Hannah Kent. Atsidavimas.

KENT, Hannah. Atsidavimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 448 p.

Dabar temsta. Aš dar neišėjau. Štai, vėjau, klausyk. Dar ne viskas. Niekad ne viskas.

Pirmas sakinys: Tėja, tavo delne nėra linijos, kurios nebūčiau apvedžiojusi, nei trakštelinčio sąnario, kurio nebūčiau išklausiusi, o tavo akių mėlis – tai pasaulio karsto pamušalas.

Trečioji autorės knyga lietuviškai. Ir… Na tikrai, nei kiek nepanaši į pirmąsias dvi. Bet nereikia lyginti – Atsidavimas tikrai labai nustebino. Net du kartus. Ir taip, kad net nebežinojau, skaityti toliau, ar nebe.

Puiku, kad knygą skaičiau be jokių išankstinių atsiliepimų! Ar tai įmanoma, būnant bookstagrame? Pasirodo, taip! Nei vieno komentaro, nieko. Norėjau, kad įspūdis būti tik mano, be jokių išankstinių nuostatų.

Ir ką? Labai smagus jausmas, jau kiek primirštas. Nežinai, net ko tikėtis. Aišku, geros istorijos tikiesi, kaipgi, pirmosios dvi knygos buvo puikios. Viskas prasideda gražiai. Daug įdomių faktų. Prūsijoje gyvena senliuteronų bendruomenė, kurių tikėjimui, o ir jų pačių gyvenimui kyla pavojus. Bendruomenė, kartu su kitomis vietinėmis bendruomenėmis priima labai drastišką sprendimą – išplaukti ten, kur savo tikėjimą galės išpažinti laisvai, be jokių persekiojimų ir apribojimų.

Taigi, lipam į laivą. Į jį lipa ir dvi merginos, geros draugės. Joms labai pasisekė, nereikėjo išsiskirti, galės ir toliau draugauti, jų šeimos plaukia kartu. Taigi, laimingo kelio. Laimingo!

Sunku nustebinti skaitytoją, kurios perskaitytų knygų sąrašai jau siekia keturženklius skaičius. Bet įmanoma. Ši knyga viena tokių. Na nesitikėjau. Šis bei tas, žinoma, buvo lengvai nuspėjama iš pradžių, bet… Autorė sutrikdė, nustebino, nebežinojau, skaityti knygą toliau, ar ne. Ar buvo taip blogai? Ne, nebuvo, bet net užvertusi knygą nežinau, kaip ją vertinti.

Po keleto dienų, susigulėjus įspūdžiams, visgi tenka pripažinti – knyga tikrai gera. Bet kiek skaitytojų, tiek nuomonių. Man labiau patiko pirmos dvi autorės knygos. Tokia ir liko svyruojanti nuomonė…. Tiesa, va šis epizodas svarstykles stipriai nusvėrė į pačią geriausią pusę:

Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies,
kaip antspaudą ant savo rankos!
Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra kaip ugnies kaitra,
nenumaldoma liepsna.

Juk meilė stipri kaip mirtis, stipri kaip mirtis….

Hannah Kent. Gerieji žmonės.

KENT, Hannah. Gerieji žmonės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 388 p.

Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. „Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“

„Reto grožio grynuolis“ – taip parašyta ant viršelio. Visiška tiesa. Ilgai ji gulėjo lentynoje, o populiarūs detektyvai ir visokie laisvalaikio skaitiniai sėkmingai užlįsdavo be eilės. Bet gal ir gerai. Po tų visų skaitinių ypatingai jaučiasi skirtumas, jaučiasi, kad knyga kitokia, kad tas užrašas ne šiaip sau.

Labai intriguoja istorinis fonas. Mažas Airijos kaimelis, XIX a., kažkada prieš didįjį badą. Maža bendruomenė, sava tvarka, tradicijos ir papročiai. Gyventojai tiki, kad šalia jų gyvena nematomi Gerieji žmonės (panašiai, kaip pas mus – laumės). Mokyčiausias bendruomenės žmogus kunigas, gydytojų nėra, tik atsiskyrėlė žolininkė, mokanti vaistyti. O žmonių gyvenime kartais nuo karto nutinka įvykių, kai nei kunigas, nei žolininkė padėti nieko negali.

