Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

MANDEL, Emily St. John. Stiklo viešbutis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 336 p.;

Kiekvienoje istorijoje galima tiek daug nutylėti.

Pirmasis sakinys: Pradėk nuo pabaigos: krintu stačia galva palei laivo bortą šėlstančios audros tamsybėje, kvapą atėmė nuo šoko, kai nugarmėjau, mano kamera skrieja šalin per lietų…

Ne tik pirmas sakinys, visas pirmas įžanginis skyrius tiesiog atėmė žadą. Oho, kokia pradžia, ar taip ir toliau?

Istorija bus apie Vinsentą. O aš nieko negaliu parašyti. Nieko! Nes taip nesinori ką nors atskleisti ir sugadinti visą įspūdį. Gal todėl ir knygos aprašymas toks miglotas. Perskaičiau jį, ir nelabai supratau, kas čia bus. Ar čia distopija? Detektyvas? O gal fantastika? Jei atvirai, tai knygą atsiverčiau vien dėl to, kad kažkada skaičiau autorės fantastinį romaną „Vienuolikta stotis“. O fantastika man patinka.

Bet čia fantastikos nebus. Pats skaitymas jau kažkokia fantastika. Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Konkreti knyga – dėlionė. Skaitai atskirus fragmentus ir bandai juos padėti į teisingą istorijos vietą. Tada sujungti su kitu fragmentu. Dar kitu. Skamba sudėtingai? Ne, tikrai ne, įgudusiam skaitytojui – jokių problemų. Bet tas toks šiek tiek kitoks pasakojimas tikrai labai džiugina.

Pati istorija….. Žinot, kiekvienoje istorijoje vis tiek būna pats mėgiamiausias / nemėgiamiausias personažas. Čia tokio nebuvo. Visi jie – tarsi nutolę, tarsi žiūrėtum į juos per stiklą (o gal per rūką?). Gyvenimas bėga, stebiesi, gal net pergyveni, jaudiniesi, bet jie taip ir lieka nutolę. Nei vienas netampa artimu. Bet įsimintinu – tai tikrai visi.

Ir šis nenusakomas kūrinys, žinoma, turi savo vyšnią ant torto. Tai finansinio sukčiavimo schema. Labai įdomu. Labai! O palipus finansine piramide aukštyn ir atsiskleidė visa mano sudėliotos dėlionės didybė. Oho. Puikus skaitinys! Nekasdienis.

Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn. (Guardian).

Beje baigėsi taip pat įspūdingai, kaip ir prasidėjo. Oi, norėčiau dar daugiau šios autorės knygų.

Jane Harper. Gamtos galia.

Jane Harper. Gamtos galia.

HARPER, Jane. Gamtos galia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 384 p.

Trobelė buvo tuščia. Kad ir kas nutiko Alisai, ji buvo laukinėje gamtoje. Ir Falkui pasirodė, kad kažkur už kaukiančio vėjo ir aimanuojančių medžių aidi laidotuvių varpas.

Būrelis darbuotojų išeina į orientacinį žygį, kažkur prie Australijos Giralengo kalnagūbrio. Kuprinės, palapinės, žiebtuvėliai, šiek tiek maisto. Ir žemėlapis, kuriame sužymėti žygio punktai. Vyrai ir moterys eis atskirai ir susitiks tik sekmadienį popiet. Bus tikrai šaunus, įdomus ir linksmas komandos stiprinimo projektas.

Bent jau turėjo būti. Mat finalą pasiekė ne visi dalyviai.

Dingusios žygeivės ieškos gausios pajėgos, tarp kurių ir Aronas Falkas, jau pažįstamas iš tokio pat įdomaus detektyvo Sausra. Veiksmai standartiniai – paieškos būriai šukuoja apylinkes, policija apklausia visus, ką tik įmanoma apklausti, aplinkiniai spėlioja, kuo viskas baigsis, o vyresni gyventojai prisimena senai pamirštus, bet taip iki šiol ir neišaiškintus nusikaltimus.

Falkas su savo kolege susitelkia tik ties žygio dalyviais. Dar šiek tiek ties vaikyste, jaunyste, tėvo meile ir nemeile, bei visokiomis gyvenimiškomis nuoskaudomis. Šiek tiek.

