Hervé Le Tellier. Anomalija.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

LE TELLIER, Hervé. Anomalija [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 318 p.
Goncourt’ų premija 2020.

Kažkas kažin kur mūsų galaktikoje metė monetą ir ši liko kyboti ore.

Pirmas sakinys: Ką nors nužudyti nieko nereiškia.

Gera. Labai gera. Baiminausi, kad nuobodžiausiu. Ne! Baiminausi, kad ten tų egzistencinių teorijų nesuprasiu. Ne! Gerai, prisipažinsiu, kad visai nenorėjau šios knygos skaityti. Bet labai džiaugiuosi, kad ji pateko man į rankas. Smagu žinoti, kad yra žmonių, puikiai žinančių mano skonį.

Esu bejėgė prieš mistiką. Prašom. Lėktuvas skrenda iš Paryžiaus į Niujorką. Viskas kaip visada: malonus aptarnavimas, keletas oro duobių. Neįprasta pasidaro tada, kai keleiviai sužino, kad jie jau nusileido Niujorke prieš… tris mėnesius. Dabar jau žinau. Knygos lengvai nepaleisiu.

Esu bejėgė ir prieš gražų tekstą. Dabar galvoju – rašymas toks sunkus darbas, kiekvienas sakinys apgalvotas, nudailintas, o va imi, perskaitai ir viskas. Bet ne viskas. Tokie tekstai neužsimiršta. Tokias knygas norisi dar kartą atsiversti, pavartyti, paskaitinėti. Kam nors pasiūlyti. Lentynoje tikrai nedulkės.

Negaliu nesidžiaugti ir įdomiais personažais. Ypač kai jų daug. Ypač, kai pasakojimas nėra linijinis. Lėktuve daug skirtingų keliautojų. Daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių istorijų. O tada, kai viskas susidubliuoja – jų tik padaugėja. Mėgaukitės autoriaus fantazija!

Ai, tiesa, dar. Rašytojas – matematikas. Taip, mes turime fiziką, kuris rašė tobulas knygas vaikams. Šis matematikas irgi gerai dėlioja žodžius. O ir noras išsiaiškinti praktines fizines ir matematines tokio reiškinio galimybes tikrai nestebina. Gal kam ir pabos tie įvairių sričių žinovų išvedžiojimai. Gal ir ne. Juk kas ten žino, kas ten tas monetas mėto, ir kodėl jos kartais nenukrenta.

Ačiū, Laura, tikrai geras skaitinys.

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Jane Harper. Paklydėlis.

Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka.

RIJNEVELD, Marieke Lucas. Vakaro nejauka [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 288 p.

Nors bus truputį nejauku, bet, kaip kunigas sako, nejauka gerai, nejaukoje mes tikri.

Pirmas sakinys: Man buvo dešimt metų ir aš nebenusirengdavau jopės.

Oho, kokia knyga! Oho, koks įspūdis! Ir kaip dabar apie jį parašyti?

Bandau paprastai. Dabartis. Visiškai eilinė šeima, tėtis, mama ir keturi vaikai kažkur Olandijos kaime laukia Kalėdų. Šeima turi galvijų ūkį, gyvena kaimiškai ir paprastai. Kol vieną dieną viskas pasikeičia. Negrįžtamai.

O gal bandyti piktai? Baisu, kai krenta bombos (knygą skaičiau seniai, vos prasidėjus karui). Baisu, kai miršta žmonės. Bet visų baisiausia – kai tėvai „pamiršta“ savo vaikus. Fiziškai ir emociškai. O religinis aklas fanatizmas visur ir visais laikais neša tik blogį (nors knyga ir ne apie tai).

Tai gal bandyti pedagogiškai? Paauglystė – labai svarbus laikotarpis žmogaus gyvenime. Viskas drastiškai keičiasi, viskas atrodo kitaip. Jei šiuo laikotarpiu nutinka krizių ir nėra nei vieno žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, gali nutikti visko. Tikrai visko.

