis atsiranda iš dienos, o diena – iš nakties.

O, koks skaitinys papuolė man į rankas po kalno detektyvų ir fantastikos! Labai mėgstu tokias knygas, kuriose į sąlyginai nedidelį puslapių skaičių prirašyta visko šitiek daug!

Patraukė siužetas. Jaunas vyrukas stovi ant pastato stogo miesto centre ir šaudo į žmones. Tame pačiame mieste, kažkuriame name viską su siaubu stebi jo tėvai. Ir sesuo, kažkur toli, Afrikoje.

Knygos aprašyme buvo užsiminta apie sąsajas su Pakalbėkime apie Keviną. Knygų jokiu būdu nelyginčiau – jos visiškai kitokios, jas sieja nebent ta pati sūnaus žmogžudžio tema. Ši, nors ir žymiai trumpesnė, veikia stipriau. Fragmentai iš kūdikystės, vaikystės, mokslo metų. Bendraamžių panieka, patyčios. Atskirtis ir vienatvė. Sesuo, dažnai besigėdijanti brolio. Ir tėvai, per kasdienius rūpesčius nebejaučiantys savo vaiko.

Tema skaudi.  Tokių knygų dažnai skaityti nenorėčiau. Bet nepaisant to, labai patiko.

– Man patinka būti vaiku, – švelniai sumurmėjo jis, kai buvo beužmiegąs. – Bet nenoriu, kad laikas eitų.
– Kodėl?
– Nes tada jis kada nors baigsis, – atsakė jis ir jo pečiai šiek tiek virptelėjo.