Žinoma, yra šiokių tokių gijų, kurios kažkur veda ir būtinai kur nors nuveda. Atokiai nuo didmiesčių, nuošaliame viešbutyje prie miško, bandysime įspėti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur dingo Alisa Rasel. Juk nutikti galėjo bet kas. Kaip pasakoja viena dalyvė, tiesiog sudėtinga paaiškinti, ką reiškia būti tuose miškuose. Atrodo, lyg būtumėm vieninteliai Žemėje likę žmonės.

Puikus savaitgalio skaitinys. Ir ne, artimiausiu metu stovyklauti miške nenorėčiau…

Dainius Vanagas. Oderis.

Dainius Vanagas. Oderis.

VANAGAS, Dainius. Oderis [distopinis romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 268 p.

Keletą dienų dar girdi, kaip Adomas ir Ieva trinasi aplink sieną ir kūkčiodami prašo įsileisti atgal.
Bet tu tyli.
Jie žada pasitaisyti, niekad nebenuvilti.
Bet tu tyli ir lauki, kol jie pavargs ir ims kurti tai, kas dar nesukurta. Ne kaip kūrėjo kūriniai, o kaip kūrėjai be kūrėjo.
Va tada tai bus į ką pažiūrėti.

Išskirtiniame mieste gyventi tiesiog svajonė ir privilegija. Kol dirbi, kol paklūsti, kol esi naudingas Oderiui. Čia nėra jokių pašalpų, išmokų ir išmaldos prašytojų. Tampi nenaudingas – varai už Miesto sienų. O ten, taip sakant, jokių patogumų. Gyveni kaip išmanai ir savimi rūpiniesi pats.

Istorija pasakojama net iš kelių perspektyvų. Alano. Oderio mero. Dar kažkokios tarnybos darbuotojo B. Alanas tampa tuo nereikalinguoju, kuris ištremiamas į užmiestį ir bando išgyventi tarp dviejų pasaulių (realių ir nelabai). Miesto meras Endriu visiškai įsitikinęs savo teisingumu, autoritetu, neliečiamybe. Tyrėjas B. rašo laiškelius savo mylimajai. O viską sujungia nuostabios ištraukos iš vieno esė rinkinio. Nerealios ir taiklios, visiškai sužavėjo tiek mintimis, tiek pačiu stiliumi. Tik skaityt, ir mėgaukis. Puiku.

Pabaigoje… na pabaigą aiškinkitės patys arba lyginkite ją su savąja versija. Su manąja nesutapo. Nes beskaitant tų versijų kyla pačių įvairiausių. Minčių irgi visokių. Nuo visiško susižavėjimo iki šiokio tokio nusivylimo. Nuo tokių visiškai tikėtinų bauginančios ateities nuojautų, iki banalokų ir jau šimtą kartą girdėtų, skaitytų ar matytų šablonų. Bet bendras įspūdis puikus. Tikrai. Tikrai, net nesitikėjau.

Tai tokia ta lietuviška distopija. Noriu dar.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

Tarjei Vesaas. Ledo rūmas.

VESAAS, Tarjei (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) Ledo rūmas [romanas]. Iš norvegų kalbos vertė Justė Liepaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 186 p.

Sniego, mirties ir uždarų kambarių laikas praėjo – Sisė ištrūko iš jo džiaugsmu žibančiomis akimis, nes berniukas pasakė: tavo skruostuose duobutės.
Pakelėse groja mediniai pučiamieji. Eini, kaip galėdama greičiau, o kartu norisi, kad kelias niekada nesibaigtų.

Skandinaviška. Turi jie savitą stilių, tikrai turi. Nesu nei šių šalių literatūros, nei geografijos ekspertė, bet iš perskaitytų knygų visada dvelkia toks kitoniškumas, atskirtis, tyla, lėtumas. Dažnai ir šaltis. O kur to šalčio daugiausia, jei ne Norvegijoje?

Šioje plonoje knygoje yra visko. Tikrai visko. Nedideliame kaimelyje, rodos, kažkur toli nuo civilizacijos, susitinka dvi mergaitės. Labai nedrąsiai, bet abi vienu metu pajunta – būtent jos bus geriausios draugės. Jau yra. Nuo šiandien jos yra geriausios draugės. Ir gyvenimas taps visiškai kitoks, ir pamokos mokykloje taps visai kitokios, ir pasaulis bus visai kitoks – nes visame jos dalyvaus kartu. Jos – geriausios draugės.

Bet taip nenutiko. Viena mergaitė tiesiog dingo.

