Maria und Nasima Nazar. Gefangen im Land des Vaters.

NAZAR, Maria und Nasima. Gefangen im Land des Vaters. [Exotische Schicksale]. Berlin: Weltbild, 2004. 351 p.

Meine Familie ist ein Teil von mir, ist es möglich, zweigeteilt zu leben? Mir tut es weh. (psl. 262).

Šiemet pirma ne lietuvių kalba  perskaityta knyga. Valio! Ir nepaprastai lengva, tarsi skaityčiau gimtąja kalba. Tikriausiai dėl to, kad tema jau kaip ir mintinai žinoma – tai kam atiteks mergaitė?

Rytietiškos tematikos knygų gerbėja nesu, skaičiau tik dvi ar tris žinomiausias. Šioje veiksmas vyksta prieš gerą dvidešimtmetį, vokietės ir pakistaniečio šeimoje. Išvykęs su devynmete dukrele aplankyti artimųjų į Pakistaną, vyras paprasčiausiai taip ir nesugrįžo. Nasima Pakistane išgyveno pragarą, kurį jai sukūrė patys artimiausi žmonės. Tik tenkindami savo ambicijas. Galbūt net patys to nenorėdami.

Vielleicht schließen sie eines Tages Frieden miteinander, vielleicht versöhnen sie sich und vergessen, warum sie so viel gestritten haben, doch auch wenn sie einander wieder verstehen würden, wo könnten wir wieder zu einer Familie werden? In Pakistan nicht, in Deutschland nicht. Es gibt für uns keinen Ort auf der Welt, wo wir alle glücklich werden. Immer wird ein Teil der Familie fehlen. (psl. 262).

Tąsyk Nasimos istorija pasibaigė beveik laimingai. Ji, kartu su mama parašė ir išleido Vokietijoje gana populiarią knygą. Išgarsėjo. Bet niekada nieko neužmirš.

Werde ich ihm selbst eines Tages verzeihen, was er uns angetan hat? Vielleicht schon. Aber vergessen? Das nicht. Man sagt in Deutschland, dass Zeit alle Wunden heilt. Ich bin nicht sicher, ob es stimmt. (psl. 351).

Reklama