Dalia Urnevičiūtė. Leona.

URNEVIČIŪTĖ, Leona [novelė].  Vilnius: Versus aureus, 2009. 152 p. (Klasika – Neklasika).

Negalėčiau pasakyti, kodėl paskutiniu metu taip pradėjau domėtis savo šeimos gyvenimu (psl. 6).

Prosenė, senelė, mamulė. Leona. Keturių kartų moterų gyvenimas. Skamba labai patraukliai, bet taip nebuvo.

Jau skaičiau keletą Urnevičiūtės knygų, kurios tikrai labai patiko. Bet šita kitokia. Kažkokių moteriškų minčių ir poelgių kratinys. Esu lietuviškos literatūros gerbėja, bet Leona man nepatiko.  Visas prieš keletą dienų skaitytos knygos įspūdis – išblėsęs ir jau pamirštas.

Tiesa, vis prisimenu epizodiškai pasikartojančią dėstytojų baimę ir studijų kančias. Daugiau beveik nieko ypatingo – juk ar ne visi taip pat liūdi dėl nelaimingos meilės?

Ne rudeniui.

Herta Müller. Amo sūpuoklės.

MÜLLER, Herta. Amo sūpuoklės. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. Vilnius: Versus aureus, 2010. 288 p.

ŽINAU, KAD SUGRĮŠI. (psl. 12).

Ar galima ko nors ypatingo tikėtis iš romano apie lagerį? Galima. Nes knyga nebūtinai turi būti tokia, kaip ją įsivaizduoja skaitytojas.

Ji keista. Tikrai nepavadinčiau įdomiausia skaityta knyga. Netradicinės orientacijos jaunuolis, netveriantis savo kailyje, ieško permainų ir atsiduria priverčiamųjų darbų lageryje.

Ji atstumianti.  Buvo gana vos kelių skyrių per dieną. Buvo minčių toliau nebeskaityti. Bet tik iki rytojaus.

Ji traukė. Traukė tas savotiškas jausmas, kad pasakojama tikrai ypatinga istorija… Kad ji išsiskiria kitoniškumu. O jei perskaitytumei ją vienu prisėdimu, tikrai netektum amo.

Penkerius metus jaunuolio lageryje iškentėtus vargus (tikro jaunuolio – tikrus) autorė perteikia labai savotiškai. Emociškai. Atstumiančiai. Kai kur keistai ir stulbinančiai. Neišsigąskite. „Amo sūpuoklės“ nepataikauja skaitytojų skoniui. Giliajai literatūrai tai nedera.

Mary Ann Shaffer. Annie Barrows. Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija.

SHAFFER, Marry Ann, BARROWS, Annie. Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pygaro draugija. [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Versus Aureus, 2010. 336 p.

Mus palaikė knygos ir bičiulystė; jų dėka žinojome, kad turime dar ir kitokį gyvenimą. (psl. 83).

Knyga apie du vis rečiau pasitaikančius reiškinius: gerą knygą ir gerą draugą.

Ne veltui ji tokia populiari. Ir ne leidyklos marketingo – žodinės reklamos dėka.

Tad perskaičiau, nors laiškų romanų tai labai nemėgstu.

Knyga sentimentali ir romantiška. Vietomis net per daug.

Jaunoji rašytoja Džiuljeta rašo labai daug laiškų (tiesa, dar tik 1946 m.) – draugėms, draugams, bendradarbiams, net visai nepažįstamiems iš Gernsio salos. Tiesa, nepažįstami jie tik kol kas. Laiškai vis dažnėja ir dažnėja, ir istorija pamažu ima rutuliotis.

Nemažai vietos skirta knygoms ir skaitymui. Tačiau šį kartą istorija ne apie knygas. Istorija apie žmones. Atrodo, pluoštas laiškų, ir tiek, bet kažkas šioje mažoje knygutėje žavi. Gal ta maža Gernsio bendruomenė, tokia vieninga, norinti išgyventi. Gal ta ypatinga atmosfera, skatinanti ieškoti salos nuotraukų ir lyginti su vaizduotėje sukurtais vaizdais. Gal tas pats keisčiausias knygos pavadinimas. O gal tiesiog…

Džiaugiuosi, kad karas baigėsi… (psl. 116).