Ir ne, tai nėra detektyvas. Tiesiog šoksim nuo skardžio į bedugnę, nes visko, kiek apima tas netuščiažodžiaujantis tekstas, nelabai ir įmanoma aprašyti. Mergaitei Sisei gyvenimas atsiskleidžia visomis savo spalvomis: liūdesiu, sielvartu, kančia, tyla, vienatve, tikėjimu. Nedrąsiu džiaugsmu. Viltimi. Meile. Viskuo ir iš karto. Tarsi didžiulis užšalusio krioklio ledo rūmas prieš nedidelį, dar nesubrendusį ir pirmuosius atradimus darantį žmogutį.

Juk ledo rūmas gali viską – savo kerinčiu grožiu, ledo menėmis ir išradingais raižiniais užburti, įtraukti, apakinti. Visiškai užvaldyti. Amžiams.

Bet gal ir negali. Su vis skaisčiau šviečiančia saule, artimųjų meile, draugų jautrumu viskas gali pasikeisti. Arba viską gali pakeisti tas netoliese gyvenantis berniukas.

Plonos knygos dažnai būna tobulos. O jei plonos knygos netuščiažodžiaudamos pasakoja prasmingą istoriją, tada jos tikrai tokios ir yra. Tą puikiai suprantu. Tikrai, galima skaityti, dar kartą skaityti ir žavėtis viskuo. Istorija, pasakojimu, nuojautomis, gamtos aprašymais.

Žavėjausi. Skaitau jau klasika tapusį (parašytas maždaug prieš 50 metų), talentingo rašytojo (bent kelis kartus nominuoto Nobielio premijai) romaną, suprantu, kad tai bene šedevras, bet širdies kažkodėl nebepaliečia. Ir nieko čia nepadarysi. Ir sisės, ir unės, ir ledo kalnai atrodo jau išgyventi tiek gyvenime, tiek knygose.

Nors…. tie užšalę kriokliai vis tiek žavi.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas.

YANAGIHARA, Hanya. Mažas gyvenimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 668 p.

Štai jis, mano mažas pasaulis, o aš nežinau, ką man daryti.

Ką gi, čia tai knyga. Tikra, atvira, nejauki, šokiruojanti, nepatogi…. Tikrai ne kiekvienam.

Universiteto bendrabutyje susitinka ketvertas studentų. Vilemas, Džudas, Džei Bi ir Malkolmas. Vaikinų kasdienybė niekuo neypatinga, visas gyvenimas sukasi apie tris esminius dalykus: pinigus, seksą ir darbą. Pamažu susipažįstame su kiekvienu iš jų, su jų gyvenimais, artimaisiais, mylimosiomis ir mylimaisiais. Su jų projektais, karjera ir darbais. Su jų vaikystės norais ir svajonėmis. Su jų paslaptimis.

Ir čia jau iš karto pirmasis pliusas. Įdomu, įtraukia, tie visi projektai iš skardinių, plaukų iš bet ko. Ir linksmina, ir žavi. Draugai palaiko vienas kito net pačias keisčiausias mintis, nors ir neaišku, ar jos į ką nors pavirs (dažniausiai – nepavirs niekuo). Bet viena aišku – jiems tikrai lemta būti draugais, ir, tikriausiai, visam gyvenimui.

Personažai – tai antras didelis pliusas. Įdomūs, įsimintini, pabaigoje realiai gaila skirtis. Kiekvienas kažkuo įdomus, kažkuo patraukiantis dėmesį. Vilemas su Malkolmu. Džei Bi. Ir Džudas. Džudas, paslaptingiausias iš ketvertuko. Keliauja skaitytojas su jais per gyvenimą, viską pamiršęs. O ir tas gyvenimas, nors ir su jaunystėje taip norėtais pinigais, seksu ir darbu, nėra labai jau paprastas. Priešingai. Siužetas taip išsivinguriuoja, kad jau nebežinai, kur ta autorės fantazija nuves ir nebesi tikras, ar tikrai nori keliauti kartu. Taigi, siužetas – dar vienas knygos pliusas.

Būtų knyga, kaip knyga. Bet tokia nėra. Ir neeiline ją daro tikriausiai dvi temos, šnekėtos, apšnekėtos, ir jau net šiek tiek atsibodusios. Meilė XXI amžiuje. Bet kokios lytinės tapatybės normos jau išsitrynusios. Santykiai gali būti visokie, heteroseksualsūs, homoseksualūs, arba kartu ir tie, ir tie. Pralinksmino scena, kuomet Malkolmas pareiškė tėvams apie savo homoseksualumą, o po metų, įsimylėjęs merginą, turėjo tą pareiškimą atšaukti. Norma. Kas bebūtų, viskas jau yra norma.

