Paasilinna, A., (2007). Gudrioji nuodų virėja. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 168 p.
Be to, nuodus virti nepalyginti įdomiau, negu paišyt ant porceliano arba siūti skiautinius (psl. 56).
Dar viena žymiausio Suomijos romanisto knyga. Joje šį kartą niekas nebekaukė, bet tema ne mažiau aktuali: terorizuojami, skriaudžiami ir gąsdinami senoliai. Nežinau, kokia situacija Suomijoje su vienkiemiuose kankinamais senukais, bet tikriausiai visko pasitaiko, todėl ir romane banditai vaizduojami tikrai negailestingi. Tolimas giminaitis pensijų gavimo dieną terorizuoja mielą senutę, ir ne vienas, o dar su dviem savo sėbrais. Kad išliktų gyva, senutė turi sutelkti visą savo išmintį ir gyvenimišką patirtį.
Knygą skaičiau, susižavėjusi romanu „Kaukiantis malūnininkas“. Tikėjausi jei ne to paties, tai bent jau kažko panašaus. Visiško sužavėjimo. Deja, romanas kur kas paprastesnis. Pradžioje trijų draugužių siautėjimas buvo labai įtaigus, kai kurie jų darbeliai, gal net pernelyg šokiruojantys. Tačiau antroje knygos dalyje, įvykiams įgaunant pagreitį, kada, atrodo, įtampa turėtų vis didėti, pasakojimas staiga tampa panašus į kroniką, tiesa savitai linksmą. Ir nors „…prie mirties, kol gyvas, nepriprasi“ (psl. 155), istorija kažkaip nustoja jaudinti, pabaiga, rodos, visiškai aiški. Malūnininko čia nebus. Magiško realizmo greičiausiai irgi.
Vienoje vietoje autorius suabejoja visuomene, kuri žmogų nustumia į tokį užribį, kad nieko kito nebelieka, tik tapti žmogžudžiu. Bet tik akimirkai. Nėra jokio gailesčio, pateisinimo ir kompensacijų už moralinę žalą…
Kaukas Niūsionenas savo pečiais jautė didžiulį klasinės visuomenės svorį. Ir tai jį slėgė, slopino pajėgumą veikti. Norėjosi užmiršt visus sumanytus darbelius, gert kaip bepročiui, naktį išeit į gatvę ir pasmaugt pirmą sutiktą. (psl. 52).
Vis dėlto autoriaus kūrinių temos, rašymo stilius, savitas linksmumas man patinka, tad ir toliau skaitysiu kitas Arto Paasilinnos knygas.
kaskaityti.lt 