Bet geriausia apie šią knygą rašyti emociškai. Ji labai, labai paveiki. Skaityti ir liūdna, ir nesmagu, ir nejauku, tikrai. Bet ji tokia gera, taip gerai parašyta, taip viskas tikra, kad neįmanoma atsiplėšti. Ir tampa tikrai nejauku. Tai kuomet nejauku, gerai ar blogai? Kaip reikia įsijausti į paauglišką kasdienybę, išgyventi visus paprastus ir nepaprastus įvykius, parašyti taip, kad vos ne kiekviename puslapyje yra momentų, prie kurių būtina grįžti, nors ir kokie nejaukūs jie būtų?

Kokiam reikia būti geram rašytojui, kad perteiktum tiek daug, tiek visko, ir taip tikrai?

Jopė ilgai nepasimirš. Tikrai.

Tai, ką darome, yra gera. Kartais tenka sudėti aukas, kurios ne taip jau ir džiugina, bet Dievas juk paprašė Abraomą paaukoti Izaoką, o Abraomas galų gale paaukojo aviną, taigi ir mes turime išbandyti visokiausių dalykų, kad Dievas liktų patenkintas mūsų pastangomis sutikti mirtį ir mus paliktų ramybėje.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

Camilla Grebe. Meilužis ir drugys.

GREBE, Camilla. Meilužis ir drugys [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 394 p.

Atsitūpiau.
Ant grindų buvo pažirusios stiklo šukės. Sausų senų šakelių gniužulas gulėjo pasienyje, o šalia jo – drugelis. Vienas sparnelis sudrįskęs į dvi dalis, kūnas keistai susiplojęs. Atsargiai atkišau pirštą ir paliečiau jį.
Mėlynasis drugelis buvo negyvas.

Pirmas sakinys: Kai paskambina, aš stoviu sniege prie mamos kapo.

Autorę įsidėmėjau perskaičiusi Naminį gyvūną. Geras, įtraukiantis siužetas su įsimintinais veikėjais ir tokia, kaip čia parašyti, labai kinematografiška vietove. Tarsi pats ten, tame Švedijos užkampyje gyventum ir žūtbūt norėtum ištrūkti.

Meilužis ir drugys – pirmoji serijos knyga, mat jame sutinkame policininką Peterį ir kriminalinių nusikaltimų psichologę Hanę. Ir keistuolį Manfredą. Nors detektyvų serijas ne visada būtina skaityti iš eilės, bet keletas momentų iš karto tampa aiškesni. Šį kartą porelei tenka toks keistokas nusikaltimas, kuriam tikrai reikės psichologės įžvalgų. Ir tikrai gilių.

Labai patiko. Tas toks detektyvo ir dramos susiejimas, veikėjai, jau šiek tiek pažįstami iš antrosios knygos, pats pasakojimas. Tikrai, šaunu, kuomet yra tas balansas – įvykiai negriūva vienas ant kito, viskas vyksta ganėtinai ramiai, bet įtampa nuolat vibruoja kažkur šalia. Yra laiko jausmams, gailesčiui, liūdesiui, nuostabai, vilčiai. Džiaugsmui, kad skaitai lyg ir tiesiog eilinį detektyvą, bet gauni žymiai daugiau.

Kažin, ar yra vilties sulaukti likusių serijos knygų?

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

Gytha Lodge. Stebintis slapčia.

LODGE, Gytha. Stebintis slapčia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Brangioji, juk žinai, kad nė vienas iš čia neišeisim. Juk būtent taip turėtų viskas baigtis, ar ne?

Pirmas sakinys: Name pasigirdo spragtelėjimas ir jis sustingo žvelgdamas į uždarytas duris, o širdis greitai plakė.

Oi… pamiršau siužetą. Prisimenu, kad tai antroji autorės knyga, pirmoji buvo apie išleistuves atšventusį jaunimėlį. Reikia užuominos… Ai, tai juk Džona Šynsas – dar vienas nelabai laimingas tyrėjas. Gerai, kad savo slogučius gali bent laikinai pamiršti narpliodamas sudėtingas bylas.

Mintis šį kartą nėra įprasta – aplinkinams tik gerą darančiam žmogui viskas išeina į blogą. Dabar ji mirusi, o visi, jautę jos meilę ir gerumą, – įtariamieji. Įtartinos ir draugės, ir bendradarbiai, ir bendraminčiai. Visi.