Ir antroji, toji skaudžiausia tema, vaikystės traumos. Tokios, apie kurias sunku skaityti, kurių nesinori įsivaizduoti, kurios visiškai užvaldo žmogų, ir, netgi jau suaugusį, genealų ir daug pasiekusį, visiškai žlugdo ir gniuždo. Tikrai, labai daug savigailos, saviplaikos, savęs kaltinimo, nepilnavertiškumo, ir vėl savigailos, savęs žalojimosi, ir vėl savigailos, ir vėl. Ir kas tų traumų didžiausi kaltininkai? Ar tik ne katalikais save vadinantys nusikaltėliai. Tikrai taip!

Ir tada pajutau šiokį tokį nusivylimą – panašiai, kai kažkuriais metais įvairūs kino apdovanojimai dažniausiai buvo skiriami filmams apie rasizmą. Tiesiog kiekvienais metais kažkokia tema yra „ant bangos“ ir visus apdovanojimus nuskina. Šį kartą ant tos bangos buvo (knyga parašyta 2015 m.) katalikais save vadinantys pedofilai, išaiškėjusios skandalingos istorijos, lytiškumo laisvė. Viską sudėjus bet kokiu atveju gausis šokiruojanti ir skaitytojų dėmesio sulauksianti istorija. Laiku ir vietoje. Sėkminga. Ir labai populiari.

Bet visa tai tikrai to teigiamo įspūdžio neužgožė. Meistriškai parašyta, nepamirštama istorija, kokybiškas skaitinys. Brandžiam, drąsiam (nevilties, tamsos, skausmo, ašarų tikrai daug). O ar knyga suteiks tos vilties šviesos, ar nugramzdins į tamsą – tai jau priklausys nuo paties skaitytojo.

Mažas gyvenimas jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas. Jon Michaud.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

Stuart Turton. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą.

TURTON, Stuart. Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 526 p.

– Čia dedasi kažkas siaubinga, – sušnypščia Evelina. – Sužalota ranka, kvaišalai, Ana, o dabar štai kompasas. Lyg koks žaidimas, kurio mudu nė vienas nemokame žaisti. Išvyk, Sebastianai, bent dėl manęs. Tegul visa tai aiškinasi policija.

Net nežinau, ką parašyti. Imkim citatą nuo viršelio: „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“.

O taip! Įsivaizduok, kad išgyventum, turi per aštuonias dienas išaiškinti žudiką. Bėda, kad nelabai atsimeni, kas toks esi. Kiekviena išaušusi diena tik dar labiau sujaukia protą ir viską tik dar labiau supainioja. O laikas tai tiksi. Tikriausiai sutriktų net pats Puaro, pamatęs tiek daug nežinomųjų. Bet bandom viską išpainioti.

Tobula. Kiekviena nauja diena papildo ankstesnę vis naujomis detalėmis ir nuojautomis. Niekas nepaaiškėja. O gal jau kažkas aiškiau? Ne!!??? Pasirodo, saugotis reikia ne tik žudiko. O lapai tirpsta per greitai….

Kažkur skaičiau, kad knyga per paini. Bet oi, koks ten tas painumas, tik šiokia tokia smegenų mankšta. Ir idealus būdas pramušti visus skaitymo blokus. Aišku, tokiems klasikinio detektyvo, Dauntono serialo ir šiek tiek Švilpiko gerbėjams. Nuo savęs dar pridėčiau Kuždesių salos žiupsnelį. Visai, visai nedidelį.

Galiu skelbti – štai, Metų Detektyvas!!! Nelabai tikiu, kad bent artimiausiu metu pasitaikys kas nors geriau. O galėtų.

Kazuo Ishiguro. Palaidotas milžinas.

Kazuo Ishiguro. Palaidotas milžinas.

ISHIGURO, Kazuo. Palaidotas milžinas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 364 p.

– Aš čia pagalvojau, karalaite. Ar gali būti, kad mudviejų meilė nebūtų tapusi tokia stipri per visus tuos metus, jeigu migla nebūtų taip apiplėšusi mūsų? Gal ji leido žaizdoms užgyti?

