Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

Kent Haruf. Mūsų sielos naktyje.

HARUF, Kent. Mūsų sielos naktyje [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 144 p.

Apie ką nori pasikalbėti šiąnakt?

Pats rudeniškiausias knygos viršelis… Nors gal nelabai teisingas. Nukritę lapai juk nieko nebenuveikia. O gyvenimo rudenį pasitinkantys žmonės gali nuveikti dar daug, labai daug…

Du vieniši kaimynai meta iššūkį vienatvei ir nusprendžia naktis leisti kartu. Ir ką veiks?… Ogi kalbėsis.  Miegos. Tiesiog bus kartu. Jaus vienas kito šilumą. Įsivaizduojate, kiek džiaugsmo kaimynams? O kiek pykčio vaikams! Dar ką mat įsigalvojo! Kur reiks slėptis nuo apkalbų… Tik nei Edei, nei Luisui tai visiškai nerūpi.

Pagauna jau pirmas sakinys. Smalsauji, kaip ir kiti gatvelės kaimynai. Dienomis tvarkaisi ir kapstaisi sode. Naktis leidi drauge. Pyksti ant tėvų gyvenimą reguliuojančių vaikų. Jaudiniesi dėl Džeimio. Džiaugiesi ir semiesi gerų emocijų. Viskas bus gerai. Turi būti.

Įdomu. Pasakojama be jokių dialogų, tiesioginė kalba niekaip neišskirta… Bet tai nė kiek nestebina. Stebina tik tai, kaip galima visiškai paprastais žodžiais ir trumpais sakiniais sukurti tokią įspūdingą bendrą visumą! Na, jokių auksinių minčių lyg ir nėra (kuomet norisi tiesiog viską iš eilės cituoti), sakiniai visai paprasti. Kaip ir paprasčiausioje kasdienybėje. Juk paprastai aforizmais ir sentencijomis nekalbame. Taip lengva įsijausti ir mėgautis. Puiku.

Maža plona knygelė talpina savyje tiek daug…. Labai patiko.

Man labai gera, pasakė ji. Net nemaniau, kad taip bus. Lyg koks stebuklas. Man patinka, kad mes – kaip draugai. Gera būti kartu. Gulėti naktį tamsoje. Kalbėtis. Naktį pabudus girdėti tavo kvėpavimą.
Ir man.
Tai papasakok man ką nors.
Apie ką?
Dar apie save.
Ar nenusibodo?
Ne. Pasakysiu, kai nusibos.
Duok pagalvoti. Įsivaizduok, tas šuo guli pas jį lovoje.
To ir reikėjo laukti.
Supurvins visą patalynę.
Išskalbsiu. O dabar pasikalbėkim. Papasakok man ką nors. Ko aš dar negirdėjau.

Jonas Bonnier. Pakibę.

Jonas Bonnier. Pakibę.

BONNIER, Jonas. Pakibę [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Padvelskytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 478 p.

Niklas sustojo, likus dviem centimetrams nuo stogo krašto
Nėra laiko išsigąsti ar ką nors sumąstyti.
Pasinaudodamas kabančiu maišu kaip atsvara, vyras sugrįžta prie išdaužto lango ir staigiai ištraukia maišą ant stogo.
Kaip tik tuo metu jam už nugaros nutūpia sraigtasparnis.

Romanas paremtas tikrais įvykiais. Šimtmečio apiplėšimas. Didžiausia grynųjų pinigų vagystė Švedijoje. 2009 m. rugsėjo mėn. keli vyrukai sraigtasparniu nusileidžia ant G4S apsaugos kompanijos Stokholme stogo ir įsilaužią į grynųjų pinigų saugyklą. Ne, kažkodėl man šito aprašymo nebūtų užtekę. Ir taip, man viršelis kažkoks keistas. Nuojauta. Eilinį sykį kažkas kuždėjo, kad bus gerai. Labai gerai. Taip ir buvo. Įsitraukiau nuo pat pirmos pastraipos.

