Andy Mulligan. Šuo.

Andy Mulligan. Šuo.

MULLIGAN, Andy. Šuo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

Įbridęs į dumblo pelkę, Voras užmerkė akis. Bet baisūs vaizdai nesiliovė jo persekioję. Kai jau atrodė, kad uždus, puolė po krūmais, susisuko į kamuoliuką, užsidengė letenomis nosį ir, tankiai alsuodamas, drebėjo, kol stojo tyla.

Eina sau, kokia knyga! Visos mano viltys ir iliuzijos dužo į šipulius. Gavau visai ne tai, ko tikėjausi ir esu visiškai sutrikusi. Gerai gerai, nesu tos knygos tikslinė auditorija ir vaikams gal viskas atrodys kitaip. Kažkur internetuose skaičiau, kad dabar jie nebeverkia, kai skaito tuos liūdnus Biliūno apsakymus. Tai gal ir knygos turi būti kitokios, atviros ir nieko neslepiančios. Šiuolaikiškos.

Voras – paprastas margis, likęs paskutinis iš vados. Visi jo broliai ir seserys jau seniai susirado naujus namus, o jis vis dar laukia. Mat jo galva kažkokia kvadratinė ir dantys kažkokie kreivi. Tomas – paprastas berniukas, kurio gyvenime nutinka šiokių tokių pokyčių ir ne viskas einasi kaip sviestu patepta. Vieną dieną jie susitinka ir tampa neišskiriamais draugais. Bet, kaip žinia, gyvenimas nėra paprastas ir jiems teks velniškai daug iškentėti. Laukia nuotykiai. Ir visai ne šuniški ir ne vaikiški išgyvenimai.

Kurį laiką nesilioviau kalbėti apie knygą. Visiems ir visur. Ne todėl, kad ji mane kaip nors ypatingai sužavėjo. Todėl, kad sukrėtė. O sukrėtė ne todėl, kad joje rašoma apie kokius baisius dalykus (aš juk perskaičiau visą violetinį Kingą, kas gi dar mane gali išgąsdinti?). Sukrėtė tai, kaip tie visi dalykai aprašyti. Įtikinamai ir skaudžiai iki pat širdies gelmių. Džėsės taip gaila! Kartu su Voru norėjau užsimerkti ir bristi į tą dumblo pelkę. Pamiršti, ką ką tik perskaičiau. Liūdėjau net dėl kandies! Įsivaizduojate! Dėl kandies ir auksinės žuvelės. Pamiršau, kad knyga vaikams (bet tikrai ne mažiems vaikams!). Galvojau tik apie save. Ir apie tai, kokia stipri (ir drąsi) rašytojo ranka. Ir nors pabaiga, ačiū dievui, buvo tokia, kokia ir turėtų būti vaikiškose knygose, iki šiol abejoju, ar tikrai reikėjo tokių ekstremalių scenų, kad pavyktų jiems papasakoti apie tai, kas yra tikra draugystė, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Tai ar verkia dar vaikai, kai mokykloje skaito apie tą sulysusią ir drebančią nedidelę baltą katytę? Ar jau nebe?

Naomi Alderman. Galybė.

Naomi Alderman. Galybė.

ALDERMAN, Naomi. Galybė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 388 p.

Tundė viską kruopščiai žymisi ir dokumentuoja. Priduria: „Ore kažkas tvyro – lyg lietaus kvapas po ilgos sausros. Pirma vienas žmogus, paskui penki, tada penki šimtai; tada kaimai, tada miestai, tada valstybės. Pumpurėlis prie pumpurėlio, lapelis prie lapelio. Vyksta kažkas nauja. Dalyko mastas išaugo.“

Nemėgstu vertinti knygų. Na, ta prasme – ši būtinai gera, o ana tai jau tikrai bloga. Kiekvieno savi skoniai ir savos knygos. Ir kol prisiruošiau parašyti, šiek tiek apsiraminau. Bet visi tie, kam, Tarnaitės pasakojimas buvo per lėtas ir nuobodokas, turėtų suklusti! Galybė – daug geriau! Postapokalipsės versija čia šiek tiek kitokia. Gyvesnė. Tikresnė. Labai plačiam skaitovų ratui.

Jaunos merginos, dar paauglės pajaučia turinčios savyje kažkokia galią. Na, tarsi galėtum įjungti elektrą. Įskelti žiežirbą. Pašviesti tamsoje. Gali ir daugiau – nukrėsti elektra kokį per daug įkyrų gerbėją. Arba net ką nors stipriau sužeisti. O gal net nužudyti. Jei tik to panorėtum.

