Noah Gordon. Mirties komitetas.

GORDON, Noah. Mirties komitetas [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Jis tupėjo griovyje šalia kelio ir žarstė smėlį. Tamsus jo veidas nušvito Adamui prisiartinus pavargusia ristele.
– Dėde, kas tave vejasi? – sušnibždėjo.
– Mirties komitetas, – atsakė Adamas.

Pirmas sakinys: Sperdženui Robinsonui, tris savaites atvažinėjusiam greituke trisdešimt šešių valandų pamainas, vairuotojas Mejersonas jau seniai gadino nervus, be to, šiurpino kraujas, gąsdino traumos ir apskritai budėti nė trupučio nepatiko.

Tikras tradicinis romanas. Parašytas 1969 metais, žmogaus, puikiai išmanančio skaitytojų lūkesčius. Gerai parašytas. Įdomu skaityti ir po pusės amžiaus.

Valstybinėje ligoninėje dirba internas ir du rezidentai. Knygoje jų vieneri gyvenimo metai. Ligoninėje ir už jos ribų.

Kas patiko? Visi personažai. Visi. Nebuvo taip, kuomet vienų istorijas norisi praleisti ir greičiau skaityti apie tuos, kurie patinka labiau. Patiko, kaip jie kuriami, kaip į pasakojimą įterpiami vaikystės, jaunystės atsiminimai. Nenuobodu, puslapiai verčiasi patys. Kas bus toliau?

Įdomus ir pats laikmetis. Autorius pagarsėjęs savo istoriniais romanais, kurių herojai vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su medicina. Mirties komitetas irgi jau beveik istorinis romanas. JAV, vis dar jaučiamas juodaodžių menkinimas, o inkstų persodinimo operacijų subtilybės dar ne visai išsiaiškintos. Tai koks turi būti vaistų santykis, kad donoro inkstas nebūtų atmestas, o pacientas neimtų ir nenumirti? Buvo ir šiek tiek Kubos. Dar įdomiau.

Rašoma, kad tai vienas pirmųjų autoriaus romanų. Na, bet tikrai nepasakytum. Kažkodėl galvoju, kad tokie patinka didžiajai skaitytojų auditorijai. Aišku, jei šie nesibaimina kraujo, ligoninės kasdienybės ir kartais ne visai laimingų pabaigų.

Taigi, turim dar vieną progą pasidžiaugti Gordon fanams, besidomintiems ligoninės ir gydytojų gyvenimo kasdienybe. Lauksim naujų.

Noah Gordon. Gydytojas iš Saragosos.

GORDON, Noah. Gydytojas iš Saragosos [romanas]. Iš anglų k. vertė Rima Rutkūnaitė. Vilnius: Alma littera, 2020. 462 p.

Matyt, tam tikru momentu mokydamasis pas Nunją Fierą jis peržengė savotišką ribą. Būti gydytoju ir kovoti su mirtimi buvo esminis jo būties uždavinys, tarsi inkaras pririšęs jį prie žemės. Tai buvo jo kunigystė, atstojanti jam religiją, kultūrą ir šeimą, kur kas svarbesnė už bet kokį šaltą ir nuožmų pasitenkinimą įvykdant kerštą, vis tiek nebeprikelsiantį jo mylimų žmonių.

Nusivyliau – toks buvo pirmasis įspūdis, kai pamačiau knygą. Kokia ji plona, palyginus su Gydytoju! Autoriaus knygos vis plonėja ir plonėja… Bet visgi atsivertusi pajutau ploną popierių ir grįžo viltis – bent 450 puslapių bus.

Ir buvo. Tikrai labai daug įdomių ir įtraukiančių puslapių. Ispanija, XV a. Siautėja inkvizicija ir žydų persekiojimas. Net ir atsivertę į katalikybę žydai kelia įtarimą ir net dėl menkiausio skundo gali labai greitai patekti ant laužo.  Jona – penkiolikmetis paauglys, per sumaištį netekęs savo šeimos ir nespėjęs, kartu su kitais, pabėgti iš Ispanijos. Jis – tarsi paskutinis žydas, kuris klajodamas iš vienos vietos į kitą, turės kažkaip išgyventi.