Gana solidžios apimties romano siužetas neskubrus. Kas tie avantiūristai, pasiryžę įvykdyti didįjį apiplėšimą? Ar čia tik nebus įsipainiojusi kokia nors moteris? Išvis, kaip reikia sugalvoti tokį dalyką?  Jam pasiruošti? Akivaizdu, tas pasiruošimas bus kruopštus ir ilgas.

Labai patiko. Autorius tuos visus paruošiamuosius įvykius aprašo įdomiai ir nenuobodžiai. Vis labiau įsijauti ir tarsi tampi tos grupelės dalis. Pamažu, atsargiai, viską apgalvoti… Kai jau artėja ta neišvengiama rugsėjo diena, imi abejoti, kaip čia kas bus. Įtampa kyla. Ir, nors gali tiesiog įsijungti paiešką ir lengvai rasti šio nusikaltimo baigtį – to nedarai (bet taip, pabaigus knygą panaršyti ir pažiūrėti nuotraukas bus labai smalsu). Kol kas dar nieko neieškai. Leidi širdžiai plakti greičiau ir net abejoti – ar tikrai šis planas pavyks?

Beje, policija irgi nesnaudė. Ir taip, Karolina Turn visiškai atitiko skandinaviško detektyvo tradiciją. Kažin, ar ten pas juos yra kriminalistų, kurie nebūtų psichologiškai palaužti, nesirgtų nemigomis ir depresijomis, saujomis nerytų vaistų ir neturėtų įvairiausių keistenybių? Toks įspūdis, kad tie geriausieji policininkai, detektyvai ar tyrėjai – nelaimingiausio ir tragiškiausio likimo žmonės. Bet pasauliui tai kažkodėl patinka. Man kažkodėl irgi.

Taigi, o tie Pakibę? 10 balų jiems. Ir dar vienas – už pabaigą. Smagu, kad yra tokių žmonių, kurie taip įdomiai geba rašyti istorijas. Debiutines. Ar galiu jų tikėtis daugiau?

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

Susan Meissner. Šilko siūlų dėžutė.

MESSNER, Susan. Šilko siūlų dėžutė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 396 p.

Emi, nors ir miglotai, žinojo, kad gyvenime pasitaiko akimirkų, kai žmogus atsiduria ties kryžkele, ir kad kelias kairėje veda visiškai priešinga kryptimi nei kelias dešinėje. Žengęs vienu keliu, jau nebesugrįši į tų dviejų kelių sankirtą. Todėl turi pasverti padarinius. Turi numatyti pasekmes. Kelią rinktis turi neskubėdamas.
Tačiau ji nežinojo, kad gyvenime taip pat pasitaiko akimirkų, kai prieš tave driekiasi du keliai, bet tu matai tik vieną, nes nori matyti tik jį.
Tada nepasveri padarinių. Nenumatai pasekmių. Ir rinkdamasis skubi.

Štai pavyzdys, kad knygos pavadinimas ir viršelis negali būti pagrindiniai kriterijai renkantis knygą…. Argi vos užmetus akį neatrodo, kad bus per daug saldu, per daug jausminga ir per daug moteriška? Nes juk norisi to modernumo, šiuolaikiškumo, fantastikos, mistikos, nenuspėjamų siužetų, dar kažko tokio… Taip ir praslysta tokie pavadinimai ir viršeliai naujų knygų sraute. Gerai, kad nuojauta pakuždėjo, kad gal bus ir visai įdomu. Nesuklydo.

Siužetas paprastas. Jaunai merginai tenka laimė pakalbinti vieną žymią menininkę, kuri visiškai nebendrauja su žiniasklaida ir nedalina interviu. Tikra sėkmė. Dar didesnė sėkmė skaitytojui, nes tos paslaptingos senjoros papasakota istorija tikrai labai įtraukianti, nuostabi ir nenuobodi. Ir baisi taip pat. 1940 m. Europoje – karas, tuo tarpu penkiolikmetei Emi jokie karai ne motais – rodos tuoj tuoj ims pildytis jos paaugliškos svajonės… Bet artėja rugsėjis, baisusis Britanijos mūšis, kuomet nacistinės Vokietijos oro pajėgos ims bombarduoti Londoną ir kitus miestus. O tada… Tada reiks atidėti visus reikalus į šoną ir visą laiką skirti vien knygai.