Labai patiko. Užkabino iki begalybės, sunku buvo atsitraukti. Iš pradžių, aišku, tai tarsi įdomus nuotykis. Įsisuki į įvykius, lakstai nuo vieno veikėjo, prie kito… O paskui, kai pradedi galvoti… Politika. Nusikaltimai. Religija. Žurnalistika. Juk tai pagrindiniai civilizacijos gyvybės šaltiniai. O kas viską valdo? Tas, kas turi daugiau galios. O ar vien galios užtenka? Gal. O gal ir ne.  Kas būtų, jeigu būtų…. O, tikrai. Įelektrina. Šokiruoja. Pribloškia.

Valio Margaret Atwood. Ne tik už tuos tris 100 proc. teisingai knygą apibūdinančius žodžius. Bet ir už tai, kad pačios kūryba įkvepia kurti tokias istorijas! Beje, su Tarnaite dar ne pabaiga. Internetai kalba, kad tęsinys – jau netrukus.

Žmonės, man pirmą kartą taip gaila grąžinti knygą bibliotekai.

 

John Berger. Mes susitinkame čia.

John Berger. Mes susitinkame čia.

BERGER, John. Mes susitinkame čia [tekstų vainikas]. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 208 p.

Aš daug ko išmokau po mirties. Turi pasinaudoti manimi, kol esi čia. Numirusiame žmoguje gali pasiieškoti įvairių dalykų kaip žodyne.

Prirašyta per daug. Jei būčiau neskaičiusi nugarėlės teksto ir suvokimas, apie ką skaitau, būtų atėjęs pats – knyga būtų šokiravusi. Gaila, kad to neįvyko. Bet gėrėtis ir grožėtis šioje knygoje tikrai yra kuo. Idėja, siužetu, pasakojimu, aprašomomis vietovėmis, miestais, upėmis, žmonėmis. Be galo.

Būtent idėja. Ji tokia gili, daugiasluoksnė, persipinanti. Persipina realus ir tas nematomas, įsivaizduojamas pasaulis, jausmai, emocijos, prisiminimai. Jie supinami tarsi į vieną visumą ir rezultatas – lėtas, gurmaniškas skaitinys apie žmogaus gyvenimą, potyrius, egzistenciją. Ne veltui knyga ir įvardinta – tekstų vainikas.  Net nebandysiu to vainiko kaip nors vertinti. Internete jų vertinimų gausu. Daug ir visokių.

Ar patiko? Taip. Mėgstu tokius, netipinius, kitokius tekstus. Kai nežinai, ko tikėtis. Neįsivaizduoji, kur nukeliausi ir ką sutiksi kitame puslapyje. Kai skaitai lėtai, po skyrelį, nes praryti tiesiog neišeina. Kai net negali įsivaizduoti, ką sugebėsi rasti tekste. Kažko tikriausiai ir nesugebėsi. Kažkais taip ir liks tik užrašyti žodžiai.

Minčių daug. Galvoti netingintiems skaitytojams.

Lisabona – miestas, santykiaujantis su regimuoju pasauliu kaip joks kitas miestas. Ji žaidžia žaidimą. Jos aikštės ir gatvės išgrįstos baltų ir spalvotų akmenų raštais taip, lyg būtų lubos, o ne keliai. Miesto sienos tiek viduje, tiek ir iš išorės, kur tik pažvelgsi, padengtos garsiaisiais azulechais. Ir tos plytelės pasakoja apie pasakiškus dalykus, kuriuos pamatysi pasaulyje: dūdelėmis grojančias beždžiones, vynuoges skinančią moterį, besimeldžiančius šventuosius, banginius vandenyne, kryžiuočius savo laivuose, bazilikus, skrendančias šarkas, apsikabinusius įsimylėjėlius, prijaukintą liūtą, taškuotus kaip leopardas mureninius ungurius. Šito miesto plytelės traukia akį prie to, kas matoma, prie to, kas gali būti pamatyta.

Ir tuo pačiu metu tos puošmenos ant sienų ir grindų, aplink langus ir laiptines byloja kažką kita, iš esmės priešinga. Įtrūkę balti keraminiai paviršiai, gyvos spalvos, cementinės sandūros, pasikartojantis raštas – visa tai atkakliai teigia, kad jos kažką uždengia ir kad tai, kas yra už jų ar po jomis, liks nematoma ir paslėpta amžinai!