Pačio detektyvo buvo mažai. Daug dėmesio psichologijai, bendravimui, tarpusavio ryšiams. Trilerio tikėtis tikrai neverta. Paslaptys… O taip, jų yra. Bet ne visos paslaptys stebinančios ir šokiruojančios. Būna ir paprastų, elementarių paslapčių. Toks jau tas gyvenimas.

Nežinau net, patiko, ar ne. Ne Paris, tikrai. Ir šiek tiek ne to tikėjausi. Bet jei užsinorėsiu dar vienos ramios, šiek tiek paslaptingos ir šiek tiek psichologinės istorijos, skaitysiu ir kitas knygas. O jų tikrai bus – patys detektyvai savo bėdų dar tikrai neišsprendė.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

Cho Nam-Joo. Kim Džijongė, gimusi 1982.

NAM-JOO, Cho (Čio Nmdžiū). Kim Džijongė, gimusi 1982 [romanas]. Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 174 p.

Pasaulis tikrai labai pasikeitė. Tačiau jame egzistuojančios smulkios taisyklės, susitarimai, įpročiai – ne per daugiausia. Taigi pasaulis vis dar toks pat.

Pirmas sakinys: Kim Džijongei šiemet sueina trisdešimt ketveri.

Tikėjausi, kad knyga bus šios įdomios istorijos papildymas, bet tai visai kas kita.

Tai dokumentinė istorija apie moterų gyvenimą Pietų Korėjoje. Kim Džijongė tarsi apibendrintas paveikslas, kad būtų lengviau įsivaizduoti tą statistinę moters gyvenimo kasdienybę.

Knyga ir nustebino, ir ne. Nesitikėjau tokio dokumentinio stiliaus, nuorodų į įvairius šaltinius, tiek statistikos. Istorija kaip ir išgalvota, bet ją galima sutikti bet kur. Šiek tiek suintrigavo pats Kim Džijongės negalavimas, kuris klaidingai buvo diagnozuotas kaip pogimdyvinė depresija.

Skaityti, kaip moteriai, žinoma, skaudu. Ta nelygybė, pažiūros, ypač vyresniųjų, Kim Džijongės mamos ir močiutės, tikrai liūdina. Dar ir dėl to, kad jos, būdamos moterys, taip įprastai ir natūraliai priima tą vyro kulto viešpatavimą. O ir mergaitėms viskas atrodo natūralu, taip turi būti, taip visada būdavo, ir, jei berniukams viskas lengviau, geriau ir patogiau, net nebestebina. Mergaitės net nesijaučiu įskaudintos, kad šeimoje viskas, kas geriausia, skirta broliui. Jis juk mažesnis, ar ne? O jos juk jau didelės mergaitės ir broliuku turi rūpintis? Ar ne taip?

Tik žiūrėdamas iš šalies matai, kad ne, tikrai ne taip, tikrai taip neturi būti. Kita vertus, tada grįžti iš Pietų Korėjos ir apsižvalgai aplink. Kas čia pas mus kitaip? Lyg ir daug kas, bet ar tikrai? Tiesiog niekada apie tai nesusimąstai, niekada net nepagalvoji. O jei susėstumėme ir viską surašytumėme? Palygintumėme: čia ir ten?

Pabaiga gera. Apvainikavo visą istoriją. Ką čia ir bepridursi…. Gal tik keletą citatų?

Tačiau lemtingu moteriai momentu visuomet palengva išlįsdavo toji etiketė – „moteris“, ji uždengdavo akis, sugriebdavo ištiestas rankas, apgręždavo atgal.

– O jeigu, o jeigu ir šįkart bus dukra, ką tada darysim?
Tikėjosi, kad jis pasakys: „Ko čia klausinėji? Koks skirtumas, kas gims: sūnus ar dukra, vienodai rūpinsimės“, tačiau tėvas tylejo.
– A? Ką darysim, Ką?
Tėvas, nusisukdamas į sieną, atsakė:
– Kai šneki, gali ir prisišnekėti. Eik miegoti, nelaimės nekarksėjusi.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

LIGGETT, Kim. Skaistybės metai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 380 p.

Žmonės mato tai, ką nori matyti. Net ir aš.

Pirmas sakinys: Apie skaistybės metus niekas nekalba.

