José Saramago. Pasaka apie neatrastą salą.

José Saramago. Pasaka apie neatrastą salą.

SARAMAGO, José. Pasaka apie neatrastą salą [alegorija]. Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis. Dizainas: Jurgis Griškevičius. Vilnius: Odilė, 2021. 72 p.

Keista, kad tu, jūros žmogus, tvirtini, kad neatrastų salų nebėra, o štai aš, žemės žmogus, išmanau, kad visos salos, taip pat ir atrastos, yra neatrastos, kol mes ten neišsilaipiname, Bet tu, jeigu gerai supratau, plauksi ieškoti tokios, kurioje dar niekas nebuvo išsilaipinęs, Tai sužinosiu tik ją pasiekęs, Jeigu pasieksi, Taip, kartais laivai nuskęsta, na, o jei man taip nutiktų, uosto metraščiuose turėtum įrašyti, kad tai ir buvo mano pasiektas taškas, Nori pasakyti, kad plaukdamas visada atplauki, Nebūtum, kas esi, jeigu to nežinotum.

Pirmas sakinys: Vyras atėjo, pabeldė į karaliaus duris ir pasakė, Duokite man laivą.

Įdomu, ką apie būtent šią knygą pasakytų žmogus, dar neskaitęs šio autoriaus? Labai įdomu.

Buvau nustebinta. Ir leidimu, ir istorija, ir jos pabaiga. Autoriaus stilius yra kažkas tokio… Gali nusikelti į kitą pasaulį, kuomet į save ir visą gyvenimą gali tarsi pažvelgti iš kitos veidrodžio pusės. Na, panašiai kaip detektyvuose, kuomet tyrėjai susirenka stebėti kokio įtariamojo apklausos. Tikėdamiesi išgirsti ką nors, kas galėtų padėti išnarplioti kokį nors nusikaltimą.

Man labai, tikrai labai patinka autoriaus stilius. Sakiniai, kuriuose skyrybos ženklai beveik nieko nereiškia, arba reiškia visai ne tai, ko galima būtų tikėtis. Šioje gi istorijoje suveikia dar ir pasakos atmosfera – žmogus ateina pas karalių su prašymu. Keistu prašymu. Bet va, jis imamas ir išpildomas. Kas bus toliau?

Toliau bus valandėlė įdėmaus skaitymo (norisi vis grįžti puslapiu kitu atgal) ir šiokio tokio nustebimo pabaigoje. Ir? Tai jau ir viskas? Jaučiuosi, kaip tas tyrėjas už veidrodžio – įtariamasis jau seniai išvestas, apklausa baigta, o jis dar vis sėdi ir svarsto, ką išgirdęs. Chm. buvo įdomu, labai įdomu, bet viskas baigėsi per greitai ir ne taip, kaip tikėjausi.

Dar – knygos leidimas. Kadangi nebuvo galimybės jos pavartyti, gavusi tikrai labai nustebau. Net nusivyliau. Gražu, bet… vėl ne to tikėjausi. Tik kai pradėjau skaityti ir susieti tai, ką matau, šiek tiek atlyžau. Ypatinga knyga verta ir ypatingo leidimo. Kodėl gi ne.

O Neatrastoji sala tikrai ras vietos lentynoje šalia kitų autoriaus knygų.

Vyras nė nenutuokia, kad dar nepradėjęs samdytis įgulos jau turi kas ateityje pasirūpins skalbimu ir kitais švaros darbais, lygiai taip su mumis elgiasi likimas, žiūrėk, jau ir stovi mums už nugaros, jau ištiesė ranką, tuojau palies petį, o mes nesiliaujame bambėję, Baigta, nieko naujo nebepamatysiu, viskas tas pats.

Marijus Gailius. Oro.

GAILIUS, Marijus. Oro [romanas]. Vilnius: Odilė, 2018. 432 p.

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.
Tiek daug vandens, o nėra ko gerti.
Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi.
Mane vadina Baltija.

Kaip oro! Norisi tokių knygų kaip oro! Perskaičiau pirmą pastraipą ir supratau, kad kurį laiką turėsiu kuo kvėpuoti.

Profesorius Vincentas Šemeta žino, ką reiškia šylantis klimatas ir kylantis vandens lygis. Paskui jis paslaptingai žūsta, prieš tai dar spėjęs palikti kelias užuominas savo mokiniui. Kotryna pradeda dieną sumodeliuodama savo virtualią tapatybę – Seniai buvo neaišku, kas pirma – višta ar kiaušinis, tas tikras tu ar antrinis tu. O šiandien trečiadienis ir šiandien ji išeis į realybę. Slaptos pogrindinės organizacijos vadas Hiacintas transliuoja tinklaodėmis apsijuosusiems savo sekėjams įspūdingą kalbą – Už ažijienį įaugį Europoje! Už orią tęst’ingę senatvę įjungtyje! Už multiseksual’ingę ir multikultūr’ingę Lietuvą! Už gyven’erą pritaikiusis prie klimato, o ne išgyven’erą padavusis klimato kaprizams! Našlė Šemetienė. Riči ir Kju – trečios ar ketvirtos kartos emigrantų vaikai, prievarta parvykę į Lietuvą. Izabelė ir Jokūbas. Filomena. Senyvas muziejininkas. WEIALALA. Begalinė procesija.

Ir kaip gi visa tai susiję?

Tai ir yra pats didžiausias malonumas. Kiekvienas skyrius – visiškas netikėtumas. Nežinai, į kurį laikmetį, šių ar netolimos ateities laikų, pateksi, su kuriais personažais susidursi, kokios gijos juos riš (arba ne), kaip visa istorija bus susijusi su tuo, ką ką tik perskaitei. Tas dvigubas siužetas, šokinėjimas šen bei ten taip įtraukia, kad nuo knygos neįmanoma atsiplėšti.  Mėgaujiesi šiek tiek kandžiu, ironišku tekstu, įkomponuotomis dabarties realijomis iš kasdienybės naujienų srauto. O dar ta ateities kalba! Internautai, pagerinantys savo skurdžią lietuvių kalbą angliškais žodeliais galėtų net įsižeisti.

Siužetas neprognozuojamas. Daugiau nei 400 puslapių numatomos ateities paveikslui. Ne Niujorko ar Londono (jų jau nebėra). Lietuvos. Palangos. Šiaulių.

Knyga, kaip ir jos viršelis – jėga! Laikyti rankose lietuvišką ekologinę antiutopiją – beveik stebuklas. Įvykis. O kadangi tam žanrui esu neatspari ir labai subjektyvi, tai objektyvių komentarų nebus. Vien tik pliusai.

Ir kaip gi mums tave išsaugoti, tu mūsų Žeme? Kaip išsaugoti save?