 

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

HARUF, Kent. Mūsų sielos naktyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 144 p.

Apie ką nori pasikalbėti šiąnakt?

Pats rudeniškiausias knygos viršelis… Nors gal nelabai teisingas. Nukritę lapai juk nieko nebenuveikia. O gyvenimo rudenį pasitinkantys žmonės gali nuveikti dar daug, labai daug…

Du vieniši kaimynai meta iššūkį vienatvei ir nusprendžia naktis leisti kartu. Ir ką veiks?… Ogi kalbėsis.  Miegos. Tiesiog bus kartu. Jaus vienas kito šilumą. Įsivaizduojate, kiek džiaugsmo kaimynams? O kiek pykčio vaikams! Dar ką mat įsigalvojo! Kur reiks slėptis nuo apkalbų… Tik nei Edei, nei Luisui tai visiškai nerūpi.

Pagauna jau pirmas sakinys. Smalsauji, kaip ir kiti gatvelės kaimynai. Dienomis tvarkaisi ir kapstaisi sode. Naktis leidi drauge. Pyksti ant tėvų gyvenimą reguliuojančių vaikų. Jaudiniesi dėl Džeimio. Džiaugiesi ir semiesi gerų emocijų. Viskas bus gerai. Turi būti.

Įdomu. Pasakojama be jokių dialogų, tiesioginė kalba niekaip neišskirta… Bet tai nė kiek nestebina. Stebina tik tai, kaip galima visiškai paprastais žodžiais ir trumpais sakiniais sukurti tokią įspūdingą bendrą visumą! Na, jokių auksinių minčių lyg ir nėra (kuomet norisi tiesiog viską iš eilės cituoti), sakiniai visai paprasti. Kaip ir paprasčiausioje kasdienybėje. Juk paprastai aforizmais ir sentencijomis nekalbame. Taip lengva įsijausti ir mėgautis. Puiku.

Maža plona knygelė talpina savyje tiek daug…. Labai patiko.

Man labai gera, pasakė ji. Net nemaniau, kad taip bus. Lyg koks stebuklas. Man patinka, kad mes – kaip draugai. Gera būti kartu. Gulėti naktį tamsoje. Kalbėtis. Naktį pabudus girdėti tavo kvėpavimą.
Ir man.
Tai papasakok man ką nors.
Apie ką?
Dar apie save.
Ar nenusibodo?
Ne. Pasakysiu, kai nusibos.
Duok pagalvoti. Įsivaizduok, tas šuo guli pas jį lovoje.
To ir reikėjo laukti.
Supurvins visą patalynę.
Išskalbsiu. O dabar pasikalbėkim. Papasakok man ką nors. Ko aš dar negirdėjau.

Jonas Bonnier. Pakibę.

Jonas Bonnier. Pakibę.

BONNIER, Jonas. Pakibę [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Padvelskytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 478 p.

Niklas sustojo, likus dviem centimetrams nuo stogo krašto
Nėra laiko išsigąsti ar ką nors sumąstyti.
Pasinaudodamas kabančiu maišu kaip atsvara, vyras sugrįžta prie išdaužto lango ir staigiai ištraukia maišą ant stogo.
Kaip tik tuo metu jam už nugaros nutūpia sraigtasparnis.

Romanas paremtas tikrais įvykiais. Šimtmečio apiplėšimas. Didžiausia grynųjų pinigų vagystė Švedijoje. 2009 m. rugsėjo mėn. keli vyrukai sraigtasparniu nusileidžia ant G4S apsaugos kompanijos Stokholme stogo ir įsilaužią į grynųjų pinigų saugyklą. Ne, kažkodėl man šito aprašymo nebūtų užtekę. Ir taip, man viršelis kažkoks keistas. Nuojauta. Eilinį sykį kažkas kuždėjo, kad bus gerai. Labai gerai. Taip ir buvo. Įsitraukiau nuo pat pirmos pastraipos.

Gana solidžios apimties romano siužetas neskubrus. Kas tie avantiūristai, pasiryžę įvykdyti didįjį apiplėšimą? Ar čia tik nebus įsipainiojusi kokia nors moteris? Išvis, kaip reikia sugalvoti tokį dalyką?  Jam pasiruošti? Akivaizdu, tas pasiruošimas bus kruopštus ir ilgas.