Istorija papasakota intriguojančiai, tas „dar vieną puslapį“ stilius išlaikytas tobulai, kažkokia detalė, mintis ar įvykis skatina skaityti, skaityti.. Skaičiau. Ir mielai paskaityčiau dar ką nors panašaus.

Emi dar ne kartą mintimis grįš į tą mėnesienos apšviestą naktį ir galybę kartų savęs klaus, kas būtų buvę, jeigu ji būtų susimąsčiusi, kad pelėda, pažadinusi Džuliją, buvo siųsta Dievo, kad ji nepaliktų Usnių namo tą naktį. Kad toji pelėda ne šiaip sau buvo nutūpusi ant medžio už lango ir iš miego pabudinusi jos mažąją sesutę, o tam, kad Emi stabtelėtų ir susimąstytų, jog visada yra kitas kelias, net jei jis atrodo niekas daugiau – tik klampus purvynas Dievo pamirštame užkampyje?

Herman Koch. Griovys.

Herman Koch. Griovys.

KOCH, Herman. Griovys [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 304 p.

Žinojau, dėl ko taip yra: mano juslės buvo iki kraštutinumo įtemptos, viską girdėjau ir mačiau, iš mažiausio savo žmonos elgesio pasikeitimo bandžiau nuspręsti, ar mano blogiausi įtarimai turi pagrindą.

Vasaros autorius. Neabejotinai. Vakarienė patiko. Vasarnamyje buvo dar geriau. Tai ko gi laukti? Šokam per Griovį!

Tik va, ar peršoks jį Robertas Valteris, Amsterdamo meras? Jis moka bendrauti su žurnalistais, jam sekasi kalbėtis su rinkėjais, jis žino, ką kada ir kaip sakyti, jam nesunku visokiausiose situacijose rasti tinkamus žodžius. Bet, panašu, jam nelabai sekasi susigaudyti savo paties mintyse. Ypač tose, kurios kyla, pamačius linksmą istoriją pasakojantį savo pavaduotoją. Ir linksmai besijuokiančią savo paties žmoną. Kodėl gi jiems abiems taip linksma?

Viskas. Tai yra viskas, ko autoriui reikia. Ir štai, dar viena puiki istorija. Ai, dar reikia šiek tiek sarkazmo, jumoro, užuominų ir nutylėjimų. Reikia pakvailinti skaitytoją, pavedžioti už nosies, pamankštinti jojo smegenis. Reikia ir dar kelių intrigėlių, jei skaitytojui pabostu pavydusis Robertas. Jis juk dar ir tėvas. Ir draugas. Ir sūnus. Bet pirmiausia jis vyras, žmonos, kurios vardas Silvija ir kuri per Naujametinį vakarėlį per garsiai juokėsi.

Puiku. Dabar greitai suskaičiavau – autorius parašęs devynis romanus. Ar skaityčiau kitus? Neabejotinai. Visos trys perskaitytos istorijos juk buvo puikios.