Tikrai nieko ypatingo. Nors… paskaityti buvo tikrai verta.

Sofi Oksanen. Valymas

OKSANEN, Sofi. Valymas: [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Versus aureus, 2010. 304 p.

Viskas pasikartojo. (psl. 248).

Visuose knyginiuose tinklaraščiuose jau seniai daugiau ar mažiau išliaupsinta knyga pagaliau pateko ir į mano rankas. Suomių rašytoją išgarsinęs romanas apie Estijos praeitį, pokario metus, apie meilę ir moteris. Be abejo, stiprias ir nenuspėjamas. Dėl meilės tiesiogine to žodžio prasme pasiryžusias paaukoti viską. O aš aukojau savo laiką ir galvojau, kodėl šis romanas toks populiarus, juk knygų apie pokarį tai jau tikrai netrūksta. Ir taip pat gerų, tik niekeno nežinomų ir neskaitomų.

Bet man knyga patiko. Nes ji ne tik rimta knyga apie pokarį ir okupaciją, ji – tiesiog geras trileris. O kam nepatinka skaityti trilerius? Kai nežinia, išgyvens pagrindinis herojus, ar ne? Kai neaišku, kas bus kitame puslapyje, kitame skyriuje. Kai nenumanai, kaip viskas baigsis. Beje, labai patiko ir knygos struktūra, mėtymasis iš vieno laikotarpio į kitą ir nuo vieno veikėjo prie kito. Gniaužia kvapą, intriguoja, ir tikrai nesinori skirtis su knyga iki pat paskutinio puslapio.

Nors rublį pakeitė krona, nors kariniai lėktuvai virš galvos ūžė rečiau, nors karininkų žmonų balsai nuščiuvo, o pro Ilgojo Hermano garsiakalbius kasdien skamba Nepriklausomybės dainos, kiekvieną dieną gali ateiti naujas chromuotos odos batas – naujas, lygiai toks ar kitoks, bet vienodai užspaudžiantis gerklę. (psl. 248).

Patrauklus būdas susidomėti istorija. Nors nesužavėjo, bet visai patiko. Net siūlyčiau pavartyti. Ar paskaityti man labai patikusį įrašą Maištingos Sielos tinklaraštyje.

Irwin Shaw. Jaunieji liūtai

Perskaičiau „geriausią kada nors parašytą romaną apie Antrąjį pasaulinį karą“. Taip parašytą knygos viršelyje. Tik labai suabejojau, ar ji tikrai geriausia. Tai pasakojimas, kuriame atskirai rašoma apie tris pagrindinius veikėjus: žydą Nojų, ką tik vedusį mylimą merginą Houpę, sėkmingą karjerą Holivude darantį Maiklą ir jauną vokiečių karininką Kristianą. Žmonės, tiesiog pakliuvę į karo verpetą. Nenuostabu, kad knyga buvo labiausiai skaitoma 1949 metais grįžusių iš karo karių ir jų artimųjų Amerikoje: istorija labai jau amerikietiška: keli visai tikėti holivudiniai siūžeto posūkiai, karas laimėtas, Happy Endas.

Nors. Kaip užteko  kantrybės perskaityti neįdomią ir neįtraukiančią pradžią, iškankinau amerikietiškos pompastikos intarpus ir kai kuriuos tiesiog migdančius skyrius, atradau kai ką ir tobulo. Vokiečių karininko istorija nuveda nuo Berlyno pro Paryžių į Afriką,  vėl atgal į Normandiją, Prancūziją ir Vokietiją. O kai kurie karo kasdienybės vaizdai tiesiog pribloškė. Baisumu, absurdiškumu, beprasmybe.

Gal ir nieko knyga besidomintiems II Pasaulinio karo istorija.

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).