Labai patiko. Autorius tuos visus paruošiamuosius įvykius aprašo įdomiai ir nenuobodžiai. Vis labiau įsijauti ir tarsi tampi tos grupelės dalis. Pamažu, atsargiai, viską apgalvoti… Kai jau artėja ta neišvengiama rugsėjo diena, imi abejoti, kaip čia kas bus. Įtampa kyla. Ir, nors gali tiesiog įsijungti paiešką ir lengvai rasti šio nusikaltimo baigtį – to nedarai (bet taip, pabaigus knygą panaršyti ir pažiūrėti nuotraukas bus labai smalsu). Kol kas dar nieko neieškai. Leidi širdžiai plakti greičiau ir net abejoti – ar tikrai šis planas pavyks?

Beje, policija irgi nesnaudė. Ir taip, Karolina Turn visiškai atitiko skandinaviško detektyvo tradiciją. Kažin, ar ten pas juos yra kriminalistų, kurie nebūtų psichologiškai palaužti, nesirgtų nemigomis ir depresijomis, saujomis nerytų vaistų ir neturėtų įvairiausių keistenybių? Toks įspūdis, kad tie geriausieji policininkai, detektyvai ar tyrėjai – nelaimingiausio ir tragiškiausio likimo žmonės. Bet pasauliui tai kažkodėl patinka. Man kažkodėl irgi.

Taigi, o tie Pakibę? 10 balų jiems. Ir dar vienas – už pabaigą. Smagu, kad yra tokių žmonių, kurie taip įdomiai geba rašyti istorijas. Debiutines. Ar galiu jų tikėtis daugiau?

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

MESSNER, Susan. Šilko siūlų dėžutė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 396 p.

Emi, nors ir miglotai, žinojo, kad gyvenime pasitaiko akimirkų, kai žmogus atsiduria ties kryžkele, ir kad kelias kairėje veda visiškai priešinga kryptimi nei kelias dešinėje. Žengęs vienu keliu, jau nebesugrįši į tų dviejų kelių sankirtą. Todėl turi pasverti padarinius. Turi numatyti pasekmes. Kelią rinktis turi neskubėdamas.
Tačiau ji nežinojo, kad gyvenime taip pat pasitaiko akimirkų, kai prieš tave driekiasi du keliai, bet tu matai tik vieną, nes nori matyti tik jį.
Tada nepasveri padarinių. Nenumatai pasekmių. Ir rinkdamasis skubi.

Štai pavyzdys, kad knygos pavadinimas ir viršelis negali būti pagrindiniai kriterijai renkantis knygą…. Argi vos užmetus akį neatrodo, kad bus per daug saldu, per daug jausminga ir per daug moteriška? Nes juk norisi to modernumo, šiuolaikiškumo, fantastikos, mistikos, nenuspėjamų siužetų, dar kažko tokio… Taip ir praslysta tokie pavadinimai ir viršeliai naujų knygų sraute. Gerai, kad nuojauta pakuždėjo, kad gal bus ir visai įdomu. Nesuklydo.

Siužetas paprastas. Jaunai merginai tenka laimė pakalbinti vieną žymią menininkę, kuri visiškai nebendrauja su žiniasklaida ir nedalina interviu. Tikra sėkmė. Dar didesnė sėkmė skaitytojui, nes tos paslaptingos senjoros papasakota istorija tikrai labai įtraukianti, nuostabi ir nenuobodi. Ir baisi taip pat. 1940 m. Europoje – karas, tuo tarpu penkiolikmetei Emi jokie karai ne motais – rodos tuoj tuoj ims pildytis jos paaugliškos svajonės… Bet artėja rugsėjis, baisusis Britanijos mūšis, kuomet nacistinės Vokietijos oro pajėgos ims bombarduoti Londoną ir kitus miestus. O tada… Tada reiks atidėti visus reikalus į šoną ir visą laiką skirti vien knygai.

Istorija papasakota intriguojančiai, tas „dar vieną puslapį“ stilius išlaikytas tobulai, kažkokia detalė, mintis ar įvykis skatina skaityti, skaityti.. Skaičiau. Ir mielai paskaityčiau dar ką nors panašaus.

Emi dar ne kartą mintimis grįš į tą mėnesienos apšviestą naktį ir galybę kartų savęs klaus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų susimąsčiusi, kad pelėda, pažadinusi Džuliją, buvo siųsta Dievo, kad ji nepaliktų Usnių namo tą naktį. Kad toji pelėda ne šiaip sau buvo nutūpusi ant medžio už lango ir iš miego pabudinusi jos mažąją sesutę, o tam, kad Emi stabtelėtų ir susimąstytų, jog visada yra kitas kelias, net jei jis atrodo niekas daugiau – tik klampus purvynas Dievo pamirštame užkampyje?