Bet aš jai atleisčiau. Jau dabar jai atleidau, į ją žiūrėdamas, į jos vienas į kitą trinamus nykščius, ant veido krintančius plaukus. Kai kas būtų neatitaisomai sugadinta, įtrūkis vazoje, prie kurios tu labai pripratęs ir neįstengi išmesti laukan. Vaza ir įtrūkis visada liks matomi, kasdien matyčiau ją stovint ant stalo, kaskart vis su kitomis gėlėmis, bet įtrūkis liktų tas pats. Jau dabar žinojau, ką daryčiau, kad įstengčiau gyventi su įtrūkiu. Būčiau dėkingas. Dėkingas, kad nukritusi vaza nesudužo į šukes ir nebuvo išnešta su šiukšlėmis. Taip ir dažniau darydavau, kaip žmonės ar aplinkybės prieš mane susimokydavo. Kartais pusę nakties gulėdavau be miego dėl pavydo paakintos bendrapartiečio pastabos. Bendrapartiečio, kuris niekada – tikrai niekada – nesugebėtų tapti tokio miesto kaip Amsterdamas metu. Ne, ką aš šneku, netgi užkampio savivaldybės su keturiais šimtais gyventojų prie pat Vokietijos sienos metu. Niekada, nei dabar, nei kitame gyvenime.

Virdamas iš pykčio galvodavau, kaip suvesčiau sąskaitas su bendrapartiečiu. Kaip per ateinantį susirinkimą padaryčiau netiesioginę užuominą, netiesioginę, bet mirtiną.

Ir tada staiga. be aiškaus perėjimo, prisimindavau tai, ką turiu. Savo vienintelį tikrą ir brangiausią turtą. Žmoną. Dukterį. Silviją. Dianą. Klausydavausi žmonos kvėpavimo, girdėdavau savo dukterį, šeštą ryto grįžusią namo iš pasilinksminimo, apačioje kuičiantis virtuvėje. to pakako. Tam priešpastatytas bendrapartietis keletą sekundžių regėdavosi tik apgailėtinas, o kitą akimirką jau būdavo išnykęs iš akiračio.

Taip, šitaip aš pasielgčiau. Prispausčiau prie savęs vazą, atsukęs į save įtrūkį, kad niekas negalėtų jo pamatyti.

Herman Koch. Vasarnamis su baseinu.

Herman Koch. Vasarnamis su baseinu.

KOCH, Herman. Vasarnamis su baseinu [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 360 p.

Mačiau labai aiškiai. Judesį galima paaiškinti tik vienaip. Ralfas Mejeris mano dukteriai kažkuo grasino. Jis grasino kažką padarysiąs. Kažką, ką jau buvo padaręs anksčiau. Viskas juokais. Pamerkiant akį. Bet vis dėlto.

Oi. Kaip sunku iš prabangaus restorano patekti į šeimos gydytojo kabinetą! Tokio gydytojo, kuriam pacientai sukelia ne pačias geriausias mintis, o prisiliesti prie jų kūnų yra koktu. Pamažu ir man tapo sunku skaityti apie tuos nuogus, ligų ar šiaip ne visai sveiko gyvenimo subjaurotus kūnus. Ir kaipgi autoriui pavyko taip įtaigiai viską parašyti!

Taigi, yra šeimos gydytojas Markas Šloseris ir jo šeima – žmona Karolinė ir dvi dukterys. Yra jo pacientas – garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dar yra vasarnamis ir baseinas. Ir tai jau yra pakankamai daug medžiagos, kad šis olandų rašytojas sukurptų dar vieną įspūdingą ir pritrenkiantį romaną.

Labai patiko. Kai kurios vietos gal ir kiek keistokos. Keista pasaulį matyti šeimos gydytojo akimis. Keista stebėti besiilsinčius atostogautojus ir ne visada logiškus jų poelgius. Įdomi aktoriaus žmonos Juditos pozicija. O dar įdomesnė – jos mamos. Kaip, kas, kodėl? Programa „Dar vieną skyrių. Ir dar….“ veikia pilnu rėžimu. Puiku. Atostogos vasarnamyje gal dar net geresnės už vakarienę restorane.

Ir kuo gi dar gali nustebinti „Griovys“?

Kartais mintyse atsukame savo gyvenimą atgal norėdami pasižiūrėti, kuriame taške dar būtume galėję suteikti jam kitą kryptį. Bet kartais visiškai nėra ką atsukti – tu ir pats dar nežinai, kas vyksta, bet juosta dabar sukasi tik į priekį. Norėtum sustabdyti vaizdą… Štai, – tari pats sau. – Jeigu štai tada būčiau ką kitą pasakęs… ką kitą padaręs.