Kiek ir kiek daug beskaitytum, visada žinai – gerų knygų dar bus. Dar bus, kas nustebins ir sužavės. Dar bus tų, kurios pateks tarp pačių geriausių. Dar bus tikrų atradimų. Toks tas begalinis skaitymo malonumas…

Kazuo Ishiguro – japonų kilmės britų rašytojas, nobelistas. Ir taip, dar neskaitytas. Labai dėl to džiaugiuosi. Nes pirmoji į rankas patekusi knyga – tobula. Daugiau rašytojų knygų skaitę Goodreads vertintojai griežti – tai tas su ja blogai, tai anas. Tik ne man. Kol kas Palaidotas milžinas konkurentų neturi. Ji tokia paprasta, poetiška, graži. Primena kažkokius senus senus trubadūrų laikus, tik vieta ne ta. Ir laikas ne tas. Jau nebėra (ar dar nėra?) nei didingų pilių, nei bokštuose uždarytų karalaičių, nei drąsiųjų riterių, nei romantiškų nuotykių. Viską dengia migla.

Nors gal per miglą viskas matosi kiek kitaip? Kitos pilys. Kiti laikai. Ir dainiai kiti. Kitokie, dar karaliui Artūrui ištikimi riteriai. Kitokios karalaitės. Ir meilė kitokia. Žemiškesnė. Tikresnė. Ištvermingesnė.

Puikus įspūdis. Galima skaityti kaip pasaką, legendą (bet rašytojo juk ne tas, ar ne?). Galima skaityti kaip metaforų pilną alegorinį romaną. Vėl jungiu Goodreads. Ten taip gražiai surašytos skaitytojų įsivaizduojamos pagrindinės romano mintys. Galima (o tai juk smagiausia) susikurti ir savų. Galima…

Bet kokiu atveju tai knyga, kurią norisi atsiversti dar kartą. Galbūt tiesiog šen bei ten paskaitinėti. Gal atrasi dar ką nors. Ką nors įstabaus. O gal tiesiog kažką elementaraus ir paprasto.

Girdžiu jį atbrendant per vandenį. Ketina tarti man žodelį? Minėjo apie tai, kad atitaisys draugystę. Tačiau kai atsisuku, jis nežiūri į mane, tik į krantą ir saulę žemai virš įlankėlės. Nė aš akimis neieškau jo žvilgsnio. Nubrenda pro mane neatsigręždamas. Palauk manęs ant kranto, bičiuli, tariu tyliai, bet jis neišgirsta ir brenda toliau.

Gilly Macmillan. Auklė

Gilly Macmillan. Auklė

MACMILLAN, Gilly. Auklė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 430 p.

Tai žmogaus kaukolė. Ji švelniai dunkstelėdama nukrinta Rubei prie kojų. Tamsios angos, kur ankščiau buvo akys ir nosis, spokso į mane, ir nors kaukolė purvina, aiškiai matau skilimo linijas, bėgančias kaukolės skliautu, lyg seni takeliai žemės paviršiumi.

Toks kaip ir detektyvas, su gijomis į praeitį. Po vyro mirties Džo su dukrele priversta apsigyventi pas motiną. Nelabai smagu, mat daug vaikystės skriaudų ir nuoskaudų vis dar gyvos atmintyje. Vaikščioti po namus, kurių kiekvienas kampas kažką primena, irgi nelabai malonu. Bet Rubei su senele smagu. Tai teks kentėti, kol išsispręs vyro palikimo klausimai ir gyvenimas, kiek įmanoma, grįš į savo vėžes.

Bet taip, kaip buvo, nebebus niekada. O dar auklė. Hana. Mylimiausias asmuo vaikystėje, didžiausias autoritetas ir svarbiausia gyvenimo dalis. Bet ir ji įskaudino Džoseliną – vieną dieną ėmė ir dingo iš jos gyvenimo.

Jei galvojate, kad čia atpasakojau knygos siužetą, tai ir galvokite toliau. Reikalų tiek, kad į porą pastraipų sunku būtų sutalpinti. Kartais atrodo, kad senelei, ledi Holt, visiškai susimaišė protas. Kartais atrodo, kad taip atsitiko Džoselinai. O gal viskas gerai, tik skaitytojas nesupranta nieko? Abiejų moterų praeitis nuobodi nebuvo – nieko keisto, kad ji taip veikia ir dabartį. Viskas taip susipainioję ir susiraizgę. Prireiks sveiko proto ir nuovokos.