Herman Koch. Griovys.

Herman Koch. Griovys.

KOCH, Herman. Griovys [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 304 p.

Žinojau, dėl ko taip yra: mano juslės buvo iki kraštutinumo įtemptos, viską girdėjau ir mačiau, iš mažiausio savo žmonos elgesio pasikeitimo bandžiau nuspręsti, ar mano blogiausi įtarimai turi pagrindą.

Vasaros autorius. Neabejotinai. Vakarienė patiko. Vasarnamyje buvo dar geriau. Tai ko gi laukti? Šokam per Griovį!

Tik va, ar peršoks jį Robertas Valteris, Amsterdamo meras? Jis moka bendrauti su žurnalistais, jam sekasi kalbėtis su rinkėjais, jis žino, ką kada ir kaip sakyti, jam nesunku visokiausiose situacijose rasti tinkamus žodžius. Bet, panašu, jam nelabai sekasi susigaudyti savo paties mintyse. Ypač tose, kurios kyla, pamačius linksmą istoriją pasakojantį savo pavaduotoją. Ir linksmai besijuokiančią savo paties žmoną. Kodėl gi jiems abiems taip linksma?

Viskas. Tai yra viskas, ko autoriui reikia. Ir štai, dar viena puiki istorija. Ai, dar reikia šiek tiek sarkazmo, jumoro, užuominų ir nutylėjimų. Reikia pakvailinti skaitytoją, pavedžioti už nosies, pamankštinti jojo smegenis. Reikia ir dar kelių intrigėlių, jei skaitytojui pabostu pavydusis Robertas. Jis juk dar ir tėvas. Ir draugas. Ir sūnus. Bet pirmiausia jis vyras, žmonos, kurios vardas Silvija ir kuri per Naujametinį vakarėlį per garsiai juokėsi.

Puiku. Dabar greitai suskaičiavau – autorius parašęs devynis romanus. Ar skaityčiau kitus? Neabejotinai. Visos trys perskaitytos istorijos juk buvo puikios.

Bet aš jai atleisčiau. Jau dabar jai atleidau, į ją žiūrėdamas, į jos vienas į kitą trinamus nykščius, ant veido krintančius plaukus. Kai kas būtų neatitaisomai sugadinta, įtrūkis vazoje, prie kurios tu labai pripratęs ir neįstengi išmesti laukan. Vaza ir įtrūkis visada liks matomi, kasdien matyčiau ją stovint ant stalo, kaskart vis su kitomis gėlėmis, bet įtrūkis liktų tas pats. Jau dabar žinojau, ką daryčiau, kad įstengčiau gyventi su įtrūkiu. Būčiau dėkingas. Dėkingas, kad nukritusi vaza nesudužo į šukes ir nebuvo išnešta su šiukšlėmis. Taip ir dažniau darydavau, kaip žmonės ar aplinkybės prieš mane susimokydavo. Kartais pusę nakties gulėdavau be miego dėl pavydo paakintos bendrapartiečio pastabos. Bendrapartiečio, kuris niekada – tikrai niekada – nesugebėtų tapti tokio miesto kaip Amsterdamas metu. Ne, ką aš šneku, netgi užkampio savivaldybės su keturiais šimtais gyventojų prie pat Vokietijos sienos metu. Niekada, nei dabar, nei kitame gyvenime.

Virdamas iš pykčio galvodavau, kaip suvesčiau sąskaitas su bendrapartiečiu. Kaip per ateinantį susirinkimą padaryčiau netiesioginę užuominą, netiesioginę, bet mirtiną.

Ir tada staiga. be aiškaus perėjimo, prisimindavau tai, ką turiu. Savo vienintelį tikrą ir brangiausią turtą. Žmoną. Dukterį. Silviją. Dianą. Klausydavausi žmonos kvėpavimo, girdėdavau savo dukterį, šeštą ryto grįžusią namo iš pasilinksminimo, apačioje kuičiantis virtuvėje. to pakako. Tam priešpastatytas bendrapartietis keletą sekundžių regėdavosi tik apgailėtinas, o kitą akimirką jau būdavo išnykęs iš akiračio.

Taip, šitaip aš pasielgčiau. Prispausčiau prie savęs vazą, atsukęs į save įtrūkį, kad niekas negalėtų jo pamatyti.