Nuostabiausia šios knygos dalis yra istorija. Taip, be jokių mandrumų, skirta paprastam eiliniam skaitytojui. Tiesa, pradžioje buvo daug paties autoriaus ir jo sūnaus surinktos medžiagos, kuri kaip ir buvo įvadas į tą laikmetį, kas ką ten valdė, vogė, žudė ar degino. Bet jei 1492 metai mažai ką sako, tai visai įdomu paskaityti. Ir dar vienas, gal dar nuostabesnis dalykas – kelionės. Jona – bėglys. Vos pajutęs nors menkiausią pavojų, viską palieka ir leidžiasi ieškoti kito prieglobsčio. Keliauja po visą XV amžiaus Ispaniją. Bus įdomu. Pasiruoškite žemėlapį.

Labai patiko. Galėtų būti ir puikus filmas. Kada laukti kitų autoriaus knygų?

Noah Gordon. Savi keliai.

GORDON, Noah. Savi keliai [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 352 p.

Erdžė įjungė grotuvą ir atsisėdo virtuvėje. Dabar Mocarto koncertas suskambo kitaip, pakiliai, pasakodamas apie džiaugsmą ir viltį. Ji klausėsi susidėjusi delnus ant pilvo ir pamažu rimo. Muzika bangavo ir stiprėjo. Erdžė jautė, kaip nuo ausų ji sklinda nervų takais, per kaulus ir audinius, nepristigdama galios nukeliauti iki sielos, iki pačių būties gelmių, į tą tvenkinėlį, kur jau plaukioja mažoji žuvytė.

Tai bene gražiausia vieta visoje knygoje. Nes autorius sentencijoms nesimėto ir tekste jokios pompastikos nėra. Toks kasdienis pasakojimas apie vienos moters gyvenimą.

Tai trečioji trilogijos knyga apie gydytojų Koulų giminę. Šį kartą mes vėl Amerikoje, kažkur 1994 metais. Koulų giminės tradicijas šį kartą perėmė moteris. Susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis ji meta gerai apmokamą darbą Bostone ir išvyksta į provinciją. Kaip kokia daktarė Kvyn, jei atsimenate tokią iš senesnių laikų. Arčiau gamtos, į kaimą, arčiau paprastų žmonių. Ir tas siužeto posūkis man labai patiko.

Skaičiau ir stebėjausi, rodos viskas buvo ne taip ir seniai, bet kaip viskas kitaip. JAV atrodo kaip kokia trečiojo pasaulio šalis – milijonai žmonių neturi medicinos draudimo ir jiems sveikatos priežiūra paprasčiausiai neprieinama (kažin, kaip dabar, ar kas pasikeitė?). Daktarė neturi nei mobilaus, nei normalaus kompiuterio, o apie fakso aparatą pasakoja su pasididžiavimu….

Ir vėl mano nuomonė su daugumos skaitytojų nesutaps – tai tikrai nėra kokia nors bloga knyga. Ar ji prastesnė už pirmąją, ar antrąją dalį? O kodėl turėtų? Priešingai, man tikrai buvo labai įdomu skaityti ir šių dienų (jei dar taip galima pavadinti) istoriją, dabartinius rūpesčius ir problemas. Jos negalima lyginti nei su viduramžiais, nei su Amerikos pilietiniu karu. Tiesiog dabar yra dabar, ir tas visas istorijos fonas puikiai tiko. Nes gyvenimas teoriškai yra toks pat, kaip ir prieš tūkstantį metų – žmogus gimsta, patiria vienokių ar kitokių išgyvenimų, vienaip ar kitaip nugyvena tą savo gyvenimą ir, kaip bebūtų gaila, miršta.

Tai tikrai užskaitau šią dalį, visai gražiai ji apvainikavo ir užbaigė visą trilogiją. O norintiems istorinio fono – knygynuose jau naujausia autoriaus knyga – Gydytojas iš Saragoso. Ją dabar ir skaitau.

Noah Gordon. Šamanas.

GORDON, Noah. Šamanas [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2019. 604 p.

Žiūrovų eilėse visiškai tylu. Būtume girdėję menkiausią atodūsį ar dejonę. Vorenas vėl imasi darbo. Antras pjūvis, paskui trečias. Jis sparčiai ir rūpestingai išpjauna auglį, išvalo likučius, susiuva žaizdą, stabdydamas kraujavimą, prispaudžia kempinę.
Pacientas miega. Pacientas miega. Vorenas atsitiesia. Robai, nepatikėsi, tas kandus aristokratas stovi ašarų kupinomis akimis!
– Ponai, – sako jis, – tai ne apgavystė.

Ne, ne apgavystė, o tiesiog operacija taikant bendrą nejautrą. XIX. a. Amerikoje tai buvo nemažas laimėjimas.  O tas Robas.. teisingai, jis yra Robo Koulo (iš knygos Gydytojas: Avicenos mokinys) provaikaitis, kuriam, kaip ir kitiems Koulų giminės pirmagimiams, lemta tapti gydytoju.