Bet panašu, kad pas skaitytojus tos sveikos nuovokos žymiai daugiau. Džo elgiasi siaubingai vaikiškai, kaip kokia užsispyrusi isteriška ir dar visiškai akla mergiotė. Kartais jos poelgiai tokie erzinantys, kad net ramiausią skaitytoją gali išvesti iš proto. Ei, moteriške, nusileisk gi ant žemės ir truputį apmalšink savo aroganciją. Paauglė Rubė ir ta elgiasi protingiau. Bet toks jau tas autorės sumanymas. Skaitytojui belieka tik mėgautis arba erzintis.

Tess Gerritsen komentaras ant viršelio „O, visagale įtampa!“ šį kartą nelabai atitiko mano supratimo apie tikrai įtemptą siužetą. Bet skaityti buvo ganėtinai įdomu, tikrai neprailgo. Toks šeimos istorinis draminis pasakojimas su detektyvo detalėmis.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

Hiro Arikawa. Keliaujančio katino kronikos.

ARIKAWA, Hiro. Keliaujančio katino kronikos [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 254 p.

Gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Būna, pamatai knygą ir iš karto supranti – ji parašyta tau. Ir skaityti ją turi nedelsiant. Tad sėdam į sidabrinės spalvos furgoną ir leidžiamės į kelią kartu su katinu ir jo vairuotoju Satoru.

Nana – gyvenimo matęs katinas. Kol nepažinojo Satoru, gyveno gatvėje. Dabar abu leidžiasi į kelionę, nes gyvenime – ar žmogaus, ar katino – ne viskas vyksta taip, kaip norėtum.

Nanos logika katiniška. Kada nors auginę ar auginantys katiną tai pajus, supras ir įvertins. Kiekviena situacija vertinama per jo, subrendusio ir išmintingo katino, prizmę. O vertinti yra ką. Satoru užsuka pas savo vaikystės draugą, prisimena kartu praleistus metus, vėliau dar aplanko keletą mokyklos, jaunystės draugų. Kiekvienas apsilankymas sukelia nemažai prisiminimų ir emocijų. Nanai belieka tik juos stebėti ir vertinti. Na, gal dar bandyti ką nors pakeisti. Ko tik nepadarytum dėl savo bendrakeleivio…

O žmogaus gyvenimas juk gali būti dar spalvingesnis nei gatvėje gimusio ir benamiu buvusio katino.

Labai patiko. Toks minimalistinis pasakojimas su ramiais, filosofiškais išmintingo katino pastebėjimais. Įtraukia, sujaudina, bet ir nuramina. Pabaigoje gali prireikti nosinių.

Mūsų kelionių prisiminimai nutiesia kelius į ateities keliones.
Prisiminimai apie tuos, kurie išsirengė į kelią anksčiau už mus. Apie tuos, kurie mus pasivys vėliau.
Kada nors mes vėl sutiksime visus savo mylimus žmones tenai, toli už horizonto.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

MORREY, Beth. Išgelbėti Misę Karmaikl [romanas]. Iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: baltos lankos, 2020. 364 p.

Taigi diena pasibaigė taip pat apgailėtinai, kaip ir prasidėjo. Bet aš vis dar jaučiau – tą kibirkštelę. Kažkas prasidėjo. Arba pasibaigė. Kas žino?

Na, parašyti reikia iš karto – Uvė buvo geriausias, yra geriausias ir geriausias bus dar ilgai. Tai nereikia jo kaskart minėti. Palikime jį savo miestelyje kažkur Švedijoje ir keliamės į Londoną. Pas Misę.

Misė man labiau priminė Eleonorą. Tik Misės vienatvė labiau suprantama. Likus vienai, jai belieka tik atsiminimai apie užaugusius ir jau nutolusius vaikus, kažkur už tūkstančių kilometrų gyvenantį anūką, vaikystę, jaunystę, mylimą vyrą. O viską tą prisiminus – liūdėti.

Arba išeiti į parką ir susipažinti su šiek tiek ekscentriškais žmonėmis.

O jie – tikrai spalvinga kompanija. Ir visai nekeista, kad į vienišos, priekabios, užsispyrusios Misės gyvenimą tų spalvų tikrai įneš. Taip ir romanas – ir liūdnas, ir linksmas, ir šviesus, kartais šiek tiek pilkesnis. Kartais spalvingesnis. Kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimas.

O ir staigmenų tikriausiai bus. Kaipgi be jų.

Nežinia, ar tą Misę atsiminsiu ilgai, bet paskaityti apie ją tuo neeiliniu tarpšventiniu laikotarpiu buvo visai ne pro šalį.