Tą vakarą nuvažiavau į paplūdimį. O kai grįžau, buvau jau kitas žmogus. Ne kelioms valandoms ar dienoms, ne – visam laikui.

Ant tavo kelnių atsiranda dėmė. Ant tavo mėgstamų kelnių. Išskalbi kelnes dešimt kartu iš eilės devyniasdešimties laipsnių temperatūroje. Trini, brūžini, gremži. Pasitelki sunkiąją artileriją. Baliklius. Šveitimo kempinėles. Bet dėmė neišnyksta. Jeigu per ilgai trinsi ir gremši, tai toje vietoje daugių daugiausia rasis kas nors kita. Vieta, kurioje medžiaga bus plonesnė ir blyškesnė. Toji blyški vieta yra priminimas. Dėmės priminimas. Dabar gali pasielgti dvejopai. Gali išmesti kelnes arba likusį gyvenimą vaikščioti su prisiminimu apie dėmę. Bet blyškioji vieta primena tau ne tik dėmę. Ji primena ir laiką, kai kelnės dar buvo švarios.

Jeigu suki ir suki atgal, galiausiai tau prieš akis vėl atsiranda švarios kelnės. Dabar jau žinai, kad jos neliks švarios. Suprantu, kad visą likusį gyvenimą taip ir atsukinėsiu. Ar štai tada? – kiekvienąsyk klausinėsiu savęs. – Ar dar ankščiau?.. Štai tada? Sustabdau vaizdą.

Štai čia dar švaru.

O čia jau nebe.

Madeline Miller. Kirkė.

Madeline Miller. Kirkė.

MILLER, Madeline. Kirkė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 416 p.

Ir staiga sužinojau, kad turiu galios palenkti pasaulį pagal savo norą, kaip kad lankas įtempiamas strėlei.

Saulė. Knygą skaičiau tikriausiai pačią karščiausią šios vasaros dieną. Termometro stulpelis blaškėsi kažkur ties 36 laipsniais, saulė tiesiog spigino – Helijas tikrų tikriausiai siautėjo. Šiek tiek pasukau knygą ir ji suspindėjo tikra aukso spalva. Gražu.

Graikų legendos ir mitai. Olimpo dievai. Titanai. Nerimstantis šmaikštuolis ir gandų nešiotojas Hermis. Grėsmingoji Atėnė. Klajoklis Odisėjas… Ikaras ir Dedalas. Minotauras, Scilė, Charibdė… Mitologijos ekspertė tikrai nesu, bet pabaigoje paaiškinta, kas yra kas. Tiesa, tu paaiškinimų gali ir neužtekti – didelė tikimybė, kad beskaitant norėsis sužinoti dar daugiau, netgi tokią knygą iš mokyklinių laikų – Senovės Graikijos legendos ir mitai – pavartyti. Ar bent jau pasigūglinti, tai tikrai.

Tikėjausi kažkokios gražios, romantiškos legendos, tinkančios vasarai. Ją ir gavau. Sudomina nuo pat pirmo sakinio, stebina netikėtumais, jaudina ir tikrai įstringa atmintin. Tai kas ta Kirkė? Ji nimfa, nepritampanti dievų ir titanų pasaulyje. Nuo vaikystės pasijutusi atstumta, vis žvalgosi toliau, už savo tėvo rūmų ir menių ribos. Žinoma, žvilgsnis nukrypsta į mus, žmones, visiškai beviltiškus ir mirtingus padarus. Keli netikėti poelgiai, ir Kirkė visa jėga pajus savo tėvo, titano ir Saulės dievo Helijo rūstybę. Laukia nuotykiai ir netikėtumai. Mano knyga, mano. Ir taškas.