Įtraukė nuo pirmo sakinio. Šiek tiek priminė Stebuklą – iš tolimesnių apylinkių atvykusi tarnaitė Merė Kliford stengiasi išlaikyti sveiką protą ir susivokti įvykiuose. Bet kai sviesto piene vis mažėja, vištos nebededa kiaušinių, gyventojus persekioja bėdos, ir net žolininkei Nensei ima vis dažniau nesisekti, sunku paneigti tuos senuosius papročius. Norisi imtis bet ko, kad tik viskas susitvarkytų, būtų taip, kaip ankščiau, o mažasis ligoniukas Mycholas imtų ir pasveiktų. Argi per didelis noras?

Labai patiko. Labai detalus pasakojimas, lengva įsijausti į tuos laikus, į tą bendruomenės gyvenimą. Gražiai papasakotas ir surašytas – netgi žodynas nukelia kažkur į praeitį, kuomet vienoje trobelės gale gyveno žmonės, o kitoje – kapstėsi vištos ir mekeno ožkelės. Siužetas lėtas, liūdnas, įtaigus – kiekvienas atotrūkis nuo knygos palydimas skausmingu atodūsiu ir noru kuo greičiau vėl sėsti ir skaityti toliau. Pati istorija (kaip ir Paskutinės apeigos) paremta tikrais faktais. Tikiuosi, kad autorė jau vėl rašo ką nors panašaus…

„Niekada neplanavau rašyti istorinių romanų. „Paskutinės apeigos“ atsirado kaip mano susidomėjimas vienu atskiru įvykiu, bet ne kaip degantis noras ištirti visas istorines jo aplinkybes. Tačiau dabar aš jau turiu priklausomybę tyrimams. Užveda galimybė pažinti, kaip kažkada gyveno žmonės, galimybė matyti kas bėgant metams kinta, o kas lieka pastovu“, – pasakoja romano autorė Hannah Kent.

„Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame.“

Hannah Kent. Paskutinės apeigos.

KENT, Hannah. Paskutinės apeigos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 366 p.

Jie pasakė, kad aš turiu mirti.

Nušlifuotas brangakmenis. Taip parašyta ant knygos viršelio. Ir tai tikriausiai tiesa: nėra ji nei kažkokia pati geriausia, tobuliausia ar dar kažkokia -iausia knyga. Bet kad kitokia, tai tikrai. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko – tai nepaprasta gyvenimo istorija. Nepanaši nei iš vieno į mūsų… Chm. Man patinka, kai tekstai ant viršelio daug maž atitinka knygos turinį.

Galvojau, jau tikrai žinau, ko tikėtis iš skandinavų romanų. Ar tikrai? Islandija, 19 amžiaus pradžia. Kornsas. Ūkininkų, o gal greičiau, valstiečių ūkiai. Kasdienybė, skurdas, sunkūs ūkio darbai. Atšiaurūs orai, tokia pat ir aplinka… Apylinkės pareigūno Jono Jonsono šeima priversta atlikti pareigą – priimti į savo namus Agnes Magnusdotir. Žmogžudę. Žudikę. Nuteistąją mirti. Šeima turės gyventi kartu su ja, kol jai bus įvykdyta bausmė.

Patikėkit, niekada nebūčiau atkreipusi į šią knygą dėmesio, jei ne reklama. Ta tikroji, žodinė, tiksliau feisbukinė, iš lūpų į lūpas (o gal tiksliau, iš klaviatūrų į internetą).  Vienas įrašas, kitas, dar kitas, dar. Ką, tie žmonės išprotėjo, ar ką, kas čia per knyga? Ji nuolat šmėžavo mėgstančių skaityti paskyrose tol, kol atidėjau visus savo planus ir ėmiausi jos. Ir štai – puikiausias skaitinys, galbūt jau ir užbaigsiantis šituos metus.

Nežinau. Reikia tai paskaityti. Man patiko veikėjai, man patiko ta įvairiapusė asmenybė Agnes, kurios nesuprasi, čia gaila, čia jau nebe… Man patiko jos pasirinktas dvasinis globėjas pastoriaus asistentas Torvarduras (Totis) Jonsonas, visa Jono Jonsono šeimyna – Margretė, Steina ir Lauga. Tiesa, jie vėliau tarsi pranyksta, jos nebelieka. Lieka tik Agnes, Totis ir tas kirvio kirčio aidas, ką tik nukirsdinęs galvą pirmajam buvusiam eilėje – Fridrikui.

Įvykiai, kiek pavyko atkurti, autentiški. Visa kita – fikcija. Bet vistiek, viskas, kaip ir visada, kaip ir visur ir visais laikais – tik iš meilės…