Garnerio grafystė – ne pati geriausia vieta gyventi moterims. Gal čia ir ramu, gal nieko netrūksta, bet visos, vienodai susišukavusios ir įsipynusios į plaukus juodus kaspinus, vaikšto, rodos, nieko nematydamos. Gal tik savo vaikus, mažas mergaites su baltais kaspinėliais, kurios dar džiaugiasi gyvenimu. Ir merginas, ryšinčias raudoną kaspiną. Jos, šios istorijos herojės, vieneriems metams išsiunčiamos į atokią stovyklą. Ne, ne pailsėti. O atsikratyti savo moteriškos magijos ir demonų, galinčių pakenkti vyrams.

Va toks štai feministinis siužetas. Lengvas, bet įtraukiantis. Apgaulingas ir nustebinantis. 45 puslapyje jau galvojau, kad štai, jau šablonas, jau žinau, kaip viskas baigsis. Ne, pasirodo suklydau. Skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Kas vyksta toje atokioje stovykloje? Išgyvenimas. Savęs ir aplinkinių pažinimas. Minčių išgryninimas. Skamba gal ir patraukliai, ar ne? Tai kodėl tada tiek daug merginų negrįžta? O likusios atrodo taip, lyg būtų grįžusios iš tikro pragaro? Atsakymai tiesiog akivaizdūs, bet tarsi nesinori jų matyti. Norisi tiesiog nepaleisti siužeto su visais netikėtumais, sprendimais, pasekmėmis.

Labai patiko. Galbūt priminė seniai skaitytą Musių valdovą (kuris nepatiko, arba tuomet jo tiesiog nesupratau). Bet čia ne berniukų, čia merginų stovykla, čia viskas kitaip. Nors.. gal krizės akivaizdoje išlaikyti žmogiškumą ir šaltą protą sudėtinga ir tiems, ir tiems.

– Grafystėje nėra nieko pavojingiau už moterį, kuri išsako savo nuomonę. Taip pasielgė Ieva ir dėl jos kaltės buvom išmesti iš rojaus. Mes pavojingos būtybės. Valdomos velnio kerų. Vos gavusios progą, magiškai paversim vyrus nusidėjėliais, piktadariais, pražudysim juos. – Akys tokios sunkios, kad nė nebeišeina ironiškai pavartyti. – Todėl mus čia ir siunčia.
– Kad išnaikintų magiją, – prataria jis.
– Ne, – sukuždu promiegiu. – Kad mus palaužtų.

Kazuo Ishiguro. Klara ir Saulė.

Kazuo Ishiguro. Klara ir Saulė.

ISHIGURO, Kazuo. Klara ir Saulė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 330 p.

Ar tu tiki žmogaus širdimi? Aišku, turiu omenyje ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?

Pirmas sakinys: Būdamos naujos, mudvi su Roza stovėjome parduotuvės vidurinėje dalyje, į šoną nuo žurnalų staliuko, ir mums buvo matyti vaizdas pro daugiau negu pusę lango.

O ar ypatinga knyga? Taip! Labai džiaugiuosi, kad tai tik antra perskaityta autoriaus knyga (apie Palaidotą milžiną čia), tad nereikėjo nieko su niekuo lyginti, galėjau tik mėgautis ir žavėtis dar mažai pažinto autoriaus talentu. Yra kuo.

Pirmasis sakinys įtraukia – galima tikėtis kažko neįprasto, kažko, ko dar mūsų kasdienybėje nėra. Paskui suvoksiu, yra, tikrai yra. Nes apie žmogiškumą galima kalbėti visada, net tame pasaulyje, kuriame jis tarsi ima nykti.

Vienišumas. Vieniems tai džiaugsmas, kitiems – nelaimė. Kažkur, kažkada Klaros pasaulyje vienišiems vaikams kuriami dirbtiniai draugai. Androidai, visai kaip žmonės, tik protingesni, išmanesni, gabesni.

Klara – ypatinga DD. Ji, nors ir senesnės kartos, yra labai pastabi, įžvalgi, gerai analizuoja ir susieja įvairius įvykius ir patirtis. Ypatingas ir jos draugė-mergaitė Džouzė. Ji iš tos naujos, pakylėtųjų vaikų kartos, kuriems bendravimas, nuoširdumas, draugystė jau ne ką ir bereiškia. Klarai tikrai bus ką veikti, kol supras (jei ir supras) žmogaus esmę.