Yra dar vienas dalykas, kuris mane iš pradžių baugino. Moteris. Ne, moterys. Feminizmas. Nemėgstu kraštutinumų. Bet perskaičiau.. ir ne. Nežinau, kodėl iš viso tai buvo pabrėžta knygos aprašymuose. Taip, Kirkė stipri. Taip, Kirkė galinga. Taip, Kirkė gali vyrus paversti kiaulėmis. Bet kaip kitaip jai būtų pavykę išlikti?

Labai patiko. Gražus tekstas, malonu skaityti, pasakojimas nuolat išlaiko dėmesį. Kas gi nežino to jausmo, kuris vadinasi, na, dar vieną skyrių, ir dar, o dabar tai tikrai paskutinį… Beje, tos pačios autorės yra jau ankščiau išleista kita knyga „Achilo giesmė“. Tąsyk tiesiog praslydo pro akis. O dabar, įtariu, gali prireikti ir pakartotinio leidimo. Prekyboje jau nebėra.

Vėlei pažvelgiau į tą mišką. Vakar – tik vakar? – laukiau, kad kas apsirodytų ir nuramintų, jog ten saugu. Bet kas tai padarys? Tėvas? Ajetas? Tremtis tai ir reiškė: niekas niekada neateis, nei dabar, nei vėliau. Tai buvo gąsdinanti mintis, tačiau po siaubo pilnos nakties jau nebeėmiau jos giliai į širdį. Didžiąją dalį baimės išprakaitavau. Ją dabar pakeitė nerimastinga kibirkštėlė. „Nebūsiu kambarinis paukštis narvelyje, – tariau sau, – nedrįstantis skristi durelėmis atsivėrus.“
Aš įžengiau į tą girią ir mano gyvenimas prasidėjo.

Herman Koch. Vakarienė

Herman Koch. Vakarienė

KOCH, Herman. Vakarienė [romanas]. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2015. 304 p.

Klerė ir aš. Klerė, Mišelis ir aš. Mes kartu saugojome paslaptį. Paslaptį, kurios prieš tai neturėjome. Tiesa, visi trys saugojome ne po vienodą paslaptį, bet gal to nė nereikia. Nereikia visko apie vienas kitą žinoti. Paslaptys neužkerta kelio laimei.

Seržas ir Polas – broliai. Vienas galimai greitai taps ministru pirmininku. Antrasis istorijos mokytojas. Buvęs. Šiandien jiedu su žmonomis vakarieniaus prabangiame restorane. Laukia puikus vakaras. Na, bent jau turėtų toks būti.

Nuojauta. Ne autoriaus šlovė, ne leidykla, ne rekomendacijos…. Geriausiai knygas parenka paprasčiausia nuojauta. Tiesiog juste jaučiau, kad bus kažkas ypatingo. Įtrauks ir intriguos. Neapsirikau.

Labai patiko. Siužeto išdėstymas tikrai kaip kokiame prestižiniame restorane: užkandžiai, karštasis patiekalas, kava, desertas. Digestyvas… Ir, žinoma, žinoma, arbatpinigiai. Pasakojimas vingiuoja, karts nuo karto grįždamas į praeitį, užsimindamas apie kažką, kas galbūt bus svarbu tik ateityje, palikdamas neužbaigtų minčių, spėlionių. Labai įtraukia. Tikrai neįmanoma padėti į šalį. Ir nors pati istorijos esmė jau kažkur matyta ir girdėta, susižavėjimas knyga niekur nedingsta. Šeimos, tėvų ir vaikų ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad net sunku įsivaizduoti… Na gerai, įsivaizduoti gal ir nėra sunku, bet tikriausiai kiekviena šeima norėtų, kad tokių gebėjimų niekada nereiktų pademonstruoti realiame gyvenime.

Šio olandų rašytojo pavardė ankščiau nereiškė nieko (bus tiesiog prasprūdusi pro šalį). Dabar gi  ją mintyse apibrėžiu storu raudonu markeriu. Verta dėmesio. Ir labai įdomu, ką nuojauta pakuždės apie kitas jo knyga.