Tuo metu Amerikoje neramu. Atėjūnai ir indėnai. Baltieji ir juodaodžiai. Vietiniai ir imigrantai. Reikalų daug, nuomonių daug, situacijos vis aštrėja… Prasideda JAV pilietinis karas.

O prie ko čia tas Šamanas? Knyga juk apie jo tėvo – Robo Džeremio Koulo gyvenimą. Apie atvykimą į Ameriką, meilės ir savų namų paieškas, nuotykius, mokslus, darbus. Apie tai, kaip pamažu keičiasi pasaulis. Apie karą. Darbą sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, bandant sulopyti sprogimų sudarkytus kūnus. Apie vaikus, jų ligas, bėdas ir kovą po saulę…. Gerai, bus ir apie Šamaną – vaikystėje apkurtusį berniuką. Sunkoka bus tapti gydytoju, jei nieko negirdi, tiesa? Bet ar jau taip visiškai ir neįmanoma?

Patiko, kaip ir pirmoji dalis. Nors…. gal pirmoji buvo įdomesnė. Kitą vertus, šioje yra ir šiokio tokio detektyvo. Ir istorijos. Bet kokiu atveju grožinė istorinė drama daugiau ar mažiau visada yra gėris.

Noah Gordon. Gydytojas: Avicenos mokinys.

GORDON, Noah. Gydytojas: Avicenos mokinys [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2016. 712 p.

− Persijoje! − Robas nė nenutuokė, kur ta Persija, bet suprato, kad labai toli. − Kurioje ji pusėje?

Pastaruoju metu vis dažniau nutinka, kad, vos tik pamatau kokią naujieną, taip užsimanau ją perskaityti čia ir dabar, kad logika ir sveikas protas nesunkiai užleidžia vietą norams. Vėliau belieka tik viltis, kad knyga bus tikrai verta išleistų eurų. O šita kaip tik ir buvo.

Medicinos istorija. Gerai, gerai, tai tik grožinė knyga apie mediciną, apie istoriją, apie viduramžius, Europą ir keliones. Ir labai nebloga. 1020-ieji, Londonas. Devynmetis, ką tik našlaičiu likęs Robas Džėjus Koulas tampa barzdaskučio chirurgo mokiniu. 700 psl. kelionė prasideda. Ar anglas krikščionis gali nukeliauti į Persiją? Ar krikščionis kartu su žydais ir musulmonais gali mokytis medicinos pas tuo metu (o dar ir daug daug metų po to) garsiausią pasaulio gydytoją Aviceną? Gali. Bet iki tol dar bus daug metų ir kilometrų, bus šimtai išbandymų, nutikimų, nuotykių, kelionių žirgais ir kupranugariais, draugysčių ir išdavysčių.

Skaityti buvo jauku. Kažkaip mistiškai knyga priminė vaikystę ir paauglystę, Robiną Hudą, Sidabro ežero turtus, Oliverį Tvistą, Be namų ir dar dešimtis knygų, kurias skaitydama kažkada patyriau kvapą gniaužiančius įspūdžius. Gal todėl, kad visa ši istorija prasidėjo kartu su vaiku, devynmečiu berniuku. Kelionė, nuotykiai, nuostabūs herojai. Bet ne, ne – nepagalvokite, knyga tikrai nevaikiška. Berniukas netrunka užaugti, o viduramžiai niūrūs, liaudis tamsi ir laiminga, kol sveika, ar kol barzdaskučių chirurgų veiksmingiausia gydymo priemonė – kraujo nuleidimas – duoda rezultatų. Tuo tarpu – kuo toliau į Rytus, tuo daugiau šviesos, išminties, mokslo, arbatų ir šachmatų. Tiesa, kasdienybę ten irgi temdo visokie šachai, dievai, karai ir religijos. Bet jau ne taip stipriai, kad Abu Ali al Husainas ibn Adbula ibn Sina tolimajame mieste Isfahane negalėtų įsteigti maristano, ten gydyti ligonių ir dalintis savo išmintimi su kitais.

Puikumėlis. Tikras vasaros džiaugsmas kiekvienam skaitymo fanui. Kino fanams – irgi. Nors filmas The Physician ir labai holivudinis, o su knyga jį tikriausiai sieja tik pagrindiniai veikėjai, bet pažiūrėti irgi buvo įdomu.

Vasariška nuotykių istorija. Wikipedia sako, kad tai dar ne pabaiga. Lauksim tęsinio.