Ir dar svarbi, labai svarbi šioje istorijoje yra Saulė.

Kai galvoju apie patį siužetą – jis atrodo paprastas ir niekuo neypatingas. Kai galvoju apie idėją – įdomi, gal ir girdėta, bet vis tiek intriguojanti. Kai galvoju apie stilių – jis paprastas, lengvas, įkandamas kiekvienam. Kai galvoju apie visumą, apie jausmą skaitant ir baigus skaityti – tai kažkas taip sunkiai nusakoma, kažkas, už ką tikriausiai ir skiriamos tos premijos. Mintys ima ir vėl grįžta prie vieno ar kito įvykio, personažo, detalės. Ir gražu, ir liūdna, ir apmaudu. Džiaugiuosi, kad visas emocijas, kokios jos bebūtų, vis dar galiu jausti, ir tas patirtis, kokios džiugios ar skaudžios bebūtų, vis dar galiu patirti.

Puiku. Labai patinka tos tokios subalansuotos knygos, kuriose apie sudėtingus dalykus kalbama įdomia, paprasta ir daugumai lengvai suvokiama kalba.

Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

Camilla Grebe. Naminis gyvūnas.

GREBE, Camilla. Naminis gyvūnas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 560 p.

– Turiu galvoje, kad ir tau galėjo tekti bėgti nuo karo ir bado.

Pirmas sakinys: Kai traukėm per tą tamsų mišką, laikiausi tvirtai įsikibusi Kenio rankos.

Dar įdomesnis skaitinys. Jautrus, nes knygoje minimi pabėgėliai. Mažame, visų pamirštame miestelyje, kur tvyro nedarbas ir neviltis, pabėgėliai saugiai įkurdinti, jais rūpinamasi, teikiama visokeriopa pagalba ir tenkinami reikalavimai. Tuo tarpu vietiniai gyventojai ir jų vargana būtis niekam nerūpi, jie gyvena savo pilkus, varganus gyvenimus užkampyje, kuriame niekas nevyksta.

Bet knyga ne apie pabėgėlius. Tai standartinis skandinaviškas detektyvas. Policininkė Malin priversta grįžti į vaikystės miestelį (kaip netikėta!) – čia tirs senų seniausiai įvykusį, neištirtą ir senų seniausiai pamirštą nusikaltimą. Komanda atrodo ganėtinai stipri, pakviečiami prisijungti ir policijos psichologė bei patyręs tyrėjas. Atsižvelgiant į per tiek metų patobulėjusius metodus panašu, kad nusikaltimas bus greitai išaiškintas ir visi keliaus savo keliais. Bet… Policijos psichologė staiga randama pasiklydusi miške, sužeista, ir, svarbiausia, praradusi atmintį.

Nors ankstesnėje pastraipoje ir buvo paminėtos bent trys kriminalinio romano klišės, skaityti labai įdomu. Tekstas įtraukia, tų 560 psl. nelieka per porą dienų. Pasakojimas labai labai tikroviškas, rodos, viskas vyksta čia ir dabar, personažai, kokie jie bebūtų, tikrai egzistuojantys. Problemos, kokios jos bebūtų, irgi tikrai esančios visai čia, šalia mūsų.

Pabaigos žodyje autorė rašo, kad tokio miestelio – Urmbergo – Švedijoje nėra. Jis yra šalia, šalia kiekvieno iš mūsų. Gerai, jei nesileidi į jį įviliojamas. Nes jei ten patenki…

Mano Urmbergo iš tiesų nėra, bet jis vis tiek egzistuoja – visur aplink mus. Galbūt ir tu gyveni Urmberge net to nežinodamas, o gal pravažiuoji jį pakeliui į darbą arba lankydamas savo seną mamą. Urmbergas yra greičiau būklė nei geografinė vieta – būklė, kuri prasideda tada, kai persirita didžiulė permaina, tarsi koks miško gaisras. Urmbergas yra tai, kas išauga iš pelenų juodai apdegusioje dirvoje. Jis minta pasidavimu, nepasitenkinimu, o gal tiesiog nuoboduliu.

Nors dalinai ir klišinis skandinaviškas, bet labai gerai suręstas detektyvas tokiame, sakyčiau, labai aktualiame fone.